Senovės Egipto religijoje Amitė – originaliuose šaltiniuose vadinama ꜥm-mwt, dažniausiai transkribuojama kaip Am-mut, o tarptautinėje egiptologijoje žinoma kaip Ammit, Ammut ar Ahemait – yra viena iš ryškiausių pomirtinio teismo figūrų. Amitės vardas siejamas su egiptietišku žodžiu mwt („mirtis“), kuris taip pat yra moteriškos giminės.
Amitė nėra dievybė, kuriai būtų meldžiamasi ar kuri turėtų kultą. Ji yra bausmės vykdytoja, stovinti šalia svarstyklių Dviejų Tiesų salėje, kur vyksta mirusiojo teismas. Ši vieta, vadinama Maat sale, yra Duato – požeminės karalystės – centre. Čia Anubis atveda mirusįjį, Totas užrašo teismo rezultatą, o Ozyris pirmininkauja procesui. Amitė laukia šalia, pasirengusi atlikti savo vienintelę funkciją: sunaikinti neteisiojo širdį.
Širdies svėrimo ritualas, aprašytas Mirusiųjų knygoje (rw nw prt m hrw, pažodžiui „Išėjimo į dieną burtai“), yra vienas svarbiausių Egipto pomirtinio tikėjimo elementų. Mirusiojo širdis, laikyta žmogaus moralinės esmės ir atminties vieta, dedama ant svarstyklių vienos lėkštės, o ant kitos – deivės Maat plunksna, simbolizuojanti tiesą, teisingumą ir kosminę tvarką. Jei širdis yra lengva, žmogus gyveno teisingai ir gali žengti į Aaru – nendrių laukus, palaimingą pomirtinę egzistenciją. Tačiau jei širdis pasirodo esanti sunki, persunkta neteisybės, melų ar smurto, ji atiduodama Amitės nasrams.
Amitės išvaizda yra simbolinė ir sudaryta iš trijų pavojingiausių Egipto gyvūnų: krokodilo galvos, liūto priekinių kūno dalių ir begemoto užpakalinės dalies. Šie trys žvėrys senovės egiptiečiams buvo mirties ir grėsmės įsikūnijimai, todėl Amitė tampa galutinės bausmės personifikacija. Ji nėra blogio jėga – ji neatlieka kankinimų, nepersekioja mirusiųjų ir nesiekia jų pražūties. Ji yra teisingumo pasekmė, o ne jo priežastis. Egiptiečiai tikėjo, kad žmogus pats nulemia savo likimą: jei gyveno pagal Maat, Amitė neturi jokios galios; jei gyveno neteisingai, ji tampa neišvengiama.
Amitės atliekamas veiksmas – širdies suėdimas – vadinamas „antrąja mirtimi“. Tai ne bausmė pomirtiniame pasaulyje, o visiškas sielos išnykimas, anihiliacija. Egiptiečiui tai buvo pati baisiausia įmanoma lemtis, nes ji reiškė, kad žmogus ne tik nepasieks amžinybės, bet ir nustos egzistuoti bet kokia forma. Ši idėja skiriasi nuo vėlesnių religijų, kuriose net nusidėjėlis turi pomirtinę būseną; Egipte neteisus žmogus tiesiog ištrinamas iš kosmoso tvarkos.