Enciklika Centesimus annus

„Centesimus Annus“ – šimtoji sukaktis – tai socialinės doktrinos enciklika, kurią 1991 metais paskelbė popiežius Jonas Paulius II, minėdamas šimtą metų nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ („Naujieji dalykai“) paskelbimo. Šiame dokumente analizuojami modernios visuomenės iššūkiai, pabrėžiant žmogaus orumo, ekonominės laisvės bei solidarumo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje.

Enciklika susitelkia į darbo ir kapitalo santykį, aiškindama jų tarpusavio priklausomybę. Darbas laikomas esminiu žmogaus veiklos aspektu, kuris prisideda prie kūrinijos tobulinimo. Popiežius pabrėžia, kad žmogus savo darbu ne tik užsitikrina pragyvenimą, bet ir prisideda prie bendrojo gėrio kūrimo. Enciklikoje minima, jog ekonominės sistemos turėtų būti orientuotos į žmogų kaip centrą, o ne vien į pelno siekį. Taip pat atkreipiamas dėmesys į būtinybę užtikrinti darbo sąlygas, kurios leistų žmogui vystytis tiek profesiniu, tiek asmeniniu lygmeniu.

Dokumente analizuojama, kaip kapitalizmas ir socializmas veikia žmogaus gyvenimą ir visuomenę. Jonas Paulius II kritikuoja tiek vieną, tiek kitą sistemą, kai jos praranda pusiausvyrą ir žmogaus orumo sampratą. Kapitalizmo sistemoje svarstoma apie pavojų, kai ekonominiai interesai tampa dominuojantys, ignoruojant moralines ir socialines vertybes. Socializme akcentuojama, kad kolektyvinis nuosavybės modelis dažnai ignoruoja individualią žmogaus iniciatyvą ir atsakomybę. Popiežius teigia, jog teisinga ekonominė sistema turėtų būti grindžiama solidarumu, subsidiarumu ir atsakomybe už bendrąjį gėrį.

„Centesimus Annus“ skatina kritiškai permąstyti vartotojiškos visuomenės vertybes. Enciklikoje iškeliama idėja, kad materialiniai turtai neturėtų būti laikomi gyvenimo tikslu, nes jie neatneša tikrosios pilnatvės. Vietoj to siūloma atsižvelgti į dvasinius poreikius ir atsakomybę už gamtos išteklių naudojimą. Dokumente rašoma, jog „žmogus privalo ugdyti jautrumą kūrinijai kaip Dievo dovanai“ ir pripažinti, jog ekonominiai sprendimai turi ilgalaikį poveikį aplinkai.

Enciklikoje cituojama Leono XIII „Rerum Novarum“, siekiant išryškinti, kaip Bažnyčios socialinė doktrina išlieka aktuali, nepaisant laiko ir istorinių pokyčių. Jonas Paulius II pabrėžia, jog socialinės problemos, iškeltos XIX amžiuje, išlieka svarbios ir šiandien, nors jos įgavo naujas formas. Pvz., darbo sąlygų klausimai dabar apima globalizacijos ir technologinės pažangos aspektus. Šioje perspektyvoje Bažnyčios mokymas siūlo moralinius orientyrus, kurie padeda spręsti naujus iššūkius.

Dokumente išryškinamas moralės ir politikos santykis. Popiežius teigia, kad politika turėtų būti tarnystė žmogui, o ne priemonė siekti asmeninių ar grupinių interesų. Pabrėžiama, jog politinės institucijos turi atsižvelgti į visuomenės moralinį pagrindą ir siekti teisingumo. Enciklikoje nurodoma, kad krikščionių bendruomenės turėtų aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime, skatindamos atsakingą ir teisingą valdymą.

„Centesimus Annus“ kviečia krikščionis ir visus geros valios žmones atpažinti žmogaus orumą kaip pagrindinį moralinį principą. Dokumente išdėstoma, kad tikros pažangos matas yra ne technologinė ar ekonominė plėtra, bet tai, kaip ji tarnauja žmogaus gėriui. Bažnyčios socialinė doktrina, kaip aiškinama enciklikoje, nėra tik teorinių principų rinkinys, bet praktinis vadovas, kuris padeda įgyvendinti moralines vertybes visuomenėje. Tokia perspektyva kviečia nuolat atnaujinti pastangas kurti teisingą ir harmoningą pasaulį.

10 reikšmingų frazių ar minčių iš Jono Pauliaus II enciklikos „Centesimus Annus“:

1. „Darbas yra ne tik priemonė užsidirbti pragyvenimui, bet ir būdas žmogui įgyvendinti save, tobulinti kūriniją ir bendradarbiauti su Dievu jo kūrybos darbe.“
2. „Žmogus yra ekonominės veiklos centras ir tikslas, o ne jos priemonė. Ekonominiai procesai turi būti tarnystės žmogui išraiška.“
3. „Laisvė be moralės ir atsakomybės praranda savo prasmę ir virsta savivalės įrankiu.“
4. „Kapitalizmas, kuris nėra saistomas moralės, gali tapti savanaudiškumo ir godumo sistema, ignoruojančia žmogaus orumą.“
5. „Turtų sukūrimas nėra blogis savaime, tačiau būtina, kad jie būtų naudojami siekiant bendrojo gėrio ir padedant skurstantiems.“
6. „Solidarumas nėra vien jausmas, bet nuolatinė valia rūpintis visų žmonių gerove, ypač silpnųjų ir vargšų.“
7. „Teisinga ekonominė sistema turi būti grindžiama solidarumo ir subsidiarumo principais, leidžiančiais žmogui veikti atsakingai ir laisvai.“
8. „Vartotojiška visuomenė iškelia materialines vertybes aukščiau už dvasines, tačiau žmogus negali rasti tikros laimės vien tik daiktuose.“
9. „Politika turi būti tarnystė, o ne galios siekis. Ji turėtų padėti kurti visuomenę, kurioje kiekvieno asmens orumas yra gerbiamas.“
10. „Krikščionys turi būti pasaulio druska, skleidžiantys moralines vertybes ir dalyvaujantys visuomenės atnaujinime, grindžiamame tiesa, teisingumu ir meile.“

CENTESIMUS ANNUS

JONAS PAULIUS II

ŠVENTASIS TĖVAS

ENCIKLIKA
GARBIEMS BROLIAMS VYSKUPAMS,
KUNIGAMS IR DIAKONAMS,
VYRIŠKOMS IR MOTERIŠKOMS RELIGINĖMS BENDRUOMENĖMS,
VISIEMS KRIKŠČIONIŲ TIKINTIESIEMS
IR VISIEMS GEROS VALIOS ŽMONĖMS
MININT ŠIMTĄJĄ „RERUM NOVARUM“ METINĘ

Palaiminimas

Garbieji Broliai,
Mylimieji Sūnūs ir Dukros,
Sveikata ir Apaštališkasis Palaiminimas!

ĮVADAS

1. Šimtmetis nuo enciklikos, kuri prasideda žodžiais „Rerum novarum“, paskelbimo, mano gerbiamo pirmtako popiežiaus Leono XIII, yra itin reikšminga proga dabartinei Bažnyčios istorijai ir mano pontifikatui. Ši enciklika išsiskiria tuo, kad nuo keturiasdešimtųjų iki devyniasdešimtųjų jos metinių buvo minima iškilmingais popiežiškais dokumentais. Galima sakyti, kad jos kelias per istoriją buvo pažymėtas kitais dokumentais, kurie jai pagerbė ir pritaikė ją to meto aplinkybėms.
   
   Minėdamas šimtmetį, atsiliepdamas į daugelio vyskupų, Bažnyčios institucijų, studijų centrų, verslo lyderių ir darbininkų, tiek pavieniui, tiek kaip asociacijų narių, prašymus, pirmiausia noriu įvykdyti visos Bažnyčios dėkingumo skolą šiam didžiam popiežiui ir jo „nemirtingam dokumentui“. Taip pat siekiu parodyti, kad gyvybinės energijos, kylančios iš šios šaknies, per metus neišseko, bet dar labiau sustiprėjo. Tai akivaizdu iš įvairių iniciatyvų, kurios vyko prieš šventę, lydi ją ir vyks po jos, inicijuojamų vyskupų konferencijų, tarptautinių agentūrų, universitetų, akademinių institutų, profesinių asociacijų bei kitų institucijų ir asmenų daugelyje pasaulio vietų.
   
2. Ši enciklika yra šių švenčių dalis, skirtų padėkoti Dievui – „kiekvienos geros dovanos ir tobulos dovanos“ (Jok 1, 17) šaltiniui – už tai, kad prieš šimtmetį Petro Sosto paskelbtas dokumentas padarė tiek daug gera ir skleidė tiek daug šviesos Bažnyčioje bei pasaulyje. Nors minimas „Rerum novarum“, tai taip pat pagarba kitoms mano pirmtakų enciklikoms ir dokumentams, kurie padėjo išlaikyti Leono XIII encikliką gyvą ir aktualią istorijoje, taip formuojant tai, kas vėliau buvo pavadinta Bažnyčios „socialine doktrina“, „socialiniu mokymu“ ar net „socialiniu magisteriumu“.
   
   Šio mokymo galiojimas jau buvo pabrėžtas dviejose mano pontifikato metu paskelbtose enciklikose: „Laborem exercens“ apie žmogaus darbą ir „Sollicitudo rei socialis“ apie aktualias individų ir tautų vystymosi problemas.
   
3. Dabar noriu pasiūlyti „perskaityti iš naujo“ Leono XIII encikliką, kviesdamas „atsigręžti atgal“ į patį tekstą, kad iš naujo atrastume pagrindinių principų, suformuluotų sprendžiant darbininkų padėties klausimą, turtingumą. Taip pat tai kvietimas „apsidairyti aplink“ į „naujus dalykus“, kurie mus supa ir kuriuose esame įsitraukę, labai skirtingus nuo „naujų dalykų“, kurie buvo būdingi paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Galiausiai tai kvietimas „žvelgti į ateitį“ tuo metu, kai jau galime įžvelgti trečiąjį krikščioniškąjį tūkstantmetį, kupiną neaiškumų, bet ir pažadų – neaiškumų ir pažadų, kurie žadina mūsų vaizduotę ir kūrybiškumą bei primena mūsų, kaip „vienintelio mokytojo“ (plg. Mt 23, 8) mokinių, atsakomybę rodyti kelią, skelbti tiesą ir perduoti gyvenimą, kuris yra Kristus (plg. Jn 14, 6).
   
   Toks perskaitymas ne tik patvirtins šio mokymo ilgalaikę vertę, bet ir atskleis tikrąją Bažnyčios Tradicijos prasmę, kuri, būdama visada gyva ir gyvybinga, remiasi mūsų tikėjimo tėvų, ypač to, ką „apaštalai perdavė Bažnyčiai“ Jėzaus Kristaus, jos nepakeičiamo pamato (plg. 1 Kor 3, 11), vardu padėtu pamatu.
   
   Būtent suvokdamas savo, kaip Petro įpėdinio, misiją, popiežius Leonas XIII ryžosi prabilti, ir šią pačią atsakomybę jaučia Petro įpėdinis šiandien. Kaip Leonas XIII ir popiežiai prieš jį bei po jo, semiuosi įkvėpimo iš Evangelijos įvaizdžio apie „Rašto aiškintoją, mokytą dangaus karalystei“, kurį Viešpats lygina su „šeimininku, kuris iš savo lobyno ištraukia naujus ir senus dalykus“ (Mt 13, 52). Lobis yra didžiulis Bažnyčios Tradicijos išsiliejimas, apimantis „senus dalykus“ – gautus ir perduotus nuo pat pradžių – ir leidžiantis mums interpretuoti „naujus dalykus“, tarp kurių vyksta Bažnyčios ir pasaulio gyvenimas.
   
   Tarp dalykų, kurie, įtraukti į Tradiciją, tampa „senais“ ir siūlo galimybes bei medžiagą praturtinti tiek Tradiciją, tiek tikėjimo gyvenimą, yra vaisinga daugelio milijonų žmonių veikla, kurie, skatinami socialinio Magisteriumo, siekė, kad šis mokymas įkvėptų jų įsitraukimą į pasaulį. Veikdami kaip individai ar susivieniję įvairiose grupėse, asociacijose ir organizacijose, šie žmonės sudaro didelį judėjimą, skirtą žmogaus asmens gynybai ir jo orumo apsaugai. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, šis judėjimas prisidėjo prie teisingesnės visuomenės kūrimo arba bent jau neteisybės suvaldymo.
   
   Ši enciklika siekia parodyti Leono XIII išsakytų principų, priklausančių Bažnyčios doktrinos paveldui ir todėl įtraukiančių jos mokymo autoritetą, vaisingumą. Tačiau pastoracinis rūpestis taip pat skatina mane pasiūlyti kai kurių nesenos istorijos įvykių analizę. Savaime suprantama, kad dalis ganytojų atsakomybės yra atidžiai nagrinėti dabartinius įvykius, siekiant įžvelgti naujus evangelizacijos reikalavimus. Tačiau tokia analizė nėra skirta teikti galutinius sprendimus, nes tai per se nepriklauso Magisteriumo specifinei sričiai.

I. „RERUM NOVARUM“ YPATYBĖS

4. Praėjusio amžiaus pabaigoje Bažnyčia susidūrė su istoriniu procesu, kuris jau kurį laiką vyko, bet tuo metu pasiekė kritinį tašką. Lemiamas šio proceso veiksnys buvo radikalūs pokyčiai politikos, ekonomikos ir socialinėse srityse, taip pat mokslo ir technologijų srityse, jau nekalbant apie plačią vyraujančių ideologijų įtaką. Politikos srityje šių pokyčių rezultatas buvo nauja visuomenės ir valstybės samprata, o kartu ir pačios valdžios samprata. Tradicinė visuomenė nyko, o formavosi nauja – tokia, kuri atnešė naujų laisvių viltį, bet kartu ir naujų neteisybės bei pavergimo formų grėsmę.
   
   Ekonomikos srityje, kur susilieja moksliniai atradimai ir jų praktinis taikymas, pamažu formavosi naujos vartojimo prekių gamybos struktūros. Atsirado nauja nuosavybės forma – kapitalas; ir nauja darbo forma – samdomas darbas, pasižymintis aukštais gamybos tempais, kurie nepaisė lyties, amžiaus ar šeimos situacijos ir buvo orientuoti tik į efektyvumą, siekiant didinti pelną.
   
   Tokiu būdu darbas tapo preke, kurią galima laisvai pirkti ir parduoti rinkoje, jos kainą nustatant pagal pasiūlos ir paklausos dėsnį, neatsižvelgiant į minimalius reikalavimus, būtinus asmens ir jo šeimos išlaikymui. Be to, darbininkas net nebuvo tikras, ar sugebės parduoti „savo prekę“, nuolat grasinamas nedarbu, kuris, nesant jokios socialinės apsaugos, reiškė bado mirties šmėklą.
   
   Šios transformacijos rezultatas buvo visuomenė, „padalinta į dvi klases, atskirtas gilia praraja“. Ši situacija buvo susijusi su jau minėtu ryškiu politinės tvarkos pokyčiu. Taigi to meto vyraujanti politinė teorija siekė skatinti visišką ekonominę laisvę atitinkamais įstatymais arba, priešingai, sąmoningu bet kokios intervencijos nebuvimu. Tuo pat metu pradėjo formuotis kita nuosavybės ir ekonominio gyvenimo samprata, organizuota ir dažnai smurtinė forma, kuri reiškė naują politinę ir socialinę struktūrą.
   
   Šio konflikto įkarštyje, kai žmonės pagaliau pradėjo visiškai suvokti labai sunkią socialinių realybių neteisybę daugelyje vietų ir revoliucijos, kurstomos tuomet vadinamomis „socialistinėmis“ idėjomis, pavojų, popiežius Leonas XIII įsikišo su dokumentu, kuris sistemingai nagrinėjo „darbininkų padėtį“. Encykliką jau buvo parengę kiti dokumentai, skirti politinio pobūdžio mokymams; vėliau pasirodė ir kiti. Čia ypač verta paminėti encikliką „Libertas praestantissimum“, kuri atkreipė dėmesį į esminį ryšį tarp žmogaus laisvės ir tiesos, taip, kad laisvė, atsisakanti būti susieta su tiesa, patektų į savivalę ir galiausiai pasiduotų žemiausioms aistroms, iki savęs sunaikinimo. Iš tiesų, kokia yra visų blogybių, į kurias „Rerum novarum“ siekė atsakyti, kilmė, jei ne tam tikra laisvė, kuri ekonominės ir socialinės veiklos srityje atsiskiria nuo tiesos apie žmogų?
   
   Popiežius taip pat sėmėsi įkvėpimo iš savo pirmtakų mokymo, taip pat iš daugelio vyskupų išleistų dokumentų, pasauliečių skatinamų mokslinių studijų, katalikiškų judėjimų ir asociacijų veiklos bei Bažnyčios praktinių pasiekimų socialinėje srityje antrojoje XIX a. pusėje.

5. „Nauji dalykai“, kuriems popiežius skyrė dėmesį, anaižol buvo teigiami. Pirmasis enciklikos paragrafas stipriais žodžiais aprašo „naujus dalykus“ (rerum novarum), kurie suteikė jai pavadinimą: „Nenuostabu, kad revoliucinių pokyčių dvasia, kuri jau ilgą laiką trikdė pasaulio tautas, peržengė politikos sritį ir padarė įtaką susijusiai praktinės ekonomikos sričiai. Pramonės pažanga, naujų amatų plėtra, besikeičiantys darbdavių ir darbininkų santykiai, kelių milžiniški turtai, priešingi daugelio skurdui, didėjantis darbininkų savarankiškumas ir jų glaudesnis tarpusavio ryšys, taip pat pastebimas moralės nuosmukis: visi šie elementai sukėlė dabar vykstantį konfliktą.“
   
   Popiežius ir su juo Bažnyčia, kaip ir pilietinė bendruomenė, susidūrė su visuomene, kurią draskė konfliktas, dar aštresnis ir nežmoniškas, nes jis nežinojo jokių taisyklių ar reguliavimų. Tai buvo konfliktas tarp kapitalo ir darbo, arba, kaip tai vadina enciklika, darbininkų klausimas. Būtent apie šį konfliktą, labai aštriais to meto terminais, popiežius nedvejodamas kalbėjo.
   
   Čia randame pirmąjį apmąstymą mūsų laikams, kurį siūlo enciklika. Susidūrus su konfliktu, kuris priešino žmogų žmogui, tarsi jie būtų „vilkai“, konfliktu tarp vienos pusės fizinio išgyvenimo kraštutinumo ir kitos pusės prabangos, popiežius nedvejojo įsikišti remdamasis savo „apaštališka pareiga“, tai yra misija, gauta iš paties Jėzaus Kristaus „ganyti jo avis ir ėriukus“ (plg. Jn 21, 15–17) ir „rišti bei atrišti“ žemėje dangaus Karalystės labui (plg. Mt 16, 19). Popiežiaus tikslas neabejotinai buvo atkurti taiką, ir dabartinis skaitytojas negali nepastebėti jo griežto klasinės kovos pasmerkimo, išreikšto nedviprasmiškais žodžiais. Tačiau popiežius labai gerai suvokė, kad taika kuriama ant teisingumo pamato: enciklikos esminis aspektas buvo būtent pagrindinių teisingumo sąlygų to meto ekonominėje ir socialinėje situacijoje skelbimas.
   
   Tokiu būdu popiežius Leonas XIII, sekdamas savo pirmtakų pėdomis, sukūrė ilgalaikę paradigmą Bažnyčiai. Bažnyčia iš tiesų turi ką pasakyti apie konkrečias žmogaus situacijas, tiek individualias, tiek bendruomenines, nacionalines ir tarptautines. Ji formuoja autentišką doktriną šiems atvejams, korpusą, kuris leidžia jai analizuoti socialines realybes, vertinti jas ir nurodyti kryptis, kaip teisingai spręsti susijusias problemas.
   
   Leono XIII laikais tokia Bažnyčios teisės ir pareigos samprata toli gražu nebuvo visuotinai priimta. Iš tiesų vyravo dvejopas požiūris: vienas nukreiptas į šį pasaulį ir šį gyvenimą, kuriam tikėjimas turėjo likti svetimas; kitas nukreiptas į grynai anapusinį išganymą, kuris nei apšviečia, nei vadovauja žemiškajam egzistavimui. Popiežiaus požiūris, paskelbiant „Rerum novarum“, tarsi suteikė Bažnyčiai „pilietybės statusą“ tarp kintančių viešojo gyvenimo realybių, ir šis statusas vėliau buvo dar labiau patvirtintas. Iš tiesų, mokyti ir skleisti savo socialinę doktriną yra Bažnyčios evangelizacijos misijos dalis ir esminė krikščioniškosios žinios dalis, nes ši doktrina nurodo tiesiogines šios žinios pasekmes visuomenės gyvenime ir kasdienį darbą bei kovas už teisingumą įtraukia į Kristaus Išganytojo liudijimo kontekstą. Ši doktrina taip pat yra vienybės ir taikos šaltinis sprendžiant konfliktus, kurie neišvengiamai kyla socialiniame ir ekonominiame gyvenime. Taip galima susidurti su naujomis situacijomis, nežeminant žmogaus asmens transcendentinio orumo nei savyje, nei savo oponentuose, ir nukreipti šias situacijas teisingų sprendimų link.
   
   Šiandien, praėjus šimtui metų, šio požiūrio galiojimas suteikia man galimybę prisidėti prie krikščioniškosios socialinės doktrinos plėtojimo. „Naujoji evangelizacija“, kurios šiuolaikiniam pasauliui skubiai reikia ir kurią ne kartą pabrėžiau, tarp savo esminių elementų turi apimti Bažnyčios socialinės doktrinos skelbimą. Kaip Leono XIII laikais, taip ir dabar šis mokymas tinka nurodyti teisingą kelią atsakant į didžiuosius šių dienų iššūkius, kai ideologijos vis labiau diskredituojamos. Dabar, kaip ir tada, reikia pakartoti, kad nėra tikro „socialinio klausimo“ sprendimo be Evangelijos, ir kad „nauji dalykai“ Evangelijoje gali rasti kontekstą jų teisingam supratimui ir tinkamą moralinę perspektyvą jų vertinimui.

6. Siekdamas nušviesti konfliktą, kilusį tarp kapitalo ir darbo, popiežius Leonas XIII patvirtino pagrindines darbininkų teises. Iš tiesų, enciklikos skaitymo raktas yra darbininko, kaip tokio, orumas ir, dėl tos pačios priežasties, darbo orumas, apibrėžiamas taip: „stengtis, siekiant įsigyti tai, kas būtina įvairiems gyvenimo tikslams, visų pirma savęs išsaugojimui“. Popiežius aprašo darbą kaip „asmeninį, nes išeikvota energija yra susijusi su asmenybe ir yra išimtinė veikiančiojo nuosavybė, be to, buvo duota jam jo naudai“. Darbas taip priklauso kiekvieno žmogaus pašaukimui; iš tiesų, žmogus išreiškia ir įgyvendina save dirbdamas. Tuo pačiu metu darbas turi „socialinę“ dimensiją per savo glaudų ryšį ne tik su šeima, bet ir su bendruoju gėriu, nes „tikrai galima sakyti, kad tik darbininkų darbu valstybės tampa turtingos“. Šias temas plėtojau savo enciklikoje „Laborem exercens“.
   
   Kitas svarbus principas neabejotinai yra teisė į „privačią nuosavybę“. Enciklikoje šiam klausimui skirtas dėmesys rodo jo reikšmę. Popiežius gerai suvokia, kad privati nuosavybė nėra absoliuti vertybė, ir nepamiršta skelbti būtinų papildomų principų, tokių kaip visuotinė žemės gėrybių paskirtis.
   
   Kita vertus, tiesa, kad Leono XIII daugiausia svarstoma privačios nuosavybės rūšis yra žemės nuosavybė. Tačiau tai nereiškia, kad priežastys, pateiktos privačiai nuosavybei apsaugoti ar teisei turėti dalykus, būtinus asmeniniam ir šeimos vystymuisi, kokia bebūtų konkreti šios teisės forma, nėra galiojančios ir šiandien. Tai reikia dar kartą patvirtinti, atsižvelgiant į pokyčius sistemose, anksčiau dominuojamose kolektyvinės gamybos priemonių nuosavybės, taip pat į vis didėjančius skurdo ar, tiksliau, kliūčių privačiai nuosavybei atvejus daugelyje pasaulio dalių, įskaitant tas, kur vyrauja sistemos, pagrįstos privačios nuosavybės teisės patvirtinimu. Dėl šių pokyčių ir išliekančio skurdo reikalinga gilesnė problemos analizė, kuri bus plėtojama vėliau šiame dokumente.

7. Glaudžiai susijusi su teise į privačią nuosavybę, Leono XIII enciklika taip pat patvirtina kitas teises, kaip neatimamas ir būdingas žmogaus asmeniui. Tarp jų išsiskiria, dėl popiežiaus skiriamo dėmesio ir priskiriamos reikšmės, „natūrali žmogaus teisė“ kurti privačias asociacijas. Tai pirmiausia reiškia teisę steigti profesines darbdavių ir darbininkų asociacijas arba tik darbininkų asociacijas. Čia randame priežastį, kodėl Bažnyčia gina ir pritaria tam, kas paprastai vadinama profesinėmis sąjungomis: tikrai ne dėl ideologinių prietarų ar pasidavimo klasinei mąstysenai, bet todėl, kad asociacijos teisė yra natūrali žmogaus teisė, kuri todėl yra ankstesnė už jo ar jos įtraukimą į politinę visuomenę. Iš tiesų, sąjungų kūrimas „negali būti uždraustas valstybės“, nes „valstybė privalo apsaugoti natūralias teises, o ne jas naikinti; ir jei ji draudžia savo piliečiams kurti asociacijas, ji prieštarauja pačiam savo egzistencijos principui“.
   
   Kartu su šia teise, kurią – būtina pabrėžti – popiežius aiškiai pripažįsta priklausančia darbininkams, arba, jo paties žodžiais, „darbininkų klasei“, enciklika taip pat aiškiai patvirtina teisę į „darbo valandų ribojimą“, teisę į teisėtą poilsį ir vaikų bei moterų teisę būti traktuojamiems skirtingai, atsižvelgiant į darbo rūšį ir trukmę.
   
   Jei prisiminsime, ką istorija pasakoja apie praktikas, leidžiamas arba bent jau neeliminuojamas įstatymų, susijusių su darbininkų įdarbinimo būdais, be jokių garantijų dėl darbo valandų ar darbo vietos higienos sąlygų, ar net dėl mokinių amžiaus ir lyties, galime įvertinti popiežiaus griežtą pareiškimą: „Nėra nei teisinga, nei žmogiška taip varginti žmones pernelyg sunkiu darbu, kad jų protas aptemtų ir kūnas nusidėvėtų.“ Kalbėdamas apie „sutartį“, skirtą įgyvendinti tokio pobūdžio „darbo santykius“, jis dar tiksliau teigia, kad „visose darbdavių ir darbininkų sutartyse visada yra išreikšta ar numanoma sąlyga“, kad būtų leidžiamas tinkamas poilsis, proporcingas „jėgų nusidėvėjimui“. Jis daro išvadą: „Sutarti kitaip būtų priešinga tam, kas teisinga ir gera.“

8. Popiežius iš karto prideda dar vieną darbininko, kaip asmens, teisę. Tai teisė į „teisingą atlyginimą“, kuris negali būti paliktas „laisvam šalių sutikimui, taip, kad darbdavys, sumokėjęs sutartą sumą, atliko savo dalį ir, atrodo, nėra įpareigotas daryti nieko daugiau“. Tuo metu buvo teigiama, kad valstybė neturi galios kištis į šių sutarčių sąlygas, išskyrus užtikrinant tai, kas buvo aiškiai sutarta. Ši darbdavių ir darbuotojų santykių samprata, grynai pragmatiška ir įkvėpta nuoseklaus individualizmo, enciklikoje griežtai kritikuojama kaip prieštaraujanti dvejopai darbo, kaip asmeninio ir būtino, prigimčiai. Nes jei darbas kaip asmeninis priklauso individo laisvo savo gebėjimų ir energijos naudojimo sričiai, kaip būtinas jis yra valdomas sunkios kiekvieno individo pareigos užtikrinti „gyvenimo išsaugojimą“. „Iš to neišvengiamai seka“, – daro išvadą popiežius, – „kad kiekvienas individas turi natūralią teisę įsigyti tai, kas reikalinga gyvenimui; o vargšai to negali įsigyti kitaip, kaip tik per tai, ką uždirba savo darbu.“
   
   Darbininko atlyginimas turėtų būti pakankamas, kad jis galėtų išlaikyti save, savo žmoną ir vaikus. „Jei dėl būtinybės ar baimės dėl didesnio blogio darbininkas priima sunkesnes sąlygas, nes darbdavys ar rangovas nesuteiks geresnių, jis tampa prievartos ir neteisybės auka.“
   
   Gaila, kad šie žodžiai, parašyti tuo metu, kai vadinamasis „nesuvaldomas kapitalizmas“ veržėsi į priekį, neturėtų būti kartojami ir šiandien su tuo pačiu griežtumu. Deja, net ir šiandien randame darbdavių ir darbuotojų sutarčių, kuriose trūksta elementariausio teisingumo, susijusio su vaikų ar moterų įdarbinimu, darbo valandomis, darbo vietos higienos sąlygomis ir teisingu atlyginimu; ir tai vyksta, nepaisant tarptautinių deklaracijų ir konvencijų šiuo klausimu bei valstybių vidaus įstatymų. Popiežius priskyrė „viešajai valdžiai“ „griežtą pareigą“ tinkamai rūpintis darbininkų gerove, nes to nepadarymas pažeidžia teisingumą; iš tiesų, jis nedvejojo kalbėti apie „paskirstymo teisingumą“.

9. Prie šių teisių popiežius Leonas XIII prideda dar vieną, susijusią su darbininkų klasės padėtimi, kurią noriu paminėti dėl jos reikšmės: tai teisė laisvai vykdyti savo religines pareigas. Popiežius norėjo paskelbti šią teisę darbininkų teisių ir pareigų kontekste, nepaisydamas bendros nuomonės, net ir jo laikais, kad tokie klausimai priklauso tik privačiam asmens gyvenimui. Jis pabrėžia sekmadienio poilsio būtinybę, kad žmonės galėtų nukreipti savo mintis į dangiškus dalykus ir į garbinimą, kurį jie skolingi Visagaliui Dievui. Niekas negali atimti šios žmogaus teisės, pagrįstos įsakymu; popiežiaus žodžiais: „joks žmogus negali nebaudžiamas pažeisti to žmogaus orumo, kurį pats Dievas labai gerbia“, ir todėl valstybė turi garantuoti darbininkui šios laisvės įgyvendinimą.
   
   Nebūtų klaidinga šioje aiškioje deklaracijoje įžvelgti trampliną religinės laisvės teisės principui, kuris vėliau tapo daugelio iškilmingų tarptautinių deklaracijų ir konvencijų, taip pat gerai žinomos Antrojo Vatikano Susirinkimo deklaracijos ir mano paties pakartotinio mokymo tema. Šiuo klausimu galima klausti, ar egzistuojantys įstatymai ir industrializuotų visuomenių praktika efektyviai užtikrina šią pagrindinę teisę į sekmadienio poilsį mūsų dienomis.

10. Kitas svarbus aspektas, turintis daug pritaikymų mūsų laikams, yra valstybės ir jos piliečių santykių samprata. „Rerum novarum“ kritikuoja dvi socialines ir ekonomines sistemas: socializmą ir liberalizmą. Įžanginė dalis, kurioje patvirtinama teisė į privačią nuosavybę, skirta socializmui. Liberalizmas nėra atskiros dalies tema, tačiau verta pastebėti, kad jo kritika keliama aptariant valstybės pareigas. Valstybė negali apsiriboti „vienos piliečių dalies“, tai yra turtingųjų ir klestinčiųjų, palaikymu, taip pat ji negali „ignoruoti kitos“, kuri aiškiai sudaro visuomenės daugumą. Priešingu atveju būtų pažeistas teisingumo įstatymas, kuris reikalauja, kad kiekvienas gautų tai, kas jam priklauso. „Kai kalbama apie individų teisių gynimą, bejėgiai ir vargšai turi teisę į ypatingą dėmesį. Turtingesnė klasė turi daug būdų apsisaugoti ir mažiau reikia valstybės pagalbos; tuo tarpu vargšų masės neturi savo išteklių, kuriais galėtų remtis, ir daugiausia priklauso nuo valstybės pagalbos. Dėl šios priežasties samdomi darbuotojai, kadangi jie daugiausia priklauso pastarajai klasei, turėtų būti ypač rūpinami ir saugomi vyriausybės.“
    
    Šios ištraukos yra aktualios ir šiandien, ypač atsižvelgiant į naujas skurdo formas pasaulyje, taip pat todėl, kad tai teiginiai, kurie nepriklauso nuo specifinės valstybės sampratos ar konkrečios politinės teorijos. Leonas XIII kartoja elementarų sveikos politinės organizacijos principą, būtent, kuo labiau individai yra bejėgiai tam tikroje visuomenėje, tuo labiau jiems reikia kitų rūpesčio ir dėmesio, ypač vyriausybinės valdžios įsikišimo.
    
    Tokiu būdu tai, ką šiais laikais vadiname solidarumo principu, kurio galiojimą tiek kiekvienos tautos vidinėje tvarkoje, tiek tarptautinėje tvarkoje aptariau enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“, aiškiai matomas kaip vienas iš pagrindinių krikščioniškojo požiūrio į socialinę ir politinę organizaciją principų. Šį principą dažnai mini popiežius Leonas XIII, vartodamas terminą „draugystė“, jau randamą graikų filosofijoje. Popiežius Pijus XI jį vadina ne mažiau reikšmingu terminu „socialinė meilė“. Popiežius Paulius VI, plėsdamas šią sąvoką, kad apimtų daugelį šiuolaikinių socialinio klausimo aspektų, kalba apie „meilės civilizaciją“.

11. Perskaitant encikliką šiuolaikinių realybių šviesoje galima įvertinti Bažnyčios nuolatinį rūpestį ir atsidavimą žmonių kategorijoms, kurios yra ypač mylimos Viešpaties Jėzaus. Teksto turinys yra puikus liudijimas apie Bažnyčios vadinamosios „pirmenybinės meilės vargšams“ tęstinumą, kurią apibrėžiau kaip „ypatingą krikščioniškos meilės praktikavimo formą“. Taigi Leono XIII enciklika apie „darbininkų padėtį“ yra enciklika apie vargšus ir apie baisias sąlygas, į kurias naujas ir dažnai smurtinis industrializacijos procesas buvo nuleidęs dideles žmonių mases. Šiandien daugelyje pasaulio vietų panašūs ekonominiai, socialiniai ir politiniai transformacijos procesai kuria tas pačias blogybes.
    
    Jei popiežius Leonas XIII ragina valstybę pagal teisingumą gerinti vargšų padėtį, jis tai daro dėl savo savalaikio suvokimo, kad valstybė turi pareigą rūpintis bendruoju gėriu ir užtikrinti, kad kiekviena socialinio gyvenimo sritis, įskaitant ekonomiką, prisidėtų prie šio gėrio pasiekimo, gerbdama teisėtą kiekvienos srities autonomiją. Tačiau tai neturėtų mūsų paskatinti manyti, kad Leonas XIII tikėjosi, jog valstybė išspręs visas socialines problemas. Priešingai, jis dažnai pabrėžia būtinas valstybės intervencijos ribas ir jos instrumentinį pobūdį, nes individas, šeima ir visuomenė yra ankstesni už valstybę, o valstybė egzistuoja tam, kad apsaugotų jų teises, o ne jas slopintų.
    
    Šių apmąstymų aktualumas mūsų dienoms yra neišvengiamas. Vėliau bus naudinga grįžti prie šios svarbios temos apie valstybės prigimtyje glūdinčias ribas. Kol kas pabrėžti punktai (tikrai ne vieninteliai enciklikoje) yra Bažnyčios socialinio mokymo tęstinumo dalis, ir, atsižvelgiant į teisingą privačios nuosavybės, darbo, ekonominio proceso, valstybės realybės ir, visų pirma, paties žmogaus požiūrį, jie yra akivaizdūs. Kitos temos bus paminėtos vėliau, nagrinėjant tam tikrus šiuolaikinės situacijos aspektus. Nuo šio momento reikės turėti omenyje, kad pagrindinė gija ir, tam tikra prasme, Leono XIII enciklikos bei visos Bažnyčios socialinės doktrinos vadovaujantis principas yra teisingas žmogaus asmens požiūris ir jo unikali vertė, nes „žmogus… yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Dievas įspaudė žmoguje savo atvaizdą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), suteikdamas jam nepalyginamą orumą, kaip dažnai pabrėžia enciklika. Iš tiesų, be teisių, kurias žmogus įgyja savo darbu, egzistuoja teisės, kurios neatitinka jokio jo atlikto darbo, bet kyla iš jo esminio orumo kaip asmens.

II. LINK DABARTIES „NAUJŲ DALYKŲ“

12. „Rerum novarum“ minėjimas būtų neišsamus, jei nebūtų paminėta ir šių dienų pasaulio situacija. Dokumentas pats savaime skatina tokį palyginimą, nes jame pateiktas istorinis vaizdas ir prognozės, atsižvelgiant į tai, kas įvyko vėliau, pasirodė stebėtinai tikslūs.
    
    Tai ypač patvirtina įvykiai, įvykę 1989 m. pabaigoje ir 1990 m. pradžioje. Šie įvykiai ir po jų sekę radikalūs pokyčiai gali būti paaiškinti tik ankstesnėmis situacijomis, kurios tam tikra prasme suformavo arba institucionalizavo Leono XIII prognozes ir vis labiau nerimą keliančius ženklus, pastebėtus jo įpėdinių. Popiežius Leonas numatė neigiamas politines, socialines ir ekonomines pasekmes socialinės tvarkos, siūlomos „socializmo“, kuris tuo metu dar buvo tik socialinė filosofija, o ne visiškai struktūruotas judėjimas. Gali atrodyti stebėtina, kad „socializmas“ buvo popiežiaus kritikos, skirtos darbininkų klasės klausimo sprendimams, pradžioje tuo metu, kai „socializmas“ dar nebuvo stiprios ir galingos valstybės, turinčios visus tam reikalingus išteklius, forma, kaip vėliau įvyko. Tačiau jis teisingai įvertino pavojų, kurį masėms kėlė patrauklus šio paprasto ir radikalaus sprendimo darbininkų klasės klausimui pristatymas, ypač atsižvelgiant į siaubingą neteisybės situaciją, kurioje atsidūrė neseniai industrializuotų tautų darbininkų klasės.
    
    Čia reikia pabrėžti du dalykus: pirma, didelį aiškumą suvokiant, visa savo griežtumu, tikrąją darbininkų klasės – vyrų, moterų ir vaikų – būklę; antra, tokį pat aiškumą pripažįstant blogį, kurį kelia sprendimas, kuris, atrodydamas kaip vargšų ir turtingųjų pozicijų apvertimas, iš tikrųjų buvo žalingas tiems, kuriems turėjo padėti. Vaistas pasirodė blogesnis už ligą. Apibrėždamas savo laikų socializmo prigimtį kaip privačios nuosavybės panaikinimą, Leonas XIII pasiekė problemos esmę.
    
    Jo žodžiai verta būti atidžiai perskaityti: „Norėdami ištaisyti šias neteisybes (neteisingą turto paskirstymą ir darbininkų skurdą), socialistai skatina vargšo pavydą turtingajam ir siekia panaikinti privačią nuosavybę, teigdami, kad individualios nuosavybės turėtų tapti visų bendra nuosavybe…; tačiau jų teiginiai yra taip akivaizdžiai bejėgiai užbaigti ginčą, kad, jei jie būtų įgyvendinti, pats darbininkas būtų tarp pirmųjų, kurie nukentėtų. Be to, jie yra aiškiai neteisingi, nes atimtų iš teisėto savininko, iškreiptų valstybės funkcijas ir sukeltų visišką sumaištį bendruomenėje.“ Blogiai, sukelti įsteigus tokio tipo socializmą kaip valstybinę sistemą – vėliau pavadintą „realusis socializmas“ – negalėjo būti geriau išreikšti.

13. Tęsdami savo apmąstymus ir remdamiesi tuo, kas buvo pasakyta enciklikose „Laborem exercens“ ir „Sollicitudo rei socialis“, turime pridurti, kad pagrindinė socializmo klaida yra antropologinio pobūdžio. Socializmas laiko individą tiesiog elementu, molekule socialiniame organizme, taip, kad individo gėris visiškai pavaldus socioekonominio mechanizmo veikimui. Socializmas taip pat teigia, kad individo gėris gali būti pasiektas be nuorodos į jo laisvą pasirinkimą, į unikalią ir išskirtinę atsakomybę, kurią jis vykdo susidūręs su gėriu ar blogiu. Žmogus taip redukuojamas į socialinių santykių seriją, ir asmens, kaip autonomiško moralinio sprendimo subjekto, sąvoka išnyksta, būtent tas subjektas, kurio sprendimai kuria socialinę tvarką. Iš šios klaidingos asmens sampratos kyla tiek teisės, apibrėžiančios laisvės įgyvendinimo sritį, iškraipymas, tiek opozicija privačiai nuosavybei. Asmuo, kuriam atimama tai, ką jis gali vadinti „savu“, ir galimybė užsidirbti pragyvenimui per savo iniciatyvą, tampa priklausomas nuo socialinės mašinos ir tų, kurie ją kontroliuoja. Tai labai apsunkina jo orumo kaip asmens suvokimą ir trukdo siekti autentiškos žmogiškos bendruomenės kūrimo.
    
    Priešingai, iš krikščioniškos žmogaus asmens vizijos neišvengiamai kyla teisingas visuomenės vaizdas. Pagal „Rerum novarum“ ir visą Bažnyčios socialinę doktriną, žmogaus socialinė prigimtis nėra visiškai įgyvendinama valstybėje, bet realizuojama įvairiose tarpinėse grupėse, pradedant šeima ir apimant ekonomines, socialines, politines ir kultūrines grupes, kurios kyla iš pačios žmogaus prigimties ir turi savo autonomiją, visada siekdamos bendrojo gėrio. Tai yra tai, ką pavadinau visuomenės „subjektyvumu“, kuris kartu su individo subjektyvumu buvo panaikintas „realaus socializmo“.
    
    Jei klausiame, iš kur kyla ši klaidinga asmens prigimties ir visuomenės „subjektyvumo“ samprata, turime atsakyti, kad jos pirminė priežastis yra ateizmas. Atsakydamas į Dievo kvietimą, esantį daiktų būtyje, žmogus suvokia savo transcendentinį orumą. Kiekvienas individas turi duoti šį atsakymą, kuris sudaro jo žmogiškumo viršūnę, ir joks socialinis mechanizmas ar kolektyvinis subjektas negali jo pakeisti. Dievo neigimas atima iš asmens jo pagrindą ir todėl veda prie socialinės tvarkos pertvarkymo, neatsižvelgiant į asmens orumą ir atsakomybę.
    
    Kalbamasis ateizmas taip pat glaudžiai susijęs su Apšvietos racionalizmu, kuris žmogaus ir socialinę tikrovę vertina mechanistiškai. Taip neigiama aukščiausia įžvalga apie tikrąją žmogaus didybę, jo transcendenciją žemiškųjų realybių atžvilgiu, prieštaravimas jo širdyje tarp troškimo gėrio pilnatvės ir jo paties nesugebėjimo to pasiekti, ir, visų pirma, išganymo poreikis, kylančius iš šios situacijos.

14. Iš tos pačios ateistinės kilmės socializmas taip pat kyla savo pasirinkimą veiksmų priemonėms, pasmerktoms „Rerum novarum“, būtent klasinei kovai. Žinoma, popiežius nesiekia pasmerkti visų galimų socialinių konfliktų formų. Bažnyčia gerai žino, kad istorijos eigoje neišvengiamai kyla interesų konfliktai tarp skirtingų socialinių grupių, ir kad, susidūrę su tokiais konfliktais, krikščionys dažnai turi užimti poziciją, sąžiningai ir ryžtingai. Encyklika „Laborem exercens“ aiškiai pripažino teigiamą konflikto vaidmenį, kai jis įgauna „kovos už socialinį teisingumą“ formą; „Quadragesimo anno“ jau buvo teigiama, kad „jei klasinė kova susilaiko nuo priešiškumo ir abipusės neapykantos, ji pamažu virsta sąžiningu skirtumų aptarimu, pagrįstu teisingumo troškimu“.
    
    Tačiau klasinėje kovoje smerkiama idėja, kad konfliktas nėra suvaržytas etiniais ar teisiniais svarstymais, ar pagarba kitų (ir todėl savęs) orumui; taip išbandomas pagrįstas kompromisas, ir siekiama ne bendro visuomenės gėrio, bet partinio intereso, kuris pakeičia bendrąjį gėrį ir siekia sunaikinti viską, kas jam trukdo. Trumpai tariant, tai klausimas apie „totalinio karo“ doktrinos perkėlimą į vidinių konfliktų tarp socialinių grupių sritį, kurią tuo metu militarizmas ir imperializmas taikė tarptautiniams santykiams. Dėl šios doktrinos siekis rasti tinkamą pusiausvyrą tarp įvairių tautų interesų buvo pakeistas bandymais primesti absoliučią savo pusės dominavimą per kitos pusės atsparumo gebėjimų sunaikinimą, naudojant visas įmanomas priemones, įskaitant melą, teroro taktiką prieš piliečius ir visiško naikinimo ginklus (kurie kaip tik tais metais buvo pradėti kurti). Todėl marksistine prasme klasinė kova ir militarizmas turi tą pačią šaknį, būtent ateizmą ir žmogaus asmens niekinimą, kurie jėgos principą iškelia aukščiau proto ir teisės.

15. „Rerum novarum“ priešinasi gamybos priemonių valstybinei kontrolei, kuri kiekvieną pilietį paverstų tik „sraigteliu“ valstybės mašinoje. Ne mažiau griežtai ji kritikuoja valstybės sampratą, kuri visiškai pašalina ekonominį sektorių iš valstybės interesų ir veiksmų srities. Ekonominiame gyvenime neabejotinai yra teisėta autonomijos sritis, į kurią valstybė neturėtų kištis. Tačiau valstybė turi užduotį nustatyti teisinį pagrindą, kuriame vykdomi ekonominiai reikalai, ir taip apsaugoti laisvos ekonomikos prielaidas, kurios numato tam tikrą šalių lygybę, kad viena šalis nebūtų tokia galinga, jog praktiškai pavergtų kitą.
    
    Šiuo atžvilgiu „Rerum novarum“ rodo kelią teisingoms reformoms, kurios gali grąžinti darbui orumą kaip laisvai žmogaus veiklai. Šios reformos reiškia, kad visuomenė ir valstybė prisiims atsakomybę, ypač apsaugodamos darbininką nuo nedarbo košmaro. Istoriškai tai įvyko dviem susiliejančiais būdais: arba per ekonomines politikas, skirtas užtikrinti subalansuotą augimą ir visišką užimtumą, arba per nedarbo draudimą ir perkvalifikavimo programas, galinčias užtikrinti sklandų darbininkų perkėlimą iš krizinių sektorių į besiplečiančius.
    
    Be to, visuomenė ir valstybė turi užtikrinti atlyginimų lygius, pakankamus darbininko ir jo šeimos išlaikymui, įskaitant tam tikrą sumą taupymui. Tai reikalauja nuolatinių pastangų gerinti darbininkų mokymą ir gebėjimus, kad jų darbas būtų kvalifikuotesnis ir produktyvesnis, taip pat kruopščių kontrolės priemonių ir tinkamų teisinių priemonių, kad būtų užkirstas kelias gėdingoms išnaudojimo formoms, ypač pažeidžiamiausių darbininkų, imigrantų ir tų, kurie yra visuomenės pakraščiuose, nenaudai. Profesinių sąjungų vaidmuo derantis dėl minimalių atlyginimų ir darbo sąlygų yra lemiamas šioje srityje.
    
    Galiausiai, turi būti garantuotos „žmogiškos“ darbo valandos ir pakankamas laisvalaikis, taip pat teisė išreikšti savo asmenybę darbo vietoje, nepatiriant jokio sąžinės ar asmeninio orumo įžeidimo. Čia verta dar kartą paminėti profesinių sąjungų vaidmenį, ne tik derantis dėl sutarčių, bet ir kaip „vietas“, kur darbininkai gali išreikšti save. Jos tarnauja autentiškos darbo kultūros plėtojimui ir padeda darbininkams pilnaviduriai dalyvauti savo darbo vietos gyvenime.
    
    Valstybė turi prisidėti prie šių tikslų pasiekimo tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Netiesiogiai ir pagal subsidiarumo principą, kurdama palankias sąlygas laisvai ekonominei veiklai vykdyti, kuri atvers gausias darbo galimybes ir turto šaltinius. Tiesiogiai ir pagal solidarumo principą, gindama silpniausius, nustatydama tam tikras ribas šalių, kurios nustato darbo sąlygas, autonomijai ir užtikrindama kiekvienu atveju būtiną minimalų paramą bedarbiui darbininkui.
    
    Enciklika ir susijęs Bažnyčios socialinis mokymas turėjo toli siekiančią įtaką per XIX ir XX amžių sandūrą. Ši įtaka akivaizdi iš daugelio reformų, įvestų socialinės apsaugos, pensijų, sveikatos draudimo ir kompensacijų nelaimingų atsitikimų atveju srityse, didesnės pagarbos darbininkų teisėms rėmuose.

16. Šias reformas iš dalies vykdė valstybės, tačiau kovoje už jų pasiekimą svarbus buvo darbininkų judėjimo vaidmuo. Šis judėjimas, prasidėjęs kaip moralinės sąžinės atsakas į neteisingas ir žalingas situacijas, vykdė plačią reformų kampaniją, toli nuo miglotos ideologijos ir artimesnę kasdieniams darbininkų poreikiams. Šiame kontekste jo pastangos dažnai susijungdavo su krikščionių pastangomis gerinti darbininkų gyvenimo sąlygas. Vėliau šis judėjimas tam tikra prasme buvo paveiktas marksistinės ideologijos, prieš kurią kalbėjo „Rerum novarum“.
    
    Šios pačios reformos taip pat iš dalies buvo atviro proceso, kuriuo visuomenė organizavosi per efektyvių solidarumo priemonių kūrimą, galinčių išlaikyti ekonominį augimą, labiau gerbiantį asmens vertybes, rezultatas. Čia turėtume prisiminti daugybę pastangų, prie kurių krikščionys ženkliai prisidėjo, steigdami gamintojų, vartotojų ir kreditų kooperatyvus, skatindami bendrąjį švietimą ir profesinį mokymą, eksperimentuodami su įvairiomis dalyvavimo formomis darbo vietos ir apskritai visuomenės gyvenime.
    
    Taigi, žvelgdami į praeitį, turime pagrįstą priežastį dėkoti Dievui, kad didžioji enciklika nebuvo be atgarsio žmonių širdyse ir iš tiesų sukėlė dosnų atsaką praktiniame lygmenyje. Vis dėlto turime pripažinti, kad jos pranašiška žinia tuo metu nebuvo visiškai priimta žmonių. Būtent dėl šios priežasties įvyko labai rimtos tragedijos.

17. Skaitant encikliką popiežiaus Leono viso magisteriumo kontekste, matome, kad ji iš esmės nurodo socioekonomines klaidos, turinčios dar didesnių pasekmių, pasekmes. Kaip buvo minėta, ši klaida slypi žmogaus laisvės supratime, kuris atskiria ją nuo paklusnumo tiesai ir, atitinkamai, nuo pareigos gerbti kitų teises. Tada laisvės esmė tampa savimeile, išaugusia iki Dievo ir artimo niekinimo, savimeile, kuri veda į nevaldomą savanaudiškumo patvirtinimą ir atsisako būti ribojama bet kokio teisingumo reikalavimo.
    
    Ši pati klaida turėjo kraštutinių pasekmių tragiškoje karų serijoje, kuri nusiaubė Europą ir pasaulį tarp 1914 ir 1945 m. Kai kurie iš jų kilo dėl militarizmo ir perdėto nacionalizmo bei susijusių totalitarizmo formų; kiti kilo iš klasinės kovos; dar kiti buvo pilietiniai karai ar ideologinio pobūdžio karai. Be siaubingo neapykantos ir apmaudo naštos, kuri susikaupė dėl tiek daug neteisybių tiek tarptautiniame, tiek atskirų valstybių viduje, tokie žiaurūs karai nebūtų buvę įmanomi, kuriuose didžiosios tautos investavo savo energijas ir kuriuose nebuvo dvejojama pažeisti švenčiausias žmogaus teises, planuojant ir vykdant ištisų tautų ir socialinių grupių naikinimą. Čia ypač prisimename žydų tautą, kurios siaubingas likimas tapo simboliu žmogaus nukrypimo, kai jis atsigręžia prieš Dievą.
    
    Tačiau tik tada, kai neapykanta ir neteisybė yra sankcionuojamos ir organizuojamos pagal jas pagrįstų ideologijų, o ne pagal tiesą apie žmogų, jos užvaldo ištisas tautas ir skatina jas veikti. „Rerum novarum“ priešinosi neapykantos ideologijoms ir parodė, kaip smurtą ir apmaudą galima įveikti teisingumu. Tegul šių siaubingų įvykių atminimas vadovauja visų, ypač tautų lyderių, veiksmams mūsų laikais, kai kitos neteisybės formos kursto naujas neapykantas ir kai horizonte atsiranda naujos ideologijos, kurios išaukština smurtą.

18. Nors tiesa, kad nuo 1945 m. ginklai Europoje tylėjo, reikia prisiminti, kad tikra taika niekada nėra tik karinės pergalės rezultatas, bet reikalauja pašalinti karo priežastis ir tikrą tautų susitaikymą. Daugelį metų Europoje ir pasaulyje buvo ne karo būsena, o ne tikra taika. Pusė žemyno pateko į komunistinės diktatūros valdžią, o kita pusė organizavosi gindamasi nuo šios grėsmės. Daug tautų prarado gebėjimą kontroliuoti savo likimą ir buvo uždarytos dusinančiose imperijos ribose, kur buvo dedamos pastangos sunaikinti jų istorinę atmintį ir šimtmečių senumo kultūros šaknis. Dėl šio smurtinio Europos padalijimo milžiniškos žmonių masės buvo priverstos palikti savo tėvynę arba buvo prievarta deportuotos.
    
    Beprotiškos ginklavimosi varžybos prarijo išteklius, reikalingus nacionalinių ekonomikų plėtrai ir pagalbos mažiau išsivysčiusioms tautoms. Mokslinė ir technologinė pažanga, kuri turėjo prisidėti prie žmogaus gerovės, buvo paversta karo įrankiu: mokslas ir technologijos buvo nukreiptos į vis efektyvesnių ir naikinančių ginklų gamybą. Tuo tarpu ideologija, autentiškos filosofijos iškraipymas, buvo pakviesta pateikti doktrininius pagrindus naujam karui. Ir šis karas nebuvo tik laukiamas ir ruošiamas, bet iš tiesų buvo kovojamas su milžinišku kraujo praliejimu įvairiose pasaulio dalyse. Galios blokų ar imperijų logika, pasmerkta įvairiuose Bažnyčios dokumentuose ir neseniai enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“, lėmė situaciją, kurioje Trečiojo pasaulio šalių ginčai ir nesutarimai buvo sistemingai kurstomi ir išnaudojami, siekiant sukurti sunkumus priešininkui.
    
    Ekstremistinės grupės, siekiančios išspręsti tokius ginčus ginklų pagalba, lengvai rado politinę ir karinę paramą, buvo aprūpintos ir apmokytos karui; tie, kurie bandė rasti taikius ir žmogiškus sprendimus, gerbdami visų šalių teisėtus interesus, liko izoliuoti ir dažnai tapo savo oponentų aukomis. Be to, trapus taikos pobūdis, sekęs po Antrojo pasaulinio karo, buvo viena iš pagrindinių daugelio Trečiojo pasaulio šalių militarizacijos ir jas kamuojančių broliškų konfliktų priežasčių, taip pat terorizmo plitimo ir vis barbariškesnių politinių ir karinių konfliktų priemonių. Be to, visas pasaulis buvo slegiamas atominio karo grėsmės, galinčios privesti prie žmonijos išnykimo. Mokslas, naudojamas kariniams tikslams, pateikė šį lemiamą įrankį neapykantai, sustiprintai ideologijos. Tačiau jei karas gali baigtis be nugalėtojų ar pralaimėtojų žmonijos savižudybėje, tuomet turime atmesti logiką, kuri prie jo veda: idėją, kad pastangos sunaikinti priešą, konfrontacija ir pats karas yra pažangos ir istorinio vystymosi veiksniai. Kai suprantamas šio atmetimo poreikis, „totalinio karo“ ir „klasinės kovos“ sąvokos neišvengiamai turi būti kvestionuojamos.

19. Po Antrojo pasaulinio karo, tačiau, toks vystymasis dar tik formavosi žmonių sąžinėse. Daugiausia dėmesio sulaukė komunistinio totalitarizmo plitimas per daugiau nei pusę Europos ir kitas pasaulio dalis. Karas, kuris turėjo atkurti laisvę ir atstatyti tautų teises, baigėsi nepasiekęs šių tikslų. Iš tiesų, tam tikra prasme, daugeliui tautų, ypač tų, kurios labiausiai nukentėjo per karą, jis akivaizdžiai prieštaravo šiems tikslams. Galima sakyti, kad susidariusi situacija sukėlė įvairius atsakus.
    
    Po karo sukeltos destrukcijos kai kuriose šalyse ir tam tikrais aspektais matomas teigiamas bandymas atkurti demokratinę visuomenę, įkvėptą socialinio teisingumo, siekiant atimti iš komunizmo revoliucinį potencialą, kurį sudarė išnaudojamos ir engiamos žmonių masės. Apskritai tokios pastangos siekia išlaikyti laisvos rinkos mechanizmus, užtikrindamos, per stabilią valiutą ir harmoningus socialinius santykius, sąlygas stabiliam ir sveikam ekonominiam augimui, kuriame žmonės per savo darbą gali kurti geresnę ateitį sau ir savo šeimoms. Tuo pačiu metu šios pastangos stengiasi išvengti rinkos mechanizmų pavertimo vieninteliu socialinio gyvenimo atskaitos tašku ir linksta juos pavesti viešajai kontrolei, kuri laikosi bendrojo materialinių gėrybių paskirties principo. Šiame kontekste gausios darbo galimybės, tvirta socialinės apsaugos ir profesinio mokymo sistema, laisvė jungtis į profesines sąjungas ir efektyvus jų veikimas, pagalba nedarbo atvejais, galimybės demokratiškai dalyvauti visuomenės gyvenime – visa tai skirta išlaisvinti darbą nuo vien „prekės“ būklės ir garantuoti jo orumą.
    
    Tada yra kitos socialinės jėgos ir ideologiniai judėjimai, kurie priešinasi marksizmui, kurdami „nacionalinio saugumo“ sistemas, skirtas sistemingai kontroliuoti visą visuomenę, siekiant užkirsti kelią marksistinei infiltracijai. Pabrėždami ir didindami valstybės galią, jie nori apsaugoti savo tautas nuo komunizmo, tačiau tai darydami rizikuoja sunaikinti asmens laisvę ir vertybes, būtent tuos dalykus, dėl kurių būtina priešintis komunizmui.
    
    Kitas atsakas, praktinio pobūdžio, yra klestinti visuomenė arba vartotojų visuomenė. Ji siekia nugalėti marksizmą gryno materializmo lygmenyje, parodydama, kaip laisvos rinkos visuomenė gali pasiekti didesnį materialinių žmogaus poreikių patenkinimą nei komunizmas, tuo pačiu atmesdama dvasines vertybes. Iš tikrųjų, viena vertus, tiesa, kad šis socialinis modelis rodo marksizmo nesėkmę prisidėti prie žmogiškesnės ir geresnės visuomenės kūrimo, kita vertus, tiek, kiek jis neigia autonomišką moralės, teisės, kultūros ir religijos egzistavimą bei vertę, jis sutinka su marksizmu ta prasme, kad visiškai redukuoja žmogų į ekonomikos sritį ir materialinių poreikių patenkinimą.

20. Tuo pačiu laikotarpiu įvyko platus „dekolonizacijos“ procesas, per kurį daug šalių įgijo arba atgavo savo nepriklausomybę ir teisę laisvai nustatyti savo likimą. Tačiau, formaliai atgavusios valstybės suverenitetą, šios šalys dažnai atsiduria tik kelionės į tikrąją nepriklausomybę pradžioje. Lemiami ekonomikos sektoriai vis dar de facto lieka didelių užsienio kompanijų rankose, kurios nenori įsipareigoti ilgalaikei priimančios šalies plėtrai. Pats politinis gyvenimas yra kontroliuojamas užsienio jėgų, o nacionalinėse ribose yra gentinių grupių, dar nesusijungusių į tikrą nacionalinę bendruomenę. Taip pat trūksta kompetentingų profesionalų klasės, galinčios sąžiningai ir teisingai valdyti valstybės aparatą, taip pat kvalifikuoto personalo, galinčio efektyviai ir atsakingai valdyti ekonomiką.
    
    Atsižvelgiant į šią situaciją, daugelis mano, kad marksizmas gali pasiūlyti tam tikrą trumpą kelią tautos ir valstybės kūrimui; taip atsiranda daug socializmo variantų su specifiniais nacionaliniais bruožais. Teisėti nacionalinio atsinaujinimo reikalavimai, nacionalizmo ir taip pat militarizmo formos, principai, išplaukiantys iš senovės liaudies tradicijų (kurios kartais atitinka krikščioniškąją socialinę doktriną) ir marksistinės-lenininės koncepcijos bei idėjos – visa tai susimaišo įvairiose ideologijose, kurios formuojasi skirtingais būdais kiekvienu atveju.

21. Galiausiai reikia prisiminti, kad po Antrojo pasaulinio karo ir reaguojant į jo siaubus, atsirado gyvesnis žmogaus teisių pojūtis, kuris buvo pripažintas daugelyje tarptautinių dokumentų ir, galima sakyti, kuriant naują „tautų teisę“, prie kurios nuolat prisidėjo Šventasis Sostas. Šio vystymosi dėmesio centre buvo Jungtinių Tautų Organizacija. Ne tik išaugo individų teisių suvokimas, bet ir tautų teisių suvokimas, taip pat aiškesnis supratimas apie būtinybę veikti, siekiant ištaisyti didelius disbalansus, egzistuojančius tarp įvairių pasaulio geografinių sričių. Tam tikra prasme šie disbalansai perkėlė socialinio klausimo centrą iš nacionalinio į tarptautinį lygmenį.
    
    Nors su pasitenkinimu pastebime šį procesą, negalima ignoruoti fakto, kad bendras įvairių pagalbos vystymuisi politikos balansas ne visada buvo teigiamas. Be to, Jungtinės Tautos dar nesugebėjo nustatyti, kaip alternatyvų karui, efektyvių priemonių tarptautiniams konfliktams spręsti. Tai atrodo skubiausia problema, kurią tarptautinė bendruomenė dar turi išspręsti.

III. 1989 METAI

22. Remiantis ką tik aprašyta pasaulio situacija, kuri jau buvo išsamiai aptarta enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“, galima suprasti netikėtą ir daug žadantį pastarųjų metų įvykių reikšmę. Nors jie neabejotinai pasiekė kulminaciją 1989 m. Centrinės ir Rytų Europos šalyse, jie apima ilgesnį laikotarpį ir platesnę geografinę sritį. Aštuntajame dešimtmetyje kai kuriose Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalyse viena po kitos žlugo diktatoriškos ir engiančios režimai. Kitais atvejais prasidėjo sunkus, bet vaisingas perėjimas prie labiau dalyvaujančių ir teisingesnių politinių struktūrų. Svarbų, netgi lemiamą, indėlį įnešė Bažnyčios įsipareigojimas ginti ir skatinti žmogaus teises. Situacijose, stipriai paveiktose ideologijos, kuriose poliarizacija užtemdė bendro žmogaus orumo suvokimą, Bažnyčia aiškiai ir tvirtai teigė, kad kiekvienas individas – nepaisant jo ar jos asmeninių įsitikinimų – neša Dievo atvaizdą ir todėl nusipelno pagarbos. Dažnai didžioji dauguma žmonių tapatino save su šiuo teiginiu, ir tai paskatino ieškoti protesto formų ir politinių sprendimų, labiau gerbiančių asmens orumą.
    
    Iš šio istorinio proceso atsirado naujos demokratijos formos, kurios siūlo viltį keisti trapias politines ir socialines struktūras, apsunkintas skausmingos neteisybių ir apmaudų serijos, taip pat smarkiai pažeistos ekonomikos ir rimtų socialinių konfliktų. Kartu su visa Bažnyčia dėkoju Dievui už dažnai herojišką liudijimą, parodytą tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis daugelio ganytojų, ištisų krikščionių bendruomenių, atskirų tikinčiųjų ir kitų geros valios žmonių; tuo pačiu metu meldžiu, kad jis palaikytų visų pastangas kurti geresnę ateitį. Tai iš tiesų yra atsakomybė, kuri tenka ne tik atitinkamų šalių piliečiams, bet ir visiems krikščionims bei geros valios žmonėms. Tai klausimas parodyti, kad sudėtingos šių tautų problemos gali būti išspręstos per dialogą ir solidarumą, o ne per kovą sunaikinti priešą per karą.

23. Tarp daugelio veiksnių, susijusių su engiančių režimų žlugimu, kai kurie nusipelno ypatingo paminėjimo. Neabejotinai lemiamas veiksnys, sukėlęs pokyčius, buvo darbininkų teisių pažeidimas. Negalima pamiršti, kad pagrindinė sistemų, teigiančių išreikšti darbininkų klasės valdžią ir netgi diktatūrą, krizė prasidėjo su dideliais sukrėtimais, įvykusiais Lenkijoje solidarumo vardu. Būtent darbininkų minios atsisakė ideologijos, kuri teigė kalbanti jų vardu. Remdamiesi sunkia, išgyventa darbo ir priespaudos patirtimi, jie atgavo ir tam tikra prasme iš naujo atrado Bažnyčios socialinės doktrinos turinį ir principus.
    
    Taip pat verta pabrėžti, kad šio tipo „bloko“ ar imperijos žlugimas beveik visur buvo pasiektas taikiais protestais, naudojant tik tiesos ir teisingumo ginklus. Nors marksizmas teigė, kad tik paaštrindamas socialinius konfliktus galima juos išspręsti per smurtinę konfrontaciją, protestai, kurie lėmė marksizmo žlugimą, atkakliai laikėsi bandydami visas derybų, dialogo ir tiesos liudijimo galimybes, apeliuodami į oponento sąžinę ir siekdami pažadinti jame bendro žmogaus orumo pojūtį.
    
    Atrodė, kad Europos tvarka, kilusi iš Antrojo pasaulinio karo ir sankcionuota Jaltos susitarimų, galėjo būti nuversta tik kitu karu. Vietoj to, ji buvo įveikta nesmurtiniu žmonių įsipareigojimu, kurie, visada atsisakydami pasiduoti galios jėgai, kartą po karto sugebėjo rasti efektyvių būdų liudyti tiesą. Tai nuginklavo priešininką, nes smurtas visada turi pateisinti save per apgaulę ir, kad ir kaip klaidingai, atrodyti, kad gina teisę ar atsako į kitų keliamą grėsmę. Dar kartą dėkoju Dievui, kad palaikė žmonių širdis sunkių išbandymų metu, ir meldžiu, kad šis pavyzdys triumfuotų kitose vietose ir kitomis aplinkybėmis. Tegul žmonės išmoksta kovoti už teisingumą be smurto, atsisakydami klasinės kovos savo vidiniuose ginčuose ir karo tarptautiniuose.

24. Antrasis krizės veiksnys neabejotinai buvo ekonominės sistemos neefektyvumas, kuris neturėtų būti laikomas vien technine problema, bet veikiau žmogaus teisių į privačią iniciatyvą, nuosavybės turėjimą ir laisvę ekonomikos sektoriuje pažeidimo pasekme. Prie to reikia pridėti kultūrinę ir nacionalinę dimensiją: neįmanoma suprasti žmogaus vien remiantis ekonomika, nei apibrėžti jį vien pagal klasinę priklausomybę. Žmogus yra pilniau suprantamas, kai jis yra įsitraukęs į kultūros sritį per savo kalbą, istoriją ir poziciją, kurią jis užima pagrindinių gyvenimo įvykių, tokių kaip gimimas, meilė, darbas ir mirtis, atžvilgiu. Kiekvienos kultūros širdyje slypi žmogaus požiūris į didžiausią paslaptį: Dievo paslaptį. Skirtingos kultūros iš esmės yra skirtingi būdai spręsti asmeninės egzistencijos prasmės klausimą. Kai šis klausimas pašalinamas, tautų kultūra ir moralinis gyvenimas sugriaunamas. Dėl šios priežasties kova ginti darbą spontaniškai susijungė su kova už kultūrą ir nacionalines teises.
    
    Tačiau tikroji naujų įvykių priežastis buvo dvasinė tuštuma, kurią sukėlė ateizmas, atimantis iš jaunesnių kartų orientacijos jausmą ir daugeliu atvejų paskatino juos, nevaldomai ieškant asmeninio tapatumo ir gyvenimo prasmės, iš naujo atrasti savo nacionalinių kultūrų religines šaknis ir patį Kristaus asmenį kaip egzistenciškai tinkamą atsaką į kiekvienos žmogaus širdies troškimą gėrio, tiesos ir gyvenimo. Šį ieškojimą palaikė tų, kurie sudėtingomis aplinkybėmis ir persekiojami išliko ištikimi Dievui, liudijimas. Marksizmas žadėjo išrauti Dievo poreikį iš žmogaus širdies, tačiau rezultatai parodė, kad tai neįmanoma padaryti nesutrikdant širdies.

25. 1989 m. įvykiai yra pavyzdys, kaip sėkmingai veikia noras derėtis ir Evangelijos dvasia, susidūrus su priešininku, nusprendusiu nesilaikyti moralinių principų. Šie įvykiai yra įspėjimas tiems, kurie, politinio realizmo vardu, nori pašalinti teisę ir moralę iš politinės arenos. Neabejotinai, kova, kuri lėmė 1989 m. pokyčius, reikalavo aiškumo, saiko, kančių ir aukų. Tam tikra prasme, tai buvo kova, gimusi iš maldos, ir ji būtų buvusi neįsivaizduojama be didžiulio pasitikėjimo Dievu, istorijos Viešpačiu, kuris laiko žmogaus širdį savo rankose. Sujungdamas savo kančias už tiesą ir laisvę su Kristaus kančiomis ant Kryžiaus, žmogus sugeba atlikti taikos stebuklą ir yra pajėgus įžvelgti dažnai siaurą kelią tarp bailumo, kuris pasiduoda blogiui, ir smurto, kuris, iliuzijoje kovoti su blogiu, tik dar labiau jį sustiprina.
    
    Vis dėlto negalima pamiršti, kad individo laisvės įgyvendinimo būdas yra sąlygojamas begale būdų. Nors šios sąlygos neabejotinai daro įtaką laisvei, jos jos nenustato; jos daro laisvės įgyvendinimą sunkesnį ar lengvesnį, bet negali jos sunaikinti. Ne tik etiškai neteisinga nepaisyti žmogaus prigimties, kuri yra sukurta laisvei, bet praktiškai tai neįmanoma. Kai visuomenė yra taip organizuota, kad savavališkai sumažina ar net panaikina sritį, kurioje laisvė teisėtai įgyvendinama, rezultatas yra tai, kad visuomenės gyvenimas pamažu tampa neorganizuotas ir nyksta.
    
    Be to, žmogus, sukurtas laisvei, savyje neša prigimtinės nuodėmės žaizdą, kuri nuolat traukia jį link blogio ir daro jį reikalingą išganymo. Ši doktrina ne tik yra neatskiriama krikščioniškojo apreiškimo dalis; ji taip pat turi didelę hermeneutinę vertę, padedant suprasti žmogaus tikrovę. Žmogus linksta į gėrį, bet taip pat yra pajėgus blogiui. Jis gali peržengti savo tiesioginį interesą ir vis tiek likti prie jo prisirišęs. Socialinė tvarka bus tuo stabilesnė, kuo labiau ji atsižvelgs į šį faktą ir nestatys į opoziciją asmeninio intereso ir visos visuomenės interesų, bet ieškos būdų, kaip juos vaisingai suderinti. Iš tiesų, kur savanaudiškumas yra smurtinai slopinamas, jį pakeičia sunki biurokratinė kontrolės sistema, kuri išdžiovina iniciatyvos ir kūrybiškumo šaltinius. Kai žmonės mano, kad turi tobulos socialinės organizacijos, kuri daro blogį neįmanomą, paslaptį, jie taip pat mano, kad gali naudoti bet kokias priemones, įskaitant smurtą ir apgaulę, kad tą organizaciją įgyvendintų. Politika tada tampa „sekuliariąja religija“, kuri veikia iliuzijoje sukurti rojų šiame pasaulyje. Tačiau jokia politinė visuomenė – kuri turi savo autonomiją ir įstatymus – niekada negali būti painiojama su Dievo Karalyste. Evangelijos palyginimas apie rauges tarp kviečių (plg. Mt 13, 24–30; 36–43) moko, kad tik Dievui skirta atskirti Karalystės subjektus nuo Blogio subjektų, ir šis teismas įvyks laiko pabaigoje. Pretenduodamas iš anksto spręsti čia ir dabar, žmogus užima Dievo vietą ir stoja prieš Dievo kantrybę.
    
    Per Kristaus auką ant Kryžiaus Dievo Karalystės pergalė buvo pasiekta kartą ir visiems laikams. Vis dėlto krikščioniškasis gyvenimas apima kovą su pagundomis ir blogio jėgomis. Tik istorijos pabaigoje Viešpats sugrįš šlovėje galutiniam teismui (plg. Mt 25, 31) su naujo dangaus ir naujos žemės įsteigimu (plg. 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1); tačiau kol tęsiasi laikas, kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi net pačioje žmogaus širdyje.
    
    Tai, ką Šventasis Raštas moko apie Dievo Karalystės perspektyvas, nėra be pasekmių laikinųjų visuomenių gyvenimui, kurios, kaip rodo pavadinimas, priklauso laiko sričiai, su viskuo, ką tai reiškia dėl netobulumo ir laikino pobūdžio. Dievo Karalystė, būdama pasaulyje, bet ne iš pasaulio, nušviečia žmogaus visuomenės tvarką, o malonės galia įsiskverbia į tą tvarką ir suteikia jai gyvybės. Taip geriau suvokiami žmogaus vertos visuomenės reikalavimai, taisomi nukrypimai, stiprinamas drąsumas dirbti dėl to, kas gera. Kartu su visais geros valios žmonėmis krikščionys, ypač pasauliečiai, yra pašaukti šiai užduočiai įkvėpti žmogiškąsias realybes Evangelija.

26. 1989 m. įvykiai daugiausia vyko Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Tačiau jie turi pasaulinę reikšmę, nes turi teigiamų ir neigiamų pasekmių, kurios liečia visą žmogaus šeimą. Šios pasekmės nėra mechanistinio ar fatalistinio pobūdžio, bet veikiau yra žmogaus laisvės galimybės bendradarbiauti su gailestingu Dievo planu, veikiančiu istorijoje.
    
    Pirmoji pasekmė buvo susitikimas kai kuriose šalyse tarp Bažnyčios ir darbininkų judėjimo, kuris įvyko dėl etinio ir aiškiai krikščioniško atsako į plačiai paplitusią neteisybės situaciją. Apie šimtmetį darbininkų judėjimas iš dalies pateko į marksizmo įtaką, įsitikinęs, kad darbininkų klasė, norėdama efektyviai kovoti su priespauda, turi pasisavinti jo ekonomines ir materialistines teorijas.
    
    Marksizmo krizėje natūralūs darbininkų sąžinės diktatai vėl iškilo į paviršių, reikalaujant teisingumo ir pripažįstant darbo orumą, atitinkantį Bažnyčios socialinę doktriną. Darbininkų judėjimas yra dalis platesnio judėjimo tarp darbininkų ir kitų geros valios žmonių, siekiančių žmogaus asmens išlaisvinimo ir žmogaus teisių patvirtinimo. Tai judėjimas, kuris šiandien paplito daugelyje šalių ir, toli gražu neprieštaraujantis Katalikų Bažnyčiai, žiūri į ją su susidomėjimu.
    
    Marksizmo krizė neišvaduoja pasaulio nuo neteisybės ir priespaudos situacijų, kurias marksizmas pats išnaudojo ir kuriomis maitinosi. Tiems, kurie šiandien ieško naujos ir autentiškos išlaisvinimo teorijos ir praktikos, Bažnyčia siūlo ne tik savo socialinę doktriną ir, apskritai, savo mokymą apie žmogaus asmenį, atpirktą Kristuje, bet ir savo konkretų įsipareigojimą bei materialinę pagalbą kovoje su marginalizacija ir kančiomis.
    
    Neseniai nuoširdus noras būti engiamųjų pusėje ir nebūti atkirstam nuo istorijos eigos paskatino daugelį tikinčiųjų įvairiais būdais ieškoti neįmanomo kompromiso tarp marksizmo ir krikščionybės. Peržengdami visa tai, kas šiuose bandymuose buvo trumpalaikė, dabartinės aplinkybės veda prie teigiamos visuminio žmogaus išlaisvinimo teologijos vertės patvirtinimo. Šiuo požiūriu 1989 m. įvykiai pasirodo svarbūs taip pat Trečiojo pasaulio šalims, ieškančioms savo kelio į vystymąsi, kaip jie buvo svarbūs Centrinės ir Rytų Europos šalims.

27. Antroji pasekmė liečia pačias Europos tautas. Daugybė individualių, socialinių, regioninių ir nacionalinių neteisybių buvo padaryta komunizmo dominavimo metais ir prieš juos; sukaupta daug neapykantos ir piktos valios. Yra realus pavojus, kad po diktatūros žlugimo šios vėl išsiverš, sukeldamos rimtus konfliktus ir aukas, jei sumažėtų moralinis įsipareigojimas ir sąmoningos pastangos liudyti tiesą, kurios buvo ankstesnių pastangų įkvėpimas. Reikia tikėtis, kad neapykanta ir smurtas netriumfuos žmonių širdyse, ypač tų, kurie kovoja už teisingumą, ir kad visi žmonės augs taikos ir atleidimo dvasioje.

Reikalingi konkretūs žingsniai, kad būtų sukurtos ar sustiprintos tarptautinės struktūros, galinčios įsikišti per tinkamą arbitražą į konfliktus, kylančius tarp tautų, kad kiekviena tauta galėtų ginti savo teises ir pasiekti teisingą susitarimą bei taikų sprendimą, atsižvelgdama į kitų teises. Tai ypač reikalinga Europos tautoms, kurios yra glaudžiai sujungtos bendros kultūros ir senos istorijos ryšiais. Reikalingos didelės pastangos moraliai ir ekonomiškai atstatyti šalis, atsisakiusias komunizmo. Ilgą laiką elementariausi ekonominiai santykiai buvo iškraipyti, o pagrindinės ekonominio gyvenimo dorybės, tokios kaip tiesa, patikimumas ir darbštumas, buvo menkinamos. Reikalingas kantrus materialinis ir moralinis atstatymas, net kai žmonės, išsekę dėl ilgalaikio nepritekliaus, iš savo vyriausybių reikalauja apčiuopiamų ir neatidėliotinų rezultatų materialinės naudos forma bei tinkamo jų teisėtų siekių įgyvendinimo.

Marksizmo žlugimas, žinoma, turėjo didelę įtaką planetos padalijimui į pasaulius, kurie yra uždari vienas kitam ir pavydžiai konkuruoja. Tai dar labiau išryškino tautų tarpusavio priklausomybės tikrovę, taip pat faktą, kad žmogaus darbas savo prigimtimi skirtas tautoms vienyti, o ne jas skirti. Taika ir klestėjimas iš tiesų yra gėrybės, priklausančios visai žmonijai: jų neįmanoma tinkamai ir ilgalaikiai mėgautis, jei jos pasiekiamos ir išlaikomos kitų tautų ir nacijų sąskaita, pažeidžiant jų teises ar atmetant jas nuo gerovės šaltinių.

28. Tam tikra prasme kai kurioms Europos šalims tikrasis pokario laikotarpis tik prasideda. Radikalus iki šiol kolektyvizuotų ekonominių sistemų pertvarkymas kelia problemas ir reikalauja aukų, palyginamų su tomis, su kuriomis Vakarų Europos šalys susidūrė atstatydamos po Antrojo pasaulinio karo. Teisinga, kad dabartinėse sunkumose buvusios komunistinės šalys būtų remiamos kitų tautų bendromis pastangomis. Akivaizdu, kad jos pačios turi būti pagrindinės savo vystymosi veikėjos, tačiau joms taip pat turi būti suteikta pagrįsta galimybė pasiekti šį tikslą, o tai neįmanoma be kitų šalių pagalbos. Be to, jų dabartinė būklė, pažymėta sunkumais ir trūkumais, yra istorinio proceso, kuriame buvusios komunistinės šalys dažnai buvo objektai, o ne subjektai, rezultatas. Taigi jos atsidūrė dabartinėje situacijoje ne dėl laisvo pasirinkimo ar padarytų klaidų, bet dėl tragiškų istorinių įvykių, kurie buvo joms smurtinai primesti ir trukdė joms eiti ekonominio ir socialinio vystymosi keliu.
    
    Pagalba iš kitų šalių, ypač Europos šalių, kurios buvo šios istorijos dalimi ir už ją atsakingos, yra teisingumo skola. Tačiau tai taip pat atitinka visos Europos interesus ir gerovę, nes Europa negali gyventi taikoje, jei įvairūs konfliktai, kilę dėl praeities, paaštrės dėl ekonominio netvarkos, dvasinio nepasitenkinimo ir nevilties situacijos.
    
    Tačiau šis poreikis neturi lemti pastangų mažinimo remiant ir padedant Trečiojo pasaulio šalims, kurios dažnai kenčia dar sunkesnes skurdo ir nepritekliaus sąlygas. Reikalingos specialios pastangos mobilizuoti išteklius, kurių pasaulyje kaip visumoje netrūksta, ekonominiam augimui ir bendram vystymuisi, iš naujo apibrėžiant prioritetus ir vertybių hierarchijas, remiantis kuriomis priimami ekonominiai ir politiniai pasirinkimai. Didžiuliai ištekliai gali būti prieinami, nuginkluojant didžiules karines mašinas, kurios buvo sukurtos Rytų ir Vakarų konfliktui. Šie ištekliai galėtų tapti dar gausesni, jei vietoj karo būtų sukurtos patikimos konfliktų sprendimo procedūros, dėl kurių plėtotųsi ginklų kontrolės ir ginklų mažinimo principas, taip pat Trečiojo pasaulio šalyse, priimant tinkamas priemones prieš ginklų prekybą. Tačiau visų pirma būtina atsisakyti mentaliteto, kuriame vargšai – kaip individai ir kaip tautos – laikomi našta, įkyriais įsibrovėliais, bandančiais suvartoti tai, ką pagamino kiti. Vargšai prašo teisės dalytis materialinėmis gėrybėmis ir efektyviai išnaudoti savo darbo pajėgumus, taip kuriant teisingesnį ir klestinčesnį pasaulį visiems. Vargšų pažanga yra didelė galimybė moraliniam, kultūriniam ir net ekonominiam visos žmonijos augimui.

29. Galiausiai, vystymasis neturi būti suprantamas vien ekonominiais terminais, bet visiškai žmogiškai. Tai ne tik klausimas, kaip pakelti visas tautas iki turtingiausių šalių šiuo metu mėgaujamo lygio, bet veikiau kaip per bendrą darbą sukurti padoresnį gyvenimą, konkrečiai stiprinant kiekvieno individo orumą ir kūrybiškumą, taip pat jo gebėjimą atsakyti į savo asmeninį pašaukimą ir taip į Dievo kvietimą. Vystymosi viršūnė yra teisės ir pareigos ieškoti Dievo, jį pažinti ir gyventi pagal šį pažinimą įgyvendinimas. Totalitariniuose ir autoritariniuose režimuose principas, kad jėga vyrauja prieš protą, buvo iškeltas iki kraštutinumo. Žmogus buvo priverstas paklusti prievarta primetamai realybės sampratai, o ne pasiektai savo proto ir laisvės įgyvendinimu. Šis principas turi būti apverstas, ir žmogaus sąžinės teisėms, kurios yra susietos tik su tiesa, tiek natūralia, tiek apreikštąja, turi būti suteiktas visiškas pripažinimas. Šių teisių pripažinimas yra pirminis kiekvienos autentiškai laisvos politinės tvarkos pagrindas. Svarbu dar kartą patvirtinti šį principą dėl kelių priežasčių:
    
    a) nes senosios totalitarizmo ir autoritarizmo formos dar nėra visiškai nugalėtos; iš tiesų yra pavojus, kad jos atgaus jėgas. Tai reikalauja atnaujintų bendradarbiavimo ir solidarumo pastangų tarp visų šalių;
    
    b) nes išsivysčiusiose šalyse kartais pernelyg skatinamos grynai utilitarinės vertybės, apeliuojant į troškimus ir polinkius į momentinį pasitenkinimą, todėl sunku pripažinti ir gerbti tikrųjų žmogaus egzistencijos vertybių hierarchiją;
    
    c) nes kai kuriose šalyse atsiranda naujos religinio fundamentalizmo formos, kurios slapta ar net atvirai neigia piliečiams, turintiems kitą nei daugumos tikėjimą, visišką jų pilietinių ir religinių teisių įgyvendinimą, trukdo jiems dalyvauti kultūriniame procese ir riboja tiek Bažnyčios teisę skelbti Evangeliją, tiek tų, kurie girdi šį skelbimą, teises jį priimti ir atsiversti į Kristų. Joks autentiškas progresas neįmanomas be pagarbos natūraliai ir pagrindinei teisei pažinti tiesą ir gyventi pagal ją. Šios teisės įgyvendinimas ir plėtojimas apima teisę atrasti ir laisvai priimti Jėzų Kristų, kuris yra tikrasis žmogaus gėris.

IV. PRIVATI NUOSAVYBĖ IR VISUOTINĖ MATERIALINIŲ GĖRYBIŲ PASKIRTIS

30. „Rerum novarum“ Leonas XIII tvirtai patvirtino natūralų teisės į privačią nuosavybę pobūdį, naudodamas įvairius argumentus prieš jo laikų socializmą. Ši teisė, kuri yra pagrindinė asmens autonomijai ir vystymuisi, visada buvo ginama Bažnyčios iki mūsų dienų. Tuo pačiu metu Bažnyčia moko, kad materialinių gėrybių turėjimas nėra absoliuti teisė, ir jos ribos yra įrašytos pačioje jos prigimtyje kaip žmogaus teisėje.
    
    Skelbdamas teisę į privačią nuosavybę, popiežius su tokiu pat aiškumu teigė, kad gėrybių „naudojimas“, nors ir pažymėtas laisve, yra pavaldus jų pradinei bendrai paskirčiai kaip sukurtoms gėrybėms, taip pat Jėzaus Kristaus valiai, išreikštai Evangelijoje. Popiežius Leonas rašė: „tie, kuriuos likimas palankiai apdovanojo, yra įspėjami… kad jie turėtų drebėti dėl Jėzaus Kristaus įspėjimų… ir kad už viską, ką jie turi, reikės duoti griežčiausią ataskaitą Aukščiausiam Teisėjui“; cituodamas šv. Tomą Akvinietį, jis pridūrė: „Bet jei kyla klausimas, kaip reikia naudoti savo turtą? Bažnyčia atsako be dvejonių, kad žmogus neturėtų laikyti savo materialinių gėrybių kaip savo, bet kaip bendrų visiems…“, nes „virš žmogaus įstatymų ir sprendimų stovi įstatymas, Kristaus sprendimas“.
    
    Leono XIII įpėdiniai pakartojo šį dvilypį patvirtinimą: privačios nuosavybės būtinybę ir todėl teisėtumą, taip pat jos ribas. Antrasis Vatikano Susirinkimas taip pat aiškiai pakartojo tradicinę doktriną žodžiais, kuriuos verta cituoti: „Naudodamiesi teisėtai turimais išoriniais dalykais, mes turime juos laikyti ne tik savais, bet ir bendrais, ta prasme, kad jie gali būti naudingi ne tik savininkams, bet ir kitiems“; ir šiek tiek vėliau skaitome: „Privati nuosavybė ar tam tikras išorinių gėrybių turėjimas suteikia kiekvienam asmeniui reikalingą erdvę asmeninei ir šeimos autonomijai, ir turėtų būti laikomas žmogaus laisvės pratęsimu… Savo prigimtimi privati nuosavybė taip pat turi socialinę funkciją, kuri remiasi bendros gėrybių paskirties įstatymu.“ Aš grįžau prie šios pačios doktrinos, pirmiausia savo kalboje Trečiajai Lotynų Amerikos vyskupų konferencijai Pueblyje, o vėliau enciklikose „Laborem exercens“ ir „Sollicitudo rei socialis“.

31. Perskaitant šį mokymą apie teisę į nuosavybę ir bendrą materialinių gėrybių paskirtį, taikant jį dabartiniam laikui, kyla klausimas dėl materialinių gėrybių, kurios išlaiko žmogaus gyvenimą, patenkina žmonių poreikius ir yra jų teisių objektas, kilmės.
    
    Pirminis viso to, kas gera, šaltinis yra pats Dievo veiksmas, kuris sukūrė žemę ir žmogų, ir davė žemę žmogui, kad jis valdytų ją savo darbu ir mėgautųsi jos vaisiais (Pr 1, 28). Dievas davė žemę visai žmonijai, kad ji išlaikytų visus jos narius, neišskirdamas ir nieko nepalankiai vertindamas. Tai yra visuotinės žemės gėrybių paskirties pagrindas. Žemė, dėl savo vaisingumo ir gebėjimo patenkinti žmogaus poreikius, yra pirmoji Dievo dovana žmogaus gyvenimo išlaikymui. Tačiau žemė neduoda savo vaisių be specifinio žmogaus atsako į Dievo dovaną, tai yra, be darbo. Per darbą žmogus, naudodamas savo intelektą ir įgyvendindamas savo laisvę, sugeba valdyti žemę ir padaryti ją tinkama gyvenamąja vieta. Taip jis padaro dalį žemės savo, būtent tą dalį, kurią įgijo per darbą; tai yra individualios nuosavybės kilmė. Akivaizdu, kad jis taip pat turi atsakomybę netrukdyti kitiems turėti savo dalies Dievo dovanos; iš tiesų, jis turi bendradarbiauti su kitais, kad visi kartu galėtų valdyti žemę.
    
    Istorijoje šie du veiksniai – darbas ir žemė – randami kiekvienos žmogaus visuomenės pradžioje. Tačiau jie ne visada yra tame pačiame santykyje vienas su kitu. Vienu metu natūralus žemės vaisingumas atrodė ir iš tiesų buvo pagrindinis turto veiksnys, o darbas buvo tarsi pagalba ir parama šiam vaisingumui. Mūsų laikais žmogaus darbo vaidmuo vis labiau svarbus kaip gamybinis veiksnys tiek nematerialiam, tiek materialiam turtui. Be to, vis aiškiau matomas, kaip žmogaus darbas natūraliai yra susijęs su kitų darbu. Labiau nei bet kada darbas yra darbas su kitais ir darbas kitiems: tai yra kažko darymas kažkam kitam. Darbas tampa vis vaisingesnis ir produktyvesnis, kuo žmonės labiau išmano žemės gamybinius potencialus ir giliau suvokia tų, kuriems jų darbas atliekamas, poreikius.

32. Mūsų laikais egzistuoja dar viena nuosavybės forma, kuri tampa ne mažiau svarbi nei žemė: žinių, technologijų ir įgūdžių turėjimas. Industrializuotų tautų turtas daug labiau remiasi šia nuosavybės forma nei gamtiniais ištekliais.
    
    Jau buvo paminėta, kad žmonės dirba kartu, dalyvaudami „darbo bendruomenėje“, kuri apima vis platesnius ratus. Žmogus, gaminantis kažką kitą, nei savo naudojimui, paprastai tai daro tam, kad kiti galėtų tuo naudotis po to, kai sumokėjo teisingą kainą, abipusiai sutartą per laisvas derybas. Būtent gebėjimas numatyti kitų poreikius ir gamybinių veiksnių kombinacijas, labiausiai tinkamas šiems poreikiams patenkinti, sudaro dar vieną svarbų turto šaltinį šiuolaikinėje visuomenėje. Be to, daugelio gėrybių negalima tinkamai pagaminti per izoliuoto individo darbą; jos reikalauja daugelio žmonių bendradarbiavimo, dirbant bendro tikslo link. Tokio gamybinio pastangų organizavimas, jo trukmės planavimas laike, užtikrinimas, kad jis teigiamai atitiktų poreikius, kuriuos jis turi patenkinti, ir būtinų rizikų prisiėmimas – visa tai taip pat yra turto šaltinis šių dienų visuomenėje. Taip vis akivaizdesnis ir lemiamas tampa drausmingo ir kūrybiško žmogaus darbo, ir, kaip esminės šio darbo dalies, iniciatyvos ir verslumo gebėjimų vaidmuo.
    
    Šis procesas, kuris praktiškai nušviečia krikščionybės nuolat tvirtintą tiesą apie asmenį, turėtų būti vertinamas atidžiai ir palankiai. Iš tiesų, be žemės, pagrindinis žmogaus išteklius yra pats žmogus. Jo intelektas leidžia atrasti žemės gamybinius potencialus ir daugybę skirtingų būdų, kaip patenkinti žmogaus poreikius. Jo drausmingas darbas glaudžiai bendradarbiaujant su kitais daro įmanomą vis platesnių darbo bendruomenių kūrimą, kurios gali būti patikimos transformuojant žmogaus natūralią ir žmogiškąją aplinką. Šiame procese dalyvauja svarbios dorybės, tokios kaip kruopštumas, darbštumas, apdairumas prisiimant pagrįstas rizikas, patikimumas ir ištikimybė tarpasmeniniuose santykiuose, taip pat drąsa vykdant sprendimus, kurie yra sunkūs ir skausmingi, bet būtini, tiek visam verslo veikimui, tiek susiduriant su galimais nesėkmėmis.
    
    Šiuolaikinė verslo ekonomika turi teigiamų aspektų. Jos pagrindas yra žmogaus laisvė, įgyvendinama ekonomikos srityje, kaip ir daugelyje kitų sričių. Ekonominė veikla iš tiesų yra tik vienas sektorius tarp daugybės žmogaus veiklų, ir, kaip kiekvienas kitas sektorius, ji apima teisę į laisvę, taip pat pareigą atsakingai naudoti laisvę. Tačiau svarbu pastebėti, kad egzistuoja specifiniai skirtumai tarp šiuolaikinės visuomenės tendencijų ir praeities, net nesenos praeities, tendencijų. Jei anksčiau lemiamas gamybos veiksnys buvo žemė, o vėliau kapitalas – suprantamas kaip visas gamybos priemonių kompleksas – šiandien lemiamas veiksnys vis labiau yra pats žmogus, tai yra jo žinios, ypač mokslinės žinios, jo gebėjimas organizuotis susijungus ir kompaktiškai, taip pat jo sugebėjimas įžvelgti kitų poreikius ir juos patenkinti.

33. Tačiau reikia nurodyti rizikas ir problemas, susijusias su šio tipo procesu. Faktas yra tas, kad daugelis žmonių, galbūt dauguma šiandien, neturi priemonių, kurios leistų jiems efektyviai ir žmogiškai oriai užimti savo vietą gamybinėje sistemoje, kurioje darbas yra iš tiesų centriniame vaidmenyje. Jie neturi galimybės įgyti pagrindinių žinių, kurios leistų jiems išreikšti savo kūrybiškumą ir plėtoti savo potencialą. Jie neturi būdo patekti į žinių ir tarpusavio komunikacijos tinklą, kuris leistų jų savybėms būti įvertintoms ir išnaudotoms. Taigi, jei jie ir nėra tiesiogiai išnaudojami, jie didžiąja dalimi yra marginalizuojami; ekonominis vystymasis vyksta, taip sakant, virš jų galvų, kai jis iš tikrųjų nesumažina jau ir taip siauros jų senų pragyvenimo ekonomikų apimties. Jie negali konkuruoti su prekėmis, kurios gaminamos naujais būdais ir tinkamai atitinka poreikius, kuriuos jie anksčiau buvo įpratę tenkinti per tradicines organizacijos formas. Viliojami nepasiekiamos prabangos spindesio ir tuo pačiu varomi būtinybės, šie žmonės plūsta į Trečiojo pasaulio miestus, kur dažnai neturi kultūrinių šaknų ir yra veikiami situacijų, kuriose vyrauja smurtinis neaiškumas, be galimybės integruotis. Jų orumas nėra iš tikrųjų pripažįstamas, o kartais net bandoma juos pašalinti iš istorijos per prievartines demografinės kontrolės formas, kurios prieštarauja žmogaus orumui.
    
    Daug kitų žmonių, nors ir nėra visiškai marginalizuoti, gyvena situacijose, kuriose kova už būtiną minimumą yra svarbiausia. Tai situacijos, kuriose vis dar klesti ankstyviausio kapitalizmo laikotarpio taisyklės, „negailestingumo“ sąlygomis, niekuo nenusileidžiančios tamsiausiems pirmosios industrializacijos fazės momentams. Kitais atvejais žemė vis dar yra pagrindinis ekonominio proceso elementas, tačiau tie, kurie ją dirba, yra atskirti nuo nuosavybės ir nuleisti į beveik vergovės būklę. Šiais atvejais, kaip ir „Rerum novarum“ dienomis, vis dar galima kalbėti apie nežmonišką išnaudojimą. Nepaisant didelių pokyčių, įvykusių labiau išsivysčiusiose visuomenėse, kapitalizmo žmogaus trūkumai ir iš to kylantis daiktų dominavimas prieš žmones toli gražu neišnyko. Iš tiesų, vargšams prie materialinių gėrybių trūkumo prisidėjo žinių ir mokymo trūkumas, kuris trukdo jiems ištrūkti iš jų žeminančios pavaldumo būklės.
    
    Deja, didžioji dauguma Trečiojo pasaulio žmonių vis dar gyvena tokiomis sąlygomis. Tačiau būtų klaida suprasti šį „pasaulį“ vien geografiniais terminais. Kai kuriose šio pasaulio regionuose ir socialiniuose sektoriuose buvo įgyvendintos vystymosi programos, kurios sutelktos ne tiek į turimų materialinių išteklių naudojimą, kiek į „žmogiškuosius išteklius“.
    
    Dar neseniai buvo manoma, kad skurdžiausios šalys vystysis izoliuodamosi nuo pasaulio rinkos ir priklausydamos tik nuo savo išteklių. Naujausia patirtis parodė, kad šalys, kurios taip darė, patyrė stagnaciją ir nuosmukį, o šalys, kurioms pavyko vystytis, buvo tos, kurioms pavyko dalyvauti bendrose tarptautinio lygmens tarpusavyje susijusiose ekonominėse veiklose. Todėl atrodo, kad pagrindinė problema yra teisingos prieigos prie tarptautinės rinkos užtikrinimas, pagrįstas ne vienpusišku šių šalių gamtinių išteklių išnaudojimo principu, bet tinkamu žmogiškųjų išteklių naudojimu.
    
    Tačiau Trečiojo pasaulio būdingi aspektai taip pat pasirodo išsivysčiusiose šalyse, kur nuolatinis gamybos ir vartojimo metodų transformavimas nuvertina tam tikrus įgytus įgūdžius ir profesinę patirtį, todėl reikalauja nuolatinių perkvalifikavimo ir atnaujinimo pastangų. Tie, kurie nesugeba neatsilikti nuo laikmečio, lengvai gali būti marginalizuoti, kaip ir pagyvenę žmonės, jauni žmonės, nesugebantys rasti savo vietos visuomenės gyvenime, ir apskritai tie, kurie yra silpniausi arba priklauso vadinamajam Ketvirtajam pasauliui. Moterų padėtis taip pat toli gražu nėra lengva šiomis sąlygomis.

34. Atrodo, kad, atskirų tautų ir tarptautinių santykių lygiu, laisvoji rinka yra efektyviausias išteklių panaudojimo ir efektyvaus poreikių tenkinimo įrankis. Tačiau tai galioja tik tiems poreikiams, kurie yra „mokūs“, turintys pirkimo galią, ir tiems ištekliams, kurie yra „parduodami“, galintys gauti patenkinamą kainą. Tačiau yra daug žmogaus poreikių, kurie neranda vietos rinkoje. Griežta teisingumo ir tiesos pareiga yra neleisti, kad pagrindiniai žmogaus poreikiai liktų nepatenkinti, ir neleisti, kad tie, kuriuos slegia šie poreikiai, žūtų. Taip pat būtina padėti šiems vargstantiems žmonėms įgyti žinių, patekti į mainų ratą ir plėtoti savo įgūdžius, kad jie galėtų kuo geriau išnaudoti savo gebėjimus ir išteklius. Dar prieš teisingų mainų logiką ir jai tinkamas teisingumo formas egzistuoja kažkas, kas priklauso žmogui todėl, kad jis yra žmogus, dėl jo aukšto orumo. Neatskiriama nuo šio būtino „kažko“ yra galimybė išgyventi ir tuo pačiu metu aktyviai prisidėti prie bendrojo žmonijos gėrio.
    
    Trečiojo pasaulio kontekstuose tam tikri „Rerum novarum“ nurodyti tikslai išlieka galiojantys ir kai kuriais atvejais vis dar yra nepasiekti, jei žmogaus darbas ir jo paties būtis neturi būti redukuoti į vien prekės lygį. Šie tikslai apima pakankamą atlyginimą šeimos išlaikymui, socialinį draudimą senatvei ir nedarbui bei tinkamą darbo sąlygų apsaugą.

35. Čia randame platų galimybių spektrą įsipareigojimams ir pastangoms teisingumo vardu profesinių sąjungų ir kitų darbininkų organizacijų veikloje. Jos gina darbininkų teises ir saugo jų interesus kaip asmenų, tuo pačiu atlikdamos gyvybiškai svarbų kultūrinį vaidmenį, kad darbininkai galėtų pilnaviduriai ir garbingai dalyvauti savo tautos gyvenime ir padėti jiems vystymosi kelyje.
    
    Šia prasme teisinga kalbėti apie kovą prieš ekonominę sistemą, jei pastaroji suprantama kaip metodas, palaikantis absoliučią kapitalo, gamybos priemonių ir žemės turėjimo pirmenybę, priešingą laisvai ir asmeninei žmogaus darbo prigimčiai. Kovoje prieš tokią sistemą kaip alternatyva siūloma ne socialistinė sistema, kuri iš tiesų pasirodo esanti valstybiniu kapitalizmu, bet visuomenė, pagrįsta laisvu darbu, verslumu ir dalyvavimu. Tokia visuomenė nėra nukreipta prieš rinką, bet reikalauja, kad rinka būtų tinkamai kontroliuojama visuomenės jėgų ir valstybės, kad būtų garantuotas pagrindinių visos visuomenės poreikių patenkinimas.
    
    Bažnyčia pripažįsta teisėtą pelno vaidmenį kaip rodiklį, kad verslas veikia gerai. Kai įmonė gauna pelną, tai reiškia, kad gamybiniai veiksniai buvo tinkamai panaudoti ir atitinkami žmogaus poreikiai buvo deramai patenkinti. Tačiau pelningumas nėra vienintelis įmonės būklės rodiklis. Gali būti, kad finansinės sąskaitos yra tvarkingos, o žmonės – kurie sudaro vertingiausią įmonės turtą – yra žeminami ir jų orumas įžeidžiamas. Be to, kad tai moraliai nepriimtina, ilgainiui tai turės neigiamų pasekmių įmonės ekonominiam efektyvumui. Iš tiesų, verslo įmonės tikslas nėra vien pelno gavimas, bet slypi pačiame jos egzistavime kaip asmenų bendruomenėje, kuri įvairiais būdais stengiasi patenkinti savo pagrindinius poreikius ir sudaro tam tikrą grupę, tarnaujančią visai visuomenei. Pelnas yra verslo gyvenimo reguliatorius, bet ne vienintelis; taip pat turi būti atsižvelgta į kitus žmogiškus ir moralinius veiksnius, kurie ilgainiui yra bent jau vienodai svarbūs verslo gyvenimui.
    
    Matėme, kad nepriimtina teigti, jog vadinamojo „realiojo socializmo“ pralaimėjimas palieka kapitalizmą kaip vienintelį ekonominės organizacijos modelį. Būtina sugriauti barjerus ir monopolijas, kurie palieka tiek daug šalių vystymosi pakraštyje, ir suteikti visiems individams bei tautoms pagrindines sąlygas, kurios leistų jiems dalyvauti vystymesi. Šis tikslas reikalauja planuotų ir atsakingų visos tarptautinės bendruomenės pastangų. Stipresnės tautos turi pasiūlyti silpnesnėms galimybes užimti savo vietą tarptautiniame gyvenime, o pastarosios turi išmokti naudotis šomis galimybėmis, dedant būtinas pastangas ir aukas, užtikrinant politinį ir ekonominį stabilumą, geresnių ateities perspektyvų tikrumą, darbininkų įgūdžių tobulinimą ir kompetentingų verslo lyderių, suvokiančių savo atsakomybes, mokymą.
    
    Šiuo metu teigiamos pastangos šia kryptimi yra paveikiamos vis dar didžiąja dalimi neišspręstos skurdžių šalių užsienio skolos problemos. Principas, kad skolos turi būti mokamos, neabejotinai yra teisingas. Tačiau nėra teisinga reikalauti ar tikėtis mokėjimo, kai tai lemtų politinių pasirinkimų primetimą, vedantį prie bado ir nevilties ištisoms tautoms. Negalima tikėtis, kad sudarytos skolos bus mokamos nepakeliamų aukų kaina. Tokiais atvejais būtina rasti – kaip iš tiesų iš dalies vyksta – būdus sumažinti, atidėti ar net panaikinti skolą, suderinamus su pagrindine tautų teise į pragyvenimą ir pažangą.

36. Dabar būtų naudinga nukreipti dėmesį į specifines problemas ir grėsmes, kylančias labiau išsivysčiusiose ekonomikose ir susijusias su jų ypatybėmis. Ankstesniuose vystymosi etapuose žmogus visada gyveno būtinybės svorio spaudžiamas. Jo poreikiai buvo nedaug, ir jie tam tikru mastu buvo nustatomi pagal objektyvią jo fizinės sudėties struktūrą. Ekonominė veikla buvo nukreipta į šių poreikių patenkinimą. Akivaizdu, kad šiandien problema yra ne tik žmonių aprūpinimas pakankamu gėrybių kiekiu, bet ir atsakas į kokybės poreikį: gaminamų ir vartojamų prekių kokybę, teikiamų paslaugų kokybę, aplinkos ir apskritai gyvenimo kokybę.
    
    Reikalavimas kokybiškai patenkinamesnės egzistencijos pats savaime yra teisėtas, tačiau negalima nepastebėti naujų atsakomybių ir pavojų, susijusių su šiuo istorijos etapu. Būdas, kuriuo nauji poreikiai kyla ir yra apibrėžiami, visada yra pažymėtas daugiau ar mažiau tinkama žmogaus ir jo tikrojo gėrio samprata. Tam tikra kultūra atskleidžia savo bendrą gyvenimo supratimą per pasirinkimus, kuriuos ji daro gamyboje ir vartojime. Būtent čia kyla vartotojiškumo reiškinys. Išskiriant naujus poreikius ir naujus jų patenkinimo būdus, reikia vadovautis visapusišku žmogaus paveikslu, kuris gerbia visas jo būties dimensijas ir pavaldina jo materialias ir instinktyvias dimensijas jo vidinėms ir dvasinėms. Priešingai, jei tiesiogiai apeliuojama į jo instinktus – įvairiais būdais ignoruojant asmens kaip protingo ir laisvo tikrovę – tuomet gali būti kuriami vartotojiški požiūriai ir gyvenimo stiliai, kurie yra objektyviai netinkami ir dažnai žalingi jo fizinei ir dvasinei sveikatai. Pati ekonominė sistema neturi kriterijų, kaip teisingai atskirti naujas ir aukštesnes žmogaus poreikių tenkinimo formas nuo dirbtinių naujų poreikių, kurie trukdo formuotis brandžiai asmenybei. Todėl skubiai reikalingas didelis edukacinis ir kultūrinis darbas, įskaitant vartotojų švietimą atsakingai naudojant savo pasirinkimo galią, stipraus atsakomybės jausmo formavimą tarp gamintojų ir ypač tarp žiniasklaidos žmonių, taip pat būtiną viešųjų institucijų įsikišimą.
    
    Ryškus dirbtinio vartojimo, priešingo žmogaus sveikatai ir orumui, pavyzdys, kuris tikrai nėra lengvai kontroliuojamas, yra narkotikų vartojimas. Platus narkotikų vartojimas yra rimto socialinės sistemos gedimo ženklas; jis taip pat reiškia materialistinį ir tam tikra prasme destruktyvų žmogaus poreikių „skaitymą“. Taip laisvos ekonomikos inovacinis pajėgumas nukreipiamas į vienašališką ir neadekvatų rezultatą. Narkotikai, kaip ir pornografija bei kitos vartotojiškumo formos, kurios išnaudoja silpnųjų trapumą, linkusios užpildyti susidariusią dvasinę tuštumą.
    
    Nėra nieko blogo norėti gyventi geriau; blogai yra gyvenimo stilius, kuris laikomas geresniu, kai jis nukreiptas į „turėjimą“, o ne į „buvimą“, ir kuris nori turėti daugiau ne tam, kad būtų daugiau, bet tam, kad gyvenimą leistų mėgavimuisi kaip tikslu savaime. Todėl būtina kurti gyvenimo stilius, kuriuose tiesos, grožio, gėrio ir bendrystės su kitais siekimas dėl bendro augimo yra veiksniai, lemiantys vartotojų pasirinkimus, taupymą ir investicijas. Šiuo klausimu tai nėra vien labdaros pareiga, tai yra pareiga duoti iš savo „pertekliaus“, o kartais net iš savo poreikių, kad būtų suteikta tai, kas būtina vargšo žmogaus gyvenimui. Aš kalbu apie tai, kad net sprendimas investuoti vienoje vietoje, o ne kitoje, viename gamybiniame sektoriuje, o ne kitame, visada yra moralinis ir kultūrinis pasirinkimas. Atsižvelgiant į absoliučią tam tikrų ekonominių sąlygų ir politinio stabilumo būtinybę, sprendimas investuoti, tai yra suteikti žmonėms galimybę efektyviai išnaudoti savo darbą, taip pat yra nulemtas žmogiško užuojautos ir pasitikėjimo Apvaizda požiūrio, kuris atskleidžia žmogaus, priimančio tokius sprendimus, žmogiškąją kokybę.

37. Lygiai taip pat nerimą kelia ekologinis klausimas, kuris lydi vartotojiškumo problemą ir yra glaudžiai su ja susijęs. Savo troškime turėti ir mėgautis, o ne būti ir augti, žmogus pernelyg ir netvarkingai vartoja žemės išteklius ir savo paties gyvenimą. Beprasmiško gamtos aplinkos naikinimo šaknyse slypi antropologinė klaida, kuri, deja, mūsų dienomis yra plačiai paplitusi. Žmogus, atradęs savo gebėjimą transformuoti ir tam tikra prasme kurti pasaulį per savo darbą, pamiršta, kad tai visada remiasi Dievo pirmine ir originalia dovana to, kas yra. Žmogus mano, kad gali savavališkai naudoti žemę, be jokių apribojimų pavergdamas ją savo valiai, tarsi ji neturėtų savo reikalavimų ir iš anksto Dievo duotos paskirties, kurią žmogus iš tiesų gali plėtoti, bet neturi išduoti. Vietoj to, kad vykdytų savo kaip Dievo bendradarbio kūrimo darbe vaidmenį, žmogus užima Dievo vietą ir taip galiausiai sukelia gamtos maištą, kuri yra labiau tironizuojama nei valdoma jo.
    
    Visa tai pirmiausia atkreipia dėmesį į žmogaus požiūrio skurdą ar siaurumą, motyvuojamą troškimo turėti daiktus, o ne susieti juos su tiesa, ir trūksta nesavanaudiško, altruistiško ir estetinio požiūrio, kuris gimsta iš nuostabos būties ir grožio akivaizdoje, leidžiančio matyti regimuose dalykuose nematomo Dievo, kuris juos sukūrė, žinią. Šiuo klausimu žmonija šiandien turi būti sąmoninga apie savo pareigas ir įsipareigojimus ateities kartoms.

38. Be iracionalaus gamtos aplinkos naikinimo, taip pat reikia paminėti dar rimtesnį žmogaus aplinkos naikinimą, kuris toli gražu nesulaukia deramo dėmesio. Nors žmonės pagrįstai nerimauja – nors daug mažiau, nei turėtų – dėl įvairių gyvūnų rūšių, kurioms gresia išnykimas, natūralių buveinių išsaugojimo, nes supranta, kad kiekviena iš šių rūšių prisideda prie bendros gamtos pusiausvyros, per mažai pastangų dedama, kad būtų apsaugotos moralinės sąlygos autentiškai „žmogaus ekologijai“. Dievas ne tik davė žemę žmogui, kuris turi ją naudoti gerbdamas originalų gerą tikslą, kuriam ji buvo duota, bet ir pats žmogus yra Dievo dovana žmogui. Todėl jis turi gerbti natūralią ir moralinę struktūrą, kuria jis buvo apdovanotas. Šiame kontekste verta paminėti rimtas šiuolaikinės urbanizacijos problemas, būtinybę planuoti miestus, atsižvelgiant į tai, kaip žmonės turi gyventi, ir dėmesį, kuris turėtų būti skiriamas „socialinei darbo ekologijai“.
    
    Žmogus iš Dievo gauna savo esminį orumą ir kartu gebėjimą peržengti kiekvieną socialinę tvarką, siekdamas tiesos ir gėrio. Tačiau jis taip pat yra sąlygojamas socialinės struktūros, kurioje gyvena, jo gauto švietimo ir aplinkos. Šie elementai gali arba padėti, arba trukdyti jam gyventi pagal tiesą. Sprendimai, kuriantys žmogiškąją aplinką, gali sukelti specifines nuodėmės struktūras, kurios trukdo visiškai įgyvendinti tuos, kurie yra bet kokiu būdu jomis engiami. Šių struktūrų sunaikinimas ir jų pakeitimas autentiškesnėmis bendruomeninio gyvenimo formomis yra užduotis, reikalaujanti drąsos ir kantrybės.

39. Pirmoji ir pagrindinė „žmogaus ekologijos“ struktūra yra šeima, kurioje žmogus gauna pirmuosius formuojančius supratimus apie tiesą ir gėrį, mokosi, ką reiškia mylėti ir būti mylimam, ir taip supranta, ką iš tikrųjų reiškia būti asmeniu. Turime omenyje šeimą, pagrįstą santuoka, kurioje abipusis vyro ir žmonos savęs dovanojimas sukuria aplinką, kurioje vaikai gali gimti, plėtoti savo potencialą, suvokti savo orumą ir pasiruošti susidurti su savo unikaliu ir individualiu likimu. Tačiau dažnai atsitinka, kad žmonės yra atgrasomi nuo tinkamų žmogaus reprodukcijos sąlygų kūrimo ir skatinami laikyti save bei savo gyvenimą kaip pojūčių seriją, kurią reikia patirti, o ne kaip darbą, kurį reikia atlikti. Dėl to kyla laisvės trūkumas, kuris lemia, kad žmogus atmeta įsipareigojimą užmegzti stabilius santykius su kitu žmogumi ir atvesti į pasaulį vaikus, arba skatina laikyti vaikus kaip vieną iš daugelio „dalykų“, kuriuos individas gali turėti arba neturėti pagal savo skonį, ir kurie konkuruoja su kitomis galimybėmis.

Būtina grįžti prie šeimos, kaip gyvenimo šventovės, matymo. Šeima iš tiesų yra šventa: tai vieta, kur gyvenimas – Dievo dovana – gali būti tinkamai priimtas ir apsaugotas nuo daugybės jam kylančių atakų, ir gali vystytis pagal tai, kas sudaro autentišką žmogaus augimą. Susidūrus su vadinamąja mirties kultūra, šeima yra gyvybės kultūros širdis.

Žmogaus išradingumas, atrodo, labiau nukreiptas į gyvenimo šaltinių ribojimą, slopinimą ar naikinimą – įskaitant abortų, kurie, deja, pasaulyje taip plačiai paplitę, naudojimą – nei į gyvenimo galimybių gynimą ir atvėrimą. Encyklika „Sollicitudo rei socialis“ pasmerkė sistemingas vaikų gimdymo stabdymo kampanijas, kurios, remdamosi iškreiptu demografinės problemos vaizdu ir „absoliučios pagarbos suinteresuotų šalių pasirinkimo laisvei trūkumo“ atmosferoje, dažnai verčia jas „nepakeliamu spaudimu… kad priverstų jas paklusti šiai naujai priespaudos formai“. Šios politikos plečia savo veikimo lauką, naudodamos naujas technologijas, iki to, kad nuodija milijonų bejėgių žmonių gyvenimus, tarsi tai būtų „cheminis karas“.

Ši kritika nukreipta ne tiek į ekonominę sistemą, kiek į etinę ir kultūrinę sistemą. Ekonomika iš tiesų yra tik vienas aspektas ir viena visos žmogaus veiklos dimensija. Jei ekonominis gyvenimas yra absoliutizuojamas, jei prekių gamyba ir vartojimas tampa socialinio gyvenimo centru ir vienintele visuomenės vertybe, nepavaldžia jokioms kitoms vertybėms, priežastis slypi ne tiek pačioje ekonominėje sistemoje, kiek tame, kad visa socialinė-kultūrinė sistema, ignoruodama etinę ir religinę dimensiją, susilpnėjo ir apsiriboja vien prekių ir paslaugų gamyba.

Visa tai galima apibendrinti pakartojant, kad ekonominė laisvė yra tik vienas žmogaus laisvės elementas. Kai ji tampa autonomiška, kai žmogus laikomas labiau prekių gamintoju ar vartotoju nei subjektu, kuris gamina ir vartoja, kad gyventų, tuomet ekonominė laisvė praranda savo būtiną ryšį su žmogaus asmeniu ir galiausiai jį atitolina bei slegia.

40. Valstybės užduotis yra rūpintis bendrų gėrybių, tokių kaip natūrali ir žmogiška aplinka, kurios negali būti apsaugotos vien rinkos jėgomis, gynimu ir išsaugojimu. Kaip primityviojo kapitalizmo laikais valstybė turėjo pareigą ginti pagrindines darbininkų teises, taip dabar, su naujuoju kapitalizmu, valstybė ir visa visuomenė turi pareigą ginti tas kolektyvines gėrybes, kurios, be kita ko, sudaro esminį pagrindą teisėtam asmeninių tikslų siekimui kiekvieno individo.
    
    Čia randame naują rinkos ribą: yra kolektyviniai ir kokybiniai poreikiai, kurie negali būti patenkinti rinkos mechanizmais. Yra svarbių žmogaus poreikių, kurie išvengia jos logikos. Yra gėrybių, kurios pagal savo prigimtį negali ir neturi būti perkamos ar parduodamos. Žinoma, rinkos mechanizmai siūlo patikimus privalumus: jie padeda geriau panaudoti išteklius; skatina produktų mainus; svarbiausia, jie teikia pagrindinį vaidmenį asmens norams ir pageidavimams, kurie, sutartyje, susitinka su kito asmens norais ir pageidavimais. Vis dėlto šie mechanizmai kelia „rinkos stabmeldystės“ riziką, stabmeldystę, kuri ignoruoja gėrybių, kurios pagal savo prigimtį nėra ir negali būti vien prekės, egzistavimą.

41. Marksizmas kritikavo kapitalistines buržuazines visuomenes, kaltindamas jas žmogaus egzistencijos komercializavimu ir atitolimu. Šis priekaištas, žinoma, remiasi klaidinga ir neadekwacia atitolimo idėja, kilusia vien iš gamybos ir nuosavybės santykių srities, tai yra suteikiant jiems materialistinį pagrindą ir be to neigiant rinkos santykių teisėtumą ir teigiamą vertę net jų pačių srityje. Marksizmas taip galiausiai teigia, kad tik kolektyvinėje visuomenėje galima pašalinti atitolimą. Tačiau socialistinių šalių istorinė patirtis liūdnai parodė, kad kolektyvizmas ne tik nepašalina atitolimo, bet dar labiau jį padidina, pridėdamas prie jo pagrindinių būtinumų trūkumą ir ekonominį neefektyvumą.
    
    Vakarų istorinė patirtis, savo ruožtu, rodo, kad net jei marksistinė analizė ir jos atitolimo pagrindas yra klaidingi, atitolimas – ir autentiškos gyvenimo prasmės praradimas – yra tikrovė ir Vakarų visuomenėse. Tai vyksta vartotojiškume, kai žmonės yra įtraukiami į klaidingų ir paviršutiniškų pasitenkinimų tinklą, užuot padedami patirti savo asmens tapatybę autentiškai ir konkrečiai. Atitolimas taip pat randamas darbe, kai jis organizuojamas taip, kad užtikrintų maksimalų pelną ir grąžą, nesirūpinant, ar darbininkas per savo darbą auga ar mažėja kaip asmuo, ar per didesnį dalyvavimą tikroje solidarumo bendruomenėje, ar per didesnį izoliavimą santykių labirinte, pažymėtame destruktyvia konkurencija ir atitolimu, kuriame jis laikomas tik priemone, o ne tikslu.
    
    Atitolimo sąvoka turi būti grąžinta į krikščioniškąją tikrovės viziją, pripažįstant atitolime priemonių ir tikslų apvertimą. Kai žmogus nepripažįsta savyje ir kituose žmogaus asmens vertės ir didybės, jis faktiškai atima sau galimybę pasinaudoti savo žmogiškumu ir užmegzti solidarumo bei bendrystės santykį su kitais, kuriam Dievas jį sukūrė. Iš tiesų, per laisvą savęs dovanojimą žmogus tikrai atranda save. Ši dovana įmanoma dėl esminio žmogaus asmens „transcendencijos gebėjimo“. Žmogus negali atiduoti savęs vien žmogiškam realybės planui, abstrakčiam idealui ar klaidingai utopijai. Kaip asmuo, jis gali atiduoti save kitam asmeniui ar kitiems asmenims ir galiausiai Dievui, kuris yra jo būties autorius ir vienintelis gali visiškai priimti jo dovaną. Žmogus yra atitolęs, jei atsisako peržengti save ir patirti savęs dovanojimo bei autentiškos žmogiškos bendruomenės, orientuotos į jo galutinį likimą, kuris yra Dievas, kūrimo patirtį. Visuomenė yra atitolusi, jei jos socialinės organizacijos, gamybos ir vartojimo formos apsunkina šio savęs dovanojimo pasiūlymą ir šio solidarumo tarp žmonių sukūrimą.
    
    Eksploatacija, bent jau formomis, kurias analizavo ir aprašė Karlas Marksas, Vakarų visuomenėje buvo įveikta. Tačiau atitolimas neišnyko, nes jis egzistuoja įvairiomis eksploatacijos formomis, kai žmonės naudoja vieni kitus, ir kai jie siekia vis rafinuotesnio savo individualių ir antrinių poreikių patenkinimo, ignoruodami pagrindinius ir autentiškus poreikius, kurie turėtų reguliuoti kitų poreikių tenkinimo būdą. Žmogus, kuris rūpinasi vien arba daugiausia turėjimu ir mėgavimusi, kuris nebegali kontroliuoti savo instinktų ir aistrų ar jų pavaldyti paklusnumu tiesai, negali būti laisvas: paklusnumas tiesai apie Dievą ir žmogų yra pirmoji laisvės sąlyga, leidžianti žmogui tvarkyti savo poreikius ir troškimus ir pasirinkti jų tenkinimo priemones pagal teisingą vertybių skalę, kad daiktų turėjimas taptų proga jo augimui. Šį augimą gali trukdyti manipuliacija masinės komunikacijos priemonėmis, kurios primeta madas ir nuomonių tendencijas per kruopščiai organizuotą kartojimą, nesuteikiant galimybės kritiškai išnagrinėti prielaidų, kuriomis šios mados ir tendencijos remiasi.

42. Grįžtant prie pradinio klausimo: ar galima sakyti, kad po komunizmo nesėkmės kapitalizmas yra pergalinga socialinė sistema ir kad kapitalizmas turėtų būti tikslas šalims, dabar dedančioms pastangas atstatyti savo ekonomiką ir visuomenę? Ar tai modelis, kuris turėtų būti siūlomas Trečiojo pasaulio šalims, ieškančioms kelio į tikrą ekonominį ir pilietinį progresą?
    
    Atsakymas akivaizdžiai yra sudėtingas. Jei „kapitalizmu“ suprantama ekonominė sistema, kuri pripažįsta pagrindinį ir teigiamą verslo, rinkos, privačios nuosavybės ir iš to kylančios atsakomybės už gamybos priemones, taip pat laisvo žmogaus kūrybiškumo ekonomikos sektoriuje vaidmenį, tuomet atsakymas neabejotinai yra teigiamas, nors galbūt būtų tinkamiau kalbėti apie „verslo ekonomiką“, „rinkos ekonomiką“ ar tiesiog „laisvą ekonomiką“. Bet jei „kapitalizmu“ suprantama sistema, kurioje ekonominio sektoriaus laisvė nėra apribota stipriu teisiniu pagrindu, kuris ją nukreipia tarnauti visuminei žmogaus laisvei ir laiko ją tam tikru šios laisvės aspektu, kurio esmė yra etinė ir religinė, tuomet atsakymas neabejotinai yra neigiamas.
    
    Marksistinis sprendimas žlugo, tačiau marginalizacijos ir eksploatacijos tikrovės išlieka pasaulyje, ypač Trečiajame pasaulyje, kaip ir žmogaus atitolimo tikrovė, ypač labiau išsivysčiusiose šalyse. Prieš šiuos reiškinius Bažnyčia tvirtai kelia savo balsą. Didžiulės žmonių masės vis dar gyvena didelio materialinio ir moralinio skurdo sąlygomis. Komunistinės sistemos žlugimas daugelyje šalių neabejotinai pašalina kliūtį tinkamai ir realistiškai spręsti šias problemas, tačiau to nepakanka jų sprendimui pasiekti. Iš tiesų, yra pavojus, kad plis radikali kapitalistinė ideologija, kuri atsisako net svarstyti šias problemas, a priori tikėdama, kad bet koks bandymas jas spręsti yra pasmerktas nesėkmei, ir kuri aklai patiki jų sprendimą laisvam rinkos jėgų vystymuisi.

43. Bažnyčia neturi modelių, kuriuos galėtų pasiūlyti; realūs ir iš tiesų veiksmingi modeliai gali kilti tik skirtingų istorinių situacijų rėmuose, per visų tų, kurie atsakingai susiduria su konkrečiomis problemomis visais jų socialiniais, ekonominiais, politiniais ir kultūriniais aspektais, bendradarbiaujant tarpusavyje, pastangas. Šiai užduočiai Bažnyčia siūlo savo socialinį mokymą kaip būtiną ir idealų orientyrą, mokymą, kuris, kaip jau minėta, pripažįsta teigiamą rinkos ir verslo vertę, bet tuo pačiu pabrėžia, kad jie turi būti orientuoti į bendrąjį gėrį. Šis mokymas taip pat pripažįsta darbininkų pastangų teisėtumą siekti visiško jų orumo pripažinimo ir platesnių dalyvavimo pramonės įmonių gyvenime sričių, kad, bendradarbiaudami su kitais ir vadovaujami kitų, jie tam tikra prasme galėtų „dirbti sau“ per savo intelekto ir laisvės įgyvendinimą.
    
    Visuminis žmogaus asmens vystymasis per darbą netrukdo, bet veikiau skatina didesnį darbo produktyvumą ir efektyvumą, net jei tai gali susilpninti įsitvirtinusias galios struktūras. Verslas negali būti laikomas vien „kapitalo gėrybių visuomene“; tai taip pat yra „asmenų visuomenė“, kurioje žmonės įvairiais būdais dalyvauja ir turi specifines atsakomybes, nesvarbu, ar jie tiekia būtiną kapitalą įmonės veiklai, ar dalyvauja tokioje veikloje per savo darbą. Norint pasiekti šiuos tikslus, vis dar reikalingas platus susivienijusių darbininkų judėjimas, nukreiptas į viso asmens išlaisvinimą ir skatinimą.
    
    Atsižvelgiant į šių dienų „naujus dalykus“, mes iš naujo perskaitėme santykį tarp individualios ar privačios nuosavybės ir visuotinės materialinių gėrybių paskirties. Žmogus įgyvendina save naudodamas savo intelektą ir laisvę. Taip darydamas jis naudoja šio pasaulio daiktus kaip objektus ir įrankius ir padaro juos savais. Teisės į privačią iniciatyvą ir nuosavybę pagrindas slypi šioje veikloje. Per savo darbą žmogus įsipareigoja ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų bei su kitais. Kiekvienas asmuo bendradarbiauja kitų darbe ir jų labui. Žmogus dirba, kad aprūpintų savo šeimos, bendruomenės, tautos ir galiausiai visos žmonijos poreikius. Be to, jis bendradarbiauja su savo bendradarbiais, taip pat su tiekėjais ir klientų prekių naudojimu, vis labiau plėsdamas solidarumo grandinę. Gamybos priemonių, ar tai būtų pramonėje, ar žemės ūkyje, nuosavybė yra teisinga ir teisėta, jei ji tarnauja naudingam darbui. Tačiau ji tampa neteisėta, kai nėra naudojama arba kai tarnauja trukdyti kitų darbui, siekiant gauti pelną, kuris nėra bendro darbo ir visuomenės turto plėtros rezultatas, bet yra jų suvaržymo, neteisėto išnaudojimo, spekuliacijos ar solidarumo tarp dirbančiųjų žmonių sulaužymo rezultatas. Tokia nuosavybė neturi jokio pateisinimo ir yra piktnaudžiavimas Dievo ir žmogaus akyse.
    
    Pareiga užsidirbti duoną savo kaktos prakaitu taip pat numato teisę tai daryti. Visuomenė, kurioje ši teisė yra sistemingai neigiama, kurioje ekonominės politikos neleidžia darbininkams pasiekti patenkinamo užimtumo lygio, negali būti pateisinama etiniu požiūriu, taip pat tokia visuomenė negali pasiekti socialinės taikos. Kaip asmuo pilnai įgyvendina save per laisvą savęs dovanojimą, taip ir nuosavybė moraliai pateisina save kurdama, tinkamu laiku ir tinkamu būdu, darbo ir žmogaus augimo galimybes visiems.

V. VALSTYBĖ IR KULTŪRA

44. Popiežius Leonas XIII suvokė būtinybę turėti tvirtą valstybės teoriją, kad būtų užtikrintas normalus žmogaus dvasinės ir laikinosios veiklos vystymasis, kurie abu yra būtini. Dėl šios priežasties vienoje „Rerum novarum“ ištraukoje jis pateikia visuomenės organizaciją pagal tris galias – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę – tai tuo metu buvo naujovė Bažnyčios mokyme. Toks tvarkymas atspindi realistišką žmogaus socialinės prigimties viziją, kuri reikalauja teisės aktų, galinčių apsaugoti visų laisvę. Šiuo tikslu pageidautina, kad kiekviena galia būtų subalansuota kitomis galiomis ir kitomis atsakomybės sritimis, kurios ją išlaiko tinkamose ribose. Tai yra „teisinės valstybės“ principas, kuriame įstatymas yra suverenus, o ne individų savavališka valia.
    
    Šiuolaikiniais laikais šiai koncepcijai priešinosi totalitarizmas, kuris savo marksistine-leninine forma teigia, kad kai kurie žmonės, remdamiesi gilesniu visuomenės vystymosi dėsnių žinojimu, priklausymu tam tikrai klasei ar kontaktu su gilesniais kolektyvinės sąmonės šaltiniais, yra apsaugoti nuo klaidų ir todėl gali sau priskirti absoliučios galios vykdymą. Reikia pridurti, kad totalitarizmas kyla iš tiesos neigimo objektyviąja prasme. Jei nėra transcendentinės tiesos, kurios paklusnumu žmogus pasiekia savo pilną tapatybę, tuomet nėra patikimo principo, garantuojančio teisingus santykius tarp žmonių. Jų savanaudiškumas kaip klasės, grupės ar tautos neišvengiamai pastato juos į opoziciją vieni kitiems. Jei transcendentinė tiesa nepripažįstama, tuomet galios jėga perima viršų, ir kiekvienas žmogus linksta pilnai išnaudoti turimas priemones, kad primestų savo interesus ar nuomonę, neatsižvelgdamas į kitų teises. Žmonės tada yra gerbiami tik tiek, kiek jie gali būti išnaudojami savanaudiškiems tikslams. Taigi šiuolaikinio totalitarizmo šaknis slypi transcendentinio žmogaus asmens orumo, kuris, kaip matomas nematomo Dievo atvaizdas, pagal savo prigimtį yra teisių, kurių niekas negali pažeisti – joks individas, grupė, klasė, tauta ar valstybė, subjektas. Net dauguma socialinio kūno negali pažeisti šių teisių, stodama prieš mažumą, ją izoliavusi, engdama, išnaudodama ar bandydama sunaikinti.

45. Totalitarizmo kultūra ir praktika taip pat apima Bažnyčios atmetimą. Valstybė ar partija, kuri teigia galinti vesti istoriją link tobulos gerovės ir kuri iškelia save virš visų vertybių, negali toleruoti objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, esančio anapus valdančiųjų valios, teigimo, nes toks kriterijus tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti naudojamas jų veiksmams vertinti. Tai paaiškina, kodėl totalitarizmas siekia sunaikinti Bažnyčią arba bent jau ją pavergti, paversdamas ją savo ideologinio aparato įrankiu.
    
    Be to, totalitarinė valstybė linkusi į save absorbuoti tautą, visuomenę, šeimą, religines grupes ir pačius individus. Gindama savo laisvę, Bažnyčia taip pat gina žmogaus asmenį, kuris turi paklusti Dievui, o ne žmonėms (plg. Apd 5, 29), taip pat šeimą, įvairias socialines organizacijas ir tautas – visus, kurie turi savo autonomijos ir suvereniteto sritis.

46. Bažnyčia vertina demokratinę sistemą, nes ji užtikrina piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, garantuoja valdomiesiems galimybę tiek rinkti ir reikalauti atsakomybės iš tų, kurie juos valdo, tiek juos pakeisti taikiomis priemonėmis, kai tai tinkama. Todėl ji negali skatinti siaurų valdančiųjų grupių, kurios uzurpuoja valstybės galią individualiems interesams ar ideologiniams tikslams, formavimosi.
    
    Autentiška demokratija įmanoma tik teisinėje valstybėje ir remiantis teisinga žmogaus asmens samprata. Ji reikalauja, kad būtų sudarytos būtinos sąlygos tiek individo, per švietimą ir formavimą tikrosioms idealams, tiek visuomenės „subjektyvumo“, per dalyvavimo ir bendros atsakomybės struktūrų kūrimą, pažangai. Šiais laikais yra tendencija teigti, kad agnosticizmas ir skeptiškas reliatyvizmas yra filosofija ir pagrindinė nuostata, atitinkanti demokratines politinio gyvenimo formas. Tie, kurie yra įsitikinę, kad žino tiesą ir tvirtai jos laikosi, laikomi nepatikimais demokratiniu požiūriu, nes jie nepriima, kad tiesą nustato dauguma, ar kad ji kinta pagal skirtingas politines tendencijas. Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad jei nėra galutinės tiesos, kuri vadovautų ir nukreiptų politinę veiklą, tuomet idėjos ir įsitikinimai gali būti lengvai manipuliuojami galios tikslais. Kaip rodo istorija, demokratija be vertybių lengvai virsta atviru arba subtiliai užmaskuotu totalitarizmu.
    
    Bažnyčia taip pat neužmerkia akių prieš fanatizmo ar fundamentalizmo pavojų tarp tų, kurie, remdamiesi ideologija, kuri teigia esanti mokslinė ar religinė, reikalauja teisės primesti kitiems savo tiesos ir gėrio sampratą. Krikščioniškoji tiesa nėra tokio pobūdžio. Kadangi tai nėra ideologija, krikščionių tikėjimas nesiekia įkalinti kintančių socialinių-politinių tikrovių į standžią schemą, ir jis pripažįsta, kad žmogaus gyvenimas istorijoje įgyvendinamas įvairiomis ir netobulomis sąlygomis. Be to, nuolat patvirtindama transcendentinį asmens orumą, Bažnyčios metodas visada yra pagarba laisvei.
    
    Tačiau laisvė pasiekia savo pilną išsivystymą tik priimdama tiesą. Pasaulyje be tiesos laisvė praranda savo pagrindą, ir žmogus yra veikiamas aistrų smurto ir manipuliacijos, tiek atviros, tiek paslėptos. Krikščionis gina laisvę ir jai tarnauja, nuolat siūlydamas kitiems tiesą, kurią jis pažino (plg. Jn 8, 31–32), pagal savo misijinę pašaukimo prigimtį. Gerbdamas kiekvieną tiesos fragmentą, kurį jis sutinka individų ir tautų gyvenimo patirtyje ir kultūroje, jis nepraleis progos dialoge su kitais patvirtinti viso to, ką jo tikėjimas ir teisingas proto naudojimas leido jam suprasti.

47. Po komunistinio totalitarizmo ir daugelio kitų totalitarinių bei „nacionalinio saugumo“ režimų žlugimo, šiandien stebime demokratinio idealo dominavimą, ne be opozicijos ženklų, kartu su gyvu dėmesiu ir rūpesčiu žmogaus teisėmis. Tačiau būtent dėl šios priežasties būtina, kad tautos, reformuojančios savo sistemas, suteiktų demokratijai autentišką ir tvirtą pagrindą, aiškiai pripažindamos šias teises. Tarp svarbiausių šių teisių reikia paminėti teisę į gyvybę, kurios neatskiriama dalis yra vaiko teisė vystytis motinos įsčiose nuo pat prasidėjimo momento; teisę gyventi vieningoje šeimoje ir moralioje aplinkoje, palankioje vaiko asmenybės augimui; teisę plėtoti savo intelektą ir laisvę ieškant ir pažįstant tiesą; teisę dalyvauti darbe, kuris išmintingai naudoja žemės materialinius išteklius, ir iš to darbo gauti lėšų išlaikyti save ir savo išlaikytinius; ir teisę laisvai kurti šeimą, turėti ir auginti vaikus atsakingai įgyvendinant savo seksualumą. Tam tikra prasme šių teisių šaltinis ir sintezė yra religinė laisvė, suprantama kaip teisė gyventi savo tikėjimo tiesoje ir pagal savo transcendentinį asmens orumą.
    
    Net šalyse su demokratinėmis valdymo formomis šios teisės ne visada yra visiškai gerbiamos. Čia turime omenyje ne tik abortų skandalą, bet ir įvairius demokratijų krizės aspektus, kurios kartais, atrodo, prarado gebėjimą priimti sprendimus, skirtus bendrajam gėriui. Tam tikri visuomenėje kylantys reikalavimai kartais nėra nagrinėjami pagal teisingumo ir moralės kriterijus, bet remiantis juos skatinančių grupių rinkimų ar finansine galia. Laikui bėgant tokie politinio elgesio iškraipymai sukelia nepasitikėjimą ir apatiją, dėl ko mažėja bendras politinis dalyvavimas ir pilietinė dvasia, kuri jaučiasi išnaudojama ir nusivylusi. Dėl to vis labiau nesugebama konkrečius interesus įtraukti į nuoseklią bendrojo gėrio viziją. Pastarasis nėra tiesiog konkrečių interesų suma; jis apima šių interesų vertinimą ir integraciją remiantis subalansuota vertybių hierarchija; galiausiai jis reikalauja teisingo asmens orumo ir teisių supratimo.
    
    Bažnyčia gerbia teisėtą demokratinės tvarkos autonomiją ir nėra įgaliota reikšti pirmenybės vienam ar kitam instituciniam ar konstituciniam sprendimui. Jos indėlis į politinę tvarką yra būtent jos asmens orumo vizija, pilnai atsiskleidusi Įsikūnijusio Žodžio paslaptyje.

48. Šios bendros pastabos taip pat taikomos valstybės vaidmeniui ekonomikos sektoriuje. Ekonominė veikla, ypač rinkos ekonomikos veikla, negali būti vykdoma instituciniame, juridiniame ar politiniame vakuume. Priešingai, ji numato patikimas individualios laisvės ir privačios nuosavybės garantijas, taip pat stabilią valiutą ir efektyvias viešąsias paslaugas. Todėl pagrindinė valstybės užduotis yra garantuoti šį saugumą, kad tie, kurie dirba ir gamina, galėtų mėgautis savo darbo vaisiais ir taip jaustųsi skatinami dirbti efektyviai ir sąžiningai. Stabilumo trūkumas, kartu su viešųjų pareigūnų korupcija ir netinkamų turtėjimo šaltinių bei lengvų pelnų, gaunamų iš neteisėtos ar grynai spekuliatyvinės veiklos, plitimu, sudaro vieną iš pagrindinių kliūčių vystymuisi ir ekonominei tvarkai.
    
    Kita valstybės užduotis yra prižiūrėti ir nukreipti žmogaus teisių įgyvendinimą ekonomikos sektoriuje. Tačiau pagrindinė atsakomybė šioje srityje tenka ne valstybei, bet individams ir įvairioms grupėms bei asociacijoms, kurios sudaro visuomenę. Valstybė negalėtų tiesiogiai užtikrinti teisės į darbą visiems savo piliečiams, nebent ji kontroliuotų kiekvieną ekonominio gyvenimo aspektą ir ribotų individų laisvą iniciatyvą. Tai nereiškia, kad valstybė neturi kompetencijos šioje srityje, kaip teigė tie, kurie pasisakė prieš bet kokias taisykles ekonomikos srityje. Vietoj to, valstybė turi pareigą remti verslo veiklą, kurdama sąlygas, kurios užtikrins darbo galimybes, skatindama tas veiklas, kur jų trūksta, arba remdama jas krizės momentais.
    
    Valstybė taip pat turi teisę įsikišti, kai tam tikri monopoliai sukelia vėlavimus ar kliūtis vystymuisi. Be vystymosi harmonizavimo ir vadovavimo užduočių, išskirtinėmis aplinkybėmis valstybė taip pat gali vykdyti pakaitinę funkciją, kai socialiniai sektoriai ar verslo sistemos yra per silpni arba tik pradeda veikti ir nėra pajėgios atlikti savo užduoties. Tokios papildomos intervencijos, kurios pateisinamos skubiomis bendrojo gėrio priežastimis, turi būti kuo trumpesnės, kad nebūtų visam laikui atimtos iš visuomenės ir verslo sistemų joms tinkamai priklausančios funkcijos ir kad būtų išvengta pernelyg didelio valstybės intervencijos plėtros, kenkiančios tiek ekonominei, tiek pilietinei laisvei.
    
    Pastaraisiais metais tokių intervencijų mastas labai išsiplėtė, iki to, kad buvo sukurtas naujas valstybės tipas, vadinamas „gerovės valstybe“. Tai įvyko kai kuriose šalyse, siekiant geriau atsakyti į daugelį poreikių ir reikalavimų, ištaisant skurdo ir nepritekliaus formas, nevertas žmogaus asmens. Tačiau perteklius ir piktnaudžiavimai, ypač pastaraisiais metais, sukėlė labai griežtą gerovės valstybės, pramintos „socialinės pagalbos valstybe“, kritiką. Socialinės pagalbos valstybės gedimai ir trūkumai kyla iš netinkamo valstybės tinkamų užduočių supratimo. Čia vėl turi būti gerbiamas subsidiarumo principas: aukštesnės tvarkos bendruomenė neturėtų kištis į žemesnės tvarkos bendruomenės vidinį gyvenimą, atimdama iš pastarosios jos funkcijas, bet turėtų ją remti poreikio atveju ir padėti koordinuoti jos veiklą su likusios visuomenės veikla, visada siekdama bendrojo gėrio.
    
    Tiesiogiai įsikišdama ir atimdama iš visuomenės jos atsakomybę, socialinės pagalbos valstybė lemia žmogaus energijų praradimą ir pernelyg didelį viešųjų agentūrų, kurioms labiau rūpi biurokratinis mąstymas nei rūpestis aptarnauti savo klientus, ir kurios lydimos milžiniškų išlaidų, padidėjimą. Iš tiesų, atrodo, kad poreikiai geriausiai suprantami ir patenkinami tų, kurie yra arčiausiai jų ir kurie elgiasi kaip artimieji tiems, kuriems reikia pagalbos. Reikia pridurti, kad tam tikri poreikiai dažnai reikalauja atsako, kuris nėra vien materialinis, bet kuris gali įžvelgti gilesnį žmogaus poreikį. Galvojama apie pabėgėlių, imigrantų, pagyvenusių žmonių, ligonių ir visų tų, kurie atsiduria situacijose, reikalaujančiose pagalbos, būklę, pavyzdžiui, narkomanus: visi šie žmonės gali būti efektyviai padedami tik tų, kurie siūlo jiems tikrą brolišką paramą, be būtinos priežiūros.

49. Ištikima savo Įkūrėjo Kristaus misijai, Bažnyčia visada buvo ir yra aktyvi tarp vargstančių, teikdama jiems materialinę pagalbą taip, kad jie nebūtų žeminami ar paverčiami vien pagalbos objektais, bet būtų skatinami ištrūkti iš savo nepatikimos padėties, stiprinant jų, kaip asmenų, orumą. Su nuoširdžia padėka Dievui reikia pabrėžti, kad veikli meilė Bažnyčioje niekada nenutrūko; iš tiesų, šiandien ji rodo įvairiapusį ir džiuginantį augimą. Šiuo klausimu ypač verta paminėti savanorišką darbą, kurį Bažnyčia skatina ir remia, ragindama visus bendradarbiauti palaikant ir skatinant jo iniciatyvas.

Norint įveikti šiandien plačiai paplitusį individualistinį mentalitetą, reikalingas konkretus įsipareigojimas solidarumo ir meilės veiklai, pradedant šeimoje, kur vyras ir žmona remia vienas kitą, o skirtingos kartos rūpinasi viena kita. Šia prasme šeima taip pat gali būti vadinama darbo ir solidarumo bendruomene. Tačiau kartais, kai šeima nusprendžia pilnai gyventi pagal savo pašaukimą, ji atsiduria be būtinos valstybės paramos ir pakankamų išteklių. Todėl skubiai reikia skatinti ne tik šeimos politiką, bet ir tas socialines politikas, kurių pagrindinis objektas yra šeima, kurios padeda šeimai teikdamos tinkamus išteklius ir efektyvius paramos būdus, tiek vaikų auginimui, tiek pagyvenusių žmonių priežiūrai, kad būtų išvengta pastarųjų atskyrimo nuo šeimos vieneto ir stiprinami tarpkartiniai santykiai.

Be šeimos, kitos tarpinės bendruomenės atlieka pirmines funkcijas ir kuria specifinius solidarumo tinklus. Jos vystosi kaip tikros asmenų bendruomenės ir stiprina socialinį audinį, neleisdamos visuomenei tapti anonimine ir beasmenine mase, kaip, deja, dažnai nutinka šiandien. Būtent įvairių lygių tarpusavio santykiuose žmogus gyvena, ir visuomenė tampa labiau „personalizuota“. Šiandien individas dažnai yra užspaustas tarp dviejų polių, kuriuos reprezentuoja valstybė ir rinka. Kartais atrodo, kad jis egzistuoja tik kaip prekių gamintojas ir vartotojas arba kaip valstybės administracijos objektas. Žmonės pamiršta, kad visuomenės gyvenimas nėra nei rinka, nei valstybė kaip galutinis tikslas, nes pats gyvenimas turi unikalią vertę, kuriai valstybė ir rinka turi tarnauti. Žmogus išlieka visų pirma būtybe, kuri ieško tiesos ir siekia gyventi pagal tą tiesą, gilindamas jos supratimą per dialogą, apimantį praeities ir ateities kartas.

50. Iš šio atviro tiesos ieškojimo, kuris atsinaujina kiekvienoje kartoje, kyla tautos kultūros charakteris. Iš tiesų, paveldėtų ir perduodamų vertybių paveldas visada yra išbandomas jaunimo. Kvestionuoti nereiškia būtinai sunaikinti ar atmesti iš anksto, bet visų pirma išbandyti šias vertybes savo gyvenime ir per šį egzistencinį patikrinimą padaryti jas realesnes, aktualesnes ir asmeniškesnes, atskiriant tradicijoje galiojančius elementus nuo klaidingų, klaidingų ar pasenusių formų, kurias galima naudingai pakeisti kitomis, labiau tinkamomis laikmečiui.
    
    Šiame kontekste tinkama prisiminti, kad evangelizacija taip pat atlieka vaidmenį įvairių tautų kultūroje, palaikydama kultūrą jos pažangoje link tiesos ir padėdama jos gryninimo bei praturtinimo darbe. Tačiau, kai kultūra tampa uždara į save ir bando išsaugoti pasenusius gyvenimo būdus, atmesdama bet kokius mainus ar debatus dėl tiesos apie žmogų, ji tampa sterilia ir eina link dekadanso.

51. Visa žmogaus veikla vyksta kultūros kontekste ir sąveikauja su kultūra. Tinkamam kultūros formavimuisi reikalingas viso žmogaus įsitraukimas, kai jis įgyvendina savo kūrybiškumą, intelektą ir pasaulio bei žmonių pažinimą. Be to, jis demonstruoja savo gebėjimą savikontrolei, asmeninei aukai, solidarumui ir pasirengimui skatinti bendrąjį gėrį. Taigi pirmoji ir svarbiausia užduotis atliekama žmogaus širdyje. Jo įsitraukimo į savo ateities kūrimą būdas priklauso nuo jo savęs ir savo likimo supratimo. Būtent šiuo lygiu randamas specifinis ir lemiamas Bažnyčios indėlis į tikrąją kultūrą. Bažnyčia skatina tuos žmogaus elgesio aspektus, kurie skatina tikrą taikos kultūrą, priešingai nei modeliai, kuriuose individas pasimeta minioje, kur ignoruojamas jo iniciatyvos ir laisvės vaidmuo, ir kur jo didybė laikoma konflikto ir karo menais. Bažnyčia teikia šią paslaugą žmogaus visuomenei skelbdama tiesą apie pasaulio kūrimą, kurį Dievas atidavė į žmogaus rankas, kad žmonės savo darbu padarytų jį vaisingą ir tobulesnį; ir skelbdama tiesą apie Atpirkimą, kuriuo Dievo Sūnus išgelbėjo žmoniją ir tuo pačiu suvienijo visus žmones, padarydamas juos atsakingus vienus už kitus. Šventasis Raštas nuolat kalba mums apie aktyvų įsipareigojimą artimui ir reikalauja iš mūsų bendros atsakomybės už visą žmoniją.
    
    Ši pareiga neapsiriboja savo šeima, tauta ar valstybe, bet laipsniškai apima visą žmoniją, nes niekas negali laikyti savęs svetimu ar abejingu kito žmogaus šeimos nario likimui. Niekas negali sakyti, kad nėra atsakingas už savo brolio ar sesers gerovę (plg. Pr 4, 9; Lk 10, 29–37; Mt 25, 31–46). Dėmesingas ir skubus rūpestis artimu poreikio metu – kurį šiandien palengvina naujos komunikacijos priemonės, suartinusios žmones – yra ypač svarbus ieškant būdų išspręsti tarptautinius konfliktus ne karo keliu. Nesunku pastebėti, kad siaubinga naikinimo priemonių galia – prie kurios prieigą turi net vidutinio ir mažo dydžio šalys – ir vis glaudesni viso pasaulio tautų ryšiai daro labai sudėtingą ar praktiškai neįmanomą apriboti konflikto pasekmes.

52. Popiežius Benediktas XV ir jo įpėdiniai aiškiai suprato šį pavojų. Aš pats, neseniai vykusio tragiško karo Persijos įlankoje proga, pakartojau šauksmą: „Daugiau niekada karo!“ Ne, daugiau niekada karo, kuris naikina nekaltų žmonių gyvenimus, moko žudyti, sujaukia net tų, kurie žudo, gyvenimus ir palieka neapykantos ir apmaudo pėdsaką, taip dar labiau apsunkindamas teisingo tų pačių problemų, kurios sukėlė karą, sprendimo paieškas. Kaip atėjo laikas, kai atskirose valstybėse privati vendeta ir kerštas užleido vietą teisinei valstybei, taip dabar skubiai reikalingas panašus žingsnis į priekį tarptautinėje bendruomenėje. Be to, negalima pamiršti, kad karo šaknyse dažniausiai slypi tikros ir rimtos nuoskaudos: patirtos neteisybės, nusivylę teisėti siekiai, skurdas ir beviltiškų žmonių masių išnaudojimas, kurie nemato realios galimybės pagerinti savo padėtį taikiomis priemonėmis.
    
    Dėl šios priežasties kitas taikos vardas yra vystymasis. Kaip egzistuoja kolektyvinė atsakomybė už karo vengimą, taip yra ir kolektyvinė atsakomybė už vystymosi skatinimą. Kaip atskirose visuomenėse įmanoma ir teisinga organizuoti tvirtą ekonomiką, kuri nukreiptų rinkos veikimą bendrajam gėriui, taip yra panašus poreikis tinkamoms intervencijoms tarptautiniu lygiu. Kad tai įvyktų, reikia dedant dideles pastangas stiprinti tarpusavio supratimą ir žinias, didinti sąžinių jautrumą. Tai yra trokštama kultūra, kuri skatina pasitikėjimą vargšų žmogiškuoju potencialu ir, atitinkamai, jų gebėjimu pagerinti savo padėtį per darbą ar prisidėti prie ekonominės gerovės. Tačiau, kad tai pasiektų, vargšams – ar tai būtų individai, ar tautos – reikia suteikti realias galimybes. Tokių sąlygų kūrimas reikalauja suderintų pasaulinių pastangų skatinti vystymąsi, kurios taip pat apima labiau išsivysčiusių ekonomikų gaunamų pajamų ir galios pozicijų aukojimą.
    
    Tai gali reikšti svarbius įsitvirtinusių gyvenimo būdų pokyčius, siekiant apriboti aplinkos ir žmogiškųjų išteklių švaistymą, taip leidžiant kiekvienam individui ir visoms žemės tautoms turėti pakankamą šių išteklių dalį. Be to, būtina panaudoti naujus materialinius ir dvasinius išteklius, kurie yra tautų, šiuo metu esančių tarptautinės bendruomenės pakraščiuose, darbo ir kultūros rezultatas, kad būtų pasiektas visuotinis tautų šeimos žmogiškasis praturtinimas.

VI. ŽMOGUS YRA BAŽNYČIOS KELIAS

53. Susidūręs su darbininkų klasės skurdu, popiežius Leonas XIII rašė: „Mes kreipiamės į šį klausimą su pasitikėjimu ir vykdydami teises, kurios akivaizdžiai mums priklauso… Tylėdami atrodytume apleidžiantys mums tenkančią pareigą.“ Per pastaruosius šimtą metų Bažnyčia ne kartą išreiškė savo mintis, atidžiai sekdama nuolatinį socialinio klausimo vystymąsi. Ji tai darė tikrai ne tam, kad atgautų buvusias privilegijas ar primestų savo viziją. Vienintelis jos tikslas buvo rūpestis ir atsakomybė už žmogų, kuris jai buvo patikėtas paties Kristaus: už šį žmogų, kuris, kaip primena Antrasis Vatikano Susirinkimas, yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, ir kuriam Dievas turi savo planą, tai yra dalį amžinojo išganymo. Čia nekalbame apie žmogų „abstrakčiai“, bet apie tikrą, „konkretų“, „istorinį“ žmogų. Kalbame apie kiekvieną individą, nes kiekvienas yra įtrauktas į Atpirkimo paslaptį, ir per šią paslaptį Kristus su kiekvienu yra amžiams susivienijęs. Iš to seka, kad Bažnyčia negali apleisti žmogaus, ir kad „šis žmogus yra pirmasis kelias, kurį Bažnyčia turi eiti vykdydama savo misiją… kelias, kurį pats Kristus nubrėžė, kelias, kuris neišvengiamai veda per Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptį.“
    
    Tai, ir tik tai, yra principas, kuris įkvepia Bažnyčios socialinę doktriną. Bažnyčia šią doktriną sistemingai plėtojo, ypač per šimtmetį, kuris praėjo po mūsų minimos datos, būtent todėl, kad visas Bažnyčios mokymo turto horizontas yra žmogus savo konkrečioje tikrovėje kaip nusidėjėlis ir teisusis.

54. Šiandien Bažnyčios socialinė doktrina ypač sutelkia dėmesį į žmogų, kaip jis yra įtrauktas į sudėtingą santykių tinklą šiuolaikinėse visuomenėse. Žmogaus mokslai ir filosofija padeda interpretuoti žmogaus centrinę vietą visuomenėje ir leidžia jam geriau suprasti save kaip „socialinę būtybę“. Tačiau tikroji žmogaus tapatybė jam pilnai atsiskleidžia tik per tikėjimą, ir būtent iš tikėjimo prasideda Bažnyčios socialinis mokymas. Nors pasitelkdama visus mokslų ir filosofijos indėlius, jos socialinis mokymas skirtas padėti žmogui jo išganymo kelyje.
    
    Enciklika „Rerum novarum“ gali būti skaitoma kaip vertingas indėlis į XIX a. pabaigos socialinę-ekonominę analizę, tačiau jos specifinė vertė kyla iš to, kad tai yra Magisteriumo dokumentas ir visiškai yra Bažnyčios evangelizacijos misijos dalis, kartu su daugeliu kitų tokio pobūdžio dokumentų. Taigi Bažnyčios socialinis mokymas pats savaime yra veiksmingas evangelizacijos įrankis. Kaip toks, jis skelbia Dievą ir jo išganymo Kristuje paslaptį kiekvienam žmogui, ir dėl šios priežasties atskleidžia žmogų jam pačiam. Šioje šviesoje, ir tik šioje šviesoje, jis rūpinasi viskuo kitu: individo žmogaus teisėmis, ypač „darbininkų klasės“, šeima ir švietimu, valstybės pareigomis, nacionalinės ir tarptautinės visuomenės tvarka, ekonominiu gyvenimu, kultūra, karu ir taika, ir pagarba gyvybei nuo prasidėjimo momento iki mirties.

55. Bažnyčia „žmogaus prasmę“ gauna iš Dieviškojo Apreiškimo. „Norint pažinti žmogų, autentišką žmogų, žmogų jo pilnatvėje, reikia pažinti Dievą“, – sakė popiežius Paulius VI, ir jis citavo šventąją Kotryną Sienietę, kuri maldoje išreiškė tą pačią idėją: „Tavo prigimtyje, o amžinoji Dievybė, pažinsiu savo prigimtį.“
    
    Todėl krikščioniškoji antropologija iš tiesų yra teologijos skyrius, ir dėl šios priežasties Bažnyčios socialinė doktrina, rūpindamasi žmogumi ir domėdamasi juo bei jo elgesiu pasaulyje, „priklauso… teologijos, ypač moralinės teologijos, sričiai“. Teologinė dimensija reikalinga tiek interpretuojant, tiek sprendžiant šiuolaikines žmogaus visuomenės problemas. Verta pastebėti, kad tai tiesa priešingai nei „ateistinis“ sprendimas, kuris atima iš žmogaus vieną iš jo pagrindinių dimensijų, būtent dvasinę, ir leidžiamieji bei vartotojiški sprendimai, kurie įvairiais pretekstais siekia įtikinti žmogų, kad jis yra laisvas nuo kiekvieno įstatymo ir paties Dievo, taip įkalindami jį savanaudiškume, kuris galiausiai kenkia tiek jam, tiek kitiems.
    
    Kai Bažnyčia skelbia Dievo išganymą žmogui, kai ji per sakramentus siūlo ir perduoda Dievo gyvenimą, kai ji nukreipia žmogaus gyvenimą per Dievo ir artimo meilės įsakymus, ji prisideda prie žmogaus orumo praturtinimo. Tačiau kaip Bažnyčia niekada negali atsisakyti savo religinės ir transcendentinės misijos žmogaus labui, taip ji suvokia, kad šiandien jos veikla susiduria su ypač dideliais sunkumais ir kliūtimis. Todėl ji su vis naujomis energijomis ir metodais atsiduoda evangelizacijai, kuri skatina visą žmogų. Net trečiojo tūkstantmečio išvakarėse ji išlieka „žmogaus asmens transcendencijos ženklu ir apsauga“, kaip ji visada siekė būti nuo savo egzistencijos pradžios, eidama kartu su žmogumi per istoriją. Pati enciklika „Rerum novarum“ yra reikšmingas šio ženklo simbolis.

56. Minint šios enciklikos šimtmetį, noriu padėkoti visiems, kurie atsidėjo krikščioniškojo socialinio mokymo studijavimui, aiškinimui ir platesniam jo žinomumui. Šiam tikslui būtinas vietinių Bažnyčių bendradarbiavimas, ir tikiuosi, kad šis jubiliejus taps nauju įkvėpimu studijuoti, skleisti ir taikyti šį mokymą įvairiuose kontekstuose.
    
    Ypatingai noriu, kad šis mokymas būtų žinomas ir taikomas šalyse, kurios, po „realiojo socializmo“ žlugimo, patiria rimtą orientacijos trūkumą atstatymo darbe. Vakarų šalys, savo ruožtu, rizikuoja šį žlugimą laikyti vienašališka savo ekonominės sistemos pergale, taip nepastebėdamos būtinų šios sistemos korekcijų. Tuo tarpu Trečiojo pasaulio šalys labiau nei bet kada patiria neišsivystymo tragediją, kuri kasdien tampa vis rimtesnė.
    
    Suformulavęs principus ir gaires darbininkų klausimo sprendimui, popiežius Leonas XIII pateikė šį įžvalgų teiginį: „Kiekvienas turėtų imtis darbo, kuris jam tenka, ir tai daryti nedelsiant, kad blogis, kuris jau yra toks didelis, dėl delsimo netaptų visiškai neišgydomas“, ir pridūrė, „kalbant apie Bažnyčią, jos bendradarbiavimo niekada netrūks.“

57. Kalbant apie Bažnyčią, Evangelijos socialinė žinia neturi būti laikoma teorija, bet visų pirma pagrindu ir motyvacija veiksmui. Įkvėpti šios žinios, kai kurie pirmieji krikščionys dalijo savo turtą vargšams, liudydami, kad, nepaisant skirtingos socialinės kilmės, žmonės gali gyventi kartu taikoje ir harmonijoje. Per Evangelijos galią per amžius vienuoliai dirbo žemę, religiniai vyrai ir moterys steigė ligonines ir prieglaudas vargšams, brolijos, taip pat įvairių gyvenimo būdų vyrai ir moterys atsidavė vargstantiems ir visuomenės pakraščiuose esantiems, įsitikinę, kad Kristaus žodžiai „ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40) nebuvo skirti likti pamaldžiu noru, bet turėjo tapti konkrečiu gyvenimo įsipareigojimu.
    
    Šiandien labiau nei bet kada Bažnyčia suvokia, kad jos socialinė žinia įgis patikimumą greičiau per veiksmų liudijimą nei per savo vidinę logiką ir nuoseklumą. Šis suvokimas taip pat yra jos pirmenybinės meilės vargšams šaltinis, kuris niekada nėra išskirtinis ar diskriminuoja kitas grupes. Ši meilė neapsiriboja materialiniu skurdu, nes gerai žinoma, kad egzistuoja daugybė kitų skurdo formų, ypač šiuolaikinėje visuomenėje – ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis bei dvasinis skurdas. Bažnyčios meilė vargšams, kuri yra esminė jai ir jos nuolatinės tradicijos dalis, skatina ją atkreipti dėmesį į pasaulį, kuriame skurdas grasina įgauti masinius mastus, nepaisant technologinės ir ekonominės pažangos. Vakarų šalyse įvairios skurdo formos patiriamos grupių, gyvenančių visuomenės pakraščiuose, pagyvenusių žmonių, ligonių, vartotojiškumo aukų ir, dar akivaizdžiau, daugybės pabėgėlių ir migrantų. Besivystančiose šalyse horizonte iškyla tragiškos krizės, jei laiku nebus imtasi tarptautiniu mastu koordinuotų priemonių.

58. Meilė kitiems, ir visų pirma meilė vargšams, kuriuose Bažnyčia mato patį Kristų, konkrečiai išreiškiama skatinant teisingumą. Teisingumas niekada nebus pilnai pasiektas, jei žmonės vargše, prašančiame pagalbos, kad išgyventų, nematys ne kaip erzintoją ar naštą, bet kaip galimybę parodyti gerumą ir progą didesniam praturtėjimui. Tik toks suvokimas gali suteikti drąsos, reikalingos susidurti su rizika ir pokyčiais, susijusiais su kiekvienu autentišku bandymu padėti kitam. Tai nėra tik „duoti iš savo pertekliaus“ klausimas, bet padėti ištisoms tautoms, kurios šiuo metu yra išstumtos ar marginalizuotos, patekti į ekonominio ir žmogiškojo vystymosi sritį. Kad tai įvyktų, nepakanka remtis perteklinėmis gėrybėmis, kurių mūsų pasaulis iš tiesų gausiai gamina; visų pirma reikalingas gyvenimo būdų, gamybos ir vartojimo modelių bei įsitvirtinusių galios struktūrų, kurios šiandien valdo visuomenes, pokytis. Taip pat tai nėra klausimas pašalinti socialinės organizacijos priemones, kurios pasirodė naudingos, bet veikiau jas orientuoti pagal tinkamą bendrojo gėrio sampratą, susijusią su visa žmogaus šeima. Šiandien susiduriame su vadinamąja ekonomikos „globalizacija“, reiškiniu, kurio negalima atmesti, nes jis gali sukurti neįprastas galimybes didesnei gerovei. Tačiau vis labiau jaučiama, kad šį didėjantį ekonomikos internacionalizavimą turėtų lydėti veiksmingos tarptautinės agentūros, kurios prižiūrėtų ir nukreiptų ekonomiką bendrajam gėriui, ko atskira valstybė, net jei ji būtų galingiausia žemėje, nebūtų pajėgi padaryti. Kad tai pasiektų, būtina padidinti koordinaciją tarp galingesnių šalių, ir kad tarptautinėse agentūrose visos žmogaus šeimos interesai būtų vienodai atstovaujami. Taip pat būtina, kad vertindamos savo sprendimų pasekmes, šios agentūros visada pakankamai atsižvelgtų į tautas ir šalis, kurios turi mažą svorį tarptautinėje rinkoje, bet kurias slegia skubiausi ir beviltiškiausi poreikiai, todėl jos labiau priklausomos nuo paramos jų vystymuisi. Šioje srityje dar daug ką reikia nuveikti.
    
59. Todėl, kad būtų patenkinti teisingumo reikalavimai, ir bandymai pasiekti šį tikslą būtų sėkmingi, reikalinga malonės dovana, dovana, kuri ateina iš Dievo. Malonė, bendradarbiaudama su žmogaus laisve, sudaro tą paslaptingą Dievo buvimą istorijoje, kuris yra Apvaizda.
    
    Naujumas, patiriamas sekant Kristų, turi būti perduodamas kitiems žmonėms jų konkrečiose sunkumose, kovose, problemose ir iššūkiuose, kad jie galėtų būti apšviesti ir tapti žmogiškesni tikėjimo šviesoje. Tikėjimas ne tik padeda žmonėms rasti sprendimus; jis daro net kančių situacijas žmogiškai pakenčiamas, kad žmonės jose nepasimestų ar nepamirštų savo orumo ir pašaukimo.
    
    Be to, Bažnyčios socialinis mokymas turi svarbią tarpdisciplininę dimensiją. Kad geriau įkūnytų vienintelę tiesą apie žmogų skirtinguose ir nuolat kintančiuose socialiniuose, ekonominiuose ir politiniuose kontekstuose, šis mokymas užmezga dialogą su įvairiomis disciplinomis, susijusiomis su žmogumi. Jis įsisavina šių disciplinų indėlį ir padeda joms atsiverti platesniam horizontui, skirtam tarnauti individualiam asmeniui, kuris yra pripažįstamas ir mylimas jo pašaukimo pilnatvėje.
    
    Lygiagrečiai su tarpdisciplininiu aspektu, taip pat reikia paminėti praktinę ir tarsi patirtinę šio mokymo dimensiją, kuri randama kryžkelėje, kur krikščioniškasis gyvenimas ir sąžinė susiduria su tikruoju pasauliu. Šis mokymas matomas individų, šeimų, kultūrinio ir socialinio gyvenimo dalyvių, taip pat politikų ir valstybininkų pastangose suteikti jam konkrečią formą ir pritaikyti istorijoje.

60. Skelbdamas principus darbininkų klausimo sprendimui, popiežius Leonas XIII rašė: „Šis labai rimtas klausimas reikalauja kitų dėmesio ir pastangų.“ Jis buvo įsitikinęs, kad rimtos pramoninės visuomenės sukeltos problemos gali būti išspręstos tik bendradarbiaujant visoms jėgoms. Šis teiginys tapo nuolatiniu Bažnyčios socialinio mokymo elementu ir taip pat paaiškina, kodėl popiežius Jonas XXIII savo encikliką apie taiką adresavo „visiems geros valios žmonėms“.
    
    Tačiau Leonas su liūdesiu pripažino, kad jo laikų ideologijos, ypač liberalizmas ir marksizmas, atmetė tokį bendradarbiavimą. Nuo tada daug kas pasikeitė, ypač pastaraisiais metais. Šiandien pasaulis vis labiau suvokia, kad rimtų nacionalinių ir tarptautinių problemų sprendimas nėra tik ekonominės gamybos ar juridinės ar socialinės organizacijos klausimas, bet taip pat reikalauja specifinių etinių ir religinių vertybių, taip pat mentaliteto, elgesio ir struktūrų pokyčių. Bažnyčia jaučia ypatingą atsakomybę pasiūlyti šį indėlį, ir, kaip rašiau enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“, yra pagrįsta viltis, kad daugybė žmonių, neišpažįstančių jokios religijos, taip pat prisidės prie socialinio klausimo būtinų etinių pagrindų suteikimo.
    
    Toje pačioje enciklikoje taip pat kreipiausi į krikščionių Bažnyčias ir visas didžiąsias pasaulio religijas, kviesdamas jas pasiūlyti vieningą mūsų bendrų įsitikinimų apie žmogaus, sukurto Dievo, orumą liudijimą. Esu įsitikinęs, kad įvairios religijos, dabar ir ateityje, turės išskirtinį vaidmenį išsaugant taiką ir kuriant žmogaus vertą visuomenę.
    
    Iš tiesų, atvirumas dialogui ir bendradarbiavimui reikalingas visiems geros valios žmonėms, ir ypač individams bei grupėms, turinčioms specifines atsakomybes politikos, ekonomikos ir socialinio gyvenimo srityse, tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu.

61. Industrializuotos visuomenės pradžioje tai buvo „jungas, mažai kuo geresnis už pačią vergiją“, kuris paskatino mano pirmtaką prabilti žmogaus gynybai. Per pastarąjį šimtmetį Bažnyčia išliko ištikima šiai pareigai. Iš tiesų, ji įsikišo audringame klasinės kovos laikotarpyje po Pirmojo pasaulinio karo, gindama žmogų nuo ekonominio išnaudojimo ir totalitarinių sistemų tironijos. Po Antrojo pasaulinio karo ji savo socialinėse žinutėse į centrą iškėlė asmens orumą, pabrėždama, kad materialinės gėrybės skirtos visiems, ir kad socialinė tvarka turi būti laisva nuo priespaudos ir pagrįsta bendradarbiavimo bei solidarumo dvasia. Bažnyčia nuolat kartojo, kad asmeniui ir visuomenei reikia ne tik materialinių gėrybių, bet ir dvasinių bei religinių vertybių. Be to, vis labiau suvokdama, kad per daug žmonių gyvena ne Vakarų pasaulio gerovėje, bet besivystančių šalių skurde, sąlygomis, kurios vis dar yra „jungas, mažai kuo geresnis už pačią vergiją“, ji jautė ir toliau jaučia pareigą šį faktą pasmerkti absoliučiai aiškiai ir atvirai, nors žino, kad jos šauksmas ne visada sulauks visų palankumo.
    
    Praėjus šimtui metų po „Rerum novarum“ paskelbimo, Bažnyčia vis dar susiduria su „naujais dalykais“ ir naujais iššūkiais. Todėl šimtmečio šventimas turėtų patvirtinti visų geros valios žmonių, o ypač tikinčiųjų, įsipareigojimą.

62. Ši enciklika žvelgė į praeitį, bet visų pirma yra nukreipta į ateitį. Kaip „Rerum novarum“, ji pasirodo beveik naujo amžiaus slenksčiu, ir jos ketinimas, su Dievo pagalba, yra pasiruošti tam momentui.
    
    Kiekviename amžiuje tikrasis ir amžinas „dalykų naujumas“ kyla iš begalinės Dievo galios, kuris sako: „Štai aš darau viską naują“ (Apr 21, 5). Šie žodžiai nurodo istorijos išsipildymą, kai Kristus „perduos Karalystę Dievui Tėvui… kad Dievas būtų viskas visiems“ (1 Kor 15, 24, 28). Tačiau krikščionis gerai žino, kad naujumas, kurio mes laukiame jo pilnatvėje per antrąjį Viešpaties atėjimą, yra buvęs nuo pasaulio sukūrimo, ir ypač nuo to laiko, kai Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje ir su juo bei per jį sukūrė „naują kūriniją“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).
    
    Baigdamas šią encikliką dar kartą dėkoju Visagaliui Dievui, kuris suteikė savo Bažnyčiai šviesą ir stiprybę lydėti žmoniją jos žemiškoje kelionėje link amžinojo likimo. Trečiajame tūkstantmetyje Bažnyčia išliks ištikima, eidama žmogaus keliu, žinodama, kad ji neina viena, bet su Kristumi, savo Viešpačiu. Būtent Kristus padarė žmogaus kelią savu ir veda jį, net kai jis to nesuvokia.
    
    Marija, Atpirkėjo Motina, nuolat buvo šalia Kristaus jo kelionėje link žmogaus šeimos ir jos viduryje, ir ji eina prieš Bažnyčią tikėjimo kelionėje. Tegul jos motiniškas užtarimas lydi žmoniją link kito tūkstantmečio, ištikimybėje tam, kuris „tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (plg. Žyd 13, 8), Jėzui Kristui, mūsų Viešpačiui, kurio vardu nuoširdžiai teikiu savo palaiminimą visiems.

Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1991 m. gegužės 1 d., šventojo Juozapo Darbininko atminimo dieną, tryliktaisiais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II