„Jėzuitų priesaika“ (angl. The Jesuit Oath) yra prieštaringai vertinamas terminas, dažnai minimas kaip tariamai „slapta“ ar „ekstremali“ priesaika, priskiriama Jėzaus Draugijai (jėzuitų ordinui). Ši sąvoka per šimtmečius tapo įvairių konspiracijos teorijų, antikatalikiškų naratyvų ir istorinių nesusipratimų objektu. Nors kai kurie teigia, kad jėzuitai prisiekia slaptą priesaiką, skatinančią radikalius ar net smurtinius veiksmus, istorikai ir patys jėzuitai šią idėją dažniausiai atmeta kaip mitą, kilusį iš poleminių šaltinių.
„Jėzuitų priesaika“ paprastai siejama su dokumentu, kuris, kaip teigiama, yra slaptas jėzuitų ordino narių priesaikos tekstas, duodamas stojant į ordiną arba užimant tam tikras pareigas. Šis tekstas dažnai apibūdinamas kaip radikalus, įpareigojantis jėzuitus vykdyti Bažnyčios įsakymus bet kokiomis priemonėmis, įskaitant apgaulę, šnipinėjimą ar net smurtą. Populiariuose naratyvuose, ypač antikatalikiškoje literatūroje, priesaika vaizduojama kaip įrodymas, kad jėzuitai yra slapta organizacija, siekianti politinės galios ir katalikybės dominavimo.
Tačiau realybėje jėzuitų ordinas, įkurtas šv. Ignaco Lojolos 1540 m., turi aiškiai apibrėžtas priesaikas, kurios yra viešos ir atitinka katalikų vienuolijų tradicijas. Jėzuitai duoda įžadus – neturtą, skaistumą, klusnumą ir, kai kuriais atvejais, specialų klusnumo popiežiui įžadą, susijusį su misijų veikla. Šie įžadai yra dokumentuoti ordino konstitucijose ir nėra slapti. Tariamoji „Jėzuitų priesaika“, apie kurią kalba kritikai, dažniausiai remiasi suklastotais arba iškraipytais tekstais, kilusiais iš poleminių šaltinių.
„Jėzuitų priesaikos“ mitas pradėjo formuotis XVI–XVII a., per Reformacijos ir Kontrreformacijos įkarštį, kai jėzuitai tapo vienais aktyviausių katalikų Bažnyčios gynėjų. Jų intelektualinis rigorizmas, misijų veikla ir įtaka Europos karalių rūmuose sukėlė įtarimų tiek protestantų, tiek kai kurių katalikų tarpe. Jėzuitų ordinas buvo vertinamas kaip galinga ir paslaptinga jėga, o tai skatino įvairius gandus ir kaltinimus.
Pagrindinis šaltinis, iš kurio kyla „Jėzuitų priesaikos“ mitas, yra dokumentas, žinomas kaip Monita Secreta („Slaptos instrukcijos“), pirmą kartą paskelbtas XVII a. pradžioje. Šis tekstas, priskiriamas jėzuitams, tariamai atskleidžia jų slaptas strategijas, kaip įgyti galią ir įtaką. Istorikai, tokie kaip John W. O’Malley, teigia, kad Monita Secreta yra suklastotas dokumentas, greičiausiai sukurtas buvusio jėzuito ar ordino priešininko, siekiant diskredituoti jėzuitus. O’Malley pažymi: „Monita Secreta buvo poleminis ginklas, skirtas sustiprinti antijezuitiškus stereotipus, o ne atspindėti tikrąją ordino veiklą.“
Kitas svarbus šaltinis yra vadinamoji „ekstremali priesaika“, kurią XIX a. populiarino antikatalikiški leidiniai, ypač Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. Ši priesaika, kartais vadinama „Kraujo priesaika“, tariamai įpareigoja jėzuitus naikinti protestantus ir vykdyti popiežiaus įsakymus bet kokia kaina. Vienas iš tokių tekstų, paskelbtas 1913 m. JAV Kongreso įrašuose kaip tariamas „Jėzuitų priesaikos“ pavyzdys, teigia:
Aš (…) prisiekiu (…) kariauti negailestingai, slaptai ar atvirai, prieš visus eretikus, protestantus ir liberalus, kaip man įsakyta, siekiant juos išnaikinti ir sunaikinti nuo žemės paviršiaus; (…) naudosiu durklą, nuodus, kilpą ar kulką, jei tai tarnaus šventajai Bažnyčiai.
Istorikai, tokie kaip David G. Schultenover, šį tekstą laiko akivaizdžiu klastotės pavyzdžiu, kilusiu iš XVIII–XIX a. antikatalikiškos propagandos. Jėzuitų ordino dokumentuose nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tokią priesaiką.
„Jėzuitų priesaikos“ mitas klestėjo dėl kelių priežasčių:
- Religiniai konfliktai: Reformacijos metu jėzuitai buvo pagrindiniai Kontrreformacijos veikėjai, steigdami mokyklas, vykdydami misijas ir patardami katalikų monarchams. Tai sukėlė protestantų priešiškumą, kurie jėzuitus laikė pavojinga jėga. Kaip pažymi istorikas Jonathan Wright, „jėzuitai buvo tobulas taikinys protestantų propagandai, nes jų išsilavinimas ir įtaka kėlė baimę.“
- Politinė intriga: Jėzuitai dažnai buvo kaltinami kišimusi į politiką, ypač po tokių įvykių kaip Giedriaus sąmokslas (1605 m.) Anglijoje, nors įrodymai apie jų dalyvavimą yra abejotini. Šie įtarimai stiprino įvaizdį, kad jėzuitai veikia slaptai.
- Literatūrinė propaganda: XVIII–XIX a. Europoje ir Amerikoje plito antikatalikiška literatūra, tokia kaip Maria Monk knyga Awful Disclosures of the Hotel Dieu Nunnery (1836), kuri, nors ir apie vienuolynus, prisidėjo prie bendro nepasitikėjimo katalikų ordinais. „Jėzuitų priesaika“ tapo šios propagandos dalimi.
- Modernios konspiracijos teorijos: XX a. „Jėzuitų priesaika“ buvo įtraukta į platesnius sąmokslo naratyvus, siejančius jėzuitus su pasaulinėmis intrigomis. Pavyzdžiui, kai kurios grupės teigė, kad jėzuitai kontroliuoja finansų rinkas ar politinius įvykius, remdamosi tariama priesaika.
Tikroji jėzuitų priesaika yra vieša ir atitinka katalikų vienuolijų tradicijas. Jėzuitai duoda tris pagrindinius įžadus – neturtą, skaistumą ir klusnumą – per savo pirmuosius įžadus po noviciato. Po ilgesnio formacijos laikotarpio kai kurie jėzuitai duoda ketvirtąjį įžadą – specialų klusnumą popiežiui „dėl misijų“. Šis įžadas, aprašytas Jėzaus Draugijos konstitucijose, skamba taip:
Aš pažadu ypatingą klusnumą Šventajam Tėvui dėl misijų, kaip reikalauja mūsų Draugijos charizma, kad tarnaučiau Bažnyčiai ten, kur būsiu siunčiamas.
Šis įžadas yra skirtas misijų veiklai koordinuoti ir neturi jokių slaptų ar smurtinių elementų. Jėzuitų ordino dokumentai, įskaitant Constitutiones Societatis Iesu, yra viešai prieinami ir buvo išsamiai išnagrinėti istorikų.
„Jėzuitų priesaikos“ mitas turėjo reikšmingų istorinių ir kultūrinių pasekmių:
- Antikatalikiškumas: XIX a. JAV ir Europoje mitas apie „Jėzuitų priesaiką“ stiprino antikatalikiškas nuotaikas, ypač per tokius judėjimus kaip „Know-Nothing“ partija JAV. Katalikai buvo vaizduojami kaip nelojalūs piliečiai, pavaldūs popiežiui per jėzuitus.
- Jėzuitų persekiojimas: Dėl šių mitų jėzuitai buvo uždrausti keliose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje (1764 m.) ir Ispanijoje (1767 m.). Nors šie draudimai dažnai buvo susiję su politiniais motyvais, „slaptos priesaikos“ naratyvas prisidėjo prie visuomenės paramos tokiems veiksmams.
- Kultūrinis atspindys: „Jėzuitų priesaika“ tapo literatūros ir popkultūros dalimi, vaizduojama romanuose, filmuose ir kitose medijose kaip paslaptingos organizacijos simbolis. Pavyzdžiui, Alexandre Dumas romane Trys muškietininkai jėzuitai vaizduojami kaip intrigų kūrėjai, nors ir fikciniame kontekste.
- Mokslinis demaskavimas: Šiuolaikiniai istorikai, tokie kaip Geoffrey Cubitt, teigia, kad „Jėzuitų priesaikos“ mitas yra „klasikinis sąmokslo teorijos pavyzdys, klestintis dėl informacijos trūkumo ir visuomenės baimių.“ Archyviniai tyrimai Vatikano ir jėzuitų archyvuose neatrado jokių įrodymų, patvirtinančių tariamą „ekstremalią priesaiką.“
Citatos
- Tariama „Jėzuitų priesaika“ (XIX a. klastotė): „Aš prisiekiu (…) naikinti visus eretikus, nesvarbu, kokios priemonės būtų reikalingos, ir vykdyti šventosios Bažnyčios įsakymus be jokių abejonių.“ ( JAV Kongreso įrašai, 1913 m., cituojama kaip propaganda)
- Tikroji jėzuitų priesaika: „Aš, [vardas], pažadu gyventi neturte, skaistume ir klusnume, tarnauti Kristui ir Bažnyčiai pagal Jėzaus Draugijos taisykles.“ (Jėzaus Draugijos konstitucijos, XVI a.)
- Istoriko komentaras: „Jėzuitų priesaikos mitas yra ne tik istorinis nesusipratimas, bet ir kultūrinis fenomenas, atspindintis religines ir politines XVII–XIX a. įtampas.“ – John W. O’Malley, The Jesuits: A History.
- Antikatalikiška propaganda: „Jėzuitai yra popiežiaus šnipai, prisiekę sunaikinti protestantizmą bet kokia kaina.“ – Iš XIX a. pamfleto, platinamo Anglijoje.
„Jėzuitų priesaika“ yra mitas, kilęs iš Reformacijos laikų poleminių kovų ir sustiprėjęs per antikatalikišką propagandą XVIII–XIX a. Nors tariama „slapta“ ar „ekstremali“ priesaika vaizduojama kaip jėzuitų ordino veiklos pagrindas, istorinius įrodymus pateikiantys šaltiniai rodo, kad tokia priesaika niekada neegzistavo. Tikrosios jėzuitų priesaikos yra viešos, atitinka katalikų tradicijas ir yra skirtos dvasinei tarnystei, o ne politinėms ar smurtinėms intrigoms. Šis mitas atspindi platesnes istorines baimes dėl jėzuitų įtakos, tačiau moksliniai tyrimai ir archyviniai dokumentai leidžia atskirti faktus nuo fikcijos. „Jėzuitų priesaikos“ istorija yra įspėjimas apie tai, kaip propaganda ir išankstiniai nusistatymai gali iškreipti tiesą, palikdami ilgalaikį pėdsaką kultūroje ir visuomenėje.