Trečiąją paslaptį savo ranka parašė sesuo Liucija dos Santos – viena iš trijų Fatimos regėtojų.
Ji gavo leidimą tai padaryti 1943–1944 metais, kai sunkiai sirgo ir vyskupas jai liepė užrašyti tai, ką iki tol saugojo tik savo širdyje. Laiškas buvo parašytas 1944 m. sausio 3 d.
Kodėl tas laiškas buvo slaptas?
- Pats tekstas buvo įdėtas į voką ir perduotas Leirijos-Fatimos vyskupui, su sąlyga, kad jis bus atplėštas arba:
- Po 1960 metų,
- Arba kai Bažnyčia nuspręs, kad laikas jį paskelbti.
- Slaptumo priežastis – paslaptyje minimi sunkūs įvykiai Bažnyčiai ir pasauliui. Bažnyčia bijojo, kad per ankstyvas paviešinimas gali sukelti paniką arba neteisingus aiškinimus.
Iš pradžių dokumentas buvo Leirijos-Fatimos vyskupijoje. Vėliau perduotas į Vatikano archyvus – į Tikėjimo mokymo kongregacijos (tuomet vadintos Šventosios Oficijos) slaptąją saugyklą.
Kada ir kas išslaptino?
- Popiežius Jonas Paulius II nusprendė paviešinti trečiąją paslaptį po to, kai pats išgyveno pasikėsinimą 1981 m. gegužės 13 d. (Fatimos apsireiškimo metinė diena).
- Dokumentas buvo paviešintas 2000 m. birželio 26 d. oficialiu Tikėjimo mokymo kongregacijos pareiškimu.
- Paviešinimą parengė kardinolas Josephas Ratzingeris (vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI).
Kas parašyta trečiojoje paslaptyje?
- Vizija, kurioje angelas ragina pasaulį atgailauti.
- Regėjimas apie miestą, apimtą griuvėsių ir lavonų.
- Popiežius eina per miestą, meldžiasi už mirusiuosius, o vėliau pats nužudomas kartu su kitais vyskupais, kunigais, pasauliečiais.
- Vėliau matomas didelis kryžius ir angelai, renkantys kraują iš kankinių, kurį aukoja Dievui.
Liucija niekur nerašė tiesiogiai, kad tai pasaulio pabaiga ar konkretus karas. Tai buvo simbolinė vizija apie tikėjimo persekiojimą, apie Bažnyčios ir popiežiaus kančias.
Kas nuo to pasikeitė?
- Bažnyčia paaiškino, kad trečioji paslaptis jau išsipildė XX amžiuje (ypač per karus ir pasikėsinimą į Joną Paulių II).
- Ji nepranašauja pasaulio pabaigos, kaip daugelis buvo manę.
- Bažnyčia paskatino tikėjimą, maldą, atsivertimą, o ne baimę.
- Baigėsi daugybė sąmokslo teorijų apie neva slepiamą pasaulinę katastrofą.
Istorija trumpai:
1917 – Fatimos apsireiškimai vaikams.
1944 – sesuo Liucija parašo trečiąją paslaptį.
1960 – Vatikane apsvarstyta, bet nuspręsta dar neskelbti.
1981 – pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II.
2000 – trečioji paslaptis oficialiai paskelbiama.
Nuntius Fatimae tekstas
Kai antrasis tūkstantmetis užleidžia vietą trečiajam, popiežius Jonas Paulius II nusprendė paskelbti trečiąją Fatimos paslapties dalį.
XX amžius buvo vienas lemtingiausių žmonijos istorijoje, pažymėtas tragiškais ir žiauriais įvykiais, kurių kulminacija tapo pasikėsinimas į „saldųjį Kristų žemėje“. Dabar uždanga atitraukiama nuo įvykių sekos, kuri kuria istoriją ir giliai ją interpretuoja dvasine perspektyva, svetima dabartinėms nuostatoms, dažnai persmelktoms racionalizmo.
Per visą istoriją buvo antgamtinių apsireiškimų ir ženklų, kurie paliečia žmogaus įvykių esmę ir, stebindami tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius, atlieka savo vaidmenį istorijos raidoje. Šios apraiškos niekada negali prieštarauti tikėjimo turiniui, todėl jų dėmesys turi būti sutelktas į Kristaus skelbimo esmę: Tėvo meilę, kuri skatina vyrus ir moteris atsiversti ir suteikia malonę, reikalingą atsiduoti Jam su vaikišku atsidavimu. Tai taip pat yra Fatimos žinia, kuri savo skubiu kvietimu atsiversti ir atgailauti traukia mus į Evangelijos širdį.
Fatima neabejotinai yra pranašiškiausia iš šiuolaikinių apsireiškimų. Pirmoji ir antroji paslapties dalys – kurios čia skelbiamos iš eilės, kad būtų užbaigta dokumentacija – ypač kalba apie bauginantį pragaro regėjimą, atsidavimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, Antrąjį pasaulinį karą ir galiausiai pranašystę apie milžinišką žalą, kurią Rusija padarys žmonijai, atsisakydama krikščioniškojo tikėjimo ir priimdama komunistinį totalitarizmą.
1917 m. niekas negalėjo įsivaizduoti viso to: trys Fatimos piemenėliai mato, klauso ir prisimena, o Liucija, išlikusi liudininkė, visa tai užrašo, kai to reikalauja Leirijos vyskupas ir gavusi Švenčiausiosios Mergelės leidimą.
Pirmųjų dviejų paslapties dalių, kurios jau buvo paskelbtos ir todėl yra žinomos, aprašymui pasirinkome sesers Liucijos tekstą, parašytą Trečiajame memuare 1941 m. rugpjūčio 31 d.; kai kurios pastabos buvo pridėtos Ketvirtajame memuare 1941 m. gruodžio 8 d.
Trečioji „paslapties“ dalis buvo užrašyta „Jo Ekscelencijos Leirijos vyskupo ir Švenčiausiosios Motinos įsakymu…“ 1944 m. sausio 3 d.
Yra tik vienas rankraštis, kuris čia fotostatiškai atkuriamas. Užantspauduotas vokas iš pradžių buvo Leirijos vyskupo saugomas. Siekiant geriau apsaugoti „paslaptį“, vokas 1957 m. balandžio 4 d. buvo perkeltas į Šventojo Oficiumo Slaptąjį Archyvą. Leirijos vyskupas apie tai informavo seserį Liuciją.
Remiantis Archyvų įrašais, Šventojo Oficiumo komisaras, tėvas Pierre Paul Philippe, OP, gavęs kardinolo Alfredo Ottaviani sutikimą, 1959 m. rugpjūčio 17 d. atnešė voką, kuriame buvo trečioji Fatimos „paslapties“ dalis, popiežiui Jonui XXIII. „Po tam tikrų dvejonių“, Jo Šventenybė pasakė: „Palauksime. Melsiuosi. Pranešiu jums, ką nuspręsiu.“
Tiesą sakant, popiežius Jonas XXIII nusprendė grąžinti užantspauduotą voką Šventajam Oficiumui ir neatskleisti trečiosios „paslapties“ dalies.
Paulius VI perskaitė turinį kartu su pavaduotoju, arkivyskupu Angelo Dell’Acqua, 1965 m. kovo 27 d. ir grąžino voką į Šventojo Oficiumo Archyvus, nusprendęs neskelbti teksto.
Savo ruožtu Jonas Paulius II paprašė voko, kuriame buvo trečioji „paslapties“ dalis, po pasikėsinimo į jį 1981 m. gegužės 13 d. 1981 m. liepos 18 d. kardinolas Franjo Šeper, Kongregacijos prefektas, perdavė du vokus arkivyskupui Eduardo Martínez Somalo, Valstybės sekretoriato pavaduotojui: vieną baltą voką, kuriame buvo originalus sesers Liucijos tekstas portugalų kalba; kitą oranžinį, su „paslapties“ vertimu į italų kalbą. Rugpjūčio 11 d. arkivyskupas Martínez grąžino abu vokus į Šventojo Oficiumo Archyvus.
Kaip gerai žinoma, popiežius Jonas Paulius II iš karto pagalvojo apie pasaulio pašventinimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir pats sukūrė maldą tam, ką jis pavadino „Patikėjimo aktu“, kuris turėjo būti švenčiamas Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje 1981 m. birželio 7 d., per Sekmines, dieną, pasirinktą paminėti 1600-ąsias Konstantinopolio Pirmojo Susirinkimo metines ir 1550-ąsias Efeso Susirinkimo metines. Kadangi popiežius negalėjo dalyvauti, buvo transliuojamas jo įrašytas kreipimasis. Toliau pateikiama dalis, kuri konkrečiai susijusi su Patikėjimo aktu:
„Visų žmonių ir tautų Motina, tu žinai visas jų kančias ir viltis. Savo motiniškoje širdyje jauti visas kovas tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos, kurios purto pasaulį: priimk mūsų prašymą, kurį, vedami Šventosios Dvasios, tiesiogiai kreipiame į tavo širdį, ir apglėbk Motinos ir Viešpaties Tarnaitės meile tuos, kurie labiausiai laukia šio apkabinimo, taip pat tuos, kurių patikėjimo akto tu ypač lauki. Paimk į savo motinišką globą visą žmoniją, kurią su meile patikime tau, o Motina. Tegul visiems ateina taikos ir laisvės, tiesos, teisingumo ir vilties laikas.“
Norėdamas dar išsamiau atsiliepti į „Mūsų Ponios“ prašymus, Šventasis Tėvas norėjo aiškiau išreikšti 1981 m. gegužės 7 d. Patikėjimo aktą, kuris buvo pakartotas Fatimoje 1982 m. gegužės 13 d. 1984 m. kovo 25 d. Šv. Petro aikštėje, prisimindamas Marijos „fiat“, ištartą per Apreiškimą, Šventasis Tėvas, dvasiškai susivienijęs su pasaulio vyskupais, kurie buvo iš anksto „sukviesti“, patikėjo visus vyrus ir moteris bei visas tautas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai žodžiais, kurie atspindėjo 1981 m. išsakytus širdingus žodžius:
„O visų vyrų ir moterų, visų tautų Motina, tu, kuri žinai visas jų kančias ir viltis, tu, kuri motiniškai jauti visas kovas tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos, kurios kamuoja šiuolaikinį pasaulį, priimk mūsų šauksmą, kurį, vedami Šventosios Dvasios, tiesiogiai kreipiame į tavo Širdį. Apglėbk šį mūsų žmogiškąjį pasaulį, kurį patikime ir pašventiname tau, nes esame labai susirūpinę dėl žmonių ir tautų žemiškojo ir amžinojo likimo.
Ypatingai patikime ir pašventiname tau tuos individus ir tautas, kuriems ypač reikia šio patikėjimo ir pašventinimo.
„Mes kreipiamės į tavo apsaugą, šventoji Dievo Motina!“ Nepaniekink mūsų prašymų mūsų reikaluose.“
Tada popiežius tęsė dar tvirčiau ir su konkrečiomis nuorodomis, tarsi komentuodamas Fatimos žinią jos skausmingame išsipildyme:
„Štai, stovėdami prieš tave, Kristaus Motina, prieš tavo Nekalčiausiąją Širdį, mes, kartu su visa Bažnyčia, norime prisijungti prie pašventinimo, kurį tavo Sūnus, iš meilės mums, atliko Tėvui: „Dėl jų“, – sakė jis, – „aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje“ (Jn 17, 19). Norime susivienyti su mūsų Atpirkėju šiuo jo pašventinimu pasauliui ir žmonijai, kuris jo dieviškoje Širdyje turi galią gauti atleidimą ir užtikrinti atlyginimą.
Šio pašventinimo galia tęsiasi visą laiką ir apima visus individus, tautas ir nacijas. Ji įveikia kiekvieną blogį, kurį tamsos dvasia sugeba pažadinti ir iš tikrųjų pažadino mūsų laikais žmogaus širdyje ir jo istorijoje.
Kaip giliai jaučiame žmonijos ir pasaulio – mūsų šiuolaikinio pasaulio – pašventinimo kartu su pačiu Kristumi poreikį! Nes Kristaus atperkamoji misija turi būti dalijamasi pasauliui per Bažnyčią.
Šie Atpirkimo metai tai rodo: visos Bažnyčios ypatingasis Jubiliejus.
Virš visų kūrinių tebūna palaiminta tu, Viešpaties Tarnaitė, kuri visapusiškai paklusai dieviškajam pašaukimui!
Sveika, tu, kuri visiškai susivienijusi su tavo Sūnaus atperkamuoju pašventinimu!
Bažnyčios Motina! Apšviesk Dievo Tautą tikėjimo, vilties ir meilės keliais! Ypatingai apšviesk tas tautas, kurių pašventinimo ir patikėjimo mūsų tu lauki. Padėk mums gyventi Kristaus pašventinimo tiesoje visai šiuolaikinio pasaulio žmonijai.
Patikėdami tau, o Motina, pasaulį, visus individus ir tautas, mes taip pat patikime tau patį šio pasaulio pašventinimą, padėdami jį į tavo motiniškąją Širdį.
Nekalčiausioji Širdie! Padėk mums įveikti blogio grėsmę, kuri taip lengvai įsišaknija šių dienų žmonių širdyse ir kurios neišmatuojami padariniai jau slegia mūsų šiuolaikinį pasaulį ir atrodo užkerta kelius į ateitį!
Iš bado ir karo, išvaduok mus.
Iš branduolinio karo, iš neaprėpiamo savidestrukcijos, iš bet kokio karo, išvaduok mus.
Iš nuodėmių prieš žmogaus gyvybę nuo pat jos pradžios, išvaduok mus.
Iš neapykantos ir Dievo vaikų orumo žeminimo, išvaduok mus.
Iš bet kokios neteisybės visuomenės gyvenime, tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu, išvaduok mus.
Iš pasirengimo trypčioti Dievo įsakymus, išvaduok mus.
Iš bandymų užgniaužti žmogaus širdyse pačią Dievo tiesą, išvaduok mus.
Iš gėrio ir blogio suvokimo praradimo, išvaduok mus.
Iš nuodėmių prieš Šventąją Dvasią, išvaduok mus, išvaduok mus.
Priimk, Kristaus Motina, šį šauksmą, kupiną visų atskirų žmonių kančių, kupiną visų visuomenių kančių.
Padėk mums Šventosios Dvasios galia įveikti visas nuodėmes: asmenines nuodėmes ir „pasaulio nuodėmę“, nuodėmę visomis jos apraiškomis.
Tegul dar kartą pasaulio istorijoje atsiskleidžia begalinė Atpirkimo išganingoji galia: gailestingosios Meilės galia! Tegul ji sustabdo blogį! Tegul ji perkeičia sąžines! Tegul tavo Nekalčiausioji Širdis visiems atskleidžia Vilties šviesą!
Sesuo Liucija asmeniškai patvirtino, kad šis iškilmingas ir visuotinio pašventinimo aktas atitiko tai, ko norėjo Mūsų Ponios („Sim, está feita, tal como Nossa Senhora a pediu, desde o dia 25 de Março de 1984“: „Taip, tai buvo atlikta taip, kaip prašė Mūsų Ponios, 1984 m. kovo 25 d.“: 1989 m. lapkričio 8 d. laiškas). Todėl bet kokios tolesnės diskusijos ar prašymai neturi pagrindo.
Čia pateiktoje dokumentacijoje prie sesers Liucijos rankraščių pridėti keturi kiti tekstai: 1) Šventojo Tėvo 2000 m. balandžio 19 d. laiškas seseriai Liucijai; 2) 2000 m. balandžio 27 d. pokalbio su seserimi Liucija aprašymas; 3) pareiškimas, kurį Šventasis Tėvas pavedė perskaityti kardinolui Angelo Sodano, Valstybės sekretoriui, 2000 m. gegužės 13 d.; 4) teologinis komentaras, kurį pateikė kardinolas Josephas Ratzingeris, Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas.
Sesuo Liucija jau buvo pateikusi užuominą apie trečiosios „paslapties“ dalies aiškinimą laiške Šventajam Tėvui, datuotame 1982 m. gegužės 12 d.:
„Trečioji paslapties dalis susijusi su Mūsų Ponios žodžiais: ‘Jei ne, [Rusija] paskleis savo klaidas po visą pasaulį, sukeldama karus ir Bažnyčios persekiojimus. Gerieji bus kankinami; Šventasis Tėvas turės daug kentėti; įvairios tautos bus sunaikintos’ (1917 m. liepos 13 d.).
Trečioji paslapties dalis yra simbolinis apreiškimas, susijęs su šia Žinios dalimi, priklausantis nuo to, ar mes priimsime, ar ne tai, ko pati Žinia mūsų prašo: ‘Jei mano prašymai bus išklausyti, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, ji paskleis savo klaidas po visą pasaulį ir t. t.’.
Kadangi mes neišklausėme šio Žinios kvietimo, matome, kad jis išsipildė, Rusija užkrėtė pasaulį savo klaidomis. Ir jei dar nematėme visiško šios pranašystės paskutinės dalies išsipildymo, mes artėjame prie to pamažu, dideliais žingsniais. Jei neatsisakysime nuodėmės, neapykantos, keršto, neteisybės, žmogaus teisių pažeidimų, amoralumo ir smurto kelio ir t. t.
Ir nesakykime, kad tai Dievas mus taip baudžia; priešingai, tai patys žmonės ruošia sau bausmę. Savo gerumu Dievas mus įspėja ir kviečia į teisingą kelią, gerbdamas mums suteiktą laisvę; todėl žmonės yra atsakingi.“ (5)
Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas paskelbti trečiąją Fatimos „paslapties“ dalį užbaigia istorijos laikotarpį, pažymėtą tragišku žmogaus galios ir blogio troškimu, tačiau persmelktą Dievo gailestingosios meilės ir Jėzaus bei Bažnyčios Motinos rūpestingo globos.
Dievo, istorijos Viešpaties, veikimas ir žmogaus bendra atsakomybė jo kūrybinės laisvės dramoje yra du stulpai, ant kurių kuriama žmogaus istorija.
Mūsų Ponios, apsireiškusios Fatimoje, primena šias pamirštas vertybes. Ji mums primena, kad žmogaus ateitis yra Dieve, ir kad mes esame aktyvūs bei atsakingi partneriai kuriant tą ateitį.
Tarcisio Bertone, SDB
Verčelio arkivyskupas emeritas
Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretorius