Jei atidžiai skaitytume šventuosius pasaulio tekstus, greitai pastebėtume vieną pasikartojantį, beveik mistinį dėsningumą. Skaičius 40 juose šviečia kaip ryški dvasinė gairė. Tai nėra tiesiog matematinis vienetas. Teologijoje ir dvasinėse tradicijose skaičius 40 visada reiškia išbandymą, pasiruošimą, apsivalymą ir galiausiai – didžiulę dvasinę transformaciją.
Nuo Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų (Įsikėlimo) iki sielos kelionės po mirties, nuo judaizmo dykumų iki islamo tradicijų – ką iš tiesų slepia 40-osios dienos paslaptis?
Krikščionybė: 40-oji diena po Velykų (Kristaus Žengimas į dangų)
Krikščioniškoje tradicijoje 40-oji diena po Velykų (Jėzaus Kristaus prisikėlimo) yra viena didžiausių metų švenčių, Lietuvoje tradiciškai vadinama Šeštinėmis (nes visada išpuola ketvirtadienį, šeštąją savaitę po Velykų). Jos teologinė prasmė yra milžiniška.
Kristaus misijos užbaigimas ir triumfas
Pagal Naujojo Testamento pasakojimus, po savo prisikėlimo iš numirusiųjų, Jėzus dar 40 dienų rodėsi savo mokiniams, juos mokė ir guodė. Keturiasdešimtąją dieną jis regimu būdu paliko žemę ir įžengė į dangų. Šis įvykis simbolizuoja absoliutų Kristaus triumfą prieš mirtį ir nuodėmę. Įžengęs į dangų, jis užbaigė savo žemiškąją misiją ir sugrįžo į dieviškąją sferą, kur dabar „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“. Jis tapo amžinuoju tarpininku tarp Dievo ir žmonijos.
Bibliniai pagrindai
- Evangelija pagal Luką (Lk 24,50-53): Aprašoma, kaip Jėzus nusivedė mokinius link Betanijos, iškėlęs rankas juos palaimino ir, laimindamas, atsiskyrė nuo jų bei buvo paimtas į dangų.
- Apaštalų darbai (Apd 1,3-11): Čia aiškiai nurodomas 40 dienų laikotarpis. Jėzus liepia mokiniams neišvykti iš Jeruzalės ir laukti pažadėtosios Šventosios Dvasios, o po to debesies apgaubtas pakyla jiems matant.
Ką ši šventė reiškia tikinčiajam?
Įsikėlimo šventė nėra atsisveikinimas su liūdesiu. Tai tikėjimo paskatinimas, parodantis, kad žmogaus galutinis tikslas nėra žemė, o amžinybė. Kristus nepaliko savo sekėjų našlaičiais – jis išėjo, kad atsiųstų Šventąją Dvasią, kuri lydi Bažnyčią iki šių dienų.
Sielos kelionė: Kodėl minimos 40 dienų po mirties?
Daugeliui žmonių „40-oji diena“ pirmiausia asocijuojasi su gedulu ir mirusiojo minėjimu (vadinamosiomis Ketvirtinėmis). Ši tradicija giliai įsišaknijusi Rytų krikščionybėje (stačiatikybėje), bet gaji ir katalikybėje bei senosiose baltų tradicijose.
Tikinčiuosiuose sluoksniuose manoma, kad po fizinės mirties siela iš karto nepalieka šio pasaulio.
- Pirmąsias tris dienas siela lanko vietas, kurias mylėjo.
- Nuo trečios iki devintos dienos jai aprodomas Rojus.
- Nuo devintos iki keturiasdešimtos dienos siela regi pragaro kančias.
- Būtent 40-ąją dieną siela stoja prieš Dievą privačiam teismui, kur nusprendžiamas jos likimas iki Paskutiniojo Teismo dienos.
Todėl 40-ąją dieną po mirties artimieji renkasi į pamaldas, užsako šv. Mišias ir intensyviai meldžiasi, prašydami Dievo gailestingumo išėjusiai sielai. Tai galutinio atsisveikinimo su žemiškuoju pasauliu riba.
Skaičius 40 kitose pasaulio religijose
Žvelgiant plačiau, skaičius 40 yra universalus archetipas, jungiantis didžiąsias monoteistines religijas. Jis visada žymi laikotarpį, kurio reikia, kad įvyktų radikalus pasikeitimas – tarsi dvasinis nėštumas (kuris biologijoje, beje, irgi trunka apie 40 savaičių).
Judaizmas: Išbandymų ir apsivalymo laikas
Žydų tradicijoje (Toroje) skaičius 40 sutinkamas nuolat ir žymi perėjimą iš vienos būsenos į kitą:
- Tvanas: Nojaus laikais lietus lijo 40 dienų ir 40 naktų, kad apvalytų žemę nuo nuodėmės.
- Mozė ant Sinajaus kalno: Pranašas Mozė 40 dienų ir 40 naktų pasninkavo ant kalno, kol gavo iš Dievo Dešimt Dievo įsakymų.
- Dykumos klajonės: Ištrūkę iš Egipto vergijos, izraelitai klaidžiojo dykumoje 40 metų, kol išmirė vergų karta ir į Pažadėtąją žemę galėjo įžengti laisvi žmonės.
- Ritualinis apsivalymas: Žydų ritualinis baseinas (mikva), skirtas dvasiniam apsivalymui, privalo turėti lygiai 40 seah (senovinis matas) gyvo vandens.
Islamas: Apreiškimo, dvasinės brandos ir atsisveikinimo skaičius
Islamo tradicijoje skaičius 40 taip pat turi išskirtinę dvasinę vertę. Viena vertus, jis susijęs su branda ir pranašyste:
- Pranašo Mahometo pašaukimas: Pranašui Mahometui buvo lygiai 40 metų, kai Hira oloje (kur jis medituodavo) arkangelas Gabrielius (Džibrilis) jam perdavė pirmąjį Korano apreiškimą.
- Musa (Mozė) ir Dievas: Korane taip pat minima, kad pranašas Musa praleido 40 naktų kalne, bendraudamas su Dievu.
- Dvasinė praktika: Sufizme (mistinėje islamo šakoje) praktikuojama Chilla – 40 dienų trunkantis atsiskyrimas, pasninkas ir nepaliaujama malda, siekiant dvasinio nušvitimo.
40-oji diena po mirties islame: Kitoks sielos kelias
Skirtingai nei krikščionybėje, kur tikima, kad siela keliauja po žemę, rojų ir pragarą 40 dienų, ortodoksinis islamas moko, kad sielos likimas prasideda iškart po laidotuvių. Kai žmogus palaidojamas ir paskutinis gedėtojas žengia 40 žingsnių nuo kapo, pas velionį atvyksta du angelai – Munkaras ir Nakiras. Jie užduoda esminius klausimus (Kas tavo Viešpats? Kokia tavo religija?), po kurių siela iškart pereina į laukimo būseną (Barzakh), kur jaučia ramybę arba kančią iki Paskutiniojo Teismo.
Nepaisant šio teologinio skirtumo, beveik visame musulmonų pasaulyje (arabų šalyse tai vadinama Arba’een, Azijoje – Chalisum) 40-oji diena po mirties yra be galo svarbi tradicija. Ji žymi gilaus gedulo pabaigą ir paskutinės didelės dvasinės dovanos įteikimą mirusiajam. Šią dieną atliekami trys esminiai veiksmai:
- Korano skaitymas (Khatam): Šeima ir bendruomenė susirenka kartu ir perskaito visą Koraną nuo pradžios iki galo. Tikima, kad dvasinis atlygis už šį aktą yra atiduodamas mirusiojo sielai, taip palengvinant jos būklę Barzakh pasaulyje.
- Labdara (Sadaqah): Islame tikima, kad po mirties žmogaus geri darbai nutrūksta, išskyrus nuolatinę labdarą ir už jį besimeldžiančius artimuosius. Todėl 40-ąją dieną šeima ruošia maistą ir dosniai dalina jį vargšams, našlaičiams bei kaimynams mirusiojo vardu.
- Grįžimas į gyvenimą: Mirtis islame priimama kaip negrįžtama Alacho valia, o perdėtas ir labai ilgas gedulas gali reikšti nepasitikėjimą Dievu. Po 40-osios dienos minėjimo artimieji raginami nusivilkti gedulo drabužius, nustoti verkti ir sugrįžti į pilnavertį gyvenimą (išimtis taikoma tik našlėms, kurioms galioja specialus, ilgesnis gedulo laikas, vadinamas Iddah).