Arungquiltha yra centrinės Australijos Aranda (Arunta) genties žodis, reiškiantis ypatingą, pavojingą ir kartu šventą jėgą, susijusią su totemu, protėviais ir ritualais. Tai nėra paprasta „magija“ ar „dvasia“ — arungquiltha yra gyvybinė energija, kurią klanas paveldi iš savo protėvių ir kurią reikia nuolat atnaujinti per ceremonijas, ypač Intichiuma. Žodžio kilmė yra grynai vietinė, iš Aranda kalbos, ir jis neturi tikslaus atitikmens nei anglų, nei kitose Europos kalbose. Antropologai jį transliteravo taip, kaip jis skamba, nes bet koks vertimas prarastų kultūrinį tikslumą. Arungquiltha apima ir šventumą, ir pavojų, ir kūrybinę galią — tai jėga, kuri gali duoti gyvybę, bet gali ir sunaikinti, jei su ja elgiamasi netinkamai.
Arungquiltha yra neatsiejama totemizmo dalis. Kiekvienas klanas turi savo totemą — gyvūną, augalą ar gamtos reiškinį — ir būtent totemas yra arungquiltha šaltinis. Ši jėga nėra abstrakti: ji laikoma realia, veikianti pasaulyje, galinti paveikti gamtos ciklus, gyvūnų dauginimąsi, žmonių sveikatą ir klano sėkmę. Intichiuma ceremonijos, kurias Freudas analizavo kaip religijos ir kultūros ištakų pavyzdį, yra skirtos būtent arungquiltha atnaujinimui. Ritualiniai šokiai, kūno dažymas, protėvių veiksmų imitavimas ir simboliniai gestai nėra tik tradicija — jie laikomi būtinais tam, kad arungquiltha nenusilptų ir totemas išliktų gausus. Be šios jėgos klanas prarastų ryšį su protėviais ir gamta.
Freudas arungquiltha interpretavo kaip psichologinį simbolį, atskleidžiantį kolektyvinės kaltės, draudimų ir ritualinės kontrolės mechanizmus. Jam ši jėga buvo primityvi religijos forma, kurioje susipina baimė ir pagarba — ambivalencija, kurią jis laikė religijos psichologiniu pamatu. Totemas, turintis arungquiltha, yra ir gerbiamas, ir draudžiamas; jis yra protėvis, kurį reikia saugoti, bet kartu ir gyvūnas, kurį rituališkai galima nužudyti ir suvalgyti. Ši dviguba pozicija — pagarba ir agresija — yra ambivalencijos esmė, o arungquiltha yra jos energinis branduolys. Freudas matė šioje jėgoje simbolinį tėvo autoriteto atspindį: galia, kuri globoja, bet ir baudžia, kuri suteikia gyvybę, bet reikalauja paklusnumo.
Arungquiltha taip pat atskleidžia, kaip ankstyvosios visuomenės suvokė pasaulį ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip gyvą, persmelktą jėgų ir ryšių tinklą. Ši jėga nėra tikėjimo objektas — ji yra praktinė realybė, kurią reikia valdyti, palaikyti ir gerbti. Ritualai nėra simboliai, o veiksmai, turintys tiesioginį poveikį pasauliui. Todėl arungquiltha yra ne tik religijos, bet ir ekologinės tvarkos dalis: klanas yra atsakingas už savo totemo gausą, o totemas — už klano gerovę.
Arungquiltha yra vienas iš tų terminų, kurie leidžia suprasti, kaip religija, psichologija ir gamta susilieja į vieną nedalomą visumą. Tai jėga, kuri jungia protėvius, gyvūnus, žmones ir ritualus į vieną gyvą ciklą, o kartu atskleidžia, kaip giliai žmogaus psichika yra įsišaknijusi simboliuose, baimėse ir troškimuose.