Jurgio giesmė

Jurgio giesmė (Georgslied) yra vienas seniausių išlikusių krikščioniškosios poezijos pavyzdžių vokiečių kalba. Nors jis vadinamas „giesme“, šiuolaikiniam skaitytojui jis labiau primena epinį pasakojimą ar legendą. Viduramžiais tokio pobūdžio kūriniai buvo skirti ne tik giedojimui, bet ir garsiam rečitavimui (skandavimui) bendruomenėms, siekiant supažindinti žmones su šventųjų gyvenimais bei stebuklais. Datuojama: IX a. pabaiga (apie 880–900 m.) Kalba: Senoji aukštaičių vokiečių kalba (althochdeutsch).

Rankraštyje tekstas surašytas vientisais blokais (beveik kaip proza), todėl vizualiai neprimena eilėraščio. Tik vėlesni mokslininkai, analizuodami rimo struktūrą bei pasikartojančius priedainius, rekonstravo kūrinį į posmus. Tai itin sudėtingas filologinis paminklas, kurį Heidelbergo rankraštyje užrašė perrašinėtojas, vardu Wisolfas.

Tekstą galima suskirstyti į šešis loginius etapus, kurie parodo klasikinę viduramžių hagiografiją (šventųjų gyvenimo aprašymą):

1. Įžanga ir dvasinis pasirinkimas: Jurgis vaizduojamas ne tik kaip karys, bet kaip germaniškas „grafas“ (marecrabo), kuris keliauja su didele palyda. Esminis akcentas – jis palieka laikiną žemiškąją karalystę dėl amžinosios dangaus karalystės.
2. Akistata su pagonių valdžia: Karalius Tacianas (tekste Tacianus) bando Jurgį atversti į pagonybę, tačiau Jurgis demonstruoja nepalaužiamą dvasios tvirtumą. Tai klasikinė kankinio ir tirano priešprieša.
3. Stebuklai kalėjime ir gydymai: Jurgio malda daro neįmanomus dalykus – nebyliai pradeda kalbėti, akli matyti, o sausas medinis stulpas sužaliuoja. Šie ženklai patvirtina, kad per Jurgį veikia pats Dievas.
4. Kankinimai ir mirtis-prisikėlimas: Tai pati dramatiškiausia ir kartu mistiškiausia teksto dalis. Jurgis kankinamas kalavijais, laužomas ant rato, sumalamas į miltus, sudeginamas bei įmetamas į šulinį po akmenimis. Tačiau po kiekvieno kankinimo jis vėl „atsikelia“ ir toliau skelbia tiesą. Šie motyvai simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį.
5. Karalienės Aleksandrijos atsivertimas: Jurgio pamokslai pasiekia karalienės širdį. Ji pasveiksta, atsisako savo turtų bei tampa krikščione, o tai dar labiau įsiutina pagonių valdovą.
6. Kova su demonais (Fragmento pabaiga): Paskutinėse eilutėse Jurgis tiesiogiai susiremia su Apolonu (kuris čia vadinamas „pragaro šunimi“). Jurgio rankos pakėlimas priverčia stabą sudrebėti bei prasmegti į bedugnę.

Giesmė baigiasi nepabaigta mintimi. Pačioje rankraščio pabaigoje Wisolfas pridėjo prierašą lotynų kalba: „nequeo Uuisolf“ – „Aš, Wisolfas, nebegaliu“. Spėjama, kad jis arba nebegalėjo įskaityti originalo, kurį kopijavo, arba tiesiog pritrūko jėgų ar medžiagų užbaigti šį sudėtingą darbą. Todėl šiandien turime tik šią mįslingą, bet neįtikėtinai vertingą senovės tikėjimo išraišką.

Rankraščio transkripcija (Cod. pal. lat. 52)

F. 200 v
Jurgis išvyko į teismą su didele kariauna, nuo pat pasienių su didele tauta. Jis vyko prie Reino į svarbų susirinkimą, tas susirinkimas buvo didingiausias, Dievui mieliausias. Jis paliko pasaulio karalystę, laimėjo dangaus karalystę. Tai padarė pats garsusis grafas Jurgis.

Tuomet jį kalbino visi karaliai, kiek jų tik buvo; jie norėjo jį atversti, bet jis nenorėjo jų klausyti. Tvirta buvo Jurgio burna (nuostata), jis negirdėjo jų jokių gerų žodžių, išskyrus visą gėrį, kurio jis meldė iš Dievo. Tai padarė pats šventasis Jurgis.

Tuomet jį tuojau pat uždarė į kalėjimą. Ten su juo kalbėjosi gražūs angelai. Ten jis rado dvi moteris, kurias išgelbėjo, kad jų gyvybė išliktų. Tuomet jis padarė taip gražiai… valgis… Viešpaties ženklas… tikrai.

F. 201 r
Jurgis tada meldė, ir Viešpats išpildė viską, ko Jurgis jo meldė: nebylį jis padarė kalbantį, kurčią – girdintį, aklą – matantį, šlubą – vaikščiojantį. Vienas stulpas stovėjo daugelį metų, sausas; iš jo išaugo lapų gausybė. Tą ženklą Jurgis ten padarė tikrai.

Pradėjo tas galingas vyras Tacianas labai niršti. Jis pamatė tą stebuklą ir labai įniršo. Jis sakė, kad Jurgis yra burtininkas. Įsakė jis Jurgį sugauti, įsakė jį į namus nuvesti, įsakė jį smarkiai mušti stebėtinais, aštriais kalavijais. Tai aš žinau, tai yra gryna tiesa. Jurgis ten atsikėlė ir ten gerai pamokslavo. Tie pagonys buvo sugėdinti. Jurgis ten pasirodė tvirtas.

Pradėjo tas galingas vyras labai niršti. Tada jis įsakė Jurgį surišti ir ant rato sukti. Tikrai, sakau jums, jie sulaužė jį į gabalus. Tai aš žinau, tai yra gryna tiesa. Jurgis ten atsikėlė, Jurgis ten atsikėlė ir ten gerai pamokslavo. Tie pagonys buvo sugėdinti. Jurgis ten pasirodė labai tvirtas.

Tada jis įsakė Jurgį sugauti, įsakė jį smarkiai plakti. Žmogus įsakė jį sumalti, į miltus sudeginti, įmesti jį į šulinį. Jis buvo palaimintas sūnus. Jie užritino ant jo didelę daugybę akmenų. Pradėjo jie aplink eiti, įsakė Jurgiui atsikelti. Didį dalyką padarė Jurgis, nes jis visuomet darė tiesą. Tai aš žinau, tai aš žinau, tai yra gryna tiesa. Jurgis ten atsikėlė, pamokslavo… tie pagonys buvo sugėdinti. Jurgis ten pasirodė labai tvirtas. Jurgis ten atsikėlė, išaugo…

F. 201 v
Jis įsakė jam pas jį ateiti, įsakė tuojau pat kalbėti. Tuomet jis pasakė… tikėkite tuo… sakė, kad jie buvo pražuvę, velnio visi apgauti. Tai mums skelbia pats šventasis Jurgis.

Tada jis nuėjo į kambarį pas karalienę. Pradėjo jis ją mokyti, ji pradėjo jo klausyti. Aleksandrija, ji buvo tam miela. Ji tuoj pat pasveiko ir norėjo gera daryti, savo turtus išdalinti. Ji išdalino ten savo lobius, tai padeda daugelį metų, nuo amžių iki amžių, kaip ji malonėje išprašė iš šventojo Jurgio.

Jurgis pakėlė ranką aukštyn. Sudrebėjo Apolonas. Jis įsakė pragaro šuniui (velniui), tuomet tas tuoj pat prasmego į bedugnę.

Teksto rekonstrukcija (pagal W. Haubrichs)

(Apie Šventąjį Jurgį)

I
Jurgis išvyko į teismą su didele kariauna, nuo pasienių su didele tauta. Jis vyko prie Reino į svarbų susirinkimą. Tas susirinkimas buvo garsiausias, Dievui mieliausias. Jis paliko pasaulio karalystę, laimėjo dangaus karalystę.
Priedainis: Tai padarė pats garsusis grafas Jurgis.

II
Tuomet jį kalbino visi karaliai, kiek jų tik buvo. Jie norėjo jį garbinti (atversti), bet jis nenorėjo jų klausyti. Tvirta buvo Jurgio dvasia, jis negirdėjo iš jų nieko gero, tik visą gėrį, kurio jis meldė iš Dievo.
Priedainis: Tai padarė pats šventasis Jurgis.

III
Tuomet jį share (būriu) nuvedė į kalėjimą. Ten su juo tuomet skrido gražūs angelai. Ten jis rado dvi moteris, išgelbėjo jų gyvybę. Tuomet jis padarė taip gražiai, kad gavo dangišką valgį.
Priedainis: Tą ženklą Jurgis padarė tikrai.

IV
Jurgis tuomet meldė ir Viešpats Dievas viską išpildė, ko Jurgis jo meldė. Nebylį jis padarė kalbantį, kurčią – girdintį, aklą – matantį, šlubą – vaikščiojantį. Sausas stulpas stovėjo daugelį metų, iš jo išaugo lapų gausybė.
Priedainis: Tą ženklą Jurgis padarė tikrai.

V
Pradėjo tas galingas vyras labai niršti. Tacianas pamišėliškai ir nepaprastai įniršo. Jis sakė, kad Jurgis yra burtininkas. Įsakė jis Jurgį sugauti, įsakė jį į namus nuvesti, įsakė jį smarkiai mušti stebėtinai aštriais kalavijais.
Priedainis: Tai žinau aš, tai yra gryna tiesa: ten Jurgis vėl atsikėlė.
Jis ten gerai pamokslavo, pagonis Jurgis greitai sugėdino.

VI
Pradėjo tas galingas vyras labai niršti. Tada jis įsakė Jurgį surišti, ant rato sukti. Tikrai, sakau jums, jie sulaužė jį į gabalus.
Priedainis: Tai žinau aš, tai yra gryna tiesa: ten Jurgis vėl atsikėlė.
Jis ten gerai pamokslavo, pagonis Jurgis labai sugėdino.

VII
Tada jis įsakė Jurgį sugauti, įsakė jį smarkiai plakti. Įsakė jį sumalti, į miltus sudeginti. Įmetė jį į šulinį, jis buvo visas prasmegęs. Jie užritino didelę daugybę akmenų. Pradėjo jie aplink eiti, įsakė Jurgiui atsikelti. Didį dalyką padarė Jurgis, nes jis visuomet darė tiesą.
Priedainis: Tai žinau aš, tai yra gryna tiesa: ten Jurgis vėl atsikėlė.
Jis ten gerai pamokslavo, pagonis Jurgis labai sugėdino.

VIII
Jurgis ten atsikėlė, išaugo (atgijo) vėl visas. Miruolį jis prikėlė. Įsakė jam prie savęs ateiti, įsakė tuoj pat kalbėti. Tuomet tas pasakė: „Aš buvau piktas, aš meldžiausi stabams, tikėkite tuo“. Sakė, kad jie buvo pražuvę, velnio visi apgauti.
Priedainis: Tai mums skelbia pats šventasis Jurgis.

IX
Tuomet jis nuėjo į kambarį pas karalienę. Pradėjo ją mokyti, ji pradėjo jo klausyti. Aleksandrija, ji buvo tam miela. Ji tuoj pat pasveiko ir norėjo gera daryti, savo turtus išdalinti. Ji išdalino ten savo lobius, tai padeda daugelį metų. Nuo amžių iki amžių, kaip ji malonėje išprašė.
Priedainis: Tai išmeldė pats šventasis Jurgis.

X
Jurgis pakėlė ranką aukštyn. Sudrebėjo Apolonas. Jis įsakė pragaro šuniui, tuomet tas tuoj pat prasmego į bedugnę. Šalin…

nequeo Uuisolf