Karlosas Kastaneda buvo rašytojas ir antropologas, kurio darbai sulaukė tiek pripažinimo, tiek ginčų. Jo knygos, ypač pirmoji, „Don Chuano mokymai: jašiero kelias“, išpopuliarėjo XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Kastaneda tvirtino, kad jo knygos yra antropologiniai tyrimai apie jo mokytoją, meksikiečių šamaną Don Chuaną, kuris supažindino jį su senųjų indėnų magijos tradicijomis ir dvasinėmis praktikomis. Šios praktikos buvo aprašomos kaip savotiškas pasaulio suvokimo perprogramavimas, pagrįstas haliucinogeninių augalų vartojimu ir neįprastomis dvasinėmis pratybomis.
Kastanedos pasekėjai buvo įvairūs, nuo asmenų, ieškančių dvasinio nušvitimo, iki tų, kuriuos traukė paslaptingumas ir idėja apie alternatyvią realybę. Jo darbai įkvėpė įvairias dvasines bendruomenes, kurios save vadino „nagvalio kelio“ sekėjais. Šios bendruomenės stengėsi taikyti Kastanedos aprašytus principus praktikoje. Kai kurios iš šių grupių susitelkė į dvasinius seminarus ir mokymus, kuriuose buvo mokoma „energetinių kūno pratimų“ arba „Tensegrity“ – fizinių ir dvasinių praktikų, kurias Kastaneda ir jo grupė pristatė kaip senųjų šamanų žinias.
Kritika Kastanedos atžvilgiu atsirado tiek akademinėje, tiek visuomeninėje erdvėje. Skeptikai abejojo jo knygų autentiškumu, nurodydami, kad nėra įrodymų, jog Don Chuanas buvo realus asmuo. Antropologai taip pat kritikavo jo metodologiją, tvirtindami, kad ji neatitinka mokslinių tyrimų standartų. Kai kurie teigė, jog Kastanedos darbai yra daugiau literatūriniai nei etnografiniai, ir kad jie buvo sukurti siekiant pritraukti skaitytojus mistiniu turiniu. Be to, pasitaikė pranešimų, kad kai kurios Kastanedos grupės veikė kaip uždaros bendruomenės, turinčios griežtą vidinę struktūrą, kurią kai kas lygino su sektomis.
Biblijoje dažnai pabrėžiama atsargumas dėl klaidingų mokytojų. Mato evangelijoje užrašyta: „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių drabužiais, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mt 7, 15). Ši mintis primena, kad dvasiniai ieškojimai turi būti grindžiami atsakingu ir kritišku požiūriu, kad žmogus nebūtų suklaidintas.
Kastanedos darbai ir jo pasekėjų veikla išlieka kontraversiška tema. Jo knygos turėjo įtakos tiek alternatyvios dvasinės praktikos plitimui, tiek naujų dvasinių judėjimų formavimuisi, tačiau jų turinys ir pasekėjų veikla kelia klausimų dėl autentiškumo, mokslinio pagrįstumo ir etinių aspektų. Tokios temos kaip dvasinio mokymo ribos, asmeninė atsakomybė ir įtakos dvasinėms bendruomenėms poveikis išlieka aktualios ir reikalauja tolimesnės analizės.