„Kai kūdikis kenčia, tai ne už savo nuodėmes – jis jų dar neturi. Jis kenčia už nuodėmes, kurias padarė ankstesniame gyvenime. Kančia – ne Dievo pyktis, o gydytojo peilis, kuris pjauna, kad išgydytų.“
(Bazilidas, cituojamas per Klemensą Aleksandrietį, Stromata IV.12)
Tai viena radikaliausių ir labiausiai šokiruojančių II a. gnosticizmo idėjų, priskiriama Aleksandrijos gnostikui Bazilidui (apie 120–140 m.). Ortodoksinei krikščionybei ji atrodė kaip erezija, bet Bazilidui ir jo mokiniams tai buvo logiškas atsakymas į amžiną klausimą: „Kodėl kenčia nekaltieji?“
Trys žmogaus prigimtys ir kančios prasmė
Bazilidas skirstė žmones į tris kategorijas:
- Pneumatikoi (dvasiniai) – gnostikai, jau gimę išgelbėti, kančia jiems – tik iliuzija arba greitas išlaisvinimas.
- Psychikoi (sieliniai) – paprasti tikintieji, kenčia, kad apvalytų sielą.
- Hylikoi (medžiaginiai) – pasmerkti, jų kančia beprasmė.
Pagrindinis akcentas – antroji grupė ir ypač kūdikiai bei nekalti vaikai. Bazilidas teigė:
- Kiekviena siela prieš gimdama jau turi „nuodėmės skolą“ iš ankstesnių įsikūnijimų.
- Kūnas – kalėjimas, kuriame siela moka skolą ir mokosi.
- Kančia – ne Dievo kerštas, o „dieviškasis chirurgas“, kuris pjauna, kad išgydytų.
Kodėl kūdikis kenčia?
Bazilido atsakymas:
„Kūdikis kenčia todėl, kad jo siela anksčiau buvo nusidėjėlis – gal plėšikas, gal žudikas, gal išdavikas. Dabar ji gimė kūdikyje, kad greitai sumokėtų skolą ir grįžtų į šviesą. Tai gailestingumas, o ne žiaurumas.“
Tai pirmas aiškus krikščioniškosios gnosis bandymas sujungti:
- reinkarnacija (sielos persikūnijimą),
- karma (veiksmo ir atpildo dėsnį),
- išganymas per pažinimą (gnosis).
Palyginimas su kitomis tradicijomis
| Tradicija | Kančios priežastis | Išganymas |
|---|---|---|
| Ortodoksinė krikščionybė (II a.) | Pirmoji nuodėmė, laisva valia, Šėtono įtaka | Tikėjimas + Kristaus auka |
| Bazilidas | Ankstesnio gyvenimo nuodėmės | Pažinimas + kančios apvalymas |
| Indų karma | Praeities veiksmai (karma) | Mokša per daug gyvenimų |
| Origenas (vėliau) | Priešgimiminė nuodėmė | Galutinis visų apvalymas |
Kritika ir Bažnyčios reakcija
Ireniejus (Adversus haereses I.24.5–6) ir Hipolitas vadino tai „baisia erezija“:
- Paneigia Kristaus atperkamąją auką.
- Įveda reinkarnaciją.
- Teisina Dievą, kad leidžia nekaltų kančią.
Tačiau Bazilidas atsakydavo:
„Jei Dievas būtų žiaurus, jis baustų amžinai. Bet jis gydo – trumpai ir skaudžiai, kad siela greičiau sugrįžtų namo.“
Bazilido idėja apie kančią kaip „mokymą“, o ne bausmę, skamba labai šiuolaikiškai:
- Psichologijoje – trauma kaip augimo katalizatorius.
- Ezoterikoje – „sielos pamokos“ per daug gyvenimų.
- Net krikščioniškoje dvasinėje literatūroje (pvz., C. S. Lewis, Teihard de Chardin) kartais atsargiai minima „kančia apvalo“.
Bazilidas – vienas pirmųjų, kuris drįso pasakyti: „Dievas nepyksta ant kūdikio, kuris miršta nuo vėžio. Dievas gydo sielą, kuri kažkada buvo žudikas.“ Tai gnostinis radikalumas, kuris šokiravo II a. ir tebešokiruoja šiandien – bet kartu ir guodžia tuos, kurie ieško prasmės nekaltų kančioje.