Jonas Moschas (John Moschus, gr. Ἰωάννης Μόσχος) buvo vienas iškiliausių VII a. Bizantijos vienuolių, klajoklių bei rašytojų, palikęs neįkainojamą liudijimą apie Rytų krikščionybės vienuolystės tradicijas. Dažnai šaltiniuose jis minimas su prievardžiu Eukratas (Eukratas, gr. Εὐκρατᾶς), simbolizuojančiu jo asketišką santūrumą ir dvasinę drausmę. Gimęs apie 550 metus, jis savo dvasinį kelią pradėjo Šventojo Teodosijaus vienuolyne (Monastery of Saint Theodosius, gr. Μονή του Αγίου Θεοδοσίου), įsikūrusiame Judėjos dykumoje, netoli Betliejaus.
Didžiąją dalį brandaus gyvenimo Moschas praleido keliaudamas po Artimųjų Rytų vienuolynus kartu su savo ištikimu mokiniu Sofronijumi (Sophronius, gr. Σωφρόνιος), kuris vėliau tapo Jeruzalės patriarchu. Jų maršrutai driekėsi per Egipto dykumas, Sinajaus kalną, Kiprą bei Konstantinopolį. Šios kelionės nebuvo paprastas judėjimas erdvėje. Moschas siekė asmeniškai susitikti su garsiausiais dykumų tėvais, užfiksuoti jų gyvenimo būdą, stebuklus ir autentiškus pamokymus. Sukaupta patirtis tapo pagrindu jo garsiausiajam veikalui „Dvasinė pieva“ (Leimon, gr. Λειμών, lot. Pratum Spirituale). Knyga parašyta paprasta, liaudiška kalba, tad ji tapo itin populiari tarp tikinčiųjų, pateikdama gyvą asketinio gyvenimo mozaiką.
Artėjant persų kariuomenei ir didėjant politiniam nestabilumui, Jonas Moschas pasitraukė į Romą, kur apie 619 metus mirė. Prieš mirtį jis išreiškė valią būti palaidotas Sinajuje, tačiau dėl karinių konfliktų tai buvo neįmanoma. Sofronijus jo palaikus pargabeno į Palestiną ir atidavė žemei Šventojo Teodosijaus vienuolyne. Moscho darbai iki šiol vertinami kaip autentiškas istorinis ir religinis šaltinis, leidžiantis pajusti vėlyvosios antikos dvasinę atmosferą.