Hannya Shingyo, sanskrito kalba vadinama Prajñāpāramitā Hṛdaya Sūtra, lietuviškai reiškia „Širdies sutra“ arba pilnesnis pavadinimas – „Prajñāpāramitos širdies sutra“. Tai vienas reikšmingiausių Mahajanos budizmo tekstų, laikomas visos „Išminties tobulumo“ (Prajñāpāramitā) tradicijos santrauka. Žodis prajñā nusako transcendentinę išmintį, o pāramitā – tobulumą arba perėjimą „į kitą krantą“, simbolizuojantį nušvitimą. Hṛdaya reiškia širdį, todėl šis raštas laikomas visos budistinės išminties esme.
Manoma, kad sutra atsirado I–II a. po Kr. Indijoje, o vėliau išplito per Kiniją, Korėją ir Japoniją. Populiariausias ir iki šiol giedamas vertimas priklauso kinų išminčiui Xuanzangui (VII a.), kurio versiją perėmė beveik visos Rytų Azijos budistinės tradicijos. Nors tekstas trumpas – vos apie 260 kinų ženklų – jis laikomas vienu giliausių filosofinių budizmo dokumentų.
Sutroje bodhisatva Avalokitešvara moko mokinį Šariputrą, kad visi reiškiniai – forma, pojūtis, mąstymas, ketinimas ir sąmonė – yra tušti, t. y. neturi pastovios, savarankiškos prigimties. Viena garsiausių jos eilučių skelbia: „Forma yra tuštuma, tuštuma yra forma.“ Ši išraiška atskleidžia, jog viskas pasaulyje priklauso nuo sąlygų, todėl nėra nieko, kas egzistuotų savarankiškai ar nekintamai.
Hannya Shingyo moko, kad tikrąją laisvę ir ramybę galima patirti tik įžvelgus šią tuštumos tiesą. Kai žmogus suvokia, jog net tokios sąvokos kaip „nušvitimas“, „kenčia“ ar „Budos kelias“ tėra santykinės, dingsta baimė ir prisirišimas prie žodžių bei formų. Dėl to sutra dažnai laikoma ne tiek filosofiniu, kiek meditaciniu tekstu – jos giedojimas Zen, Tendai ar Shingon vienuolynuose naudojamas kaip dvasinės koncentracijos ir vidinio išsilaisvinimo praktika.
Širdies sutra
DIDŽIOSIOS TOBULOSIOS IŠMINTIES ŠIRDIES SUTRA
(Maha Prajna Paramita Hridaya Sutra)
Bodhisatva Avalokitešvara, giliai praktikuodamas tobuląją išmintį (prajñāpāramitā), aiškiai pamatė, kad visi penki būties srautai (skandhos) yra tušti, ir šitaip išsigelbėjo nuo visų kančių.
Šariputra, forma nesiskiria nuo tuštumos, tuštuma nesiskiria nuo formos. Forma yra ne kas kita kaip tuštuma, tuštuma – ne kas kita kaip forma. Lygiai tokie pat yra ir pojūčiai, suvokimai, dariniai bei sąmonė.
Šariputra, visi reiškiniai (dharmai) yra paženklinti tuštumos: jie nei atsiranda, nei išnyksta; jie nėra nei susitepę, nei tyri; jie nei didėja, nei mažėja.
Todėl tuštumoje nėra formos, nėra pojūčių, nėra suvokimų, nėra darinių, nėra sąmonės. Nėra akių, ausų, nosies, liežuvio, kūno, proto. Nėra regimybės, garso, kvapo, skonio, lytėjimo, nėra proto objektų. Nėra regėjimo lauko, <…> nėra ir proto sąmonės lauko.
Nėra nei nežinojimo, nei nežinojimo išnykimo, <…> nėra nei senatvės ir mirties, nei senatvės ir mirties išnykimo. Nėra kančios, nėra jos priežasties, nėra jos nutraukimo, nėra kelio. Nėra žinojimo ir nėra pasiekimo.
Kadangi nėra ko pasiekti, bodhisatva kliaujasi tobuląja išmintimi, ir todėl jo protas yra be kliūčių. Nesant kliūčių, nėra ir baimės. Toli palikęs visas iškreiptas pažiūras, jis pasiekia nirvaną.
Visi praeities, dabarties ir ateities Budos kliaujasi tobuląja išmintimi ir per ją pasiekia neprilygstamą, visišką, tobulą atbudimą.
Todėl žinok, kad tobuloji išmintis (prajñāpāramitā) yra didžioji stebuklinga mantra, didžioji švytinti mantra, aukščiausioji mantra, neprilygstama mantra, kuri panaikina visas kančias ir yra tikra, neapgaulinga.
Todėl skelbiama tobulosios išminties mantra, mantra, kuri sako:
„Gate Gate Paragate Parasamgate Bodhi Svaha.“
(Išėjęs, išėjęs, išėjęs anapus, visiškai nuėjęs anapus, atbudimas, tebūnie!)
Ši sutra – itin koncentruotas Mahajanos budizmo tekstas, todėl beveik kiekvienas jos žodis yra simbolinis ir turi filosofinę reikšmę. Pirmasis sakinys „Om! Garbė Šventajai ir Kilniajai Išminties Tobulybei!“ yra tradicinis atsidavimo šauksmas. „Om“ – seniausias Indijos garsas-mantra, simbolizuojantis visatos pilnatvę ir pirminį garsą, iš kurio kyla visa egzistencija. „Išminties tobulybė“ – tai Prajñāpāramitā, viena pagrindinių Mahajanos sąvokų, reiškianti transcendentinę išmintį, kuri peržengia įprastą dualistinį mąstymą.
Pagrindinis veikėjas – bodhisatva Avalokitešvara (sanskrito vardas reiškia „tas, kuris įžvelgia pasaulio kančias“). Jis įkūnija užuojautą ir išmintį, ir dažnai laikomas būtybe, kuri sąmoningai atsisako įeiti į galutinę nirvaną, kad padėtų kitoms būtybėms išsivaduoti. Avalokitešvara sutroje kalbasi su Šariputra (Šāriputra), kuris buvo vienas artimiausių istorinio Budos mokinių, garsėjęs savo intelektu ir gebėjimu sisteminti mokymą. Šis dialogas tarp užuojautos ir išminties simbolizuoja dvasinę pusiausvyrą, kurią privalo pasiekti kiekvienas siekiantis nušvitimo.
Sąvoka „penki sudėtiniai dariniai“ (skandhos) nusako žmogaus egzistencijos komponentus: formą (rūpa), jausmus (vedanā), suvokimus (saññā), valios aktus arba mentalinius darinius (saṅkhāra) ir sąmonę (viññāṇa). Avalokitešvara, pažvelgęs į juos „giliai pasinėręs į Išminties tobulybės praktiką“, mato, kad jie yra „tušti savaiminės prigimties“. „Tuštuma“ (śūnyatā) čia nereiškia nebūties, bet priklausomą kilimą – viskas egzistuoja tik dėl sąlygų ir neturi savarankiško, pastovaus „aš“.
Kai sutroje sakoma „forma yra tuštuma, tuštuma yra forma“, išreiškiama pagrindinė Prajñāpāramitā filosofijos ašis: materija ir tuštuma nėra priešybės, jos tapatinamos kaip dvi to paties reiškinio pusės. Tuo būdu išnyksta skirtis tarp subjekto ir objekto, tarp kūno ir sąmonės. Šariputrai pateikiami pavyzdžiai per juslines sritis – akis, ausis, nosį, liežuvį, kūną ir protą – kad parodytų, jog nė vienas iš šių elementų neturi nepriklausomos esmės.
Sutros vidurinėje dalyje nuosekliai neigiamas viskas, prie ko žmogus įpratęs prisirišti: juslės, pažinimas, gimimas, mirtis, net „keturios tauriosios tiesos“ – nes viskas tuščia ir sąlygiška. Šis radikalus neigimas skirtas ne nihilizmui, o išsilaisvinimui iš konceptualaus mąstymo, kuris kuria kančios pagrindą.
Kai sakoma „bodhisattva nieko nepasiekia“, tai reiškia, kad aukščiausia išmintis nepasiekiama per pastangas ar žinojimą – ji atsiveria tada, kai nelieka pasiekėjo ir pasiekimo atskirties. Tada sąmonė tampa „neaptemdyta“, nebesivaržo nuo baimės, o tai veda į nirvaną – visišką išsilaisvinimą iš kančios.
Pabaigoje minima mantra – „Gate, gate, paragate, parasamgate, bodhi, svaha!“ – tai sanskrito žodžiai, reiškiantys: „Nueita, nueita, nueita anapus, visiškai nueita anapus, nušvitimas, tebūna!“ Ji išreiškia dvasinę kelionę nuo iliuzijos prie išminties, nuo atskirumo prie vienybės. Šis užbaigimas nėra pažodinė malda, o išgyventa nušvitimo būsena, kurioje išmintis ir užuojauta susilieja į vieną patirtį.