Enciklika Summi Pontificatus

Enciklika „Summi Pontificatus“ buvo paskelbta 1939 m. spalio 20 d. Tai pirmasis popiežiaus Pijaus XII oficialus dokumentas, išleistas vos po kelių mėnesių nuo jo išrinkimo į popiežiaus sostą 1939 m. kovo 2 d. Dokumentas buvo paskelbtas jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Vokietija ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją.

Lietuviškai enciklika dažniausiai vadinama „Aukščiausiojo pontifikato“, „Apie žmonijos vienybę“ arba „Apie žmonių visuomenės vienybę“. Šie pavadinimai atspindi lotyniško originalo „Summi Pontificatus“ prasmę ir pagrindinę dokumento temą – žmonijos vienybės svarbą.

Enciklika buvo parašyta reaguojant į tuo metu Europoje plintančias totalitarines ideologijas – nacizmą ir komunizmą. Popiežius Pijus XII siekė pabrėžti krikščioniškų vertybių svarbą ir pasmerkti ideologijas, kurios neigia Dievą, skatina rasinę neapykantą ir siekia visiškos valstybės kontrolės. Dokumente taip pat išreiškiamas susirūpinimas dėl karo pradžios ir kviečiama grįžti prie moralinių ir dvasinių vertybių.

Pagrindinės temos

1. Žmonijos vienybė: Popiežius pabrėžia, kad visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir todėl turi vienodą orumą, nepriklausomai nuo rasės ar tautybės. Jis cituoja šv. Pauliaus žodžius, kad Kristuje „nėra nei žydo, nei graiko“, taip pasmerkdamas rasizmą ir antisemitizmą.
2. Moralinių normų atmetimas: Enciklikoje teigiama, kad daugelis pasaulio problemų kyla iš moralinių normų atmetimo ir Dievo neigimo. Tai veda prie egoizmo, nesantaikos ir karų.
3. Valstybės ir Bažnyčios santykiai: Popiežius kritikuoja totalitarines valstybes, kurios siekia visiškos kontrolės ir neleidžia Bažnyčiai laisvai vykdyti savo misijos. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia turi teisę ir pareigą ugdyti žmones pagal krikščioniškas vertybes.
4. Lenkijos okupacija: Nors enciklika parašyta diplomatiška kalba, joje aiškiai išreiškiamas susirūpinimas dėl Lenkijos užpuolimo ir okupacijos. Popiežius meldžiasi už Lenkijos tautą ir ragina atkurti jos nepriklausomybę.
5. Krikščioniškos meilės svarba: Dokumente pabrėžiama, kad tik per krikščionišką meilę ir solidarumą galima pasiekti taiką ir teisingumą pasaulyje.

Enciklika buvo plačiai aptarinėjama ir turėjo didelį poveikį. Vakarų sąjungininkai, ypač Prancūzija, sveikino dokumentą ir netgi platino jo kopijas Vokietijoje. Tačiau nacistinė Vokietija reagavo priešiškai – gestapas laikė encikliką priešiška ir bandė riboti jos platinimą. Nepaisant to, dokumentas sustiprino Bažnyčios poziciją prieš totalitarizmą ir skatino tikinčiuosius laikytis krikščioniškų vertybių.

1939 m. buvo ypatingai įtemptas laikotarpis: prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Vokietija ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, Europoje plito totalitarinės ideologijos. Popiežius Pijus XII, matydamas šias grėsmes, siekė pabrėžti krikščioniškų vertybių svarbą ir pasmerkti ideologijas, kurios neigia Dievą ir žmogaus orumą.

SUMMI PONTIFICATUS

POPIEŽIAUS PIJAUS XII ENCIKLIKA

APIE ŽMONIJOS VIENYBĘ

MŪSŲ GERBIAMIEMS BROLIAMS: PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS ORDINA RAMS,
TURINTIEMS TAIKĄ IR BENDRYSTĘ SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU

Gerbiami Broliai,
Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.

Šiais metais, kai minimos keturiasdešimtosios žmonijos pašventinimo mūsų Atpirkėjo Švenčiausiajai Širdžiai metinės, neįžvelgiamas Viešpaties sumanymas, be jokio mūsų nuopelno, uždėjo ant mūsų aukštąją Aukščiausiojo Pontifikato orumą ir sunkią atsakomybę; mat šis pašventinimas buvo paskelbtas mūsų nemirtingojo pirmtako Leono XIII praėjusio amžiaus pabaigoje užbaigusio Šventojo Jubiliejaus pradžioje.

2. Ir Mes, kaip naujai įšventintas kunigas, tuomet tik gavęs teisę sakyti „Eisiu prie Dievo altoriaus“ (Ps 43, 4), su tikru pritarimu, entuziazmu ir džiaugsmu pasveikinome encikliką Annum Sacrum kaip dangaus žinią. Mes su karštu susižavėjimu prisijungėme prie motyvų ir tikslų, kurie įkvėpė ir nukreipė tikrai apvaizdišką Pontifiko veiksmą, taip tiksliai diagnozavusį atvirus ir paslėptus savo laikų poreikius bei žaizdas. Todėl natūralu, kad Mes šiandien jaučiame gilų dėkingumą Apvaizdai, kuri lėmė, kad pirmieji mūsų Pontifikato metai būtų susiję su tokia brangia ir miela mūsų pirmųjų kunigystės metų atmintimi, ir kad Mes pasinaudotume proga pagerbti Karalių karalių ir Viešpačių Viešpatį (1 Tim 6, 15; Apr 19, 6) kaip savotišką įžanginę mūsų Pontifikato maldą, mūsų garbaus pirmtako dvasia ir ištikimai vykdydami jo sumanymus, ir galiausiai, kad Mes padarytume tai mūsų tikslų, mūsų vilčių, mūsų mokymo, mūsų veiklos, mūsų kantrybės ir mūsų kančių alfa ir omega, pašvęsdami juos visus Kristaus Karalystės plėtrai.
3. Kai Mes iš amžinybės perspektyvos peržiūrime pastaruosius keturiasdešimt metų, jų išorinius įvykius ir vidinius pokyčius, sverdami pasiekimus prieš trūkumus, Mes vis aiškiau matome šventojo žmonijos pašventinimo Kristui Karaliui reikšmę; matome jo įkvepiantį simbolizmą, jo galią tobulinti ir pakylėti, stiprinti ir fortifikuoti sielas. Be to, matome tame pašventinime įžvalgią išmintį, kuri siekia atkurti ir įnobeliuoti visą žmogaus visuomenę bei skatinti jos tikrąją gerovę. Ji mums vis aiškiau atsiskleidžia kaip paguodos ir malonės žinia iš Dievo ne tik Jo Bažnyčiai, bet ir pasauliui, kuris pernelyg smarkiai reikalingas pagalbos ir vadovavimo: pasauliui, kuris, užsiėmęs trumpalaikių dalykų garbinimu, pasiklydo ir išeikvojo savo jėgas veltui ieškodamas žemiškų idealų. Tai žinia žmonėms, kurie vis didėjančiais skaičiais atitrūko nuo tikėjimo Kristumi ir, dar daugiau, nuo Jo įstatymo pripažinimo ir laikymosi; žinia, priešinga tai gyvenimo filosofijai, kuriai meilės ir atsižadėjimo doktrina, skelbiama Kalno pamoksle, ir dieviškasis meilės aktas ant Kryžiaus atrodo kaip kliūtis ir kvailystė.
4. Net kaip Viešpaties pranašas vieną dieną paskelbė tiems, kurie jo ieškojo ir klausinėjo: „Štai Dievo Avinėlis“ (Jn 1, 29), norėdamas įspėti, kad tautų trokštamasis (plg. Ag 2, 8), nors dar neatpažintas, buvo tarp jų, taip ir Kristaus atstovas iškėlė savo galingą maldavimą: „Štai jūsų Karalius“ (Jn 19, 14) atsimetėliams, abejojantiems, svyruojantiems, dvejojantiems, kurie arba atsisakė sekti šlovingąjį Atpirkėją, gyvenantį ir veikiantį savo Bažnyčioje, arba sekė Jį nerūpestingai ir tingiai.
5. Iš plintančio ir gilėjančio atsidavimo Atpirkėjo Dieviškajai Širdžiai, kuris pasiekė savo puikų kulminaciją žmonijos pašventinimu praėjusio amžiaus pabaigoje ir dar labiau įvedant, mūsų laimingos atminties tiesioginio pirmtako, Kristaus Karaliaus šventę, iškilo neapsakomi naudos vaisiai nesuskaičiuojamoms sieloms – kaip upės srovė, kuri džiugina Dievo Miestą (Ps 46, 5). Kuris amžius turėjo didesnį poreikį šiems naudos vaisiams nei mūsiškis? Kuris amžius, nepaisant viso savo techninio ir grynai pilietinio progreso, buvo labiau kankinamas dvasinio tuštumo ir giliai jaučiamo vidinio skurdo? Argi Mes negalime, galbūt, pritaikyti jam pranašiškus Apreiškimo žodžius: „Tu sakai: Aš esu turtingas, praturtėjęs ir nieko man netrūksta; o nežinai, kad esi vargšas, apgailėtinas, skurdžius, aklas ir nuogas.“ (Apr 3, 17.)
6. Ar gali būti, Gerbiami Broliai, didesnė ar skubesnė pareiga nei skelbti neįkainojamus Kristaus turtus (Ef 3, 8) mūsų laikų žmonėms? Ar gali būti kas nors kilnesnio nei iškelti „Karaliaus Vėliavą“ prieš tuos, kurie sekė ir tebeseka klaidingą standartą, ir sugrąžinti prie pergalingos Kryžiaus vėliavos tuos, kurie ją apleido? Kokia širdis neįsiliepsnoja, nėra skatinama padėti, matydama tiek daug brolių ir seserų, kurie, suklaidinti klaidų, aistrų, pagundų ir išankstinių nusistatymų, nuklydo nuo tikėjimo tikruoju Dievu ir prarado ryšį su džiaugsminga ir gyvybę teikiančia Kristaus žinia?
7. Kas iš „Kristaus Kario“ – dvasininkas ar pasaulietis – nesijaučia skatinamas ir raginamas didesniam budrumui, ryžtingesniam pasipriešinimui, matydamas vis didėjančią Kristaus priešų minią; kai jis suvokia šių tendencijų atstovus neigiančius ar praktiškai ignoruojančius gyvybingas tiesas ir vertybes, būdingas tikėjimui Dievu ir Kristumi; kai jis mato, kaip jie įžūliai laužo Dievo Įsakymų Lenteles, kad pakeistų jas kitomis lentelėmis ir kitais standartais, iš kurių pašalintas Sinajaus Apreiškimo etinis turinys, standartais, kuriuose Kalno pamokslo ir Kryžiaus dvasiai nėra vietos?
8. Kas galėtų stebėti be gilaus sielvarto tragišką tokių dezertyravimų derlių tarp tų, kurie ramiais ir saugiais laikais buvo skaičiuojami tarp Kristaus sekėjų, bet kurie – krikščionys, deja, daugiau vardu nei faktiškai – valandą, kuri reikalavo ištvermės, pastangų, kančių, tvirtos širdies susidūrus su paslėptu ar atviru persekiojimu, tapo bailumo, silpnumo, neaiškumo aukomis; kurie, išsigandę dėl aukų, kurias reikalavo jų krikščioniškojo Tikėjimo išpažinimas, nesugebėjo sutvirtinti savęs išgerti karčios taurės, laukiančios ištikimų Kristui?
9. Tokiais laikais ir nuotaikomis, Gerbiami Broliai, tegul artėjanti Kristaus Karaliaus šventė, kai šis, mūsų pirmasis enciklikos laiškas, pasieks jus, būna malonės diena ir visiško atsinaujinimo bei atgimimo Kristaus Karalystės dvasioje diena. Tegul tai būna diena, kai žmonijos pašventinimas Dieviškajai Širdžiai, kuris turėtų būti švenčiamas ypač iškilmingai, sukvies visų tautų ir nacijų tikinčiuosius aplink Amžinojo Karaliaus sostą, adoracijoje ir atgailoje, kad dabar ir amžinai atnaujintų savo ištikimybės priesaiką Jam ir Jo tiesos bei meilės įstatymui.
10. Tegul tai būna tikintiesiems malonės diena, kai ugnis, kurią mūsų Viešpats atėjo mesti ant žemės, sužibs vis ryškesne ir tyresne šviesa. Tegul tai būna malonės diena drungniesiems, pavargusiems, kenčiantiems, kad jų galvos, kurios tapo silpnos, parodytų vidinio atsinaujinimo ir dvasios regeneracijos įrodymus. Tegul tai būna malonės diena ir tiems, kurie dar nepažino Kristaus ar Jį prarado; diena, kai iš milijonų tikinčiųjų širdžių kils į Dangų malda, kad „Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9) parodytų jiems išganymo kelią, kad Jo malonė sužadintų klajojančių „neramiose širdyse“ ilgesį amžiniesiems dalykams, ilgesį, kuris skatina juos sugrįžti prie To, kuris iš savo skausmingo Kryžiaus sosto trokšta ir jų sielų, ir kuris yra deginamas troškimo tapti ir jiems „Keliu, Tiesa ir Gyvenimu“ (Jn 14, 6).
11. Kai su pasitikėjimu ir viltimi kupina širdimi Mes dedame šį pirmąjį mūsų Pontifikato enciklikos laišką po Kristaus Karaliaus antspaudu, Mes jaučiamės visiškai užtikrinti dėl vieningo ir entuziastingo viso Kristaus kaimenės pritarimo. Dabartinės valandos sunkumai, nerimai ir išbandymai sužadina, sustiprina ir išgrynina katalikų šeimos solidarumo jausmą iki retai pasiekto laipsnio. Jie skatina visus tikinčiuosius Dievu ir Kristumi dalytis bendro pavojaus ir grėsmės sąmone.
12. Mes buvome liudininkai paguodžiančio ir įsimintino šio katalikų solidarumo, labai sustiprinto tokiomis sunkiomis aplinkybėmis – glaustos gretos, užtikrintumas, ryžtas, valia laimėti – tomis dienomis, kai, žengdami svyruojančiu žingsniu, bet pasitikėdami Dievu, Mes užėmėme kėdę, paliktą tuščią po mūsų didžiojo pirmtako mirties.
13. Mes branginame atmintį apie daugybę sūniškos prieraišumo Bažnyčiai ir Kristaus Vietininkui liudijimų, ir apie tą nuoširdų, entuziastingą ir spontanišką ovaciją, kuri mums buvo suteikta mūsų išrinkimo ir karūnavimo proga; ir Mes džiaugsmingai pasinaudojame šia tinkama proga kreiptis į jus, Gerbiami Broliai, ir į visus, priklausančius Viešpaties kaimenei, su nuoširdžios padėkos žodžiu už tą tvarkingą pagarbaus meilės ir tvirtos ištikimybės Popiežystei demonstraciją, kurioje galima buvo įžvelgti Dievo duotos Aukščiausiojo Kunigo ir Aukščiausiojo Ganytojo misijos pripažinimą.
14. Mat, Mes gerai žinome, kad visi šie pasireiškimai nebuvo ir negalėjo būti skirti mūsų varganai asmens, bet tam išskirtiniam ir aukštam pareigoms, į kurias Viešpats mus pakėlė. Ir nors nuo tos pirmosios akimirkos Mes pajutome visą atsakomybės rūpesčių svorį, neatsiejamą nuo aukščiausios galios, kurią mums suteikė Dieviškoji Apvaizda, buvo paguoda matyti tą puikią ir apčiuopiamą indisolubilinės Katalikų Bažnyčios vienybės demonstraciją, susitelkiančią dar arčiau prie neįveikiamos Petro Uolos, kad sudarytų aplink ją sieną ir tvirtovę, kai Kristaus priešai tampa drąsesni.
15. Ši pasaulinė katalikų solidarumo ir antgamtinės tautų brolybės aplink jų Bendrą Tėvą demonstracija mums atrodė tuo turtingesnė gražiomis viltimis, atsižvelgiant į tragiškas tiek materialines, tiek dvasines momento aplinkybes. Ta atmintis mus tebeguodžia ir pirmaisiais mūsų Pontifikato mėnesiais, kai Mes jau matėme vargus, nerimus ir išbandymus, kuriais nusėtas Kristaus Sužadėtinės kelias per pasaulį.
16. Mes taip pat negalime praleisti tylomis gilios dėkingumo įspūdžio, kurį mums padarė geros valios linkėjimai tų, kurie, nors ir nepriklauso regimajam Katalikų Bažnyčios kūnui, kilniai ir nuoširdžiai išreiškė savo vertinimą visko, kas juos vienija su mumis meilėje Kristaus Asmeniui ar tikėjime Dievu. Mes norime išreikšti savo padėką jiems visiems. Mes pavedame juos visus Viešpaties apsaugai ir vadovavimui ir iškilmingai užtikriname, kad mūsų protą užpildo tik viena mintis: sekti Gerojo Ganytojo pavyzdžiu, kad atneštume tikrą laimę visiems žmonėms: „kad jie turėtų gyvenimą ir turėtų jo apsčiai“ (Jn 10, 10).
17. Bet Mes privalome, paklusdami vidiniam raginimui, ypač paminėti mūsų dėkingumą už pagarbaus pagarbos ženklus, kuriuos gavome iš suverenių, valstybių vadovų ir vyriausybių tų nacijų, su kuriomis Šventasis Sostas palaiko draugiškus santykius. Mūsų širdis ypač džiūgauja pagalvojant, kad Mes galime, šioje pirmoje enciklikoje, skirtoje visiems krikščionių žmonėms, pasklidusioms po pasaulį, priskirti prie tokių draugiškų jėgų mūsų brangiąją Italiją, vaisingą Tikėjimo sodą, kurį pasodino Apaštalų Kunigaikščiai. Mat, dėl Laterano Paktų, jos atstovas užima garbės vietą tarp oficialiai akredituotų prie Apaštališkojo Sosto. „Kristaus taika, sugrąžinta Italijai“, kaip nauja broliškos vienybės religiniame ir pilietiniame bendravime aušra, prasidėjo šiuose Paktuose. Mes meldžiame Dievą, kad, ramioje tos taikos atmosferoje, Jis persmelktų, atgaivintų, sustiprintų ir fortifikuotų Italijos žmonių, mums taip artimų, su kuriais dalijamės pačiu oru, kurį kvėpuojame, širdis. Mes tikimės ir pasitikime, kad šie žmonės, taip brangūs mūsų pirmtakams ir mums, išliks ištikimi savo šlovingai katalikiškai tradicijai ir per Dieviškąją Apsaugą vis labiau patirs Psalmisto tiesą: „Laiminga ta tauta, kurios Dievas yra Viešpats“ (Ps 144, 15).
18. Ši laiminga nauja juridinė ir dvasinė pozicija, kurią šis pasiekimas, skirtas palikti neišdildomą žymę istorijoje, užtikrino ir užantspaudavo Italijai ir visam katalikų pasauliui, niekada mums neatrodė tokia įspūdinga savo vienijančiais efektais, kaip tada, kai iš aukštos Vatikano Bazilikos lodžijos Mes pirmą kartą atvėrėme ir pakėlėme savo rankas ir ranką palaiminimui virš Romos – Romos, Popiežystės Sosto ir mūsų pačių brangios gimtinės – virš Italijos, sutaikytos su Bažnyčia, ir virš viso pasaulio tautų.
19. Kaip To Vietininkas, kuris lemtingą valandą prieš aukščiausią to meto žemiškąją valdžią ištarė didžiuosius žodžius: „Tam Aš gimiau ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso“ (Jn 18, 37), Mes jaučiame, kad mūsų pareigai ir mūsų laikui Mes nesame skolingi nieko didesnio, nei liudyti tiesą su apaštališku tvirtumu: „liudyti tiesą“. Ši pareiga neišvengiamai apima klaidų ir žmogaus ydų atskleidimą ir paneigimą; mat šios turi būti žinomos, kad būtų galima jas gydyti ir išgydyti. „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).
20. Vykdydami šią mūsų pareigą, Mes neleisime, kad mus paveiktų žemiški svarstymai, nei būsime sulaikomi nepasitikėjimo ar pasipriešinimo, atmetimų ar mūsų žodžių neįvertinimo, nei baimės dėl nesusipratimų ar klaidingų interpretacijų. Mes vykdysime savo pareigą, visada įkvėpti tos tėviškos meilės, kuri, kenčianti nuo blogybių, kankinančių mūsų vaikus, tuo pačiu metu nurodo jiems vaistą; Mes stengsimės sekti dieviškuoju ganytojų Modeliu, Jėzumi, Geruoju Ganytoju, kuris yra šviesa taip pat kaip ir meilė: „Darydami tiesą meilėje“ (Ef 4, 15).
21. Kelyje, vedančiame į dvasinį ir moralinį dabarties bankrotą, pirmauja nekenčiamos pastangos nuversti Kristų; Jo skelbtos tiesos įstatymo ir Jo Karalystės gyvybės kvapo – meilės įstatymo – apleidimas.
22. Kristaus karališkųjų prerogatyvų pripažinimas ir individų bei visuomenės sugrįžimas prie Jo tiesos ir meilės įstatymo yra vienintelis kelias į išganymą.
23. Gerbiami Broliai, kai Mes rašome šias eilutes, mus pasiekia baisi žinia, kad, nepaisant visų mūsų pastangų to išvengti, jau siautėja siaubinga karo audra. Kai Mes galvojame apie kančių bangą, užgriuvusią nesuskaičiuojamus žmones, kurie dar vakar savo namų aplinkoje džiaugėsi bent šiek tiek gerove, Mes esame gundomi padėti savo plunksną. Mūsų tėviška širdis yra draskoma kančios, kai Mes žvelgiame į tai, kas dar kils iš pražūtingos smurto ir neapykantos sėklos, kuriai kardas šiandien aria krauju permirkusią vagą.
24. Bet būtent dėl šios apokaliptinės nelaimės, artimos ir tolimos, įžvalgos Mes jaučiame pareigą dar didesniu primygtinumu pakelti akis ir širdis tų, kuriuose dar išliko geros valios, į Tą, iš kurio vieno ateina pasaulio išganymas – į Tą, kurio visagalė ir gailestinga Ranka vienintelė gali nuramdyti šią audrą – į Tą, kurio tiesa ir meilė gali apšviesti protus ir uždegti širdis tokiai didelei žmonijos daliai, panirusiai į klaidą, savanaudiškumą, nesantaiką ir kovą, kad suteiktų jai naują orientaciją Kristaus Karalystės dvasioje.
25. Galbūt – te Dievas duoda – galima tikėtis, kad šio tiesioginio poreikio valanda atneš požiūrio ir jausmų pasikeitimą tiems daugeliui, kurie iki šiol aklai tikėjo ir ėjo populiarių modernių klaidų keliu, nesuvokdami klastingos ir nesaugios dirvos, kuria jie žengė. Galbūt daugelis, kurie nesuprato Bažnyčios ugdymo ir pastoracinės misijos svarbos, dabar geriau supras jos įspėjimus, išjuoktus klaidingame praeities saugumo jausme. Jokia krikščionybės gynyba negali būti efektyvesnė už dabartinius vargus. Iš milžiniško klaidų ir antikrikščioniškų judėjimų sūkurio iškilo toks skaudžių nelaimių derlius, kad jis sudaro pasmerkimą, pranokstantį savo įtikinamumu bet kokį tik teorinį paneigimą.
26. Skausmingo nusivylimo valandos dažnai yra malonės valandos – „Viešpaties praėjimas“ (plg. Iš 12, 11), kai durys, kurios kitomis aplinkybėmis būtų likusios uždarytos, atsiveria mūsų Gelbėtojo žodžiais: „Štai stoviu prie durų ir beldžiu“ (Apr 3, 20). Dievas žino, kad mūsų širdis su meile ir dvasiniu džiaugsmu siekia tų, kurie, dėl tokių skaudžių išbandymų, jaučia veiksmingą ir išganingą tiesos, teisingumo ir Kristaus taikos troškulį. Bet ir tiems, kuriems dar neatėjo šviesos iš aukštybių valanda, mūsų širdis jaučia tik meilę, mūsų lūpos juda tik maldoje Šviesos Tėvui, kad Jis leistų šviesti jų širdyse, dar abejingose ar priešiškose Kristui, spinduliui tos Šviesos, kuri kadaise pavertė Saulių Pauliumi; tos Šviesos, kuri parodė savo paslaptingą galią stipriausiai sunkiausiais Bažnyčios laikais.
27. Visapusišką doktrininę poziciją, kurią reikia užimti susidūrus su šių dienų klaidomis, jei reikia, galima atidėti kitam laikui, nebent būtų sutrikdyta dėl katastrofiškų išorinių įvykių; šiuo metu Mes apsiribojame keliomis pagrindinėmis pastabomis.
28. Dabartinis amžius, Gerbiami Broliai, pridėdamas naujų klaidų prie praeities doktrininių nuklydimų, pastūmėjo jas į kraštutinumus, kurie neišvengiamai veda į chaoso dreifą. Visų pirma, neabejotina, kad radikali ir galutinė blogybių, kurias Mes apgailestaujame modernioje visuomenėje, priežastis yra visuotinės moralės normos, tiek individualiam ir socialiniam gyvenimui, tiek tarptautiniams santykiams, neigimas ir atmetimas; Mes turime omenyje šiais laikais taip paplitusį gamtos įstatymo, kurio pagrindas yra Dievas, Visagalis Kūrėjas ir visų Tėvas, aukščiausias ir absoliutus Įstatymų Leidėjas, visaišmintingas ir teisingas žmogaus veiksmų Teisėjas, nepaisymą ir užmiršimą. Kai Dievas yra nekenčiamas, kiekvienas moralės pagrindas yra griaunamas; sąžinės balsas nutildomas arba bent jau labai susilpnėja, tas balsas, kuris moko net neišsilavinusiems ir necivilizuotoms gentims, kas yra gera ir kas bloga, kas teisėta, kas uždrausta, ir verčia žmones jaustis atsakingais už savo veiksmus prieš Aukščiausiąjį Teisėją.
29. Moralės pagrindų neigimas kilo Europoje iš to krikščioniškojo mokymo, kurio Petro Kėdė yra saugotoja ir skleidėja, apleidimo. Tas mokymas kadaise suteikė Europai, išauklėtai, įnobeliuotai ir civilizuotai Kryžiaus, dvasinę vienybę, kuri pasiekė tokį pilietinio progreso laipsnį, kad tapo kitų tautų, kitų žemynų mokytoja. Bet, atskirti nuo neklystančios Bažnyčios mokymo autoriteto, nemažai atskirtų brolių nuėjo taip toli, kad paneigė pagrindinę krikščionybės dogmą, Gelbėtojo Dieviškumą, ir taip paspartino dvasinį nuosmukį.
30. Šventoji Evangelija pasakoja, kad kai Jėzus buvo nukryžiuotas, „tamsa apgaubė visą žemę“ (Mt 27, 45); baisus simbolis to, kas įvyko ir tebevyksta dvasiškai ten, kur netikėjimas, aklas ir išdidus savimi, sugebėjo išstumti Kristų iš modernaus gyvenimo, ypač iš viešojo gyvenimo, ir suardė tikėjimą Dievu taip pat kaip tikėjimą Kristumi. Pasekmė yra ta, kad moralinės vertybės, kuriomis kitais laikais buvo vertinamas viešasis ir privatus elgesys, išėjo iš vartosenos; ir labai giriama visuomenės civilizacija, kuri padarė vis spartesnę pažangą, atitraukdama žmogų, šeimą ir Valstybę nuo naudingų ir regeneruojančių Dievo idėjos ir Bažnyčios mokymo poveikių, privertė vėl atsirasti, regionuose, kuriuose daugelį amžių švietė krikščioniškosios civilizacijos spindesiai, vis aiškiau, vis išskirtiniau, vis skausmingiau, sugadinto ir griaunančio pagonybės ženklus: „Buvo tamsa, kai jie nukryžiavo Jėzų“ (Romos Brevijorius, Didysis Penktadienis, Penktasis Atsakas).
31. Daugelis, galbūt, apleisdami Kristaus mokymą, visiškai nesuvokė, kad buvo suklaidinti žėrinčių frazių miražo, kuris skelbė tokį atitolimą kaip pabėgimą iš vergovės, kurioje jie anksčiau buvo laikomi; jie taip pat nenumatė karčių pasekmių, keičiant išlaisvinančią tiesą į pavergiančią klaidą. Jie nesuvokė, kad, atsisakydami be galo išmintingų ir tėviškų Dievo įstatymų bei vienijančių ir pakylėjančių Kristaus meilės doktrinų, jie pasidavė vargingos, nepastovios žmogaus išminties užgaidai; jie kalbėjo apie pažangą, kai grįžo atgal; apie pakilimą, kai grobstė; apie žmogaus brandą, kai nusileido iki vergovės. Jie nesuvokė visų žmogaus pastangų nepajėgumo pakeisti Kristaus įstatymo kuo nors jam lygiu; „jie tapo tušti savo mintyse“ (Rom 1, 21).
32. Susilpnėjus tikėjimui Dievu ir Jėzumi Kristumi bei aptemus žmonių protams moralinių principų šviesai, išnyko būtinas vidinio ir išorinio, privataus ir viešojo tvarkos stabilumo ir ramybės pagrindas, kuris vienintelis gali palaikyti ir saugoti Valstybių klestėjimą.
33. Tiesa, kad net kai Europa turėjo brolybės vienybę per identiškus idealus, surinktus iš krikščioniškojo skelbimo, ji nebuvo laisva nuo susiskaldymų, sukrėtimų ir karų, kurie ją nusiaubė; bet galbūt jie niekada nejautė tokio stipraus pesimizmo kaip šiandien dėl galimybės juos išspręsti, nes tada jie turėjo veiksmingą moralinį teisingumo ir neteisingumo, teisėtumo ir neteisėtumo jausmą, kuris, sulaikydamas aistrų proveržius, paliko kelią garbingam sprendimui. Mūsų dienomis, priešingai, nesutarimai kyla ne tik iš maištingų aistrų antplūdžio, bet ir iš gilios dvasinės krizės, kuri nuvertė sveikus privataus ir viešojo moralumo principus.
34. Tarp daugelio klaidų, kylančių iš užnuodyto religinio ir moralinio agnosticizmo šaltinio, Mes norėtume atkreipti jūsų dėmesį, Gerbiami Broliai, į dvi ypač, kurios labiau nei kitos daro beveik neįmanomą ar bent jau pavojingą ir neaiškų taikų tautų bendravimą.
35. Pirmoji iš šių žalingų klaidų, plačiai paplitusi šiandien, yra tos žmogaus solidarumo ir meilės įstatymo užmiršimas, kurį diktuoja ir uždeda mūsų bendra kilmė ir racionalios prigimties lygybė visuose žmonėse, kokiai tautai jie priklausytų, ir Atperkamoji Auka, kurią Jėzus Kristus aukojo ant Kryžiaus Altoriaus savo Dangiškajam Tėvui už nuodėmingą žmoniją.
36. Iš tiesų, pirmasis Šventojo Rašto puslapis su nuostabiu paprastumu pasakoja, kaip Dievas, kaip savo kūrybinio darbo kulminaciją, sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26, 27); ir tas pats Raštas mums sako, kad Jis praturtino žmogų antgamtinėmis dovanomis ir privilegijomis ir paskyrė jį amžinai ir neišsakomai laimei. Jis taip pat parodo, kaip kiti žmonės kilo iš pirmosios poros, ir tada, neprilygstamu kalbos gyvumu, pasakoja apie jų padalijimą į skirtingas grupes ir jų pasklidimą po įvairias pasaulio dalis. Net kai jie apleido savo Kūrėją, Dievas nenustojo laikyti jų savo vaikais, kurie, pagal Jo gailestingą planą, vieną dieną turėtų būti vėl suvienyti Jo draugystėje (plg. Pr 12, 3).
37. Vėliau tautų Apaštalas tampa šios tiesos, kuri sujungia žmones kaip brolius vienoje didelėje šeimoje, skelbėju, kai jis skelbia graikų pasauliui, kad Dievas „iš vieno padarė visą žmoniją, kad gyventų visame žemės paviršiuje, nustatydamas paskirtus laikus ir jų gyvenimo ribas, kad jie ieškotų Dievo“ (Apd 17, 26, 27).
38. Nuostabi vizija, kuri leidžia mums matyti žmogaus giminę vienybėje vieno bendro kilmės Dievo „vieno Dievo ir visų Tėvo, kuris yra virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6); vienybėje prigimties, kuri kiekviename žmoguje vienodai sudaryta iš materialaus kūno ir dvasinės, nemirtingos sielos; vienybėje tiesioginio tikslo ir misijos pasaulyje; vienybėje gyvenamosios vietos, žemės, kurios išteklius visi žmonės pagal natūralią teisę gali naudoti, kad palaikytų ir plėtotų gyvenimą; vienybėje antgamtinio tikslo, paties Dievo, į kurį visi turėtų siekti; vienybėje priemonių tam tikslui pasiekti.
39. Tas pats Apaštalas vaizduoja žmoniją vienybėje jos santykių su Dievo Sūnumi, nematomo Dievo paveikslu, kuriame visi dalykai buvo sukurti: „Jame visi dalykai buvo sukurti“ (Kol 1, 16); vienybėje jos atpirkimo, įvykdyto visiems Kristaus, kuris, per savo Šventąją ir kartiausią kančią, atkūrė pradinę draugystę su Dievu, kuri buvo nutrūkusi, tapdamas Tarpininku tarp Dievo ir žmonių: „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas, žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).
40. Ir kad šis draugystės tarp Dievo ir žmonijos ryšys taptų intymesnis, tas pats Dieviškasis ir visuotinio išganymo bei taikos Tarpininkas, šventame Vakarienės Kambario tyloje, prieš įvykdydamas Aukščiausiąją Auką, leido iš savo dieviškų Lūpų sklisti žodžius, kurie galingai skamba per amžius, įkvėpdami herojišką meilę pasauliui, neturinčiam meilės ir draskomam neapykantos: „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vieni kitus, kaip Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).
41. Tai antgamtinės tiesos, kurios sudaro tvirtą pagrindą ir stipriausią ryšį vienybei, kurią sustiprina meilė Dievui ir mūsų Dieviškajam Atpirkėjui, iš kurio visi gauna išganymą „Kristaus Kūno statydinimui: kol mes visi susitiksime tikėjimo vienybėje ir Dievo Sūnaus pažinime, į tobulą žmogų, į Kristaus pilnatvės amžiaus matą“ (Ef 4, 12, 13).
42. Šioje visos žmonijos vienybėje, kuri egzistuoja teisėje ir faktiškai, individai nesijaučia izoliuotomis vienetomis, kaip smėlio grūdeliai, bet sujungti pačia jų prigimties jėga ir vidiniu likimu į organišką, harmoningą abipusį santykį, kuris kinta keičiantis laikams.
43. Ir tautos, nepaisant išsivystymo skirtumų, kylančių dėl skirtingų gyvenimo ir kultūros sąlygų, nėra skirtos sulaužyti žmogaus giminės vienybę, bet veikiau ją praturtinti ir pagražinti dalindamosi savo ypatingomis dovanomis ir tuo abipusiu gėrybių mainais, kurie gali būti įmanomi ir veiksmingi tik tada, kai abipusė meilė ir gyvas meilės jausmas sujungia visus to paties Tėvo sūnus ir visus, atpirktus tuo pačiu Dieviškuoju Krauju.
44. Kristaus Bažnyčia, ištikima Dieviškosios Išminties mokymo saugotoja, negali ir nemano niekinanti ar paniekinti ypatingų savybių, kurias kiekviena tauta, su pavydžiu ir suprantamu išdidumu, brangina ir laiko brangiu paveldu. Jos tikslas yra antgamtinė vienybė visa apimančioje meilėje, giliai jaučiama ir praktikuojama, o ne vienybė, kuri yra išskirtinai išorinė ir paviršutiniška ir todėl silpna.
45. Bažnyčia džiaugsmingai sveikina ir lydi savo motinišku palaiminimu kiekvieną vadovavimo ir rūpinimosi metodą, kuris siekia išmintingo ir tvarkingo ypatingų jėgų ir tendencijų, kylančių iš individualaus kiekvienos rasės charakterio, vystymosi, su sąlyga, kad jos neprieštarauja pareigoms, kylančioms iš jų kilmės ir bendro likimo vienybės.
46. Ji ne kartą parodė savo misionieriškose įmonėse, kad toks veikimo principas yra jos visuotinio apaštalavimo vedančioji žvaigždė. Pionieriški tyrimai ir tyrinėjimai, reikalaujantys aukos, atsidavimo ir meilės iš jos misionierių kiekviename amžiuje, buvo vykdomi siekiant palengvinti gilesnį įžvalgų supratimą apie įvairiausias civilizacijas ir panaudoti jų dvasines vertybes gyvam ir gyvybingam Kristaus Evangelijos skelbimui. Viskas, kas tokiuose papročiuose ir tradicijose nėra neatskiriamai susiję su religinėmis klaidomis, visada bus maloniai svarstoma ir, kai tai įmanoma, bus remiama ir plėtojama.
47. Mūsų tiesioginis pirmtakas, šventos ir gerbiamos atminties, taikydamas tokias normas ypač subtiliam klausimui, priėmė keletą dosnių sprendimų, kurie yra paminklas jo įžvalgumui ir jo apaštališkos dvasios intensyvumui. Nereikia mums sakyti, Gerbiami Broliai, kad Mes ketiname be dvejonių eiti šiuo keliu. Tie, kurie įžengia į Bažnyčią, kad ir kokia būtų jų kilmė ar kalba, turi žinoti, kad jie turi lygias teises kaip vaikai Viešpaties Namuose, kur viešpatauja Kristaus įstatymas ir Kristaus taika.
48. Pagal šiuos lygybės principus Bažnyčia skiria savo rūpestį formuodama išsilavinusį vietinį dvasininkiją ir palaipsniui didindama vietinių vyskupų skaičių. Ir siekdami išreikšti šiuos mūsų ketinimus išoriškai, Mes pasirinkome artėjančią Kristaus Karaliaus šventę, kad prie Apaštalų Kapo pakeltume į vyskupo orumą dvylika plačiai skirtingų tautų ir rasių atstovų. Žmonių šeimą skaldančių trikdančių kontrastų viduryje tegul šis iškilmingas aktas skelbia visiems mūsų sūnums, pasklidusiems po pasaulį, kad Bažnyčios dvasia, mokymas ir darbas niekada negali būti kitokie nei tie, kuriuos skelbė tautų Apaštalas: „apsivilkę nauju žmogumi, kuris atnaujinamas pažinimui pagal jį sukūrusio paveikslą. Kur nėra nei pagonio, nei žydo, nei apipjaustymo, nei neapipjaustymo, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo. Bet Kristus yra viskas ir visuose“ (Kol 3, 10, 11).
49. Taip pat nėra jokios baimės, kad krikščionybės mokymo sužadinta visuotinės brolybės sąmonė ir jos įkvepiama dvasia prieštarautų meilei tradicijoms ar tėvynės šlovei, ar trukdytų klestėjimo ar teisėtų interesų pažangai. Mat ta pati krikščionybė moko, kad vykdydami meilę Mes turime sekti Dievo nustatyta tvarka, atiduodami garbės vietą mūsų meilėje ir geruose darbuose tiems, kurie su mumis yra susiję ypatingais ryšiais. Ne, pats Dieviškasis Mokytojas davė pavyzdį šio pirmenybės savo šaliai ir tėvynei, verkdamas dėl artėjančio Šventojo Miesto sunaikinimo. Bet teisėta ir gerai sutvarkyta mūsų gimtosios šalies meilė neturėtų užmerkti mūsų akių prieš visa apimančią krikščioniškosios meilės prigimtį, kuri reikalauja atsižvelgti į kitus ir jų interesus taikos šviesoje.
50. Tokia yra nuostabi meilės ir taikos doktrina, kuri buvo tokia įnobeliuojanti civilinės ir religinės žmonijos pažangos veiksnys. Ir jos skelbėjai, skatinami antgamtinės meilės, ne tik dirbo žemę ir rūpinosi ligoniais, bet visų pirma atgaivino, formavo ir pakėlė gyvenimą į dieviškas aukštumas, nukreipdami jį į šventumo viršūnę, kur viskas matoma Dievo šviesoje. Jie pastatė dvarus ir šventyklas, kurios rodo, į kokias aukštas ir maloningas aukštumas krikščioniškasis idealas skatina žmogų; bet visų pirma jie padarė iš žmonių, išmintingų ar neišmanančių, stiprių ar silpnų, gyvus Dievo šventyklas ir tikrojo vynmedžio, kuris yra Kristus, šakas. Jie perdavė būsimoms kartoms senovės meno ir išminties lobius ir užtikrino jiems tą neįkainojamą amžinosios išminties dovaną, kuri sujungia žmones kaip brolius per bendrą antgamtinės nuosavybės pripažinimą.
51. Gerbiami Broliai, visuotinės meilės įstatymo – tos meilės, kuri vienintelė gali sutvirtinti taiką, užgesindama neapykantą ir sušvelnindama pavydą bei nesantaikas – užmiršimas yra labai sunkių blogybių šaltinis taikiems tautų santykiams.
52. Bet yra dar viena klaida, ne mažiau žalinga tautų gerovei ir klestėjimui tai didelei žmogaus visuomenei, kuri sujungia ir apima visas rases savo ribose. Tai klaida, slypinti tose idėjose, kurios nedvejodamos atskiria pilietinę valdžią nuo bet kokios priklausomybės nuo Aukščiausiosios Būtybės – pirmojo žmogaus ir visuomenės Šaltinio ir absoliutaus Valdovo – ir nuo bet kokio aukštesnio Įstatymo, kylančio iš Dievo kaip jo pirmojo Šaltinio, suvaržymo. Taip jos suteikia pilietinei valdžiai neribotą veikimo lauką, kuris yra pavaldus kintančiam žmogaus valios potvyniui, arba atsitiktinių istorinių pretenzijų diktatui, ir kelių interesams.
53. Kai Dievo autoritetas ir Jo įstatymo viešpatavimas yra šitaip neigiami, pilietinė valdžia neišvengiamai linksta priskirti sau tą absoliutų autonomiją, kuri priklauso išskirtinai Aukščiausiajam Kūrėjui. Ji užima Visagalio vietą ir pakelia Valstybę ar grupę į galutinį gyvenimo tikslą, aukščiausią moralinio ir juridinio tvarkos kriterijų, ir todėl draudžia bet kokį kreipimąsi į natūraliosios priežasties ir krikščioniškosios sąžinės principus. Žinoma, Mes neatmetame, kad, laimei, klaidingi principai ne visada visiškai išnaudoja savo įtaką, ypač kai amžių senumo krikščioniškosios tradicijos, kuriomis tautos buvo maitinamos, išlieka giliai, net jei nesąmoningai, įsišaknijusios jų širdyse.
54. Vis dėlto, negalima pamiršti kiekvieno socialinio gyvenimo principo, kuris remiasi vien žmogaus pagrindu, yra įkvepiamas tik žemiškų motyvų ir remiasi vien išorinės valdžios sankcija, esminio nepakankamumo ir silpnumo.
55. Ten, kur neigiama žmogaus teisės priklausomybė nuo Dievo, kur kreipiamasi tik į kokią nors nesaugią vien žmogaus valdžios idėją, ir reikalaujama autonomija, kuri remiasi tik utilitarine morale, ten žmogaus įstatymas teisingai praranda savo svarbesniuose taikymuose moralinę jėgą, kuri yra esminė jo pripažinimo ir taip pat jo aukų reikalavimo sąlyga.
56. Tiesa, kad valdžia, pagrįsta tokiais silpnais ir nestabiliais pamatais, kartais, atsitiktinėmis aplinkybėmis, gali pasiekti materialių sėkmių, kurios gali sukelti paviršutiniškų stebėtojų nuostabą.
57. Bet ateina momentas, kai neišvengiamas įstatymas triumfuoja, kuris sunaikina viską, kas buvo pastatyta ant paslėptos ar atviros disproporcijos tarp materialinės ir išorinės sėkmės didybės ir vidinės vertės bei moralinio pagrindo silpnumo. Tokia disproporcija egzistuoja visada, kai viešoji valdžia nepaiso ar neigia Aukščiausiojo Įstatymų Leidėjo viešpatavimą, kuris, kaip davė valdovams galią, taip pat nustatė ir pažymėjo jos ribas.
58. Iš tiesų, kaip mūsų didysis pirmtakas Leonas XIII išmintingai mokė enciklikoje Immortale Dei, buvo Kūrėjo valia, kad pilietinė suverenitetas reguliuotų socialinį gyvenimą pagal nekintamos universalių principų tvarkos nurodymus; palengvintų individams žemiškojoje tvarkoje fizinio, intelektualinio ir moralinio tobulumo pasiekimą; ir padėtų jiems pasiekti savo antgamtinį tikslą.
59. Todėl yra kilni Valstybės privilegija ir funkcija kontroliuoti, padėti ir nukreipti privačias ir individualias nacionalinio gyvenimo veiklas, kad jos harmoningai konverguotų į bendrąjį gėrį. Tas gėris negali būti apibrėžiamas pagal savavališkas idėjas, nei gali priimti kaip savo standartą pirmiausia materialinę visuomenės gerovę, bet veikiau jis turėtų būti apibrėžiamas pagal harmoningą žmogaus vystymąsi ir natūralų tobulumą. Būtent šiam tobulumui visuomenė yra skirta Kūrėjo kaip priemonė.
60. Laikyti Valstybę kažkuo galutiniu, kuriam viskas turėtų būti pavaldus ir nukreipta, neišvengiamai kenkia tikrajai ir ilgalaikei tautų gerovei. Tai gali įvykti arba kai Valstybė gauna neribotą viešpatavimą kaip turėdama mandatą iš tautos, žmonių ar net socialinės tvarkos, arba kai Valstybė savavališkai prisiima tokį viešpatavimą kaip absoliutus valdovas, despotiškai, be jokio mandato. Iš tiesų, jei Valstybė pretenduoja į privačių įmonių valdymą ir jas nukreipia, šios, reguliuojamos subtilių ir sudėtingų vidinių principų, kurie garantuoja ir užtikrina jų specialių tikslų įgyvendinimą, gali būti pažeistos visuomenės gerovės sąskaita, būdamos išplėštos iš jų natūralios aplinkos, tai yra, iš atsakingos privačios veiklos.
61. Be to, kiltų pavojus, kad pirminė ir esminė visuomenės ląstelė, šeima, su savo gerove ir augimu, būtų vertinama siauru nacionalinės galios požiūriu, ir būtų pamiršta, kad žmogus ir šeima pagal savo prigimtį yra ankstesni už Valstybę, ir kad Kūrėjas abiem suteikė galias ir teises bei pavedė jiems misiją ir pareigą, atitinkančią neabejotinus natūralius reikalavimus.
62. Tokiu atveju naujosios kartos ugdymas nesiektų subalansuoto ir harmoningo fizinių jėgų bei visų intelektualinių ir moralinių savybių vystymosi, bet būtų nukreiptas į vienašalį tų pilietinių dorybių formavimą, kurios laikomos būtinomis politinei sėkmei pasiekti, tuo tarpu dorybės, suteikiančios visuomenei kilnumo, žmogiškumo ir pagarbos kvapą, būtų mažiau skiepijamos, bijant, kad jos nesumažintų piliečio išdidumo.
63. Prieš mus skausmingai aiškiai iškyla pavojai, kuriuos Mes bijome, kad šis ir ateinančios kartos patirs dėl šeimai būdingų teisių nepaisymo ar nepripažinimo, jų menkinimo ir laipsniško panaikinimo. Todėl Mes stojame kaip ryžtingi šių teisių gynėjai, visiškai suvokdami pareigą, kurią mums uždeda mūsų Apaštališkoji tarnyba. Mūsų laikų įtampa, tiek išorinė, tiek vidinė, tiek materialinė, tiek dvasinė, ir daugybė klaidų su jų nesuskaičiuojamais atgarsiais labiausiai žeidžia tą kilnią mažą ląstelę – šeimą.
64. Tikras drąsa ir heroizmas, vertas tam tikro laipsnio susižavėjimo ir pagarbos, dažnai reikalingi, kad būtų galima ištverti gyvenimo sunkumus, kasdienį vargo svorį, didėjančią stoką ir apribojimus, kokio masto anksčiau nebuvo patirta, kurių priežastis ir būtinybė ne visada akivaizdžios. Tas, kuris rūpinasi sielomis ir gali tyrinėti širdis, žino slaptas motinų ašaras, tylų daugelio tėvų liūdesį, nesuskaičiuojamus kartėlius, apie kuriuos jokios statistikos nepasakoja ir negali papasakoti. Jis su liūdnomis akimis mato nuolat didėjančią kančių masę; jis žino, kaip netvarkos ir naikinimo jėgos budi, pasiruošusios pasinaudoti visais šiais dalykais savo tamsiems tikslams.
65. Niekas, turintis gerą valią ir įžvalgumą, negalvos atsisakyti Valstybės, esant išskirtinėms dabartinio pasaulio sąlygoms, atitinkamai platesnių ir išskirtinių teisių tenkinti visuomenės poreikius. Bet net tokiose ekstremaliose situacijose moralinis įstatymas, nustatytas Dievo, reikalauja, kad kiekvienos tokios priemonės teisėtumas ir jos tikroji būtinybė būtų griežčiausiai tikrinami pagal bendrojo gėrio standartus.
66. Bet kokiu atveju, kuo sunkesnės materialinės aukos reikalaujamos iš individo ir šeimos iš Valstybės, tuo šventesnės ir neliečiamos turi būti sąžinės teisės. Gėrybes, kraują ji gali reikalauti; bet sielą, atpirktą Dievo, niekada. Dievo uždėta pareiga tėvams pasirūpinti savo vaikų materialine ir dvasine gerove bei užtikrinti jiems tinkamą auklėjimą, persunktą tikra religijos dvasia, negali būti atimta iš jų be sunkaus jų teisių pažeidimo.
67. Be abejo, tas ugdymas taip pat turėtų siekti paruošti jaunimą su protingu supratimu ir pasididžiavimu vykdyti tas kilnias patriotizmo pareigas, kurios suteikia žemiškajai tėvynei visą deramą meilės, atsidavimo ir tarnystės matą. Kita vertus, ugdymas, kuris pamirštų ar, dar blogiau, sąmoningai apleistų nukreipti jaunimo akis ir širdis į dangaus šalį, būtų neteisybė jaunimui, neteisybė prieš neatimamas krikščioniškosios šeimos pareigas ir teises bei perteklius, kuriam turi būti pasipriešinta, net tautos ir pačios Valstybės interesais.
68. Toks ugdymas galbūt tiems valdovams, atsakingiems už jį, atrodytų kaip didesnės stiprybės ir gyvybingumo šaltinis; iš tikrųjų tai būtų priešingai, kaip liudija liūdna patirtis. Nusikaltimas, aukštas išdavystės aktas prieš „Karalių karalių ir Viešpačių Viešpatį“ (1 Tim 6, 15; plg. Apr 19, 6), įvykdytas ugdymu, kuris yra abejingas ar priešiškas krikščionybei, „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mt 19, 14) apvertimas, atneštų karčiausius vaisius. Priešingai, Valstybė, kuri pašalina nerimą iš kraujuojančių ir draskomų tėvų ir motinų širdžių ir atkuria jų teises, tik skatina savo vidinę taiką ir kloja pagrindą laimingai šalies ateičiai. Vaikų sielos, Dievo duotos jų tėvams ir krikšte pašventintos karališku Kristaus charakteriu, yra šventa pareiga, kurią saugo pavydus Dievo meilės žvilgsnis. Tas pats Kristus, kuris ištarė žodžius „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“, nepaisydamas visos savo gailestingumo ir gerumo, grasino baisiais nelaimėmis tiems, kurie duoda papiktinimą tiems, taip brangiems Jo širdžiai.
69. Koks papiktinimas yra labiau nuolat kenksmingas kartoms po kartų, nei jaunimo ugdymas, kuris nukreipiamas į tikslą, atitolstantį nuo Kristaus „Kelio, Tiesos ir Gyvenimo“ ir vedantis į atvirą ar paslėptą apostazę nuo Kristaus? Tas Kristus, nuo kurio jie nori atitolinti dabarties ir ateities jaunimo kartas, yra tas pats Kristus, kuris iš savo Amžinojo Tėvo gavo visą galią danguje ir žemėje. Jo visagalėje Rankoje laikomas Valstybių, tautų ir nacijų likimas. Jam priklauso sutrumpinti ar pratęsti gyvenimą: Jam duoti augimą, klestėjimą ir didybę.
70. Iš visko, kas egzistuoja žemės paviršiuje, tik siela turi nemirtingą gyvenimą. Ugdymo sistema, kuri negerbia šventų krikščioniškosios šeimos ribų, saugomų šventojo Dievo įstatymo, kuri puola jos pamatus, užkerta jaunimui kelią pas Kristų, į Gelbėtojo gyvenimo ir džiaugsmo šaltinius (plg. Iz 12, 3), kuri laiko apostazę nuo Kristaus ir Bažnyčios kaip ištikimybės tautai ar tam tikrai klasei įrodymą, žodis: „Tie, kurie atsitraukia nuo tavęs, bus užrašyti žemėje“ (Jer 17, 13).
71. Idėja, kuri priskiria Valstybei neribotą autoritetą, nėra tik klaida, kenkianti tautų vidiniam gyvenimui, jų klestėjimui ir didesniam bei gerai sutvarkytam gerovės augimui, bet taip pat kenkia tautų santykiams, nes ji sulaužo viršnacionalinės visuomenės vienybę, atima tautų teisės pagrindą ir jėgą, veda į kitų teisių pažeidimą ir trukdo susitarimams bei taikiam bendravimui.
72. Iš tiesų, dieviškai sankcionuotos natūralios tvarkos dispozicija dalija žmogaus giminę į socialines grupes, tautas ar Valstybes, kurios yra tarpusavyje nepriklausomos organizacijoje ir savo vidinio gyvenimo valdyme. Bet vis dėlto žmogaus giminė yra sujungta abipusiais moraliniais ir juridiniais ryšiais į didelę bendruomenę, nukreiptą į visų tautų gerovę ir valdomą specialių įstatymų, kurie saugo jos vienybę ir skatina jos klestėjimą.
73. Laikyti Valstybę kaip galutinį tikslą, kuriam viskas turėtų būti pavaldi ir nukreipta, neišvengiamai kenkia tikrajai ir ilgalaikei tautų gerovei. Tai gali įvykti arba kai Valstybei suteikiama neribota valdžia, tarsi turint tautos, žmonių ar net socialinės tvarkos mandatą, arba kai Valstybė pati uzurpuoja tokią valdžią kaip absoliutus šeimininkas, despotiškai, be jokio mandato. Iš tiesų, jei Valstybė pretenduoja į privačių įmonių valdymą ir kontrolę, šios, valdomos subtilių ir sudėtingų vidinių principų, kurie garantuoja ir užtikrina jų specifinių tikslų įgyvendinimą, gali būti pažeistos visuomenės gerovės sąskaita, būdamos išplėštos iš jų natūralios aplinkos, tai yra, iš atsakingos privačios veiklos.
74. Be to, kiltų pavojus, kad pirminė ir esminė visuomenės ląstelė – šeima – su savo gerove ir augimu būtų vertinama siauru nacionalinės galios požiūriu, ir būtų pamiršta, kad žmogus ir šeima pagal prigimtį yra ankstesni už Valstybę, ir kad Kūrėjas suteikė abiem galias ir teises bei pavedė jiems misiją ir pareigą, atitinkančią neabejotinus natūralius reikalavimus.
75. Naujos kartos ugdymas tokiu atveju nesiektų subalansuoto ir harmoningo fizinių galių bei visų intelektualinių ir moralinių savybių vystymo, bet būtų vienpusiškas pilietinių dorybių, laikomų būtinomis politinei sėkmei pasiekti, formavimas, o dorybės, kurios visuomenei suteikia kilnumo, žmogiškumo ir pagarbos kvapą, būtų skiepijamos mažiau, bijant, kad jos nesumažintų piliečio išdidumo.
76. Prieš mus skausmingai aiškiai iškyla pavojai, kuriuos Mes bijome, kad šios ir ateinančios kartos patirs dėl šeimai būdingų teisių nepaisymo ar nepripažinimo, jų menkinimo ir laipsniško panaikinimo. Todėl Mes ryžtingai stojame kaip šių teisių gynėjai, visiškai suvokdami pareigą, kurią mums uždeda mūsų Apaštališkoji tarnystė. Mūsų laikų įtampa, tiek išorinė, tiek vidinė, materialinė ir dvasinė, ir daugybė klaidų su jų nesuskaičiuojamais padariniais yra jaučiama niekur taip skaudžiai, kaip šioje kilnioje mažoje ląstelėje – šeimoje.
77. Tikras drąsumas ir heroizmas, vertas pagarbos ir susižavėjimo, dažnai yra būtinas, kad būtų ištverti gyvenimo sunkumai, kasdienis vargo svoris, augantis nepriteklius ir apribojimai, kurių mastas niekada anksčiau nebuvo patirtas, kurių priežastis ir būtinybė ne visada yra akivaizdžios. Tas, kuris rūpinasi sielomis ir gali tyrinėti širdis, žino slaptas motinų ašaras, daugelio tėvų tylų liūdesį, nesuskaičiuojamus kartėlius, apie kuriuos jokios statistikos nepasakoja ir negali papasakoti. Jis liūdnomis akimis mato vis didėjančią kančių masę; jis žino, kaip netvarkos ir griovimo jėgos budi, pasirengusios pasinaudoti visais šiais dalykais savo tamsiems tikslams.
78. Niekas, turintis geros valios ir įžvalgos, negalvos atsisakyti Valstybei, esant išskirtinėms dabartinio pasaulio sąlygoms, atitinkamai platesnių ir išskirtinių teisių tenkinti visuomenės poreikius. Bet net tokiose ekstremaliose situacijose moralinis įstatymas, nustatytas Dievo, reikalauja, kad kiekvienos tokios priemonės teisėtumas ir jos tikroji būtinybė būtų griežtai tikrinami pagal bendrojo gėrio standartus.
79. Bet kokiu atveju, kuo sunkesnės materialinės aukos reikalaujamos iš individo ir šeimos iš Valstybės, tuo šventesnės ir neliečiamos turi būti sąžinės teisės. Valstybė gali reikalauti turto, kraujo, bet niekada sielos, atpirktos Dievo. Dievo pavedimas tėvams pasirūpinti savo vaikų materialine ir dvasine gerove bei užtikrinti jiems tinkamą auklėjimą, persmelktą tikra religijos dvasia, negali būti atimtas iš jų be sunkaus jų teisių pažeidimo.
80. Be abejo, tas ugdymas taip pat turėtų siekti paruošti jaunimą su protingu supratimu ir pasididžiavimu vykdyti tas kilnias patriotizmo pareigas, kurios atiduoda deramą meilės, atsidavimo ir tarnystės matą žemiškajai tėvynei. Kita vertus, ugdymas, kuris pamirštų ar, dar blogiau, sąmoningai nepaisytų jaunimo akių ir širdžių nukreipimo į dangaus šalį, būtų neteisybė jaunimui, neteisybė prieš neatimamas krikščioniškosios šeimos pareigas ir teises ir perteklius, kuriam turi būti pasipriešinta, net tautos ir pačios Valstybės interesais.
81. Toks ugdymas galbūt tiems valdovams, atsakingiems už jį, atrodo kaip padidintos stiprybės ir gyvybingumo šaltinis; iš tikrųjų jis būtų priešingas, kaip liūdna patirtis įrodytų. Nusikaltimas aukštuoju išdavimu prieš „Karalių karalių ir Viešpačių Viešpatį“ (1 Tim 6, 15; plg. Apr 19, 6), įvykdytas ugdymu, kuris yra abejingas arba priešiškas krikščionybei, „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mt 19, 14) apvertimas, atneštų karčiausius vaisius. Priešingai, Valstybė, kuri pašalina nerimą iš kraujuojančių ir draskomų tėvų ir motinų širdžių ir atkuria jų teises, tik skatina savo vidinę taiką ir kloja pamatus laimingai šalies ateičiai. Vaikų sielos, Dievo duotos jų tėvams ir Krikšte pašventintos karališku Kristaus charakteriu, yra šventas pavedimas, kurį saugo pavydus Dievo meilės žvilgsnis. Tas pats Kristus, kuris ištarė žodžius „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“, nepaisydamas viso savo gailestingumo ir gerumo, grasino baisiais nelaimėmis tiems, kurie papiktina tuos, taip brangius Jo širdžiai.
82. Koks papiktinimas yra nuolatinis ir žalingesnis kartoms po kartų, nei jaunimo formavimas, kuris yra klaidingai nukreiptas į tikslą, atitolstantį nuo Kristaus „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ ir vedantis į atvirą ar paslėptą apostazę nuo Kristaus? Tas Kristus, nuo kurio jie nori atitolinti dabarties ir ateities jaunimo kartas, yra tas pats Kristus, kuris iš savo Amžinojo Tėvo gavo visą galią danguje ir žemėje. Jis savo visagale Ranka laiko Valstybių, tautų ir nacijų likimus. Jo valia trumpinti ar ilginti gyvenimą: Jo valia suteikti augimą, klestėjimą ir didybę.
83. Iš visko, kas egzistuoja žemės paviršiuje, tik siela turi nemirtingą gyvenimą. Ugdymo sistema, kuri negerbia šventų krikščioniškosios šeimos, saugomos Dievo švento įstatymo, ribų, kuri puola jos pamatus, užkerta jaunimui kelią į Kristų, į Gelbėtojo gyvybės ir džiaugsmo šaltinius (plg. Iz 12, 3), kuri apostazę nuo Kristaus ir Bažnyčios laiko ištikimybės tautai ar tam tikrai klasei įrodymu, sako: „Tie, kurie tave palieka, bus užrašyti žemėje“ (Jer 17, 13).
84. Idėja, kuri Valstybei priskiria neribotą autoritetą, nėra tik klaida, žalinga tautų vidiniam gyvenimui, jų klestėjimui ir didesniam bei gerai sutvarkytam gerovės augimui, bet taip pat kenkia tautų santykiams, nes ji ardo viršnacionalinės visuomenės vienybę, atima tautų teisės pagrindą ir jėgą, veda prie kitų teisių pažeidimo ir trukdo susitarimams bei taikiam bendravimui.
85. Iš tikrųjų, dieviškai sankcionuotos natūralios tvarkos dispozicija padalija žmogaus giminę į socialines grupes, tautas ar Valstybes, kurios yra tarpusavyje nepriklausomos organizacijos ir jų vidinio gyvenimo krypties atžvilgiu. Bet vis dėlto, žmogaus giminė yra sujungta abipusiais moraliniais ir juridiniais ryšiais į didelę bendruomenę, skirtą visų tautų gerovei ir valdomą specialių įstatymų, kurie saugo jos vienybę ir skatina jos klestėjimą.
86. Dabar niekas negali nepastebėti, kaip Valstybės pretenzija į absoliutų autonomiją atvirai prieštarauja šiam natūraliam žmogui būdingam keliui – ne, visiškai jį neigia – ir todėl palieka tarptautinių santykių stabilumą valdovų valios malonei, tuo pačiu naikindama tikros vienybės ir vaisingo bendradarbiavimo, nukreipto į bendrąjį gėrį, galimybę.
87. Taigi, Gerbiami Broliai, harmoningų ir ilgalaikių kontaktų bei vaisingų santykių egzistavimui būtina, kad tautos pripažintų ir laikytųsi šių tarptautinės natūralios teisės principų, kurie reguliuoja jų normalų vystymąsi ir veiklą. Šie principai reikalauja pagarbos atitinkamoms teisėms į nepriklausomybę, gyvenimą ir galimybę nuolatinei plėtrai civilizacijos keliuose; jie taip pat reikalauja ištikimybės pagal tautų teisės principus sutartiems ir sankcionuotiems kompaktams.
88. Neabejotina, kad visų taikių tautų bendravimo ir pačių juridinių santykių tarp jų siela yra abipusis pasitikėjimas: lūkesčiai ir įsitikinimas, kad kiekviena šalis gerbs savo duotą žodį; tikrumas, kad abi pusės yra įsitikinusios, jog „išmintis yra geresnė už karo ginklus“ (Eklez 9, 18), ir yra pasirengusios diskutuoti bei vengti jėgos ar jėgos grasinimų delsimų, kliūčių, pokyčių ar ginčų atveju, nes visa tai gali būti ne blogos valios, bet pasikeitusių aplinkybių ir tikrų konfliktuojančių interesų rezultatas.
89. Kita vertus, išplėšti tautų teisę iš jos inkaro dieviškajame įstatyme, pagrįsti ją autonomiška Valstybių valia, reiškia nuversti pačią tą teisę ir atimti iš jos kilniausias ir stipriausias savybes. Taip ji lieka apleista fatališkam privačių interesų ir kolektyvinio savanaudiškumo, išskirtinai siekiančio teigti savo teises ir ignoruojančio kitų teises, varikliui.
90. Dabar tiesa, kad laikui bėgant ir esant esminiam aplinkybių pokyčiui, kurie nebuvo ir galbūt negalėjo būti numatyti sudarant sutartį, tokia sutartis ar kai kurios jos nuostatos iš tikrųjų gali tapti arba bent jau atrodyti neteisingos, neįgyvendinamos ar pernelyg sunkios vienai iš šalių. Akivaizdu, kad tokiu atveju reikia laiku kreiptis į atvirą diskusiją, siekiant modifikuoti sutartį arba sudaryti naują jos vietoje. Bet laikyti sutartis iš principo efemeriškomis ir tyliai prisiimti autoritetą vienašališkai jas panaikinti, kai jos nebėra naudingos, reikštų panaikinti visą abipusį pasitikėjimą tarp Valstybių. Tokiu būdu natūrali tvarka būtų sunaikinta, ir tarp skirtingų tautų ir nacijų būtų iškasti nesuderinamumo grioviai, kuriuos neįmanoma užpildyti.
91. Šiandien, Gerbiami Broliai, visi žmonės su siaubu žvelgia į bedugnę, į kurią juos atvedė minėtos klaidos ir principai bei jų praktinės pasekmės. Išnyko išdidžios neribotos pažangos iliuzijos. Jei kas dar nesuvokė šio fakto, dabartinė tragiška situacija pažadintų juos pranašo šūkiu: „Klausykite, jūs kurtieji, ir žiūrėkite, jūs akli“ (Iz 42, 18). Tai, kas anksčiau išoriškai atrodė kaip tvarka, buvo tik netvarkos invazija: sumaištis moralinio gyvenimo principuose. Šie principai, kartą atskirti nuo dieviškojo įstatymo didybės, užteršė visas žmogaus veiklos sritis.
92. Bet palikime praeitį ir nukreipkime akis į tą ateitį, kuri, pagal galingųjų šio pasaulio pažadus, turi susidėti, kai tik baigsis šių dienų kruvini konfliktai, iš naujos tvarkos, pagrįstos teisingumu ir klestėjimu. Ar ta ateitis tikrai bus kitokia; visų pirma, ar ji bus geresnė? Ar taikos sutartys, ar nauja tarptautinė tvarka po šio karo bus įkvėpta teisingumo ir lygybės visiems, tos dvasios, kuri išlaisvina ir ramina? Ar tai bus apgailėtinas senų ir naujų klaidų kartojimas?
93. Tikėtis lemiamo pokyčio vien iš karo smūgio ir jo galutinio rezultato yra tuščia, kaip rodo patirtis. Pergalės valanda yra išorinio triumfo valanda tai partijai, kuriai tenka pergalė, bet ji yra lygiai taip pat pagundos valanda. Šioje valandoje teisingumo angelas kovoja su smurto demonais; nugalėtojo širdis per lengvai sukietėja; saikingumas ir toliaregiška išmintis jam atrodo silpnumas; sujaudintos tautos aistros, dažnai įkaitintos aukų ir kančių, kurias jos iškentėjo, užtemdo net atsakingų asmenų regėjimą ir daro juos nejautrius žmonijos ir lygybės įspėjančiam balsui, kuris yra užgožiamas ar paskandinamas nežmoniškame šūkyje „Vae victis, vargas nugalėtiesiems“. Yra pavojus, kad sprendimai ir susitarimai, gimę tokiomis sąlygomis, būtų nieko kito, kaip neteisybė, pridengta teisingumo skraiste.
94. Ne, Gerbiami Broliai, saugumas tautoms neateina iš išorinių priemonių, iš kardo, kuris gali primesti taikos sąlygas, bet nesukuria taikos. Jėgos, kurios turi atnaujinti žemės veidą, turi kilti iš vidaus, iš dvasios.
95. Kai dabarties kartumai ir žiaurūs konfliktai baigsis, nauja pasaulio, nacionalinio ir tarptautinio gyvenimo tvarka nebeturi remtis kintančiais ir efemeriškais standartais, kurie priklauso tik nuo grupių ir individų savanaudiškų interesų. Ne, jie turi remtis nepajudinamu pagrindu, tvirta natūralios teisės ir Dieviškojo Apreiškimo uola. Ten žmogaus įstatymų leidėjas turi pasiekti tą pusiausvyrą, tą gilų moralinės atsakomybės jausmą, be kurio lengva suklysti tarp teisėto naudojimosi ir piktnaudžiavimo valdžia. Tik taip jo sprendimai turės vidinę nuoseklumą, kilnų orumą ir religinę sankciją, ir bus atsparūs savanaudiškumui bei aistrai.
96. Nors tiesa, kad blogybės, nuo kurių kenčia žmonija, iš dalies kyla iš ekonominio nestabilumo ir interesų kovos dėl teisingesnio Dievo duotų gėrybių, skirtų žmogaus pragyvenimui ir pažangai, paskirstymo, ne mažiau tiesa, kad jų šaknis yra gilesnė ir vidinė, priklausanti religinio tikėjimo ir moralinių įsitikinimų sričiai, kurie buvo iškreipti dėl laipsniško tautų atitolimo nuo tos doktrinos, tikėjimo, papročių ir moralės vienybės, kurią kadaise skatino nenuilstamas ir naudingas Bažnyčios darbas. Jei tai turi turėti kokį nors poveikį, žmonijos perauklėjimas pirmiausia turi būti dvasinis ir religinis. Todėl jis turi kilti iš Kristaus kaip iš būtino pagrindo; turi būti vykdomas teisingumu ir karūnuotas meile.
97. Šios regeneracijos užduoties įgyvendinimas, pritaikant savo priemones prie pasikeitusių laikų sąlygų ir naujų žmonijos poreikių, yra esminė ir motiniška Bažnyčios pareiga. Jos Dieviškojo Įkūrėjo pavedama Evangelijos skelbimas, kuriuo žmonėms įskiepijama tiesa, teisingumas ir meilė, ir pastangos tvirtai įtvirtinti jos įsakymus prote ir sąžinėje, yra kilniausias ir vaisingiausias darbas taikai. Ta misija atrodo tokia didinga, kad galėtų atbaidyti Bažnyčios Kovojančios narių širdis. Bet tas bendradarbiavimas plėtojant Dievo Karalystę, kuris kiekviename amžiuje vykdomas įvairiais būdais, su skirtingais instrumentais, su įvairiomis sunkiomis kovomis, yra įsakymas, privalomas kiekvienam, kuris Dieviškąja Malone buvo išplėštas iš Šėtono vergovės ir Krikšte pašauktas į Dievo Karalystės pilietybę.
98. Ir jei priklausyti jai, gyventi pagal jos dvasią, dirbti jos augimui ir teikti jos naudos tiems žmonijos dalims, kurios dar jų neturi, mūsų dienomis reiškia susidurti su didžiulėmis, giliai įsišaknijusiomis ir smulkmeniškai organizuotomis kliūtimis, tai neatleidžia žmogaus nuo atviro, drąsaus mūsų Tikėjimo išpažinimo. Veikiau tai skatina tvirtai stovėti kovoje net didžiausių aukų kaina. Kas gyvena Kristaus dvasia, tas atsisako leistis būti palaužtas kliūčių, kurios jam priešinasi, bet, priešingai, jaučiasi skatinamas dirbti visa savo jėga ir su visišku pasitikėjimu Dievu. Jis neatšoka prieš momento sunkumus ir poreikius, bet susiduria su jų griežtumu, pasirengęs teikti pagalbą su ta meile, kuri nebėga nuo aukos, yra stipresnė už mirtį ir neišblėsta nuo trikdžių vandenų.
99. Mums, Gerbiami Broliai, suteikia vidinę stiprybę, dangaus džiaugsmą, už kurį Mes kasdien su giliu ir nuolankiu dėkingumu dėkojame Dievui, matyti kiekviename katalikų pasaulio regione akivaizdžius dvasios ženklus, kuri drąsiai susiduria su mūsų amžiaus milžiniškomis užduotimis, kuri su dosniu ryžtu siekia vaisingai sujungti pirmąją ir esminę individualaus pašventinimo pareigą ir apaštališką veiklą Dievo Karalystės plėtrai. Iš Eucharistinių Kongresų judėjimo, su meile puoselėjamo mūsų pirmtakų, ir iš pasauliečių, suformuotų Katalikų Veikime, bendradarbiavimo, siekiant giliai suvokti jų kilnią misiją, trykšta malonės šaltiniai ir stiprybės atsargos, kurios vargiai gali būti pakankamai įvertintos dabartiniu metu, kai grėsmės yra gausesnės, poreikiai dauginasi, o konfliktas tarp krikščionybės ir antikrikščionizmo stiprėja.
100. Tuo metu, kai tenka su liūdesiu pastebėti kunigų skaičiaus ir jų kvietimų disproporciją, kai matome, kad net ir šiandien mūsų Gelbėtojo žodžiai taikomi: „Pjūtis iš tiesų didelė, o darbininkų mažai“ (Mt 9, 37; Lk 10, 2), pasauliečių bendradarbiavimas Hierarchijos apaštalavime, iš tiesų daugelio teikiamas su karštu uolumu ir dosniu savęs atsidavimu, išsiskiria kaip brangi pagalba kunigų darbui ir rodo vystymosi galimybes, kurios pateisina šviesiausias viltis. Bažnyčios malda Pjūties Viešpačiui, kad Jis siųstų darbininkų į savo vynuogyną (plg. Mt 9, 37; Lk 10, 2), buvo išklausyta dabartinių poreikių mastu ir būdu, kuris papildo ir užbaigia dažnai trukdomas ir nepakankamas kunigiškojo apaštalavimo galias. Daugybė uolių vyrų ir moterų, paklusdami Aukščiausiojo Ganytojo balsui ir savo vyskupų nurodymams, su visa sielos karštumu atsiduoda apaštalavimo darbams, kad sugrąžintų Kristui žmonių mases, kurios buvo nuo Jo atskirtos.
101. Jiems šią kritinę Bažnyčiai ir žmonijai akimirką siunčiame savo tėvišką sveikinimą, gilų dėkingumą, mūsų pasitikėjimo kupiną viltį. Jie iš tiesų padėjo savo gyvenimus ir savo darbą po Kristaus Karaliaus vėliava; ir jie gali sakyti su Psalmistu: „Aš kalbu savo žodžius Karaliui“ (Ps 45, 1). „Tavo Karalystė ateik“ nėra tik karštas jų maldos troškimas; tai taip pat jų veiklos vadovas.
102. Šis pasauliečių bendradarbiavimas su kunigyste visose klasėse, kategorijose ir grupėse atskleidžia brangų darbštumą, ir pasauliečiams patikėta misija, kurios kilnesnės ir ištikimesnės širdys negalėtų trokšti. Šis apaštališkas darbas, vykdomas pagal Bažnyčios mintį, pašventina pasaulietį kaip savotišką „Kristaus tarną“ ta prasme, kurią šventasis Augustinas paaiškina taip: „Kai, Broliai, girdite mūsų Viešpatį sakant: kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas, negalvokite tik apie gerus vyskupus ir dvasininkus.“ Jūs taip pat savo būdu tarnaujate Kristui geru gyvenimu, išmalda, skelbdami Jo vardą ir mokydami tuos, kuriuos galite. Taip kiekvienas tėvas turėtų pripažinti, kad būtent šiuo titulu jis skolingas tėvišką meilę savo šeimai. Tegul tai būna Kristaus ir amžinojo gyvenimo labui, kad jis įspėja visą savo namų ūkį, moko, ragina, bara, rodo gerumą, taiso; ir taip savo namuose jis vykdys bažnytinę ir tam tikra prasme vyskupo tarnystę, tarnaudamas Kristui, kad būtų su Juo amžinai“ (apie Evangeliją pagal šventąjį Joną, traktatas 51, n. 13).
103. Skatindami šį pasauliečių dalyvavimą apaštalavime, kuris mūsų laikais yra toks svarbus, šeima turi ypatingą misiją, nes būtent šeimos dvasia daro galingiausią įtaką augančios kartos dvasiai. Kol šventoji Tikėjimo liepsna dega namų židinyje, ir tėvai formuoja ir modeliuoja savo vaikų gyvenimus pagal šį Tikėjimą, jaunimas visada bus pasirengęs pripažinti Atpirkėjo karališkąsias prerogatyvas ir priešintis tiems, kurie nori Jį išstumti iš visuomenės ar neteisėtai uzurpuoti Jo teises.
104. Kai bažnyčios uždaromos, kai Nukryžiuotojo paveikslas pašalinamas iš mokyklų, šeima lieka apvaizdiška ir tam tikra prasme neįveikiama krikščioniškojo gyvenimo prieglauda. Ir Mes dėkojame Dievui, matydami, kad nesuskaičiuojamos šeimos vykdo šią savo misiją su ištikimybe, nesugniuždyta kovos ar aukos. Didžiulė jaunų vyrų ir moterų minia, net tuose regionuose, kur tikėjimas Kristumi reiškia kančią ir persekiojimą, lieka tvirtai stovėdama aplink Atpirkėjo Sostą su ramia, tvirta ryžtingumu, kuris primena šlovingiausias Bažnyčios kovų dienas.
105. Kokie naudos torrentai užtvindytų pasaulį; kokia šviesa, tvarka, kokia taika atsirastų socialiniame gyvenime; kokios unikalios ir brangios energijos prisidėtų prie žmonijos gerinimo, jei žmonės visur pripažintų Bažnyčiai, teisingumo ir meilės mokytojai, tą veikimo laisvę, į kurią ji turi šventą ir neabejotiną teisę pagal Dieviškąjį Mandatą! Kokios nelaimės galėtų būti išvengtos, kokia laimė ir ramybė užtikrinta, jei socialinės ir tarptautinės jėgos, dirbančios taikos įtvirtinimui, leistųsi persmelkiamos gilių Evangelijos Meilės pamokų savo kovoje prieš individualų ar kolektyvinį egoizmą!
106. Tarp įstatymų, valdančių ištikimų krikščionių gyvenimą, ir tikrojo humaniškojo humanizmo postulatų nėra jokios opozicijos, bet veikiau vienybė ir abipusė parama. Kenčiančios žmonijos, giliai sukrėstos tiek materialiai, tiek dvasiškai, interesais Mes neturime karštesnio troškimo nei šis: kad dabartiniai sunkumai atvertų daugelio akis pamatyti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčios misiją šioje žemėje tikroje šviesoje, ir kad visi, turintys valdžią, nuspręstų leisti Bažnyčiai laisvai dirbti formuojant augančią kartą pagal teisingumo ir taikos principus.
107. Šis taikos darbas предполагает, kad nėra keliamos kliūtys vykdyti misiją, kurią Dievas pavedė savo Bažnyčiai; kad šios veiklos laukas nėra ribojamas, ir kad masės, ypač jaunimas, nėra atitraukiami nuo jos naudingos įtakos.
108. Todėl Mes, kaip To, kuris buvo paskelbtas Pranašo „Taikos Kunigaikščiu“ (Iz 9, 6), atstovai žemėje, kreipiamės į tautų valdovus ir į tuos, kurie bet kokiu būdu gali daryti įtaką viešajam gyvenimui, kad leistų Bažnyčiai turėti visišką laisvę vykdyti savo kaip auklėtojos vaidmenį, mokant žmones tiesos, įskiepijant teisingumą ir uždegant širdis dieviškąja Kristaus Meile.
109. Nors Bažnyčia negali atsisakyti vykdyti šios savo misijos, kurios galutinis tikslas yra įgyvendinti čia, žemėje, dieviškąjį planą ir „viską atkurti Kristuje, kas yra danguje ir žemėje“ (Ef 1, 10), jos pagalba, vis dėlto, yra parodyta kaip niekada būtina, dabar, kai liūdna patirtis moko, kad išorinės priemonės, žmogiškosios nuostatos ir politiniai sprendimai patys savaime neatneša veiksmingo išgydymo žmoniją kankinančioms blogybėms.
110. Būtent dėl liūdno žmogiškų priemonių nesėkmės, siekiant sustabdyti audrą, gresiančią nušluoti civilizaciją, daugelis su atsinaujinusia viltimi nukreipia savo žvilgsnį į Bažnyčią, tiesos ir meilės uolą, į Petro Kėdę, iš kurios, jie jaučia, gali būti sugrąžinta žmonijai ta religinio mokymo ir moralinio kodekso vienybė, kuri kadaise suteikė tvirtumo taikiems tarptautiniams santykiams.
111. Vienybė, į kurią tiek daug, atsakingų už tautų likimus, žvelgia su ilgesingu liūdesiu, kasdien patirdami priemonių, kuriomis jie kadaise pasitikėjo, tuštybę! Vienybė, trokštama tų daugelio mūsų sūnų legionų, kurie kasdien šaukiasi „Taikos ir meilės Dievo“ (2 Kor 13, 11). Vienybė, tiek daug kilnių protų, atskirtų nuo mūsų, viltis, kurie, alkdami ir trokšdami teisingumo ir taikos, nukreipia savo akis į Petro Sostą ir iš jo laukia vadovavimo ir patarimo!
112. Šie pastarieji pripažįsta Katalikų Bažnyčioje tikėjimo ir gyvenimo principus, kurie atlaikė 2000 metų išbandymą; stiprią Bažnytinės Hierarchijos sanglaudą, kuri, vienybėje su Petro Įpėdiniu, atsiduoda protų apšvietimui Evangelijos mokymu, žmonių vadovavimui ir šventinimui, ir yra dosni savo materialiu nuolaidumu visiems, bet tvirta, kai, net kankinimų ar kankinystės kaina, turi pasakyti: „Non licet; tai neleistina!“
113. Ir vis dėlto, Gerbiami Broliai, Kristaus mokymas, kuris vienintelis gali suteikti žmogui tokius tvirtus tikėjimo pagrindus, kurie labai praplečia jo viziją, dieviškai išplečia jo širdį ir teikia veiksmingą vaistą labai sunkiems šių dienų sunkumams – šis mokymas ir Bažnyčios veikla, mokant ir skleidžiant tą Doktriną, formuojant ir modeliuojant žmonių protus pagal jos įsakymus, kartais yra įtarimų objektas, tarsi jie klibintų pilietinės valdžios pamatus ar uzurpuotų jos teises.
114. Prieš tokius įtarimus Mes iškilmingai pareiškiame su apaštališku nuoširdumu, kad – nepažeidžiant mūsų garbaus pirmtako Pijaus XI pareiškimų apie Kristaus ir Jo Bažnyčios galią, padarytų jo enciklikoje Quas Primas 1925 m. gruodžio 11 d. – bet kokie tokie tikslai yra visiškai svetimi tai pačiai Bažnyčiai, kuri skleidžia savo motiniškas rankas į šį pasaulį ne dominuoti, bet tarnauti. Ji nesiekia užimti kitų teisėtų valdžių vietos jų tinkamose srityse, bet siūlo joms savo pagalbą pagal savo Dieviškojo Įkūrėjo pavyzdį ir dvasią, kuris „vaikščiojo darydamas gera“ (Apd 10, 38).
115. Bažnyčia skelbia ir įskiepija paklusnumą bei pagarbą žemiškajai valdžiai, kuri visa savo kilmę gauna iš Dievo, ir laikosi savo Dieviškojo Mokytojo mokymo, kuris sakė: „Atiduokite tad ciesoriui, kas ciesoriaus“ (Mt 22, 21); ji neturi noro uzurpuoti ir gieda liturgijoje: „Jis neatima žemiškų karalysčių, kuris duoda dangiškąją“ (hymnas Epifanijos šventei). Ji neslopina žmogaus energijų, bet pakelia jas į viską, kas kilnu ir dosnu, ir formuoja charakterius, kurie nesileidžia į kompromisus su sąžine. Ir ji, kuri civilizuoja tautas, niekada nesulėtino žmonijos pilietinės pažangos, priešingai, džiaugiasi ir didžiuojasi ja kaip motina. Jos veiklos tikslas buvo nuostabiai išreikštas Angelų virš Žodžio Įsikūnijusio lopšio, kai jie giedojo apie šlovę Dievui ir skelbė taiką geros valios žmonėms: „Šlovė Dievui aukštybėse, ir žemėje taika geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14).
116. Ši taika, kurios pasaulis negali duoti, buvo palikta kaip paveldas Jo mokiniams paties Dieviškojo Atpirkėjo: „Taiką palieku jums, savo taiką duodu jums“ (Jn 14, 27); ir taip, sekdami sublimaus Kristaus mokymo, kurį Jis pats apibendrino dvigubu Dievo ir artimo meilės įsakymu, milijonai sielų pasiekė, pasiekia ir pasieks taiką. Istorija, išmintingai vadinama romėnų „Gyvenimo Mokytoja“, beveik du tūkstančius metų įrodė, kokia teisinga yra Šventojo Rašto žodis, kad tas, kuris priešinasi Dievui, neturės taikos (plg. Job 9, 4). Nes vien Kristus yra „Kampinis Akmuo“ (Ef 2, 20), ant kurio žmogus ir visuomenė gali rasti stabilumą ir išganymą.
117. Ant šio Kampinio Akmens yra pastatyta Bažnyčia, todėl prieš ją priešas niekada negali laimėti: „Pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18), ir jie niekada negali jos susilpninti! Priešingai, vidinės ir išorinės kovos linkusios didinti jos jėgą ir dauginti jos šlovingų pergalių laurus.
118. Kita vertus, bet koks kitas pastatas, kuris nebuvo tvirtai pastatytas ant Kristaus mokymo, remiasi slenkančiais smėliais ir yra pasmerktas apgailėtinai žlugti (plg. Mt 7, 26, 27).
119. Gerbiami Broliai, valanda, kai šis mūsų pirmasis enciklikos laiškas pasieks jus, daugeliu atžvilgių yra tikra „Tamsos valanda“ (plg. Lk 22, 53), kurioje smurto ir nesantaikos dvasia atneša neišsakomas kančias žmonijai. Ar reikia mums užtikrinti, kad mūsų tėviška širdis yra arti visų mūsų vaikų su užjaučiančia meile, ir ypač tų, kurie kenčia, yra engiami, persekiojami? Tautos, įtrauktos į tragišką karo sūkurį, galbūt dar tik „skausmų pradžioje“ (Mt 24, 8), bet jau dabar tūkstančiuose šeimų viešpatauja mirtis ir nusiaubimas, raudos ir vargas. Nesuskaičiuojamų žmonių, net nekombatantų, kraujas kelia gailią raudą virš tokios nacijos kaip mūsų brangioji Lenkija, kuri, dėl savo ištikimybės Bažnyčiai, dėl savo indėlio ginant krikščioniškąją civilizaciją, neišdildomais rašmenimis įrašyta istorijos analuose, turi teisę į dosnų ir brolišką viso pasaulio užuojautą, kol ji laukia, pasikliaudama galingu Krikščionių Pagalbos Marijos užtarimu, prisikėlimo valandos, suderintos su teisingumo ir tikrosios taikos principais.
120. Tai, kas jau įvyko ir tebevyksta, tarsi buvo parodyta vizijoje prieš mūsų akis, kai, dar esant šiek tiek vilties, Mes nieko nepalikome neišbandyta, pagal mūsų Apaštališkosios tarnystės siūlomą formą ir turimas priemones, kad užkirstume kelią ginklų naudojimui ir išlaikytume atvirą kelią garbingam abiejų šalių susitarimui. Įsitikinę, kad jėgos naudojimas vienoje pusėje bus atsakyta ginklų naudojimu kitoje, Mes laikėme tai neatsiejama mūsų Apaštališkosios tarnystės ir krikščioniškosios meilės pareiga išbandyti visas priemones, kad apsaugotume žmoniją ir krikščionybę nuo pasaulinio gaisro siaubų, net rizikuodami, kad mūsų ketinimai ir tikslai būtų neteisingai suprasti. Mūsų patarimas, jei būtų išklausytas su pagarba, vis dėlto nebuvo sekamas, ir kol mūsų pastoracinė širdis su liūdesiu ir nuojauta žvelgia į priekį, prieš mūsų žvilgsnį iškyla Gerojo Ganytojo paveikslas, ir atrodo, tarsi Mes turėtume Jo vardu pakartoti pasauliui: „Jei tu… būtum pažinęs… tai, kas yra tavo taikai; bet dabar tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 42).
121. Pasaulyje, kuris šiandien pateikia tokį ryškų kontrastą „Kristaus Taikai Kristaus Karalystėje“, Bažnyčia ir jos tikintieji yra laikais ir metais, kurie retai buvo žinomi jos kovų ir kančių istorijoje. Bet ypač tokiais laikais tas, kuris išlieka tvirtas savo tikėjime ir stiprus širdyje, žino, kad Kristus Karalius niekada nėra taip arti, kaip išbandymo valandą, kuri yra ištikimybės valanda. Su širdimi, draskoma tiek daug jos sūnų kančių ir vargų, bet su drąsa ir stabilumu, kylančiais iš mūsų Viešpaties pažadų, Kristaus Sužadėtinė eina susitikti su besirenkančiomis audromis. Ji žino, kad tiesa, kurią ji skelbia, meilė, kurią ji moko ir praktikuoja, bus būtini patarėjai ir pagalbininkai geros valios žmonėms, rekonstruojant naują pasaulį, pagrįstą teisingumu ir meile, kai žmonija, pavargusi nuo klaidos kelio, bus paragavusi karčių neapykantos ir smurto vaisių.
122. Tuo tarpu, Gerbiami Broliai, pasaulis ir visi tie, kuriuos užklupo karo nelaimė, turi žinoti, kad krikščioniškosios meilės pareiga, pats Kristaus Karalystės pagrindas, nėra tušti žodžiai, bet gyva realybė. Platus laukas atsiveria krikščioniškajai meilei visomis jos formomis. Mes turime visišką pasitikėjimą, kad visi mūsų sūnūs, ypač tie, kurie nėra išbandomi karo rykštės, prisimins, sekdami Dieviškuoju Samariečiu, visus tuos, kurie, kaip karo aukos, turi teisę į užuojautą ir pagalbą.
123. „Katalikų Bažnyčia, Dievo Miestas, kurio Karalius yra Tiesa, kurio įstatymas meilė ir kurio matas amžinybė“ (šventasis Augustinas, Ep. CXXXVIII. Ad Marcellinum, C. 3, N. 17), bebaimiškai skelbdama visą Kristaus tiesą ir triūsdama, kaip reikalauja Kristaus meilė, su motinos uolumu, stovi kaip palaiminta taikos vizija virš klaidos ir aistros audros, laukdama momento, kai visagalė Kristaus Karaliaus Ranka nuramins audrą ir išsklaidys nesantaikos dvasias, kurios ją sukėlė.
124. Ką Mes galime padaryti, kad pagreitintume dieną, kai taikos balandis ras šioje žemėje, panirusioje į nesantaikos potvynį, vietą nusileisti, Mes ir toliau darysime, pasitikėdami tais valstybininkais, kurie prieš karo protrūkį kilnžiai triūsė, kad apsaugotų tautas nuo šios rykštės; pasitikėdami milijonais sielų visose šalyse ir kiekvienoje srityje, kurios reikalauja ne tik teisingumo, bet ir meilės bei gailestingumo; visų pirma, pasitikėdami Visagaliu Dievu, į kurį Mes kasdien kreipiamės malda: „tavo sparnų šešėlyje aš viliuosi, kol praeis neteisybė“ (Ps 57, 2).
125. Dievas gali viską. Kaip ir tautų laimę bei likimus, Jis laiko savo rankose žmogaus sumanymus ir švelniai nukreipia juos ten, kur Jis nori: net kliūtys Jo Visagalybei yra priemonės formuoti reikalus ir įvykius bei nukreipti protus ir laisvą valią į Jo aukščiausius tikslus.
126. Todėl melskitės, Gerbiami Broliai, melskitės be paliovos; ypač melskitės, kai aukojate Dieviškąją Meilės Auką. Melskitės ir jūs, kurių drąsus Tikėjimo išpažinimas šiandien reikalauja sunkių, skausmingų ir ne retai herojiškų aukų; melskitės jūs, kenčiantys ir kankinantys Bažnyčios nariai, kai Jėzus ateina paguosti ir išgydyti jūsų skausmus, ir nepamirškite su tikros atgailos dvasios ir verta atgailos praktikos pagalba padaryti savo maldas priimtinesnėmis Jo, kuris „pakelia visus, kurie krinta, ir ištiesina visus, kurie yra parblokšti“ (Ps 145, 14), akivaizdoje, kad Jis savo gailestingumu sutrumpintų išbandymų dienas ir taip būtų patvirtinti Psalmisto žodžiai: „Tada jie šaukėsi Viešpaties savo varguose, ir jis išvadavo juos iš jų bėdų“ (Ps 107, 13).
127. Ir jūs, baltosios vaikų legionai, taip mylimi ir brangūs Jėzui, kai priimate Šventąją Komuniją, Gyvenimo Duoną, kelkite savo paprastas ir nekaltas maldas ir sujunkite jas su visuotinės Bažnyčios maldomis. Jėzaus širdis, kuri jus myli, neatsispiria jūsų maldaujančiam nekaltumui. Melskitės visi, melskitės nenutrūkstamai: „Melskitės be paliovos“ (1 Tes 5, 17).
128. Tokiu būdu jūs įgyvendinsite sublimų Dieviškojo Mokytojo įsakymą, švenčiausią Jo Širdies testamentą, „Kad visi būtų viena“ (Jn 17, 21), kad visi gyventų toje tikėjimo ir meilės vienybėje, iš kurios pasaulis gali pažinti Kristaus misijos ir Jo Bažnyčios darbo galią ir veiksmingumą.
129. Ankstyvoji Bažnyčia suprato ir praktikavo šį Dieviškąjį Įsakymą ir išreiškė jį nuostabioje maldoje; jūs susivienykite su tais jausmais, kurie taip gerai atitinka dabartinės valandos poreikius: „Prisimink, Viešpatie, savo Bažnyčią, išlaisvink ją nuo viso blogio ir tobulink ją savo meilėje, pašventink ir surink ją iš keturių vėjų į savo Karalystę, kurią Tu jai paruošei, nes Tavo yra galia ir šlovė per amžius“ (Dvylikos Apaštalų Mokymas, C 10).
130. Pasitikėdami, kad Dievas, Taikos ir Meilės Autorius, išklausys Bažnyčios maldavimus, Mes teikiame jums visiems, kaip Dieviškosios Malonės gausos įkeitimą, iš mūsų tėviškos širdies pilnatvės Apaštališkąjį Palaiminimą.

Duota Kastel Gandolfe, netoli Romos, 1939 m. spalio 20 dieną, pirmaisiais mūsų Pontifikato metais.

PIJUS XII