Žodis aeonas (gr. aiōn, lot. aeon) reiškia „amžius“, „epochą“ arba „begalybę“. Dažnai vartojamas apibūdinti labai ilgą laiko tarpą arba amžinybę. Filosofijoje ir religijoje šis terminas įgavo platesnes prasmes: aeonas gali reikšti ne tik laikotarpį, bet ir tam tikrą dvasinę esybę ar kosminę jėgą.
Žodis kilo iš senosios graikų kalbos aiōn, kuris reiškė „gyvenimo laiką“, „amžių“ arba „amžinybę“. Vėliau, per lotynų kalbą (aeon), pateko į įvairias Europos kalbas. Graikų filosofai, tokie kaip Platonas ir Aristotelis, naudojo aiōn kalbėdami apie laiko prigimtį ir begalybę.
Vartojimas ir reikšmė skirtingose tradicijose
- Graikų filosofija
Platono raštuose aiōn žymi amžinybę, kuri priešpastatoma laikui (chronos). Aiōn yra nekintamas, tuo tarpu chronos — laikinis ir kintantis. - Gnosticizmas
Gnostikų mokymuose aeonai — tai dieviškosios emanacijos arba dvasiniai principai, kylantys iš pirminio Dievo (Daikto, vadinamo Plērōma, pilnatve). Gnostikų tekstuose (Pistis Sophia, Apokrifinė Jono evangelija) minima ištisa aeonų grandinė, pavyzdžiui, Sophia (Išmintis) yra viena žymiausių aeonų. Jie vaizduoja dvasines būtybes ar idėjas, kurios padeda suprasti Dievą. Citata iš „Apokrifinės Jono evangelijos“ (gnostikų tekstas):
„Ir iš Pilnatvės kilo Aeonai, kiekvienas atspindintis Tėvo šviesą.“ - Ankstyvoji krikščionybė
Naujajame Testamente žodis aiōn kartais reiškia pasaulio amžių arba epochą. Pavyzdžiui:
„Aš esu su jumis per visas dienas iki šio amžiaus pabaigos.“ (Evangelija pagal Matą 28,20). Pauliaus laiškuose aiōn kartais žymi šio pasaulio blogį:
„Šio pasaulio dievas (šėtonas) apakino netikinčiųjų protus…“ (2 Korintiečiams 4,4). - Okultizmas ir modernūs sąjūdžiai
Aleisteris Crowley vartojo Aeono sąvoką apibūdindamas dvasines epochas. Jo teigimu, žmonijos istorija skirstoma į Aeonus, kuriuose viešpatauja tam tikri dievai ar dvasinės jėgos. Pavyzdžiui, Aeonas Horusas — naujas laikmetis, kuris, anot Crowley, prasidėjo XX amžiuje.
Aeonas yra daugiasluoksnis terminas. Priklausomai nuo konteksto, jis gali reikšti amžinybę, laikotarpį ar net dvasines būtybes. Nuo senovės graikų filosofų iki krikščionybės, gnostikų ir modernių ezoterinių krypčių — šis žodis kito, tačiau visada išlaikė mintį apie kažką, kas peržengia paprastą laiką.