Gyvybė Žemėje ilgą laiką atrodė unikali, nes niekur kitur Visatoje dar nesame jos aptikę. Tačiau vos pažvelgę į kosmoso mastelius, kyla klausimas: ar tikrai Dievas sutelkė dėmesį vien tik į mūsų mažą planetą? Galbūt kitur egzistuoja tokie pat pasauliai, kupini gyvenimo formų, kurios mums neįsivaizduojamos? Ir jeigu taip – ar Dievas vienodai rūpinasi kiekviena iš jų?
Jei priimame, kad Visata yra beribė, arba bent jau tokia atrodo, tikimybė gyvybei atsirasti vien tik Žemėje atrodo mažai įtikima. Filosofiškai galima klausti: ar Dievas sukūrė ne tik mus, bet ir nesuskaičiuojamas gyvybės formas, kad parodytų savo kūrybos gausą? Ar galbūt jis leido atsirasti vieninteliam pasauliui, kad žmogus suprastų savo ypatingą vietą?
Tarkime, egzistuoja gyvybė kitose galaktikose. Ar tai reikštų, kad Dievas vienu metu yra čia ir ten, kad jo rūpestis apima visas būtybes, net jeigu jos niekada viena kitos nesutiks? Tuomet Dievas būtų suvokiamas ne kaip lokalus valdovas, o kaip visos būties šaltinis. Tokiu atveju mūsų tikėjimas, kad „Dievas rūpinasi žmogumi“, išsiplėstų į suvokimą, kad Dievas rūpinasi kiekviena gyva sąmone visur, nesvarbu, kokios ji formos ar kokiame pasaulyje egzistuoja.
O jei egzistuoja multivisata – daugybė visatų, kurios viena nuo kitos nepriklausomos? Ar jose kiekvienoje yra savos taisyklės, savas „šviesos greitis“, savos dimensijos? Ir tuomet kyla klausimas: ar yra vienas Dievas, aprėpiantis visą multivisatą, ar kiekviena visata turi savąjį kūrėją? Jei yra daug dievų, ar jie bendradarbiauja, ar konkuruoja? Tai primena senąsias politeistines religijas, kuriose dievai valdė skirtingas sritis, tik šį kartą – skirtingas visatas.
Žvelgiant iš kito kampo, gal multivisatos idėja nėra apie daugybę dievų, bet apie vieno Dievo kūrybos neišsemiamumą. Kaip dailininkas kuria ne vieną paveikslą, o daugybę, taip ir Dievas gali būti sukūręs ne vieną pasaulį. Tai, kas mums atrodo kaip „keli dievai“, iš tikrųjų gali būti tik vieno kūrybos daugiaplanė išraiška.
Bet tuomet kyla dar vienas klausimas: ar mūsų tikėjimas praranda reikšmę, jei nesame vieninteliai? Ar krikščioniškas Dievo meilės pažadas galioja tik žmogui, ar ir nežemiškai būtybei kitoje galaktikoje? Jei dieviška meilė yra absoliuti, ji negali būti ribojama rūšimi, forma ar planeta. Tai reikštų, kad kiekviena gyvybės kibirkštis visur yra lygiai tokia pat svarbi.
Tačiau galbūt atsakymas yra paprastas: mes galime svarstyti apie kitas gyvybes, multivisatas ir dievų daugybę, bet realiai pažįstame tik Žemę ir savo patirtį. Tai gali būti ir Dievo užuomina – mūsų protui duota tiek, kiek reikia, o visos likusios paslaptys yra galimybė ne pasiekti galutinį atsakymą, bet nuolat klausti.
Ar Dievas rūpinasi vien tik žmogumi, ar ir kitais pasauliais? Ar visose visatose yra vienas Kūrėjas, ar daug jų? Ar gyvybė yra išskirtinė privilegija, ar natūrali kosmoso išraiška? Šie klausimai turbūt niekada neturės galutinio atsakymo, bet jie verčia mus suvokti, kad egzistencija yra didesnė nei mes patys. O galbūt būtent ši nežinomybė yra Dievo būdas mus auginti – kad visada ieškotume, klaustume ir nebijotume pripažinti, jog pasaulis yra paslaptis.
Jei visata beribė, natūraliai kyla klausimas – ar ir dievų gali būti beribiai daug? Senovės religijos tokią galimybę priimdavo kaip savaime suprantamą: dievų panteonas buvo tarsi žvaigždžių danguje atspindys, kiekvienas dievas turėjo savo galią, sritį ir atsakomybę. Tačiau monoteistinė mintis teigia ką kita – begalybė negali būti padalinta į daug dalių, nes kiekviena dalis tada jau nebūtų tikra begalybė.
Jei Dievas suvokiamas kaip begalinis, logiškai atrodytų, kad ir Visata turėtų būti begalinė, nes kūrinys negali išsekti savo Kūrėjo. Bet ar tai reiškia, kad visata ir Dievas yra viena ir tas pats? Arba, galbūt, visata yra tik viena iš begalybės išraiškų, o pats Dievas pranoksta net ir tą begalybę? Tokiu atveju Dievas nebūtų ribojamas nei erdvės, nei mūsų suvokimo apie „kiek“.
Bet čia atsiranda intriguojantis klausimas: ar gali būti daug begalybių? Matematikai pasakytų – taip, begalybės būna skirtingo dydžio: begalinis natūralių skaičių rinkinys, begalinis realiųjų skaičių rinkinys, ir jie nėra vienodo masto. Filosofijoje tai sukelia paradoksą: jeigu yra daug begalybių, ar gali būti daug begalinių dievų, kiekvienas valdantis savo tikrovės lygmenį?
Iš kitos pusės, galima sakyti, kad pati begalybė yra vienatinė, nes skaičiai ar erdvės vis tiek telpa į vieną nedalomą sąvoką. Tada Dievas būtų vienas, nes begalybė nepasidalija, tik išsiskleidžia įvairiais pavidalais. O mes, kalbėdami apie „daugybes begalybių“, iš tikrųjų tik bandome žmogiškais žodžiais aprėpti tai, kas viršija protą.
Ar begalybė viena, ar jų daug? Jei daug – gal kiekviena begalybė yra atskira visata, gal net su atskiru dieviškuoju principu. Jei viena – vadinasi, viskas, ką regime, galiausiai sueina į tą patį šaltinį. Galbūt tikrasis klausimas net nėra „kiek yra dievų“, o „kaip žmogus susiduria su begalybe“. Nes galų gale, ar ji būtų viena, ar daug, mums ji visada liks paslaptimi, kviečiančia mąstyti toliau.
Šie klausimai keliami ne šiaip sau. Jie nėra tik tušti proto žaidimai ar abstraktūs samprotavimai apie skaičius, ribas ir dievus. Tokios temos verčia sustoti ir pažvelgti į save iš šalies – kas mes esame, kokią vietą užimame visatoje, ar mūsų gyvenimas turi aukštesnį tikslą nei kasdieniai darbai ir rūpesčiai.
Klausiant apie šviesos greitį, begalybę ar daugybę dievų, iš tikrųjų keliame klausimą apie savo pačių ribas. Ar mūsų protas yra pajėgus suvokti, kas yra už laiko, erdvės, fizikos dėsnių? O gal ribos mums duotos tam, kad išmoktume gyventi prasmingai būtent čia ir dabar, o ne pasiklystume beribėje abstrakcijoje? Ribos leidžia suprasti, kad egzistencija nėra atsitiktinė, o mes esame šio kūrinio dalis.
Tuo pačiu šie klausimai verčia permąstyti tikėjimą. Jei Visata milžiniška arba begalinė, ar mūsų gyvenimas tebėra svarbus? Galima manyti, kad kuo didesnis kosmosas, tuo mažesni atrodome. Bet gal kaip tik atvirkščiai – kuo didesnė visuma, tuo labiau stebina, kad esame sąmoningi, gebantys klausti apie prasmę. Tai reiškia, kad net ir mažame kūne slypi didi dovana: mąstyti apie tai, kas pranoksta mūsų ribas.
Klausimas apie daugybę dievų ar vieną begalinį Dievą – tai klausimas apie tvarką ir chaosą. Jeigu yra daug galių, gal egzistencija yra nuolatinė jų kova? O jeigu Dievas vienas, tai pasaulis turi giluminę vienovę, net jei mes jos nematome. Šios idėjos priverčia susimąstyti, kaip mes patys tvarkome savo gyvenimą: ar ieškome vienybės, ar pasimetame tarp vidinių dievukų – noro, baimės, ambicijų?
Todėl tokie svarstymai yra ne tik apie kosmologiją ar filosofiją, bet apie mūsų kasdienybę. Jie moko nuolankumo prieš paslaptį, bet kartu įkvepia nebijoti klausti. Nes galbūt tikroji gyvenimo prasmė nėra rasti galutinį atsakymą, bet eiti per klausimus, augti, gilėti, atrasti gilesnį ryšį su pasauliu ir Dievu.
Klausdami apie šviesos greitį, begalybes ar dievų skaičių, mes iš tikrųjų klausiam paties svarbiausio: kas yra žmogus ir kokia jo vieta kūrinijoje. Ir kiekvienas atsakymas, kad ir koks jis būtų, mus dar labiau priartina prie suvokimo, kad egzistuoti reiškia būti nuolat pakeliui į paslaptį, kuri vadinama gyvenimu.