Apokatastasis – graikiškas terminas, reiškiantis „visų dalykų atkūrimą“ arba „visuotinį išganymą“. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių „apo“ („atgal“ arba „iš naujo“) ir „kathistemi“ („atkurti“ arba „pastatyti į vietą“). Senovės Graikijoje šis terminas turėjo įvairių reikšmių – nuo kosminio ciklo, kaip planetų grįžimo į pradinę padėtį, iki medicininės prasmės, kai kūnas atsistato po ligos. Tačiau krikščionybėje apokatastasis įgavo gilią teologinę prasmę: idėją, kad galutinėje pabaigoje viskas – žmonės, gamta, net blogio jėgos – bus sutaikyta su Dievu, atkuriant pirminę harmoniją.
Ši koncepcija ypač siejama su ankstyvosios krikščionybės teologu Origenesu (III a.), kuris tikėjo, kad Dievo gailestingumas toks beribis, jog net nuodėmingiausios sielos galiausiai bus išgelbėtos. Remdamasis Apaštalų darbais (3:21), kur kalbama apie „visų dalykų atkūrimą“, Origenes teigė, kad pragaro bausmė nėra amžina, o veikiau auklėjamoji – skirta sieloms išmokti ir grįžti pas Dievą. Jo idėjos buvo prieštaringos: V amžiuje Konstantinopolio susirinkimas paskelbė apokatastasio doktriną erezija, nes ji kėlė klausimų apie laisvą valią ir moralinę atsakomybę. Jei visi bus išgelbėti, kam stengtis gyventi dorybingai? Vis dėlto idėja išliko gyva, ypač tarp kai kurių šiuolaikinių teologų, kurie mato ją kaip vilties ir Dievo meilės simbolį.
Apokatastasis neapsiriboja krikščionybe. Panašių idėjų randame kitose tradicijose: induizme kosminiai ciklai (kalpos) baigiasi pasaulio atnaujinimu, o budizme bodhisatvos siekia išgelbėti visas būtybes. Net filosofijoje stoikai tikėjo ciklišku visatos atsinaujinimu per „ekpyrosis“ – ugnies sunaikinimą ir atkūrimą. Šios idėjos jungia bendrą viltį: kad chaosas ir blogis nėra galutinė būsena, o tik etapas kelyje į harmoniją.
Viltis ar iliuzija?
Apokatastasis kelia klausimų apie atleidimą, teisingumą ir žmogaus prigimtį. Jei visi bus išgelbėti, ar tai reiškia, kad blogis neturi galutinės galios? Filosofiškai žiūrint, apokatastasis siūlo optimistinę viziją: visata nėra pasmerkta amžinam susiskaldymui. Tačiau kritikai, kaip Augustinas, teigė, kad toks požiūris sumenkina laisvos valios svarbą. Jei visi bus sutaikyti, ar mūsų pasirinkimai turi svorio? Pavyzdžiui, jei net didžiausi nusikaltėliai galiausiai bus išgelbėti, ar teisingumas išlieka prasmingas?
Religinėje perspektyvoje apokatastasis yra vilties šaltinis. Krikščionybėje Jėzaus mokymai apie gailestingumą, kaip antai palyginimas apie sūnų palaidūną, rodo, kad Dievas laukia kiekvieno sugrįžtančio. Jei Dievas yra meilė, ar jis galėtų amžinai atstumti savo kūrinius? Kai kurie teologai, kaip Gregory of Nyssa, tikėjo, kad Dievo planas apima visų sutaikymą, net jei tai užtruks amžinybę. Tačiau kiti pabrėžia, kad amžinas pragaras būtinas, kad išlaikytų moralinę tvarką – be pasekmių nuodėmė tampa beprasmė.
Šiuolaikiniame pasaulyje apokatastasis gali būti matomas kaip metafora. Klimato krizės ar karų akivaizdoje žmonija ieško būdų „atkurti“ pasaulį – per ekologiją, taikos susitarimus ar socialinį teisingumą. Bet ar įmanoma viską atkurti, kai tiek daug sunaikinta? Religija siūlo atsakymą per tikėjimą, kad Dievas gali perkurti tai, kas sugedo. Vis dėlto skeptikai klausia: ar apokatastasis nėra tik žmogaus svajonė, bandant įveikti baimę, kad galbūt ne viskas turi prasmę?