Apaštalų konstitucijos – tai vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės kanoninių ir liturginių šaltinių, kuriame susipina Bažnyčios mokymas, moralinės nuostatos, liturginės tradicijos ir bendruomeninio gyvenimo tvarka. Šis kūrinys parašytas graikų kalba IV amžiuje, tikėtina, Sirijoje, nors jo turinys remiasi kur kas senesniais šaltiniais. Pavadinimas suponuoja apaštalinę kilmę, tarsi šios konstitucijos būtų pačių apaštalų perduotos Bažnyčiai, tačiau realiai tai anoniminis kūrinys, kurio autorius rėmėsi tiek „Didache“, tiek „Didascalia Apostolorum“, tiek įvairiais ankstyvaisiais liturginiais tekstais.
Kūrinys susideda iš aštuonių knygų, kurios apima beveik visą ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo sritį. Pirmose šešiose knygose pateikiami moraliniai, drausminiai ir ganytojiški nurodymai, dažnai perimti iš ankstesnių raštų, ypač „Didascalia Apostolorum“. Septintoji knyga pateikia išplėstą katechezės ir liturgijos aprašą, kuriame randama žymiųjų „Apaštalų nurodymų“ (Didaskalia ton Apostolon) dalis ir garsioji „Eucharistijos malda“, tapusi vienu iš seniausių krikščioniškos liturgijos pavyzdžių. Aštuntoji knyga labiausiai išplėtota – čia aprašoma hierarchinė Bažnyčios sandara, vyskupų, diakonų ir kunigų pareigos, taip pat pateikiama „Apaštalų tradicija“, kurios dalis vėliau buvo įtraukta į oficialius kanonų rinkinius.
Kūrinys akivaizdžiai siekia suvienodinti krikščioniškos bendruomenės gyvenimą, nustatyti aiškias ribas tarp tikinčiųjų ir pasaulio, tarp šventos ir profaniškos tvarkos. Jame nuolat pabrėžiama dėkingumo ir broliškos meilės dvasia – tai matyti tokiose eilutėse kaip „Visada dėkokite, kai esate kartu“ (VII,44), kurios išreiškia pirmųjų bendruomenių eucharistinį požiūrį į gyvenimą. Dėkojimas Dievui čia nėra vien maldos aktas, bet ir būdas egzistuoti pasaulyje – dėkingumas tampa kasdienybės dalimi, liturgine laikysena, apimančia visą žmogaus būtį.
Apaštalų konstitucijos buvo labai svarbios formuojant rytų krikščioniškąją liturgiją. Iš jų semtasi maldų, giesmių formulių, vyskupų įšventinimo apeigų tekstų, taip pat šventųjų sakramentų administravimo nuostatų. Kai kurios dalys tiesiogiai įtrauktos į vėlesnius Bizantijos liturginius leidinius, ypač į „Euchologion“. Nors kūrinys nebuvo įtrauktas į Biblijos kanoną ir vėliau kai kur laikytas pseudepigrafiniu, jo autoritetas buvo didelis, ypač Rytuose – Sirijoje, Antiochijoje, Konstantinopolyje. Vakaruose jis išplito per lotyniškus vertimus ir adaptacijas, pavyzdžiui, per „Apostolicorum canonum“ rinkinius.
Religiniu požiūriu Apaštalų konstitucijos atspindi pereinamąjį laikotarpį tarp charizminės apaštalų bendruomenės ir susiformavusios hierarchinės Bažnyčios. Jose jau aiškiai matoma struktūra, pabrėžiama vyskupų valdžia, sakramentų tvarka, liturginių formų nuoseklumas. Tuo pat metu jose išlieka apaštališkos dvasios atspindys – paprastumas, bendruomeniškumas, dvasinio gyvenimo autentiškumas. Autorius siekė parodyti, kad tikėjimas nėra tik doktrina ar apeigos, o gyvas bendruomenės kūnas, kuriame visi nariai atsakingi už vienas kitą.
Kūrinio reikšmė istoriniu požiūriu neįkainojama, nes jis leidžia atsekti, kaip vystėsi ankstyvosios Bažnyčios disciplinos, liturgijos ir teologijos tradicijos. Dėl savo plataus turinio jis ilgainiui tapo vadovu ne tik dvasininkams, bet ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Kai kurie kanonai iš šių konstitucijų buvo įtraukti į oficialų Rytų Bažnyčios teisyną, o jų dvasia išliko vėlesnėje krikščioniškoje liturgijoje ir pamoksluose.
Apaštalų konstitucijos yra kūrinys, kuriame susilieja dvasinė patirtis ir bažnytinė tvarka. Tai tiltas tarp apaštalų laikų paprastumo ir teologinio apmąstymo brandos. Jų kalba ne tiek mokslinė, kiek ganytojiška – raginanti, patarianti, guodžianti. Kiekviena pastraipa kviečia į vidinę ramybę, dėkingumą ir nuolatinį bendrystės jausmą su Dievu bei žmonėmis. Todėl šis tekstas išlieka aktualus iki šiol – tiek kaip istorinė relikvija, tiek kaip gyvas dvasinis kelrodis bendruomenėms, ieškančioms tikėjimo gylio ir liturginės prasmės.
Knygos
Knyga I – „Apie pasauliečius (laikus)“ (Book I – Concerning Laity)
Šioje knygoje gvildenami tikinčiųjų, t. y. ne dvasininkų, kasdienio elgesio klausimai: pavydas, kerštas, neteisybė, moterų apranga, elgesys su artimaisiais, Šventojo Rašto skaitymas. Ji ragina gyventi dorai ir nuolankiai, išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, būti atsidavusiam maldai.
Citata: „Bet jei kas teisybės ieško, jis ją ras; ir visada būkite dėkingi, kai esate kartu.“
(Tikrasis tekstas perteikia mintį: „Susilaikykite nuo neteisėtų troškimų ir nedorybių.“)
Knyga II – „Apie vyskupus, kunigus ir diakonus“ (Book II – Concerning Bishops, Presbyters, and Deacons)
Ši knyga skirta Bažnyčios vadovų – vyskupų, kunigų ir diakonų – pareigoms. Aprašoma, kaip jie turi būti išbandomi prieš įšventinimą, kaip elgtis teisiant ar sprendžiant bendruomenės ginčus, kaip rodyti pavyzdį tarnyste, o ne valdžia. Vyskupas vaizduojamas kaip tėvas, o ne valdovas.
Citata: „Vyskupui dera vadovauti tiems, kurie jam pavesti, bet ne viešpatauti, nes sūnus nekontroliuoja tėvo, o vergas – savo šeimininko.“
Knyga III – „Apie našles ir moteris bendruomenėje“ (Book III – Concerning Widows and Women in the Church)
Aptariama našlių ir moterų padėtis ankstyvojoje Bažnyčioje, jų elgesio normos, santykiai su vyrais, drausmė ir maldingumas. Našlės laikomos ypatingos pagarbos vertomis, jei gyvena tyliai, be apkalbų, atsidavusios maldai.
Citata: „Tegul našlė būna rami, švelni, laisva nuo pykčio, neplepa ir nekalba blogai.“
Knyga IV – „Apie našlaičius, globą ir gailestingumą“ (Book IV – Concerning Orphans, Almsgiving, and Compassion)
Skirta gailestingumo darbams ir bendruomenės pareigai rūpintis silpnesniais – našlaičiais, ligoniais, vargšais. Pabrėžiama, kad teisingumas turi būti lydimas atjautos, o vyskupas privalo teisti teisingai, bet su gailestingumu.
Citata: „Vyskupas tegu teisia su valdžia kaip Dievas, tačiau visada tegu priima atgailaujantį su malone.“
Knyga V – „Apie kankinius“ (Book V – Concerning Martyrs)
Pasakojama apie tikinčiuosius, kenčiančius dėl Kristaus vardo, ir bendruomenės pareigą juos remti. Pabrėžiama drąsa, ištikimybė, pasiaukojimas ir gailestingumas tiems, kurie persekiojami.
Citata: „Jei kuris dėl Kristaus vardo kenčia, nepalik jo; padėk jam, ką gali, o jei nieko neturi – pasninkauk tą dieną ir aukok už jį.“
Knyga VI – „Apie schizmas, eretikus ir klaidas“ (Book VI – Concerning Schisms, Heresies, and Errors)
Aptariamos tikėjimo klaidos, skilimai ir eretikų veikla, kelianti grėsmę Bažnyčiai. Autorius ragina saugotis išdidumo ir nesantaikos, nes vienybė laikoma tikrojo tikėjimo ženklu.
Citata: „Kas skaldydamas Bažnyčią mano tarnaujantis Dievui, tas apgauna pats save, nes Dievas gyvena vienybėje.“
Knyga VII – „Apie elgesį, Eucharistiją ir įšventinimus“ (Book VII – Concerning Conduct, the Eucharist, and Ordinations)
Ši knyga jungia moralinį mokymą su liturginėmis apeigomis. Aptariamos krikščioniškos dorybės, atgaila, pasninkas, malda, o taip pat pateikiamos krikšto ir Eucharistijos apeigų formos. Jos dėmesys sutelktas į dvasinį dėkingumą ir brolišką bendrystę.
Citata: „Tegul nei vyskupas, nei kunigas, nei diakonas nesusigundo pasaulio rūpesčiais; o jei taip nutiktų, jis netenka savo tarnystės.“
Knyga VIII – „Apie dvasines dovanas, įšventinimus ir kanonus“ (Book VIII – Concerning Spiritual Gifts, Ordinations, and Canons)
Paskutinė knyga – išsamiausia. Joje pateikiamos dvasininkų įšventinimo maldos, liturginių apeigų sekos, bendruomenės šlovinimo tvarka bei aštuoniasdešimt penki Apaštalų kanonai, tapę pagrindu vėlesnei Bažnyčios tvarkai. Akcentuojama, kad pašaukimas kilti tarnystėje yra Dievo dovana, o ne žmogaus troškimas.
Citata: „Būti krikščioniu yra mūsų valioje, bet būti apaštalu ar vyskupu priklauso nuo Dievo, kuris skiria savo dovanas.“