Ginza Rabba (iš mandėjų aramėjų kalbos – „Didysis lobis“) yra centrinis mandėjų kanoninis šventraštis. Mandėjai – tai paskutinė iki mūsų dienų išlikusi gnostinė bendruomenė, daugiausia gyvenanti pietų Irake bei pietvakarių Irane. Šis tekstas tarnauja kaip religinis pamatas, kuriame užfiksuota jų kosmologija, teologija, etika ir ritualinė praktika.
Lietuvių kalboje šis kūrinys dažniausiai įvardijamas tiesiogiai – „Ginza Rabba“ arba „Didysis lobis“. Tačiau istoriniuose bei akademiniuose šaltiniuose jis turi ir kitų pavadinimų:
- Sidra Rabba („Didžioji knyga“) – pavadinimas, dažnai vartotas ankstyvųjų Europos mokslininkų.
- Codex Nasaraeus („Nazarių kodeksas“) – lotyniškas terminas, kilęs iš XIX a. studijų, siejant mandėjus su jų pačių vartojamu savivardžiu nasoraeans.
- Adomo knyga – kai kuriose tradicijose šis tekstas neformaliai vadinamas Adomo vardu, nes mandėjų tradicija teigia, jog tai buvo pirmasis dieviškas apreiškimas pačiam Adomui.
Vienas įdomiausių Ginza Rabba bruožų yra jos fizinė sandara. Rankraštis susideda iš dviejų dalių, kurios yra surištos kartu, tačiau viena kitos atžvilgiu apverstos „aukštyn kojomis“.
- Dešinioji Ginza (Ginza Yamina): Ši dalis skirta gyviesiems. Ją sudaro 18 traktatų, kuriuose dėstoma teologija, kūrimo mitai, moraliniai nurodymai bei filosofiniai dialogai apie Dievo (Hayyi Rabbi – Didžiosios Gyvybės) prigimtį.
- Kairioji Ginza (Ginza Smala): Ši dalis skirta mirusiesiems ir jų sieloms. Joje gausu himnų, maldų bei pasakojimų apie sielos kelionę per „muitines“ (matartas) link Šviesos pasaulio. Baigus skaityti Dešiniąją dalį, knygą reikia apversti vertikaliai, kad būtų galima skaityti Kairiąją.
Kas rašoma „Didžiajame lobyje“?
Knygos turinys persunktas radikalaus gnostinio dualizmo. Pasaulis čia matomas kaip kova tarp Šviesos pasaulio (alma d-nhura) ir Tamsos pasaulio (alma d-hshuka).
- Kosmologija: Pasakojama apie emanacijas iš Pirmosios Gyvybės. Svarbus vaidmuo tenka tokioms figūroms kaip Hibil Ziwa (Šviesos Gabrielius) bei Manda d-Hayyi (Gyvybės pažinimas), kurie padeda sieloms išsivaduoti iš materialaus kalėjimo.
- Adomas ir Ieva: Priešingai nei Biblijoje, čia Adomas vaizduojamas kaip gnostinis regėtojas, kuriam suteikiama slapta išmintis apie sielos kilmę.
- Krikštas (Masbuta): Tekstas pabrėžia nuolatinio krikšto tekančiame vandenyje (Jordane) būtinybę. Tai vienintelis būdas sielai apsivalyti ir pasiruošti pakilimui po mirties.
- Etika: Knygoje griežtai smerkiamas melas, žmogžudystės, stabmeldystė. Taip pat pateikiama aštri polemika prieš krikščionybę bei judaizmą, laikant juos iškreiptomis tiesos formomis.
Kilmė, autoriai ir skaitytojai
Mandėjų tradicija teigia, jog knyga yra dieviškas apreiškimas, perduotas Adomui. Tačiau mokslinis konsensusas piešia kiek kitokį vaizdą:
- Compozicija: Teksto šaknys siekia II–III a. po Kr. Jis formavosi Mesopotamijos regione (dabartinis Irakas) sąveikaujant žydų, krikščionių bei gnostikų bendruomenėms. Galutinai Ginza Rabba buvo suredaguota ankstyvajame islamo laikotarpyje (VII–IX a.), siekiant apsaugoti mandėjų tapatybę ir gauti „Knygos žmonių“ statusą.
- Kalba: Tekstas parašytas klasikine mandėjų kalba (rytinis aramėjų dialektas). Tai unikali kalba, kurią šiandien supranta beveik tik mandėjų dvasininkai.
- Skaitytojai: Senovėje knyga buvo skirta dvasininkams (tarmida ir ganzibra), kurie ją perrašydavo ranka kaip dvasinį žygdarbį. Šiandien kiekviena pamaldi mandėjų šeima siekia turėti bent vieną egzempliorių namuose kaip sielos apsaugą.
Ginza Rabba yra gyvas tekstas, kuris skaitomas per mandėjų ritualus, krikštus bei laidotuves. Kadangi mandėjų bendruomenė dėl karų bei persekiojimų Irake dabar yra išsibarsčiusi po visą pasaulį (Švediją, Australiją, JAV), šis šventraštis tapo pagrindiniu jų tapatybės inkaru, neleidžiančiu šiai unikaliai tradicijai išnykti.
Ištraukos
Šie tekstai yra išversti tiesiogiai remiantis Carlos Gelbert (2011) ir Mark Lidzbarski (1925) akademiniais vertimais.
I. Dešinioji Ginza (1 knyga, 1 skyrius): Pradžių pradžia
Tai pati kūrinio pradžia, kurioje aprašoma pirmapradė būtis. Mandėjų kosmogonijoje „Vaisius“ (Pira) simbolizuoja potencialią kūrimo galią, kuri egzistavo dar prieš atsirandant bet kokiai materijai.
Didžiosios Gyvybės vardu. Tebūna šlovinama Aukščiausioji Šviesa visuose savo kūriniuose.
Tebūna šlovinamas tas Mirgėjimas, kuris yra savo vietoje. Tebūna šlovinama Gyvybė, kuri yra įtvirtinta savo pačios namuose.
Kai Vaisius dar buvo Vaisiuje, kai Mirgėjimas dar buvo Mirgėjime, kai Švytėjimas dar buvo Švytėjime ir kai Eteris dar buvo Eteryje. Kai Gyvybė dar nebuvo apsireiškusi, kai Šviesa dar nebuvo nušvitusi, kai nebuvo nei vandens, nei tamsos, nei vėjo, nei debesų. Tuomet nebuvo nei tvirto pagrindo, nei žemės, nei sosto, nei skliauto.
Tuomet Pirmapradė Būtybė ištarė žodį ir per jos balsą atsirado pirmoji Gyvybė. Ji įsitvirtino savo būste ir tapo visa ko šaltiniu.
II. Dešinioji Ginza (1 knyga, 2 skyrius): Didieji priesakai Adomui
Šioje dalyje Didžioji Gyvybė kreipiasi į pirmąjį žmogų (Adomą), mokydama jį gyventi materialiame pasaulyje (Tibil), bet jam nepasiduoti. Atkreipk dėmesį į griežtą nusistatymą prieš burtus ir astronomų prognozes.
Mano išrinktieji, nesakykite: „Mūsų pasaulis priklauso mums“. Jis ne jūsų, jis priklauso Šviesos Karaliui.
- Nevokite ir negrobkite svetimo turto.
- Nesvetimaukite ir negeiskite to, kas jums nepriklauso.
- Nebūkite burtininkai ir kerėtojai, nesidomėkite tamsos menais.
- Nebūkite žvaigždžių stebėtojai (astrologai) ir spėjikai, nes žvaigždės priklauso planetų valdovams, kurie klaidina žmones.
- Nesigirkite savo gerumu ir neteiskite kitų. Padėkite vargšui, pasotinkite alkaną ir pagirdykite ištroškusį, tačiau darykite tai slapta, kad tik Gyvybė apie tai žinotų.
III. Kairioji Ginza (3 knyga, 28 poema): Sielos (Manos) liudijimas
Tai viena iš giliausių poezijos formų mandėjų literatūroje. Čia siela įvardijama terminu Mana (dvasinis indas arba „minties ląstelė“), kuri jaučiasi svetima šiame tamsos pasaulyje.
Aš esu Didžiosios Gyvybės Mana. Aš esu Galingosios Gyvybės Mana. Aš esu Kilniosios Gyvybės Mana.
Esu ta, kuri buvo pasiųsta iš Šviesos vietos į šią tamsos bedugnę. Esu pasodinta kūne, tarsi medyje, kuris vysta ir miršta. Mano akys ieško kelio atgal, tačiau kelias uždengtas rūku.
Tačiau aš prisiminiau savo kilmę. Išgirdau balsą, sklindantį iš Eterio aukštybių, kuris tarė: „Kelkis, Mana, nebijok. Tavo drabužiai tavęs laukia Šviesos namuose. Tavo vieta paruošta greta Didžiosios Gyvybės sosto“.
Gyvybė nugalėjo, o Tamsa sudužo.