Enciklika Divini illius Magistri

Divini Illius Magistri – tai popiežiaus Pijaus XI enciklika, paskelbta 1929 m. gruodžio 31 d., viena iš svarbiausių Bažnyčios pozicijų apie krikščionišką vaikų ir jaunimo ugdymą. Jos pavadinimas reiškia „To the Divine Teacher“ – Dieviškajam Mokytojui, t. y. Kristui, kuris, kaip pagrindinis Mokytojas, yra bet kokio ugdymo šaltinis ir pavyzdys.

Enciklika buvo paskelbta visuomenėje, kuri keitėsi iš esmės – po Pirmojo pasaulinio karo Europoje kilo sekuliarizmo, nacionalizmo ir totalitarinių ideologijų bangos. Valstybės vis dažniau bandė perimti švietimo kontrolę, atitraukdamos vaikų ugdymą nuo Bažnyčios ir šeimos. Italijoje plito fašistinė mokyklų sistema, o Sovietų Sąjungoje jau buvo pradėta formuoti ateistinis švietimas.

Pijus XI, matydamas šias tendencijas, parašė encikliką, kuria griežtai apgynė šeimos ir Bažnyčios teisę auklėti vaikus pagal krikščioniškus principus. Jo tikslas buvo užtikrinti, kad ugdymas neprarastų dvasinės krypties ir netaptų valstybės įrankiu, formuojančiu „naujus žmones“ be Dievo.

Svarbiausios temos

1. Kristus – tikrasis mokytojas

Pijus XI pradeda nuo Kristaus – kaip dieviškojo Mokytojo, kuris ne tik moko tiesos, bet ir pats yra Tiesa. Visi tikri ugdytojai, anot enciklikos, yra tik Dievo bendradarbiai, ir bet koks ugdymas, atitrūkęs nuo tiesos ir doros, tampa pavojingas.

2. Ugdymo teisės hierarchija

Popiežius aiškiai nubrėžia, kas turi pirmumą ugdyme:

  • Pirmiausia – tėvai: jie turi prigimtinę teisę ir pareigą auklėti savo vaikus.
  • Antra – Bažnyčia: ji turi dievišką mandatą vesti sielas į išganymą.
  • Trečia – valstybė: ji padeda, bet neturi teisės primesti ideologinio ugdymo.

Ši seka buvo aiškus atsakymas tiek komunizmui, tiek fašizmui, kurie siekė monopolizuoti švietimą.

3. Viso žmogaus ugdymas

Enciklikoje kalbama, kad tikras ugdymas apima visą žmogų – protą, valią, širdį ir sielą. Negalima auklėti vien žinių arba techninių įgūdžių – būtina ugdyti dorą, atsakomybę, tikėjimą. Antraip formuojama „protinga, bet morališkai tuščia“ karta.

4. Bažnyčios teisė ir pareiga auklėti

Popiežius primena, kad Bažnyčia turi dievišką teisę steigti mokyklas, vadovauti religiniam ugdymui ir priešintis bet kokiems bandymams atimti šias teises. Katalikiškos mokyklos čia suprantamos ne tik kaip religinės institucijos, bet kaip tikros ugdymo erdvės, kur ugdoma visa žmogaus esybė.

5. Kritika prieš sekuliarų švietimą

Enciklikoje labai griežtai pasisakoma prieš švietimą, atskirtą nuo tikėjimo, kuris ugdo „neutralų žmogų“, bet iš tiesų – žmogų be dvasinio kompaso. Popiežius perspėja, kad ateitis priklauso nuo to, kaip mes auklėsime šiandieninius vaikus.

Citata iš enciklikos:
„Toks ugdymas, kuris ignoruoja religiją, arba dar blogiau – atmeta ją, negali būti laikomas visaverčiu ugdymu, nes atima iš žmogaus tai, kas jam svarbiausia – jo ryšį su Kūrėju.“

Divini Illius Magistri tapo pagrindiniu Bažnyčios dokumentu apie ugdymą XX amžiuje. Jis padarė didžiulę įtaką katalikiškų mokyklų sistemoms visame pasaulyje, buvo cituojamas daugybėje vyskupų sinodų, panaudotas Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, ypač Gravissimum Educationis (1965 m.).

Ši enciklika taip pat buvo laikoma pagrindu pasipriešinimui valstybės indoktrinacijai – tiek fašistinėje Italijoje, tiek komunistiniuose kraštuose. Ji tapo simboliu tėvų ir Bažnyčios teisės į dvasinį jaunimo formavimą.

DIVINI ILLIUS MAGISTRI

POPIEŽIAUS PIJAUS XI ENCIKLIKA

APIE KRIKŠČIONIŠKĄJĮ ŠVIETIMĄ

Patriarchams, Primams, Arkivyskupams, Vyskupams ir kitiems Ordinams, esantiems ramybėje ir bendrystėje su Apaštališkuoju Sostu, ir visiems Katalikų Pasaulio Tikintiesiems.

Gerbiami Broliai ir Mylimi Vaikai, Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.

  1. Kaip žemėje atstovaujantis tam dieviškajam Mokytojui, kuris, apimdamas savo beribės meilės platybėmis visą žmoniją, net ir nevertus nusidėjėlius, vis dėlto rodė ypatingą švelnumą ir meilę vaikams, išreikšdamas tai itin jaudinančiais žodžiais: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mk 10, 14), Mes taip pat kiekvieną kartą stengėmės parodyti visiškai tėvišką palankumą, kurį jaučiame jiems, ypač per mūsų nuolatinį rūpestį ir laiku pateikiamas instrukcijas, susijusias su krikščionišku jaunimo švietimu.
  2. Todėl, sekdami Dieviškojo Mokytojo dvasia, Mes kreipėmės naudingais žodžiais, kartais įspėdami, kartais ragindami, kartais nurodydami, į jaunimą ir jų auklėtojus, į tėvus ir motinas, įvairiais krikščioniškojo švietimo klausimais, su ta rūpestingumu, kuris dera visų Tikinčiųjų bendrajam Tėvui, su atkaklumu, kuris reikalingas mūsų pastoracinei pareigai ir kurį Apaštalas skatino: „Skelbk žodį, būk uolus tinkamu ir netinkamu metu, įtikinėk, drausk, ragink su didžiausia kantrybe ir mokymu“ (2 Tim 4, 2). Toks atkaklumas yra būtinas mūsų laikais, kai, deja, taip labai trūksta aiškių ir tvirtų principų, net ir sprendžiant pačius pagrindinius klausimus.
  3. Dabar šios bendros laikų sąlygos, šis nesibaigiantis įvairių švietimo teisių ir sistemų problemos kėlimas įvairiose šalyse, filiališku pasitikėjimu mums išreikštas kai kurių iš jūsų, Gerbiami Broliai, ir jūsų kaimenių narių troškimas, taip pat mūsų gili meilė jaunimui, apie kurią minėjome, skatina Mus tiesiogiai kreiptis į šią temą, jei ne aptarti ją visame jos beveik neišsemiamame teorijos ir praktikos diapazone, tai bent apibendrinti pagrindinius jos principus, visiškai išaiškinti svarbias išvadas ir nurodyti praktinius jų taikymus.
  4. Tegul tai būna mūsų Kunigiškojo Jubiliejaus įrašas, kurį su ypatinga meile Mes norime paskirti mūsų mylimam jaunimui ir pavedame visiems tiems, kurių pareiga ir atsakomybė yra švietimo darbas.
  5. Iš tiesų niekada nebuvo tiek daug diskusijų apie švietimą kaip dabar; niekada nebuvo tiek daug naujų pedagoginių teorijų šalininkų, ar tiek daug metodų ir priemonių sugalvota, siūloma ir aptarinėjama, ne tik siekiant palengvinti švietimą, bet ir sukurti naują sistemą, neabejotinai veiksmingą ir gebančią paruošti dabartines kartas tai žemiškajai laimei, kurios jos taip karštai trokšta.
  6. Priežastis ta, kad žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir skirti Jam, kuris yra begalinis tobulumas, šiandien, labiau nei bet kada, tarp gausiausio materialinio progreso, suvokia žemiškų gėrybių nepakankamumą kurti tikrąją laimę tiek individui, tiek tautoms. Ir todėl jie dar stipriau jaučia savyje impulsą siekti aukštesnio tobulumo, kurį impulsą jų racionalioje prigimtyje įskiepijo pats Kūrėjas. Šį tobulumą jie siekia įgyti per švietimą. Bet daugelis jų, atrodo, pernelyg akcentuodami etimologinę žodžio reikšmę, pretenduoja ištraukti švietimą iš pačios žmogaus prigimties ir išvystyti jį vien savo jėgomis. Tokie lengvai paklysta, nes, užuot nukreipę savo žvilgsnį į Dievą, visatos pirmąjį principą ir galutinį tikslą, jie grįžta prie savęs, prisirišdami išskirtinai prie praeinančių žemiškų dalykų; ir todėl jų neramumas niekada nesibaigs, kol jie nenukreips savo dėmesio ir pastangų į Dievą, visų tobulumų tikslą, pagal gilų šventojo Augustino posakį: „Tu sukūrei mus, Viešpatie, Sau, ir mūsų širdis nerimsta, kol neatilsi Tavyje“ (Confessiones, I, 1).
  7. Todėl taip pat svarbu nedaryti klaidos švietime, kaip svarbu nedaryti klaidos siekiant galutinio tikslo, su kuriuo visas švietimo darbas yra glaudžiai ir būtina susijęs. Iš tiesų, kadangi švietimas iš esmės susideda iš žmogaus paruošimo tam, kuo jis turi būti ir ką jis turi daryti čia, žemėje, kad pasiektų aukštą tikslą, kuriam jis buvo sukurtas, akivaizdu, kad negali būti tikro švietimo, kuris nebūtų visiškai nukreiptas į žmogaus galutinį tikslą, ir kad dabartinėje Apvaizdos tvarkoje, kadangi Dievas apsireiškė mums savo Vienatinio Sūnaus Asmenyje, kuris vienintelis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), negali būti idealiai tobulas švietimas, kuris nėra krikščioniškas švietimas.
  8. Iš to matome krikščioniškojo švietimo aukščiausią svarbą ne tik kiekvienam individui, bet ir šeimoms bei visai žmogaus visuomenei, kurios tobulumas kyla iš ją sudarančių elementų tobulumo. Iš tų pačių principų išryškėja, galime sakyti, neprilygstama krikščioniškojo švietimo darbo vertė; juk galų gale jis siekia užtikrinti Aukščiausią Gėrį, tai yra Dievą, tiems, kurie yra auklėjami, ir didžiausią įmanomą gerovę čia, žemėje, žmogaus visuomenei. Ir tai jis daro taip veiksmingai, kaip žmogus yra pajėgus tai daryti, būtent bendradarbiaudamas su Dievu tobulinant individus ir visuomenę, nes švietimas daro sielai pirmąjį, galingiausią ir ilgalaikiškiausią įspūdį gyvenime, pagal gerai žinomą Išmintingojo posakį: „Jaunuolis pagal savo kelią, net kai pasens, jis nenukryps nuo jo“ (Pat 22, 6). Todėl pagrįstai šventasis Jonas Chrizostomas sakė: „Koks darbas yra didesnis už proto lavinimą ir jaunimo įpročių formavimą?“ (Homiliae in Epistulam ad Ephesios, 60).
  9. Tačiau niekas taip gerai neatskleidžia antgamtinio krikščioniškojo švietimo grožio ir vertės kaip mūsų Palaimintojo Viešpaties meilės išraiška, identifikuojanti save su vaikais: „Kas priima vieną tokį vaiką mano vardu, priima mane“ (Mt 18, 5).
  10. Dabar, kad nebūtų padaryta klaida šioje itin svarbioje užduotyje ir kad ji būtų kuo geriausiai vykdoma su Dievo malonės pagalba, būtina turėti aiškią ir tikslią krikščioniškojo švietimo idėją jo esminiais aspektais, t. y. kas turi misiją auklėti, kas yra auklėjimo subjektai, kokios yra būtinos lydinčios aplinkybės, koks yra tinkamas krikščioniškojo švietimo tikslas ir objektas pagal Dievo nustatytą tvarką Jo dieviškosios Apvaizdos ekonomikoje.
  11. Švietimas iš esmės yra socialinė, o ne vien individuali veikla. Dabar yra trys būtinos visuomenės, viena nuo kitos skirtingos, tačiau Dievo harmoningai sujungtos, į kurias žmogus gimsta: dvi, būtent šeima ir civilinė visuomenė, priklauso natūraliai tvarkai; trečioji, Bažnyčia, priklauso antgamtinei tvarkai.
  12. Pirmiausia yra šeima, tiesiogiai Dievo įsteigta savo ypatingam tikslui – palikuonių gimdymui ir formavimui; dėl šios priežasties ji turi prigimtinę ir todėl teisių pirmenybę prieš civilinę visuomenę. Vis dėlto šeima yra netobula visuomenė, nes joje nėra visų priemonių savo visiškam vystymuisi; tuo tarpu civilinė visuomenė yra tobula visuomenė, turinti savyje visas priemones savo ypatingam tikslui, kuris yra bendruomenės laikinoji gerovė; ir todėl šiuo atžvilgiu, tai yra, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį, ji turi pirmenybę prieš šeimą, kuri savo tinkamą laikinąją tobulumą randa būtent civilinėje visuomenėje.
  13. Trečioji visuomenė, į kurią žmogus gimsta, kai per Krikštą pasiekia dieviškąjį malonės gyvenimą, yra Bažnyčia; antgamtinės tvarkos ir visuotinio masto visuomenė; tobula visuomenė, nes joje yra visos priemonės, reikalingos jos tikslui, kuris yra amžinasis žmonijos išganymas; todėl ji yra aukščiausia savo srityje.
  14. Todėl švietimas, kuris rūpinasi žmogumi kaip visuma, individualiai ir socialiai, natūralioje ir malonės tvarkoje, būtinai priklauso visoms šiems trims visuomenėms, atitinkamai proporcingai, pagal Dievo Apvaizdos nustatytą jų tikslų koordinavimą.
  15. Ir visų pirma švietimas pirmiausia priklauso Bažnyčiai dėl dvigubo titulo antgamtinėje tvarkoje, kurį jai išskirtinai suteikė pats Dievas; todėl jis yra absoliučiai pranašesnis už bet kokį kitą titulą natūralioje tvarkoje.
  16. Pirmasis titulas grindžiamas aiškia misija ir aukščiausia mokymo valdžia, kurią jai suteikė jos dieviškasis Įkūrėjas: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18-20). Šiam mokymo pareigai Kristus suteikė neklystamumą kartu su įsakymu mokyti Jo doktrinos. Todėl Bažnyčia „buvo jos dieviškojo Autoriaus nustatyta kaip tiesos stulpas ir pamatas, kad mokytų žmones dieviškojo Tikėjimo, saugotų sveiką ir nepažeistą jai patikėtą depozitą; vadovautų ir formuotų žmones, visais jų veiksmais, individualiai ir socialiai, moralės grynumui ir gyvenimo vientisumui pagal apreikštą doktriną“ (Pijus XI, Enciklika „Quas Primas“).
  17. Antrasis titulas yra antgamtinė motinystė, kurios dėka Bažnyčia, nepriekaištinga Kristaus sužadėtinė, gimdo, maitina ir auklėja sielas dieviškajame malonės gyvenime savo Sakramentais ir doktrina. Todėl pagrįstai šventasis Augustinas teigia: „Tas, kuris nepriima Bažnyčios kaip motinos, neturi Dievo kaip tėvo“ (De Symbolo ad Catechumenos, IV, 1).
  18. Todėl šioje savo misijos srityje, tai yra „tikėjime ir morale, pats Dievas padarė Bažnyčią savo dieviškojo magisteriumo dalininke ir, ypatingos privilegijos dėka, suteikė jai neklystamumo imunitetą; todėl ji yra žmonių mokytoja, aukščiausia ir absoliučiai tikra, ir joje slypi nepažeidžiama teisė į mokymo laisvę“ (Pijus XI, Enciklika „Non Abbiamo Bisogno“). Būtina pasekmė, kad Bažnyčia yra nepriklausoma nuo bet kokios žemiškos valdžios tiek savo misijos kilme, tiek jos vykdymu kaip auklėtoja, ne tik dėl savo tikslo ir objekto, bet ir dėl priemonių, būtinų ir tinkamų tam tikslui pasiekti. Todėl kiekvienos kitos žmogaus mokymosi ir instrukcijos rūšies, kuri yra bendras individų ir visuomenės paveldas, Bažnyčia turi nepriklausomą teisę ja naudotis ir, svarbiausia, spręsti, kas gali padėti ar pakenkti krikščioniškajam švietimui. Ir taip turi būti, nes Bažnyčia, kaip tobula visuomenė, turi nepriklausomą teisę į priemones, skatinančias jos tikslą, ir nes kiekviena mokymo forma, ne mažiau nei kiekvienas žmogaus veiksmas, turi būtiną ryšį su žmogaus galutiniu tikslu ir todėl negali būti išimta iš dieviškojo įstatymo diktatų, kurių Bažnyčia yra sergėtoja, aiškintoja ir neklystanti mokytoja.
  19. Ši tiesa aiškiai išdėstyta šventojo atminimo Pijaus X:

Ką bedarytų krikščionis, net ir žemiškų dalykų tvarkoje, jis negali ignoruoti antgamtinio; iš tiesų jis privalo, pagal krikščioniškosios išminties mokymą, viską nukreipti į aukščiausią gėrį kaip į savo galutinį tikslą; visi jo veiksmai, be to, kiek jie yra geri ar blogi moralės tvarkoje, tai yra, atitinka ar neatitinka natūralųjį ir dieviškąjį įstatymą, patenka į Bažnyčios teismą ir jurisdikciją (Enciklika „Singulari Quadam“).

  1. Verta paminėti, kaip pasaulietis, puikus rašytojas ir tuo pačiu gilus bei sąžiningas mąstytojas, sugebėjo gerai suprasti ir tiksliai išreikšti šią pagrindinę katalikų doktriną:

Bažnyčia nesako, kad moralė priklauso tik jai, išskirtine prasme; bet kad ji visiškai jai priklauso. Ji niekada neteigė, kad už jos ribų ir be jos mokymo žmogus negali pasiekti jokios moralinės tiesos; priešingai, ji ne kartą pasmerkė šią nuomonę, nes ji pasirodė įvairiomis formomis. Tačiau ji sako, sakė ir visada sakys, kad dėl jos Jėzaus Kristaus įsteigimo, dėl Šventosios Dvasios, Tėvo vardu jai atsiųstos, ji viena turi tai, ką tiesiogiai gavo iš Dievo ir niekada negali prarasti, visą moralinę tiesą, omnem veritatem, kurioje yra visos atskiros moralinės tiesos, tiek tos, kurias žmogus gali sužinoti proto pagalba, tiek tos, kurios yra apreiškimo dalis ar kurios gali būti iš jo išvestos (Juan Donoso Cortés, „Ensayo sobre el catolicismo, el liberalismo y el socialismo“).

  1. Todėl visiškai teisėtai Bažnyčia skatina raštus, mokslą, meną, kiek tai būtina ar naudinga krikščioniškajam švietimui, be jos darbo sielų išganymui: steigdama ir išlaikydama mokyklas ir institucijas, pritaikytas kiekvienai mokymosi šakai ir kultūros laipsniui. Net fizinė kultūra, kaip ji vadinama, negali būti laikoma už jos motiniškos priežiūros ribų, nes ji taip pat yra priemonė, kuri gali padėti ar pakenkti krikščioniškajam švietimui.
  2. Ir šis Bažnyčios darbas kiekvienoje kultūros šakoje yra nepaprastai naudingas šeimoms ir tautoms, kurios be Kristaus yra pražuvusios, kaip teisingai nurodo šventasis Hilarijus: „Kas gali būti pavojingiau pasauliui nei Kristaus atmetimas?“ (Tractatus in Psalmum 138). Ir tai visiškai nesikiša į valstybės taisykles, nes Bažnyčia savo motinišku išmintingumu nėra nenori, kad jos mokyklos ir institucijos, skirtos pasauliečių švietimui, atitiktų teisėtus civilinės valdžios nurodymus; ji yra visiškai pasirengusi bendradarbiauti su šia valdžia ir pasirūpinti abipusiu supratimu, jei kiltų sunkumų.
  3. Vėlgi, tai yra neatimama Bažnyčios teisė ir būtina pareiga prižiūrėti visą savo vaikų švietimą, visose institucijose, viešose ar privačiose, ne tik dėl ten teikiamo religinio mokymo, bet ir dėl kiekvienos kitos mokymosi šakos ir kiekvienos taisyklės, kiek tai susiję su religija ir morale.
  4. Šios teisės vykdymas neturėtų būti laikomas netinkamu kišimusi, bet veikiau motinišku Bažnyčios rūpesčiu, apsaugančiu savo vaikus nuo rimto visų rūšių doktrininio ir moralinio blogio pavojaus. Be to, šis Bažnyčios budrumas ne tik nesukelia jokio tikro nepatogumo, bet, priešingai, teikia vertingą pagalbą teisingam šeimų ir civilinės visuomenės tvarkymui bei gerovei; nes jis saugo jaunimą nuo moralinio nuodo, kuris toje nepatyrusioje ir kintamoje amžiaus grupėje lengviau prasiskverbia į protą ir greičiau skleidžia savo žalingus padarinius. Nes tai tiesa, kaip išmintingai pabrėžė Leonas XIII, kad be tinkamo religinio ir moralinio mokymo „kiekviena intelektualinės kultūros forma bus žalinga; nes jauni žmonės, nepratę gerbti Dievo, negalės pakelti dorybingo gyvenimo suvaržymų ir, niekada neišmokę atsisakyti sau ko nors, lengvai bus sukurstyti trikdyti viešąją tvarką“ (Enciklika „Sapientiae Christianae“).
  5. Bažnyčios misijos švietimo srityje mastas yra toks, kad apima visas tautas be išimties, pagal Kristaus įsakymą: „Mokykite visas tautas“ (Mt 28, 19); ir nėra jokios žemiškos galios, kuri teisėtai galėtų jai priešintis ar trukdyti. Pirmiausia, ji apima visus Tikinčiuosius, kuriais ji rūpinasi kaip švelni motina. Jiems ji per amžius kūrė ir valdė daugybę mokyklų ir institucijų kiekvienoje mokymosi šakoje. Kaip Mes neseniai sakėme:
    Dar tolimais viduramžiais, kai buvo tiek daug (kai kurie net sako per daug) vienuolynų, konventų, bažnyčių, kolegialių bažnyčių, katedrų skyrių ir t. t., prie kiekvieno buvo prijungtas studijų, mokymo, krikščioniškojo švietimo namas. Prie šių turime pridėti visas universitetus, išplitusius kiekvienoje šalyje ir visada Apaštališkojo Sosto ir Bažnyčios iniciatyva bei globoje. Tas didingas reginys, kurį šiandien mes matome geriau, nes jis arčiau mūsų ir įspūdingesnis dėl amžiaus sąlygų, buvo visų laikų reginys; ir tie, kurie tyrinėja ir lygina istorinius įvykius, lieka sužavėti tuo, ką Bažnyčia sugebėjo padaryti šioje srityje, ir stebisi būdu, kuriuo ji sugebėjo įvykdyti savo Dievo duotą misiją šviesti žmonių kartas krikščioniškam gyvenimui, visur duodama nuostabų vaisingų rezultatų derlių. Bet jei mes stebimės, kad Bažnyčia visais laikais sugebėjo surinkti ir auklėti šimtus, tūkstančius, milijonus mokinių, ne mažiau nuostabu prisiminti, ką ji padarė ne tik švietimo, bet ir tikrosios bei autentiškos erudicijos srityje. Nes jei tiek daug kultūros, civilizacijos ir literatūros lobių išvengė sunaikinimo, tai yra dėl Bažnyčios veiksmų, kurie net tolimais ir necivilizuotais laikais skleidė tokią ryškią šviesą raštų, filosofijos, meno ir ypač architektūros srityse (Kalba, 1929 m.).
  1. Visa tai Bažnyčia sugebėjo padaryti, nes jos švietimo misija vienodai apima ir tuos, kurie yra už Kaimenės ribų, nes visi žmonės yra pašaukti įeiti į Dievo karalystę ir pasiekti amžinąjį išganymą. Kaip ir šiandien, kai jos misijos išbarsto tūkstančius mokyklų dar nekrikščioniškuose rajonuose ir šalyse, nuo Gangos krantų iki Geltonosios upės ir didžiųjų Ramiojo vandenyno salų bei archipelago, nuo Tamsiojo Žemyno iki Ugnies Žemės ir užšalusios Aliaskos, taip kiekviename amžiuje Bažnyčia per savo misionierius auklėjo krikščioniškam gyvenimui ir civilizacijai įvairias tautas, kurios dabar sudaro civilizuoto pasaulio krikščioniškas tautas.
  2. Todėl akivaizdu, kad tiek pagal teisę, tiek faktiškai švietimo misija pirmiausia priklauso Bažnyčiai, ir kad niekas, laisvas nuo išankstinių nusistatymų, negali turėti pagrįsto motyvo priešintis ar trukdyti Bažnyčiai šiame jos darbe, kurio vertingais privalumais pasaulis šiandien naudojasi.
  3. Tai dar labiau tiesa, nes šeimos ir Valstybės teisės, net individų teisės į teisingą laisvę siekiant mokslo, mokslo metodų ir visų rūšių profaninės kultūros, ne tik neprieštarauja šiam Bažnyčios pirmenybei, bet yra visiškai su ja suderintos. Pagrindinė šios harmonijos priežastis yra ta, kad antgamtinė tvarka, kuriai Bažnyčia skolingos savo teisės, ne tik nesunaikina natūralios tvarkos, kuriai priklauso kitos minėtos teisės, bet pakelia natūraliąją ir ją tobulina, kiekviena teikdama abipusę pagalbą kitai ir užpildydama ją proporcingai jų atitinkamai prigimčiai ir orumui. Priežastis yra ta, kad abi kyla iš Dievo, kuris negali prieštarauti pats sau: „Dievo darbai yra tobuli, ir visi Jo keliai yra teisingi“ (Įst 32, 4).
  4. Tai tampa aiškiau, kai atidžiau ir išsamiau nagrinėjame švietimo misiją, būdingą šeimai ir Valstybei.
  5. Visų pirma Bažnyčios švietimo misija nuostabiai sutampa su šeimos misija, nes abi kyla iš Dievo ir labai panašiu būdu. Dievas tiesiogiai suteikia šeimai, natūralioje tvarkoje, vaisingumą, kuris yra gyvenimo principas, ir todėl taip pat švietimo gyvenimui principas, kartu su valdžia, tvarkos principu.
  6. Angelų Daktaras su savo įprastu minčių aiškumu ir stiliaus tikslumu sako: „Tėvas pagal kūną ypatingu būdu dalyvauja tame principe, kuris tam tikra prasme universaliai randamas Dieve… Tėvas yra gimdymo, švietimo ir disciplinos principas ir visko, kas susiję su žmogaus gyvenimo tobulinimu“ (Summa Theologiae, II-II, q. 10, a. 12).
  7. Todėl šeima tiesiogiai iš Kūrėjo gauna misiją ir todėl teisę auklėti palikuonis, teisę, kuri yra neatimama, nes neatskiriamai susijusi su griežta pareiga, teisę, ankstesnę už bet kokią civilinės visuomenės ar Valstybės teisę, ir todėl nepažeidžiamą jokios žemiškos galios.
  8. Kad ši teisė yra nepažeidžiama, šventasis Tomas įrodo taip:
    Vaikas natūraliai yra kažkas iš tėvo… todėl pagal natūralią teisę vaikas, kol nepasiekia proto naudojimo, yra tėvo globoje. Todėl būtų priešinga natūraliam teisingumui, jei vaikas, kol nepasiekia proto naudojimo, būtų atimtas iš tėvų globos ar jei būtų padarytas koks nors sprendimas dėl jo prieš tėvų valią (Summa Theologiae, II-II, q. 10, a. 12). Ir kadangi šios pareigos tėvams tęsiasi iki to laiko, kai vaikas gali pats savimi pasirūpinti, ta pati nepažeidžiama tėvų švietimo teisė taip pat išlieka. „Gamta siekia ne tik palikuonių gimdymo, bet ir jų vystymosi bei pažangos link žmogaus tobulumo, laikomo žmogumi, tai yra, link dorybės būsenos“ (Summa Theologiae, II-II, q. 10, a. 12), sako tas pats šventasis Tomas.
  1. Bažnyčios išmintis šiuo klausimu yra tiksliai ir aiškiai išreikšta Kanonų Teisės Kodekse, kan. 1113: „Tėvai turi griežtą pareigą rūpintis savo vaikų religiniu ir moraliniu švietimu, taip pat jų fiziniu ir pilietiniu mokymu, kiek jie gali, ir be to, pasirūpinti jų laikina gerove“ (Codex Iuris Canonici, 1917).
  2. Šiuo klausimu žmonijos sveikas protas yra taip visiškai sutaręs, kad tie, kurie drįstų teigti, kad vaikai priklauso Valstybei prieš priklausydami šeimai ir kad Valstybė turi absoliučią teisę į jų švietimą, akivaizdžiai prieštarautų jam. Nepagrįsta yra jų pateikiama priežastis, būtent, kad žmogus gimsta pilietis ir todėl pirmiausia priklauso Valstybei, neatsižvelgdami į tai, kad prieš būdamas pilietis žmogus turi egzistuoti; ir egzistencija kyla ne iš Valstybės, bet iš tėvų, kaip išmintingai paskelbė Leonas XIII: „Vaikai yra kažkas iš tėvo, ir tarsi tėvo asmens pratęsimas; ir, kad būtų visiškai tiksliai, jie įeina į civilinę visuomenę ir tampa jos dalimi ne tiesiogiai patys, bet per šeimą, kurioje jie gimė“ (Enciklika „Sapientiae Christianae“). „Ir todėl“, sako tas pats Leonas XIII, „tėvo galia yra tokios prigimties, kad ji negali būti sunaikinta ar absorbuojama Valstybės; nes ji turi tą pačią kilmę kaip pats žmogaus gyvenimas“ (Enciklika „Rerum Novarum“). Tačiau iš to neseka, kad tėvų teisė auklėti savo vaikus yra absoliuti ir despotiška; nes ji būtinai yra pavaldi galutiniam tikslui ir natūraliam bei dieviškam įstatymui, kaip paskelbė Leonas XIII kitoje įsimintinoje enciklikoje, kur jis taip apibendrina tėvų teises ir pareigas: „Pagal prigimtį tėvai turi teisę į savo vaikų mokymą, tačiau su pridėta pareiga, kad vaiko švietimas ir mokymas atitiktų tikslą, dėl kurio Dievo palaiminimu jis buvo pradėtas. Todėl tėvų pareiga yra dėti visas pastangas, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam šios teisės pažeidimui, ir absoliučiai užtikrinti, kad jų vaikų švietimas liktų jų kontrolėje, atitinkantis jų krikščioniškąją pareigą, ir visų pirma atsisakyti siųsti juos į tas mokyklas, kuriose yra pavojus įsisavinti mirtiną bedievystės nuodą“ (Enciklika „Sapientiae Christianae“).
  3. Taip pat reikia turėti omenyje, kad šeimos pareiga auklėti vaikus apima ne tik religinį ir moralinį švietimą, bet ir fizinį bei pilietinį švietimą, ypač tiek, kiek tai susiję su religija ir morale.
  4. Ši neabejotina šeimos teisė įvairiais laikais buvo pripažinta tautų, siekiančių gerbti natūralųjį įstatymą savo civiliniuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas svarbų ginčą, paskelbė, kad Valstybė neturi kompetencijos nustatyti vienodo švietimo standarto, priversdama vaikus mokytis tik valstybinėse mokyklose, ir savo sprendimą grindė natūraliuoju įstatymu: vaikas nėra vien Valstybės kūrinys; tie, kurie jį augina ir vadovauja jo likimui, turi teisę, kartu su didele pareiga, jį auklėti ir paruošti jo pareigų vykdymui.
  5. Istorija liudija, kaip, ypač naujaisiais laikais, Valstybė pažeidė ir pažeidžia Dievo šeimai suteiktas teises. Tuo pačiu metu ji puikiai rodo, kaip Bažnyčia visada saugojo ir gynė šias teises, ką įrodo ypatingas pasitikėjimas, kurį tėvai jaučia katalikiškoms mokykloms. Kaip neseniai pabrėžėme savo laiške Kardinolui Valstybės Sekretoriui:
    Šeima instinktyviai tai suprato, ir nuo ankstyviausių krikščionybės dienų iki mūsų laikų tėvai ir motinos, net tie, kurie turi mažai arba visai neturi tikėjimo, milijonais siuntė ar vedė savo vaikus į švietimo vietas, vadovaujamas Bažnyčios.
  6. Tai tėviškas instinktas, Dievo duotas, kuris taip pasitikėdamas kreipiasi į Bažnyčią, būdamas tikras, kad joje ras šeimos teisių apsaugą, taip iliustruodamas tą harmoniją, kuria Dievas sutvarkė viską. Bažnyčia iš tiesų yra sąmoninga savo dieviškosios misijos visai žmonijai ir pareigos, kurią visi žmonės turi praktikuoti vienintelę tikrąją religiją; todėl ji niekada nepavargsta gindama savo teisę ir primindama tėvams jų pareigą užtikrinti, kad visi katalikų gimę vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami kaip krikščionys. Kita vertus, ji taip rūpestingai saugo nepažeidžiamą natūralią šeimos teisę auklėti vaikus, kad niekada nesutinka, išskyrus ypatingas aplinkybes ir su specialiomis atsargumo priemonėmis, krikštyti netikėjusiųjų vaikus ar rūpintis jų švietimu prieš tėvų valią, kol vaikai patys negali pasirinkti ir laisvai priimti Tikėjimo.
  7. Todėl turime du itin svarbius faktus. Kaip sakėme anksčiau cituotoje kalboje: Bažnyčia, teikdama šeimoms savo mokytojos ir auklėtojos pareigas, ir šeimos, trokštančios pasinaudoti šiuo pasiūlymu, patikėdamos savo vaikus Bažnyčiai šimtais ir tūkstančiais. Šie du faktai primena ir skelbia ryškią tiesą, turinčią didžiulę reikšmę moralinei ir socialinei tvarkai. Jie skelbia, kad švietimo misija pirmiausia, labiau nei bet kas kita, priklauso Bažnyčiai ir šeimai, pagal natūralųjį ir dieviškąjį įstatymą, ir todėl jos negalima ignoruoti, išvengti ar pakeisti.
  8. Iš šios Bažnyčios ir šeimos teisių pirmenybės švietimo srityje, kaip matėme, kyla labai svarbios naudos visai visuomenei. Be to, pagal dieviškai nustatytą tvarką, iš to negali kilti jokios žalos tikroms ir teisingoms Valstybės teisėms, susijusioms su jos piliečių švietimu.
  9. Šias teises civilinei visuomenei suteikė pats gamtos Autorius, ne kaip tėvystės titulą, kaip Bažnyčios ir šeimos atveju, bet dėl valdžios, kurią ji turi skatinti bendrą laikinąją gerovę, kuri yra tiksliai jos egzistencijos tikslas. Todėl švietimas negali priklausyti civilinei visuomenei taip, kaip jis priklauso Bažnyčiai ir šeimai, bet skirtingu būdu, atitinkančiu jos specifinį tikslą ir objektą.
  10. Dabar šis tikslas ir objektas, bendroji gerovė laikinojoje tvarkoje, susideda iš tos taikos ir saugumo, kuriuose šeimos ir atskiri piliečiai laisvai naudojasi savo teisėmis ir tuo pačiu metu mėgaujasi didžiausia įmanoma dvasine ir laikina gerove šioje gyvenime, per visų darbų tarpusavio sąjungą ir koordinavimą. Todėl civilinės valdžios, esančios Valstybėje, funkcija yra dviguba: saugoti ir skatinti, bet jokiu būdu ne absorbuoti šeimą ir individą ar užimti jų vietą.
  11. Atitinkamai švietimo klausimu Valstybės teisė, tiksliau sakant, pareiga yra savo teisės aktais apsaugoti anksčiau aprašytas prioritetines šeimos teises, susijusias su krikščionišku jos palikuonių švietimu, ir todėl taip pat gerbti antgamtines Bažnyčios teises šioje krikščioniškojo švietimo srityje.
  12. Taip pat Valstybės pareiga yra saugoti paties vaiko teises, kai tėvai šiuo atžvilgiu yra nepajėgūs fiziškai ar morališkai, nesvarbu, ar dėl aplaidumo, nesugebėjimo ar netinkamo elgesio, nes, kaip buvo parodyta, jų teisė auklėti nėra absoliuti ir despotiška, bet priklauso nuo natūraliojo ir dieviškojo įstatymo, todėl yra pavaldi tiek Bažnyčios autoritetui ir jurisdikcijai, tiek Valstybės budrumui ir administracinei priežiūrai, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį. Be to, šeima nėra tobula visuomenė, tai yra, joje nėra visų priemonių, būtinų jos visiškam vystymuisi. Tokiais atvejais, be abejo, išskirtiniais, Valstybė neužima šeimos vietos, bet tik papildo trūkumus ir suteikia tinkamas priemones, visada atitinkamai vaiko natūraliosioms teisėms ir Bažnyčios antgamtinėms teisėms.
  13. Apskritai, Valstybės teisė ir pareiga yra pagal teisingo proto ir tikėjimo taisykles saugoti jaunimo moralinį ir religinį švietimą, pašalinant viešas kliūtis, kurios trukdo kelyje. Pirmiausia Valstybės pareiga, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį, įvairiais būdais skatinti jaunimo švietimą ir mokymą. Ji turėtų pradėti skatindama ir remdama savo iniciatyva Bažnyčios ir šeimos iniciatyvą bei veiklą, kurių sėkmė šioje srityje buvo aiškiai įrodyta istorijos ir patirties. Be to, ji turėtų papildyti jų darbą, kai šis nepakankamas, netgi savo mokyklomis ir institucijomis. Nes Valstybė, labiau nei bet kuri kita visuomenė, yra aprūpinta priemonėmis, skirtomis visų poreikiams, ir teisinga, kad ji naudotų šias priemones tų, kurie jas suteikė, naudai.
  14. Be to, Valstybė gali reikalauti ir imtis priemonių užtikrinti, kad visi jos piliečiai turėtų būtinas žinias apie savo pilietines ir politines pareigas, taip pat tam tikrą fizinės, intelektualinės ir moralinės kultūros laipsnį, kuris, atsižvelgiant į mūsų laikų sąlygas, yra tikrai būtinas bendrajam gėriui.
  15. Tačiau akivaizdu, kad visuose šiuose švietimo ir mokymo skatinimo būduose, tiek viešuose, tiek privačiuose, Valstybė turėtų gerbti Bažnyčios ir šeimos įgimtąsias teises, susijusias su krikščioniškuoju švietimu, ir atsižvelgti į distributyvinį teisingumą. Todėl neteisingas ir neteisėtas yra bet koks švietimo ar mokyklų monopolis, kuris fiziškai ar morališkai verčia šeimas naudotis valstybinėmis mokyklomis, prieštaraujant jų krikščioniškosios sąžinės diktatams ar net jų teisėtiems pasirinkimams.
  16. Tai netrukdo Valstybei tinkamai pasirūpinti viešųjų reikalų administravimu ir savo taikos apsauga, tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Šie dalykai tiesiogiai susiję su viešuoju gėriu ir reikalauja specialių gebėjimų bei pasiruošimo. Todėl Valstybė gali pasilikti sau mokyklų, skirtų pasiruošimui tam tikroms pilietinėms pareigoms ir ypač karinei tarnybai, steigimą ir vadovavimą, tačiau ji turi būti atsargi, kad nepažeistų Bažnyčios ar šeimos teisių, susijusių su jomis. Čia verta pakartoti šį įspėjimą; nes šiais laikais plinta klaidingas ir perdėtas nacionalizmo dvasia, kuri yra pavojinga tikrajai taikai ir gerovei. Jos įtakoje daromi įvairūs perviršiai, suteikiant berniukų (kartais net mergaičių, prieštaraujant pačiai žmogaus prigimčiai) vadinamajam fiziniam lavinimui karinį atspalvį; arba vėlgi, nepagrįstai uzurpuojant sekmadienį, laiką, kuris turėtų būti skiriamas religinėms pareigoms ir šeimos gyvenimui namuose. Tačiau mūsų ketinimas nėra smerkti tai, kas yra gera disciplinos dvasioje ir teisėtoje drąsoje, skatinamoje šiais metodais; Mes smerkiame tik tai, kas yra perdėta, pavyzdžiui, smurtą, kurio negalima painioti su drąsa ar kilniu karinio narsumo jausmu ginant šalį ir viešąją tvarką; arba vėlgi atletizmo išaukštinimą, kuris net klasikiniais pagoniškais laikais žymėjo tikrojo fizinio lavinimo nuosmukį ir žlugimą.
  17. Apskritai taip pat civilinei visuomenei ir Valstybei priklauso teikti tai, kas gali būti vadinama pilietiniu švietimu, ne tik jaunimui, bet visoms amžiaus grupėms ir klasėms. Tai susideda iš praktikos viešai pristatyti individų grupėms informaciją, turinčią intelektualinį, vaizduotės ir emocinį poveikį, skirtą patraukti jų valias prie to, kas yra teisinga ir garbinga, ir skatinti tai praktikuoti tam tikra moraline prievarta, teigiamai skleidžiant tokias žinias ir neigiamai slopinant tai, kas tam prieštarauja. Šis pilietinis švietimas, toks platus ir įvairus, kad apima beveik visas Valstybės veiklas, skirtas viešajam gėriui, taip pat turi būti reguliuojamas teisingumo normomis ir todėl negali prieštarauti Bažnyčios doktrinoms, kuri yra šių normų dieviškai paskirta mokytoja.
  18. Viskas, ką Mes iki šiol sakėme apie Valstybės veiklą švietimo klausimais, remiasi tvirtu ir nejudamu katalikų doktrinos pagrindu apie Krikščioniškąją Valstybių Konstituciją, taip meistriškai išdėstytą mūsų Pirmtako Leono XIII, ypač enciklikose „Immortale Dei“ ir „Sapientiae Christianae“. Jis rašo taip:
    Dievas padalijo žmonijos valdymą tarp dviejų valdžių, bažnytinės ir civilinės, vieną nustatydamas dieviškiems dalykams, kitą – žmogiškiems. Abi yra aukščiausios, kiekviena savo srityje; kiekviena turi savo nustatytas ribas, kurios apriboja jų veiklą. Šios ribos yra nustatomos pagal kiekvienos savitą prigimtį ir artimiausią tikslą, ir tarsi aprašo sferą, kurioje kiekviena gali išskirtine teise plėtoti savo įtaką. Kadangi tie patys subjektai yra pavaldūs abiem valdžioms, gali atsitikti, kad tas pats dalykas, nors ir skirtingu požiūriu, patektų į kiekvienos iš jų kompetenciją ir jurisdikciją. Todėl dieviškoji Apvaizda, iš kurios kyla abi valdžios, turėjo tinkamai nustatyti kiekvienos veiklos liniją. Valdžios, kurios yra, yra Dievo nustatytos (Enciklika „Immortale Dei“).
  19. Dabar jaunimo švietimas yra būtent vienas iš tų dalykų, kurie priklauso tiek Bažnyčiai, tiek Valstybei, „nors skirtingais būdais“, kaip paaiškinta aukščiau.
    Todėl, tęsia Leonas XIII, tarp šių dviejų valdžių turi viešpatauti gerai sutvarkyta harmonija. Ne be priežasties šis abipusis susitarimas gali būti palygintas su kūno ir sielos sąjunga žmoguje. Jo pobūdis ir mastas gali būti nustatyti tik atsižvelgiant, kaip Mes sakėme, į kiekvienos iš dviejų valdžių prigimtį, ypač į jų tikslų kilnumą ir taurumą. Vienai yra tiesiogiai ir specifiniai pavesta rūpintis tuo, kas naudinga pasaulietiniuose reikaluose; tuo tarpu kita turi rūpintis dalykais, susijusiais su dangumi ir amžinybe. Todėl viskas, kas žmogaus reikaluose yra šventa ar susiję su sielų išganymu ir Dievo garbinimu, ar pagal savo prigimtį, ar pagal savo tikslą, yra pavaldus Bažnyčios jurisdikcijai ir disciplinai. Visa kita, kas įeina į civilinę ir politinę tvarką, teisėtai priklauso Valstybės autoritetui; nes Kristus įsakė mums atiduoti ciesoriui, kas yra ciesoriaus, ir Dievui, kas yra Dievo (Enciklika „Immortale Dei“).
  20. Kas atsisako priimti šiuos principus ir todėl taikyti juos švietime, būtinai neigs, kad Kristus įsteigė savo Bažnyčią amžinam žmonijos išganymui, ir teigs, kad civilinė visuomenė ir Valstybė nėra pavaldžios Dievui ir Jo įstatymui, natūraliam ir dieviškajam. Tokia doktrina yra akivaizdžiai bedieviška, prieštarauja teisingam protui ir, ypač švietimo klausimu, itin žalinga tinkamam jaunimo auklėjimui, katastrofiška tiek civilinei visuomenei, tiek visos žmonijos gerovei. Kita vertus, iš šių principų taikymo neišvengiamai kyla didžiulės naudos teisingam piliečių formavimui. Tai gausiai įrodo kiekvieno amžiaus istorija. Tertulijonas savo „Apologeticus“ galėjo mesti iššūkį Bažnyčios priešams ankstyvosiomis krikščionybės dienomis, kaip tai padarė šventasis Augustinas savo laikais; ir Mes šiandien galime pakartoti su juo:
    Tegul tie, kurie teigia, kad Kristaus mokymas prieštarauja Valstybės gerovei, pateikia mums karių armiją, tokią, kokius Kristus sako, kad kariai turėtų būti; tegul duoda mums pavaldinius, vyrus, žmonas, tėvus, vaikus, šeimininkus, tarnus, karalius, teisėjus, mokesčių mokėtojus ir rinkėjus, gyvenančius pagal Kristaus mokymus; ir tada tegul drįsta tvirtinti, kad krikščionių doktrina yra žalinga Valstybei. Verčiau tegul nedvejoja akimirksniu pripažinti, kad ši doktrina, teisingai laikoma, yra didžiausia Valstybės apsauga (De Civitate Dei, II, 19).
  21. Kalbant apie švietimą, ne vieta čia parodyti, kaip bažnytinis rašytojas, klestėjęs naujesniais laikais, Renesanso metu, šventas ir mokytas kardinolas Silvio Antoniano, kuriam krikščioniškojo švietimo reikalas labai skolingas, aiškiai išdėstė šį gerai įsitvirtinusį katalikų doktrinos punktą. Jis buvo nuostabaus jaunimo auklėtojo šventojo Pilypo Neri mokiniu; jis buvo šventojo Karolio Borromėjo mokytoju ir lotynų sekretoriumi, ir būtent pastarojo pasiūlymu ir įkvėpimu jis parašė savo puikų traktatą apie Krikščioniškąjį Jaunimo Švietimą. Jame jis argumentuoja taip:
    Kuo glaudžiau tautos laikinoji galia susilygina su dvasine ir kuo labiau ji skatina bei remia pastarąją, tuo labiau ji prisideda prie bendruomenės išsaugojimo. Nes bažnytinės valdžios tikslas, naudojant dvasines priemones, yra formuoti gerus krikščionis pagal jos specifinį tikslą ir objektą; ir tai darydama ji tuo pačiu padeda formuoti gerus piliečius ir paruošia juos vykdyti savo pareigas kaip civilinės visuomenės nariams. Tai neišvengiamai seka, nes Dievo Mieste, Šventojoje Romos Katalikų Bažnyčioje, geras pilietis ir doras žmogus yra absoliučiai tas pats. Todėl kokia sunki yra tų klaida, kurie atskiria taip glaudžiai susijusius dalykus ir mano, kad gali sukurti gerus piliečius kitais būdais ir metodais, nei tie, kurie formuoja gerus krikščionis. Nes, tegul žmogaus išmintis sako, ką nori, ir samprotauja, kaip jai patinka, neįmanoma sukurti tikros laikinosios taikos ir ramybės dalykais, prieštaraujančiais ar oponuojančiais amžinybės taikai ir laimei (Silvio Antoniano, „Della educazione cristiana dei figliuoli“).
  22. Tai, kas tiesa apie Valstybę, yra tiesa ir apie mokslą, mokslinius metodus ir mokslinius tyrimus; jie neturi ko bijoti dėl pilno ir tobulo mandato, kurį Bažnyčia turi švietimo srityje. Mūsų katalikiškos institucijos, kokios bebūtų jų vietos švietimo ir mokslo pasaulyje, nereikalauja atsiprašymo. Jų gaunama pagarba, pagyros, skatinami ir gausiai kuriami moksliniai darbai, ir visų pirma žmonės, visiškai ir puikiai paruošti, kuriuos jos teikia magistratūrai, profesijoms, mokymo karjerai, iš tiesų kiekvienai gyvenimo sričiai, daugiau nei pakankamai liudija jų naudai.
  23. Šie faktai taip pat pateikia ryškų katalikų doktrinos, apibrėžtos Vatikano Susirinkime, patvirtinimą:
    Ne tik neįmanoma, kad tikėjimas ir protas būtų vienas kitam prieštaringi, bet, priešingai, jie yra abipusiai naudingi. Nes teisingas protas nustato Tikėjimo pagrindus ir, jo šviesos pagalba, plėtoja dieviškų dalykų pažinimą, tuo tarpu Tikėjimas išlaisvina ir saugo protą nuo klaidų ir praturtina jį įvairiomis žiniomis. Todėl Bažnyčia, toli gražu netrukdydama menų ir mokslų siekimui, įvairiais būdais juos skatina ir remia. Nes ji nei nežino, nei nevertina daugybės privalumų, kurie iš jų kyla žmonijai. Priešingai, ji pripažįsta, kad kaip jie kyla iš Dievo, visų žinių Viešpaties, taip pat, jei teisingai naudojami, su Jo malonės pagalba jie veda prie Dievo. Taip pat ji netrukdo mokslams, kiekvienam savo srityje, naudoti savo principus ir metodus. Tik pripažindama jiems deramą laisvę, ji imasi visų atsargumo priemonių, kad jie nenuklystų į klaidą, priešindamiesi dieviškajai doktrinai, ar neperžengtų savo tinkamų ribų, taip įsiverždami ir trikdydami Tikėjimo sritį (Pirmasis Vatikano Susirinkimas, Sesija III, 4 skyrius).
  24. Ši teisingos laisvės moksliniuose dalykuose norma taip pat tarnauja kaip nepažeidžiama teisingos laisvės didaktiniuose dalykuose norma, arba teisingai suprastos mokymo laisvės norma; todėl ji turėtų būti laikoma visame mokyme, kuris teikiamas kitiems. Jos įsipareigojimas yra dar labiau privalomas teisingumo atžvilgiu, kai kalbama apie jaunimo mokymą. Nes šioje užduotyje mokytojas, ar jis viešas, ar privatus, neturi absoliučios savo teisės, bet tik tą, kuri jam buvo perduota kitų. Be to, kiekvienas krikščioniškas vaikas ar jaunuolis turi griežtą teisę į mokymą, atitinkantį Bažnyčios, tiesos stulpo ir pamato, mokymą. Ir kas bet kokiu būdu trikdo mokinio Tikėjimą, daro jam didelę žalą, nes piktnaudžiauja pasitikėjimu, kurį vaikai deda į savo mokytojus, ir nesąžiningai išnaudoja jų nepatyrimą ir natūralų troškimą neapribotai laisvei, kuri yra kartu iliuzinė ir klaidinga.
  25. Iš tiesų niekada negalima pamiršti, kad krikščioniškojo švietimo subjektas yra visas ir vientisas žmogus, siela, sujungta su kūnu į prigimties vienybę, su visais savo natūraliais ir antgamtiniais gebėjimais, kaip jį rodo teisingas protas ir apreiškimas; žmogus, todėl, nukritęs iš savo pirminės būsenos, bet Kristaus atpirktas ir atkurtas į antgamtinę įvaikinto Dievo sūnaus būseną, nors be antgamtiškų kūno nemirtingumo ar tobulos geismų kontrolės privilegijų. Todėl žmogaus prigimtyje išlieka pirminės nuodėmės padariniai, kurių pagrindiniai yra valios silpnumas ir netvarkingi polinkiai.
  26. „Kvailystė yra surišta vaiko širdyje, ir taisymo rykštė ją išvarys“ (Pat 22, 15). Todėl netvarkingi polinkiai turi būti taisomi, geri polinkiai skatinami ir reguliuojami nuo ankstyvos vaikystės, ir visų pirma protas turi būti apšviestas ir valia sustiprinta antgamtine tiesa ir malonės priemonėmis, be kurių neįmanoma valdyti blogų impulsų, neįmanoma pasiekti pilno ir tobulo švietimo, kurį numato Bažnyčia, kurią Kristus taip gausiai apdovanojo dieviškąja doktrina ir Sakramentais, veiksmingomis malonės priemonėmis.
  27. Todėl kiekviena pedagoginio natūralizmo forma, kuri bet kokiu būdu atmeta ar silpnina antgamtinį krikščioniškąjį formavimą jaunimo mokyme, yra klaidinga. Kiekvienas švietimo metodas, visiškai ar iš dalies pagrįstas pirminės nuodėmės ir malonės neigimu ar užmiršimu ir pasitikintis vien žmogaus prigimties jėgomis, yra netinkamas. Paprastai tariant, tokios yra tos modernios sistemos, turinčios įvairius pavadinimus, kurios apeliuoja į tariamą vaiko savivaldą ir neribotą laisvę, kurios mažina ar net pašalina mokytojo autoritetą ir veiksmą, priskirdamos vaikui išskirtinę iniciatyvos pirmenybę ir veiklą, nepriklausomą nuo jokio aukštesnio įstatymo, natūralaus ar dieviškojo, jo švietimo darbe.
  28. Jei kuris nors iš šių terminų naudojamas, mažiau tinkamai, norint pabrėžti būtinybę laipsniškai aktyvesniam mokinio bendradarbiavimui savo švietime; jei ketinama pašalinti iš švietimo despotizmą ir smurtą, kurie, beje, nėra teisinga bausmė, tai būtų teisinga, bet jokiu būdu ne nauja. Tai reikštų tik tai, ką Bažnyčia mokė ir praktikavo tradiciniame krikščioniškajame švietime, sekdama Dievo paties naudojamu metodu savo kūriniams, iš kurių Jis reikalauja aktyvaus bendradarbiavimo pagal kiekvieno prigimtį; nes Jo Išmintis „galingai siekia nuo vieno galo iki kito ir viską maloniai tvarko“ (Išm 8, 1).
  29. Bet, deja, iš akivaizdžios žodžių reikšmės ir patirties aišku, kad ne vienas turi omenyje švietimo atitraukimą nuo bet kokios priklausomybės nuo dieviškojo įstatymo. Taip šiandien matome, iš tiesų keistą reginį, pedagogus ir filosofus, kurie praleidžia savo gyvenimus ieškodami universalaus moralinio švietimo kodekso, tarsi nebūtų dekalogo, Evangelijos įstatymo, net gamtos įstatymo, Dievo įspausto žmogaus širdyje, paskelbto teisingu protu ir Dievo paties kodifikuoto pozityviame apreiškime dešimtyje įsakymų. Šie novatoriai linkę niekinamai vadinti krikščioniškąjį švietimą „heteronominiu“, „pasyviu“, „pasenusiu“, nes jis pagrįstas Dievo ir Jo šventojo įstatymo autoritetu.
  30. Tokie žmonės apgailėtinai klysta, teigdami, kad, kaip jie sako, emancipuoja vaiką, o iš tikrųjų daro jį savo aklos puikybės ir netvarkingų polinkių vergu, kurie, kaip loginė šios klaidingos sistemos pasekmė, pateisinami kaip teisėti vadinamosios autonominės prigimties reikalavimai.
  31. Bet dar blogiau yra pretenzija, ne tik tuščia, bet klaidinga, nepagarbinga ir pavojinga, pateikti tyrimams, eksperimentams ir išvadoms, kurios yra grynai natūralios ir profaniškos, tuos švietimo klausimus, kurie priklauso antgamtinei tvarkai; pavyzdžiui, klausimai apie kunigišką ar religinį pašaukimą ir apskritai slaptus malonės veikimus, kurie iš tiesų pakelia natūralias galias, bet yra be galo pranašesni už jas ir jokiu būdu negali būti pavaldūs fiziniams įstatymams, nes „Dvasia pučia, kur nori“ (Jn 3, 8).
  32. Kitas labai rimtas pavojus yra natūralizmas, kuris šiais laikais įsiveržia į švietimo sritį itin subtiliu moralinio tyrumo klausimu. Per dažnai pasitaiko tų klaida, kurie su pavojingu užtikrintumu ir bjauriu terminu propaguoja vadinamąjį lytinį švietimą, klaidingai įsivaizduodami, kad gali apsaugoti jaunimą nuo juslingumo pavojų vien natūraliomis priemonėmis, tokiomis kaip neapgalvotas įvedimas ir atsargumo instrukcijos visiems be išimties, net viešai; ir, dar blogiau, ankstyvame amžiuje juos išstatydami progoms, kad, kaip teigiama, pripratintų juos ir tarsi užgrūdintų prieš tokius pavojus.
  33. Tokie asmenys labai klysta, nepripažindami įgimto žmogaus prigimties silpnumo ir įstatymo, apie kurį kalba Apaštalas, kovojančio prieš proto įstatymą (plg. Rom 7, 23); taip pat ignoruodami faktų patirtį, iš kurios aišku, kad, ypač jauniems žmonėms, blogos praktikos yra ne tiek proto nežinojimo, kiek valios silpnumo, veikiamo pavojingų progų ir nepalaikomo malonės priemonių, rezultatas.
  34. Šiuo itin subtiliu klausimu, jei, viską apsvarčius, tam tikras privatus mokymas laikomas būtinu ir tinkamu, iš tų, kurie turi Dievo pavedimą mokyti ir kurie turi malonės būseną, turi būti imtasi visų atsargumo priemonių. Tokios atsargumo priemonės yra gerai žinomos tradiciniame krikščioniškajame švietime ir tinkamai aprašytos anksčiau cituoto Antoniano, kai jis sako:
    Tokia yra mūsų vargas ir polinkis į nuodėmę, kad dažnai net dalykuose, laikomuose vaistais nuo nuodėmės, randame progas ir paskatas pačiai nuodėmei. Todėl labai svarbu, kad geras tėvas, aptardamas su savo sūnumi tokį subtilų klausimą, būtų labai atsargus ir nenusileistų iki detalių, nei minėtų įvairius būdus, kuriais šis pragariškas hidra savo nuodais naikina tokią didelę pasaulio dalį; kitaip gali atsitikti, kad užuot užgesinęs šią ugnį, jis netyčia ją sukursto ar uždega paprastoje ir švelnioje vaiko širdyje. Apskritai vaikystės laikotarpiu pakanka naudoti tuos vaistus, kurie duoda dvigubą efektą: atveria duris tyrumo dorybei ir uždaro duris ydai (Silvio Antoniano, „Della educazione cristiana dei figliuoli“).
  35. Taip pat klaidingas ir žalingas krikščioniškajam švietimui yra vadinamasis „bendrojo švietimo“ metodas. Šis taip pat, daugelio jo šalininkų, grindžiamas natūralizmu ir pirminės nuodėmės neigimu; bet visų – apgailėtinu idėjų sumaišymu, kuris painioja išlyginamąją maišymąsi ir lygybę su teisėtu lyčių bendravimu. Kūrėjas nustatė ir sutvarkė tobulą lyčių sąjungą tik santuokoje ir, su įvairiais kontakto laipsniais, šeimoje ir visuomenėje. Be to, pačioje prigimtyje, kuri formuoja abi lytis gana skirtingai organizme, temperamente, gebėjimuose, nėra nieko, kas rodytų, kad gali ar turėtų būti maišymasis, ir dar mažiau lygybė, abiejų lyčių mokyme. Šios, pagal nuostabius Kūrėjo planus, yra skirtos papildyti viena kitą šeimoje ir visuomenėje būtent dėl jų skirtumų, kurie todėl turi būti išlaikyti ir skatinami jų formavimosi metais, su būtina skirtimi ir atitinkamu atskyrimu, pagal amžių ir aplinkybes. Šie principai, atsižvelgiant į laiką ir vietą, pagal krikščionišką išmintį turi būti taikomi visose mokyklose, ypač subtiliausiu ir lemiamiausiu formavimosi laikotarpiu, būtent paauglystėje; ir gimnastikos pratimuose bei elgesyje, ypač reikia rūpintis krikščionišku kuklumu jaunoms moterims ir mergaitėms, kuris taip rimtai pažeidžiamas bet kokiu viešu pasirodymu.
  36. Prisimenant baisius Dieviškojo Mokytojo žodžius: „Vargas pasauliui dėl papiktinimų!“ (Mt 18, 7), Mes karščiausiais kreipiamės į jūsų rūpestį ir budrumą, Gerbiami Broliai, prieš šias pražūtingas klaidas, kurios, didžiulei jaunimo žalai, plačiai plinta tarp krikščioniškų tautų.
  37. Norint pasiekti tobulą švietimą, itin svarbu užtikrinti, kad visos sąlygos, supančios vaiką jo formavimosi laikotarpiu, kitaip tariant, aplinkybių derinys, kurį vadiname aplinka, tiksliai atitiktų siūlomą tikslą.
  38. Pirmasis natūralus ir būtinas šios aplinkos elementas, kalbant apie švietimą, yra šeima, ir būtent todėl, kad taip nustatė pats Kūrėjas. Todėl tas švietimas, kaip taisyklė, bus veiksmingesnis ir ilgalaikiškesnis, kuris gaunamas gerai sutvarkytoje ir disciplinuotoje krikščioniškoje šeimoje; ir efektyvesnis proporcingai aiškiam ir nuolatiniam geram pavyzdžiui, kurį pirmiausia rodo tėvai, o paskui kiti namų ūkio nariai.
  39. Mūsų ketinimas nėra formaliai nagrinėti namų švietimo klausimo, nei net paliesti jo pagrindinių punktų. Tema yra per plati. Be to, nestinga specialių traktatų šia tema, parašytų tiek senovės, tiek šiuolaikinių autorių, gerai žinomų dėl savo tvirtos katalikų doktrinos. Vienas, kuris atrodo vertas ypatingo paminėjimo, yra jau minėtas auksinis Antoniano traktatas apie Krikščioniškąjį Jaunimo Švietimą, kurį šventasis Karolis Borromėjo įsakė viešai skaityti tėvams, susirinkusiems jų bažnyčiose.
  40. Vis dėlto, Gerbiami Broliai ir mylimi vaikai, Mes norime ypač atkreipti jūsų dėmesį į šių dienų apgailėtiną namų švietimo nuosmukį. Pareigos ir profesijos, susijusios su laikinu ir žemišku gyvenimu, kurios tikrai yra daug mažiau svarbios, yra ruošiamos ilgomis ir rūpestingomis studijomis; tuo tarpu pagrindinei pareigai ir atsakomybei auklėti savo vaikus daugelis tėvų turi mažai arba visai nėra pasiruošimo, būdami panirę į laikinus rūpesčius. Mažėjanti namų aplinkos įtaka dar labiau silpninama kitos tendencijos, beveik visur paplitusios šiandien, kuri, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, ekonominių, pramonės, prekybos ar politikos, lemia, kad vaikai vis dažniau siunčiami iš namų net jų švelniausiais metais. Ir yra šalis, kur vaikai iš tikrųjų yra atplėšiami nuo šeimos glėbio, kad būtų formuojami (ar, tiksliau sakant, deformuojami ir iškrypę) bedieviškose mokyklose ir asociacijose, bedievystei ir neapykantai, pagal pažangiojo socializmo teorijas; ir taip tikra ir dar baisesne forma atnaujinamos Nekaltųjų skerdynės.
  41. Dėl mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus meilės todėl Mes maldaujame sielų ganytojus visomis jų turimomis priemonėmis, instrukcijomis ir katekizmais, žodžiu ir plačiai platinamais raštais, įspėti krikščionių tėvus apie jų sunkias pareigas. Ir tai turėtų būti daroma ne tik teoriškai ir bendrai, bet praktiškai ir specifiškai taikant įvairias tėvų atsakomybes, susijusias su religiniu, moraliniu ir pilietiniu jų vaikų mokymu, ir nurodant metodus, geriausiai pritaikytus jų mokymui padaryti efektyviam, visada darant prielaidą apie jų pačių pavyzdingo gyvenimo įtaką. Apaštalas Tautoms nedvejodamas leidosi į tokias praktinio mokymo detales savo laiškuose, ypač Laiške Efeziečiams, kur, be kita ko, jis duoda šį patarimą: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų“ (Ef 6, 4). Ši klaida kyla ne tiek iš pernelyg didelio griežtumo, kiek iš nekantrumo ir nežinojimo apie priemones, geriausiai pritaikytas pasiekti norimą taisymą; taip pat dėl pernelyg dažno tėvų disciplinos atsipalaidavimo, kuris nesugeba pažaboti blogų aistrų augimo jaunesnės kartos širdyse. Todėl tėvai ir visi, kurie užima jų vietą švietimo darbe, turėtų būti atsargūs, kad teisingai naudotų Dievo jiems suteiktą autoritetą, kurio tikrieji vietininkai jie yra. Šis autoritetas nėra skirtas jų pačių naudai, bet tinkamam jų vaikų auklėjimui šventoje ir sūniškoje „Dievo baimėje, išminties pradžioje“, ant kurios pagrindo vienintelis gali tvirtai remtis pagarba autoritetui; ir be kurios tvarka, ramybė ir gerovė, tiek šeimoje, tiek visuomenėje, bus neįmanoma.
  42. Kad įveiktų žmogaus puolusios prigimties silpnumą, Dievas savo Gerumu suteikė gausias savo malonės pagalbas ir nesuskaičiuojamas priemones, kuriomis Jis apdovanojo Bažnyčią, didžiąją Kristaus šeimą. Todėl Bažnyčia yra švietimo aplinka, glaudžiausiai ir harmoningiausiai susijusi su krikščioniškąja šeima.
  43. Ši Bažnyčios švietimo aplinka apima Sakramentus, dieviškai veiksmingas malonės priemones, šventąją liturgiją, taip nuostabiai mokančią, ir materialų jos bažnyčių audinį, kurio liturgija ir menas turi milžinišką švietėjišką vertę; tačiau ji taip pat apima didelį skaičių ir įvairovę mokyklų, asociacijų ir įvairių institucijų, įsteigtų jaunimo auklėjimui krikščioniškajam pamaldumui, kartu su literatūra ir mokslais, nepamirštant poilsio ir fizinės kultūros. Ir šioje neišsemiamoje švietimo darbų vaisingumoje, kaip nuostabi, kaip neprilygstama yra Bažnyčios motiniška apvaizda! Taip pat žavi yra harmonija, kurią ji išlaiko su krikščioniškąja šeima, kad Bažnyčia ir šeima gali būti laikomos kartu sudarančiomis vieną ir tą pačią krikščioniškojo švietimo šventovę.
  44. Kadangi jaunesnės kartos turi būti mokomos menų ir mokslų civilinės visuomenės naudai ir klestėjimui, o šeima pati savaime nėra pajėgi šiai užduočiai, buvo būtina sukurti tą socialinę instituciją – mokyklą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad ši institucija savo egzistenciją skolingą šeimos ir Bažnyčios iniciatyvai, gerokai anksčiau, nei ją ėmėsi Valstybė. Todėl, vertinant jos istorinę kilmę, mokykla pagal savo prigimtį yra institucija, pagalbinė ir papildanti šeimą ir Bažnyčią. Iš to logiškai ir būtina seka, kad ji neturi būti priešinga, bet teigiamai sutarti su šiais kitais dviem elementais ir sudaryti su jais tobulą moralinę sąjungą, tarsi sudarydama vieną švietimo šventovę kartu su šeima ir Bažnyčia. Priešingu atveju ji pasmerkta nepasiekti savo tikslo ir vietoj to tapti griovimo agente.
  45. Šį principą pripažino pasaulietis, garsus savo pedagoginiais raštais, nors šie dėl savo liberalizmo negali būti besąlygiškai giriami. „Mokykla,“ rašo jis, „jei nėra šventovė, yra landynė.“ Ir vėl: „Kai literatūrinis, socialinis, namų ir religinis švietimas neina išvien, žmogus yra nelaimingas ir bejėgis.“
  46. Iš to seka, kad vadinamoji „neutrali“ ar „pasaulietinė“ mokykla, iš kurios pašalinta religija, yra priešinga pagrindiniams švietimo principams. Be to, tokia mokykla praktiškai negali egzistuoti; ji neišvengiamai tampa bedieviška. Nereikia kartoti to, ką mūsų Pirmtakai paskelbė šiuo klausimu, ypač Pijus IX ir Leonas XIII, laikais, kai laicizmas ypač pradėjo užkrėsti valstybinę mokyklą. Mes atnaujiname ir patvirtiname jų deklaracijas, taip pat Šventuosius Kanonus, kuriuose lankymasis nekatalikiškose mokyklose, ar jos būtų neutralios, ar mišrios, tai yra, atviros tiek katalikams, tiek nekatalikams, yra uždraustas katalikų vaikams ir gali būti tik toleruojamas, gavus tik Ordinaro leidimą, tam tikromis vietos ir laiko aplinkybėmis, su specialiomis atsargumo priemonėmis. Taip pat katalikai negali pripažinti kito tipo mišrių mokyklų (ypač vadinamosios „école unique“, privalomos visiems), kuriose mokiniai gauna atskirą religinį mokymą, bet kitas pamokas lanko kartu su nekatalikais mokiniais iš nekatalikų mokytojų.
  47. Vien tai, kad mokykla teikia tam tikrą religinį mokymą (dažnai itin ribotą), nedaro jos atitinkančia Bažnyčios ir krikščioniškosios šeimos teises ar tinkama vieta katalikų mokiniams. Kad tokia būtų, būtina, kad visas mokymas ir visa mokyklos organizacija, jos mokytojai, mokymo programa ir vadovėliai kiekvienoje šakoje būtų reguliuojami krikščioniškąja dvasia, vadovaujant ir motiniškai prižiūrint Bažnyčiai; taip, kad Religija iš tiesų būtų viso jaunimo mokymo pagrindas ir karūna; ir tai kiekviename mokyklos lygyje, ne tik pradiniame, bet ir viduriniame bei aukštesniuosiuose mokymosi institucijose. Leono XIII žodžiais:
    Būtina ne tik tam tikrais nustatytais laikais teikti jaunimui religinį mokymą, bet ir tai, kad kiekvienas kitas dėstomas dalykas būtų persmelktas krikščionišku pamaldumu. Jei to trūksta, jei šios šventos atmosferos nepervilia ir nešildo tiek mokytojų, tiek mokinių širdžių, iš bet kokios mokymosi rūšies galima tikėtis mažai naudos, o dažnai kils didelė žala.
  48. Ir tegul niekas nesako, kad šalyje, kurioje yra įvairūs religiniai įsitikinimai, neįmanoma kitaip pasirūpinti viešuoju mokymu, kaip tik neutraliomis ar mišriomis mokyklomis. Tokiu atveju Valstybės pareiga, iš tiesų lengvesnis ir protingesnis veikimo būdas, yra palikti laisvą erdvę Bažnyčios ir šeimos iniciatyvai, teikiant joms tokią pagalbą, kokios reikalauja teisingumas. Kad tai gali būti padaryta visiškai patenkinant šeimas, švietimo ir viešosios taikos bei ramybės naudai, aišku iš kai kurių šalių, turinčių įvairias religines denominacijas, praktinės patirties. Ten mokyklų teisės aktai gerbia šeimos teises, ir katalikai yra laisvi sekti savo mokymo sistema visiškai katalikiškose mokyklose. Taip pat neprarandamas distributyvinis teisingumas, kaip rodo finansinė pagalba, kurią Valstybė skiria įvairioms mokykloms, kurių reikalauja šeimos.
  49. Kitose mišrių tikėjimų šalyse situacija yra kitokia, ir sunkus našta slegia katalikus, kurie, vadovaujami savo Vyskupų ir su nenuilstamu pasaulietinės ir reguliariosios dvasininkijos bendradarbiavimu, savo vaikams skirtas katalikiškas mokyklas išlaiko visiškai savo lėšomis; tai jie jaučia privalą daryti pagal sąžinę, ir su pagirtinu dosnumu bei tvirtybe jie yra tvirtai pasiryžę tinkamai pasirūpinti tuo, ką atvirai skelbia kaip savo šūkį: „Katalikiškas švietimas katalikiškose mokyklose visam katalikų jaunimui.“ Jei toks švietimas nėra remiamas iš viešųjų lėšų, kaip reikalauja distributyvinis teisingumas, jis tikrai negali būti priešinamas jokios civilinės valdžios, pasirengusios pripažinti šeimos teises ir nenuginčijamus teisėtos laisvės reikalavimus.
  50. Kur šios pagrindinės laisvės yra trukdomos ar pažeidžiamos, katalikai niekada nesijaus, kad ir kokios aukos jau buvo padarytos, padarę pakankamai, remdami ir gindami savo mokyklas ir siekdami įstatymų, kurie jiems suteiks teisingumą.
  51. Nes visa, ką katalikai daro skatindami ir gindami katalikišką mokyklą savo vaikams, yra tikras religinis darbas ir todėl svarbi „Katalikų Veikimo“ užduotis. Dėl šios priežasties asociacijos, kurios įvairiose šalyse taip uoliai užsiima šiuo pirmos būtinybės darbu, yra ypač brangios mūsų tėviškai širdžiai ir vertos kiekvieno pagyrimo.
  52. Tegul būna garsiai skelbiama ir gerai suprantama bei pripažinta visų, kad katalikai, nesvarbu, kokios jų tautybės, siekdami katalikiškų mokyklų savo vaikams, nesikiša į partinę politiką, bet užsiima religine iniciatyva, kurią reikalauja sąžinė. Jie nesiekia atskirti savo vaikų nei nuo tautos kūno, nei nuo jos dvasios, bet auklėti juos tobulai, labiausiai prisidedant prie tautos klestėjimo. Iš tiesų geras katalikas, būtent dėl savo katalikiškų principų, yra geresnis pilietis, prisirišęs prie savo šalies ir lojaliai pavaldus teisėtai civilinei valdžiai bet kokia teisėta valdymo forma.
  53. Tokioje mokykloje, harmonijoje su Bažnyčia ir krikščioniškąja šeima, įvairios pasaulietinio mokymosi šakos nekonfliktuos su religiniu mokymu, akivaizdžiai kenkdamos švietimui. Ir jei, kai to reikalauja proga, laikoma būtina, kad mokiniai skaitytų autorius, skelbiančius klaidingą doktriną, siekiant ją paneigti, tai bus daroma po tinkamo pasiruošimo ir su tokiu sveikos doktrinos priešnuodžiu, kad tai ne tik nepadarys žalos, bet bus pagalba krikščioniškajam jaunimo formavimui.
  54. Be to, tokioje mokykloje gimtosios kalbos ir klasikinės literatūros studijos nepadarys žalos moralinei dorybei. Čia krikščioniškas mokytojas imituos bitę, kuri paima geriausią gėlės dalį ir palieka likusį, kaip moko šventasis Bazilijus savo kalboje jaunimui apie klasikų studijas. Taip pat šis būtinas atsargumas, kurį siūlė ir pagonis Kvintilianas, jokiu būdu netrukdys krikščioniškam mokytojui rinkti ir pelningai panaudoti viską, kas yra tikros vertės mūsų laikų sistemose ir metoduose, prisimenant Apaštalo patarimą: „Ištirkite viską: laikykitės to, kas gera“ (1 Tes 5, 21). Taigi, priimdamas naują, jis neskubės atsisakyti seno, kuris amžių patirtimi buvo rastas tinkamas ir naudingas. Tai ypač tiesa mokant lotynų kalbos, kuri mūsų dienomis vis labiau nyksta dėl nepagrįsto metodų, taip sėkmingai naudojamų to sveiko humanizmo, kurio aukščiausias išsivystymas buvo pasiektas Bažnyčios mokyklose, atmetimo. Šios kilnios praeities tradicijos reikalauja, kad jaunimas, patikėtas katalikiškoms mokykloms, būtų visiškai mokomas raštų ir mokslų pagal laikų reikalavimus. Jos taip pat reikalauja, kad dėstoma doktrina būtų gili ir tvirta, ypač sveikoje filosofijoje, vengiant paviršutiniškumo tų, „kurie galbūt būtų radę būtiną, jei nebūtų ieškoję perteklinio“. Šiuo klausimu krikščioniški mokytojai turėtų prisiminti, ką Leonas XIII sako glausta fraze:
    Didesnis akcentas turi būti dedamas ant tinkamų ir tvirtų mokymo metodų naudojimo, ir, kas dar svarbiau, ant to, kad dėstoma literatūra, mokslai, o ypač filosofija, ant kurios didžiąja dalimi priklauso teisinga kitų žinių šakų orientacija, būtų visiškai suderinta su katalikų tikėjimu (Enciklika „Aeterni Patris“).
  55. Tobulos mokyklos yra ne tiek gerų metodų, kiek gerų mokytojų rezultatas, mokytojų, kurie yra kruopščiai paruošti ir gerai išmanantys dalyką, kurį jie turi mokyti; kurie turi reikalingas intelektualines ir moralines kvalifikacijas, būtinas jų svarbiai pareigai; kurie puoselėja tyrą ir šventą meilę jaunimui, patikėtiems jiems, nes myli Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią, kurios šie yra išrinktieji vaikai; ir kurie todėl nuoširdžiai rūpinasi tikra šeimos ir šalies gerove. Iš tiesų tai pripildo mūsų sielą paguoda ir dėkingumu dieviškajam Gerumui matyti, šalia religinių vyrų ir moterų, užsiimančių mokymu, tokį didelį skaičių puikių pasaulietinių mokytojų, kurie, siekdami didesnio dvasinio tobulėjimo, dažnai yra susibūrę į specialias sodalijas ir asociacijas, kurios vertos pagyrimo ir skatinimo kaip puikūs ir galingi „Katalikų Veikimo“ pagalbininkai. Visi šie nesavanaudiškai dirba su uolumu ir atkaklumu tame, ką šventasis Grigalius Nazianzenas vadina „menų menu ir mokslų mokslu“, jaunimo vadovavimu ir formavimu. Apie juos taip pat galima pasakyti dieviškojo Mokytojo žodžiais: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų mažai“ (Mt 9, 37). Tad meldžiame pjūties Viešpatį, kad atsiųstų daugiau tokių darbininkų į krikščioniškojo švietimo lauką; ir tegul jų formavimas būna viena iš pagrindinių sielų ganytojų ir Religinių Ordinų vyresniųjų rūpesčių.
  56. Ne mažiau būtina vadovauti ir prižiūrėti paauglio, „minkšto kaip vaškas, formuojamo ydai“, švietimą, bet kokioje kitoje aplinkoje, kurioje jis atsiduria, pašalinant blogio progas ir teikiant galimybes gėriui jo poilsio ir socialinio bendravimo metu; nes „blogi pokalbiai gadina gerus papročius“ (1 Kor 15, 33).
  57. Šiais laikais ypač būtinas išplėstas ir rūpestingas budrumas, nes moralinio ir religinio žlugimo pavojai jaunimui, neturinčiam patirties, yra didesni. Ypač tai taikoma bedieviškoms ir amoralioms knygoms, dažnai velniškai platinamoms už mažą kainą; kinui, kuris daugina įvairius pasirodymus; ir dabar taip pat radijui, kuris palengvina įvairius bendravimus. Šios galingiausios viešumo priemonės, kurios, vadovaujantis teisingais principais, gali būti labai naudingos mokymui ir švietimui, pernelyg dažnai naudojamos kaip paskata blogoms aistroms ir godumui pelnui. Šventasis Augustinas apgailestavo dėl cirko pasirodymų aistros, kuri valdė net kai kuriuos jo laikų krikščionis, ir jis dramatiškai pasakoja apie savo mokinio ir draugo Alipijaus, laimei, tik laikiną, susižavėjimą jais. Kaip dažnai šiandien tėvai ir auklėtojai turi apgailestauti dėl jaunimo korupcijos, kurią sukelia modernus teatras ir niekinga knyga!
  58. Todėl vertos visokios pagyros ir skatinimo yra tos švietimo asociacijos, kurių tikslas yra nurodyti tėvams ir auklėtojams, per tinkamas knygas ir periodinius leidinius, moralės ir religijos pavojus, kurie dažnai klastingai užmaskuojami knygose ir teatro vaidinimuose. Savo uolumo dvasioje jaunimo sieloms jos tuo pačiu metu stengiasi platinti gerą literatūrą ir skatinti iš tiesų mokomuosius vaidinimus, netgi statydamos, didelių aukų kaina, teatrus ir kino teatrus, kuriuose dorybė neturės ko kentėti ir daug ką laimės.
  59. Šis būtinas budrumas nereikalauja, kad jauni žmonės būtų pašalinti iš visuomenės, kurioje jie turi gyventi ir išgelbėti savo sielas; bet kad šiais laikais, labiau nei bet kada, jie būtų iš anksto įspėti ir apginkluoti kaip krikščionys prieš pasaulio viliones ir klaidas, kurios, kaip mus įspėja Šventasis Raštas, yra visas „kūno geidulys, akių geidulys ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Tegul jie būna tokie, kaip Tertulijonas rašė apie pirmuosius krikščionis, ir kokie turi būti visų laikų krikščionys, „pasaulio turėjimo, o ne jo klaidos dalininkai“ (De Idololatria, 14).
  60. Šis Tertulijono posakis atveda mus prie temos, kurią ketiname aptarti paskutinę ir kuri yra itin svarbi, tai yra tikroji krikščioniškojo švietimo prigimtis, išvesta iš jo tinkamo tikslo. Jos svarstymas su vidurdienio aiškumu atskleidžia Bažnyčios išskirtinę švietimo misiją.
  61. Tinkamas ir tiesioginis krikščioniškojo švietimo tikslas yra bendradarbiauti su dieviškąja malone formuojant tikrą ir tobulą krikščionį, tai yra, formuoti patį Kristų tuose, kurie atgimė per Krikštą, pagal išraiškingą Apaštalo posakį: „Mano vaikeliai, dėl kurių vėl kenčiu gimdymo skausmus, kol Kristus bus suformuotas jumyse“ (Gal 4, 19). Nes tikras krikščionis turi gyventi antgamtinį gyvenimą Kristuje: „Kristus, kuris yra jūsų gyvenimas“ (Kol 3, 4), ir rodyti tai visuose savo veiksmuose: „Kad ir Jėzaus gyvenimas būtų apreikštas mūsų mirtingame kūne“ (2 Kor 4, 11).
  62. Būtent dėl šios priežasties krikščioniškasis švietimas apima visą žmogaus gyvenimo visumą, fizinę ir dvasinę, intelektualinę ir moralinę, individualią, namų ir socialinę, ne siekiant ją kaip nors sumažinti, bet tam, kad ją pakeltų, reguliuotų ir tobulintų, pagal Kristaus pavyzdį ir mokymą.
  63. Todėl tikras krikščionis, krikščioniškojo švietimo produktas, yra antgamtinis žmogus, kuris nuolat ir nuosekliai mąsto, sprendžia ir veikia pagal teisingą protą, apšviestą antgamtine Kristaus pavyzdžio ir mokymo šviesa; kitaip tariant, vartojant dabartinį terminą, tikras ir išbaigtas charakterio žmogus. Nes ne kiekvienas nuoseklumas ir elgesio tvirtumas, pagrįstas subjektyviais principais, sudaro tikrą charakterį, bet tik pastovumas laikantis amžinųjų teisingumo principų, kaip pripažįsta net pagonių poetas, kai jis giria kaip vieną ir tą patį „žmogų, kuris yra teisingas ir tvirto tikslo“ (Horacijus, Odes, III, 3). Kita vertus, negali būti pilno teisingumo, išskyrus atiduodant Dievui tai, kas priklauso Dievui, kaip daro tikras krikščionis.
  64. Krikščioniškojo švietimo apimtis ir tikslas, kaip čia aprašyta, pasauliečiams atrodo kaip abstrakcija arba kaip kažkas, ko negalima pasiekti be natūralių gebėjimų slopinimo ar sumažinimo ir be dabartinio gyvenimo veiklų atsisakymo, todėl priešiška socialiniam gyvenimui ir laikinajai gerovei bei prieštaraujanti pažangai raštų, menų, mokslų ir visų kitų civilizacijos elementų srityse. Į panašų priekaištą, kurį kėlė ankstesnių laikų išsilavinusių pagonių nežinojimas ir išankstinis nusistatymas, ir kuris dažniau ir atkakliau kartojamas šiais laikais, Tertulijonas atsakė taip:
    Mes nesame svetimi gyvenimui. Mes visiškai suvokiame dėkingumą, kurį esame skolingi Dievui, mūsų Viešpačiui ir Kūrėjui. Mes neatmetame jokio Jo rankų darbo vaisiaus; mes tik susilaikome nuo jų pernelyg didelio ar neteisėto naudojimo. Mes gyvename pasaulyje su jumis; mes nevenčiame jūsų forumo, jūsų turgų, jūsų pirčių, jūsų parduotuvių, jūsų gamyklų, jūsų arklidžių, jūsų verslo ir prekybos vietų. Mes prekiaujame su jumis ir tarnaujame jūsų armijose; mes esame ūkininkai ir prekybininkai su jumis; mes keičiamės kvalifikuotu darbu ir viešai demonstruojame savo darbus jūsų tarnybai. Kaip galime atrodyti jums nenaudingi, su kuriais gyvename ir iš kurių esame, nežinau (Apologeticus, 42).
  65. Tikras krikščionis neatsisako šio gyvenimo veiklų, jis neslopina savo natūralių gebėjimų; bet jis juos vysto ir tobulina, koordinuodamas juos su antgamtiniu. Taip jis kilsteli tai, kas yra tik natūralu gyvenime, ir užtikrina jam naują jėgą materialioje ir laikinojoje tvarkoje, ne mažiau nei dvasinėje ir amžinojoje.
  66. Šį faktą įrodo visa krikščionybės ir jos institucijų istorija, kuri yra ne kas kita, kaip tikrosios civilizacijos ir pažangos istorija iki šių dienų. Tai ypač išsiskiria daugybės Šventųjų gyvenimuose, kuriuos Bažnyčia, ir tik ji, išaugina, kuriuose tobulai įgyvendinamas krikščioniškojo švietimo tikslas, ir kurie visais būdais kilstelėjo ir praturtino žmogaus visuomenę. Iš tiesų, Šventieji visada buvo, yra ir visada bus didžiausi visuomenės geradariai ir tobuli modeliai kiekvienai klasei ir profesijai, kiekvienai gyvenimo būsenai ir sąlygai, nuo paprasto ir neišsilavinusio valstiečio iki mokslų ir raštų meistro, nuo kuklaus amatininko iki armijų vado, nuo šeimos tėvo iki tautų ir nacijų valdovo, nuo paprastų mergelių ir namų židinių matronų iki karalienių ir imperatorių. Ką pasakyti apie milžinišką darbą, kurį net laikinojoje žmonių gerovėje atliko Evangelijos misionieriai, kurie atnešė ir tebeatneša barbariškoms gentims civilizacijos naudą kartu su Tikėjimo šviesa? Ką apie tiek daug socialinių ir labdaros institucijų įkūrėjus, apie didžiulį skaičių šventų auklėtojų, vyrų ir moterų, kurie įamžino ir padaugino savo gyvenimo darbą, palikdami po savęs vaisingas krikščioniškojo švietimo institucijas, padedančias šeimoms ir neįkainojamai naudingas tautoms?
  67. Tokie yra krikščioniškojo švietimo vaisiai. Jų kaina ir vertė kyla iš antgamtinės dorybės ir gyvenimo Kristuje, kurį krikščioniškasis švietimas formuoja ir vysto žmoguje. Šio gyvenimo ir dorybės šaltinis ir dalintojas yra mūsų Viešpats ir Mokytojas Kristus. Savo pavyzdžiu Jis tuo pačiu metu yra visiems prieinamas universalus modelis, ypač jaunimui Jo paslėpto gyvenimo laikotarpiu, gyvenimo, kupino darbo ir paklusnumo, papuošto visomis dorybėmis, asmeninėmis, namų ir socialinėmis, prieš Dievą ir žmones.
  68. Dabar visa šių neįkainojamų švietimo lobių gausa, kurią Mes tik vos palietėme, yra taip tikrai Bažnyčios nuosavybė, kad sudaro jos pačią esmę, nes ji yra mistinis Kristaus kūnas, nepriekaištinga Kristaus sužadėtinė, ir todėl nuostabi motina ir neprilygstama bei tobula mokytoja. Ši mintis įkvėpė šventąjį Augustiną, didį genijų, kurio penkioliktąją mirties sukaktį mes netrukus švęsime, švelniausios meilės akcentais tokiai šlovingai motinai:
    O Katalikų Bažnyčia, tikroji krikščionių Motina! Tu ne tik skelbi mums, kaip dera, kaip tyrai ir skaisčiai turime garbinti patį Dievą, kurio turėjimas yra palaimingiausias gyvenimas; tu taip pat taip puoselėji artimo meilę ir gailestingumą, kad visos silpnybės, kurioms pavaldžios nuodėmingos sielos, randa tavyje galingiausią vaistą. Vaikiškai tu formuoji vaiką, stipriai jauną žmogų, švelniai seną, elgdamasi su kiekvienu pagal jo proto ir kūno poreikius. Tu pavaldi vaiką tėvui tam tikroje laisvoje tarnystėje, ir nustatai tėvą virš vaiko meilės jurisdikcijoje. Tu sujungi brolius su broliais religijos ryšiu, stipresniu ir artimesniu nei kraujo ryšys… Tu sujungi pilietį su piliečiu, tautą su tauta, taip, visus žmones, ne tik bendrystės, bet brolystės sąjungoje, primindama jiems jų bendrą kilmę. Tu mokai karalius rūpintis savo tauta, ir liepi tautai būti pavaldžiai savo karaliams. Tu uoliai mokai, kam priklauso pagarba, kam meilė, kam pagarba, kam baimė, kam paguoda, kam įspėjimas, kam bausmė; rodydama mums, kad nors ne viskas ir ne tie patys dalykai priklauso visiems, meilė priklauso visiems ir įžeidimas niekam (De Moribus Ecclesiae Catholicae, I, 30).
  69. Tad kelkime, Gerbiami Broliai, savo rankas ir širdis maldai į dangų, „mūsų Sielų Ganytojui ir Vyskupui“ (1 Pt 2, 25), dieviškajam Karaliui, „kuris duoda įstatymus valdovams“, kad savo visagale galia Jis leistų šiuos puikius krikščioniškojo švietimo vaisius rinkti vis didesniu gausumu „visame pasaulyje“, ilgalaikei individų ir tautų naudai.
    Kaip šių dangaus malonių laidą, su tėviška meile Mes teikiame jums, Gerbiami Broliai, jūsų dvasininkijai ir jūsų tautai, Apaštališkąjį Palaiminimą.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1929 m. gruodžio trisdešimt pirmąją dieną, aštuntaisiais mūsų Pontifikato metais.

PIJUS XI

Gal būt jums bus įdomu: