O Marija Pivašiūnų,
Motina Stebuklingoji!
Kas Jos šaukias, tas nežūna,
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas Tavo
vargo žemę nubučiavo.
Savo sostą čia iškėlei
Dzūkų žemėj tarp vargelių,
Tavo rankos galvas glosto
Apleistųjų ir bedalių.
Stebuklingas balsas šaukia,
Prie Marijos žmonės plaukia.
O Marija Pivašiūnų,
Nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų, būk pas Sūnų,
Teismo dieną užtarėja.
Ten per amžius Ją regėsim
Ir kaip motiną mylėsim.
Ši giesmė pagerbia Mariją Pivašiūnų, pabrėžiant jos stebuklingą globą ir pagalbą vargingiems bei nusidėjėliams. Marija, apibūdinama kaip motina stebuklingoji, globoja ir paguodžia savo maldų šalininkus, teikia viltį ir paguodą. Giesmėje išryškintas Marijos vaidmuo kaip užtarėjos ir galingos globėjos, kviečiant ją būti vadove ir teismo dieną, ir yra išreiškiamas dėkingumas bei meilė Marijai. Giesmė gali būti giedama maldos susitikimuose, švenčiant Marijos šventes ar prašant jos pagalbos ir globos.
Skaitykite daugiau..Pivašiūnų šventovė slepia ypatingą relikviją, kurios istorija siekia XVII amžių. Čia esantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas yra nutapytas ant medžio lentos, o meno tyrinėtojai pastebi retą ikonografijos bruožą – Marija vaizduojama kaip Nuskuistoji arba maloningoji sostinė valdovė. Toks atvaizdo tipas Lietuvoje yra didelė retenybė, glaudžiai susijusi su senosiomis Rytų Europos maldos tradicijomis. Istoriniai šaltiniai liudija, kad šis paveikslas išliko per visus gaisrus ir karų negandas, kas vietiniams gyventojams tapo pirmuoju dideliu stebuklu. Žmonės nuo seno tikėjo, kad šventasis atvaizdas turi galią apsaugoti namus nuo perkūnijos ir ligų. Įdomu tai, kad Pivašiūnai ilgą laiką buvo svarbus tarptautinis traukos centras, kur per Žolinės atlaus susitikdavo įvairių tautų ir kalbų maldininkai. Teologine prasme šis garsus paveikslas simbolizuoja dangaus ir žemės sąjungą, kurioje Dievo Motina tampa gyvuoju tiltu tarp žemiškojo vargo ir amžinosios ramybės. Piligrimai čia atvyksta ne tik prašyti sveikatos, bet ir padėkoti už tyliai suteiktas malones, kurios dažnai lieka neaprašytos bažnyčios metraščiuose, tačiau išlieka žmonių širdyse per amžius.