Svarbiausia pasikeitimą lėmė krikščioniškoji Jėzaus samprata. Krikščionys labai anksti ėmė suvokti, kad per Jėzų išsipildė žydų viltys sulaukti savo Dievo pasirinkto tarpininko, kurisateisiąs jiems viešpatauti. Jis buvo žydų lauktasis Mesijas. Žydai to nepripažino – čia slypi esminis skirtumas tarp jų ir krikščionių. Krikščionims Jėzaus atėjimas reiškė, kad jau pradeda pildytis visa, kas Dievo buvo pasakyta Senajeme Testamente. Ateina nauja Dievo karalystė.
Tačiau tai įvyko visiškai kitaip, nei tikėjosi žydai. Jie manė, kad Dievo karalystė bus sukurta jėga nuvertus jų priešus ir jų tauta ims viešpatauti žemeje. Tačiau Jėzus kovojo ne su žydų išorės priešais, o prieš nuodėmes jų širdyse. Dievo karalystė įsigali, kai žmonės pasiryžta gyventi naujai, o prievartos ir sukilimų kelias griežtai atmetamas.
Jei žodis “religija” reiškia žmonių santykį su Dievu, tai krikščionybė kupina religingumo. Tačiau nors evangelija ragina žmogų absoliučiai atsi-
Duoti Dievui, krikščionių religija negali būti vien hermetiškas “dvasinis” dalykas, visai nesusijęs su žmogaus, gyvenančio Dievo sukurtame pasaulyje, reikšmėmis. “Stojusieji į tikrajį kelią”,kaip buvo vadinami pirmieji krikščionys, išsiskyrė visai nauja gyvensena, kur į Dievą nukreipti dalykai – malda ir garbinimas – derinosi su žmoniškaisiais – kasdieniniais reikalais ir rūpinimusi vargšais.
Taigi tiekkrkščionių maldos, tiek krikščioniškas charakteris ir elgesys yra neatskiriamos krikščionių religijos dalys. Apskritai žmogus pareiga yra gilinti savo dvasios santykį su Dievu ir tokiu būdu išsiugdyti brandžias krikščioniškas pažiūras ir elgseną. Tariant Mažojo katekizmo žodžiais, svarbiausia žmogui yra “šlovinti Dievą ir per amžius džiaugtis jo malone”.
DIEVO KALBA
Jėzus tarė jiems: “Kai melsitės, sakykite:’Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienes mūsų duonos duok mums šendien ir atleisk mums kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundą”.