Girolamo Savonarola (Džirolamas Savonarola) – italų dominikonas, pamokslininkas ir trumpalaikis Florencijos valdovas, žinomas dėl griežtų moralės reikalavimų ir kovos su prabanga. Gimė 1452 metų rugsėjo 21 dieną Ferraroje, mirė 1498 metų gegužės 23 dieną Florencijoje, pakartas ir sudegintas kaip eretikas. Jo gyvenimas – pavyzdys, kaip religinis uolumas gali sukelti visuomenės perversmą, bet ir greitą žlugimą.
Savonarola augo pasiturinčioje šeimoje, mokėsi medicinos ir filosofijos, bet 1475 metais įstojo į dominikonų ordiną Bolonijoje, atsisakydamas pasaulietiško gyvenimo. Nuo 1482 metų pamokslavo Florencijoje, San Marco vienuolyne. Iš pradžių mažai kas kreipė dėmesį, bet devintajame dešimtmetyje jo pranašystės apie Dievo bausmę ir Prancūzijos karaliaus invaziją išsipildė – 1494 metais Medici’ai buvo nuversti, o Savonarola tapo miesto dvasiniu lyderiu.
Jis įvedė teokratinę respubliką, organizavo „tuštybių laužus” – degino prabangius drabužius, knygas, meno kūrinius, lošimo kortas. Vaikai vaikščiojo gatvėmis, rinkdami „nuodėmingus” daiktus. Savonarola kritikavo popiežių Aleksandrą VI už korupciją, ragino bažnyčios reformą. Bet parama greit išblėso – žmonės pavargo nuo griežtumo, o popiežius ekskomunikavo jį 1497 metais. 1498-aisiais areštuotas, kankintas, nuteistas ir sudegintas Piazza della Signoria su dviem bendražygiais.
Jo šalininkai vadino pranašu, priešai – fanatiku. Savonarola įkvėpė vėlesnius reformatorius, bet jo valdymas parodė, kaip religinis entuziazmas gali virsti prievarta.
Savonarolos kūriniai: trumpi aprašymai
Savonarola paliko daug pamokslų, traktatų ir dvasinių tekstų, dažnai parašytų lotyniškai ar itališkai, su stipriu raginimu atgailai, moralinei reformai ir bažnyčios atsinaujinimui. Daugelis išleisti po jo mirties, o kai kurie tapo populiarūs dėl pranašiško tono.
„Apie Bažnyčios paprastumą ir reformą” (De simplicitate Christianae vitae)
Šis traktatas, parašytas lotyniškai ir vėliau išverstas į italų kalbą paties Savonarolos, ragina grįžti prie paprasto krikščioniško gyvenimo. Autorius kritikuoja prabangą, tuštybę ir ceremonialų perteklių bažnyčioje, teigdamas, kad tikras tikėjimas remiasi vidine kontempliacija, o ne išoriniais ritualais. Jis pabrėžia asketiškumą, savęs atsižadėjimą ir Dievo artumą be tarpininkų, matydamas paprastumą kaip kelią į tikrą laimę sielai. Tekste juntama kritika šiuolaikinei bažnyčiai už nukrypimą nuo evangelinio skurdo.
Pamokslų rinkiniai, kaip „Pamokslai apie Agėją” ar „Pamokslai apie Psalmę”
Savonarolos pamokslai – jo pagrindinė jėga, dažnai sakomi Florencijos katedroje ir vėliau surinkti rinkiniuose.
- Pamokslai apie Agėją (Prediche sopra Aggeo): Tai ciklas iš kelių dešimčių pamokslų, sakytų 1494–1495 metais, remiantis pranašo Agėjo knyga. Juose Savonarola aiškina Florencijos atgimimą kaip Dievo plano dalį – miestą kaip naują Jeruzalę, kur reikia statyti „šventyklą” moraliniu atsinaujinimu. Daug dėmesio politinei reformai: ragina respublikinę valdžią, kritikuoja tironiją, siūlo modelį pagal Veneciją su plačiu piliečių dalyvavimu. Pamokslai pilni pranašysčių apie bausmę už nuodėmes ir kvietimų atgailai, tiesiogiai paveikusių Florencijos konstituciją po Medičių nuvertimo.
- Pamokslai apie Psalmę: Čia dažniausiai minimi pamokslai apie konkrečias psalmes, pavyzdžiui, „Quam bonus” (Koks geras Dievas Izraeliui) ar vėlyvieji kalėjimo meditacijos ant 51 ir 31 psalmių (Miserere mei Deus ir Tristitia obsedit me). Juose – gilus asmeninis apmąstymas apie nuodėmę, atgailą ir Dievo gailestingumą. Kalėjimo tekstai parašyti kaip dialogai tarp Liūdesio ir Vilties, rodantys Savonarolos vidinę kovą prieš egzekuciją – nuo desperacijos iki pasitikėjimo Dievu.
„Pranašysčių kompendiumas” (Compendium revelationum)
Šis darbas, parašytas 1495 metais ir greit išplatintas, – Savonarolos vizijų ir pranašysčių rinkinys. Autorius pasakoja apie savo regėjimus: bausmę Italijai už nuodėmes, Prancūzijos karaliaus Karolio VIII invaziją kaip „naująjį Kirą”, bažnyčios korupciją ir ateinantį atsinaujinimą. Tekstas struktūruotas kaip dialogas ar aprašymas, ginantis savo pranašiškumą prieš skeptikus. Jis tapo populiarus, nes daug pranašysčių atrodė išsipildžiusios, stiprindamas Savonarolos autoritetą kaip Dievo balso.
„Traktatas apie meilę” ir kiti dvasiniai raštai
Traktatas apie Jėzaus Kristaus meilę (Trattato dell’amore di Gesù Cristo) – vienas iš dvasinių tekstų, skirtų raginti tikinčiuosius mylėti Kristų visa širdimi. Savonarola aiškina meilę kaip aukščiausią dorybę, vedančią prie atsižadėjimo pasaulio ir vienybės su Dievu. Tekste daug pavyzdžių iš Evangelijos, kviečiama kontempliuoti Kristaus kančią ir sekti Juo kasdieniame gyvenime. Kiti panašūs raštai, kaip traktatai apie mentalinę maldą ar našlių gyvenimą, pabrėžia vidinį dvasingumą, atgailą ir moralinį grynumą.
Šie kūriniai rodo Savonarolą kaip ugningą reformatorių, jungiantį biblinį aiškinimą su kasdienėmis problemomis – nuo politikos iki asmeninės atgailos. Jo tekstai pilni aistros, kartais perdėtos, bet visada nukreipti į bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimą.