Ankstyvosios krikščionybės istorijoje, ypač Šiaurės Afrikos pakrantėse tarp II ir IV amžiaus, egzistavo viena keisčiausių ir labiausiai provokuojančių grupių, kurią metraštininkai praminė adomonianais (Adamiani) arba adomitais. Šis judėjimas nebuvo gnostinis ta prasme, kad būtų kūręs sudėtingas kosmines sistemas; jų siekis buvo kur kas tiesmukesnis ir radikalesnis – jie norėjo čia ir dabar sugrįžti į tą dvasinės ir fizinės nekaltybės būseną, kurioje Adomas ir Ieva gyveno iki nuopolio. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentaliojoje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 52 skyriuje) adomonianus aprašo su neslepiama nuostaba, o vėliau Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) juos įtraukia į savo traktatą „Apie erezijas“ kaip pavyzdį dvasinio naivumo, virtusio klaida.
Rojaus asamblėjos: bažnyčia be drabužių
Adomonianų judėjimo ašis buvo jų susirinkimai, kuriuos jie vadino ne bažnyčiomis, o „Rojumi“ (Paradeisos). Jų logika buvo paprasta: jei Kristus atėjo atpirkti Adomo nuodėmės ir sugrąžinti žmoniją į pirminę būseną, tai krikščionis turi elgtis taip, tarsi nuodėmės ir gėdos nebebūtų.
Svarbiausia jų apeiga buvo bendra malda ir Šventojo Rašto skaitymas būnant visiškai nuogiems. Epifanijus pasakoja, kad adomonianai – tiek vyrai, tiek moterys – susirinkę savo „rojuje“ nusimesdavo visus drabužius. Jie tikėjo, kad drabužiai yra nuopolio simbolis, „odos drabužiai“, kuriuos Dievas davė Adomui tik po to, kai šis nusidėjo. Todėl nusirengimas jiems buvo ne erotinis aktas, o dvasinis apsivalymas ir grįžimas prie prigimtinio tyrumo. Jie meldėsi, skaitė tekstus ir bendravo būdami tokie, kokius juos sukūrė Dievas, demonstruodami visišką abejingumą kūniškoms pagundoms.
Santuokos atmetimas ir radikali lygybė
Adomonianai, sekdami savo rojaus vizija, turėjo specifinį požiūrį į socialinę tvarką:
- Santuokos neigimas: Jie manė, kad Adomas ir Ieva rojuje nebuvo susituokę tradicine prasme, todėl ir krikščionys, siekiantys tobulumo, turėtų vengti santuokos saitų. Jie propagavo celibatą arba visišką bendruomeninį gyvenimą, kuriame nėra nuosavybės – nei daiktų, nei žmonių.
- Radikali askezė: Nors jų nuogumas galėjo atrodyti skandalingai, patys adomonianai save laikė griežtais asketais. Jie tikėjo, kad tik tas, kuris sugeba stovėti nuogas tarp kitų ir nejausti jokio geismo, yra iš tiesų nugalėjęs „kūno įstatymą“.
- Socialinis protestas: Tai buvo savotiškas maištas prieš civilizacijos sluoksnius. Drabužiai, jų nuomone, slėpė tiesą ir kūrė dirbtines hierarchijas, o nuogumas visus suvienodino prieš Kūrėją.
Epifanijaus ir Jono Damaskiečio vertinimas
Šventasis Epifanijus Salaminietis adomonianų judėjimą kritikavo ne tik dėl moralinių sumetimų, bet ir dėl teologinio paviršutiniškumo. Jis pabrėžė, kad po nuopolio žmogaus prigimtis yra pasikeitusi ir joks fizinis nusirengimas negali sugrąžinti dvasinės nekaltybės. Anot jo, adomonianai supainiojo išorinį simbolį su vidine transformacija.
Jonas Damaskietis savo raštuose adomonianus mini kaip tuos, kurie „piktnaudžiauja Adomo vardu“. Bažnyčios tėvams kėlė nerimą tai, kad tokios praktikos galėjo lengvai virsti paleistuvystės priedanga, nors patys adomonianai tai griežtai neigė. Bažnyčia galutinai nusprendė, kad kelias į išganymą eina per kantrybę ir atgailą „šiame ašarų pakalnėje“, o ne per bandymą dirbtinai atkurti Edeno sodą dykumoje.
Kodėl jie išnyko?
Adomonianų judėjimas Šiaurės Afrikoje pamažu išblėso iki V amžiaus. Jų išnykimą nulėmė kelios priežastys:
- Atšiaurios sąlygos: Jų askezė ir atsiribojimas nuo visuomenės neleido kurti tvarių bendruomenių.
- Katalikų Bažnyčios spaudimas: Po Nikėjos susirinkimo Bažnyčia vis griežčiau kontroliavo liturgines formas, o nuogumas pamaldų metu buvo traktuojamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas.
- Konkurencija su vienuolyste: Atsiradusi organizuota vienuolystė (pavyzdžiui, šv. Antano ar šv. Pachomijaus) pasiūlė kur kas stabilesnį ir visuotinai pripažintą askezės kelią.
Adomonianų istorija dvasinėje atmintyje išliko kaip vienas ryškiausių bandymų panaikinti atstumą tarp dangaus ir žemės per fizinį veiksmą. Jie liko kaip priminimas apie laikotarpį, kai krikščionybė dar nebuvo galutinai „apsirengusi“ dogmomis ir ritualais, o tikintieji drįso ieškoti rojaus net ten, kur kiti matė tik gėdą.