Susitaikymas su mirtimi dažniausiai neprasideda tą dieną, kai išgirstame sunkią diagnozę ar atsiduriame prie ligos patalo. Jis prasideda daug anksčiau – tada, kai žmogus pradeda iš tiesų rimtai ir giliai žiūrėti į savo gyvenimą. Kol mirtis atrodo labai tolima, lengva gyventi iliuzija, kad viskam dar bus marijos laiko: susitaikyti, atsiprašyti, atsigręžti į Dievą ar tiesiog praleisti daugiau laiko su tais, kuriuos mylime.
Tačiau mintis apie laikinumą (lot. memento mori – „atmink, kad mirsi“) neprivalo tapti baime. Ji gali būti dvasiniu blaivumu, kuris pažadina, sugrąžina prie esmės ir leidžia pamatyti, kas gyvenime tikrai turi išliekamąją vertę.
Kodėl mes taip bijome?
Daug kam žodis „mirtis“ kelia gilų, instinktyvų pasipriešinimą. Žmogus bijo ne vien fizinio skausmo ar nežinomybės. Kur kas labiau bijoma palikti tai, prie ko prisirišta: namus, artimuosius, ateities planus, įprastą ritmo pojūtį ir patį savo kūną. Dar giliau slypi baimė prarasti kontrolę. Mirtis brutaliai primena, kad žmogus nėra savo likimo absoliutus viešpats.
Psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross, tyrinėjusi mirštančiųjų išgyvenimus, išskyrė penkias gedulo ir susitaikymo stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir, galiausiai, priėmimą. Tai rodo, kad susitaikymas nėra paprastas vienkartinis sprendimas ar graži religinė frazė. Tai tikras ir sunkus vidinis darbas, kurio metu tenka pamažu atgniaužti rankas, paleisti puikybę, nerimą ir mokytis pasitikėti.
„Ars moriendi“ – menas mirti ir krikščioniška viltis
Viduramžiais Bažnyčia sukūrė visą dvasinės literatūros žanrą, vadinamą Ars moriendi („Menas mirti“). Šie tekstai mokė, kaip ruoštis mirčiai ir atsispirti paskutinėms dvasinėms pagundoms: nevilčiai, nekantrumui, puikybei ar pernelyg dideliam prisirišimui prie turto. Pagrindinė šių tekstų žinia buvo paprasta – mirti gerai gali tik tas, kuris išmoksta gerai gyventi.
Krikščioniškame tikėjime mirtis nelaikoma galutiniu išnykimu – ji suvokiama kaip perėjimas (lot. transitus). Žemiškas etapas baigiasi, tačiau asmens egzistencija tęsiasi. Šventasis Pranciškus Asyžietis savo garsiojoje „Kūrinių giesmėje“ mirtį vadino netgi „sese mirtimi“, kuri neišvengiama, bet kuri atidaro duris į susitikimą su Kūrėju. Toks požiūris nepanaikina liūdesio ar netekties skausmo, tačiau suteikia jiems kitą perspektyvą. Vietoj aklos nevilties atsiranda viltis, vietoj panikos – pagarbi rimtis.
Sutvarkyti santykiai: atleisti ir atsiprašyti
Neįmanoma ramiai išeiti, kai širdyje nešiojamės neatleistas nuoskaudas, neišsakytus žodžius, kaltę ar gėdą. Mirštančiuosius slaugantys žmonės (pavyzdžiui, hospisų įkūrėja Cicely Saunders) dažnai liudija, kad mirties baimė labiausiai kankina tuos, kurie jaučia paliekantys per daug neužbaigtų dalykų.
Dėl to susitaikymas su mirtimi reikalauja labai žemiškų ir drąsių veiksmų dar esant gyviems: atsiprašyti, atleisti, padėkoti, paskambinti po dešimties metų tylos. Gydytojas ir rašytojas Irvinas Yalomas pastebi, kad mirties nerimas yra atvirkščiai proporcingas gyvenimo pasitenkinimui: kuo daugiau žmogus jaučia nugyvenęs tikrą, neužspaustą gyvenimą, tuo mažiau jis bijo pabaigos. Kai stengiamės gyventi atviromis širdimis, atsisakome kaupti kartėlį, vidus tampa lengvesnis, ir pati mirtis nebeatrodo tokia dusinanti.
Atrišti inkarus: kas iš tiesų lieka?
Mirtis priverčia pažvelgti į mūsų tapatybę. Mes ją statome iš pareigų, diplomų, namų kvadratūros, grožio ar statuso. Tačiau slenksčio akivaizdoje paaiškėja, kad nė vieno iš šių dalykų nepasiimsime kartu. Levui Tolstojui apysakoje „Ivano Iljičiaus mirtis“ pavyko meistriškai pavaizduoti žmogų, kuris tik mirties patale supranta, kad visas jo išoriškai „teisingas“ ir „sėkmingas“ gyvenimas buvo absoliučiai tuščias ir netikras.
Kai suprantame, kad į amžinybę nusinešime tik tai, ką atidavėme, aplanko didžiulis išsilaisvinimas. Lieka meilė, atjauta, tikėjimas, sąžinės ramybė. Supratimas, kad tavo vertė nepriklauso nuo banko sąskaitos, leidžia gyventi kur kas autentiškiau jau dabar.
Gedulas kaip mokykla
Kartais mokytis priimti mirtį pradedame per skaudžiausias netektis – kai miršta tėvai, sutuoktinis ar vaikas. Mirtis nustoja būti teorija ir tampa kraujuojančia žaizda. Tokiu metu lengva supykti ant Dievo (kaip Jobui Senajame Testamente), užsisklęsti savyje, prarasti ramybę. C. S. Lewisas po savo žmonos mirties parašytoje knygoje „Apie sielvartą“ be cenzūros aprašė šį dvasinį chaosą ir pyktį.
Ir vis dėlto net pats tamsiausias gedulas ilgainiui gali virsti branda. Žmogus, kuris neišvengia skausmo, bet jį išgyvena, ilgainiui atranda tylų supratimą: mes nesame savo artimųjų savininkai. Jie mums buvo patikėti, bet nepriklauso amžinai. Šis suvokimas be galo skaudus, bet jame slypi didelė išmintis, mokanti mylėti nesisavinant.
Viltis nėra savęs raminimas
Labai svarbi vieta šiame procese tenka vilčiai. Krikščioniška viltis nėra pigus optimizmas ar apsimetimas, kad „viskas bus gerai“. Viltis – tai drąsa tikėti, kad Dievo gailestingumas yra didesnis už mūsų prigimties trapumą ir padarytas klaidas.
Krikščionis nesiremia savo tobulumu ar „gerais darbais“, nes supranta, kad atleidimas yra dovana. Kai suvokiame, kad mūsų išsigelbėjimas laikosi ne vien mūsų pačių pastangomis, mirties baimė netenka didelės dalies savo galios. Garsus teologas Dietrichas Bonhoefferis, eidamas į nacių mirties bausmės vietą, ištarė: „Tai pabaiga. Man – gyvenimo pradžia.“ Tai yra tikros, Dievu pasitikinčios vilties pavyzdys.
Mirti tam, kad pradėtum gyventi
Mąstymas apie mirtį moko dėkingumo. Rytinė kava, vaiko balsas, duona ant stalo – įprasti dalykai įgauna visai kitą skonį, kai nustojame juos laikyti savaime suprantamais. Žmogus, susitaikantis su mirties realybe, paradoksaliai, ima daug labiau vertinti patį gyvenimą. Jis mažiau skuba, myli atidžiau, pyksta trumpiau.
Susitaikymas su mirtimi nėra vienas stiprus vakaras ar išmoktas sakinys. Tai kelias. Bus dienų, kai jausitės ramūs, ir bus naktų, kai vėl apims nerimas. Tai žmogiška ir normalu. Svarbiausia – neužsidaryti, kalbėtis, melstis, tvarkyti savo santykius ir stengtis „mirti iš anksto“ kasdienybėje: mirti savo puikybei, norui dominuoti, pykčiui.
Kai išmokstame priimti gyvenimo ribas, širdyje atsiranda tyla. Šioje tyloje tampa aišku: jei mūsų gyvenimo pradžia buvo mylinčio Kūrėjo rankose, galime pasitikėti, kad tose pačiose rankose būsime saugūs ir tada, kai ateis paskutinė valanda.