Jonas Solsberietis, originaliai žinomas kaip John of Salisbury (dar vadintas Johannes Parvus – „mažasis Jonas” dėl žemo ūgio), – vienas ryškiausių XII amžiaus anglų intelektualų, filosofas, diplomatas ir Chartres vyskupas. Gimė apie 1115–1120 metus Old Sarum mieste netoli dabartinio Salisbury Anglijoje, mirė 1180 metų spalio 25 dieną. Jo gyvenimas prasidėjo kukliai, bet mokslai Paryžiuje atvėrė duris į aukštus bažnyčios ir politikos sluoksnius.
Jaunystėje studijavo Paryžiuje pas žymius mokytojus kaip Pierre’as Abélard’as ir Gilbert’as de la Porrée, mokėsi logikos, gramatikos ir retorikos. Grįžęs į Angliją tapo Canterbury arkivyskupo Theobaldo sekretoriumi, vėliau artimu Thomaso Becketo draugu ir patarėju. Daug keliavo į popiežiaus kuriją, sprendė bažnyčios ir karaliaus Henriko II konfliktus. Po Becketo nužudymo 1170 metais trumpam tremtyje, 1176 metais tapo Chartres vyskupu Prancūzijoje. Jo laiškai ir raštai – vertingas šaltinis apie XII amžiaus intelektualinį gyvenimą, pilni klasikinės literatūros citatų ir humanistinių idėjų.
Pagrindiniai kūriniai
Solsberietis rašė lotyniškai, jo tekstai – mišinys filosofijos, politikos ir švietimo samprotavimų. Svarbiausi baigti 1159 metais:
- Policraticus (pilnas pavadinimas: Policraticus sive de nugis curialium et vestigiis philosophorum – „Apie dvariškių pramogas ir filosofų pėdsakus”): Pirmasis išsamesnis viduramžių politinės teorijos veikalas lotynų kalba. Čia aptaria valdžios kilmę, valdovo pareigas, tironiją ir teisę priešintis tironui. Naudoja organinės valstybės metaforą – valstybė kaip kūnas, valdovas kaip galva, o valdiniai – galūnės. Kritikuoja dvaro tuštybes, ragina valdovus laikytis įstatymų ir tarnauti žmonėms. Lietuviškai dalys verčiamos kaip „Polikratikas”, jame daug pavyzdžių iš Biblijos ir antikos.
- Metalogicon: Gynimas klasikinio švietimo, ypač triviumo – gramatikos, logikos ir retorikos. Kritikuoja tuometinius scholastikus už sausą dogmatizmą, pabrėžia, kad mokslas turi ugdyti protą ir kalbą, o žmogus iš primityvaus būvio tampa civilizuotu per protą bei žodį. Remiasi Cicerono idėjomis apie vidurinį skepticizmą – tiesa pasiekiama, bet visada atvira abejonėms.
Kiti darbai: laiškų rinkiniai (daugiau nei 300), Becketo biografija, Romae pontifikų istorija (Historia Pontificalis). Jo mintys paveikė vėlesnius politinius mąstytojus, o frazė „mes kaip nykštukai ant milžinų pečių” tapo klasikine mokslo pažangos išraiška.
Solsberietis – tiltas tarp antikos humanizmo ir viduramžių scholastikos, rodantis, kaip klasikinės idėjos galėjo tarnauti krikščioniškai politikai ir švietimui. Jo tekstai padeda suprasti, kodėl XII amžius vadinamas renesansu.