1705 m. sausio 24 d. Andrijos mieste gimė Carlo Maria Michelangelo Nicola Broschi (Karlas Bročis), kurį visas pasaulis vėliau garbino Farinelli vardu. Dainininko likimą suluošino ankstyva kastracija, tačiau ši brutali auka atvėrė jam duris į Baroko muzikos olimpą. Jo brolis Riccardo Broschi ir mokytojas Nicola Porpora išugdė fenomenalų trijų oktavų balsą, tapusį neoficialiu Vatikano ir Europos teatrų pasididžiavimu.
Ryšys su religija Farinelli gyvenime buvo paradoksalus ir labai tamprus. Nors Katalikų Bažnyčia oficialiai draudė žaloti žmones, popiežiaus nurodymas moterims tylėti šventovėse sukūrė milžinišką kastratų paklausą chorams. Farinelli, nors ir tapo operos žvaigžde, visą gyvenimą išliko uolus katalikas. 1737 m. jis išvyko į Madridą gydyti Ispanijos karaliaus Pilypo V, kuriam dainuodavo tas pačias keturias arijas kaip dvasinę ramybę teikiantį ritualą. Už ištikimą tarnystę dainininkas gavo Kalatravos ordino riterio titulą. Tai buvo prestižinis katalikų karinis-religinis ordinas, reikalavęs griežtai įrodyti kilmingumą bei tikėjimo grynumą, tad Farinelli statusas šioje bendruomenėje liudijo jo aukštą moralinį autoritetą bažnyčios akyse.
1759 m. dainininkas pasitraukė į Boloniją, kur jo vila tapo intelektualų traukos centru. Čia jį lankė jaunasis Wolfgangas Amadeusas Mozartas bei garsusis avantiūristas Giacomo Casanova. Pasaulinio garso dainininkas mirė 1782 m. rugsėjo 16 d., palikdamas legendą apie balsą, kuris jungė žemišką aistrą su sakraline didybe. Jo istorija iki šiol liudija apie epochą, kurioje religinis asketizmas ir teatrinė prabanga egzistavo tame pačiame paaukotame kūne.