Enciklika Adiutricem populi

Lotyniškas pavadinimas „Adiutricem populi“ reiškia „Tautos pagalbininkę“. Lietuviškai šis dokumentas dažnai vadinamas „Tautos pagalbininkė“, „Pagalba tautoms“ arba „Apie Švč. Mergelės Marijos pagalbą“. Kai kur pavadinime išlaikomas lotyniškas žodis „Adiutricem“, siekiant autentiškumo, tačiau dažniausiai verčiama aprašomai.

Encikliką paskelbė popiežius Leonas XIII 1895 m. rugsėjo 5 d. Dokumentas pasirodė likus vos trims dienoms iki Marijos Gimimo šventės – rugsėjo 8-osios. Vatikano svetainėje nurodyta data – 1895-09-08 – gali būti spausdinimo data arba diena, kai dokumentas buvo išplatintas viešai, tačiau oficiali paskelbimo data išliko rugsėjo 5 d.

Leonas XIII šią encikliką paskyrė Švč. Mergelei Marijai, tęsiant jo ilgametę iniciatyvą skatinti rožinio maldos praktiką visame katalikiškame pasaulyje. Tai jau vienuolikta iš dvylikos rožinio enciklikų, kurias jis parašė nuo 1883 m.

Pagrindinis siekis buvo sustiprinti krikščionių pasitikėjimą Marijos užtarimu, ypač tuo metu, kai Bažnyčia patyrė spaudimą iš sekuliarėjančių valstybių, liberalizmo idėjų, o taip pat augant religiniam abejingumui. Enciklikoje ypač daug dėmesio skirta Rytų ir Vakarų Bažnyčių vienybės siekiui – tai vienas iš svarbiausių dokumento aspektų.

Popiežius ragina tikinčiuosius visame pasaulyje kreiptis į Mariją kaip į pagalbą krikščionių kovose, o kartu ypač kviečia melstis rožinį spalio mėnesį. Vienas iš įdomesnių bruožų – raginimas melstis už Rytų krikščionis, ypač už tuos, kurie atskilo nuo Romos – ortodoksus. Tai buvo dalis platesnės Leono XIII ekumeninės strategijos.

Citata iš enciklikos:

„Marija, kaip galinga Tautų Pagalbininkė, nuolat įrodo savo motinišką rūpestį tais, kurie kenčia dėl tikėjimo ar klumpa kovoje su blogiu.“

Enciklika padidino Marijos – kaip dvasinės užtarėjos – vaidmenį popiežiaus mokyme. Tai prisidėjo prie dar platesnio rožinio mėnesio (spalio) įtvirtinimo parapijose ir namuose. Daugelyje šalių buvo įsteigtos Marijos draugijos, rūmų kapelionai pradėjo rengti rožinio procesijas, buvo statomi paminklai Švč. Mergelei Marijai, o pačioje Italijoje vyko religinės misijos skirtos rožinio platinimui.

Ilgalaikėje perspektyvoje ši enciklika tapo vienu iš argumentų, padėjusių paruošti dirvą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmai (1950 m.) – tai rodo, kaip Leono XIII enciklikos turėjo įtakos vėlesnei mariologijai.

XIX a. pabaiga buvo įtemptas laikotarpis Bažnyčiai – Vokietijoje vyko „Kultūrkampf“, Prancūzijoje – anticlerikalinės reformos, o Italijoje – vis dar tęsėsi įtampos su pasaulietine valdžia dėl Popiežiaus srities praradimo. Tokiame fone Leonas XIII siekė sutelkti tikinčiuosius aplink dvasines vertybes ir šventumo idealus. Marijos figūra, anot jo, buvo universali, įkvepianti ir tiltas tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčių.

Leonas XIII laikomas vienu didžiausių rožinio skleidėjų Bažnyčios istorijoje – nė vienas kitas popiežius nėra paskyręs tiek oficialių dokumentų vienai maldai. Jis tikėjo, kad pasaulinių konfliktų galima išvengti ne politiniais susitarimais, bet dvasiniu vieningumu – kurio pagrindu jis matė Švč. Mergelę Mariją.

ADIUTRICEM

POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA

DĖL ROŽINIO

Mūsų Garbingiems Broliams Patriarchams, Primams,
Arkivyskupams, Vyskupams ir kitiems Ordinarijams,
Turintiems Taiką ir Bendrystę su Apaštališkuoju Sostu.

Galingiausia Pagalbininkė

1. Galingiausia krikščionių tautos pagalbininkė ir labiausiai gailestinga yra Dievo Motina Mergelė. Kaip tinkama yra skirti jai vis didėjančias garbes ir šauktis jos pagalbos su kasdien vis karštesniu pasitikėjimu. Gausūs palaiminimai, begaliniai įvairūs ir nuolat besidauginantys, kurie iš jos plūsta visame pasaulyje žmonijos bendrajai gerovei, prideda naujų motyvų ją šauktis ir gerbti.

Katalikų Atsidavimas Marijai

2. Už tokias kilnias malones katalikai savo ruožtu nepagailėjo atsiduoti jai su dėkingų širdžių švelniu atsidavimu; nes, jei kada nors buvo laikas, kai meilė ir pagarba Palaimintajai Mergelei buvo pažadinta naujam gyvenimui ir uždegė visas visuomenės klases, tai yra šiais labai antireliginiais laikais. Aiškiausias šio fakto įrodymas slypi brolijose, kurios visur buvo atkurtos ir padaugėjo jos globoje; didinguose šventovėse, pastatytose jos garbingam vardui; piligrimystėse, kurias tūkstančiai pamaldžių sielų vykdo į jos labiausiai gerbiamas šventoves; kongresuose, kurių svarstymai skirti jos šlovės didinimui; ir kituose panašaus pobūdžio dalykuose, kurie yra pagirtini patys savaime ir žada gerą ateitį.

Platus Rožinio Atsidavimas

3. Ypač verta paminėti, ir Mums labai malonu prisiminti, kad iš visų atsidavimo Palaimintajai Mergelei formų tas puikiausias maldos metodas, Marijos Rožinis, vis labiau įsitvirtina populiariame vertinime ir praktikoje. Tai, kartojame, yra didelio džiaugsmo šaltinis Mums. Jei Mes skyrėme tiek daug savo veiklos Rožinio atsidavimo skatinimui, Mes lengvai matome, kokia geranoriška buvo Dangaus Karalienės pagalba, kai Mes meldėmės jai; ir Mes išreiškiame įsitikinimą, kad ji ir toliau stovės šalia Mūsų, lengvindama rūpesčius ir kančias, kurias atneš ateinančios dienos.

Kristaus Karalystės Plėtra

4. Pagrindinė priežastis, dėl kurios Mes kreipiamės į Rožinį kaip į veiksmingiausią pagalbą, yra Kristaus karalystės plėtra. Daug kartų Mes pareiškėme, kad šiuo metu mūsų didžiausio dėmesio objektas yra tautų, atsiskyrusių nuo Bažnyčios, sutaikinimas su ja. Tuo pačiu metu Mes pripažįstame, kad mūsų vilčių įgyvendinimo reikia ieškoti daugiausia maldoje ir meldime, adresuotame visagaliam Dievui. Šį įsitikinimą Mes neseniai dar kartą patvirtinome, kai rekomendavome, kad per Sekminių iškilmes būtų siūlomos specialios maldos šiam tikslui Šventajai Dvasiai; rekomendacija, kuri visur buvo priimta su didžiausiu geranoriškumu.
5. Tačiau, atsižvelgiant į tokio užmojo svarbą ir sunkumus bei būtinybę ištverti praktikuojant bet kokią dorybę, verta prisiminti tinkamą Apaštalo patarimą: „Būkite uolūs maldoje“ – patarimas, tuo labiau taiklus, nes sėkminga įmonės pradžia suteiks geriausią paskatą ištverti maldoje. Todėl kitą spalį, jei jūs ir jūsų tauta pamaldžiai praleisite visą mėnesį su Mumis, uoliai melsdamiesi Dievo Motinai Mergelei per jos Rožinį ir kitas įprastas atsidavimo praktikas, niekas negalėtų labiau prisidėti prie šio projekto ar būti Mums malonesnis. Mes turime geriausių priežasčių patikėti savo planus ir siekius jos globai ir turime didžiausių vilčių pamatyti juos įgyvendintus.

Jėzus Davė Mariją Savo Bažnyčiai

6. Kristaus didžiulės meilės mums paslaptis atsiskleidžia su akinančiu spindesiu tuo faktu, kad mirštantis Gelbėtojas paliko savo Motiną savo mokiniui Jonui įsimintinu testamentu: „Štai tavo sūnus.“ Dabar Joną, kaip Bažnyčia nuolat mokė, Kristus paskyrė visai žmonijai, o pirmoje eilėje tiems, kurie yra su Juo sujungti tikėjimu. Šia prasme šv. Anzelmas iš Kenterberio sako: „Kokia garbė, o Mergele, galėtų būti labiau vertinama nei būti Motina tų, kuriems Kristus teikėsi būti Tėvu ir Broliu!“ Su dosnia širdimi Marija ėmėsi ir vykdė savo aukštos, bet sunkios pareigos, kurių pradžia buvo pašventinta Vakarienėje. Su nuostabiu rūpesčiu ji ugdė pirmuosius krikščionis savo šventu pavyzdžiu, autoritetingais patarimais, saldžia paguoda, vaisingomis maldomis. Ji iš tiesų buvo Bažnyčios Motina, Apaštalų Mokytoja ir Karalienė, kuriai, be to, ji patikėjo nemažą dalį dieviškųjų paslapčių, kurias saugojo savo širdyje.
7. Neįmanoma išmatuoti jos pareigų galios ir apimties nuo tos dienos, kai ji buvo paimta į tą dangaus šlovės aukštumą kartu su savo Sūnumi, į kurią ją teisėtai pakylėjo jos nuopelnų orumas ir spindesys. Iš savo dangaus buveinės ji pradėjo, Dievo įsakymu, rūpintis Bažnyčia, padėti ir globoti mus kaip mūsų Motina; taip, kad ji, kuri buvo taip glaudžiai susijusi su žmogaus išganymo paslaptimi, yra lygiai taip glaudžiai susijusi su malonių, kurios visiems laikams tekės iš Atpirkimo, dalijimu.

Marija, Krikščionių Pagalba

8. Jos rankoms suteikta galia yra beveik neribota. Kaip teisingai todėl krikščionių sielos kreipiasi į Mariją pagalbos, tarsi vedamos natūralaus instinkto, su pasitikėjimu dalindamosi su ja savo ateities viltimis ir praeities pasiekimais, savo sielvartais ir džiaugsmais, atsiduodamos kaip vaikai gailestingos motinos globai. Kaip teisingai taip pat kiekviena tauta ir kiekviena liturgija be išimties šlovina jos didįjį vardą, kuris augo kartu su kiekvieno vėlesnio amžiaus balsu. Tarp daugelio jos titulų mes randame ją vadinamą „mūsų Panele, mūsų Tarpininke“, „viso pasaulio Atstatytoja“, „visų dangaus dovanų Dalintoja“.

Marija ir Mūsų Tikėjimas

9. Kadangi tikėjimas yra pagrindas, Dievo dovanų šaltinis, kuriuo žmogus pakeliamas virš gamtos tvarkos ir aprūpinamas būtina nuostata amžinajam gyvenimui, mes teisingai privalome pripažinti paslėptą Marijos įtaką gaunant tikėjimo dovaną ir jos naudingą puoselėjimą – Marijos, kuri atnešė „tikėjimo autorių“ į šį pasaulį ir kuri, dėl savo didžiojo tikėjimo, buvo pavadinta „palaimintąja“. „O švenčiausia Mergele, niekas nepažįsta Dievo, išskyrus per tave; niekas, o Dievo Motina, nepasiekia išganymo, išskyrus per tave; niekas negauna dovanos iš gailestingumo sosto, išskyrus per tave.“
10. Nėra perdėta sakyti, kad daugiausia dėl jos vadovavimo ir pagalbos Evangelijos išmintis ir mokymai taip greitai pasklido po visas pasaulio tautas, nepaisant labiausiai užsispyrusių sunkumų ir žiauriausių persekiojimų, ir visur atnešė naują teisingumo ir taikos viešpatavimą. Tai sujudino šv. Kirilo Aleksandriečio sielą šia maldingu kreipimusi į Palaimintąją Mergelę: „Per tave Apaštalai skelbė tautoms išganymą… per tave neįkainojamas Kryžius visur gerbiamas ir šlovinamas; per tave demonai buvo išvyti, o žmonija buvo pašaukta atgal į Dangų; per tave kiekvienas paklydęs kūrinys, laikomas stabų vergijoje, buvo atvestas prie tiesos pažinimo; per tave tikintieji buvo atvesti prie šventojo Krikšto šaltinio, ir bažnyčios buvo įkurtos tarp visų tautų.“

Amžina Katalikų Tikėjimo Saugotoja

11. Dar daugiau, kaip tas pats Daktaras teigia, ji netgi palaikė ir suteikė stiprybės „ortodoksinio tikėjimo skeptrui“. Jos nenuilstamas rūpestis buvo užtikrinti, kad katalikų tikėjimas tvirtai įsitvirtintų tarp žmonių, ten klestėdamas savo vaisingoje ir nedalomame vienybėje. Daug ir gerai žinomų jos rūpesčio įrodymų, kartkartėmis pasireiškiančių net stebuklingu būdu. Laikais ir vietose, kai, Bažnyčios sielvartui, tikėjimas nyko letargiškoje abejingumo būsenoje ar buvo kankinamas kenksmingo erezijos rykštės, mūsų didi ir maloninga Ponia savo gerumu visada buvo pasirengusi su savo pagalba ir paguoda.
12. Jos įkvėpimu, stiprinami jos galia, buvo iškelti didūs žmonės – garsūs savo šventumu ne mažiau nei savo apaštališka dvasia – kad atremtų nedorų priešų puolimus ir sugrąžintų sielas į krikščioniško gyvenimo dorybingus kelius, uždegdami juos degančia meile Dievo dalykams. Vienas toks žmogus, pats sau armija, buvo Dominykas Guzmanas. Pasitikėdamas mūsų Ponios Rožiniu, jis bebaimiškai ėmėsi abiejų šių užduočių ir pasiekė laimingų rezultatų.

Išminties Sostas

13. Niekas nepraleis pastebėti, kiek daug garbingų Bažnyčios Tėvų ir Daktarų, kurie praleido savo gyvenimus gindami ir aiškindami katalikų tikėjimą, nuopelnų atitenka Dievo Motinai Mergelei. Mat iš jos, Dieviškosios Išminties Sosto, kaip jie patys su dėkingumu mums sako, galingas pačių iškiliausių išminties srautas tekėjo per jų raštus. Ir jie buvo greiti pripažinti, kad ne patys, bet per ją buvo nugalėtos nedoros klaidos. Galiausiai princai ir Popiežiai, tikėjimo sergėtojai ir gynėjai – pirmieji kariaudami šventuosius karus, pastarieji savo išleistais iškilmingais dekretais – nesudvejojo šauktis mūsų Dievo Motinos vardo ir rado jos atsaką galingą ir palankų.
14. Todėl Bažnyčia ir Tėvai išreiškė savo džiaugsmą Marijoje žodžiais, kurių grožis prilygsta jų tiesai: „Sveika, Apaštalų balsas, amžinai iškalbingas, tvirtas tikėjimo pagrindas, nepalaužiamas Bažnyčios ramstis.“ „Sveika, tu, per kurią mes buvome įrašyti kaip Vienos, Šventos, Katalikiškos ir Apaštališkos Bažnyčios piliečiai.“ „Sveika, tu, šaltini, trykštantis Dievo sumanymu, kurio upės, tekėdamos tyrais ir nesuteptais ortodoksijos bangomis, išblaško klaidų pulkus.“ „Džiaukis, nes tu viena sunaikinai visas pasaulio erezijas.“

Tautų Motina

15. Neprilygstama rolė, kurią Mergelė nuostabiai atliko ir tebeatlieka katalikų tikėjimo pažangoje, kovose ir pergalėse, daro akivaizdų, ką Dievas planavo jai daryti. Tai turėtų užpildyti visų gerų žmonių širdis tvirta viltimi gauti tuos dalykus, kurie dabar yra mūsų bendro troškimo objektas. Pasitikėkite Marija, šaukitės jos pagalbos.
16. Kad viena ir ta pati tikėjimo išpažinimo profesija suvienytų krikščionių tautų protus taikoje ir harmonijoje, kad vienintelis tobulos meilės ryšys sujungtų jų širdis savo glėbyje – tokia yra mūsų maldaujanti viltis! Ir tegul Marija, savo galinga pagalba, atneša šį karštai trokštamą dovaną į mūsų rankas! Ir prisimindami, kad jos vienintelis Sūnus taip karštai meldė savo dangiškąjį Tėvą už glaudžiausią tautų, kurias Jis pašaukė vienu Krikštu į vieną išganymo paveldą, nupirktą begaline kaina, sąjungą, argi ji, dėl šios priežasties, nepasirūpins, kad visi Jo nuostabioje šviesoje stengtųsi vieningai siekti vienybės? Ir argi nebus jos noras panaudoti savo gerumą ir apvaizdą, kad paguostų Kristaus Sužadėtinę, Bažnyčią, per ilgai trunkančias pastangas šioje įmonėje, taip pat kad iki galo užbaigtų vienybės dovaną tarp krikščionių šeimos narių, kuri yra iškili jos motinystės vaisius?

Mylima Krikščionybės Sąjunga

17. Ženklas, kad šių vilčių išsipildymas gali greitai tapti tikrove, matomas įsitikinime ir pasitikėjime, kuris šildo pamaldžių širdis. Marija bus laiminga jungtis, švelniai, bet tvirtai sujungianti visus, kurie myli Kristų, kad ir kur jie būtų, kad sudarytų brolių tautą, paklusnią Kristaus Vietininkui žemėje, Romos Popiežiui, jų bendram Tėvui.
18. Čia mūsų protas, beveik savaime, atsigręžia į Bažnyčios analus, į iškilius jos senovės vienybės pavyzdžius, ir su meile prisimena didįjį Efeso Susirinkimą. Absoliuti tikėjimo vienybė, dalyvavimas identiškame garbinime, kuris tais laikais jungė Rytus su Vakarais, Susirinkime pasireiškė neprilygstama jėga ir spindėjo už jo ribų spindinčiu grožiu, kai, po to, kai Tėvai pabrėžė dogmą, kad Palaimintoji Mergelė yra Dievo Motina, žinia apie jų veiksmus, pasklidusi iš džiūgaujančios to labai pamaldaus miesto gyventojų minios, užpildė visą krikščionybę visuotinio džiaugsmo proveržiais.

Mūsų Katalikiška Vienybės Meilė

19. Kiekviena motyvacija, kuri stiprina ir didina pasitikėjimą mūsų galingos ir gerosios Mergelės Motinos galia gauti tai, ko prašome, turėtų veikti kaip galingas stimulas, generuojantis mumyse karštą uolumą melstis jai – uolumą, kurį Mes norėtume sužadinti kiekvienoje katalikų širdyje. Tegul kiekvienas pats pasveria, kaip tinkama yra ši praktika ir kokia vaisinga jam pačiam; ir kaip priimtina ir maloni Palaimintajai Mergelei ji turi būti. Mat, turėdami tikėjimo vienybę, katalikai taip aiškiai parodo ne tik tai, kad jie vertina šią brangią dovaną pagal jos tikrąją vertę, bet ir tai, kad jie ketina ją laikyti su pavydžia atkaklumu. Nėra geresnio būdo įrodyti brolišką jausmą savo atskirtiems broliams nei padėti jiems visomis jų turimomis priemonėmis atgauti šią, didžiausią iš visų dovanų.

Vienybės ir Santarvės Motina

20. Toks broliškas meilės jausmas, išties krikščioniškas ir praktikuojamas tiek, kiek Bažnyčia prisimena, tradiciškai ieškojo ypatingo veiksmingumo iš Dievo Motinos, nes ji buvo pirmoji taikos ir vienybės skatintoja. Šv. Germanas Konstantinopolietis kreipiasi į ją šia malda: „Prisimink krikščionis, kurie yra tavo tarnai; rekomenduok visų maldas; padėk visiems įgyvendinti jų viltis; stiprink tikėjimą; išlaikyk Bažnyčią vienybėje.“ Ir iki šiol graikai meldžia ją šiuo būdu: „O Mergele tyriausia, kurios privilegija yra prieiti prie tavo Sūnaus be baimės būti atstumtai! Prašyk Jo, o švenčiausia Mergele, kad suteiktų taiką pasauliui ir įkvėptų krikščionybės bažnyčioms vieną protą ir vieną širdį; ir mes visi tave šlovinsime.“

Rytų Bažnyčios ir Marija

21. Yra dar viena speciali priežastis, kodėl Marija bus palankiai nusiteikusi suteikti mūsų suvienytas maldas už tautas, atskirtas nuo bendrystės su Bažnyčia: būtent, dėl nuostabių dalykų, kuriuos jos garbei atliko praeityje, ypač Rytuose. Jiems tenka didelė dalis nuopelnų už atsidavimo jai sklaidą ir didinimą. Iš jų kilo kai kurie labiausiai prisimenami jos orumo šaukliai ir gynėjai, kurie turėjo didžiulę įtaką savo autoritetu ar raštais – iškalbingi šlovintojai, garsėjantys savo iškalbos karštumu ir žavesiu; „imperatorės, labai mylimos Dievo“, kurios sekė tyriausios Mergelės gyvenimo pavyzdžiu ir pagerbė ją dosniai; šventovės ir bazilikos, pastatytos jos šlovei su karališku spindesiu.

Marijos Ikonos

22. Čia galime pridėti detalę, ne svetimą mūsų temai ir atnešančią dar daugiau šlovės Dievo Motinai. Visiems žinoma, kad, keičiantis laikų likimams, daugybė garbingų mūsų Ponios atvaizdų buvo atgabenta iš Rytų į Vakarus, dauguma jų rado kelią į Italiją ir Romą.
23. Mūsų protėviai priėmė juos su gilia pagarba ir gerbė juos su puikiais pagarbos aktais; o jų palikuonys, sekdami jų pamaldumu, toliau brangina šiuos atvaizdus kaip labai šventus lobius. Mums džiugu mintyse atrasti šio fakto patvirtinimą ir palankumą motinos, visiškai atsidavusios savo vaikams. Mat tai atrodo nurodanti, kad šie atvaizdai buvo palikti mūsų tarpe kaip liudijimai tų amžių, kai visa krikščionių šeima buvo laikoma kartu absoliučios vienybės ryšiais, ir kaip daugybė brangių mūsų bendro paveldo įkeitimų. Pats jų vaizdas turi skatinti sielas, tarsi pati Mergelė jas kviečia, išlaikyti pamaldų prisiminimą tų, kuriuos Katalikų Bažnyčia su meile kviečia atgal į taiką ir džiaugsmą, kuriuos jie anksčiau patyrė jos glėbyje.

Marija, Vienybės Saugotoja

24. Ir taip, Marijoje Dievas mums davė uoliausią krikščionių vienybės sergėtoją. Žinoma, yra daugiau nei vienas būdas laimėti jos globą malda, bet, mūsų nuomone, geriausias ir veiksmingiausias kelias į jos palankumą slypi Rožinyje. Mes kitur atkreipėme pamaldaus krikščionio dėmesį į tai, ir ne mažiausia Rožinio privalumų yra paruoštos ir lengvos priemonės, kurias jis suteikia jo rankoms, kad puoselėtų savo tikėjimą ir apsaugotų jį nuo religijos nežinojimo ir klaidos pavojaus.
25. Pats Rožinio kilmė tai aiškiai parodo. Kai toks tikėjimas praktikuojamas balsu kartojant Rožinio maldas „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, ar dar geriau kontempliuojant slėpinius, akivaizdu, kaip arti mes esame atvedami prie Marijos. Mat kiekvieną kartą, kai pamaldžiai meldžiame Rožinį prieš ją, mes dar kartą esame atvedami akis į akį su mūsų išganymo stebuklu; mes stebime mūsų Atpirkimo slėpinius, tarsi jie vyktų prieš mūsų akis; ir, kai vienas slėpinys seka kitą, Marija atsiskleidžia kaip Dievo Motina ir mūsų Motina.
26. Šios dvigubos orumo didybė, jos dvigubos tarnystės vaisiai, ryškiai šviečia, kai pamaldžiai medituojame apie Marijos dalį džiaugsminguosiuose, sielvartinguosiuose, šlovinguosiuose savo Sūnaus slėpiniuose. Širdis užsidega šiais apmąstymais dėkingos meilės jai jausmu ir, laikydama viską žemesnį už ją kaip nevertingą šlamštą, stengiasi su vyrišku tikslu įrodyti esanti verta tokios Motinos ir jos teikiamų dovanų. Rožinio slėpinių meditacija, dažnai kartojama tikėjimo dvasioje, negali nepatikti jai ir nepajudinti jos, švelniausios motinos, parodyti gailestingumą savo vaikams.

Už Mūsų Atskirtus Brolius

27. Dėl šios priežasties Mes sakome, kad Rožinis yra neabejotinai geriausia malda, kuria galima prašyti jos už mūsų atskirtų brolių bylą. Suteikti palankų išklausymą tinkamai priklauso jos dvasinės Motinos pareigoms. Mat Marija negimdė – ir negalėjo – tų, kurie yra Kristaus, kitaip nei viename ir tame pačiame Tikėjime ir vienoje ir toje pačioje meilėje; nes „Ar Kristus gali būti padalintas?“ Visi turi gyventi Kristaus gyvenimą organiškoje vienybėje, kad „duotų vaisių Dievui“ viename ir tame pačiame kūne. Todėl kiekvienas iš daugybės, kuriuos nelaimingų įvykių piktybė atplėšė nuo tos vienybės, turi būti vėl gimęs Kristui iš tos pačios Motinos, kurią Dievas apdovanojo niekada neišsenkančiu vaisingumu, kad pagimdytų šventą tautą. Ir tai Marija, savo ruožtu, trokšta padaryti. Papuošta mūsų mėgstamos maldos girliandomis, ji savo maldavimais išprašys gausią pagalbą iš Dvasios, kuri atgaivina. Dievas tegu duoda, kad jie neatsisakytų paklusti savo gailestingosios Motinos degančiam troškimui, bet, priešingai, klausytų, kaip geros valios žmonės, su tinkamu rūpesčiu dėl savo amžinojo išganymo, balso, švelniai įtikinančio, kuris šaukia juos: „Mano maži vaikai, kuriuos aš vėl gimdau, kol Kristus bus suformuotas jumyse.“

Rožinio Atsidavimas Rytuose

28. Žinodami, kokią galią turi mūsų Ponios Rožinis, ne vienas mūsų pirmtakų ypač rūpinosi šios atsidavimo praktikos sklaida Rytų šalyse – ypač Eugenijus IV 1439 m. konstitucijoje „Advesperascente“, o vėliau Inocentas XII ir Klemensas XI. Jų autoritetu buvo suteiktos plačios privilegijos Pamokslininkų Ordinui, skatinant šį projektą. Tikėtasi rezultatų, kurie buvo pasiekti dėl energingos šio Ordino brolių veiklos, rezultatai, kuriems liudija daugybė šviesių įrašų, nors laikas ir negandos vėliau sukėlė didelių kliūčių tolesnei pažangai. Vis dėlto ir šiandien tas pats uolumas Rožinio atsidavimui, kurį Mes citavome šio laiško pradžioje, vis dar užpildo daugelio širdis tose žemėse – faktas, kuris, Mes tikime, bus toks pat naudingas mūsų vilčių įgyvendinimui, kaip buvo jų kėlimui.
29. Kartu su šia viltimi yra džiugus faktas, vienodai svarbus Rytams ir Vakarams, ir atitinkantis mūsų išreikštą troškimą: būtent planas, Garbingi Broliai, kuris susiformavo per garsųjį Eucharistijos kongresą, vykusį Jeruzalėje, pastatyti šventovę Švenčiausiojo Rožinio Karalienės garbei Patrose, Achajoje, netoli vietų, kur kadaise krikščionybė, jos globoje, spindėjo ryškiai. Mat, kaip Mes su dideliu malonumu sužinojome iš komiteto, kuris buvo organizuotas su Mūsų pritarimu, kad skatintų šį projektą ir prisiimtų darbų atsakomybę, dauguma jūsų jau atsiuntėte šiam tikslui surinktas aukas ir pažadėjote tęsti savo pagalbą, kol projektas bus baigtas.
30. Remdamiesi tuo buvo nuspręsta pradėti darbus mastu, proporcingu užmojo dydžiui, ir Mes suteikėme leidimą netrukus su iškilmingomis ceremonijomis padėti pirmąjį šventovės akmenį. Šventovė stovės kaip amžinas padėkos paminklas, pastatytas krikščionių tautos vardu jų dangiškajai Pagalbininkei ir Motinai. Ten ji bus nuolat šaukiama graikų ir lotynų apeigose, kad, vis labiau palanki, ji ir toliau kaupia naujas malones ant senovinių palaiminimų.

Tegul Visi Kreipiasi į Mariją

31. Ir dabar, Garbingi Broliai, mūsų raginimas grįžta prie taško, nuo kurio jis prasidėjo. Tegul visi, tiek ganytojai, tiek kaimenės, su visišku pasitikėjimu bėga prie didžiosios Mergelės globos, ypač kitą mėnesį. Tegul jie nepraleidžia šauktis jos vardo, vienu balsu maldaudami jos kaip Dievo Motinos, viešai ir privačiai, pagyrimu, malda, savo troškimo karštumu: „Parodyk, kad esi mūsų Motina.“ Tegul jos motiniškas gailestingumas saugo visą jos šeimą nuo bet kokio pavojaus, veda juos tikrosios gerovės keliu, visų pirma įtvirtindamas juos šventoje vienybėje. Ji su gerumu žvelgia į kiekvienos tautos katalikus. Kur meilės ryšys juos sujungia, ji daro juos pasirengusius, vis labiau ir labiau pasiryžusius, ginti religijos garbę, kuri tuo pačiu metu atneša valstybei didžiausias palaimas. Tegul ji su didžiausiu gailestingumu žvelgia į tas didžias ir garsias tautas, kurios yra atskirtos nuo Bažnyčios, ir į kilnias sielas, kurios nepamiršo savo krikščioniškosios pareigos.
32. Tegul ji įkvepia jose labiausiai išganingus troškimus, puoselėja jų šventas aspiracijas ir atveda jas į laimingą užbaigimą. Rytuose tegul tas platus atsidavimas jai, kurį išpažįsta disidentų tautos, taip pat jų protėvių daugybė šlovingų darbų jos garbei, veiksmingai jiems padeda. Vakaruose tegul jos geranoriškos globos prisiminimas būna naudingas disidentams; su neprilygstamu gerumu ji per daugelį amžių rodė savo pritarimą ir atlygino nuostabų atsidavimą, parodytą jai tarp visų klasių.
33. Tegul Rytų ir Vakarų tautos, ir visi kiti, kad ir kur jie būtų, pasinaudoja suvienytų katalikų maldos balsu ir mūsų balsu, kuris šauks iki paskutinio atodūsio: Parodyk, kad esi Motina.

Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1895 m. rugsėjo 5 d., aštuonioliktaisiais mūsų pontifikato metais.

LEONAS XIII