Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato Evangelijoje (18:6), skamba kaip griežtas įspėjimas: „Kas suvilioja vieną iš šių mažylių, kurie tiki į mane, tam geriau būtų, jei jam būtų užrišta prie kaklo girnapusė ir jis būtų įmestas į jūros gelmes.“ Šie žodžiai, ištarti prieš daugiau nei du tūkstančius metų, apie 30 m. po Kr., tebėra galingas moralės ir atsakomybės raginimas. Jie kviečia susimąstyti apie silpnųjų apsaugą, žmogaus atsakomybę už kitus ir dvasinę tyro tikėjimo prigimtį. Šis straipsnis tyrinėja šių žodžių reikšmę, jų kontekstą krikščionybėje, filosofines interpretacijas ir istorijas, kurios atskleidžia jų poveikį per amžius.
Jėzaus pasirinktas bausmės įvaizdis – girnapusė ir jūros gelmės – buvo itin grėsmingas 1 a. Palestinos klausytojams. Jūros gelmės simbolizavo visišką sunaikinimą, o girnapusė, sunkus akmuo, pabrėžė nusikaltimo svorį. Šis griežtas tonas rodo, kad Jėzus vaikų ir silpnųjų skriaudimą laikė itin sunkiu moraliniu ir dvasiniu nusikaltimu. Kaip rašė šventasis Jonas Auksaburnis (apie 347–407 m.): „Pakenkti vaikui – tai užpulti patį Dievo atvaizdą, nes jų tyrumas yra artimiausias dangaus karalystei.“
20 a. pabaigoje, 1989 m., priimta Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencija atspindi panašų rūpestį vaikų apsauga, nors ir pasaulietiniame kontekste. Popiežius Jonas Paulius II, 1990 m. kalbėdamas apie vaikų teises, citavo šią eilutę, sakydamas: „Kiekvienas, kuris skriaudžia vaiką, skriaudžia patį Kristų, nes vaikai yra Jo širdies atspindys.“ Šie žodžiai tapo moraliniu kompasu kovojant su vaikų išnaudojimu.
Mato Evangelija, parašyta apie 80–90 m. po Kr., perteikia Jėzaus mokymus, skirtus jo mokiniams ir sekėjams. Šioje Evangelijos dalyje (18 skyrius) Jėzus kalba apie bendruomenės atsakomybę ir dvasinį nuolankumą. Žodis „mažyliai“ (graikiškai mikroi, reiškiantis „maži“ arba „nuolankūs“) nėra vien pažodinis vaikų apibūdinimas. Jėzus kalba apie tuos, kurie yra trapūs – tiek fiziškai, tiek dvasiškai – ir kurie pasitiki juo su vaikišku tikėjimu. Tai gali būti vaikai, nauji tikintieji ar bet kas, kas visuomenėje laikomas silpnu ar pažeidžiamu.
Šių žodžių kontekste Jėzus pabrėžia, kad suviliojimas (skandalizō graikų kalboje, reiškiantis „pastūmėti į nuodėmę“ arba „sukelti moralinį žlugimą“) yra sunkus nusikaltimas. Vaizdinys apie girnapusę ir jūros gelmes buvo ypač paveikus to meto klausytojams: girnapusė – sunkus akmuo, naudojamas grūdams malti – simbolizavo nepakeliamą bausmę, o jūros gelmės buvo siejamos su galutiniu sunaikinimu. Kaip rašė ankstyvasis krikščionių teologas Origenas (apie 184–253 m.): „Jėzus šiais žodžiais moko, kad atsakomybė už kito sielą yra šventa pareiga, kurios sulaužymas atneša neišvengiamą teismą.“
Jėzaus žodžiai kviečia gilintis į moralinę atsakomybę. Filosofiškai šią mintį galima sieti su Emmanuelio Levino (1906–1995) idėjomis apie atsakomybę už „kitą“. Levinas teigė, kad žmogaus etika prasideda nuo rūpesčio kitu, ypač tuo, kuris yra silpnesnis. Jėzaus įspėjimas apie „mažylius“ tarsi išplečia šią idėją: pakenkti tiems, kurie yra pažeidžiami, reiškia ne tik moralinį, bet ir dvasinį nusikaltimą. Tai iššūkis kiekvienam žmogui – ar jis būtų tikintis, ar ne – klausti savęs: „Kaip mano veiksmai paveiks tuos, kurie yra silpnesni už mane?“
Šiuolaikinis filosofas Zygmunt Bauman, kalbėdamas apie moralę postmoderniame pasaulyje, kartą pastebėjo: „Mes gyvename laikais, kai lengva pamiršti silpnuosius, nes jie neturi balso.“ Jėzaus žodžiai primena, kad silpnųjų apsauga yra ne pasirinkimas, o pareiga. Jie skatina mus atpažinti trapumą – tiek vaikų, tiek tų, kurie pasitiki mumis – ir veikti su atjauta.
Jėzaus žodžiai per amžius įkvėpė istorijas, kurios iliustruoja jų reikšmę. Viena iš jų – viduramžių legenda apie šventąjį Kristoforą, gyvenusį apie 3 a. po Kr. Pasakojama, kad Kristoforas, stiprus milžinas, ieškojo didžiausios pasaulyje galios, kuriai galėtų tarnauti. Vieną dieną jis nešė per upę vaiką, kuris pasirodė esąs Jėzus. Vaikas jam pasakė: „Tu nešei ne tik mane, bet ir visą pasaulį.“ Ši istorija atkartuoja Jėzaus mokymą apie „mažylius“ – net silpniausias žmogus gali nešti didžiulę dvasinę atsakomybę.
Kita istorija siejama su šventąja Terese iš Lisieux (1873–1897), praminta „Mažąja Gėle“. Ji savo autobiografijoje „Sielos istorija“ rašė, kad pasirinko „mažąjį kelią“ – paprastumo ir nuolankumo gyvenimą, įkvėptą Jėzaus žodžių apie „mažylius“. Jos gyvenimas tapo pavyzdžiu, kaip net maži veiksmai, atlikti su meile, gali turėti didžiulę reikšmę. Teresė rašė: „Mano pašaukimas yra mylėti, o meilė prasideda rūpinantis tais, kurie yra mažiausi.“
Jėzaus žodžiai apie „mažylius“ turėjo įtakos įvairiems laikotarpiams ir kultūroms:
- Ankstyvoji krikščionybė (1–4 a.): Šie žodžiai formavo krikščionių bendruomenių požiūrį į vaikus ir silpnuosius. Pavyzdžiui, krikščionys Romos imperijoje dažnai globojo paliktus vaikus, priešingai nei tuo metu paplitusi praktika juos išmesti.
- Viduramžiai (5–15 a.): Krikščionių vienuolynai ir bažnyčios kūrė prieglaudas vaikams ir vargšams, remdamiesi Jėzaus mokymu apie atsakomybę už „mažylius“. Pavyzdžiui, Šv. Benedikto vienuolynai (6 a.) tapo vietomis, kur buvo globojami našlaičiai.
- Šiuolaikinis pasaulis: Jėzaus žodžiai įkvėpė įvairias iniciatyvas, tokias kaip vaikų teisių apsauga. Pavyzdžiui, 20 a. organizacijos, tokios kaip „Caritas“ ar „Save the Children“, remiasi krikščioniška etika, pabrėžiančia silpnųjų apsaugą.
Įdomus faktas: 1989 m. Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencija, nors ir pasaulietinė, atliepia Jėzaus žodžių dvasią, pabrėždama vaikų teisę į apsaugą nuo smurto ir išnaudojimo. Tai rodo, kad šių žodžių idėjos peržengia religines ribas.
- Girnapusės simbolika: Senovės Artimuosiuose Rytuose girnapusė buvo ne tik įrankis, bet ir turto simbolis. Jėzaus pasirinktas įvaizdis – girnapusė ant kaklo – buvo šokiruojantis, nes vertingas daiktas tampa pražūties įrankiu. Tai pabrėžia, kad atsakomybė už kitą yra svarbesnė už materialius turtus.
- Sąvokos „skandalizō“ gylis: Graikiškas žodis, išverstas kaip „suvilioti“, taip pat reiškia „pastūmėti į spąstus“. Tai atskleidžia, kad Jėzus kalba ne tik apie akivaizdų blogį, bet ir apie subtilius veiksmus, kurie gali sugriauti kito žmogaus tikėjimą ar moralę.
- Literatūrinė įtaka: Jėzaus žodžiai įkvėpė rašytojus, tokius kaip Fiodoras Dostojevskis. Jo romane „Broliai Karamazovai“ (1880 m.) Ivanas Karamazovas svarsto apie vaikų kančias, klausdamas, kaip Dievas gali leisti skriaudą „mažyliams“. Tai rodo, kad Jėzaus žodžiai skatina gilius filosofinius klausimus apie blogio prigimtį.