Jei Mariją mylime tikrai,
josios atminimą gerbkim kaip vaikai,
prisiminkim Motinos skausmus,
žvelkim į šventuosius jos širdies džiaugsmus.
Pirmas peilis smigo jai giliai
ir nekaltą širdį žeidė sopuliai,
kai pamatė Jėzų suimtą
ir teisman tą tamsią naktį vedamą.
Antras peilis vėrė skaudžiai ją,
kai regėjo Sūnų žiauriai plakamą;
trečias – kai vainiką dėjo jam
ir galva jo sviro sopuly skaudžiam.
Ketvirtasis skausmas širdyje,
kai sutiko Jėzų Kryžiaus kelyje.
Penktas – kai Jį kalė vinimis,
kai tekėjo šventas kraujas srovėmis.
O šeštasis buvo toks skaudus,
kai ant kryžiaus mirė mylimas Sūnus,
kai užgeso žvilgsnis Jo meilus
ir nutilo balsas Atpirkėjo mūs.
Septintasis skausmas jos širdy,
kai žaizdas ji matė Jėzaus iš arti,
nuimtą nuo kryžiaus glausdama,
ašarom graudžiausiom kūną plaudama.
Iškankintas Jėzus mirė jau,
bet Marijos širdžiai buvo dar skaudžiau:
ji visa paskendo liūdesy,
nusileido saulė Motinos širdy.
Bet varge šiam, tarp baisių skausmų,
Marija turėjo ir šviesių dienų:
džiaugės viltim jos gera širdis,
kad mirtimi Jėzus žmones išganys.
Pirmas buvo džiaugsmo spindulys,
kai dangaus aplankė ją pasiuntinys.
Antras – kai Elzbietą lankė ji,
trečias – kai suskambo jos giesmė džiugi.
Ketvirtasis džiaugsmas toks skaidrus –
gimė jau tvartely dieviškas Sūnus.
Penktas – dėl Išminčių iš Rytų,
šeštas – kai atrado Jį tarp daktarų.
Septintasis džiaugsmas – tai dangus,
kur ją vainikavo mylimas Sūnus
Karaliene žemės ir dangaus;
ten jos didis džiaugsmas niekad nesiliaus.
Motinėle, meldžiame karštai,
mūsų neužmirški, kai varge matai.
Melski Sūnų nuolatos už mus,
kad pašvęstų mūsų džiaugsmą ir skausmus.
Ko mums trūksta, visada matyk,
o skaistyklos sielas kančiose lankyk.
Melsk stiprybės mums vargus iškęst
ir dangaus linksmybę taip kaip tu surast.
Ši giesmė išreiškia gilų pagarbą ir meilę Marijai, dėkingumą už jos užtarimą ir globą. Ji pasakoja apie Marijos kančias ir skausmus, patirtus dėl Jėzaus kančios ir mirties, ir pabrėžia jos džiaugsmus, kurie atėjo kartu su Jėzaus gyvenimu ir darbu. Giesmė apibūdina septynis Marijos skausmus ir septynis džiaugsmus, susijusius su jos gyvenimu ir Jėzaus misija. Ji taip pat maldauja Marijos užtarimo, prašydama, kad ji neužmirštų žmonių vargų ir padėtų jiems rasti stiprybę ir ramybę. Ši giesmė dažnai giedama religiniuose renginiuose, maldose ir šventėse, skirtose Marijos šlovinimui ir pagarbai.
Pirmas peilis smigo jai giliai ir nekaltą širdį žeidė sopuliai, kai pamatė Jėzų suimtą ir teisman tą tamsią naktį vedamą.
Antras peilis vėrė skaudžiai ją, kai regėjo Sūnų žiauriai plakamą; trečias – kai vainiką dėjo jam ir galva jo sviro sopuly skaudžiam.
Ketvirtasis skausmas širdyje, kai sutiko Jėzų Kryžiaus kelyje. Penktas – kai Jį kalė vinimis, kai tekėjo šventas kraujas srovėmis.
O šeštasis buvo toks skaudus, kai ant kryžiaus mirė mylimas Sūnus, kai užgeso žvilgsnis Jo meilus ir nutilo balsas Atpirkėjo mūs.
Septintasis skausmas jos širdy, kai žaizdas ji matė Jėzaus iš arti, nuimtą nuo kryžiaus glausdama, ašarom graudžiausiom kūną plaudama.
Iškankintas Jėzus mirė jau, bet Marijos širdžiai buvo dar skaudžiau: ji visa paskendo liūdesy, nusileido saulė Motinos širdy.
Bet vargė šiam, tarp baisių skausmų, Marija turėjo ir šviesių dienų: džiaugės viltim.
Teologinėje tradicijoje Marijos skausmas, vadinamas Septyniais Šešiais Skausmais, yra glaudžiai susijęs su jos, kaip Naujosios Ievos, vaidmeniu. Kai kurie mistikai kalba apie aštuntąjį, mažiau minimą skausmą, susijusį su jos sielos išbandymu po prisikėlimo, kai ji turėjo suvokti visos žmonijos išgelbėjimo pilnatvę, kuri kainavo tokį auką. Be to, verta paminėti, kad Marijos skausmas nebuvo tik pasyvus kentėjimas; tai buvo aktyvus dalyvavimas Sūnaus aukos pilnatvėje, vadinamas *compassio* – kartu kentėjimu. Tai nebuvo tik emocinė reakcija, bet teologinis įvykis, per kurį ji tapo tikrąja mūsų Atpirkimo bendra dalyve. Jos džiaugsmas, minimas pabaigoje, yra ne tik asmeninė paguoda, bet ir viltis visiems tikintiesiems, kad po didžiausio sielvarto ateina Dievo šlovė.