Jaldabaotas – viena iš paslaptingiausių ir kartu reikšmingiausių figūrų gnostinėje kosmologijoje. Šis vardas dažniausiai sutinkamas Jono apokrife, taip pat Sofijos apreiškimuose, Hipostazės archontuose ir kituose Nag Hamadžio bibliotekos raštuose. Jaldabaotas pristatomas kaip klaidingas kūrėjas – būtybė, kuri mano esanti aukščiausias Dievas, tačiau iš tiesų tėra neteisingas atspindys tikrosios dieviškosios šviesos.
Pasak Jono apokrifo, Jaldabaotas atsirado iš Sofijos (Išminties) klaidos. Sofija, būdama viena iš paskutiniųjų eonų – dvasinių pasaulių, – troško pažinti Vienį, aukščiausią nematomą Dievą, be savo porininko. Iš šio troškimo ji išspinduliavo būtybę, kuri neturėjo nei tobulybės, nei šviesos. Taip gimė Jaldabaotas – būtybė su liūto veidu ir žaltio kūnu, gimusi be tėvo, todėl nepažinusi savo šaltinio. Jis gimė už pilnatvės (Pleromos) ribų – tamsos ir chaoso sferoje.
Jaldabaotas, gavęs dalelę Sofijos šviesos, pradėjo save laikyti visagalčiu kūrėju. Jo pasakyta frazė tapo gnostiniu simboliu klaidingos dievybės:
„Aš esu Dievas, ir nėra kito be manęs.“
Šiuo teiginiu Jaldabaotas paskelbė save vieninteliu valdovu, nežinodamas, kad virš jo egzistuoja aukštesnis, nematomas Vienis, kurio šviesą jis tik netobulai atspindi.
Siekiant įtvirtinti savo valdžią, Jaldabaotas sukūrė septynis archontus – valdžios dvasias, kurios jam tarnauja ir tvarko materialų pasaulį. Kiekvienas jų atstovauja tam tikrą galios principą – valdžią, troškimą, pyktį, neteisybę, tamsą. Šie archontai sukuria materialų kosmosą, o vėliau ir žmogaus kūną. Tačiau Sofijos šviesa, vis dar slypėjusi Jaldabaote, netyčia pereina į žmogų, ir taip žmogaus siela įgauna dievišką kibirkštį.
Būtent čia gimsta pagrindinė gnostinė drama: žmogus yra dieviškos šviesos nešiotojas tamsos kūne, o Jaldabaotas – tas, kuris bando jį laikyti įkalintą materijoje. Todėl Jaldabaotas vadinamas ir archontų valdovu, ir pasaulio kunigaikščiu, o kai kuriuose tekstuose netgi Senojo Testamento Dievo iškraipytu atvaizdu. Jo pasaulis – tai iliuzija, sukurta tam, kad dvasia nepabustų.
Jo vardas kilęs iš semitiškų žodžių junginio Yaldā Baʾōth – kuris reiškia „Chaoso sūnus“ arba „Gimęs iš chaoso“. Kiti šaltiniai jį aiškina kaip „Gimęs iš kiaušinio“ ar „Gimęs iš tuštumos“, kas pabrėžia jo nelegalią, netvarkingą prigimtį. Jis nėra blogis absoliučia prasme – jis tiesiog aklas, nežinantis, kad egzistuoja kažkas aukštesnio už jį.
Gnostinėje tradicijoje Jaldabaoto valdžia baigiasi tada, kai siela pažįsta tiesą – kai ji suvokia, jog jos tikrasis šaltinis yra ne šis pasaulis, o šviesos Pleroma. Tuomet ji išsilaisvina iš archontų grandinių. Štai kodėl gnostikai Jėzų laikė ne pasaulio kūrėju, o šviesos pasiuntiniu, atėjusiu pažadinti sielas ir parodyti, kad Jaldabaoto pasaulis – ne galutinė tikrovė, o dvasinės nežinios sapnas.
Kai kuriuose tekstuose, ypač Apokrifinėje Jono knygoje, sakoma, kad Sofija, pamačiusi savo klaidą, iš gailesčio atgailavo, o aukščiausiasis Dievas leido jai susigrąžinti dalį šviesos, kuri buvo įstrigusi Jaldabaote. Taip Sofija tampa išgelbėjimo įrankiu – per ją prasideda pažinimo kelias, vedantis atgal į Vienį.
Jaldabaotas gnostinėje teologijoje simbolizuoja dvasinį aklumą ir pasipūtimą, kai būtybė, turinti tik menką šviesos kibirkštį, ima save laikyti visagale. Tai ne tik mitinė figūra, bet ir žmogaus proto metafora – proto, kuris užmiršo savo dvasinę kilmę ir įtikėjo materijos galia.