Archontai gnostinėje tradicijoje yra dvasinės būtybės, kurios stovi tarp dieviškosios šviesos pasaulio ir materijos. Žodis „archontas“ kilęs iš graikų kalbos (άρχων), reiškiančio „valdovas“ ar „valdytojas“. Šiuo vardu gnostikai vadino pasaulio valdytojus, dvasinius tarpininkus, kurie valdo materiją, bet patys nežino savo ribotumo. Jie nėra visiškai blogi, bet yra akli – veikia be tikro pažinimo, įsivaizduodami, kad jų valdžia yra aukščiausia.
Pagal Jono apokrifą ir kitus Nag Hamadžio tekstus, archontai atsirado kartu su Jaldabaotu – klaidingu kūrėju, gimusiu iš Sofijos troškimo pažinti Vienį be savo porininko. Jaldabaotas, paveldėjęs iš Sofijos dalelę šviesos, bet neturėjęs pilno pažinimo, pasijuto visagalis. Iš savo chaotiškos energijos jis išskleidė septynias jėgas, kurios tapo pirmosiomis archontinėmis dvasiomis. Iš jų kilo daugybė mažesnių valdovų – viso trys šimtai šešiasdešimt penki, tiek, kiek metų dienų, nes kiekviena diena simboliškai turi savo archontą.
Septyni pagrindiniai archontai valdo septynias dangaus sferas – nuo Mėnulio iki Saturno. Kiekvienas jų siejamas su tam tikra planeta ir žmogaus egzistencijos sritimi. Jie palaiko kosmoso tvarką, tačiau kartu ir riboja sielas, neleidžia joms pakilti virš materijos. Archontai prižiūri žvaigždes, laiką, likimą ir gimimus, todėl žmogaus kūnas ir gyvenimas, gnostikų požiūriu, yra jų įtakos laukas.
Kiekvienas archontas atspindi tam tikrą psichinę būseną ar aistrą. Jie maitina žmogaus troškimus, baimes, sielvartus, nes per tai išlaiko sielas pririštas prie pasaulio. Tokiu būdu archontų valdžia yra psichologinė – jie viešpatauja per nežinojimą. Jų pasaulis – tai uždanga, skirianti žmogaus sąmonę nuo tikrosios šviesos. Todėl gnostikai juos laikė pasaulio kalėjimo sargais.
Kai Jaldabaotas nusprendė sukurti žmogų, būtent archontai dirbo kaip amatininkai – kiekvienas formavo atskirą kūno dalį, suteikdamas jai savo jėgą. Jie norėjo sukurti tobulą kūną, kuris atspindėtų jų valdžią. Tačiau kai Sofijos šviesa, slypėjusi Jaldabaote, buvo įkvėpta žmogui, archontai pasijuto apgauti: jų kūrinys tapo galingesnis už juos pačius. Nuo tada jie ėmė bijoti žmogaus sielos, nes joje glūdėjo ta pati šviesa, kurios jie nebeturėjo.
Gnostiniai tekstai dažnai vaizduoja archontus kaip dieviškosios šviesos parodiją – jie kuria, bet nesupranta, ką kuria. Jie siekia valdyti, bet patys pavaldūs likimui. Kiekvienas jų turi savo hierarchiją ir pavidalą: vieni atrodo kaip gyvūnai su žmonių veidais, kiti – kaip ugnies ar debesų formos. Toks apibūdinimas simbolizuoja, kad jie neturi vieningos prigimties, jų esmė – nuolatinis maišymasis tarp dvasios ir materijos.
Archontų valdžia baigiasi, kai žmogus įgyja pažinimą – gnosis. Tada siela atpažįsta jų apgaulę, suvokia, kad tikrasis Dievas yra anapus jų valdomo kosmoso. Pažinimo akimirką žmogus peržengia archontų sferas ir išsilaisvina iš jų grandinių. Tai dvasinis pakilimas, kuris gnostinėje teologijoje vadinamas grįžimu į pilnatvę – Pleromą.
Kai kuriuose vėlesniuose gnostiniuose raštuose archontai pradėti aiškinti alegoriškai – kaip vidinės žmogaus jėgos, kurios jį riboja. Pavyzdžiui, septyni archontai atitinka septynias aistras ar proto šešėlius, o jų nugalėjimas – tai dvasinis apsivalymas.