Juozapas ir Aseneta (Joseph and Aseneth; gr. Iōsēph kai Aseneth) yra religinis romanas, kurį galima rasti kai kuriuose senoviniuose žydų bei krikščionių raštuose. Pasakojimas aprašo Juozapo (Joseph; hbr. Yosef), vieno iš Jokūbo sūnų, gyvenimo etapą po to, kai jis tapo Egipto valdovo patikėtiniu. Aseneta (Aseneth; hbr. Asenat), Egipto kunigo Poti-Feros duktė, yra pagrindinė pasakojimo veikėja, kurios likimas susipina su Juozapo gyvenimu.
Legenda byloja, kad faraonas, įvertinęs Juozapo išmintį bei gebėjimą aiškinti sapnus, paskyrė jį savo pavaduotoju ir suteikė jam žmoną – Asenetą. Iš pradžių ji buvo stabmeldė, tačiau per susitikimą su Juozapu įvyko reikšmingas vidinis pokytis. Moteris atsisakė senųjų tikėjimų, priėmė Izraelio Dievą. Tai buvo asmeninis dvasinis virsmas, taip pat reikšmingas kultūrinis bei socialinis įvykis.
Pasakojime vaizduojama, kaip Aseneta, anksčiau gyvenusi prabangioje Egipto aplinkoje, turėjo iš esmės pakeisti savo pasaulėžiūrą. Jos vidinis virsmas nebuvo paviršutiniškas. Ji skyrė septynias dienas giliai atgailai, maldoms bei pasninkui. Kūrinio kulminacija tampa dangiškojo pasiuntinio (angelo) apsilankymas, po kurio Aseneta paragauja paslaptingo medaus korio, simbolizuojančio nemirtingumą. Taip ji tapo moterimi, vertinama dėl savo grožio ir dvasinio tvirtumo.
Juozapo ir Asenetos santuoka laikoma reikšmingu momentu Izraelio tautos istorijoje. Jie susilaukė dviejų sūnų – Efraimo (Ephraim) ir Manaso (Manasseh), kurie tapo dviejų Izraelio giminių protėviais. Tai rodo, kad jų sąjunga nebuvo tik asmeninis įvykis, ji turėjo platesnę istorinę reikšmę.
Egipto kontekste ši istorija yra unikali, nes pateikia pasakojimą apie svetimšalį, tapusį viena svarbiausių figūrų to meto visuomenėje. Juozapo ištikimybė savo tikėjimui bei Asenetos pasikeitimas atskleidžia moralines vertybes, kurios neprarado aktualumo ir vėlesniais laikais. Be to, istorijoje galima įžvelgti paralelių su kitais Biblijos pasakojimais, kuriuose akcentuojama tikėjimo galia bei žmogaus gebėjimas keistis.
Rašytiniai šaltiniai apie Juozapą ir Asenetą skiriasi detalėmis, priklausomai nuo to, kur jie pateikiami. Kai kuriuose tekstuose Aseneta vaizduojama kaip moteris, patyrusi asmeninę kovą su ankstesniais įsitikinimais, kituose ji matoma kaip veikėja, iškart suvokusi Juozapo dieviškąją misiją. Vis dėlto pagrindinė istorijos mintis išlieka aiški – tikėjimas, nuolankumas bei atsidavimas gali pakeisti žmogaus likimą ir platesnį istorijos kontekstą.
Juozapas ir Aseneta
IŠ SENOJO TESTAMENTO PSEUDEPIGRAFŲ
1 skyrius
Ir atsitiko taip, kad pirmaisiais iš septynerių pertekliaus metų, antrąjį mėnesį, penktąją mėnesio dieną, faraonas išsiuntė Juozapą apvažiuoti visą Egipto žemę. O Juozapas atvyko ketvirtąjį pirmųjų metų mėnesį, aštuonioliktąją mėnesio dieną, į Heliopolio („Saulės miesto“) teritoriją ir rinko to krašto grūdus, kurių buvo gausu kaip jūros smėlio.
Tame mieste gyveno vienas faraono satrapas (valdytojas), ir šis vyras buvo visų faraono satrapų ir didikų vadas. Jis buvo be galo turtingas, apdairus ir švelnus, taip pat buvo faraono patarėjas, nes pasižymėjo didesniu supratimu nei visi kiti faraono didikai. To vyro vardas buvo Pentefresas, Heliopolio žynys.
Jis turėjo dukterį, aštuoniolikos metų mergelę, kuri buvo labai aukšta, grakšti ir tokia graži, kad pranoko visas žemės mergeles. Ši mergina nė kiek neprigimė į egiptiečių mergeles, bet visais atžvilgiais buvo panaši į hebrajų dukteris; ji buvo aukšta kaip Sara, grakšti kaip Rebeka ir graži kaip Rachelė. Šios mergelės vardas buvo Asenatė.
Garsas apie jos grožį pasklido po visą tą kraštą ir iki pat apgyvendinto pasaulio pakraščių. Visi didikų, satrapų ir visų karalių sūnūs, jauni ir galingi, prašė jos rankos; dėl Asenatės tarp jų kilo daug ginčų, ir jie net bandė kovoti vienas su kitu dėl jos.
Apie ją išgirdo ir faraono pirmagimis sūnus, kuris nuolat maldavo tėvą atiduoti ją jam į žmonas. Jo pirmagimis sūnus sakė faraonui: „Tėve, duok man Asenatę, Heliopolio žynio Pentefreso dukterį, į žmonas.“ Tačiau faraonas, jo tėvas, jam atsakė: „Kodėl ieškai žmonos, kuri tau nelygi, juk tu esi visos Egipto žemės karalius? Štai, argi ne Moabo karaliaus duktė Joakima tau susižadėjusi, o ji yra karalienė ir be galo gražutė? Imk ją į žmonas.“
2 skyrius
O Asenatė niekino ir atstūmė kiekvieną vyrą, ji su visais elgėsi išdidžiai ir arogantiškai. Nė vienas vyras nebuvo jos matęs, nes Pentefresas prie savo namo turėjo labai didelį ir aukštą bokštą, o šio bokšto viršuje buvo viršutinis aukštas su dešimtimi kambarių. Pirmasis kambarys buvo didelis ir puošnus, išklotas purpuriniais akmenimis, jo sienos buvo padengtos spalvotais ir brangiais akmenimis, o kambario lubos buvo iš aukso.
Tame kambaryje prie sienų buvo pritvirtinta nesuskaičiuojama daugybė egiptiečių dievų, netgi aukso ir sidabro dievų. Asenatė juos visus garbino, jų bijojo (juos gerbė) ir kasdien aukojo jiems aukas.
Antrajame kambaryje buvo Asenatės papuošalai ir skrynios; ten buvo daug aukso, sidabro, auksu siuvinėtų drabužių, rinktinių bei brangių akmenų, ištaigingų audinių ir visų jos mergystės papuošalų. Trečiasis kambarys buvo Asenatės sandėlis, kuriame buvo visų žemės gėrybių.
Likusiuose septyniuose kambariuose gyveno septynios mergelės, kiekviena turėjo po kambarį. Jos patarnavo Asenatei, visos buvo to paties amžiaus, gimusios tą pačią naktį kaip ir Asenatė, ir ji jas labai mylėjo. Jos buvo labai gražios, tarsi dangaus žvaigždės, ir joks vyras niekada su jomis nesikalbėjo, net joks vyriškos lyties vaikas.
Asenatės didžiajame kambaryje, kur buvo puoselėjama jos mergystė, buvo trys langai. Pirmasis langas buvo ypač didelis ir žvelgė į rytus, į kiemą, o antrasis žvelgė į šiaurę, į gatvę, kuria praeidavo žmonės. Kambaryje stovėjo auksinė lova, atsukta į tą langą, kuris žvelgė į rytus; lova buvo apklota auksiniu purpuro audiniu, kuriame persipynė violetinė, purpurinė ir balta spalvos. Šioje lovoje Asenatė miegojo viena; joks vyras ar kita moteris niekada ant jos nesėdėjo, tik viena Asenatė.
Aplink namą buvo didelis kiemas, aptvertas labai aukšta siena, pastatyta iš didelių kvadratinių akmenų. Kiemas turėjo ketverius geležimi kaustytus vartus, ir kiekvienus jų saugojo aštuoniolika galingų ginkluotų jaunuolių. Palei sieną kieme buvo pasodinta visokių gražių, vaisius duodančių medžių. Jų vaisiai jau buvo prisirpę, nes atėjo derliaus nuėmimo metas.
Kieme, dešinėje pusėje, buvo gausaus gyvojo vandens šaltinis, o po šaltiniu – didelė cisterna, į kurią tekėjo to šaltinio vanduo. Iš ten per visą kiemą sruveno upelis, laistantis visus kiemo medžius.
3 skyrius
Ir atsitiko pirmaisiais iš septynerių pertekliaus metų, ketvirtąjį mėnesį, aštuonioliktąją mėnesio dieną; Juozapas atvyko į Heliopolio teritoriją ir rinko to krašto grūdų perteklių. Prisiartinęs prie to miesto, Juozapas pasiuntė dvylika vyrų pirma savęs pas žynį Pentefresą, sakydamas: „Apsistosiu pas tave, nes dabar vidurdienis, pietų metas, saulė labai kaitina, ir aš trokštu atsigaivinti tavo namų pavėsyje.“
Pentefresas, tai išgirdęs, nepaprastai apsidžiaugė ir tarė: „Tebūna palaimintas Viešpats, Juozapo Dievas, kad mano valdovas Juozapas palaikė mane vertu, jog atvyktų pas mus.“ Pentefresas pasišaukė savo namų prievaizdą ir tarė jam: „Paskubėk, paruošk mano namus ir parenk didelius pietus, nes Juozapas, Dievo Galiūnas, šiandien atvyksta pas mus.“
Asenatė išgirdo, kad jos tėvas ir motina grįžo iš lauko, kuris buvo jų paveldas, apsidžiaugė ir tarė: „Eisiu pasimatyti su tėvu ir motina, nes jie grįžo iš lauko, kuris yra mūsų paveldas.“ Mat buvo derliaus nuėmimo metas.
Asenatė nuskubėjo į kambarį, kur gulėjo jos drabužiai, apsivilko baltą lininį rūbą, išsiuvinėtą violetine ir aukso spalvomis, susijuosė auksine juosta, užsidėjo apyrankes ant rankų ir kojų, apsiavė auksinius pusbačius, o ant kaklo užsikabino vertingus papuošalus bei brangakmenius, kurie kabojo iš visų pusių. Ant apyrankių ir akmenų visur buvo iškalti egiptiečių dievų vardai ir visų stabų veidai. Ant galvos ji užsidėjo tiarą, aplink smilkinius apsijuosė diademą, o galvą užsidengė šydu.
4 skyrius
Ji paskubomis nusileido laiptais iš viršutinio aukšto, priėjo prie tėvo bei motinos, juos pasveikino ir pabučiavo. Pentefresas ir jo žmona be galo džiaugėsi savo dukterimi Asenate, matydami ją pasipuošusią lyg Dievo nuotaką. Jie iškrovė visus gėrius, kuriuos buvo atnešę iš savo lauko, ir atidavė juos dukteriai. Asenatė džiaugėsi visomis gėrybėmis: vaisiais, vynuogėmis, datulėmis, balandžiais, granatais ir figomis, nes visi jie buvo gražūs ir gardūs.
Pentefresas tarė dukteriai Asenatei: „Mano vaike“. Ji atsakė: „Štai aš, mano valdove.“ O jis jai tarė: „Atsisėsk tarp mūsų, aš tau kai ką pasakysiu.“
Asenatė atsisėdo tarp tėvo ir motinos. Pentefresas, jos tėvas, dešine ranka paėmė dukters dešinę ranką, pabučiavo ją ir tarė: „Mano vaike Asenate“. Ji atsakė: „Štai aš, valdove. Tegul mano valdovas ir tėvas kalba.“
Pentefresas jai tarė: „Juozapas, Dievo Galiūnas, šiandien atvyksta pas mus. Jis yra visos Egipto žemės valdytojas, karalius faraonas paskyrė jį visos žemės valdovu, jis dalina grūdus visai žemei ir gelbsti ją nuo artėjančio bado. Juozapas yra Dievą garbinantis, susitvardantis vyras, ir skaistus (mergelė) kaip tu šiandien; jis taip pat yra galingas išmintimi ir patirtimi, ant jo ilsisi Dievo Dvasia, ir Viešpaties malonė yra su juo. Ateik, mano vaike, aš atiduosiu tave jam į žmonas; tu būsi jo nuotaka, o jis bus tavo jaunikis per amžių amžius.“
Asenatė, išgirdusi šiuos tėvo žodžius, išraudo, ją išpylė raudonas prakaitas, ji baisiai supyko, skersakiuodama pažvelgė į tėvą ir tarė: „Kodėl mano valdovas ir tėvas kalba tokius žodžius – nori atiduoti mane tarsi belaisvę vyrui, kuris yra svetimšalis, bėglys ir buvo parduotas kaip vergas? Argi jis ne piemens sūnus iš Kanaano žemės? Argi jis pats nebuvo pagautas miegantis su savo šeimininke, ir jo šeimininkas įmetė jį į tamsybės kalėjimą? O faraonas jį ištraukė iš kalėjimo tik todėl, kad šis išaiškino jo sapną, visai kaip egiptiečių senės aiškina sapnus? Ne, aš tekėsiu tik už karaliaus pirmagimio sūnaus, nes jis yra visos Egipto žemės karalius.“
Tai išgirdęs, Pentefresas susigėdo toliau kalbėti dukteriai Asenatei apie Juozapą, nes ji atsakė įžūliai, su pasipūtimu ir pykčiu.
5 skyrius
Tuomet įbėgo vienas iš Pentefreso tarnų jaunuolių ir tarė: „Štai, Juozapas stovi prie mūsų kiemo vartų.“ Išgirdusi juos kalbant apie Juozapą, Asenatė pabėgo nuo tėvo ir motinos, užlipo į viršutinį aukštą, įėjo į savo kambarį ir atsistojo prie didžiojo lango, žvelgiančio į rytus, kad pamatytų į tėvo namus įžengiantį Juozapą.
Pentefresas su žmona ir visa šeima išėjo pasitikti Juozapo. Rytiniai kiemo vartai buvo atverti, ir įvažiavo Juozapas, stovėdamas antrajame faraono vežime; į jį buvo pakinkyti keturi balti kaip sniegas žirgai su auksiniais žąslais, o pats vežimas buvo pagamintas iš gryno aukso.
Juozapas vilkėjo puikia balta tunika, o mantija, kuria jis buvo apsisiautęs, buvo purpurinė, iš lino, perplėšto aukso siūlais. Ant jo galvos buvo auksinė karūna, aplink ją – dvylika rinktinių akmenų, o ant šių dvylikos akmenų viršaus buvo dvylika auksinių spindulių. Kairėje rankoje jis laikė karališkąjį skeptrą, o dešinėje buvo ištiesęs alyvmedžio šakelę, ant kurios buvo daug vaisių, o tuose vaisiuose – didžiulė aliejaus gausa.
Juozapui įvažiavus į kiemą, vartai buvo uždaryti. Kiekvienas vyras ar moteris, jei buvo svetimi, liko už kiemo ribų, nes vartų sargai juos tvirtai uždarė.
Pentefresas, jo žmona ir visa šeima, išskyrus dukterį Asenatę, priėjo ir puolė veidu į žemę prieš Juozapą. Juozapas nulipo nuo vežimo ir pasveikino juos dešine ranka.
6 skyrius
Asenatė, pamačiusi Juozapą vežime, buvo giliai sukrėsta iki širdies gelmių, jos siela buvo palaužta, keliai ėmė drebėti, visas kūnas virpėjo, ir ją apėmė didelė baimė. Ji atsiduso ir savo širdyje tarė: „Ką man dabar daryti, nelaimingajai? Argi nesakiau, kad atvyksta Juozapas, piemens sūnus iš Kanaano žemės? O dabar, štai, saulė iš dangaus nužengė pas mus savo vežime ir šiandien įžengė į mūsų namus, šviesdama juose lyg šviesa žemėje. Bet aš, kvaila ir įžūli, jį niekinau ir kalbėjau apie jį piktus žodžius, nežinodama, kad Juozapas yra Dievo sūnus.
Nes kas gi iš žmonių žemėje galėtų pagimdyti tokį grožį, ir kokios moters įsčios galėtų pagimdyti tokią šviesą? Kokia aš nelaiminga ir kvaila mergina, nes prikalbėjau tėvui apie jį piktų žodžių. Ir kur man dabar eiti, kur pasislėpti nuo jo veido, kad Juozapas, Dievo sūnus, manęs nepamatytų, nes aš kalbėjau apie jį pikta?
Kur man bėgti ir slėptis? Juk jis mato kiekvieną slėptuvę ir niekas nuo jo nepasislėps dėl to didžiulio šviesos šaltinio, kuris yra jame. Būk man gailestingas, Viešpatie, Juozapo Dieve, nes aš iš nežinojimo kalbėjau prieš jį piktus žodžius. Ir tegul dabar mano tėvas atiduoda mane Juozapui kaip tarnaitę ir vergę, ir aš tarnausiu jam per amžių amžius.“
7 skyrius
Juozapas įėjo į Pentefreso namus ir atsisėdo į sostą. Jam nuplovė kojas ir padengė atskirą stalą, nes Juozapas niekada nevalgydavo kartu su egiptiečiais – jam tai buvo pasibjaurėjimas. Pakėlęs akis, Juozapas pamatė Asenatę, persisvėrusią per langą, ir tarė Pentefresui bei visai jo šeimai: „Kas ta moteris, kuri stovi viršutiniame aukšte prie lango? Tegul ji palieka šiuos namus.“ Mat Juozapas išsigando ir pagalvojo: „Kad tik ir ši nepradėtų prie manęs priekabiauti.“
Nes visos Egipto žemės didikų ir satrapų žmonos bei dukterys nuolat jam neduodavo ramybės, norėdamos su juo miegoti; ir visos egiptiečių moterys ir dukterys, pamačiusios Juozapą, smarkiai kentėjo dėl jo grožio.
Tačiau Juozapas jas atstumdavo; o pasiuntinius, kuriuos moterys siųsdavo su auksu, sidabru ir brangiomis dovanomis, Juozapas išvarydavo su grasinimais ir įžeidimais, sakydamas: „Nenusidėsiu prieš savo tėvo Izraelio Viešpatį Dievą ir savo tėvo Jokūbo akivaizdoje.“
Savo tėvo Jokūbo veidą Juozapas visada turėjo prieš akis ir prisiminė tėvo įsakymus. Nes Jokūbas sakydavo savo sūnui Juozapui ir visiems savo sūnums: „Mano vaikai, griežtai saugokitės bendravimo su svetimšale moterimi, nes bendravimas su ja – tai pražūtis ir sugedimas.“
Todėl Juozapas ir pasakė: „Tegul ši moteris palieka šiuos namus.“ Pentefresas jam atsakė: „Valdove, toji, kurią matei stovinčią viršutiniame aukšte, nėra svetima moteris; tai mūsų duktė, mergelė, nekenčianti jokio vyro, ir nėra kito vyro, kuris kada nors būtų ją matęs, išskyrus tave vieną šiandien. Jei nori, ji nulips ir su tavimi pasisveikins, nes mūsų duktė tau yra lyg sesuo.“
Juozapas labai apsidžiaugė, nes Pentefresas pasakė: „Ji yra mergelė, nekenčianti jokio vyro.“ Juozapas sau tarė: „Jei ji mergelė, nekenčianti vyrų, ši mergina tikrai prie manęs nepriekabiaus.“ Tuomet Juozapas tarė Pentefresui ir visai jo šeimai: „Jei ji jūsų duktė ir mergelė, tegul ateina, nes ji man lyg sesuo, ir aš nuo šiandien mylėsiu ją kaip seserį.“
8 skyrius
Asenatės motina užlipo į viršutinį aukštą, atvedė ją ir pastatė priešais Juozapą. Pentefresas tarė savo dukteriai Asenatei: „Pasveikink savo brolį, nes jis taip pat skaistus (mergelė) kaip tu šiandien ir nekenčia svetimų moterų, kaip ir tu – svetimų vyrų.“
Asenatė tarė Juozapui: „Būk džiugus, mano valdove, Aukščiausiojo Viešpaties palaimintasis.“
Juozapas atsakė Asenatei: „Tegul Viešpats Dievas, teikiantis gyvybę visiems daiktams, tave palaimina.“
Pentefresas paragino: „Prieik ir pabučiuok savo brolį.“ Asenatei artinantis pabučiuoti Juozapą, jis ištiesė dešinę ranką ir padėjo ją ant jos krūtinės, tarp krūtų (o jos krūtys jau buvo iškilios lyg gražūs obuoliai), ir tarė: „Nedarbu Dievą garbinančiam vyrui, kuris savo lūpomis laimins gyvąjį Dievą, valgys palaimintą gyvybės duoną, gers palaimintą nemirtingumo taurę ir tepsis palaimintu negendamumo aliejumi, bučiuoti svetimą moterį, kuri savo lūpomis laimina negyvus ir nebylius stabus, valgo nuo jų stalo pasmaugimo duoną, geria iš jų atnašų klastingumo taurę ir tepasi pražūties aliejumi.
Dievą garbinantis vyras bučiuos savo motiną, seserį, gimusią iš tos pačios motinos, seserį iš savo giminės bei genties ir žmoną, su kuria dalijasi lova – kurios visos savo lūpomis laimina gyvąjį Dievą. Taip pat ir Dievą garbinančiai moteriai nedera bučiuoti svetimo vyro, nes tai yra pasibjaurėjimas prieš Viešpatį Dievą.“
Išgirdus šiuos Juozapo žodžius, Asenatei gėlė širdį, ji nepaprastai nuliūdo ir atsiduso; ji žvelgė į Juozapą plačiai atmerktomis akimis, ir jos akys prisipildė ašarų. Juozapas pamatė ją, labai jos pagailėjo ir pats susigraudino, nes Juozapas buvo romus, gailestingas ir dievobaimingas.
Jis pakėlė dešinę ranką, padėjo jai ant galvos ir tarė: „Viešpatie, mano tėvo Izraelio Dieve, Aukščiausiasis, Jokūbo Galiūne, kuris suteikei gyvybę visiems daiktams ir pašaukei juos iš tamsos į šviesą, iš paklydimo į tiesą, iš mirties į gyvybę! Tu, Viešpatie, palaimink šią mergelę, atnaujink ją Savo Dvasia, perkurk ją Savo paslėpta ranka, atgaivink ją Savo gyvybe, leisk jai valgyti Tavo gyvybės duoną ir gerti Tavo palaiminimo taurę. Priskaityk ją prie Savo tautos, kurią išsirinkai dar prieš viskam atsirandant, leisk jai įeiti į Tavo ramybę, kurią paruošei Savo išrinktiesiems, ir gyventi Tavo amžinajame gyvenime per amžių amžius.“
9 skyrius
Asenatė be galo apsidžiaugė Juozapo palaiminimu, nuskubėjo atgal į viršutinį aukštą viena ir išsekusi krito į lovą. Ją perpildė džiaugsmas, sielvartas, didžiulė baimė, drebulys ir nuolatinis prakaitavimas, prisiminus visus Juozapo žodžius, kuriuos jis jai pasakė Aukščiausiojo Dievo vardu. Ji verkė graudžiai ir karčiai, gailėjosi savo aklumo ir dievų, kuriuos anksčiau garbino, atmetė visus stabus ir laukė vakaro. O Juozapas pavalgė, atsigėrė ir liepė tarnams pakinkyti žirgus į vežimus, sakydamas: „Aš išvažiuosiu ir apvažiuosiu visą žemę.“
Pentefresas prašė: „Tegul mano valdovas šiandien apsinakvoja čia, o rytoj leisis į kelionę.“ Juozapas atsakė: „Ne, išvažiuosiu šiandien, nes ši diena yra ta, kai Dievas pradėjo kurti visus savo kūrinius; o aštuntąją dieną, kai ši diena sugrįš, aš vėl sugrįšiu pas tave ir apsinakvosiu čia.“
10 skyrius
Juozapas iškeliavo savo keliu, o Pentefresas ir visa jo šeima išvyko į savo dvarą. Asenatė liko viena su septyniomis mergelėmis. Ji buvo prislėgta ir verkė iki pat saulėlydžio. Ji nevalgė jokios duonos ir negėrė jokio vandens. Atėjus nakčiai visi namų žmonės sumigo, tik ji viena budėjo, liūdėjo ir verkė; ji nuolat mušėsi į krūtinę ranka, ją apėmė didelė baimė ir smarkus drebulys.
Asenatė pakilo iš lovos, tyliai nusileido laiptais į apačią ir nuėjo prie vartų, kur vartų sargė miegojo su savo vaikais. Asenatė greitai nuėmė nuo lango odą, kuri ten kabojo kaip užuolaida, pripildė ją pelenų iš židinio, užnešė į viršutinį aukštą ir išpylė ant grindų. Ji tvirtai uždarė duris, užstūmė geležinę sklendę ir atsiduso sunkiai dūsaudama bei karčiai verkdama.
Mergelė, jos žindymo sesuo, kurią Asenatė mylėjo labiau už visas kitas, išgirdo jos atodūsius, nuskubėjo ir pažadino kitas šešias mergeles. Jos priėjo prie Asenatės durų ir rado jas užrakintas. Išgirdusios Asenatės atodūsius ir verksmą, jos klausė: „Kas tau, valdove, kodėl taip liūdi, kas tave slegia? Atidaryk mums duris, kad pamatytume, kas nutiko.“
Asenatė neatidarė durų, bet iš vidaus joms atsakė: „Mano galvą veria stiprus skausmas, aš ilsiuosi lovoje ir neturiu jėgų pakilti bei atidaryti jums durų, nes visi mano nariai nusilpo. Eikite kiekviena į savo kambarį, ilsėkitės ir palikite ma ramybėje.“
Taigi mergelės išsiskirstė po savo kambarius. Asenatė atsikėlė, tyliai atidarė duris, nuėjo į savo antrąjį kambarį, kur buvo skrynios su jos papuošalais, atidarė savo dėžę ir išsiėmė juodą, niūrią tuniką. Tai buvo jos gedulo tunika, kai mirė jos jaunesnysis brolis. Vilkėdama ją, Asenatė gedėjo savo brolio. Ji paėmė juodą tuniką, nusinešė ją į savo kambarį, vėl tvirtai uždarė duris ir užšovė sklendę.
Asenatė skubiai nusivilko savo karališkąjį iš lino ir aukso nuaustą apdarą ir apsivilko juoda gedulo tunika. Ji atrišo savo auksinę juostą, o vietoje jos susijuosė virve; nusiėmė tiarą nuo galvos, diademą, apyrankes nuo rankų ir kojų ir viską numetė ant grindų. Ji paėmė savo rinktinį apdarą, auksinę juostą, galvos apdangalą bei diademą ir išmetė viską pro langą, žvelgiantį į šiaurę, vargšams.
Tada Asenatė skubiai paėmė visus savo dievus, buvusius jos kambaryje (auksinius ir sidabrinius, kurių buvo nesuskaičiuojama daugybė), sutrynė juos į gabalus ir išmetė visus egiptiečių stabus pro šiaurinį viršutinio aukšto langą elgetoms ir vargstantiems.
Po to Asenatė paėmė savo karališkąją vakarienę – riebius gyvulius, žuvis, telyčios mėsą, visas savo dievų aukas bei jų atnašaujamo vyno indus – ir viską išmetė pro šiaurinį langą ir atidavė svetimiems šunims. Mat Asenatė sau pasakė: „Jokiu būdu mano šunys neturi ėsti mano vakarienės ir stabų aukų, tegul tai ėda svetimi šunys.“
Tada ji paėmė odą, pilną pelenų, išpylė juos ant grindų ir susijuosė ašutine (ašutiniu audeklu). Ji atrišo savo plaukus ir apsibarstė galvą pelenais. Paskleidusi pelenus ant grindų, ji nuolat abiem rankomis mušėsi į krūtinę, karčiai verkė, krito į pelenus ir su dideliu sielvartu, atodūsiais bei šauksmais praverkė visą naktį iki pat aušros.
Auštant Asenatė atsikėlė ir pamatė, kad nuo jos ašarų ir pelenų susidarė daug purvo. Ji vėl puolė veidu į pelenus ir taip išbuvo iki vakaro, iki saulėlydžio. Taip Asenatė darė septynias dienas: ji nevalgė duonos ir negėrė vandens tas septynias savo nusižeminimo dienas.
Aštuntąją dieną, štai, išaušo rytas, jau giedojo paukščiai ir lojo šunys ant praeivių. Asenatė vos vos pakėlė galvą nuo grindų ir pelenų, ant kurių gulėjo, nes buvo be galo pavargusi ir negalėjo valdyti galūnių dėl septynias dienas trukusio badavimo. Ji atsiklaupė, atsirėmė ranka į grindis ir šiek tiek kilstelėjo. Jos galva vis dar buvo nuleista, plaukai apsivėlę nuo pelenų naštos. Asenatė sunėrė rankas, pirštą prie piršto, siūbavo galvą į šalis, nuolat mušėsi į krūtinę, padėjo galvą į glėbį, o jos veidą plovė ašaros. Ji sunkiai atsiduso, plėšė sau plaukus ir barstėsi galvą pelenais. Asenatė buvo pavargusi, nusivylusi, jos jėgos išseko.
Ji pasisuko į sieną ir atsisėdo po rytuose esančiu langu. Padėjusi galvą į glėbį ir apėmusi pirštais dešinįjį kelį, ji sėdėjo neatverdama burnos per visas tas septynias dienas ir naktis.
Ir savo širdyje, neatverdama burnos, ji tarė: „Ką man daryti, nelaimingajai, kur man eiti? Pas ką man ieškoti prieglobsčio, ką man sakyti – man, mergelei, našlaitei, apleistai, paliktai ir nekenčiamai?
Visi žmonės ėmė manęs nekęsti, o svarbiausia – mano tėvas ir motina, nes aš ėmiau nekęsti jų dievų, sunaikinau juos ir atidaviau žmonėms sumindžioti. Todėl mano tėvas, motina ir visa šeima ėmė manęs nekęsti ir pasakė: ‘Asenatė ne mūsų duktė, nes sunaikino mūsų dievus’. Visi žmonės manęs nekenčia, nes aš nekenčiau kiekvieno vyro ir visų, kurie prašė mano rankos. O dabar, mano pažeminime, visi manęs nekenčia ir džiaugiasi mano nelaime.
O Viešpats, galingojo Juozapo Dievas, Aukščiausiasis, nekenčia tų, kurie garbina stabus, nes Jis yra pavydus ir baisus Dievas tiems, kurie garbina svetimus dievus. Todėl Jis taip pat manęs nekenčia, nes garbinau negyvus ir nebylius stabus, juos laiminau, valgiau jų aukas. Mano burna suteršta nuo jų stalo, ir aš neturiu drąsos šauktis Dangaus Viešpaties Dievo, Aukščiausiojo, galingojo Juozapo Galiūno, nes mano burna suteršta stabų aukomis.
Tačiau girdėjau daugelį sakant, kad hebrajų Dievas yra tikrasis Dievas, gyvasis Dievas, gailestingas, atjaučiantis, kantrus, kupinas gailesčio ir švelnus, Jis neskaičiuoja nuolankaus žmogaus nuodėmių ir neatskleidžia sielvartaujančiojo piktadarysčių jo sielvarto metu.
11 skyrius
Todėl ir aš įgausiu drąsos, atsigręšiu į Jį, ieškosiu Jame prieglobsčio, išpažinsiu Jam visas savo nuodėmes ir išliesiu prieš Jį savo maldavimą. Kas žino, gal Jis pamatys mano nusižeminimą ir manęs pasigailės. Galbūt Jis pamatys šį mano apleistumą ir atjaus mane, gal pamatys, kad esu našlaitė, ir apgins mane, nes Jis yra našlaičių tėvas, persekiojamų gynėjas ir kenčiančių pagalbininkas.
Aš įgausiu drąsos ir šauksiuos Jo.“
Asenatė atsikėlė nuo sienos, kur sėdėjo, atsigręžė į rytinį langą, atsiklaupė ir ištiesė rankas į dangų. Bet ji bijojo atverti burną ir ištarti Dievo Vardą. Vėl nusisukusi į sieną, ji atsisėdo, nuolat mušėsi ranka į galvą ir krūtinę ir savo širdyje, neatverdama burnos, tarė:
„Kokia aš nelaiminga, našlaitė ir apleista, mano burna suteršta stabų aukomis ir egiptiečių dievų laiminimais. O dabar, su šiomis ašaromis, išbarstytais pelenais ir mano nusižeminimo purvu, kaip man atverti burną Aukščiausiajam, kaip ištarti Jo Baisųjį Šventą Vardą, ir kaip būti tikrai, kad Viešpats nesupyks ant manęs, nes savo piktadarysčių apsuptyje aš šaukiausi Jo Švento Vardo?
Ką man dabar daryti, nelaimingajai? Geriau aš įgausiu drąsos, atversiu Jam burną ir šauksiuos Jo Vardo. O jei įniršęs Viešpats mane smogs, Jis Pats vėl mane išgydys; jei nubaus mane Savo rykštėmis, Jis Pats iš gailestingumo vėl pažvelgs į mane; jei rūstaus ant manęs dėl mano nuodėmių, Jis vėl susitaikys su manimi ir atleis kiekvieną nuodėmę. Taigi aš įgausiu drąsos ir atversiu Jam burną.“
Ir Asenatė vėl pakilo nuo sienos, atsiklaupė, ištiesė rankas į rytus, pakėlė akis į dangų, atvėrė burną Dievui ir tarė:
12 skyrius
„Amžių Viešpatie Dieve, kuris viską sukūrei ir davei jiems gyvybę, kuris įkvėpei gyvybės alsavimą visai Savo kūrijai, kuris išvedei neregimus dalykus į šviesą. Tu, kuris padarei esančius ir matomus dalykus iš nematomų ir nesančių, kuris iškėlei dangų ir jį pastatei kaip skliautą ant vėjų nugaros, kuris žemę pastatei ant vandenų, kuris didelius akmenis padėjai virš vandens bedugnės, ir tie akmenys nenugrimzta, bet plūduriuoja vandens paviršiuje kaip ąžuolo lapai; ir jie yra gyvi akmenys, kurie girdi Tavo balsą (Žodį), Viešpatie, laikosi Tavo įsakymų ir niekada neperžengia Tavo nurodymų, bet vykdo Tavo Valią iki galo. Nes Tu, Viešpatie, tarei – ir jie atgijo, nes Tavo Žodis, Viešpatie, yra gyvybė visiems Tavo kūriniams.
Pas Tave aš ieškau prieglobsčio, Viešpatie, Tau aš šauksiu, Viešpatie, Tau išliesiu savo maldavimą, Tau išpažinsiu savo nuodėmes ir Tau atskleisiu savo piktadarystes. Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes daug nusidėjau prieš Tave, elgiausi neteisėtai ir nepagarbiai, ir kalbėjau prieš Tave piktus bei neapsakomus dalykus.
Mano burna suteršta stabų aukomis ir egiptiečių dievų stalais. Aš nusidėjau, Viešpatie, prieš Tave aš daug nusidėjau iš nežinojimo ir garbinau negyvus bei nebylius stabus. Ir dabar aš nesu verta atverti Tau burnos, Viešpatie. Aš, Asenatė, žynio Pentefreso duktė, mergelė ir karalienė, kuri kadaise buvau išdidi, arogantiška ir turtais pranokstanti visus žmones, dabar esu našlaitė, apleista ir visų pamesta.
Pas Tave ieškau prieglobsčio, Viešpatie, Tau atnešu savo maldavimą ir Tau šauksiu. Išgelbėk mane, kol manęs nečiupo persekiotojai. Nes kaip mažas išsigandęs vaikas bėga pas tėvą, o tėvas ištiesęs rankas paima jį nuo žemės, priglaudžia prie krūtinės, vaikas apkabina tėvo kaklą, po baimės atgauna kvapą ir nurimsta prie tėvo krūtinės, o tėvas šypsosi iš vaikiško protelio sumišimo – taip ir Tu, Viešpatie, kaip vaikus mylintis tėvas, ištiesk virš manęs rankas ir paimk mane nuo žemės.
Nes štai, laukinis senas liūtas mane persekioja, nes jis yra egiptiečių dievų tėvas, o jo vaikai yra stabmeldžių dievai. Aš jų ėmiau nekęsti, nes jie yra liūto vaikai, visus juos nuo savęs atmečiau ir sunaikinau. O liūtas, jų tėvas, įnirtingai mane persekioja ir bando mane praryti.
Bet Tu, Viešpatie, išgelbėk mane iš jo rankų, ištrauk mane iš jo nasrų, kad jis manęs nenusineštų kaip liūtas, nesudraskytų ir neįmestų į ugnies liepsną, o ugnis neįmestų manęs į uraganą, uraganas neapgaubtų manęs tamsa ir neišmestų į jūros gelmes, kur mane prarytų didelis, nuo amžių esantis jūrų pabaisa, ir aš būčiau pražuvusi amžiams.
Išgelbėk mane, Viešpatie, kol visa tai manęs neištiko. Išgelbėk mane, Viešpatie, apleistąją ir vienišąją, nes mano tėvas ir motina manęs išsižadėjo ir pasakė: „Asenatė ne mūsų duktė“, nes aš sunaikinau ir sutryniau į miltelius jų dievus ir ėmiau jų nekęsti.
Dabar aš esu našlaitė ir apleista, neturiu jokios kitos vilties, išskyrus Tave, Viešpatie, jokio kito prieglobsčio, išskyrus Tavo gailestingumą, Viešpatie, nes Tu esi našlaičių tėvas, persekiojamų gynėjas ir kenčiančių pagalbininkas. Pasigailėk manęs, Viešpatie, ir sergėk mane, apleistą mergelę ir našlaitę, nes Tu, Viešpatie, esi malonus, geras ir švelnus tėvas.
Koks tėvas yra toks malonus kaip Tu, Viešpatie? Kas toks greitas pasigailėti kaip Tu, Viešpatie? Ir kas toks kantrus mūsų nuodėmėms kaip Tu, Viešpatie? Nes štai, visos mano tėvo Pentefreso dovanos, kurias jis man davė kaip paveldą, yra laikinos ir blankios; bet Tavo paveldo dovanos, Viešpatie, yra negendančios ir amžinos.“
13 skyrius
„Prisimink, Viešpatie, mano nusižeminimą ir pasigailėk manęs. Pažvelgk į mano našlaitystę ir atjausk kenčiančiąją, nes štai, aš nuo visko pabėgau ir radau prieglobstį pas Tave, Viešpatie, vieninteli žmonių drauge. Štai, aš palikau visas žemės gėrybes ir ieškau prieglobsčio pas Tave, Viešpatie, su šia ašutine ir pelenais, nuoga, našlaitė ir palikta visai viena.
Štai, aš nusivilkau karališką lininį rūbą, perplėštą violetine bei aukso spalva, ir apsivilkau juoda gedulo tunika. Štai, atrišau auksinę juostą, numetiau ją ir susijuosiau virve bei ašutine. Štai, tiarą ir diademą nusiėmiau nuo galvos, ir apsibarsčiau ją pelenais. Štai, mano kambario grindys, išklotos spalvotais ir purpuriniais akmenimis, kurios anksčiau būdavo šlakstomos kvepalais ir šluostomos šviesiomis lininėmis šluostėmis, dabar apšlakstytos mano ašaromis ir suterštos pelenais. Štai, mano Valdove, nuo mano ašarų ir pelenų mano kambaryje susidarė daug purvo, tarsi plačioje gatvėje.
Štai, Viešpatie, savo karališką vakarienę ir grūdus aš atidaviau svetimiems šunims. Štai, septynias dienas ir septynias naktis pasninkavau, nevalgiau duonos ir negėriau vandens, mano burna išdžiūvo lyg būgnas, liežuvis – lyg ragas, o lūpos – lyg molio šukė; mano veidas idubo, akys dega iš gėdos nuo gausių ašarų, ir visos jėgos mane paliko.
Štai, visi dievai, kuriuos anksčiau iš nežinojimo garbinau – dabar aš supratau, kad tai buvo nebylūs ir negyvi stabai; atidaviau juos žmonėms sumindžioti, o vagys pagrobė tuos, kurie buvo iš sidabro ir aukso.
Ir pas Tave radau prieglobstį, Viešpatie, mano Dieve. Išgelbėk mane nuo daugybės mano neišmanymo darbų ir atleisk man, nes iš nežinojimo nusidėjau Tau; būdama mergelė, netyčia paklydau ir kalbėjau šventvagiškus žodžius apie mano valdovą Juozapą. Nelaimingoji, aš nežinojau, kad jis yra Tavo sūnus, nes žmonės man sakė, jog Juozapas yra piemens sūnus iš Kanaano žemės.
Ir aš, nelaimingoji, patikėjau jais ir paklydau. Aš jį niekinau ir kalbėjau apie jį pikta, nežinodama, kad jis yra Tavo sūnus. Juk kas iš žmonių galėtų pagimdyti tokį grožį ir tokią didžią išmintį, dorybę bei galią, kokią turi be galo gražus Juozapas?
Viešpatie, aš patikiu jį Tau, nes myliu jį labiau nei savo sielą. Išsaugok jį Savo malonės išmintyje. O Tu, Viešpatie, atiduok mane jam kaip tarnaitę ir vergę. Aš klosiu jo lovą, plausiu jam kojas, patarnausiu jam, būsiu jam vergė ir tarnausiu per amžių amžius.“
14 skyrius
Asenatei baigus išpažintį Viešpačiui, štai, danguje rytuose patekėjo Aušrinė žvaigždė. Asenatė, ją pamačiusi, apsidžiaugė ir tarė: „Taigi Viešpats Dievas išklausė mano maldą, nes ši žvaigždė patekėjo kaip Didžiosios Dienos šviesos pasiuntinė ir šauklė.“ Asenatė toliau žiūrėjo, ir štai, netoli Aušrinės žvaigždės dangus atsivėrė ir pasirodė didžiulė, neapsakoma šviesa.
Asenatė, tai pamačiusi, puolė veidu į pelenus. Iš dangaus pas ją nusileido žmogus ir atsistojo prie Asenatės galvos. Jis pašaukė ją ir tarė: „Asenate, Asenate“.
Ji atsakė: „Kas tas, kuris mane šaukia? Juk mano kambario durys uždarytos, bokštas aukštas – kaip gi jis pateko į mano kambarį?“
Žmogus pašaukė ją antrą kartą ir tarė: „Asenate, Asenate“. Ji atsakė: „Štai aš, Valdove. Kas tu esi, pasakyk man.“
Žmogus tarė: „Aš esu Viešpaties namų vadas ir visos Aukščiausiojo kariuomenės vadas. Kelkis, stokis ant kojų, ir aš tau pasakysiu, ką turiu pasakyti.“
Asenatė pakėlė galvą ir pažvelgė – štai stovėjo žmogus, visais atžvilgiais panašus į Juozapą (su mantija, karūna ir karališkuoju skeptru), tik jo veidas buvo lyg degantis fakelas, o rankos ir kojos – lyg geležis, spindinti iš ugnies, ir iš jo rankų bei kojų skriejo kibirkštys.
Asenatė tai pamačiusi vėl puolė veidu į žemę prie jo kojų. Asenatę apėmė didelė baimė, ir visi jos nariai drebėjo. Žmogus jai tarė: „Būk drąsi, nebijok, kelkis, stokis ant kojų, ir aš tau pasakysiu, ką turiu pasakyti.“
Asenatė atsikėlė ir atsistojo. Žmogus jai tarė: „Eik nekliudoma į savo antrąjį kambarį, nusivilk juodą gedulo tuniką, nusiimk ašutinę nuo juosmens, nusipurtyk pelenus nuo galvos, nusiplauk veidą bei rankas gyvuoju vandeniu ir apsivilk nauju, dar neliestu ir puošniu lininiu rūbu, ir susijuosk juosmenį nauja dvyne savo mergystės juosta.
Tada sugrįžk pas mane, ir aš tau pasakysiu, ką turiu pasakyti.“
Asenatė nuskubėjo į savo antrąjį kambarį, kur buvo skrynios su jos dar neliestais lininiais rūbais. Ji nusivilko juodą gedulo tuniką, nusiėmė ašutinę, apsivilko puošniu, dar neliestu lininiu rūbu ir susijuosė dvyne savo mergystės juosta (viena juosta aplink juosmenį, kita – ant krūtinės).
Ji nusipurtė pelenus nuo galvos ir nusiplovė rankas bei veidą gyvuoju vandeniu. Tada ji paėmė dar neliestą ir puošnų lininį šydą ir užsidengė galvą.
15 skyrius
Ji atėjo pas žmogų į savo pirmąjį kambarį ir atsistojo priešais jį. Žmogus jai tarė: „Nusiimk šydą nuo galvos. Kam tu jį užsidėjai? Juk tu šiandien esi skaisti mergelė, ir tavo galva yra kaip jaunuolio.“
Asenatė nusiėmė šydą nuo galvos. Žmogus jai tarė: „Būk drąsi, Asenate, skaisti mergele. Štai, aš girdėjau visus tavo išpažinties ir maldos žodžius. Taip pat mačiau tavo nusižeminimą ir tas septynias badavimo dienas. Štai, nuo tavo ašarų ir pelenų prieš tavo veidą susidarė daug purvo.
Būk drąsi, Asenate, skaisti mergele. Štai, tavo vardas buvo įrašytas Gyvybės Knygoje danguje; knygos pradžioje, pati pirmoji iš visų, tu buvai įrašyta mano paties pirštu, ir tai nebus ištrinta per amžius.
Štai, nuo šiandien tu būsi atnaujinta, suformuota iš naujo ir atgaivinta; tu valgysi palaimintą gyvybės duoną, gersi palaimintą nemirtingumo taurę ir tepsiesi palaimintu negendamumo aliejumi.
Būk drąsi, Asenate, skaisti mergele. Štai, aš šiandien atiduodu tave Juozapui kaip nuotaką, o jis pats bus tavo jaunikis per amžių amžius. Ir tavo vardas daugiau nebebus Asenatė, bet būsi vadinama Prieglobsčio Miestu, nes tavyje daugelis tautų ras prieglobstį pas Viešpatį Dievą, Aukščiausiąjį, po tavo sparnais slėpsis daugelis Dievu pasitikinčių tautų, o už tavo sienų bus saugomi tie, kurie Atgailos vardu prisijungia prie Aukščiausiojo Dievo.
Nes Atgaila danguje yra be galo graži ir gera Aukščiausiojo duktė. Ji pati nuolat meldžia Aukščiausiąjį Dievą už tave ir už visus, kurie atgailauja Aukščiausiojo Dievo vardu, nes Jis yra Atgailos tėvas. Ji pati yra visų mergelių globėja, tave labai myli ir meldžia Aukščiausiąjį, nes visiems atgailaujantiems ji danguje yra paruošusi poilsio vietą. Ji atnaujins visus atgailaujančius ir pati jiems patarnaus per amžių amžius.
Atgaila yra nepaprastai graži, tyra ir visada besišypsanti mergelė, ji yra švelni ir romi. Todėl Aukščiausiasis Tėvas ją myli, ir visi angelai jai jaučia pagarbą. Ir aš ją labai myliu, nes ji taip pat yra mano sesuo. Kadangi ji myli jus, mergeles, todėl ir aš tave myliu.
Štai, aš einu pas Juozapą ir pasakysiu jam apie tave viską, ką turiu pasakyti. Ir Juozapas šiandien atvyks pas tave, pamatys tave, džiaugsis tavimi, mylės tave, jis bus tavo jaunikis, o tu būsi jo nuotaka per amžių amžius.
O dabar klausyk manęs, Asenate, skaisti mergele: apsivilk savo vestuviniu rūbu, pačiu seniausiu ir pirmuoju rūbu, kuris nuo amžių guli tavo kambaryje, užsidėk visus vestuvinius papuošalus, pasipuošk lyg gera nuotaka ir eik pasitikti Juozapo. Nes štai, jis pats šiandien atvyksta pas tave, jis pamatys tave ir džiaugsis.“
Žmogui baigus kalbėti šiuos žodžius, Asenatė nepaprastai apsidžiaugė, puolė jam po kojų, kniūbsta parpuolė ant žemės ir jam tarė: „Palaimintas tebūna Viešpats, tavo Aukščiausiasis Dievas, kuris išsiuntė tave išgelbėti mane iš tamsos ir iškelti mane iš bedugnės pamatų, ir palaimintas tavo vardas per amžius.
Koks tavo vardas, Valdove? Pasakyk man, kad galėčiau tave šlovinti ir garbinti per amžių amžius.“
Žmogus atsakė: „Kodėl klausi mano vardo, Asenate? Mano vardas yra danguje, Aukščiausiojo knygoje, paties Dievo pirštu įrašytas knygos pradžioje prieš visus kitus, nes aš esu Aukščiausiojo namų vadas. Visi vardai, įrašyti Aukščiausiojo knygoje, yra neapsakomi, ir žmogui neleidžiama jų nei ištarti, nei išgirsti šiame pasaulyje, nes tie vardai yra be galo didingi, nuostabūs ir šlovingi.“
Asenatė tarė: „Jei radau malonę tavo akyse, Valdove, ir žinau, kad įvykdysi visus žodžius, kuriuos man pasakei, leisk tavo tarnaitei prabilti tavo akivaizdoje.“ Žmogus atsakė: „Kalbėk.“
Asenatė ištiesė dešinę ranką, padėjo ją jam ant kelių ir tarė: „Maldauju, Valdove, prisėsk truputį ant šios lovos, nes ši lova yra tyra ir nesutepta, ant jos niekada nesėdėjo joks vyras ar moteris. Aš padengsiu tau stalą, atnešiu duonos ir tu pavalgysi, iš savo sandėlio atnešiu seno ir gero vyno, kurio aromatas kils iki dangaus, ir tu iš jo atsigersi. O po to galėsi eiti savo keliu.“
Žmogus jai tarė: „Paskubėk ir atnešk tai greitai.“
16 skyrius
Asenatė nuskubėjo, pastatė prieš jį naują stalą ir nuėjo atnešti jam duonos. Žmogus jai tarė: „Atnešk man ir medaus korį.“ Asenatė sustojo sunerimusi, nes savo sandėlyje neturėjo medaus korio.
Žmogus paklausė: „Kodėl stovi?“ Asenatė atsakė: „Pasiųsiu berniuką į priemiestį, nes laukas, kuris yra mūsų paveldas, yra netoli, ir jis greitai atneš tau medaus korį, ir aš padėsiu jį prieš tave, Valdove.“
Žmogus tarė: „Eik į savo sandėlį, ir rasi medaus korį gulintį ant stalo. Paimk jį ir atnešk čia.“ Asenatė atsakė: „Valdove, mano sandėlyje nėra medaus korio.“ Žmogus pakartojo: „Eik ir rasi.“
Asenatė įėjo į savo sandėlį ir rado ant stalo gulintį medaus korį. Korys buvo didelis, baltas kaip sniegas ir pilnas medaus. Tas medus buvo tarsi dangaus rasa, o jo aromatas – lyg gyvybės alsavimas. Asenatė stebėjosi ir sau tarė: „Ar tik šis korys neišėjo iš to žmogaus burnos, nes jo kvapas yra kaip to žmogaus burnos kvapas?“
Asenatė paėmė tą korį, atnešė žmogui ir padėjo jį ant stalo, kurį jam buvo paruošusi. Žmogus jai tarė: „Kaip čia yra, kad sakei, jog sandėlyje nėra medaus korio? Štai, tu atnešei nuostabų korį.“
Asenatė išsigandusi tarė: „Valdove, aš tikrai niekada neturėjau medaus korio savo sandėlyje, bet tu pasakei, ir jis atsirado. Tikrai jis išėjo iš tavo burnos, nes jo aromatas yra lyg tavo burnos kvapas.“
Žmogus nusišypsojo dėl Asenatės supratingumo, pasišaukė ją, ištiesė dešinę ranką, suėmė jos galvą ir papurtė ją. Asenatė išsigando žmogaus rankos, nes iš jos skriejo kibirkštys lyg iš verdančios įkaitintos geležies. Asenatė žiūrėjo, neatitraukdama akių nuo žmogaus rankos.
Žmogus tai pamatęs nusišypsojo ir tarė: „Laiminga esi tu, Asenate, nes tau buvo atskleistos neapsakomos Aukščiausiojo paslaptys. Laimingi visi, kurie per atgailą prisijungia prie Viešpaties Dievo, nes jie valgys iš šio korio. Nes šis korys yra pilnas gyvybės dvasios. Jį padarė malonumų rojaus bitės iš gyvybės rožių rasos, kurios yra Dievo rojuje. Iš jo valgo visi Dievo angelai, visi Dievo išrinktieji ir visi Aukščiausiojo vaikai, nes tai yra gyvybės korys, ir kiekvienas, kuris iš jo valgo, nemirs per amžių amžius.“
Žmogus ištiesė dešinę ranką, atsilaužė mažą korio gabalėlį, pats suvalgė, o kas liko, savo ranka įdėjo Asenatei į burną, tardamas: „Valgyk.“ Ir ji suvalgė. Žmogus tarė Asenatei: „Štai, tu valgei gyvybės duoną, gėrei nemirtingumo taurę ir buvai patepta negendamumo aliejumi. Štai, nuo šiandien tavo kūnas žydės kaip gyvybės gėlės iš Aukščiausiojo žemės, tavo kaulai sustiprės kaip Dievo malonumų rojaus kedrai, tave apgaubs nepavargstančios jėgos, tavo jaunystė nematys senatvės ir tavo grožis niekada neišblės. Tu būsi lyg aptverta sostinė visiems, kurie ieško prieglobsčio amžių Karaliaus, Viešpaties Dievo Varde.“ Žmogus ištiesė dešinę ranką ir palietė tą korio vietą, iš kurios buvo atsilaužęs gabalėlį – ji atsinaujino, užsipildė ir iškart tapo sveika, kaip ir anksčiau.
Žmogus vėl ištiesė dešinę ranką, uždėjo smilių ant korio krašto, nukreipto į rytus, ir perbraukė per kraštą į vakarus, ir jo piršto kelias tapo tarsi kraujas. Antrą kartą jis ištiesė ranką, uždėjo pirštą ant korio krašto, nukreipto į šiaurę, ir perbraukė per kraštą į pietus, ir jo piršto kelias vėl tapo tarsi kraujas. Asenatė stovėjo jo kairėje ir stebėjo viską, ką žmogus darė.
Žmogus tarė koriui: „Ateikite.“ Iš to korio narvelių pakilo bitės; narvelių buvo nesuskaičiuojama gausybė, tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai.
Bitės buvo baltos kaip sniegas, jų sparnai lyg purpuras, violetas, skaisčiai raudoni bei paauksuoti lininiai apsiaustai, ant jų galvų buvo auksinės diademos. Jos turėjo aštrius geluonis, bet niekam nekenkė. Visos tos bitės apspito Asenatę nuo kojų iki galvos. Kitos bitės, didelės ir rinktinės lyg karalienės, pakilo iš tos korio vietos, kuri buvo pažeista, ir apspito Asenatės burną, ir ant jos burnos bei lūpų padarė korį, panašų į tą, kuris gulėjo priešais žmogų.
Visi tie bitės valgė iš korio, buvusio ant Asenatės burnos. Žmogus tarė bitėms: „Eikite į savo vietą.“ Visos bitės pakilo ir nuskridusios dingo danguje.
O tie, kurie norėjo pakenkti Asenatei, krito ant žemės ir mirė. Žmogus ištiesė savo lazdą virš negyvų bičių ir joms tarė: „Kelkitės ir jūs, eikite į savo vietą.“ Bitės, kurios buvo mirusios, atsikėlė, nuskubėjo į kiemą, esantį prie Asenatės namo, ir rado prieglobstį vaismedžiuose.
17 skyrius
Žmogus paklausė Asenatės: „Ar matei tai?“ Ji atsakė: „Taip, Valdove, mačiau visus šiuos dalykus.“ Žmogus jai tarė: „Tokie bus ir visi mano žodžiai, kuriuos tau šiandien kalbėjau.“
Žmogus trečią kartą ištiesė dešinę ranką, palietė pažeistą korio dalį, ir iš stalo tuoj pat pakilo ugnis ir sudegino korį, bet stalui nepakenkė. Nuo degančio korio pasklido stiprus kvapas ir užpildė kambarį. Asenatė tarė žmogui: „Valdove, su manimi yra septynios mergelės, kurios man patarnauja, kurios užaugo kartu su manimi nuo vaikystės ir gimė su manimi vieną naktį, ir aš jas myliu kaip seseris. Aš jas pašauksiu, ir tu jas palaiminsi taip pat, kaip palaiminai mane.“
Žmogus atsakė: „Pakviesk jas.“
Asenatė pašaukė septynias mergeles ir pastatė priešais žmogų. Žmogus jas palaimino ir tarė: „Tegul Aukščiausiasis Viešpats Dievas jus palaimina. Jūs būsite septyni Prieglobsčio Miesto šulai, ir visi tos miesto išrinktieji gyventojai remsis į jus per amžių amžius.“
Tada žmogus tarė Asenatei: „Patrauk šį stalą.“
Asenatė atsisuko, norėdama patraukti stalą, bet žmogus staiga dingo jai iš akių. Asenatė pamatė kažką panašaus į keturių žirgų vežimą, kylantį į dangų rytų link. Vežimas buvo lyg ugnies liepsna, o žirgai – lyg žaibas. Ir žmogus stovėjo tame vežime.
Asenatė tarė: „Kokia aš kvaila ir įžūli moteris! Juk aš kalbėjau atvirai ir sakiau, kad į mano kambarį iš dangaus atėjo žmogus, net nenutuokdama, kad pas mane atėjo dievas. Ir štai, dabar jis grįžta į dangų, į savo vietą.“
Ir ji sau tarė: „Būk maloningas, Viešpatie, savo tarnaitei, pasigailėk manęs, nes iš nežinojimo taip įžūliai tau kalbėjau.“
18 skyrius
Asenatei dar tebekalbant su savimi, štai įbėgo jaunuolis iš Pentefreso tarnų ir tarė: „Štai, Juozapas, Dievo Galiūnas, šiandien atvyksta pas mus. Jo šauklys jau stovi prie mūsų kiemo vartų.“
Asenatė nuskubėjo, pasišaukė savo auklėtoją (namų prievaizdą) ir jam tarė: „Paskubėk, paruošk namus ir gerą vakarienę, nes Juozapas, Dievo Galiūnas, šiandien atvyksta pas mus.“
Jos auklėtojas pažvelgė į ją ir pamatė, kad po septynių dienų sielvarto, verkimo ir badavimo jos veidas idubo. Jis nuliūdo, apsiverkė, paėmė jos dešinę ranką, pabučiavo ir paklausė: „Kas tau, mano vaike? Kodėl tavo veidas taip idubo?“
Asenatė atsakė: „Mano galvą veria stiprus skausmas, miegas apleido mano akis, todėl mano veidas ir idubo.“ Jos auklėtojas nuėjo ruošti namų ir vakarienės. Asenatė prisiminė žmogų iš dangaus ir jo įsakymą. Ji skubiai nuėjo į antrąjį kambarį, kur buvo dėžės su jos papuošalais, atidarė didžiąją skrynią, išsiėmė savo pirmąjį, vestuvinį rūbą, spindintį lyg žaibas, ir juo apsivilko.
Ji susijuosė karališka auksine juosta, nusagstyta brangakmeniais. Ant pirštų užsimovė auksinius žiedus (apyrankes), ant kojų – auksinius pusbačius. Ant kaklo užsikabino brangius papuošalus su nesuskaičiuojama galybe brangakmenių. Ant galvos ji užsidėjo auksinę karūną, kurios priekyje, ant kaktos, buvo didelis safyro akmuo, apsuptas šešių kitų brangių akmenų; o galvą lyg nuotaka apsigaubė šydu ir į ranką paėmė skeptrą.
Asenatė prisiminė savo auklėtojo žodžius: „Tavo veidas idubo.“ Ji sunkiai atsiduso ir tarė: „Vargas man, nelaimingajai, nes mano veidas idubo. Juozapas pamatys mane ir paniekins.“
Ji paprašė savo žindymo sesers: „Atnešk man tyro vandens iš šaltinio, aš nusiplausiu veidą.“ Sesuo atnešė tyro vandens ir įpylė į praustuvą. Asenatė pasilenkė nusiplauti veido ir pamatė savo atspindį vandenyje; jos veidas spindėjo kaip saulė, akys žibėjo kaip patekanti Aušrinė žvaigždė, skruostai buvo lyg Aukščiausiojo laukai, o juose raudonavo spalva, panaši į Adomo sūnaus kraują. Jos lūpos buvo lyg iš lapų prasiskleidžianti gyvybės rožė, dantys – lyg mūšiui išrikiuoti kariai, o plaukai – lyg vaisius nešantis vynmedis Dievo rojuje. Kaklas buvo lyg įvairiaspalvis kiparisas, o krūtys – lyg Aukščiausiojo Dievo kalnai.
Asenatė, pamačiusi save vandenyje, apstulbo, nepaprastai apsidžiaugė ir nenusiplovė veido, nes pagalvojo: „Dar nuplausiu tokį didžiulį grožį.“
Jos auklėtojas sugrįžo pranešti: „Viskas paruošta, kaip įsakei.“ Pamatęs ją, jis išsigando, ilgai stovėjo netekęs žado, jį apėmė didelė baimė. Jis puolė jai po kojų ir tarė: „Kas tai, mano valdove, ir koks tai didingas bei nuostabus grožis? Galiausiai Dangaus Viešpats Dievas išsirinko tave nuotaka Savo pirmagimiui sūnui Juozapui.“
19 skyrius
Kol jie taip kalbėjosi, atbėgo berniukas ir pranešė Asenatei: „Štai, Juozapas stovi prie mūsų kiemo vartų.“
Asenatė skubiai nusileido laiptais iš viršutinio aukšto su septyniomis mergelėmis pasitikti Juozapo ir atsistojo namų tarpduryje. Juozapas įėjo į kiemą, vartai buvo uždaryti, ir visi pašaliniai liko lauke. Asenatė išėjo iš tarpdurio pasitikti Juozapo. Pamatęs ją, Juozapas apstulbo jos grožiu ir paklausė: „Kas tu esi? Greitai man pasakyk.“
Ji jam atsakė: „Aš esu tavo tarnaitė Asenatė; visus stabus nuo savęs atmečiau, ir jie buvo sunaikinti. Šiandien pas mane iš dangaus atėjo žmogus, davė man gyvybės duonos ir aš valgiau, ir palaiminimo taurę, ir aš gėriau. Jis man tarė: ‘Šiandien aš atiduodu tave Juozapui kaip nuotaką, o jis pats bus tavo jaunikis per amžių amžius’. Jis taip pat sakė: ‘Tavo vardas daugiau nebebus Asenatė, bet būsi vadinama Prieglobsčio Miestu, ir Viešpats Dievas karaliaus virš daugelio tautų amžinai, nes tavyje daugelis tautų ras prieglobstį pas Viešpatį Dievą, Aukščiausiąjį.’
Tas žmogus man dar pasakė: ‘Aš taip pat nueisiu pas Juozapą ir pašnibždėsiu jam į ausį tai, ką turiu pasakyti apie tave.’ O dabar, mano Valdove, ar tas žmogus buvo atėjęs pas tave ir ar kalbėjo su tavimi apie mane?“
Juozapas tarė Asenatei: „Palaiminta tu esi Aukščiausiojo Dievo, ir palaimintas tavo vardas per amžius, nes Viešpats Dievas įtvirtino tavo sienas aukštybėse, ir tavo sienos – tai tvirčiausios gyvybės sienos. Gyvojo Dievo vaikai gyvens tavo Prieglobsčio Mieste, ir Viešpats Dievas jiems karaliaus per amžių amžius. Taip, tas žmogus šiandien atėjo pas mane ir kalbėjo tokius žodžius apie tave. O dabar prieik prie manęs, skaisti mergele. Kodėl stovi taip toli?“
Juozapas ištiesė rankas ir akių mirksniu pasikvietė Asenatę. Asenatė taip pat ištiesė rankas, pribėgo prie Juozapo ir puolė jam ant krūtinės. Juozapas ją apkabino, Asenatė apkabino Juozapą, jie ilgai bučiavosi ir abiejų dvasia atgijo.
Juozapas pabučiavo Asenatę ir davė jai gyvybės dvasią; pabučiavo ją antrą kartą ir davė jai išminties dvasią; pabučiavo trečią kartą ir davė tiesos dvasią.
20 skyrius
Jie ilgai buvo apsikabinę, susikibę rankomis. Asenatė tarė Juozapui: „Eikime, mano Valdove, į mūsų namus, nes aš paruošiau namus ir surengiau didelę vakarienę.“
Ji paėmė jį už dešinės rankos, įvedė į namus ir pasodino į savo tėvo Pentefreso sostą. Ji atnešė vandens nuplauti jam kojas. Juozapas tarė: „Tegul viena iš mergelių ateina ir nuplauna man kojas.“ Bet Asenatė jam atsakė: „Ne, mano Valdove, nes nuo šiol tu esi mano valdovas, o aš – tavo tarnaitė. Kodėl sakai, kad kita mergelė plautų tau kojas? Tavo kojos yra mano kojos, tavo rankos yra mano rankos, tavo siela – mano siela, ir jokios kitos moters tavo kojos niekada neplaus.“
Ji neatlyžo ir nuplovė jam kojas. Juozapas pažvelgė į jos rankas – jos buvo lyg gyvybės rankos, o pirštai ploni, lyg greitai rašančio raštininko. Po to Juozapas paėmė jos dešinę ranką ir pabučiavo, o Asenatė pabučiavo jo galvą ir atsisėdo jo dešinėje.
Tuo metu iš lauko, kuris buvo jų paveldas, sugrįžo jos tėvas, motina ir visa šeima. Jie pamatė Asenatę, atrodančią tarsi šviesa, o jos grožis buvo lyg dangiškas grožis. Pamatę ją sėdinčią su Juozapu ir vilkinčią vestuviniu rūbu, jie stebėjosi jos grožiu, džiaugėsi ir šlovino Dievą, kuris mirusiems teikia gyvybę.
Po to jie valgė, gėrė ir šventė. Pentefresas tarė Juozapui: „Rytoj sušauksiu visus Egipto žemės didikus ir satrapus, iškelsiu jums vestuvių puotą, ir tu paimsi mano dukterį Asenatę į žmonas.“
Juozapas atsakė: „Rytoj aš eisiu pas karalių faraoną, nes jis man lyg tėvas, paskyręs mane visos Egipto žemės valdovu. Aš papasakosiu jam apie Asenatę, ir jis pats atiduos ją man į žmonas.“ Pentefresas tarė: „Eik ramybėje.“
Tą dieną Juozapas pasiliko pas Pentefresą, bet jis nemiegojo su Asenate, nes Juozapas sakė: „Nedarbu Dievą garbinančiam vyrui miegoti su savo žmona prieš vestuves.“ Auštant Juozapas atsikėlė, nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Duok man į žmonas Asenatę, Heliopolio žynio Pentefreso dukterį.“
Faraonas labai apsidžiaugė ir tarė Juozapui: „Štai, argi ji nėra tau susižadėjusi nuo senų senovės? Ji bus tavo žmona nuo dabar ir per amžių amžius.“
Faraonas pasiuntė pakviesti Pentefreso, šis atvyko, atvedė Asenatę ir pastatė ją priešais faraoną. Faraonas, pamatęs ją, apstulbo jos grožiu ir tarė: „Tegul Viešpats, Juozapo Dievas, tave palaimina, vaike, ir tegul šis tavo grožis išlieka per amžių amžius. Teisingai Viešpats, Juozapo Dievas, išsirinko tave Juozapo nuotaka, nes jis yra pirmagimis Dievo sūnus. Tu nuo šiol ir amžinai būsi vadinama Aukščiausiojo dukterimi ir Juozapo nuotaka.“
Faraonas paėmė Juozapą ir Asenatę, uždėjo jiems ant galvų auksines karūnas, kurios nuo seno buvo jo namuose. Faraonas pastatė Asenatę Juozapui iš dešinės, uždėjo rankas ant jų galvų (jo dešinė ranka buvo ant Asenatės galvos) ir tarė: „Tegul Aukščiausiasis Viešpats Dievas jus laimina, padaugina, išaukština ir pašlovina per amžius.“
Tada faraonas atsuko juos vieną į kitą veidu į veidą, priartino jų veidus ir sujungė jų lūpas, ir jie pasibučiavo. Po to faraonas iškėlė vestuvių puotą, surengė didžiulę vakarienę ir puotavo septynias dienas. Jis sušaukė visus Egipto žemės vadus bei tautų karalius ir visai Egipto žemei paskelbė įsakymą: „Kiekvienas žmogus, kuris per tas septynias Juozapo ir Asenatės vestuvių dienas dirbs kokį nors darbą, tikrai mirs.“
Po to Juozapas įėjo pas Asenatę. Asenatė pastojo nuo Juozapo ir Juozapo namuose pagimdė Manasą bei jo brolį Efraimą.
„Pirmagimiui Juozapas davė Manaso vardą, sakydamas: ‘Dievas leido man užmiršti visą mano vargą ir visus tėvo namus’. O antrajam jis davė Efraimo vardą: ‘Nes Dievas padarė mane vaisingą mano vargo žemėje’.“ (Pradžios knyga 45, 1-2) [Pastaba: citata atitinka Pradžios 41, 51-52 prasmę].
21 skyrius
Tuomet Asenatė pradėjo išpažinti Viešpačiui Dievui ir melzdamasi dėkoti už visus gėrius, kurių ją pripažino verta Viešpats:
„Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau, aš, Asenatė, Pentefreso, Heliopolio žynio, kuris viską prižiūri, duktė. Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Aš klestėjau savo tėvo namuose ir buvau pasipūtusi bei arogantiška mergelė.
Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Garbinau svetimus dievus, kurių buvo nesuskaičiuojama daugybė, ir valgiau duoną iš jų aukų. Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Aš valgiau pasmaugimo duoną ir gėriau kastingumo taurę nuo mirties stalo.
Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Aš nepažinau Dangaus Viešpaties Dievo ir nepasitikėjau Aukščiausiuoju Gyvybės Dievu. Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Nes aš pasitikėjau savo šlovės turtais ir savo grožiu, buvau išdidi ir arogantiška.
Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Aš niekinau kiekvieną žemės vyrą, ir nebuvo nė vieno, kuris mano akyse būtų ką nors pasiekęs. Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Aš ėmiau nekęsti visų, kurie prašė mano rankos, niekinau ir atstūmiau juos.
Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Aš tuštybėje kalbėjau įžūlius žodžius ir sakiau: Nėra tokio princo žemėje, kuris atrištų mano mergystės juostą. Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau. Tikėjau, kad būsiu Didžiojo Karaliaus pirmagimio sūnaus nuotaka.
Aš nusidėjau, Viešpatie, aš nusidėjau; prieš Tave aš daug nusidėjau, kol atėjo Juozapas, Dievo Galiūnas. Jis numetė mane nuo mano valdoviškos padėties ir padarė mane nuolankią po mano arogancijos. Savo grožiu jis mane sugavo, savo išmintimi – lyg žuvį ant kabliuko – mane pačiupo, savo dvasia, kaip gyvybės jauku, jis mane įviliojo. Savo jėga jis mane sustiprino, atvedė mane pas amžių Dievą ir Aukščiausiojo namų vadą, davė man valgyti gyvybės duonos ir gerti išminties taurės, ir aš tapau jo nuotaka per amžių amžius.“
(Vertimo tęsinys – nuo 22 iki pabaigos)
22 skyrius
Ir atsitiko taip: septyneri pertekliaus metai praėjo, ir atėjo septyneri bado metai. Jokūbas išgirdo apie savo sūnų Juozapą, ir Izraelis su visa šeima antraisiais bado metais, antrąjį mėnesį, dvidešimt pirmąją mėnesio dieną, persikėlė į Egiptą ir apsigyveno Gošeno žemėje.
Asenatė tarė Juozapui: „Noriu eiti pamatyti tavo tėvo, nes tavo tėvas Izraelis man yra lyg tėvas ir dievas.“ Juozapas jai atsakė: „Tu eisi su manimi ir pamatysi mano tėvą.“
Juozapas ir Asenatė išvyko į Gošeno žemę pas Jokūbą. Juozapo broliai pasitiko juos ir puolė veidu į žemę priešais juos. Tada jie įėjo pas Jokūbą. Izraelis sėdėjo savo lovoje; jis buvo senis, džiaugiantis ramia senatve.
Asenatė, jį pamačiusi, apstulbo jo grožiu, nes Jokūbas atrodė be galo gražus, jo senatvė priminė išvaizdaus jaunuolio jaunystę. Jo galva buvo visiškai balta kaip sniegas, o plaukai tankūs ir vešlūs kaip etiopo. Barzda buvo balta ir siekė krūtinę, akys žibėjo ir svaidė žaibus, jo sausgyslės, pečiai ir rankos atrodė lyg angelo, o šlaunys, blauzdos ir pėdos – lyg milžino. Jokūbas atrodė kaip žmogus, kuris kovėsi su Dievu.
Asenatė apstulbo ir parpuolė prieš jį veidu į žemę. Jokūbas paklausė Juozapo: „Ar tai mano marti, tavo žmona? Tegul ją laimina Aukščiausiasis Dievas.“
Jokūbas pasišaukė ją, palaimino ir pabučiavo. Asenatė ištiesė rankas, apkabino Jokūbo kaklą ir pakibo ant jo lygiai taip, kaip kabomasi ant tėvo kaklo, kai jis grįžta iš mūšio į namus, ir pabučiavo jį. Po to jie valgė ir gėrė. Vėliau Juozapas ir Asenatė grįžo į savo namus.
Juos palydėjo tik Simeonas ir Levis, Juozapo broliai, Lėjos sūnūs. Zilpos ir Bilhos, Lėjos ir Rachelės tarnaičių, sūnūs jų nepalydėjo, nes pavydėjo jiems ir buvo priešiškai nusiteikę. Levis ėjo Asenatei iš dešinės, o Juozapas – iš kairės.
Asenatė paėmė Levį už rankos. Asenatė be galo mylėjo Levį, labiau už visus kitus Juozapo brolius, nes jis buvo atsidavęs Viešpačiui, apdairus žmogus, Aukščiausiojo pranašas, kurio akys ir protas buvo įžvalgūs. Jis matydavo danguje Dievo pirštu parašytas raides, žinojo neapsakomas Aukščiausiojo Dievo paslaptis ir slapta jas apreikšdavo Asenatei. Mat pats Levis labai mylėjo Asenatę ir matė jos poilsio vietą aukštybėse, jos sienas – kaip deimantines, amžinas sienas, ir jos pamatus, įtvirtintus ant septintojo dangaus uolos.
23 skyrius
Atsitiko taip, kad Juozapui ir Asenatei pravažiuojant, iš ant sienos juos pamatė faraono pirmagimis sūnus. Pamatęs Asenatę, jis buvo sukrėstas iki širdies gelmių; ilgą laiką jis juto didelį pasipiktinimą ir tiesiog sirgo dėl jos grožio. Jis tarė: „Taip nebus.“
Faraono sūnus pasiuntė pasiuntinius ir pasišaukė Simeoną bei Levį. Vyrai atėjo ir atsistojo priešais jį. Faraono pirmagimis sūnus jiems tarė: „Šiandien aš žinau, kad esate patys galingiausi vyrai visoje žemėje, nes jūsų dešinėmis rankomis buvo sunaikintas Sichemo miestas, ir jūsų dviem kalavijais buvo iškirsta trisdešimt tūkstančių kovotojų.
Štai šiandien paimsiu jus sau į bendražygius ir duosiu jums gausybę aukso, sidabro, tarnų, tarnaičių, namų bei didelių dvarų kaip paveldą. Tik padarykite vieną dalyką ir pasigailėkite manęs, nes jūsų brolis Juozapas mane labai įžeidė: jis atėmė Asenatę – mano išrinktąją žmoną, kuri buvo man pažadėta nuo pat pradžių.
O dabar, padėkite man, mes kariausime su jūsų broliu Juozapu. Aš nužudysiu jį savo kalaviju ir paimsiu Asenatę sau į žmonas, o jūs būsite man lyg broliai ir ištikimi draugai. Tik padarykite tai. Bet jei iš baimės atsisakysite tai padaryti ir paniekinsite mano tikslą, štai – mano kalavijas jau atsuktas prieš jus.“
Tai sakydamas, jis ištraukė kalaviją ir jiems parodė. Tačiau vyrai, Simeonas ir Levis, išgirdę šiuos žodžius, buvo giliai įžeisti, nes faraono sūnus kalbėjo su jais kaip tironas. Simeonas buvo drąsus ir bebaimis vyras, jis jau ketino dėti ranką ant savo kalavijo rankenos, ištraukti jį iš makšties ir smogti faraono sūnui už tai, kad šis kalbėjo su jais taip įžūliai.
Bet Levis pastebėjo jo širdies ketinimą, nes Levis buvo pranašas ir įžvalgus tiek protu, tiek akimis; jis mokėjo skaityti tai, kas parašyta žmonių širdyse. Levis savo koja užmynė ant Simeono dešinės kojos, spustelėjo ją ir taip davė ženklą sutramdyti pyktį.
Levis tyliai tarė Simeonui: „Kodėl pyksti ant šio žmogaus? Mes esame Dievą garbinantys vyrai, ir mums nedera atmokėti piktu už pikta.“
Tada Levis atvirai, linksmu veidu, neturėdamas jokio pykčio, nuolankia širdimi kreipėsi į faraono sūnų: „Kodėl mūsų valdovas kalba tokius žodžius? Juk mes esame Dievą garbinantys vyrai, mūsų tėvas yra Aukščiausiojo Dievo draugas, o mūsų brolis Juozapas yra lyg pirmagimis Dievo sūnus.
Kaip gi mes galėtume padaryti tokį nedorą darbą ir nusidėti prieš savo Dievą, prieš savo tėvą Izraelį ir prieš brolį Juozapą? O dabar klausyk, ką pasakysiu. Dievą garbinančiam žmogui nedera kaip nors pakenkti kitam. O jeigu kas nors nori pakenkti Dievą garbinančiam žmogui, tai tas Dievą garbinantis žmogus jam neatlygina tuo pačiu, nes jo rankose nėra kalavijo.
O tu bent pasisaugok, kad daugiau nekalbėtum tokių žodžių apie mūsų brolį Juozapą. Bet jei atkakliai laikysiesi savo nedoro tikslo, štai mūsų kalavijai, ištraukti prieš tave.“
Simeonas ir Levis ištraukė kalavijus iš makščių ir tarė: „Štai, ar matai šiuos kalavijus? Šiais dviem kalavijais Viešpats Dievas nubaudė Sichemo žmones už jų įžeidimą, kuriuo jie įžeidė Izraelio sūnus dėl mūsų sesers Dinos, kurią išniekino Sichemas, Hamoro sūnus.“
Pamatęs ištrauktus kalavijus, faraono sūnus baisiai išsigando, visas jo kūnas ėmė drebėti, nes jų kalavijai švytravo lyg ugnies liepsnos; jam aptemo akys, ir jis krito veidu į žemę po jų kojomis. Levis ištiesė dešinę ranką, suėmė jį ir tarė: „Kelkis ir nebijok. Tik saugokis daugiau niekada netarti pikto žodžio apie mūsų brolį Juozapą.“
Ir Simeonas su Leviu išėjo iš faraono sūnaus akivaizdos.
24 skyrius
Faraono sūnus buvo apimtas baimės ir sielvarto, nes bijojo Juozapo brolių, Simeono ir Levio, tačiau jį vis dar slėgė Asenatės grožis ir kamavo didžiulis, slegiantis liūdesys. Jo tarnai jam patarė: „Štai, Bilhos ir Zilpos sūnūs (Lėjos ir Rachelės, Jokūbo žmonų, tarnaičių sūnūs) yra priešiškai nusiteikę prieš Juozapą ir Asenatę, jie jiems pavydi ir, jei panorėsi, tau paklus.“
Faraono sūnus pasiuntė pasiuntinius ir juos pasišaukė. Jie atėjo pas jį pirmąją nakties valandą ir atsistojo priešais jį. Faraono sūnus jiems tarė: „Turiu jums kai ką pasakyti, nes jūs esate galingi vyrai.“ Vyresnieji broliai, Danas ir Gadas, atsakė: „Tegul mūsų valdovas sako savo tarnams, ką nori, o tavo tarnai išklausys ir padarys tavo valią.“
Faraono sūnus labai nudžiugo ir liepė savo tarnams: „Atsitraukite nuo manęs atokiau, nes noriu šiems vyrams kai ką pasakyti slapta.“ Visi atsitraukė. Tuomet faraono sūnus jiems sumelavo: „Štai, prieš jus padėtas palaiminimas ir mirtis. Rinkitės geriau palaiminimą, o ne mirtį, nes esate galingi vyrai ir nemirsite lyg moterys. Būkite drąsūs ir atkeršykite savo priešams.
Nes girdėjau jūsų brolį Juozapą sakant mano tėvui faraonui apie jus: ‘Danas, Gadas, Naftalis ir Ašeras yra mano tėvo tarnaičių vaikai, jie man ne broliai. Aš sulauksiu tėvo mirties ir išnaikinsiu juos ir visus jų palikuonis nuo žemės veido, kad jie nesidalintų paveldo kartu su mumis, nes jie yra tarnaičių vaikai. Ir šitie vyrai mane pardavė izmaelitams, todėl atlyginsiu jiems už visus įžeidimus, kuriuos jie man nedorai padarė. Tik tegu pirma miršta mano tėvas.’
Ir faraonas, mano tėvas, jį pagyrė, sakydamas: ‘Gerai pasakei, vaike. Imk iš manęs galingų karių ir eik su jais susidoroti taip, kaip jie pasielgė su tavimi. O aš tau padėsiu’.“
Išgirdę faraono sūnaus žodžius, vyrai labai sunerimo, nuliūdo ir tarė jam: „Maldaujame, valdove, padėk mums.“
Faraono sūnus atsakė: „Aš jums padėsiu, jei paklausysite mano žodžių.“ Vyrai tarė: „Štai, mes esame tavo tarnai. Įsakyk mums, ir mes vykdysime tavo valią.“
Faraono sūnus tarė: „Šiąnakt nužudysiu savo tėvą faraoną, nes jis yra kaip tėvas Juozapui ir sakė padėsiąs jam prieš jus. O jūs nužudykite Juozapą. Aš pasiimsiu Asenatę į žmonas, o jūs būsite man lyg broliai ir visų mano turtų bendrapaveldėtojai. Tiktai padarykite tai.“
Danas ir Gadas atsakė: „Mes šiandien tavo tarnai ir padarysime viską, ką įsakei. Šiandien girdėjome Juozapą sakant Asenatei: ‘Rytoj eik į lauką, kuris yra mūsų paveldas, nes dabar vynuogių derliaus metas’. Jis paskyrė jai palydą – šešis šimtus galingų karių ir penkiasdešimt priešakinių raitelių. Dabar išklausyk mus, ką tau pasakysime.“
Jie atskleidė jam savo slaptą planą: „Duok mums vyrų karui.“ Faraono sūnus kiekvienam iš keturių brolių davė po penkis šimtus vyrų ir paskyrė juos vadais.
Danas ir Gadas tęsė: „Mes esame tavo tarnai ir įvykdysime tavo įsakymą. Naktį mes nueisime, surengsime pasalą išdžiūvusiame upės slėnyje ir pasislėpsime nendrynuose. Tu paimk su savimi penkiasdešimt raitelių su lankais ir jok toli priekyje mūsų. Kai Asenatė atvažiuos, ji paklius į mūsų rankas. Mes iškirsime su ja esančius vyrus. Asenatė bėgs į priekį su savo vežimu ir pateks į tavo rankas; daryk su ja ką tavo siela trokšta. O po to nužudysime Juozapą, kai jis sielvartaus dėl Asenatės, ir jo vaikus nužudysime jo akivaizdoje.“ Faraono sūnus džiaugėsi išgirdęs šiuos žodžius. Jis išsiuntė juos ir dar du tūkstančius karių kartu su jais.
Jie atvyko prie upės slėnio ir pasislėpė nendrynuose. Jie pasidalino į keturis būrius. Vienoje upės slėnio pusėje (arčiau priekio) abiejose kelio pusėse išsidėstė po penkis šimtus vyrų; kitoje slėnio pusėje nendrynuose taip pat laukė dar du būriai po penkis šimtus abiejose kelio pusėse. O tarp jų ėjo platus, erdvus kelias.
25 skyrius
Tą naktį faraono sūnus atsikėlė ir nuėjo į tėvo kambarį, ketindamas nužudyti jį kalaviju. Bet tėvo sargybiniai neleido jam įeiti ir paklausė: „Kokie tavo nurodymai, valdove?“ Faraono sūnus atsakė: „Noriu pamatyti tėvą, nes išvykstu rinkti vynuogių derliaus iš savo naujai pasodinto vynuogyno.“
Sargybiniai jam pasakė: „Tavo tėvą kankina galvos skausmas, jis visą naktį nemiegojo, o dabar šiek tiek ilsisi. Jis mums įsakė: ‘Tegul niekas nesiartina prie manęs, net ir mano pirmagimis sūnus’.“
Tai išgirdęs, faraono sūnus skubiai pasišalino, paėmė penkiasdešimt raitų lankininkų ir išjojo jų priekyje, lygiai taip, kaip Danas ir Gadas jam buvo sakę. Jaunesnieji broliai, Naftalis ir Ašeras, kalbėjo savo vyresniems broliams Danui ir Gadui: „Kodėl jūs vėl ketinate daryti pikta mūsų tėvui Izraeliui ir broliui Juozapui? Jį Viešpats saugo lyg savo akies vyzdį. Štai, argi nebuvote jo kartą pardavę? O dabar jis visos Egipto žemės karalius, gelbėtojas ir duonos teikėjas!
O dabar, jei vėl bandysite jam pakenkti, jis šauksis Aukščiausiojo, ir Jis atsiųs ugnį iš dangaus, kuri jus praris, ir Dievo angelai kovos už jį prieš jus.“ Vyresnieji broliai, Danas ir Gadas, supyko ant jų ir tarė: „Argi mirsime lyg moterys? Tai būtų absurdiška.“ Ir jie iškeliavo pasitikti Juozapo ir Asenatės.
26 skyrius
Auštant Asenatė atsikėlė ir tarė Juozapui: „Eisiu į lauką, kuris yra mūsų paveldas, kaip ir buvai sakęs. Bet mano siela nerami, nes mes išsiskiriame.“ Juozapas jai atsakė: „Būk drąsi, nebijok. Eik, nes Viešpats yra su tavimi ir Jis pats saugos tave lyg akies vyzdį nuo visų piktadarysčių.
O aš keliausiu dalyti grūdų ir duosiu duonos visiems žmonėms, kad visa žemė nepražūtų nuo Viešpaties veido.“ Taigi Asenatė išvyko savo keliu, o Juozapas nuėjo dalyti grūdų.
Asenatė ir šeši šimtai vyrų su ja atvyko prie upės slėnio. Staiga pasalojantys išpuolė iš savo slėptuvių, stojo į mūšį su Asenatės vyrais ir visus iškirto kalavijo ašmenimis. Jie nužudė visus jos priešakinius raitelius, bet Asenatė vežimu pabėgo į priekį.
O Levis, Lėjos sūnus, kaip pranašas savo dvasioje numatė visa tai ir pranešė savo broliams, Lėjos sūnums, kokiame pavojuje atsidūrė Asenatė. Kiekvienas iš jų pasiėmė kalaviją, prisijuosė prie šlaunies, paėmė skydus, ietis ir skubiu žingsniu puolė vytis Asenatę.
Asenatė bėgo į priekį, kai štai ją pasitiko faraono sūnus su penkiasdešimt raitelių. Pamačiusi jį, Asenatė labai išsigando, suglumo ir visas jos kūnas ėmė drebėti. Ir ji ėmė šauktis Viešpaties, savo Dievo, Vardo.
27 skyrius
Benjaminas sėdėjo vežime Asenatei iš kairės. Benjaminas buvo aštuoniolikos metų jaunuolis, didelis, stiprus, galingas, pasižymėjęs neapsakomu grožiu ir jėga, panašia į liūtuko; jis labai bijojo (gerbė) Viešpaties. Benjaminas iššoko iš vežimo, paėmė apvalų akmenį iš upės slėnio, pilna ranka sviedė jį į faraono sūnų, pataikė jam į kairįjį smilkinį ir sunkiai jį sužeidė. Faraono sūnus pusgyvis nukrito nuo žirgo ant žemės.
Benjaminas užšoko ant uolos ir šūktelėjo Asenatės vežikui: „Paduok man akmenų iš upės vagos!“ Šis jam padavė penkiasdešimt akmenų. Benjaminas sviedė juos ir nužudė penkiasdešimt vyrų, buvusių su faraono sūnumi. Visi akmenys pataikė jiems į smilkinius.
Tuo tarpu Lėjos sūnūs: Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas, pasiviję vyrus, surengusius pasalą Asenatei, užklupo juos netikėtai ir visus iškirto; šeši broliai nužudė du tūkstančius.
Jų broliai, Bilhos ir Zilpos sūnūs, pabėgo sakydami: „Mus sunaikino mūsų broliai, faraono sūnus mirė nuo berniuko Benjamino rankos, ir visus jo vyrus išnaikino viena berniuko Benjamino ranka. Eikime, nužudykime Asenatę bei Benjaminą ir pabėkime į šį nendryną.“
Jie artinosi prie Asenatės su ištrauktais kruvinais kalavijais. Asenatė, juos pamačiusi, labai išsigando ir tarė: „Viešpatie mano Dieve, kuris mane atgaivinai ir išgelbėjai nuo stabų bei mirties sugedimo, kuris man sakei: ‘Tavo siela gyvens amžinai’, – išgelbėk mane iš šių nedorų vyrų rankų.“ Ir Viešpats Dievas išgirdo Asenatės balsą: tą pat akimirką kalavijai iškrito jiems iš rankų ant žemės ir pavirto pelenais.
28 skyrius
Pamatę šį didžiulį stebuklą, Bilhos ir Zilpos sūnūs labai išsigando ir tarė: „Viešpats kovoja prieš mus už Asenatę.“ Jie krito veidu į žemę priešais Asenatę ir maldavo: „Pasigailėk mūsų, tavo vergų, nes tu esi mūsų valdovė ir karalienė. Mes piktavališkai siekėme pakenkti tau ir mūsų broliui Juozapui, ir Viešpats atlygino mums pagal mūsų darbus.
O dabar mes, tavo vergai, maldaujame: pasigailėk mūsų ir išgelbėk mus iš mūsų brolių rankų, nes jie atvyksta kaip keršytojai už tau padarytą skriaudą, ir jų kalavijai atsukti prieš mus. Žinome, kad mūsų broliai yra Dievą garbinantys vyrai ir niekam neatlygina piktu už pikta. Vis dėlto, valdove, būk maloninga savo vergams prieš juos.“
Asenatė jiems tarė: „Būkite drąsūs ir nebijokite savo brolių, nes jie yra Dievą garbinantys, Dievo bijantys ir kiekvieną žmogų gerbiantys vyrai. Bet eikite į šį nendryną, kol aš juos nuraminsiu ir numalšinsiu jų pyktį, nes jūs labai įžūliai prieš juos pasielgėte. Būkite drąsūs ir nebijokite. Be to, pats Viešpats teis tarp manęs ir jūsų.“
Danas, Gadas ir jų broliai pabėgo į nendryną. Tuo metu prieš juos lyg trimečiai elniai atbėgo Lėjos sūnūs.
Asenatė išlipo iš ją slėpusio vežimo ir su ašaromis akyse ištiesė jiems dešinę ranką. Šie parpuolė prieš ją ant žemės ir garsiai verkė; jie ieškojo savo brolių (tėvo tarnaičių sūnų), norėdami juos nubausti mirtimi.
Asenatė jiems tarė: „Maldauju jūsų, pasigailėkite savo brolių ir neatmokėkite piktu už pikta, nes Viešpats apsaugojo mane nuo jų: Jis sutrupino jų kalavijus, ir jie nuo ugnies ištirpo ant žemės lyg vaškas. Jiems pakanka ir to, kad Viešpats kovoja prieš juos už mus.
O jūs pasigailėkite jų, nes jie yra jūsų broliai ir jūsų tėvo Izraelio kraujas.“ Simeonas jai atsakė: „Kodėl mūsų valdovė kalba gera apie savo priešus? Ne, mes iškirsime juos kalavijais, nes jie pirmieji suplanavo pikta prieš mus, prieš mūsų tėvą Izraelį, prieš brolį Juozapą (ir tai jau du kartus), o šiandien – prieš tave, mūsų valdovę ir karalienę.“
Asenatė ištiesė dešinę ranką, palietė Simeono barzdą, pabučiavo jį ir tarė: „Jokiu būdu, broli, neatlyginsi piktu už pikta savo broliui. Palik Viešpačiui teisę nubausti už jų įžeidimą. Juk jie – tavo broliai ir jūsų tėvo Izraelio giminė, ir jie jau toli pabėgo nuo jūsų akių. Geriau atleisk jiems.“
Levis priėjo, pabučiavo jai dešinę ranką ir suprato, kad ji nori išgelbėti tuos vyrus nuo brolių įniršio, kad jie jų nenužudytų. (Nors jie buvo netoliese, nendryne). Levis tai žinojo, bet nepasakė savo broliams. Mat bijojo, kad įpykę jie gali juos išžudyti.
29 skyrius
Faraono sūnus pakilo nuo žemės, atsisėdo ir spjaudė krauju, nes kraujas iš smilkinio tekėjo jam ant burnos. Benjaminas pribėgo, ištraukė faraono sūnaus kalaviją iš makšties (nes pats Benjaminas prie šlaunies kalavijo neturėjo) ir norėjo smogti jam į krūtinę.
Bet Levis pribėgo, sulaikė jo ranką ir tarė: „Jokiu būdu, broli, to nedaryk, nes mes esame Dievą garbinantys vyrai, o Dievą garbinančiam vyrui nedera atsilyginti piktu už pikta, nei trypti parkritusio žmogaus, nei engti priešo iki mirties. Padėk kalaviją į vietą, eikš, padėk man. Mes sutvarstysime jo žaizdą, o jei jis išgyvens, nuo šiol bus mūsų draugas, o jo tėvas faraonas bus mums kaip tėvas.“
Levis pakėlė faraono sūnų nuo žemės, nuplovė nuo veido kraują, sutvarstė žaizdą, užsodino ant žirgo, nuvežė pas tėvą faraoną ir viską papasakojo. Faraonas pakilo iš sosto, parpuolė prieš Levį ant žemės ir jį palaimino.
Trečiąją dieną faraono sūnus mirė nuo žaizdos, kurią akmeniu padarė berniukas Benjaminas. Faraonas labai gedėjo savo pirmagimio, nuo to sielvarto susirgo ir mirė sulaukęs šimto devynerių metų; savo diademą jis paliko Juozapui.
Juozapas karaliavo Egipte keturiasdešimt aštuonerius metus, o po to atidavė diademą jaunesniajam faraono palikuoniui, kuris faraono mirties metu dar buvo žindomas. Juozapas buvo jam kaip tėvas Egipto žemėje visas savo gyvenimo dienas.