Jono apokrifas (ApokJn) (The Secret Book of John, The Apocryphon of John), dar vadinamas „Apokrifinė Jono knyga“, „Slaptoji Jono knyga“ arba „Slaptasis Jono apreiškimas“, yra vienas reikšmingiausių gnostinių raštų, išlikusių iš ankstyvosios krikščionybės laikų. Kūrinys parašytas graikų kalba II amžiuje, o iki mūsų dienų išliko keliomis versijomis – dvi ilgos ir dvi trumpos, rastos Nag Hamadžio bibliotekoje Egipte 1945 metais. Jo apimtis siekia apie 30 puslapių koptų kalba (priklausomai nuo versijos), tad tai nėra trumpa evangelijos miniatiūra, o išplėtotas teologinis apreiškimas, vienas didžiausių ir išsamiausių gnostinių tekstų.
Knygoje pasakojama, kaip apaštalui Jonui po Jėzaus prisikėlimo pasirodo Kristus ir atskleidžia visatos, žmogaus ir blogio kilmės paslaptis. Jonas, sielvartaujantis dėl pasaulio blogio ir neteisybės, gauna dvasinį apreiškimą: Jėzus jam kalba apie nematomą, amžinąjį Tėvą – Tobulumą, iš kurio sklinda šviesos eonai, t. y. dvasinės būtybės. Iš šios dieviškos pilnatvės (Pleromos) kyla Barbelo, pirmoji emanacija, o vėliau – Sophia (Išmintis), kurios klaida sukelia žemesnio kūrėjo, vadinamo Demiurgu, gimimą. Demiurgas, nežinodamas apie aukštesnįjį Dievą, sukuria materialų pasaulį – netobulą atvaizdą dieviškos šviesos.
Šiame kūrinyje žmogus pristatomas kaip dvasinės šviesos kibirkštis, įkalinta materialioje kūno formoje. Tik per pažinimą – gnosis – žmogus gali suvokti savo kilmę ir atpažinti tikrąjį Dievą, o ne klaidingą kūrėją. Kūrinio struktūra primena mistinį dialogą, kuriame Jėzus perduoda Jonui dvasinį mokymą apie visatos sandarą, sielos nuopuolį ir jos išganymą per pažinimą.
Religiniu požiūriu Jono apokrifas išreiškia gnostinį pasaulio supratimą, kuriame egzistuoja dvi realybės: dvasinė – tobula, amžina, ir materiali – laikina, netobula. Skirtingai nei kanoninėje Biblijoje, čia materija suvokiama kaip klaidos pasekmė, o ne Dievo kūrybos pilnatvė. Šis mokymas laikytas pavojingu ankstyvajai Bažnyčiai, nes griovė tradicinę Kūrėjo sampratą ir skatino asmeninį dvasinį pažinimą kaip išganymo kelią. Todėl kūrinys buvo pasmerktas tokių teologų kaip Irenėjus, Hipolitas ir Epifanijus, tačiau jis plačiai paplito gnostinėse bendruomenėse Egipte, Sirijoje ir Mažojoje Azijoje.
Jono apokrifas pasižymi ir poetišku stiliumi. Jame gausu šviesos ir tamsos metaforų, dvasinių pasaulių vaizdinių, žmogaus sielos kelionės simbolikos. Ypatingą reikšmę turi eilutė: „Tu išėjai iš tobulumo, grįžk ten, iš kur atėjai“ (ApokJn 13,20). Ši frazė tapo gnostinio tikėjimo šerdimi – ji kviečia sielą atsigręžti į savo dievišką prigimtį, atgauti prarastą vienybę su šviesos pasauliu ir išsivaduoti iš materijos pančių.
Pagal apimtį ir tematinę gelmę Jono apokrifas pranoksta daugelį kitų gnostinių evangelijų, pavyzdžiui, Tomo ar Marijos evangeliją. Tai ne tik teologinis, bet ir filosofinis kūrinys, kuriame aptariamos pažinimo, laisvės, sielos ir dieviškosios tvarkos sąvokos. Ši knyga leidžia pažvelgti į ankstyvosios krikščionybės dvasinį margumą ir į žmogaus troškimą suprasti Dievą ne per taisykles, o per vidinį pažinimą.
Jono slaptoji knyga
Šis kūrinys yra sudėtinga mitologija, kuri laikui bėgant tapo dar sudėtingesnė dėl įvairių raštininkų pakeitimų. Pradiniame variante nebuvo ilgesnių tekstų, tokių kaip magiškų vardų sąrašas, dialogas apie sielą ar pranašystės himnas, kurie vėliau buvo pridėti. Taip pat raštininkai įterpė komentarus, paaiškinimus ir papildomas detales, siekdami padėti skaitytojams.
Prologas
Vieną dieną Jonas, Jokūbo brolis, Zebediejaus sūnus, ėjo į šventyklą. Farisiejus, vardu Arimanijas, priėjo prie jo ir metė iššūkį: „Kur tavo mokytojas, kurį sekei?“
Jonas atsakė: „Jis sugrįžo ten, iš kur atėjo.“
Farisiejus tarė: „Tas Nazarėnas jus suklaidino, melavo jums, uždarė jūsų širdis ir nukreipė nuo protėvių tradicijų.“
Išgirdęs šiuos žodžius, aš, Jonas, nusigręžiau nuo šventyklos ir nuėjau į nuošalią kalnuotą vietovę. Buvau labai nelaimingas ir klausiau savęs: „Kaip buvo paskirtas Gelbėtojas? Kodėl Tėvas jį siuntė į pasaulį? Kas yra jo Tėvas? Kokia karalystė mūsų laukia? Nors jis mums sakė, kad ‘ši karalystė sukurta pagal nenykstančią karalystę,’ jis nemokė mūsų apie pastarąją.“
Staiga, man apie tai mąstant, dangūs atsivėrė, visa kūrinija sušvito šviesa iš aukštybių, ir žemė sudrebėjo! Išsigandau, bet štai – šviesoje prieš mane pasirodė mažas vaikas. Stebėjau jį, kaip jis tapo senu žmogumi, o paskui vėl pasikeitė į jaunuolį. Nesupratau, ką matau, bet viena figūra turėjo kelias formas šviesoje, ir šios formos persipynė viena su kita. Vizija turėjo tris pavidalus.
Jis tarė man: „Jonai, kodėl abejoji? Kodėl bijai? Ar neatpažįsti šio atvaizdo? Nebijok. Aš visada esu su jumis. Aš esu Tėvas, Motina, Sūnus. Aš esu nenykstanti Tyruma. Atėjau tau mokyti apie tai, kas yra, kas buvo ir kas bus, kad suprastum nematomą pasaulį, matomą pasaulį ir tobulos žmonijos nejudamąją giminę. Pakelk galvą, išmok mano pamokas ir dalinkis jomis su kitais, kurie gavo dvasią ir priklauso tobulos žmonijos nejudamajai giminei.“
Neišreiškiamasis
Vienis valdo viską. Niekas neturi galios virš jo. Jis yra Dievas, visko Tėvas, Šventasis, nematomas, viešpataujantis viskam. Jis yra tyras, nepaliečiamas, gryna šviesa, kurios jokia akis negali ištverti.
Vienis yra Nematoma Dvasia. Netinka galvoti apie jį kaip apie Dievą ar panašų į Dievą. Jis yra daugiau nei Dievas.
Niekas nėra aukščiau už jį. Niekas jo nevaldo. Viskas egzistuoja jame, bet jis neegzistuoja niekur kitur. Jis nepriklauso nuo nieko, todėl yra amžinas.
Jis yra visiškai tobulas, todėl jam nieko netrūksta. Jis yra gryna šviesa.
Vienis neturi ribų – niekas už jo ribų nėra, kas galėtų jį apriboti. Jo neįmanoma ištirti, nes niekas už jo ribų negali to padaryti. Jo neįmanoma išmatuoti, nes niekas už jo ribų negali to atlikti. Jo negalima pamatyti, nes niekas negali jo įsivaizduoti. Jis yra amžinas, nes egzistuoja per amžius. Jis yra nesuvokiamas, nes niekas negali jo suprasti. Jis yra neaprašomas, nes niekas negali jo apibūdinti žodžiais.
Vienis yra begalinė šviesa, tyrumas, šventumas, nepriekaištingumas. Jis yra visiškai laisvas nuo sugedimo. Jis nėra tik „tobulas“, „palaimintas“ ar „dieviškas“ – jis pranoksta šias sąvokas. Jis nei materialus, nei nematerialus, nei didžiulis, nei mažytis. Jo neįmanoma apibrėžti kiekybe ar kokybe, nes jis yra už žinojimo ribų.
Vienis nėra būtybė tarp kitų būtybių. Jis yra nepalyginamai pranašesnis, bet ne tik „pranašesnis“. Jis yra už būties ir laiko ribų, nes visa, kas yra būtyje, buvo sukurta, o kas yra laike, tam buvo skirtas laikas. Vienis nieko negauna iš nieko. Jis tiesiog suvokia save savo tobulos šviesos viduje.
Vienis yra didingas, beribio didingumo. Jis yra visų karalysčių vadovas, kuriantis visas karalystes: Šviesą, kurianti šviesą, Gyvenimą, kurianti gyvenimą, Palaimą, kurianti palaimą, Žinojimą, kurianti žinojimą, Gėrį, kurianti gėrį, Gailestingumą, kurianti gailestingumą, Dosnumą, kurianti dosnumą.
Jo karalystė yra amžina, rami, tyli, ilsisi prieš viską. Jis yra visų karalysčių galva, palaikanti kiekvieną iš jų per gėrį.
Tikrovės kilmė
Tėvas yra apsuptas šviesos. Jis suvokia save toje šviesoje, kuri yra gryno gyvenimo vandens šaltinis, palaikantis visas karalystes. Jis mato savo atvaizdą visur aplink, suvokdamas jį Dvasios šaltinyje, trykštančiame iš jo paties. Jis yra įsimylėjęs savo atvaizdą šviesos vandenyje, kuris jį apgaubia.
Jo savimonė (ennoia) tapo būtybe, pasirodžiusia jo šviesos spindesyje. Ji stovėjo prieš jį. Tai pirmoji galia, atsiradusi prieš viską, kilusi iš Tėvo proto – visko Apvaizda (pronoia). Jos šviesa atitinka Jo šviesą. Ji yra Jo atvaizdas, tobulas galia, nematomo tobulos Mergelės Dvasios atvaizdas. Ji yra pradinė galia, Barbelo šlovė, šlovinga tarp karalysčių, apreiškimo šlovė. Ji šlovino Mergelę Dvasią ir garbino Jį, nes kilo iš Jo. Ji yra visuotinis łonas, buvusi prieš viską, Motina-Tėvas, Pirmasis Žmogus, Šventoji Dvasia, trigubai vyriška, trigubai galinga, trigubai vadinama, androginiška amžinoji karalystė, pirmoji atsiradusi tarp nematomų karalysčių.
Barbelo paprašė Mergelės Dvasios išankstinio žinojimo (prognosis). Dvasia sutiko. Išankstinis žinojimas atsirado ir stovėjo šalia Apvaizdos, šlovindamas Dvasią ir Barbelo, nes dėl jos jis atsirado.
Dieviškojo proto pirminės struktūros
Barbelo paprašė Mergelės Dvasios nesugadinamumo. Dvasia sutiko. Nesugadinamumas atsirado ir stovėjo šalia Minties ir Išankstinio žinojimo, šlovindamas nematą Mergelę Dvasią ir Barbelo, nes dėl jos jis atsirado.
Ji paprašė amžinojo gyvenimo. Dvasia sutiko. Amžinasis gyvenimas atsirado, ir visi jie stovėjo kartu, šlovindami nematą Dvasią ir Barbelo, nes dėl jos jis atsirado.
Ji paprašė Tiesos. Dvasia sutiko. Tiesa atsirado, ir visi jie stovėjo kartu, šlovindami nematą Dvasią ir Barbelo, nes dėl jos ji atsirado.
Tai Tėvo penkiaguba karalystė: Pirmasis Žmogus, nematomo Dvasios atvaizdas, Apvaizda, Barbelo, kuri yra Mintis, kartu su Išankstiniu žinojimu, Nesugadinamumu, Amžinuoju gyvenimu ir Tiesa. Tai androginiška penkiaguba karalystė, todėl tai dešimties karalystė Tėvo.
Dieviškojo proto antrinės struktūros
Tėvas pažvelgė į Barbelo, į gryną šviesą, supančią nematą Dvasią. Barbelo pagimdė šviesos kibirkštį, turinčią palaimą, panašią, bet ne lygią jos palaimai. Tai buvo vienintelis Motinos-Tėvo vaikas, vienintelis palikuonis, vienintelis grynos šviesos pagimdytasis, Tėvo vaikas.
Nematoma Mergelė Dvasia džiaugėsi pagimdyta šviesa, kilusia iš pirmosios galios – Apvaizdos Barbelo. Dvasia patepė jį Gėriu, padarydama tobulu. Jis stovėjo Dvasios akivaizdoje, ir Gėris buvo ant jo išlietas. Gavęs šį patepimą, jis iškart šlovino Dvasią ir tobulą Apvaizdą, nes dėl jos jis atsirado.
Jis paprašė Proto (nous) kaip palydovo. Dvasia sutiko. Protas atsirado, stovėjo šalia Pateptojo ir šlovino Dvasią bei Barbelo.
Jis norėjo veikti per nematomos Dvasios Žodį. Jo Valia tapo veiksmu ir pasirodė kartu su Protu, šlovindama Šviesą. Tada Žodis sekė Valios pėdomis. Amžinasis gyvenimas, Valia, Protas ir Išankstinis žinojimas stovėjo kartu, šlovindami nematą Dvasią ir Barbelo, nes dėl jos jie atsirado.
Dieviškojo proto tretinės struktūros
Šventoji Dvasia užbaigė savo ir Barbelo dieviškąjį autogenuotą Sūnų, kad jis galėtų stovėti prieš didžiąją nematomą Mergelę Dvasią kaip dieviškasis autogenas Kristus ir pagerbti Jį galingu balsu. Nematoma Dvasia paskyrė dieviškąjį autogeną valdyti viskam, ir visos valdžios jam buvo pavaldžios. Tiesa, esanti jame, leido jam viską sužinoti.
Keturi Šviesos spinduliai, kilę iš dieviškojo autogenuoto, stovėjo prieš jį. Šios keturios pagrindinės galios yra Supratimas, Malonė, Suvokimas ir Apmąstymas.
Malonė egzistuoja Harmozelio šviesos karalystėje, kuri priklauso pirmajam angelui. Kartu su Harmozeliu yra Malonė, Tiesa ir Forma.
Antroji Šviesa vadinama Orieliu, ir ji valdo antrąją karalystę. Kartu su Orielių yra Konceptualizacija (Epinoia), Suvokimas ir Atmintis.
Trečioji Šviesa vadinama Daveithai, ir ji valdo trečiąją karalystę. Kartu su Daveithai yra Supratimas, Meilė ir Idėja.
Ketvirtoji Šviesa vadinama Elelethu, ir ji valdo ketvirtąją karalystę. Kartu su Elelethu yra Tobulumas, Ramybė ir Išmintis (Sophia).
Šios keturios Šviesos stovi prieš dieviškąjį autogeną. Dvylika karalysčių stovi prieš Galingojo Sūnų, autogeną Kristų, per Nematomo Dvasios ketinimą ir malonę. Dvylika karalysčių priklauso autogenuotam Sūnui.
Iš tobulos minties išankstinio žinojimo, per Nematomo Dvasios ketinimą ir autogenuoto valią, pasirodė tobulas žmogus – pirmasis tikrasis jo pasireiškimas. Mergelė Dvasia pavadino žmogų Adamu ir paskyrė jį valdyti pirmąją karalystę kartu su galinguoju autogeniniu Kristumi ir pirmąja Harmozelio Šviesa bei jos galiomis. Nematomasis suteikė Adamui nenugalimą proto galią.
Adamas kalbėjo, šlovindamas ir garbino Nematą Dvasią: „Viskas atsirado iš tavęs, ir viskas sugrįš į tave. Aš girsiu ir šlovinsiu tave, Autogeną ir trigubą karalystę: Tėvą, Motiną, Sūnų – tobuląją galią.“
Antrojoje karalystėje buvo paskirtas Adamo sūnus Setas kartu su antrąja Orielių Šviesa. Trečiojoje karalystėje buvo paskirti Seto vaikai kartu su trečiąja Daveithai Šviesa. Ketvirtojoje karalystėje buvo paskirtos sielos tų, kurie nežinojo pilnatvės, kurie iš karto neatgailavo, bet galiausiai po kurio laiko atgailavo, kartu su ketvirtąja Eleletho Šviesa. Visi šie sukurti padarai šlovina Nematą Dvasią.
Krizė, tapusi pasauliu
Išmintis (Sophia), priklausanti konceptualiai minčiai (Epinoia), pradėjo mąstyti savarankiškai, naudodama Nematomo Dvasios mąstymą (enthymesis) ir išankstinį žinojimą (prognosis). Ji ketino sukurti atvaizdą iš savęs be Dvasios sutikimo, kuris to nepritarė, ir be savo vyriškojo atitikmens pagalbos, kuris taip pat nepritarė. Be Nematomo Dvasios sutikimo ir be savo partnerio žinojimo ji sukūrė.
Kadangi ji turėjo nenugalimą galią, jos mintis nebuvo bevaisė. Iš jos atsirado kažkas netobulo, skirtingo nuo jos išvaizdos, nes ji sukūrė tai be savo vyriškojo atitikmens. Sophia pamatė, ką pagimdė jos troškimas: tai virto drakono pavidalu su liūto galva ir akimis, žaibuojančiomis žaibais. Ji išmetė jį toli nuo savęs, už nemirtingų būtybių karalystės ribų, kad jie jo nematytų.
Sophia apgaubė jį spindinčiu debesiu ir pastatė sostą debesies centre, kad niekas jo nematytų. Ji pavadino jį Jaldabaotu.
Jaldabaotas yra vyriausiasis valdovas. Jis paėmė didelę galią iš savo motinos, paliko ją ir nutolo nuo savo gimimo vietos. Jis perėmė vadovavimą, sukūrė sau karalystes su spindinčia liepsna, kuri egzistuoja ir dabar.
Šio pasaulio kūrimas
Jaldabaotas susivienijo su savo vidine neapgalvota mintimi (aponoia). Jis pagimdė valdančias galias (exousia), modeliuodamas jas pagal aukštesnes nesugadinamas karalystes. Pirmoji yra Atotas, antroji – Harmas, trečioji – Kalilaumbri, ketvirtoji – Jabel, penktoji – Adonajus (vadinamas Sabaotu), šeštoji – Kainas (vadinamas saule), septintoji – Abelis, aštuntoji – Abrisene, devintoji – Jobel, dešimtoji – Armupiel, vienuoliktoji – Melcheir-adonein, dvyliktoji – Belias, valdantis pačias Hado gelmes.
Pirmuosius septynis valdovus jis paskyrė valdyti septyniose dangaus sferose, o kitus penkis – valdyti penkiose bedugnės gelmėse. Jis dalijosi savo ugnimi su jais, bet nedavė jokios šviesos galios, kurią buvo gavęs iš savo motinos.
Šis valdovas turi tris vardus: Jaldabaotas, Saklas ir Samaelis. Jis yra šventvagiškas per savo neapgalvotą mąstymą, sakydamas: „Aš esu Dievas, ir nėra kito Dievo, tik aš!“ Jis nežinojo, iš kur kilo jo galia.
Jo valdovai sukūrė septynias galias sau, ir kiekviena iš šių galių sukūrė po šešis demonus, iš viso 365 demonus. Jų vardai ir fizinės formos yra: Atotas su avies veidu, Eloajosas su asilo veidu, Astafajas su hienos veidu, Jao su septyngalvio gyvatės veidu, Sabaotas su drakono veidu, Adoninas su beždžionės veidu, Sabatajas su liepsnos ir ugnies veidu. Šie septyni yra savaitės valdovai, valdantys pasaulį.
Jaldabaotas turi daug veidų, daugiau nei visi išvardyti, kad galėtų parodyti bet kokį veidą serafams aplink jį. Jis dalijosi savo ugnimi su serafais, bet nedavė jiems grynos šviesos, nors valdė juos per galią ir šlovę, gautą iš savo Motinos. Jis suvienijo savo minties septynias galias su jį lydinčiomis galiomis, kalbėjo, ir tai įvyko.
Jis pavadino šias septynias galias, pradedant nuo aukščiausios: Gėris su Atotu, Apvaizda su Eloajosu, Dieviškumas su Astafaju, Viešpatystė su Jao, Karalystė su Sabaotu, Uolumas su Adoninu, Supratimas su Sabataju. Kiekviena turi savo karalystę, modeliuotą pagal aukštesnes karalystes, ir kiekvienas naujas vardas nurodo šlovę danguje, kad Jaldabaoto demonai būtų sunaikinti.
Jaldabaotas modeliavo savo kūriniją pagal aukštesnių nesugadinamų karalysčių pavyzdį, kad ji būtų kaip nenykstančios karalystės. Kai jis pažvelgė į savo kūriniją aplink save, tarė savo demonų būriui: „Aš esu pavydus Dievas, ir nėra kito Dievo, tik aš!“
Jo motina pradėjo judėti pirmyn ir atgal, suvokusi, kad jai trūksta šviesos, nes jos ryškumas priblėso. Pamačiusi blogį, kuris įvyko, ir šviesos vagystę, kurią įvykdė jos sūnus, ji atgailavo. Tamsioje nežinojimo būsenoje ji pradėjo užmiršti, jautėsi gėdingai, bet dar negalėjo grįžti aukštyn. Vis dėlto ji pradėjo judėti.
Visos dieviškosios karalystės (pleroma) išgirdo jos atgailos maldą ir prašė palaiminimo jai iš Nematomo Mergelės Dvasios. Dvasia sutiko ir išliejo Šventąją Dvasią ant jos, atkurdamas ją į pradinę būseną. Ji buvo pakelta virš savo sūnaus, bet dar negrąžinta į savo pirminę karalystę. Ji liks devintojoje sferoje, kol bus visiškai atkurta.
Žmonijos pradžia
Iš aukščiausių karalysčių atsklido balsas: „Žmogus egzistuoja! Ir Žmogaus Sūnus!“ Jaldabaotas, vyriausiasis valdovas, išgirdo tai ir manė, kad balsas sklinda iš jo motinos. Jis nežinojo tikrojo balso šaltinio: Šventosios Motinos-Tėvo, tobulos Apvaizdos, Nematomo atvaizdo, viso ko Tėvo, iš kurio visa kilo.
Pirmasis Žmogus pasirodė žmogaus pavidalu. Visa vyriausiojo valdovo karalystė sudrebėjo, bedugnės pamatai sujudėjo! Jis nušvietė vandenis virš materialaus pasaulio, ir jo atvaizdas pasirodė tuose vandenyse. Demonai ir pirmasis valdovas kartu žvelgė į naujai sušvitusius vandenis. Per tą šviesą jie pamatė Atvaizdą vandenyse.
Jaldabaotas tarė savo pavaldiniams demonams: „Sukurkime žmogų pagal Dievo atvaizdą ir mūsų panašumą, kad jo atvaizdas mus nušviestų.“ Kiekvienas per kito galią kūrė žmogaus aspektus, pridėdamas savybes, atitinkančias psichinius veiksnius, kuriuos matė Atvaizde virš jų. Jie sukūrė materialų padarą pagal tobulą Pirmąjį Žmogų ir tarė: „Pavadinkime jį Adomu, kad jo vardas suteiktų mums šviesos galią.“
Žmogaus kūno kūrimas
Septynios galios pradėjo darbą: Gėris sukūrė kaulų psichiką, Apvaizda – sausgyslių psichiką, Dieviškumas – kūno psichiką, Viešpatystė – čiulpų psichiką, Karalystė – kraujo psichiką, Uolumas – odos psichiką, Supratimas – plaukų psichiką. Demonų būrys paėmė šias medžiagas iš galių, kad sukurtų galūnes ir patį kūną. Jie sudėjo dalis ir suderino jas.
Pirmieji pradėjo nuo galvos: Abronas sukūrė galvą, Meniggestroetas – smegenis, Asterechmė – dešinę akį, Taspomocha – kairę akį, Jeronomas – dešinę ausį, Bisumas – kairę ausį, Akioreimas – nosį, Banenrfroumas – lūpas, Amenas – priekinius dantis, Ibikanas – krūminius dantis, Basiliademė – tonziles, Achcha – liežuvėlį, Adabanas – kaklą, Chaamanas – kaklo kaulus, Dejarchas – gerklę, Tebaras – petį, Mniarkonas – alkūnę, Abitrionas – dešinę ranką, Evantenas – kairę ranką, Krysas – dešinę plaštaką, Beluajas – kairę plaštaką, Treneu – dešinės rankos pirštus, Balbelė – kairės rankos pirštus, Krimanas – nagus, Astropas – dešinę krūtinę, Barrofas – kairę krūtinę, Baoumas – dešinį peties sąnarį, Ararimas – kairį peties sąnarį, Arechė – pilvą, Fthavė – bambą, Senafimas – pilvo apačią, Arachetophis – dešinius šonkaulius, Zabedas – kairius šonkaulius, Barias – dešinį klubą, Fnoutas – kairį klubą, Abenlenarchei – čiulpus, Chnoumeninorinas – skeletą, Gesolė – skrandį, Agromauna – širdį, Banas – plaučius, Sostrapalas – kepenis, Anesimalaras – blužnį, Thopithro – žarnyną, Biblo – inkstus, Roeroras – sausgysles, Tafreas – stuburą, Ipouspoboba – venas, Bineborinas – arterijas, Atoimenpsephejus – kvėpavimą, Entholleia – kūną, Bedoukas – dešinį sėdmenį, Arabėjas – penį, Eilas – sėklides, Sormas – genitalijas, Gormakaiochlabaras – dešinę šlaunį, Nebritas – kairę šlaunį, Pseremas – dešinės kojos inkstus, Asaklas – kairės kojos inkstą, Ormaotas – dešinę koją, Emenunas – kairę koją, Knyxas – dešinę blauzdą, Tupelonas – kairę blauzdą, Achielas – dešinį kelį, Fnene – kairį kelį, Fiouthromas – dešinę pėdą, Boabelė – jos pirštus, Trachounas – kairę pėdą, Fikna – jos pirštus, Miamai – kojų nagus.
Visiems šiems paskirti vadovauti: Zathotas, Armasas, Kalila, Jabelis, Sabaotas, Kainas, Abelis. Galios, suteikiančios energiją galūnėms, buvo paskirstytos: galvai – Diolimodrazas, kaklui – Jameaksas, dešiniam pečiui – Jakouibas, kairiam pečiui – Vertonas, dešinei rankai – Oudidis, kairei rankai – Arbao, dešinės rankos pirštams – Lampno, kairės rankos pirštams – Lekafaras, dešinei krūtinei – Barbaras, kairei krūtinei – Imaė, krūtinei – Pisandriaptesas, dešiniam peties sąnariui – Koadė, kairiam peties sąnariui – Odeoras, dešiniams šonkauliams – Asphixixas, kairiems šonkauliams – Synogchouta, pilvui – Aroufas, gimdai – Sabalo, dešinei šlauniai – Charcharbas, kairei šlauniai – Chthaonas, genitalijoms – Bathinothas, dešinei kojai – Chouxas, kairei kojai – Charcha, dešinei blauzdai – Aroeras, kairei blauzdai – Toechtha, dešiniam keliui – Aolas, kairiam keliui – Charaneras, dešinei pėdai – Bastanas, jos pirštams – Archentechtha, kairei pėdai – Marefnountas, jos pirštams – Abrana.
Septyni valdo visą kūną: Michaelas, Ourielis, Asmenedas, Safasatoelis, Aarmouriamas, Richramas, Amiorpsas. Suvokimą valdo Archendekta, priėmimą – Deitharbathas, vaizduotę – Oummaa, integraciją – Aachiaramas, impulsą – Riaramnacho.
Kūno demonų keturi šaltiniai: karštis, šaltis, sausumas, drėgmė. Materija yra jų visų motina. Karščio valdovas – Floxofa, šalčio – Oroorothas, sausumo – Erimacho, drėgmės – Athuro. Jų motina Onorthochrasaei yra beribė, maišosi su visais ir yra materija, iš kurios jie maitinasi.
Keturi pagrindiniai demonai: Efememfi, susijęs su malonumu, Joko – su troškimu, Nenentofni – su kančia, Blaomenas – su baime. Jų motina yra Esthesis-Zouch-Epi-Ptoe. Iš šių demonų kyla aistros: iš kančios – pavydas, pavyduliavimas, sielvartas, erzina, nesantaika, žiaurumas, rūpestis, gedulas; iš malonumo – daug blogio ir nepelnytas išdidumas; iš troškimo – pyktis, įniršis, kartėlis, pasipiktinimas, nepasitenkinimas; iš baimės – siaubas, pataikavimas, kančia, gėda.
Demonų skaičius iš viso – 365. Jie dirbo kartu, kad užbaigtų psichinį ir materialų kūną. Yra dar daugiau demonų, atsakingų už kitas aistras. Jų vardai randami Zoroastro knygoje. Visi Jaldabaoto tarnai ir demonai dirbo, kad užbaigtų psichinį kūną, bet ilgą laiką jis liko nejudantis.
Jaldabaoto motina norėjo atsiimti galią, kurią buvo perdavusi vyriausiajam valdovui. Ji karštai prašė pagalbos iš gailestingojo Motinos-Tėvo.
Jaldabaoto apgaulė
Per Jo šventą įsakymą buvo nusiųstos penkios Šviesos, kaip pagrindiniai Jaldabaoto patarėjai. Jie tarė Jaldabaotui: „Pūsk savo Dvasios į žmogaus veidą, ir jo kūnas pakils.“ Jaldabaotas pūtė savo Dvasią, kuri buvo jo motinos dieviškoji galia, į žmogų. Jo motinos galia paliko Jaldabaotą ir įėjo į psichinį žmogaus kūną, sukurtą pagal pirmapradį atvaizdą. Kūnas sujudėjo, tapo galingas ir sušvito!
Jaldabaoto demoniškos jėgos pavydėjo žmogui, nes jis buvo jų bendrų pastangų vaisius, į kurį jie sudėjo savo galią. Jo supratimas buvo daug didesnis nei jo kūrėjų ir paties vyriausiojo valdovo. Kai jie pamatė, kad jis šviečia šviesa, mąsto geriau už juos ir yra be blogio, jie paėmė jį ir nubloškė į žemiausius materialaus pasaulio sluoksnius.
Išganymo pradžia
Gailestingasis Motina-Tėvas su užuojauta pažvelgė į Motinos galią, kurią atidavė vyriausiasis valdovas. Kad demonai vėl neįveiktų juntamo psichinio kūno, Jis iš savo gerosios Dvasios atsiuntė Adomui pagalbininką – šviesos pilną Epinoją, pavadintą Gyvybe (Zoe). Ji padeda visai kūrinijai, dirbdama su juo, atkurdamą jį į pilnatvę. Ji mokė Adomą apie jo tautos nusileidimą ir kelią, kaip jis galėtų pakilti, kuris yra tas pats kelias, kuriuo jis nusileido.
Šviesos pilna Epinoja buvo paslėpta Adome, kad valdovai apie ją nežinotų, nes Epinoja taisys nelaimę, kurią sukėlė jų motina. Adomas buvo atskleistas, nes jame gyveno šviesos šešėlis, o jo protiniai gebėjimai buvo daug didesni nei jo kūrėjų. Valdovai ir demonai susitarė, sumaišė ugnį, žemę, vandenį ir keturis liepsnojančius vėjus, sujungdami juos dideliame sąmyšyje. Adomas buvo įtrauktas į mirties šešėlį.
Jie ketino sukurti jį iš naujo iš žemės, vandens, ugnies ir vėjo – tai yra materijos, tamsos, troškimo ir dirbtinės dvasios. Tai tapo kapu, nauju kūnu. Vagys surišo žmogų, sukaustė jį užmarštyje ir padarė jį mirtingu.
Adomas Jaldabaoto rojuje
Valdovai paėmė žmogų ir įdėjo į rojų, liepdami jam laisvai valgyti. Jų maistas yra kartus, jų grožis – sugedęs, jų maistas – apgaulė, jų medžiai – bedievystė, jų vaisiai – nuodai, jų pažadas – mirtis. Jie pastatė savo Gyvybės Medį rojaus centre.
To medžio, vadinamo „Gėrio ir blogio pažinimo medžiu“, šaknys karčios, šakos nudžiūvusios, šešėlis – neapykanta, lapai – apgaulė, žieduose – nedorybės nektaras, vaisiai – mirtis, sėkla – troškimas, jis žydi tamsoje. Tie, kurie valgo jo vaisius, tampa Hado gyventojais, o tamsa – jų poilsio vieta.
Gėrio ir blogio pažinimo medis yra šviesos Epinoja. Jie įsakė jam nevalgyti iš jo, stovėdami priekyje, kad paslėptų, bijodami, kad jis pažvelgs į pilnatvę ir sužinos apie savo gėdingą nuogumą.
Moters atsiradimas
Šviesos pilna Epinoja slėpėsi giliai Adome. Vyriausiasis valdovas bandė ją pašalinti iš jo šonkaulio, bet Epinojos negalima sučiupti. Nors tamsa ją vijosi, nepagauna. Valdovas pašalino dalį savo galios iš Adomo, kad sukurtų moters pavidalo būtybę pagal šviesos Epinoją, kuri jam buvo pasirodžiusi. Jis įdėjo pašalintą galią į moterį.
Adomas pamatė moterį šalia savęs. Šviesos Epinoja jam iškart pasirodė, pakėlė šydą, kuris temdė jo protą. Jis išsiblaivė iš tamsos girtumo ir atpažino savo atitikmenį. Jis tarė: „Tai kaulas iš mano kaulų, kūnas iš mano kūno.“ Dėl to žmogus paliks savo motiną ir tėvą, prisijungs prie moters, ir jie taps vienu kūnu, nes jam bus atsiųsta pagalbininkė.
Kai Jaldabaotas sužinojo, kad jie nuo jo nusigręžė, jis prakeikė savo žemę. Suradęs moterį, besiruošiančią savo vyrui, jis atidavė ją vyrui, kad šis būtų jos šeimininkas, nes nežinojo dieviškosios strategijos paslapties. Vyras ir moteris buvo per daug išsigandę, kad atsižadėtų Jaldabaoto, kuris parodė savo nežinojimą angelams ir išvijo juos iš rojaus, aprengdamas tamsa.
Vyriausiasis archonas pamatė jauną moterį šalia Adomo ir suprato, kad joje yra šviesos pilna Gyvybės Epinoja. Jaldabaotas tapo visiškai neišmanantis. Kai visko Apvaizda pamatė, kas įvyks, ji atsiuntė pagalbininkus, kad pašalintų Dieviškąją Gyvybę iš Ievos. Jaldabaotas išprievartavo Ievą. Ji pagimdė du sūnus: Elohimą, turintį lokio veidą, ir Jahvę, turintį katės veidą. Jahvė yra teisus, o Elohimas – ne. Jahvė valdo ugnį ir vėją, Elohimas – vandenį ir žemę. Jaldabaotas apgaulingai pavadino juos Kainu ir Abeliu.
Nuo tada lytiniai santykiai tęsiasi dėl vyriausiojo valdovo, kuris įdėjo reprodukcijos troškimą į moterį, lydinčią Adomą. Per santykius valdovas sukėlė naujų žmogaus kūnų atsiradimą ir į kiekvieną įpūtė savo dirbtinę dvasią. Jaldabaotas paskyrė juos valdyti gamtos elementus, kad jie valdytų kapą.
Seto vaikų plitimas pasaulyje
Adomas santykiavo su savo išankstinio žinojimo (prognosis) atvaizdu ir pagimdė sūnų, panašų į Žmogaus Sūnų, kurį pavadino Setu, modeliuodamas pagal dangiškąją giminę aukštesnėse karalystėse. Motina atsiuntė savo dvasią, savo atvaizdą, visos aukštesnės karalystės modelį, kad paruoštų vietą karalysčių nusileidimui. Tačiau vyriausiasis valdovas privertė žmones gerti iš užmaršties vandenų, kad jie nežinotų savo tikrosios kilmės vietos. Seto vaikai kurį laiką išliko šioje būsenoje, kol Dvasia nusileis iš šventų karalysčių, pakels juos, išgydys nuo visų trūkumų ir atkurs visišką šventumą Dievo pilnatvei.
Šeši klausimai apie sielą
Aš paklausiau Gelbėtojo: „Viešpatie, ar kiekviena siela bus išgelbėta ir pateks į gryną šviesą?“
Jis atsakė: „Tai svarbus klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti tiems, kurie nėra nejudamosios giminės nariai. Tai žmonės, ant kurių nusileis Gyvybės Dvasia, ir galia leis jiems būti išgelbėtiems, tapti tobulais ir vertais didybės. Jie išmeta blogį iš savęs, jiems nerūpi nedorybės, jie trokšta tik to, kas nesugadinta. Jie pasieks laisvę nuo pykčio, pavydo, pavyduliavimo, troškimo ar geismo.“
„Fizinis kūnas juos neigiamai veikia. Jie nešioja jį, laukdami momento, kai susitiks su tais, kurie jį pašalins. Tokie žmonės nusipelno nesunaikinamo amžinojo gyvenimo. Jie ištveria viską, pakeldami visus įvykius, kad nusipelnytų gėrio ir paveldėtų amžinąjį gyvenimą.“
Tada paklausiau: „Viešpatie, o kaip su sielomis, kurios nedarė šių dalykų, nors Gyvybės Dvasios galia nusileido ant jų?“
Jis atsakė: „Jei Dvasia nusileidžia ant žmonių, jie bus transformuoti ir išgelbėti. Galia nusileidžia ant visų, ir be jos niekas negali net atsistoti. Po gimimo, jei Gyvybės Dvasia juose stiprėja, galia ateina pas juos, ir jų sielos sustiprėja. Tada niekas negali jų nukreipti į nedorybes. Bet jei dirbtinė dvasia patenka į žmones, ji veda juos į klystkelius.“
Tada tariau: „Viešpatie, kur eina sielos, kai palieka kūną?“
Jis nusišypsojo ir atsakė: „Jei siela yra stipri, turėdama daugiau galios nei dirbtinės dvasios, ji bėga nuo nedorybių. Su Nesugadinamojo pagalba tokia siela išgelbėjama ir pasiekia amžinąjį poilsį.“
Aš paklausiau: „Viešpatie, o kaip su sielomis tų, kurie nežino, kieno jie yra? Kur jie eina?“
Jis atsakė: „Tokiuose žmonėse dirbtinė dvasia sustiprėjo, ir jie nuklydo. Jų sielos yra apsunkintos, traukiamos į nedorybes ir įmetamos į užmarštį. Kai jos palieka kūną, tokia siela atiduodama valdovų sukurtoms galioms, surišama grandinėmis ir vėl įmetama į kalėjimą. Ji sukasi ratu, kol per žinojimą išsivaduoja iš užmaršties, tampa tobula ir yra išgelbėta.“
Tada paklausiau: „Viešpatie, kaip siela susitraukia, kad galėtų įeiti į savo motiną ar žmogų?“
Jis džiaugėsi mano klausimu ir tarė: „Tu tikrai palaimintas, nes supratai. Siela turėtų būti vedama kito, kuriame yra Gyvybės Dvasia. Taip ji bus išgelbėta ir jai nereikės vėl įeiti į kūną.“
Aš paklausiau: „Viešpatie, kas nutinka sieloms tų, kurie pasiekė tikrąjį žinojimą, bet nuo jo nusigręžė?“
Jis atsakė: „Skurdo demonai nuves juos į vietą, kur nėra atgailos galimybės. Ten jie liks, kol tie, kurie piktžodžiavo prieš dvasią, bus kankinami ir baudžiami amžinai.“
Aš paklausiau: „Viešpatie, iš kur kilo dirbtinė dvasia?“
Jis man atsakė:
Trys sąmokslai prieš žmoniją
Motina-Tėvas yra gailestingas, Šventoji Dvasia, užjaučianti mus. Per šviesos Apvaizdos Epinoją ji pakelia tobulos giminės vaikus, iškeldama jų mintis, amžinąją šviesą.
Kai vyriausiasis archonas sužinojo, kad jie yra aukščiau už jį ir jų protiniai gebėjimai pranoksta jo, jis norėjo sustabdyti jų mintis, bet nežinojo jų protinio pranašumo masto ir negalėjo jų sustabdyti.
Jis su savo demonais, savo galiomis, suplanavo planą. Kiekvienas iš jų santykiavo su Išmintimi (Sophia) ir pagimdė likimą – paskutinę įkalinimo formą. Likimas keičiasi nenuspėjamai, jis yra įvairių rūšių, kaip ir demonai. Likimas yra sunkus, stipresnis už dievus, valdžias, demonus ir žmonių kartas, įkliuvusias į jį.
Iš likimo kilo nuodėmingumas, smurtas, piktžodžiavimas, užmarštis, nežinojimas, sunkios įsakymai, sunkios nuodėmės ir baisios baimės. Taip visa kūrinija tapo akla, nežinodama Dievo, esančio virš visko. Dėl įkalinimo užmarštyje jie nežino savo nuodėmių ir yra surišti į laiko ir sezonų ciklus likimo, kuris viskam viešpatauja.
Jaldabaotas galiausiai gailėjosi visko, ką sukūrė, ir nusprendė sukelti didįjį tvaną kūrinijai ir žmonijai. Tačiau didžioji Apvaizdos šviesa įspėjo Nojų. Jis skelbė visiems vaikams, žmonių sūnums, bet tie, kurie jam buvo svetimi, neklausė.
Nojus žinojo savo valdžią ir šviesos Būtybės, kuri juos nušvietė, galią, nors vyriausiasis valdovas paskandino visą pasaulį tamsoje. Vyriausiasis valdovas ir jo galios suplanavo strategiją, siųsdami savo demonus pas žmonių dukteris, kad pagimdytų vaikus ir jais mėgautųsi, bet jiems nepavyko.
Po nesėkmės jie sukūrė kitą planą – dirbtinę dvasią, modeliuotą pagal nusileidusią Dvasią. Demonai pakeitė savo išvaizdą, kad atrodytų kaip moterų vyrai, ir užpildė moteris tamsos ir nedorybių dvasia. Jie pagimdė auksą, sidabrą, pinigus, monetas, geležį, kitus metalus ir panašius dalykus. Žmonės, kurie buvo pritraukti, buvo nukreipti į bėdas, labai suklaidinti, senėjo be malonumo, mirė neradę tiesos ir nepažinę tikrojo Dievo. Taip jie pavergė visą kūriniją nuo pasaulio pamatų iki dabar.
Apvaizdos himnas
Aš esu visko Apvaizda. Tapau panaši į savo žmogaus vaikus. Egzistavau nuo pradžių, ėjau kiekvienu įmanomu keliu. Aš esu šviesos turtas, pilnatvės prisiminimas. Ėjau į didžiausios tamsos vietą ir leidauosi žemyn. Įėjau į kalėjimo centrą. Chaoso pamatai drebėjo. Slėpiausi dėl jų blogio, jie manęs neatpažino.
Atėjau antrą kartą, tęsdama kelionę. Išėjau iš šviesos būtybių, esu Apvaizdos prisiminimas. Įėjau į tamsos vidurį, požemio gelmes, vykdydama savo misiją. Chaoso pamatai drebėjo, grasindami sugriūti ant visų ten esančių ir juos sunaikinti. Aš vėl pakilau į savo šaknis šviesoje, kad dar nesunaikinčiau jų visų.
Leidau trečią kartą. Aš esu šviesa, gyvenanti šviesoje, Apvaizdos prisiminimas. Įėjau į tamsos vidurį, giliausią požemio dalį. Nušviečiau savo veidą, galvodama apie jų laiko pabaigą. Įėjau į jų kalėjimą – kūnas yra tas kalėjimas. Aš šaukiau: „Kas girdi, kelkis iš gilaus miego!“
Miegantis pabudo ir verkė, braukdamas karčias ašaras, sakydamas: „Kas mane šaukia? Iš kur mano viltis, kai guliu šio kalėjimo gelmėse?“
Atsakiau: „Aš esu grynos šviesos Apvaizda, Mergelės Dvasios mintis, kelianti tave į garbingą vietą. Kelkis! Prisimink, ką girdėjai. Grįžk prie savo šaknų – prie manęs, gailestingosios. Saugokis skurdo demonų, chaoso demonų, visų, kurie tave surištų. Pabusk! Būk budrus! Pakilk iš požemio gelmių!“
Aš jį pakėliau, užantspaudavau jį penkių antspaudų šviesa/vandeniu. Mirtis nebeturėjo galios virš jo. Vėl kylu į tobulą karalystę. Viską užbaigiau, ir tu tai girdėjai.
Išvada
„Viską tau papasakojau, kad galėtum užrašyti ir slapta pasidalinti su savo dvasios draugais, nes tai nejudamosios giminės paslaptis.“ Gelbėtojas davė visa tai jam užrašyti ir saugoti rūpestingai. Jis tarė: „Kiekvienas, kuris tai iškeis į dovaną, maistą, gėrimą, drabužius ar bet ką kitą, bus prakeiktas.“
Šie dalykai Jonui atėjo kaip paslaptis. Gelbėtojas iškart dingo. Jonas nuėjo pas savo mokinius ir papasakojo, ką Gelbėtojas jam sakė.
Jėzus Kristus. Amen.