Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkis ramybėje.
Skaitykite daugiau..
Mirties tema įvairiose religijose turi šviesiąją pusę. Pavyzdžiui, senovės krikščionybės katakombose mirties diena buvo vadinama gimtadieniu amžinybei. Tikintieji švęsdavo šią datą valgydami kapinėse kartu su mirusiaisiais, taip parodydami, kad ryšys tarp gyvųjų ir išėjusių niekada nutrūksta. Judaizme tradiciškai netvarkomi mirusiųjų kapai gėlėmis, vietoje to lankytojai ant antkapio padeda nedidelį akmenuką. Šis paprotys kilo iš klajokliško dykumos gyvenimo, kuomet akmenų krūvelės saugojo kapus nuo laukinių žvėrių ir tarnavo kaip amžinas žymuo. Rytų tradicijose egzistuoja supratimas, kad siela po kūno mirties pereina tam tikrą virsmą, o artimųjų maldos veikia kaip kelrodis šviesos link. Įdomu tai, kad senovės lietuviai neturėjo gedulo supratimo dabartine prasme. Jie velionį palydėdavo su dainomis bei vaišėmis, nes tikėjo, jog siela keliauja į jaukią amžinąją buveinę pas savo protėvius. Toks požiūris pašalina baimę ir mirtį paverčia natūraliu virsmu. Galiausiai, žmogiškasis ilgesys visada ieško paguodos aukštesnėse jėgose. Tikėjimas suteikia ramybę ir primena, kad kiekvienas žemiškasis kelias turi prasmingą pabaigą.