Julianas Atkritėlis (lot. Flavius Claudius Julianus, vadinamas Apostata, „Atkritėlis“) buvo Romos imperatorius, valdęs 361–363 m. Jo asmenybė iki šiol kelia daug diskusijų: vieni jį vadina paskutiniu didžiuoju pagonybės gynėju, kiti – krikščionybės priešu, kuris tapo simboliu atsimetimo nuo tikėjimo.
Julianas gimė 331 m. Konstantinopolyje. Jis buvo Konstantino Didžiojo giminaitis – jo pusbrolis. Po Konstantino mirties Juliano šeima pateko į kruviną politinę kovą: daug artimųjų buvo nužudyta valdžios intrigoje, pats Julianas stebuklingai išliko gyvas. Jis augo beveik izoliuotas, bet gavo platų išsilavinimą: studijavo retoriką, filosofiją, ypač domėjosi neoplatonizmu ir antikine religija. Nors buvo pakrikštytas ir užaugintas krikščioniškoje aplinkoje, studijos ir mokytojų įtaka jį patraukė atgal prie graikų ir romėnų dievų kulto.
Julianas tapo talentingu karvedžiu. 355 m. jis buvo paskirtas Cezariu Galijoje, kur sėkmingai vadovavo kariuomenei prieš germanų gentis. Kareiviai jį pamilo už paprastumą, drausmę ir drąsą. 361 m., po Konstantijaus II mirties, Julianas tapo vieninteliu Romos imperijos valdovu.
Kaip imperatorius, jis iš karto pradėjo atvirai remti senąsias pagoniškąsias religijas. Nors formaliai nesiekė uždrausti krikščionybės, jis bandė ją išstumti iš viešojo gyvenimo. Krikščionims buvo uždrausta mokyti klasikinių tekstų, nes Juliano nuomone, jie neturėjo teisės aiškinti pagonių autorių. Jis atstatinėjo šventyklas, rėmė aukų ritualus, pats atlikdavo kunigo apeigas. Dėl šių veiksmų jis gavo pravardę „Apostata“ – „Atkritėlis“. Krikščionių akyse tai buvo žmogus, sąmoningai atsižadėjęs Kristaus ir išdavęs tikėjimą.
Julianas taip pat siekė apriboti Bažnyčios įtaką politikoje. Jis nutraukė imperinės valdžios paramą vyskupams, stengėsi skatinti vidinius krikščionių ginčus tarp arijonų ir katalikų, tikėdamasis, kad susiskaldžiusi Bažnyčia susilpnės. Jo politika nebuvo brutali masinio persekiojimo prasme, bet buvo subtili: jis ribojo privilegijas, atėmė įtaką, skatino pagonybės atgimimą kaip valstybės religiją.
Juliano valdymas truko vos dvejus metus, bet buvo kupinas veiklos. Jis stengėsi atkurti senąsias šventyklas, rašė filosofinius traktatus, kuriais gynė tradicinį dievų pasaulį prieš krikščionybę. Jo tekstai, pavyzdžiui, „Prieš Galilėjiečius“ (Contra Galilaeos), buvo vėliau uždrausti ir neišliko pilni, bet tapo žinomi per krikščionių atsakymus.
363 m. Julianas pradėjo karo žygį prieš persus. Iš pradžių jam sekėsi, bet netrukus kariuomenė atsidūrė sunkioje padėtyje. Per vieną mūšį netoli Ktesifono Julianas buvo mirtinai sužeistas ietimi. Jis mirė būdamas vos 32 metų. Jo mirtis buvo interpretuojama įvairiai: pagonys jį gedėjo kaip paskutinį dievų gynėją, krikščionys džiaugėsi matydami jo žūtį kaip Dievo teismą. Legendose atsirado istorija, kad mirdamas Julianas sušuko: Vicisti, Galilaee! („Tu nugalėjai, Galilėjau!“ – t. y. Kristau).
Julianas Atkritėlis tapo istorijos simboliu. Krikščioniškoje tradicijoje jis laikomas išdavystės pavyzdžiu, kuris rodo, kas nutinka nusigręžus nuo tikėjimo. Pagonių ir filosofijos istorijoje jis prisimenamas kaip paskutinis bandymas išsaugoti senąjį religijos ir kultūros pasaulį. Jo trumpas, bet intensyvus valdymas parodė, kaip gilus buvo konfliktas tarp krikščionybės ir antikinės tradicijos IV amžiuje.