Diokletianas, pilnu vardu Gajus Aurelijus Valerijus Diocletianus, gimė apie 242–245 metus Dalmatijoje, dabartinėje Kroatijos teritorijoje. Jis kilo iš labai kuklios šeimos – tėvai greičiausiai buvo išlaisvinti vergai arba paprasti valstiečiai. Jaunystėje įstojo į kariuomenę ir pamažu kilo per eilines karines pareigas. Po ilgo tarnybos kelio, 284 metais, jam pavyko tapti Romos imperatoriumi. Diokletianas valdė iki 305 metų ir yra vienas iš nedaugelio valdovų, kurie savo noru atsisakė sosto, pasitraukdamas į privačią rezidenciją netoli Salonos, kur ir praleido likusius gyvenimo metus.
Jo valdymo laikotarpis buvo lūžinis. Roma tuo metu buvo išsekusi nuo vadinamosios Trečiojo amžiaus krizės – pilietinių karų, ekonominio chaoso ir nuolatinės valdžios kaitos. Diokletianas įvedė vadinamą tetrarchijos sistemą, padalydamas imperiją į keturias dalis ir paskirdamas kartu valdyti dar tris imperatorius. Tokiu būdu jis siekė sustiprinti valstybės kontrolę ir užtikrinti tvarką provincijose. Taip pat jis atliko dideles administracines reformas – atskyrė karinę ir civilinę valdžią, peržiūrėjo mokesčių sistemą, bandė stabilizuoti valiutą. Nors jo kainų reguliavimo įsakai galiausiai žlugo, pati struktūrinė reforma padėjo imperijai išsilaikyti dar šimtmečius.
Religinėje plotmėje Diokletianas įėjo į istoriją kaip vienas ryškiausių ir kartu labiausiai prieštaringų valdovų. Jo vardas visų pirma siejamas su vadinamuoju Didžiuoju krikščionių persekiojimu. 303 metų vasario 23 dieną buvo paskelbtas įsakymas naikinti krikščionių bažnyčias, deginti jų šventuosius raštus ir drausti viešus susirinkimus. Krikščionys, atsisakę aukoti romėnų dievams, buvo kalinami, kankinami ir neretai nužudomi. Tai buvo paskutinis, bet pats žiauriausias bandymas užgniaužti naująją religiją, kuri tuo metu sparčiai plito visoje imperijoje.
Diokletiano sprendimus lėmė ne tik politiniai motyvai. Jis siekė atgaivinti senąsias romėnų religines tradicijas, kuriose imperatorius laikytas tarsi dievų globotiniu, ir manyta, kad krikščionybė, atsisakanti aukų bei imperatoriaus kulto, ardo valstybės vienybę. Tuo metu vyraujantis požiūris buvo, kad valstybės stiprybė priklauso nuo dievų palankumo, todėl atsisakymas jiems aukoti laikytas tarsi išdavyste.
Persekiojimai tęsėsi keletą metų, bet vietomis skyrėsi intensyvumu. Kai kur, ypač Rytuose, jie buvo itin žiaurūs, kitur – švelnesni ar net formaliai vykdomi. Nors Diokletianas buvo oficialus iniciatorius, daugelį konkrečių veiksmų vykdė jo bendravaldis Galerijus. Pats Diokletianas, pasitraukęs į savo rūmus prie Adrijos jūros, vėliau net bandė švelninti padėtį, tačiau smurto mašina jau buvo įsibėgėjusi.
Paradoksalu, bet šis persekiojimų laikotarpis tapo svarbiu krikščionybės istorijos momentu. Dėl kankinių liudijimo krikščionių bendruomenė sustiprėjo, jų tikėjimas įgavo dar gilesnį moralinį pagrindą. Tuo metu gyveno rašytojai, kaip Lactantius ir Cezarijos Euzebijus, kurie savo darbuose aprašė Diokletiano laikų įvykius ir paliko pirmuosius teologinius kankinystės apmąstymus. Euzebijus rašė: „Tada visur iškilo Kristaus kariai, kurie vietoj geležinių ginklų turėjo tikėjimą ir dvasios stiprybę.“ Ši citata tapo simboliu epochos, kai tikėjimo jėga buvo stipresnė už imperijos galią.
Po Diokletiano pasitraukimo persekiojimai pamažu silpnėjo. 311 metais buvo paskelbtas Serdikos ediktas, leidęs krikščionims laisvai melstis, o 313 metais, valdant Konstantinui Didžiajam, paskelbtas Milano ediktas, galutinai pripažinęs krikščionybės teisėtumą. Taip ironija tapo tikrove – imperatorius, kuris siekė išnaikinti naują tikėjimą, netiesiogiai paskatino jo galutinį įsitvirtinimą.
Diokletianas mirė apie 311 ar 312 metus savo rūmuose prie Splito, kurių griuvėsiai iki šiol išlikę ir yra vienas garsiausių Romos laikų architektūros paminklų. Religiniu požiūriu jis liko simbolis – ne tik kaip persekiotojas, bet ir kaip žmogus, kurio veiksmai paspartino didįjį posūkį Europos dvasinėje istorijoje. Jo laikai primena, kad net didžiausias spaudimas negali sunaikinti tikėjimo, o galiausiai iš kančios gimsta stipresnė dvasinė tauta.