Kai pirmą kartą susiduriama su „Toledot Yeshu“ – pagrindiniu šio žydų poleminio pasakojimo pavadinimu – ištinka nuostaba. Istoriniuose šaltiniuose jis taip pat minimas kitais vardais: Mar Mar Jesu, Toldoth Jeschu, Ma’aseh Yeshu ar Tola. Hebrajiškai šis tekstas dažniausiai aiškinamas kaip Toledot Ješu, Jėzaus kilmės pasakojimai arba Jėzaus kilmės legenda, o populiariai kartais verčiamas kaip Jėzaus istorija. Tai nėra stora, oda įrišta knyga, gulinti bibliotekos lentynoje šalia Talmudo ar Biblijos. Tai nėra ir vieno autoriaus kūrinys. Fiziškai tai dažniausiai tėra plonas, vos 10–15 puslapių rankraštis, neretai perrašytas paskubomis, pilnas braukymų ir klaidų. Tačiau šie keli puslapiai slepia vieną kontroversiškiausių, pavojingiausių ir labiausiai tyrinėjamų pasakojimų religijų istorijoje. Mokslininkai apie šį trumpą kūrinį rašo storas monografijas ne dėl jo apimties, o dėl to, ką jis reprezentuoja. Tai – tūkstantmetį trukęs kultūrinis ir religinis pasipriešinimas. Šiuolaikiniam skaitytojui dar viena prieinamiausia versija yra „Žydiškas Kristaus gyvenimas“, XIX a. laisvamanytojų leidinys, kurį galite rasti svetainėje taip pat.
„Toledot Yeshu“ nėra knyga įprasta to žodžio prasme. Tai greičiau „liaudies pasakojimas“ arba „kontr-istorija“, kuri šimtmečius cirkuliavo žydų bendruomenėse nuo Bagdado iki Reino slėnio. Nėra vieno „tikrojo“ teksto. Egzistuoja dešimtys versijų: vienos parašytos aramėjiškai, kitos hebrajiškai, jidiš ar ladino kalbomis. Vienose versijose veiksmas vyksta Erodo laikais, kitose – valdant karalienei Elenai. Tačiau visų jų branduolys tas pats – tai yra Naujojo Testamento veidrodinis atspindys, iškreipta ir satyrinė Jėzaus biografija.
Krikščionims Jėzus buvo Dievo Sūnus, gimęs iš mergelės ir daręs stebuklus dieviška galia. „Toledot Yeshu“ pateikia radikaliai kitokią versiją: Jėzus čia vaizduojamas kaip nesantuokinis vaikas (mamzer), gimęs iš uždrausto ryšio, o jo stebuklai aiškinami ne dieviškumu, bet magija ir vagyste. Būtent čia atsiranda garsusis epizodas apie Jeruzalės Šventyklą, kurioje Jėzus pavagia slaptąjį Dievo Vardą (Šem HaMeforaš), įsipjauna šlaunį ir paslepia jį savo kūne. Tai paaiškina, kodėl jis galėjo skraidyti, gydyti ir prikelti mirusius – tai buvo ne stebuklas, o technologinė-maginė manipuliacija galingiausiu visatos kodu.
Kodėl apie tai rašomos knygos?
Gali kilti klausimas: jei tai tik piktas pamfletas, kodėl rimti istorikai jam skiria tiek dėmesio? Atsakymas slypi kontekste. Viduramžių Europoje žydai gyveno nuolatinėje krikščionių apsuptyje. Jiems buvo nuolat primenama, kad jie yra „Dievo žudikai“, jų religija buvo laikoma pasenusia, o Jėzaus dieviškumas buvo neginčijama valstybinė tiesa. Krikščionys rengdavo viešus disputus, siekdami įrodyti žydų tikėjimo klaidingumą.
Šioje aplinkoje „Toledot Yeshu“ tapo galingu psichologinės savigynos ginklu. Tai buvo pogrindinė literatūra, slapta perduodama iš rankų į rankas. Ji leido engiamai mažumai pasakyti: „Jūs valdote mus fiziškai, bet mes žinome tikrąją tiesą.“ Pasakojimas apie Jėzų kaip apie burtininką ir apgaviką leido žydams racionalizuoti krikščionybės sėkmę, nepriimant jos teologijos. Tai buvo būdas išlaikyti savo identitetą ir orumą. Knygos apie šį tekstą rašomos todėl, kad tai unikalus langas į engiamos bendruomenės mąstyseną, folklorą ir humoro jausmą tamsiausiais istorijos laikotarpiais.
Draudžiamas vaisius
Teksto svarbą liudija ir reakcija į jį. Krikščionių cenzoriai šį tekstą medžiojo šimtmečius. 1405 m. popiežiaus bulės, inkvizicijos laužai ir vieši Talmudų deginimai dažnai buvo motyvuojami būtent tokių pasakojimų egzistavimu. Žydai puikiai suprato pavojų: rankraščiuose dažnai buvo paliekamos tuščios vietos ten, kur turėtų būti Jėzaus vardas, arba tekstai buvo rašomi kriptografiniu būdu, kad patekę į netinkamas rankas neišduotų savininko.
Toledot Yeshu
Fragmentai iš Wagenseilio ir Krausso publikuotų Toledot Yeshu versijų
Fragmentas: Apie šlaunį
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.): וּבָעֵת הַהִיא הָיָה שֵׁם הַמְפוֹרָשׁ חָקוּק בְּבֵית הַמִקְדָשׁ עַל אֶבֶן הַשְּׁתִיָּה… וּבָא יֵשׁוּ וְלָמַד הָאוֹתִיּוֹת וְכָתַב אוֹתָן עַל נְיָיר. וְאָמַר הַשֵׁם שֶׁלֹּא יַרְגִּישׁ הַכְּאֵב, וְחָתַךְ בִּבְשָׂרוֹ בַּיָרֵךְ, וְהִטְמִין הַנְּיָיר עִם הָאוֹתִיּוֹת בְּתוֹךְ הַבָּשָׂר הַמְחוּתָךְ, וְעוֹד הִזְכִּיר הַשֵּׁם וְנִתְרַפֵּא הַבָּשָׂר.
וּכְשֶׁיָּצָא מִפֶּתַח הָעֲזָרָה, נָבְחוּ בּוֹ הַכְּלָבִים [versijose: הָאֲרָיוֹת] וּפָרַח הַשֵּׁם מִדַּעְתּוֹ. וּכְשֶׁבָּא לְבֵיתוֹ חָתַךְ בְּשָׂרוֹ וְהוֹצִיא הַכְּתָב וְלָמַד הָאוֹתִיּוֹת.
Vertimas: „Tuo metu Išreikštasis Vardas (Šem HaMeforaš) buvo išraižytas Šventykloje ant Pamatinio Akmens… Ir Ješu [Jėzus] atėjo, ir išmoko raides, ir užrašė jas ant pergamento. Ir jis ištarė Vardą, kad nejaustų skausmo, ir prapjovė savo kūną ties šlaunimi, ir paslėpė pergamentą su raidėmis prapjautame kūne, ir vėl ištarė Vardą, ir kūnas užgijo.
Ir kai jis išėjo pro Šventyklos kiemo vartus, šunys [kitose versijose: liūtai] suriaumojo į jį, ir Vardas išgaravo jam iš atminties. Bet kai parėjo namo, jis prapjovė savo kūną, išsiėmė raštą ir [vėl] išmoko raides.“
Paaiškinimas: Šis epizodas yra vienas iš kertinių Toledot Yeshu naratyvo momentų, kuriuo aiškinama, iš kur, pasak šio poleminio pasakojimo, kilo Jėzaus „stebuklai“. Tekstas teigia, kad Ješu nebuvo dieviškas ar antgamtinis, bet įgijo galių pasisavindamas Šventąjį Vardą — slapta išmokęs jo raides ir fiziškai paslėpęs jas savo kūne. Šventyklos šunys (arba liūtai) čia veikia kaip dieviškos apsaugos simbolis: jie „išmuša“ Vardą iš jo atminties, parodydami, kad šios galios nėra teisėtos. Tačiau Ješu, grįžęs namo, vėl išsipjauna kūną ir atgauna raides, taip apeidamas dievišką kontrolę. Tokiu būdu pasakojimas pateikia alternatyvų, satyrišką Jėzaus stebuklų aiškinimą: ne dievišką įkvėpimą, o magišką vagystę, kūno žalojimą ir šventvagišką gudravimą. Tai vienas iš būdų, kuriuo žydų folkloras ir polemika atsakė į krikščionišką teologiją, suteikdamas Jėzaus figūrai visiškai kitą — kritišką ir demitologizuotą — interpretaciją.
Fragmentas: Oro mūšis ir „suteršimas“
Tekstas (Hebrajų k.): וְאָמַר יֵשׁוּ: מִי שֶׁרוֹצֶה לִרְאוֹת הַאוֹת, יִרְאֶה שֶׁאֲנִי פּוֹרֵחַ בָּאֲוִיר… וּמִיָּד פָּרַח בָּאֲוִיר. הָלְכוּ הַחֲכָמִים אֵצֶל יְהוּדָה אִישְׁקַרְיוֹתָא… וְאָמְרוּ לוֹ: עֲשֵׂה כְּמוֹתוֹ… וּמִיָּד פָּרַח גַּם הוּא בָּאֲוִיר.
…וְכֵיוָן שֶׁרָאָה יְהוּדָה שֶׁלֹּא יוּכַל לוֹ, הִשְׁתִּין עָלָיו, וְנִטְמְאוּ שְׁנֵיהֶם, וְנָפְלוּ לָאָרֶץ, וְלֹא יָכְלוּ עוֹד לַעֲשׂוֹת מַעֲשֶׂה בְּשֵׁם הַמְפוֹרָשׁ.
Vertimas: „Ir Ješu tarė: ‘Kas nori pamatyti ženklą, tepažiūri – aš pakilsiu į orą…’ Ir tuojau pat jis pakilo į orą [naudodamas Vardo galią]. Išminčiai nuėjo pas Judą Iskarijotą… ir tarė jam: ‘Daryk tą patį [kad jį nugalėtum]’… Ir tuojau pat jis taip pat pakilo į orą.
…Ir kai Judas pamatė, kad negali jo [Jėzaus] nugalėti [jėga], jis nusišlapino ant jo (hishtin alav), ir jie abu tapo nešvarūs [suteršti], ir nukrito žemyn į žemę, ir daugiau nebegalėjo atlikti jokių veiksmų su Išreikštuoju Vardu.“
Paaiškinimas: Šis epizodas yra vienas groteskiškiausių ir kartu simboliškai svarbiausių Toledot Yeshu pasakojimo momentų. Juo siekiama parodyti, kad Ješu „stebuklai“ nėra nei dieviški, nei moralūs, o paremti neteisėtu Šventojo Vardo pasisavinimu ir magine technika. Oro mūšis tarp Ješu ir Judo Iskarijoto čia veikia kaip satyrinė parodija krikščioniškų pasakojimų apie Jėzaus antgamtines galias: abu veikėjai pakyla į orą ne dėl dieviškumo, o dėl „techninės“ Vardo galios. Lemiamas momentas — Judo nusišlapinimas ant Ješu — turi aiškią poleminę funkciją: ritualinis „suteršimas“ (tum’ah) panaikina maginę galią, nes Šventasis Vardas negali veikti nešvaros būsenoje. Taip tekstas perteikia žydų folklorinį atsaką į krikščionišką teologiją: Jėzus nėra dieviškas, jo galios yra laikinos, nešvarios ir lengvai neutralizuojamos, o tikrasis nugalėtojas yra žydų bendruomenės atstovas. Tai satyra, kuri demitologizuoja Jėzaus figūrą, paversdama ją ne šventumo, o magijos, apgaulės ir gėdos objektu.
Fragmentas: Apgavystė ir pradėjimas (Kilmė)
Šis epizodas yra atsakas į krikščionių „Nekalto prasidėjimo“ doktriną. Pasakojama, kad Jėzus gimė ne iš Šventosios Dvasios, o dėl kaimyno apgaulės.
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.): וּבָא אָדָם בְּלִיַּעַל מִשֵּׁבֶט יְהוּדָה וּשְׁמוֹ יוֹסֵף פַּנְדֵּרָא… וּבְמוֹצָאֵי שַׁבָּת בָּא רַבִּי יוֹחָנָן לְבֵית הַמִּדְרָשׁ… וְיוֹסֵף פַּנְדֵּרָא ה בַּעַל צוּרָה וְתֹאַר… וְהָיָה מֵצִיץ בְּמִרְיָם, וְדָפַק עַל פֶּתַח בֵּיתָהּ, וְסָבְרָה שֶׁהוּא בַּעְלָהּ יוֹחָנָן… וְעָשָׂה עַצְמוֹ כְּאִילּוּ הוּא בַּעְלָהּ וּבָא עָלֶיהָ… וְהָרְתָה מִמֶּנּוּ.
Vertimas: „Ir atėjo nedoras žmogus iš Judo giminės, vardu Juozapas Pandera… Šabo pabaigoje [Mirjam vyras] rabinas Jochananas nuėjo į maldos namus… O Juozapas Pandera buvo išvaizdus ir gražus… Ir jis slapta žvilčiojo į Mirjam, ir pasibeldė į jos namų duris. Ir ji pamanė, kad tai jos vyras Jochananas… Ir jis [Pandera] apsimetė, tarytum būtų jos vyras, ir suėjo su ja… Ir ji pastojo nuo jo.“
Paaiškinimas: Tai yra pats skaudžiausias poleminis smūgis. Tekstas teigia, kad Jėzus yra mamzer (neteisėtas vaikas, gimęs iš svetimavimo). Krikščionys teigė, kad Marija buvo mergelė, o šis tekstas „paaiškina“ šią situaciją kaip tragišką klaidą: moteris manė gulinti su savo vyru, bet tamsoje ją apgavo kaimynas. Vardas „Pandera“ (arba Panthera) yra labai senas motyvas, minimas dar II a. krikščionių kritiko Celso, ir šiame tekste jis tampa pagrindiniu „biologiniu tėvu“.
Fragmentas: Kopūsto stiebas (Mirtis)
Šis epizodas paaiškina, kodėl Jėzus negalėjo būti nukryžiuotas ant įprasto kryžiaus, ir įveda satyrišką elementą.
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.): וּבִקְשׁוּ לִתְלוֹתוֹ עַל אִילָן, וְנִשְׁבַּר הָאִילָן, לְפִי שֶׁכְּשֶׁהָיָה בְּיָדוֹ הַשֵּׁם, הִשְׁבִּיעַ בְּשֵׁם הַמְפוֹרָשׁ כָּל הָאִילָנוֹת שֶׁבָּעוֹלָם שֶׁלֹּא יְקַבְּלוּ אוֹתוֹ… וְרָאוּ שָׁם בַּגִּנָּה קֶלַח שֶׁל כְּרוּב שֶׁהָיָה גָּדוֹל מְאֹד… וְהוּא לֹא הִשְׁבִּיעַ אֶלָּא הָאִילָנוֹת, וְהַכְּרוּב יֶרֶק הוּא… וְתָלוּ אוֹתוֹ עָלָיו.
Vertimas: „Ir jie norėjo jį pakarti ant medžio, bet medis lūžo, nes kai jis [Jėzus] dar turėjo Vardą savo galioje, jis prisaikdino Išreikštuoju Vardu visus pasaulio medžius, kad jie jo nepriimtų [neišlaikytų]… Ir jie pamatė sode kopūsto stiebą, kuris buvo labai didelis… O jis buvo prisaikdinęs tik medžius, bet kopūstas yra daržovė… Ir jie pakorė jį ant jo.“
Paaiškinimas: Tai satyros viršūnė. Tekstas paaiškina, kad Jėzus, numatydamas savo mirtį, magija apsisaugojo nuo pakorimo ant medžio. Tačiau išminčiai rado spragą („kopūstas yra daržovė, ne medis“). Vaizdinys, kad „Dievo sūnus“ miršta kabėdamas ant milžiniško kopūsto stiebo, turėjo tikslą visiškai sumenkinti nukryžiavimo didybę ir paversti krikščionių garbinamą Kryžių absurdo objektu.
Fragmentas: Sodininkas ir tuščias kapas (Prisikėlimas)
Tai yra „Toledot Yeshu“ atsakymas į Prisikėlimo stebuklą. Kodėl kapas buvo tuščias? Ne todėl, kad jis prisikėlė, o todėl, kad kūnas buvo perneštas.
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.): וּבַיּוֹם הַשְּׁלִישִׁי בָּאוּ פְרִיצֵי עַמֵּנוּ וְאָמְרוּ לַמַּלְכָּה: שֶׁמָּא הוּא הַמָּשִׁיחַ, שֶׁהֲרֵי אֵינוֹ בַּקֶּבֶר, שֶׁעָלָה לַשָּׁמַיִם… וּבָא הַגַּנָּן וְאָמַר: אֲנִי לְקַחְתִּיו מִן הַקֶּבֶר וּקְבַרְתִּיו בַּחוֹל בְּתוֹךְ הַגִּנָּה שֶׁלִּי, בִּשְׁבִּיל שֶׁלֹּא יִגְנְבוּהוּ תַלְמִידָיו… וְקָשְׁרוּ בְּרַגְלָיו חֶבֶל וְסָחֲבוּ אוֹתוֹ… וְרָאוּ הַכֹּל שֶׁלֹּא עָלָה לַשָּׁמַיִם.
Vertimas: „Ir trečią dieną atėjo mūsų tautos atskalūnai ir tarė Karalienei: ‘Galbūt jis tikrai Mesijas, nes jo nebėra kape, jis pakilo į dangų’… Ir atėjo sodininkas ir tarė: ‘Aš paėmiau jį iš kapo ir užkasiau smėlyje savo sode, kad jo mokiniai jo nepavogtų’… Ir jie [išminčiai] pririšo virvę jam prie kojų ir atitempė jį… Ir visi pamatė, kad jis nepakilo į dangų.“
Paaiškinimas: Čia pateikiamas racionalus (nors ir poleminis) paaiškinimas „tuščio kapo“ fenomenui. Krikščionys tiki prisikėlimu, o „Toledot Yeshu“ teigia, kad tai buvo tiesiog nesusipratimas: sodininkas (dažnai vadinamas Juda) tiesiog pernešė kūną, kad apsaugotų jį nuo vagystės, arba panaudojo jį užtvenkti drėkinimo kanalą. Kūno atitempimas ir parodymas Karalienei yra galutinis krikščionių tikėjimo „paneigimas“ šiame naratyve.
Fragmentas: Suėmimas ir mokinių priesaika
Krikščionys pasakoja apie Judo bučinį. Čia pasakojama, kad mokiniai prisiekė neišduoti Jėzaus, bet Judas juos pergudravo.
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.):בָאוּ הַתַּלְמִידִים לִירוּשָׁלַיִם… וְנִשְׁבְּעוּ כֻּלָּם בַּעֲשֶׂרֶת הַדִּבְּרוֹת שֶׁלֹּא יֹאמְרוּ מִי הוּא יֵשׁוּ… וְהָיָה שָׁם יְהוּדָה… וְאָמַר לַחֲכָמִים: אֲנִי אֶעֱשֶׂה שֶׁיִּתְפְּסוּ אוֹתוֹ… בּוֹאוּ וְהִתְפַּלְּלוּ, וְלִמִי שֶׁאֶשְׁתַּחֲוֶה, הוּא הַמַּמְזֵר… וְעָשָׂה כֵן, וְתָפְסוּ אוֹתוֹ.
Vertimas: „Ir mokiniai atėjo į Jeruzalę… Ir jie visi prisiekė Dešimčia Įsakymų, kad neišduos, kuris iš jų yra Ješu [nes jie visi buvo apsirengę vienodai]… Bet ten buvo Judas… Ir jis tarė išminčiams: ‘Aš padarysiu taip, kad jį sučiuptų… Ateikite ir melskitės, ir tas, kuriam aš nusilenksiu, tas ir yra mamzer [nesantuokinis]’… Ir jis taip padarė, ir jie jį sučiupo.“
Paaiškinimas: Tai yra Judo išdavystės versija. Tekstas pabrėžia, kad Jėzus bandė pasislėpti tarp savo mokinių (panašiai kaip filme, kur visi atrodo vienodai), bet Judas panaudojo religinį gestą (nusilenkimą), kad jį identifikuotų.
Fragmentas: Petras (Simonas Kefas) – Dvigubas agentas
Tai yra absoliutus šio teksto „plot twist“ (siužeto posūkis). Tekstas paaiškina, kodėl krikščionys švenčia sekmadienį, o ne šeštadienį, ir kodėl jie nevalgo košerinio maisto. Pasirodo, tai ne Jėzaus, o Petro (žydų agento) įsakymai, skirti atskirti juos nuo žydų.
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.): וְרָאוּ הַחֲכָמִים שֶׁאֵין לַדָּבָר סוֹף… וְאָמְרוּ לְשִׁמְעוֹן כֵּיפָא: לֵךְ וְהַרְחֵק אוֹתָם מֵעָלֵינוּ… וְהָלַךְ שִׁמְעוֹן כֵּיפָא אֵצֶל הַנּוֹצְרִים וְאָמַר לָהֶם: יֵשׁוּ שְׁלָחַנִי אֲלֵיכֶם… וְצִוָּה עֲלֵיכֶם: שֶׁלֹּא תַּעֲשׂוּ פֶּסַח, אֶלָּא יוֹם הַתְּקוּמָה… וְלֹא שַׁבָּת, אֶלָּא יוֹם רִאשׁוֹן… וְלֹא תָּמוּלוּ אֶת בְּנֵיכֶם… וְכָל זֶה עָשָׂה שִׁמְעוֹן כֵּיפָא לְטוֹבַת יִשְׂרָאֵל.
Vertimas: „Ir išminčiai pamatė, kad tai neturi pabaigos [konfliktas tęsiasi]… Ir jie tarė Simonui Kefai [Petrui]: ‘Eik ir atskirk juos [krikščionis] nuo mūsų’… Ir Simonas Kefas nuėjo pas krikščionis ir tarė jiems: ‘Ješu atsiuntė mane pas jus… Ir jis įsakė jums: nešvęsti Paschos, o švęsti Prisikėlimo dieną… Ir ne Šabą, o Pirmąją dieną [sekmadienį]… Ir neapipjaustyti savo sūnų’… Ir visa tai Simonas Kefas padarė Izraelio labui [kad krikščionys taptų atskira religija ir paliktų žydus ramybėje].“
Paaiškinimas: Tai viena ironiškiausių vietų visame folklore. Krikščionys garbina Šv. Petrą kaip pirmąjį popiežių, o „Toledot Yeshu“ teigia, kad jis buvo ištikimas žydų rabinas, kuris gyveno bokšte, kūrė melagingus įstatymus krikščionims ir slapta rašė religines žydų giesmes (pijutim), kurios iki šiol giedamos sinagogose. Tai genialus poleminis ėjimas – paversti priešo lyderį „savu“.
Fragmentas: Įžūlumas
Šis epizodas paaiškina, kaip išminčiai suprato, kad Jėzus yra „mamzer“ (nelegalus vaikas). Pagal žydų tradiciją, tik nesantuokinis vaikas gali būti toks įžūlus.
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.): וּפַעַם אַחַת הָיוּ הַחֲכָמִים יוֹשְׁבִים… וְעָבַר יֵשׁוּ לִפְנֵיהֶם בְּגִילּוּי הָרֹאשׁ, וְלֹא הִשְׁתַּחֲוֶה… וְאָמְרוּ: אֵין זֶה אֶלָּא מַמְזֵר… שֶׁהֲרֵי מִדַּת הָעַזּוּת אֵינָהּ אֶלָּא בְּמַמְזֵר… וְחָקְרוּ אֶת הַדָּבָר וּמָצְאוּ שֶׁכֵּן הוּא.
Vertimas: „Ir vieną kartą išminčiai sėdėjo [ir mokėsi]… Ir Ješu praėjo pro juos neužsidengęs galvos [kas buvo didžiausia nepagarba], ir nenusilenkė… Ir jie tarė: ‘Tai negali būti niekas kitas, kaip tik mamzer [nesantuokinis]… Nes toks įžūlumas būdingas tik mamzeriui’… Ir jie ištyrė šį reikalą, ir rado, kad taip ir yra.“
Paaiškinimas: Tai psichologinis momentas. Tekstas teigia, kad Jėzaus „bloga prigimtis“ pasireiškė dar vaikystėje per nepagarbą tradicijoms ir autoritetams. Tai buvo signalas rabinams atkapstyti paslaptį apie Juozapą Panderą.
Fragmentas: Bausmė pragare
Tai dažnai pridedama pabaigoje kaip įspėjimas. Tai perimta iš Talmudo (Gittin 57a), bet integruota į „Toledot Yeshu“.
Autentiškas tekstas (Hebrajų k.): וְיֵשׁ אוֹמְרִים שֶׁרָאָהוּ אֶחָד מֵחֲכָמֵי יִשְׂרָאֵל בַּגֵּיהִנּוֹם… וְהוּא יוֹשֵׁב בְּתוֹךְ צוֹאָה רוֹתַחַת… וְשָׁאַל אוֹתוֹ: מַה דִּינְךָ? אָמַר לוֹ: בְּמַה שֶּׁחָטָאְתִי אֲנִי נִדּוֹן… כָּל הַמַּלְעִיג עַל דִּבְרֵי חֲכָמִים נִדּוֹן בְּצוֹאָה רוֹתַחַת.
Vertimas: „Ir kai kurie sako, kad vienas iš Izraelio išminčių matė jį [Jėzų] Gehenoje [pragare]… Ir jis sėdėjo verdančiose išmatose… Ir jis paklausė jo: ‘Koks tavo nuosprendis?’ Jis atsakė: ‘Aš teisiamas tuo, kuo nusidėjau… Kiekvienas, kuris tyčiojasi iš išminčių žodžių, yra baudžiamas verdančiose išmatose’.“
Paaiškinimas: Tai pati žiauriausia poleminė dalis. Ji skirta galutinai atbaidyti bet kurį žydą nuo simpatijų Jėzui. Vaizdinys yra groteskiškas ir skirtas pažeminti „dievą“ iki pačios žemiausios materijos lygio.
Istoriniai dokumentai ir citatos apie šio teksto persekiojimą
1. Liono vyskupas Agobardas (apie 826 m.)
Tai vienas pirmųjų istorinių liudijimų (IX a.), kad šis pasakojimas jau egzistavo ir kėlė Bažnyčios įsiūtį. Savo laiške imperatoriui Liudvikui Pamaldžiajam „De Iudaicis Superstitionibus“ (Apie žydų prietarus) jis rašo:
Citata: „Jie [žydai] pasakoja savo vaikams ir rašo savo knygose pasibjaurėtinas istorijas apie Jėzų Nazarietį… Kad jis buvo ne Dievas, o tiesiog magas, kuris pavogė Dievo vardą iš Šventyklos ir taip apgavo žmones… Kad Petras buvo ne apaštalas, o jų pačių [žydų] siųstas agentas. Šios istorijos yra nuodai, kuriuos jie skleidžia savo bendruomenėse.“ (Šaltinis: Agobardi Lugdunensis Archiepiscopi Epistolae)
2. Popiežiaus Benedikto XIII bulė „Etsi doctoribus gentium“ (1415 m.)
Tai yra pats garsiausias ir tiesioginis teisinis dokumentas, nukreiptas būtent prieš šį kūrinį. Po garsiojo Tortosos disputo (kur žydai buvo verčiami ginti savo religiją), popiežius išleido įsaką.
Citata iš bulės: „…įsakome ir liepiame, kad joks asmuo, nepriklausomai nuo luomo ar būklės, nedrįstų skaityti ar laikyti knygos, kurią žydai vadina „Mar Mar Jesu“ [vienas iš Toledot Yeshu pavadinimų], nei Talmudo knygų… Visi šie kūriniai, kuriuose yra piktžodžiavimų prieš Dievą ir šventuosius, turi būti surinkti ir viešai sudeginti.“ (Šaltinis: Bullarium Romanum, IV t., p. 673)
3. Johanas Pfefferkornas (1500–1510 m.) – „Judenfeind“
Pfefferkornas buvo žydas, atsivertęs į krikščionybę, ir tapo vienu aršiausių žydų literatūros persekiotojų. Jis puikiai žinojo „Toledot Yeshu“ turinį ir ragino imperatorių Maksimilijaną I konfiskuoti visas žydų knygas.
Citata iš jo pamfleto „Der Juden Spiegel“ (Žydų veidrodis, 1507 m.): „Jie [žydai] turi knygelę, kurią vadina „Toldoth Jeschu“ (Jėzaus gimimas/istorija). Joje jie begėdiškiausiu būdu apšmeižia mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir jo motiną Mariją, vadindami ją svetimautoja, o Jį – burtininku ir nesantuokiniu vaiku. Ši knyga neturi jokios kitos vertės, tik kurstyti neapykantą krikščionims. Todėl ji privalo būti išplėšta iš jų rankų ir sunaikinta be jokio gailesčio.“
4. Inkvizicijos teismų protokolai (Lenkija, XVIII a.)
Vėlesniais laikais, ypač Rytų Europoje, „Toledot Yeshu“ radimas pas žydą galėjo reikšti mirtį arba kankinimus.
Pavyzdžiui, per Frankistų disputus (1757 m. Kamenece), vyskupas Mikalojus Dembovskis įsakė: „Visos Talmudo kopijos ir ypač ta bjauri knyga, vadinama „Ma’aseh Yeshu“ [Dar vienas pavadinimas: Jėzaus darbai], turi būti suneštos į miesto aikštę, pririštos prie arklio uodegos, velkamos per miestą ir viešai sudegintos budelio rankomis.“ Dėl šio įsako buvo sudeginta tūkstančiai žydų knygų Podolėje.
5. Martynas Liuteris (1543 m.)
Reformacijos pradininkas Martynas Liuteris savo vėlyvajame kūrinyje „Vom Schem Hamphoras und vom Geschlecht Christi“ („Apie Išreikštąjį Vardą ir Kristaus kilmę“) detaliai išnagrinėjo ir pasmerkė „Toledot Yeshu“ pasakojimą. Liuteris, siekdamas parodyti žydų tikėjimo „absurdiškumą“ ir piktžodžiavimą, perpasakoja epizodą apie Jėzaus ir Judo kovą ore, nevengdamas vulgarumo, būdingo to meto polemikai.
Citata iš „Vom Schem Hamphoras“, Wittenberg, 1543: „…Kai jis [Jėzus] pavogė Šem Hamforašą [Dievo Vardą] iš Šventyklos / ir įtrynė jį į savo kūną / ir darė juo stebuklus / ir skrido oru / Tada atėjo Judas / ir apšlapino [piffet] Šem Hamforašą / taip, kad jis [Jėzus] kartu su galia nukrito žemyn / ir taip buvo sučiuptas / ir pakabintas ant medžio (noriu sakyti – kopūsto stiebo)…“
Šioje ištraukoje Liuteris naudoja žodį „piffet“ (sen. vok. pissen – šlapintis), tiesiogiai referuodamas į „Toledot Yeshu“ rankraščiuose minimą ritualinį „suteršimą“ (tum’ah). Liuteris šį pasakojimą pateikia kaip įrodymą, kad žydų tradicija yra kupina neapykantos krikščionybei ir „velniškų paistalų“. Tai rodo, kad XVI a. Vokietijoje šis tekstas buvo ne tik žinomas, bet ir aktyviai analizuojamas aukščiausių teologų.