Kakawin Rāmāyaṇa – tai senoji javiečių kalba (kawi) parašyta „Rāmājanos“ versija, vienas iš garsiausių ir svarbiausių literatūros kūrinių Pietryčių Azijoje. Ji yra Ramos epinės poemos perdirbinys, kilęs iš originalios sanskrito „Rāmājanos“, priskiriamos Valmiki, tačiau adaptuotas senovės Javos salos kultūrai ir religiniam pasaulėvaizdžiui. Lietuviškai tinkamiausias pavadinimas būtų: „Javiečių Rāmājana“ arba tiksliau „Rāmājana kakavino stiliumi“.
Šis kūrinys buvo sukurtas maždaug IX amžiuje po Kr., valdant Medango (arba Mataramo) karalystei, kuri tuo metu buvo stipriai veikiama hinduizmo ir budizmo idėjų. Autorius nėra visiškai aiškus – kai kuriuose rankraščiuose minimas vardas mpu Yogiswara, nors kai kas mano, kad jis tik redagavo ankstesnį tekstą.
Žodis kakawin reiškia poemą arba epą, parašytą senoviniu javiečių eiliavimo metru, kilusiu iš Indijos sanskrito metrikos (pvz. śloka, sragdharā, indravajrā ir kt.). Todėl „Kakawin Rāmāyaṇa“ iš esmės yra literatūrinis ir poetinis „Rāmājanos“ perdirbinys, pasižymintis itin turtingu kalbos stiliumi, metaforomis ir filosofiniais intarpais.
Skirtingai nuo indų originalo, šioje javiečių versijoje akcentuojamas ne tiek karo heroizmas, kiek dvasinė meilė, atsidavimas (bhakti) ir pasaulio harmonijos idėja (dharma). Daug dėmesio skiriama ne tik Rāmai ir Sitai, bet ir antraeiliams veikėjams – Hanumanui, Lakšmanui, netgi demonui Rāvanai, kuris čia vaizduojamas ne vien kaip blogis, bet kaip tragiška, aistringa būtybė, siekianti dieviškos meilės.
Stilistiniu požiūriu „Kakawin Rāmāyaṇa“ išsiskiria savo muzikiniu ritmu ir gamtos vaizdais. Poemoje dažnai minimi kalnai, upės, žiedai, vėjai ir garsai – tai tipiška javiečių literatūros estetika, vadinama rasa, kur svarbiausia perteikti ne faktą, o būseną.
Šis kūrinys turėjo milžinišką įtaką Indonezijos kultūrai:
– jo siužetai vaizduojami baliečių šventyklose, šešėlių teatre (wayang kulit) ir klasikinėje muzikoje (gamelan);
– jo kalba tapo javiečių poezijos standartu, lygiai kaip Homeras graikams;
– jis išliko vienu labiausiai studijuojamų kūrinių indoneziečių literatūros istorijoje.
Citatos
„Yan hana ring jagat, tan hana ring hati.“
„Kas yra pasaulyje, to nėra širdyje.“
– Poemos pradžioje primenama, kad išorinis grožis, valdžia ar šlovė neturi prasmės, jei žmogaus širdis tuščia.
„Sira sang ratu, ring dharma yan wruh, tan lali ring satya.“
„Karalius, pažinęs dharmą, niekada nepamiršta tiesos.“
– Ištrauka apie karalių Rāmą kaip idealų valdovą, kuris valdo ne per jėgą, o per dvasinę išmintį.
„Tan hana dharma tan wisesa, tan hana tresna tan susila.“
„Nėra didesnio įstatymo už dorumą, nėra meilės be kilnumo.“
– Čia išsakoma pagrindinė Kakawin Rāmāyaṇa moralė: tikrasis dorybingumas kyla iš meilės, o meilė – iš moralinio kilnumo.
„Lwir sang Sita, tan wruh amung mring Rāma, tan sumyoga ring lyan manah.“
„Sita nežino nieko, tik Rāmą; jos širdis nesusijungia su niekuo kitu.“
– Švelnus aprašymas, kai Sita atskiriama nuo Rāmos: ištikimybės ir dvasinės meilės įvaizdis.
„Rasa ring jati sangguh marga ring suksma, ya ta mangsah tan sipat dunya.“
„Kas randa kelią į esmę per širdies tylą, tas nebepriklauso pasauliui.“
– Dvasinio atsidavimo eilutė, rodanti, kad tikras nušvitimas įvyksta ne veiksmuose, o vidiniame sąmonės kelyje.
„Yan tan hana bhakti, ring prabhu Rāma, tan dadi jati manusya.“
„Kas neturi atsidavimo Viešpačiui Rāmai, tas dar netapo tikru žmogumi.“
– Viena garsiausių bhakti dvasios eilučių iš Javos tradicijos, primenanti, kad žmogiškumas neatskiriamas nuo dvasinės meilės.