Tik Alachas gali pasakyti apie žmonijos sukūrimo tikslą ir tai jis daro per išrinktus žmones, vadinamus pranašais ir šaukliais(skelbėjais). Islamas pripažįsta daugelį Biblijos pranašų tame tarpe Nojų, Abraomą, Mozę, Jėzų ir daug kitų. Paskutinis Alacho pranašas buvo Muhamedas Ibn Abd-Alach Ibn Abd-al Muttalib. Gyvenęs prieš keturiolika šimtmečių. Alachas jam vadovavo, davė savo žodžių ir darbų supratimą, todėl jis tapo pavyzdžiu žmonijai.
Islamo teologijoje visi pranašai laikomi Alacho pasiuntiniais, perteikusiais Dievo valią žmonijai. Svarbu pabrėžti, kad Islamas gerbia visus ankstesnius pranašus, matydamas juos kaip grandis vienoje grandinėje, vedančioje į Muhamedą. Kiekvienas pranašas gavo apreiškimą, pritaikytą savo tautai ir laikmečiui, bet pagrindinė žinia apie vieną Dievą ir moralinį gyvenimą išliko nepakitusi. Koranas pabrėžia pranašų svarbą, vadindamas juos „vadovais“ ir „geradariais“. Pavyzdžiui, Abraomas laikomas „Dievo draugu“ dėl savo tvirto tikėjimo ir atsidavimo. Mozę Koranas apibūdina kaip gavusį tiesioginį Alacho apreiškimą ir vedusį izraelitus iš vergijos. Jėzus, kaip ir kiti pranašai, pripažįstamas kaip Alacho pasiuntinys, nors islamas neigia jo dieviškumą.
Įdomu tai, kad Islamas pabrėžia pranašų žmogiškumą. Jie nebuvo be trūkumų, bet jų tikėjimas ir atsidavimas Alachui padarė juos išrinktais. Muhamedas, kaip paskutinis pranašas, yra laikomas tobulo gyvenimo pavyzdžiu, tačiau ir jis buvo žmogus, susidūręs su iššūkiais ir sunkumais. Korano eilutės, aprašančios pranašų gyvenimus, dažnai pabrėžia jų kantrybę, atsidavimą ir pasiaukojimą. Šios istorijos skirtos įkvėpti musulmonus ir parodyti, kad tikėjimas Alachu gali padėti įveikti bet kokius sunkumus. Tad Islamo pranašų ir šauklių istorijos nėra tik sausos biografijos, bet ir įkvepiančios pamokos, vedančios link dvasinio tobulėjimo ir artimesnio ryšio su Dievu.