Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas

Galilėjaus veikalas „Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“ (Dialogo sopra i due massimi sistemi del mondo, angl. Dialogue Concerning the Two Chief World Systems) yra bene garsiausias jo darbas, tapęs ir mokslinio triumfo, ir asmeninės tragedijos priežastimi. Knyga išleista 1632 m. Florencijoje italų kalba, o tai jau savaime rodė autoriaus siekį būti suprastam platesnio išsilavinusių skaitytojų rato, neapsiribojant lotyniškai rašančia akademine bendruomene. Šiame veikale Galilėjus pateikė aiškų ir argumentuotą dviejų kosmologinių modelių – geocentrinio ir heliocentrinio – palyginimą, kuris tuo metu tiesiogiai prieštaravo scholastinei tradicijai ir sukėlė konfliktą su Bažnyčios institucijomis.

Veikalas parašytas dialogo forma, padalytas į keturias dienas (keturis pokalbių „seansus“). Dalyvauja trys pašnekovai:

Salviati – išmintingas mokslininkas, atstovaujantis Koperniko heliocentrinei sistemai. Jis iš esmės perteikia paties Galilėjaus argumentus.
Sagredo – protingas, bet dar galutinai neapsisprendęs klausytojas, atstovaujantis išsilavinusią publiką.
Simplicio – Aristotelio filosofijos gynėjas, palaikantis Ptolemėjaus geocentrinę sistemą. Jo vardas (susijęs su žodžiu semplice – „naivus, paprastas“) tapo likimo ironija: daugelis suprato, kad jis juokingai silpnas, ir tai supykdė Popiežių Urboną VIII, kuris manė, kad būtent jis yra karikatūriškai pavaizduotas kaip „kvailys“.

Galilejus pateikia išsamią diskusiją apie abi sistemas:

Ptolemėjaus modelis (geocentrizmas): Žemė yra visatos centras, aplink ją sukasi Saulė, Mėnulis, planetos ir žvaigždės. Tai buvo tradicinė viduramžių kosmologija, paremta Aristoteliu ir Ptolemėjumi.
Koperniko modelis (heliocentrizmas): Saulė yra centrinė, aplink ją sukasi planetos, įskaitant Žemę. Žemė taip pat sukasi aplink savo ašį, todėl kinta diena ir naktis.

Galilejus pasitelkia ne tik filosofinius samprotavimus, bet ir savo teleskopinius stebėjimus:

Mėnulio paviršiaus netolygumus (kalnus, kraterius), kurie prieštaravo Aristotelio idėjai apie „tobulus dangaus kūnus“.
Jupiterio palydovus, rodančius, kad ne viskas sukasi aplink Žemę.
Veneros fazes, kurios įmanomos tik jei ji sukasi aplink Saulę.
Saulės dėmes, rodančias, kad Saulė nėra tobula ir nekintanti.

Be to, jis pateikė idėją apie potvynius kaip Žemės judėjimo įrodymą (šis paaiškinimas buvo netikslus – tikrasis priežastinis ryšys yra Mėnulio trauka, bet tuo metu tai atrodė stiprus argumentas).

Iki Dialogo pasirodymo Galilejus jau buvo susidūręs su Bažnyčia. 1616 m. jam buvo įsakyta heliocentrizmą laikyti tik hipoteze, o ne tiesa. Tačiau Urbono VIII, tapęs popiežiumi, iš pradžių buvo jo draugas ir rėmėjas, todėl Galilejus tikėjosi, kad galės atviriau rašyti. „Dialoge“ jis formaliai pateikia abi puses, bet struktūra akivaizdžiai parodo, kad heliocentrizmas yra stipresnė sistema.

Leidinys sukėlė didžiulį atgarsį. Bažnyčia iš karto pamatė, kad Galilejus ne tiek neutraliai lygina, kiek įtikinamai gina Koperniko sistemą. Dar blogiau – Simplicio personažas, kurio lūpomis buvo įdėtos ir paties popiežiaus mintys apie Dievo visagalybę, pasirodė kvailas ir išjuoktas. Tai įžeidė Urboną VIII.

1633 m. Galilejus buvo iškviestas į Romą, stovi prieš Inkviziciją, teisiamas už „įtarimą erezija“. Jis buvo priverstas atsisakyti heliocentrizmo, viešai paneigdamas savo mokymą. Pasmerktas namų areštui iki gyvenimo pabaigos, Galilejus gyveno savo viloje Arcetri, kur vis dar rašė ir kūrė (čia gimė jo vėlyvasis darbas Discorsi e dimostrazioni matematiche intorno a due nuove scienze).

Nors Dialogas uždraustas, jo idėjos sklido Europoje. Tai tapo vienu kertinių Mokslinės revoliucijos tekstų. Heliocentrizmas po truputį tapo vis labiau įtikinamas, o Galilejus įėjo į istoriją kaip mokslo kankinys.

Ši knyga simbolizuoja mokslo ir Bažnyčios konfliktą, bet kartu ir žmogaus pastangas siekti tiesos remiantis stebėjimu bei logika. Šiandien ji vertinama kaip filosofinis, literatūrinis ir mokslinis šedevras, atskleidžiantis perėjimą nuo viduramžių kosmologijos prie moderniosios astronomijos.

Citatos

„Il Sole non si muove, ma la Terra.“
„Judanti yra ne Saulė, o Žemė.“
„La Terra è un corpo mobile e non fermo nel centro dell’universo.“
„Žemė yra judantis kūnas ir nestovi visatos centre.“
„La semplicità delle apparenze non può prevalere sopra le ragioni matematiche.“
„Išorinis paprastumas negali būti svarbesnis už matematinius argumentus.“
„È più ragionevole che il piccolo si muova intorno al grande, che il grande intorno al piccolo.“
„Protingiau manyti, kad mažas juda aplink didelį, o ne atvirkščiai.“
„Il moto diurno non appartiene al Sole, ma alla Terra.“
„Kasdieninis judėjimas nepriklauso Saulei, bet Žemei.“
„I pianeti ricevono dal Sole non solo luce, ma anche il principio del loro moto.“
„Planetos gauna iš Saulės ne tik šviesą, bet ir judėjimo pradą.“
„Se Giove ha i suoi satelliti, che girano attorno a lui, non è assurdo che la Terra giri attorno al Sole.“
„Jei Jupiteris turi savo palydovus, kurie sukasi aplink jį, nėra absurdiška, kad Žemė suktųsi aplink Saulę.“
„Le fasi di Venere dimostrano chiaramente che essa gira intorno al Sole.“
„Veneros fazės aiškiai rodo, kad ji sukasi aplink Saulę.“
„Il Sole è come il cuore del mondo, che distribuisce vita a tutte le parti.“
„Saulė yra tarsi pasaulio širdis, dalijanti gyvybę visoms dalims.“
„La Sacra Scrittura ci insegna come si vada al cielo, non come vada il cielo.“
„Šventasis Raštas mus moko, kaip nueiti į dangų, o ne kaip juda dangus.“
„La natura è implacabile ed immutabile; non si cura se le sue ragioni siano o non siano comprensibili agli uomini.“
„Gamta yra negailestinga ir nekintanti; jai nerūpi, ar jos priežastys žmonėms suprantamos, ar ne.“
„La filosofia è scritta in questo grandissimo libro che continuamente ci sta aperto innanzi agli occhi, io dico l’universo.“
„Filosofija parašyta didžiausioje knygoje, kuri nuolat atsiveria prieš mūsų akis – aš kalbu apie visatą.“
„Questo libro è scritto in lingua matematica, e i suoi caratteri sono triangoli, cerchi e altre figure geometriche.“
„Ši knyga parašyta matematine kalba, o jos simboliai yra trikampiai, apskritimai ir kitos geometrinės figūros.“
„Chi si contenta dell’autorità sola, senza scienza, non merita il nome di filosofo.“
„Kas pasitenkina vien autoritetu be mokslo, tas nenusipelno filosofo vardo.“
„L’esperienza sensata e necessaria è la vera maestra.“
„Tikroji mokytoja yra patirtis, kurią diktuoja pojūčiai ir būtinybė.“
„Il moto della Terra spiega meglio i flussi e riflussi del mare.“
„Žemės judėjimas geriau paaiškina jūros potvynius ir atoslūgius.“
„Non è l’occhio che inganna, ma il giudizio che si fa dell’occhio.“
„Ne akis apgauna, bet sprendimas, padarytas iš to, ką ji mato.“
„Se accettiamo che la Terra si muove, le confusioni si sciolgono e i fenomeni celesti si spiegano con semplicità.“
„Jeigu priimame, kad Žemė juda, painiavos išsisklaido, o dangaus reiškiniai paaiškinami paprastai.“
„Il sistema tolemaico è un edificio complicato, che cade sotto il peso delle sue stesse aggiunte.“
„Ptolemėjaus sistema yra sudėtingas pastatas, kuris griūva nuo savo pačios priedų svorio.“
„Il sistema copernicano porta ordine, proporzione e bellezza nelle sfere celesti.“
„Koperniko sistema įneša tvarką, proporciją ir grožį į dangaus sferas.“

Laivo eksperimento esmė
Galilėjaus laivo eksperimentas yra vienas iš tų retų istorijos momentų, kai sudėtinga idėja tampa suprantama per paprastą, kasdienį vaizdinį. Jis parodo, kad judėjimas nėra absoliutus – jis priklauso nuo stebėtojo, nuo sistemos, kurioje esi. Galilėjus pasitelkia laivą, kuris juda tolygiu greičiu, ir akmenį, numestą nuo stiebo. Simplicijus mano, kad akmuo turėtų nukristi „atsilikęs“, nes laivas juda į priekį, tačiau Galilėjus parodo, kad akmuo jau turi tą patį judėjimą kaip ir laivas, todėl krinta tiesiai žemyn. Šis paprastas pavyzdys sugriauna visą scholastinę logiką, kuri rėmėsi absoliučiu judėjimu, ir atveria kelią naujai fizikai – inercijos sampratai, santykiniam judėjimui, moderniam mąstymui. Tai viena ryškiausių vietų visame „Dialoge“, nes ji leidžia skaitytojui pajusti, kaip gimsta naujas pasaulio supratimas.

Antrosios dienos ironija ir autoriteto kritika
Giornata Seconda pradžioje Galilėjus pereina prie visiškai kitokio tono – čia mažiau fizikos, daugiau intelektualinės satyros. Sagredo pasakojimas apie anatomijos demonstraciją, kurioje peripatetikas atsisako tikėti savo akimis, nes Aristotelis rašė kitaip, yra vienas taikliausių mokslinės ironijos pavyzdžių. Galilėjus čia ne tiek ginčijasi dėl konkrečių faktų, kiek demaskuoja mąstymo būdą, kuris remiasi ne patyrimu, o autoritetu. Ši vieta tokia paveiki todėl, kad ji atpažįstama ir šiandien: kiek kartų žmonės laikosi nuomonės ne todėl, kad ji pagrįsta, o todėl, kad „taip parašyta“ ar „taip sakė kažkas svarbaus“. Galilėjus subtiliai, bet negailestingai parodo, kad tikras pažinimas prasideda tik tada, kai drįsti abejoti net didžiausiais vardais. Tai literatūriškai viena stipriausių Dialogo vietų, nes ji sujungia humorą, filosofiją ir intelektinę drąsą.

Ketvirtosios dienos potvyniai ir graži klaida
Giornata Quarta yra bene įdomiausia tuo, kad čia Galilėjus klysta – ir daro tai labai gražiai. Jis bando potvynius aiškinti Žemės sukimosi ir jos orbitos deriniu, tarsi vanduo būtų „atsiliekantis“ dėl pagreičio pokyčių. Ši teorija neteisinga, tačiau ji parašyta taip įtikinamai, kad skaitytojas beveik nori ja patikėti. Tai primena, kad net genialiausi protai gali būti įkalinti savo laikmečio ribose, ir kad mokslas nėra dogma, o nuolatinis bandymas suprasti pasaulį. Ši vieta suteikia Dialogui žmogiškumo: Galilėjus čia ne triumfuoja, o klysta, ir būtent dėl to jis tampa dar artimesnis skaitytojui. Tai priminimas, kad pažanga gimsta ne tik iš teisingų atsakymų, bet ir iš klaidų, kurios priverčia mąstyti giliau.

Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas (ištrauka)

SAL. Dabar pasakykite man: jei akmuo, paleistas nuo stiebo viršūnės, kai laivas plaukia dideliu greičiu, nukristų lygiai toje pačioje laivo vietoje, kurioje krenta, kai laivas stovi, kokią paslaugą jums suteiktų šie kritimai, bandant įsitikinti, ar laivas stovi, ar plaukia?

SIMPL. Visiškai jokios: lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, iš pulso plakimo negalima suprasti, ar kas nors miega, ar budi, nes pulsas plaka vienodai tiek miegantiems, tiek budintiems.

SAL. Puiku. Ar jūs kada nors atlikote laivo bandymą?

SIMPL. Aš jo neatlikau; bet tikiu, kad tie autoriai, kurie jį pateikia, yra jį kruopščiai stebėję; be to, skirtumo priežastis žinoma taip aiškiai, kad nepalieka vietos abejonėms.

SAL. Kad gali būti, jog tie autoriai jį pateikia patys jo neatlikę, jūs pats esate geras liudininkas, nes neatlikęs jo, pateikiate jį kaip užtikrintą ir gera valia pasikliaujate jų žodžiais; lygiai taip pat yra ne tik įmanoma, bet ir būtina, kad ir jie būtų darę tą patį, turiu omenyje, pasikliovę savo pirmtakais, taip niekada ir neprieidami prie to, kuris būtų jį atlikęs; nes kas tik jį atliks, ras, kad patirtis rodo visai ką kita, nei yra rašoma: t. y. ji parodys, kad akmuo visada krenta toje pačioje laivo vietoje, nesvarbu, ar jis stovi, ar juda bet kokiu greičiu. Todėl, kadangi Žemės ir laivo principas yra tas pats, iš akmens kritimo visada statmenai prie bokšto papėdės negalima nieko spręsti apie Žemės judėjimą ar rimtį.

SIMPL. Jei jūs mane nukreiptumėte į kitą priemonę nei patirtis, aš tikrai manau, kad mūsų ginčai greitai nesibaigtų; nes tai man atrodo dalykas, taip nutolęs nuo bet kokio žmogiško samprotavimo, kad nepalieka nė mažiausios vietos patiklumui ar tikimybei.

SAL. Ir visgi man ji vietos paliko.

SIMPL. Vadinasi, jūs esate atlikęs ne šimtą, o bent vieną bandymą ir taip drąsiai tvirtinate tai kaip tikrą faktą? Aš grįžtu prie savo netikėjimo ir prie to paties įsitikinimo, kad bandymą atliko pagrindiniai autoriai, kurie juo remiasi, ir kad jis rodo tai, ką jie tvirtina.

SAL. Aš ir be bandymo esu tikras, kad rezultatas bus toks, kaip jums sakau, nes būtina, kad taip būtų; ir dar daugiau priduriu: jūs pats taip pat žinote, kad negali būti kitaip, nors ir apsimetate, arba vaidinate apsimetantį, kad to nežinote. Bet aš esu toks geras protų miklintojas (cozzon di cervelli), kad priversiu jus tai pripažinti per jėgą. Tačiau ponas Sagredas stovi labai tylus; man pasirodė, kad mačiau jus krustelint, lyg norėtumėte kažką pasakyti.

SAGR. Iš tiesų norėjau kažką pasakyti; bet smalsumas, kurį man sukėlė šis pažadas panaudoti tokią prievartą prieš poną Simplicijų, kad jis atskleistų žinias, kurias nori nuo mūsų nuslėpti, privertė mane atidėti bet kokį kitą norą: todėl prašau jūsų įgyvendinti savo pagyras.

SAL. Jei tik ponas Simplicijus sutiks atsakyti į mano klausimus, aš to nepraleisiu.

SIMPL. Aš atsakysiu tai, ką žinosiu, būdamas tikras, kad turėsiu mažai vargo, nes apie dalykus, kuriuos laikau klaidingais, nemanau galįs ką nors žinoti, kadangi mokslas yra apie tiesas, o ne apie klaidas.

SAL. Aš ir nenoriu, kad sakytumėte ar atsakytumėte žinantis ką nors kita, nei tai, ką užtikrintai žinote. Taigi pasakykite man: jei turėtumėte plokščią paviršių, visiškai lygų kaip veidrodis ir iš kietos medžiagos, kaip plienas, ir jis būtų nelygiagretus horizontui, bet šiek tiek pasviręs, ir jei ant jo padėtumėte tobulai sferinį rutulį iš sunkios ir labai kietos medžiagos, pavyzdžiui, bronzos, paliktą laisvą, ką, jūsų manymu, jis darytų? Ar netikite (kaip tikiu aš), kad jis liktų vietoje?

SIMPL. Jei tas paviršius būtų pasviręs?

SAL. Taip, nes taip aš jau dariau prielaidą.

SIMPL. Aš netikiu, kad jis liktų vietoje, priešingai, esu tikras, kad jis savaime judėtų nuokalne.

SAL. Gerai įsidėmėkite, ką sakote, pone Simplicijau, nes aš esu tikras, kad jis sustotų bet kurioje vietoje, kur jį padėtumėte.

SIMPL. Jei jūs, pone Salviati, naudojatės tokios rūšies prielaidomis, aš pradėsiu nesistebėti, kad jūs prieinate prie klaidingiausių išvadų.

SAL. Vadinasi, laikote visiškai užtikrintu dalyku, kad jis savaime judėtų nuokalne?

SIMPL. Kokia čia abejonė?

SAL. Ir tai laikote tvirtu dalyku ne todėl, kad aš jus to išmokiau (nes aš bandžiau įtikinti priešingai), bet patys iš savęs ir pagal savo natūralų sprendimą.

SIMPL. Dabar suprantu jūsų gudrybę: jūs taip sakėte norėdamas mane išbandyti ir (kaip sako liaudis) iškvosti, o ne todėl, kad taip iš tikrųjų tikėjote.

SAL. Taip ir yra. O kiek laiko tas rutulys judėtų ir kokiu greičiu? Ir atkreipkite dėmesį, kad aš įvardijau tobulai apvalų rutulį ir preciziškai lygų paviršių, kad pašalinčiau visas išorines ir atsitiktines kliūtis: taigi noriu, kad atsiribotumėte nuo oro pasipriešinimo jam esant skrodžiamam ir visų kitų atsitiktinių kliūčių, jei tokių galėtų būti.

SIMPL. Viską supratau puikiai: o į jūsų klausimą atsakau, kad jis judėtų be galo, jei tiek tęstųsi plokštumos pasvyrimas, ir nuolat greitėjančiu judėjimu; nes tokia yra sunkių judančių kūnų prigimtis, kad vires acquirant eundo (eidami įgauna jėgų): ir kuo didesnis būtų nuolydis, tuo didesnis būtų greitis.

SAL. Bet jei kas nors norėtų, kad tas rutulys judėtų į viršų tuo pačiu paviršiumi, ar tikite, kad jis ten riedėtų?

SIMPL. Savaime ne, bet nebent užtemptas arba su jėga užmestas.

SAL. O jei jis būtų pastumtas kokiu nors jėga suteiktu impulsu, koks ir kokio dydžio būtų jo judėjimas?

SIMPL. Judėjimas vis silpnėtų ir lėtėtų, nes tai prieštarauja gamtai, ir būtų ilgesnis ar trumpesnis priklausomai nuo didesnio ar mažesnio impulso ir nuo didesnio ar mažesnio statumo.

SAL. Taigi iki šiol man atrodo, kad jūs man paaiškinote judančio kūno atsitikimus ant dviejų skirtingų plokštumų; ir kad nuožulnioje plokštumoje sunkus kūnas savaime leidžiasi žemyn ir nuolat greitėja, o norint jį išlaikyti ramybėje, reikia naudoti jėgą; bet ant kylančios plokštumos reikia jėgos norint jį užstumti ir taip pat norint jį ten sustabdyti, ir kad jam suteiktas judesys nuolat mažėja, kol galiausiai išnyksta. Dar daugiau sakote, kad vienu ir kitu atveju skirtumas atsiranda dėl to, ar plokštumos nuolydis arba statumas yra didesnis ar mažesnis; taip, kad esant didesniam pasvyrimui seka didesnis greitis, ir, priešingai, ant kylančios plokštumos tas pats kūnas, varomas tos pačios jėgos, juda tuo didesniu atstumu, kuo pakilimas yra mažesnis. Dabar pasakykite man, kas nutiktų tam pačiam kūnui ant paviršiaus, kuris nebūtų nei kylantis, nei besileidžiantis.

SIMPL. Čia man reikia šiek tiek pagalvoti apie atsakymą. Nesant nuolydžio, negali būti natūralaus polinkio judėti, o nesant statumo, negali būti pasipriešinimo būti judinamam, taigi susidarytų abejingumas tarp polinkio ir pasipriešinimo judėjimui: tad man atrodo, kad jis ten turėtų natūraliai likti stovėti. Bet aš esu užuomarša, nes ne taip seniai ponas Sagredas man leido suprasti, kad taip ir nutiktų.

SAL. Taip ir tikiu, jei kas nors jį ten padėtų nejudantį; bet jei jam būtų suteiktas impulsas į kurią nors pusę, kas nutiktų?

SIMPL. Sektų judėjimas į tą pusę.

SAL. Bet kokios rūšies judėjimas? Nuolat greitėjantis, kaip nuožulniose plokštumose, ar paeiliui lėtėjantis, kaip kylančiose?

SIMPL. Aš čia nematau priežasties nei greitėjimui, nei lėtėjimui, nes nėra nei nuolydžio, nei statumo.

SAL. Taip. Bet jei nebūtų priežasties lėtėjimui, juo labiau neturėtų būti priežasties ramybei: taigi kiek laiko, jūsų manymu, tas kūnas tęstų judėjimą?

SIMPL. Tiek, kiek tęstųsi to nei stataus, nei nuožulnaus paviršiaus ilgis.

SAL. Vadinasi, jei tokia erdvė būtų neribota, judėjimas joje taip pat būtų be ribų, t. y. amžinas?

SIMPL. Man atrodo, kad taip, jei kūnas būtų iš medžiagos, kuri gali išlikti.

SAL. Tai jau buvo priimta kaip prielaida, kai sakyta, kad pašalinamos visos atsitiktinės ir išorinės kliūtys, o kūno trapumas šiame faktiniame atvejyje yra viena iš atsitiktinių kliūčių. Pasakykite man dabar: kokią laikote priežastį to, kad tas rutulys savaime juda nuožulnia plokštuma, o ne, be prievartos, aukštyn?

SIMPL. Todėl, kad sunkių kūnų polinkis yra judėti link Žemės centro, ir tik per prievartą – aukštyn link apskritimo; o pasvirusi plokštuma yra ta, kuri priartina prie centro, o kylanti – nutolina.

SAL. Vadinasi, paviršius, kuris turėtų būti nei besileidžiantis, nei kylantis, visose savo dalyse turėtų būti vienodai nutolęs nuo centro. Bet ar pasaulyje yra kokių nors tokių paviršių?

SIMPL. Jų netrūksta: štai mūsų Žemės rutulio paviršius, jei tik jis būtų gerai nupoliruotas, o ne, koks yra dabar, grublėtas ir kalnuotas; bet yra vandens paviršius, kai jis ramus ir tykus.

SAL. Vadinasi, laivas, kuris juda per jūros ramumą, yra vienas iš tų judančių kūnų, kurie slysta vienu iš tų paviršių, kurie nėra nei besileidžiantys, nei kylantys, ir todėl yra pasirengęs, pašalinus visas atsitiktines ir išorines kliūtis, judėti su kartą gautu impulsu nenutrūkstamai ir tolygiai.

SIMPL. Atrodo, kad taip turi būti.

SAL. O tas akmuo, kuris yra stiebo viršūnėje, ar jis nejuda, nešamas laivo, taip pat apskritimo perimetru aplink centrą, ir dėl to – jam neištrinamu judesiu, pašalinus išorines kliūtis? Ir ar šis judesys nėra toks pat greitas, kaip laivo?

SIMPL. Iki šiol viskas eina gerai. Bet kas toliau?

SAL. Mielu noru padarykite paskutinę išvadą pats, jei pats supratote visas prielaidas.

SIMPL. Jūs norite pasakyti kaip paskutinę išvadą, kad tas akmuo, judėdamas jam neištrinamai įspaustu judesiu, neketina jo palikti, priešingai, ketina sekti paskui laivą ir galiausiai nukristi toje pačioje vietoje, kur krenta, kai laivas stovi; ir taip aš irgi sakau, kad nutiktų, jei nebūtų išorinių kliūčių, kurios sutrikdytų akmens judėjimą po to, kai jis paleidžiamas į laisvę: o tų kliūčių yra dvi; viena yra tai, kad judantis kūnas yra nepajėgus perskrosti oro vien savo impulsu, kai jam pritrūksta irklų jėgos, kurios dalyviu jis buvo kaip laivo dalis, kol buvo ant stiebo; kita yra naujas kritimo žemyn judesys, kuris visgi turi trukdyti kitam progresyviam judesiui.

SAL. Dėl oro kliūties, aš jos neneigiu; ir jei krentantis objektas būtų lengva medžiaga, pavyzdžiui, plunksna ar vilnos kuokštas, lėtėjimas būtų labai didelis; bet sunkiame akmenyje jis yra labai mažas: ir jūs pats ką tik sakėte, kad smarkiausio vėjo jėgos nepakanka pajudinti iš vietos didelio akmens; tad pagalvokite, ką padarys ramus oras, sutiktas akmens, ne greitesnio už visą laivą. Vis dėlto, kaip sakiau, pripažįstu jums šį mažą efektą, kuris gali priklausyti nuo tokios kliūties; lygiai taip pat žinau, kad jūs pripažinsite man, jog jei oras judėtų tokiu pačiu greičiu kaip laivas ir akmuo, kliūtis būtų visiškai nulinė. Dėl kito, atsirandančio judesio žemyn, pirmiausia yra akivaizdu, kad šie du, sakau, sukamasis aplink centrą ir tiesusis link centro, nėra vienas kitam priešingi, nei naikinantys vienas kitą, nei nesuderinami, nes, kiek tai liečia judantį kūną, jis neturi jokio pasipriešinimo tokiam judesiui: juk jau jūs pats pripažinote, kad pasipriešinimas yra prieš judėjimą, kuris tolina nuo centro, o polinkis – link judėjimo, kuris artina prie centro; iš ko būtinai seka, kad judėjimui, kuris nei artina, nei tolina nuo centro, kūnas neturi nei pasipriešinimo, nei polinkio, ir, pasekoje, nėra priežasties mažėti jame įspaustai galiai: ir kadangi varomoji priežastis nėra viena, kuri dėl naujo veiksmo turėtų nusilpti, bet yra dvi tarpusavyje atskiros, iš kurių sunkumas rūpinasi tik traukti kūną į centrą, o įspaustoji galia – vesti jį aplink centrą, nelieka jokios progos trukdymui.

SIMPL. Samprotavimas iš pažiūros tikrai yra gana tikėtinas, bet iš esmės šiek tiek drumstamas tam tikros kliūties, kurią sunku įveikti. Jūs visoje eigoje padarėte prielaidą, kuri peripatetikų mokyklos nebus lengvai pripažinta, nes ji labai prieštarauja Aristoteliui: ir tai yra laikymas žinomu ir akivaizdžiu dalyku, kad sviedinys (proietto), atskirtas nuo sviedėjo (proiciente), tęsia judėjimą dėl galios, kurią jam įspaudė tas pats sviedėjas; ši įspaustoji galia (virtù impressa) peripatetikų filosofijoje yra tokia pat nekenčiama, kaip kokio nors atributo perėjimas iš vieno subjekto į kitą: šioje filosofijoje laikomasi nuomonės, kaip, manau, jums žinoma, kad sviedinį neša terpė, kuri mūsų atveju yra oras; ir todėl, jei tas akmuo, paleistas nuo stiebo viršūnės, turėtų sekti paskui laivo judėjimą, reikėtų priskirti tokį efektą orui, o ne jam įspaustai galiai: bet jūs darote prielaidą, kad oras neseka paskui laivo judėjimą, bet yra ramus. Be to, tas, kuris jį numeta, neturi jo sviesti ar suteikti jam impulso ranka, bet turi tiesiog atgniaužti ranką ir jį paleisti: ir taip, nei dėl sviedėjo įspaustos galios, nei dėl oro pagalbos, akmuo negalės sekti laivo judėjimo, ir todėl liks atsilikęs.

SAL. Man atrodo, suprantu iš jūsų kalbos, kad jei akmuo nėra stumiamas žmogaus rankos, jo judėjimas niekaip netampa sviedimu.

SIMPL. To negalima tiksliai vadinti sviedimo judesiu.

SAL. Vadinasi, tai, ką Aristotelis sako apie judėjimą, judantį kūną ir sviedinių variklį, neturi nieko bendra su mūsų tikslu; o jei neturi nieko bendra, kodėl tai pateikiate?

SIMPL. Pateikiu tai dėl tos įspaustosios galios, jūsų įvardytos ir įvestos, kuri, neegzistuodama pasaulyje, negali nieko veikti, nes non entium nullae sunt operationes (neesančių dalykų veikimai yra nuliniai); ir todėl ne tik sviedinių judėjimui, bet ir bet kuriam kitam, kuris nėra natūralus, reikia priskirti judėjimo priežastį terpei, į kurią nebuvo tinkamai atsižvelgta; ir todėl tai, kas pasakyta iki šiol, lieka neveiksminga.

SAL. Na, tebūnie. Bet pasakykite man: kadangi jūsų prieštaravimas visiškai remiasi įspaustosios galios nebuvimu, jei aš jums įrodysiu, kad terpė neturi nieko bendra su sviedinių judėjimo tęsimu po to, kai jie atskirti nuo sviedėjo, ar paliksite egzistuoti įspaustąją galią, ar imsitės kokio kito išpuolio jai sunaikinti?

SIMPL. Pašalinus terpės veikimą, nematau, kad būtų galima griebtis ko nors kito, kaip tik judintojo įspaustosios galios.

SAL. Bus gerai, siekiant kiek įmanoma pašalinti priežastis ginčams tęstis be galo, kad jūs kiek įmanoma aiškiau išdėstytumėte, koks yra terpės veikimas tęsiant sviedinio judėjimą.

SIMPL. Sviedėjas turi akmenį rankoje; jis greitai ir su jėga judina ranką, kurios judesiu juda ne tik akmuo, bet ir aplinkinis oras, todėl akmuo, paleistas iš rankos, atsiduria ore, kuris jau juda su impulsu, ir yra to oro nešamas: nes jei oras neveiktų, akmuo kristų iš rankos prie sviedėjo kojų.

SAL. Ir jūs buvote toks patiklus, kad leidote save įtikinti šiomis tuštybėmis, kai savyje turėjote jutimus jas paneigti ir suprasti tiesą? Todėl pasakykite man: tas didelis akmuo ir tas artilerijos sviedinys, kuris, padėtas tiesiog ant stalo, likdavo nejudantis prieš bet kokį smarkų vėją, kaip jūs ką tik tvirtinote, – jei tai būtų buvęs kamštinis rutulys ar tiek pat medvilnės, ar tikite, kad vėjas būtų jį pajudinęs iš vietos?

SIMPL. Netgi tikrai žinau, kad būtų jį nunešęs, ir tuo greičiau, kuo lengvesnė būtų buvusi medžiaga; nes dėl to matome, kad debesys yra nešami greičiu, lygiu paties vėjo, kuris juos stumia, greičiui.

SAL. O vėjas, kas tai yra?

SIMPL. Vėjas apibrėžiamas kaip ne kas kita, kaip judantis oras.

SAL. Vadinasi, judantis oras daug greičiau ir didesniu atstumu perneša labai lengvas medžiagas nei labai sunkias?

SIMPL. Be abejo.

SAL. Bet jei jūs turėtumėte ranka sviesti akmenį, o po to medvilnės kuokštą, kuris judėtų greičiau ir toliau?

SIMPL. Akmuo – nepalyginamai toliau; o medvilnė man nukristų po kojomis.

SAL. Bet jei tai, kas judina sviedinį po to, kai jis paleidžiamas iš rankos, yra ne kas kita, kaip rankos išjudintas oras, ir judantis oras lengviau stumia lengvas medžiagas nei sunkias, kaip tad medvilnės sviedinys nenuskrieja toliau ir greičiau už akmeninį? Reikia pripažinti, kad akmenyje lieka kažkas, be oro judėjimo. Be to, jei nuo tos sijos kabėtų dvi vienodo ilgio virvelės, ir vienos gale būtų prikabintas švininis rutulys, o kitos – medvilninis, ir abu būtų vienodai atitraukti nuo statmens, o tada paleisti laisvai, nėra abejonės, kad vienas ir kitas judėtų link statmens, ir stumiami savo impulso jį praeitų tam tikru atstumu, ir tada ten sugrįžtų. Bet kuris iš šių dviejų svyruoklių, jūsų manymu, ilgiau tęstų judėjimą prieš sustodamas vertikaliai?

SIMPL. Švininis rutulys suvaikščios pirmyn ir atgal tūkstantį kartų, o medvilninis – du ar tris daugiausiai.

SAL. Taigi tas impulsas ir tas judrumas, kokia bebūtų jo priežastis, ilgiau išsilaiko sunkiose medžiagose nei lengvose. Dabar pereinu prie kito punkto ir klausiu jūsų: kodėl oras dabar nenuneša to citrinmedžio vaisiaus, kuris yra ant to stalo?

SIMPL. Todėl, kad pats oras nejuda.

SAL. Vadinasi, reikia, kad sviedėjas suteiktų judesį orui, kuriuo šis vėliau judintų sviedinį. Bet jei tokios galios negalima įspausti, nes negalima priversti atributo pereiti iš vieno subjekto į kitą, kaip ji gali pereiti iš rankos į orą? Argi oras nėra kitas subjektas nei ranka?

SIMPL. Atsakoma, kad oras, nebūdamas nei sunkus, nei lengvas savo regione, yra pasiruošęs labai lengvai priimti bet kokį impulsą ir jį taip pat išlaikyti.

SAL. Bet jei svyruoklės mums ką tik parodė, kad judantis kūnas, kuo mažiau turi sunkumo, tuo mažiau yra tinkamas išlaikyti judėjimą, kaip gali būti, kad oras, kuris ore neturi jokio sunkumo, vienas pats išlaikytų gautą judesį? Aš tikiu, ir žinau, kad jūs taip pat dabar tikite, jog vos tik sustoja ranka, sustoja ir oras aplink ją. Eikime į kambarį ir su rankšluosčiu kiek įmanoma labiau sujudinkime orą, o sustabdžius audeklą, įneškime į kambarį mažą uždegtą žvakutę arba paleiskime skraidantį aukso lapelį; iš ramaus vieno ir kito plevenimo jūs suprasite, kad oras nedelsiant grįžo į ramybę. Aš galėčiau pateikti jums tūkstantį bandymų, bet kur nepakaktų vieno iš šių, gydymą būtų galima laikyti visiškai beviltišku.

SAGR. Kai šaunama strėlė prieš vėją, koks neįtikėtinas dalykas, kad tas oro siūlelis, pastumtas lanko templės, eitų nepaisydamas stichijos, lydėdamas strėlę! Bet aš taip pat norėčiau sužinoti vieną detalę iš Aristotelio, dėl kurios prašau pono Simplicijų pamaloninti mane atsakymu. Kai tuo pačiu lanku būtų iššautos dvi strėlės, viena smaigaliu į priekį įprastu būdu, o kita skersai, t. y. paguldžius ją išilgai ant templės ir taip ištemptą iššovus, norėčiau žinoti, kuri iš jų nuskrietų toliau. Būkite malonus atsakyti, nors galbūt klausimas jums pasirodys greičiau juokingas nei kitoks; ir atleiskite man, nes aš, kuris turiu, kaip matote, gana storą galvą, savo spekuliacijomis aukščiau nepakilu.

SIMPL. Aš niekada nemačiau šaudant strėles skersai: vis dėlto manau, kad skersa nenuskrietų nė dvidešimtosios dalies to, ką ji nuskrieja smaigaliu į priekį.

SAGR. Ir kadangi aš maniau tą patį, būtent iš čia man kilo proga suabejoti Aristotelio žodžiais ir patirtimi. Nes, kalbant apie patirtį, jei aš ant to stalo padėsiu dvi strėles tuo metu, kai pučia stiprus vėjas, vieną padėtą pavėjui, o kitą skersai, vėjas greitai nuneš šią ir paliks gulėti aną: ir atrodo, kad tas pats turėtų nutikti, jei Aristotelio doktrina būtų teisinga, su dviem iššautomis lanku; kadangi skersinė yra varoma didelio kiekio oro, išjudinto templės, t. y. tokio kiekio, koks yra visas jos ilgis, tuo tarpu kita strėlė negauna impulso iš daugiau oro, nei yra tas mažytis jos storio apskritimas: ir aš negaliu įsivaizduoti tokio skirtumo priežasties, ir norėčiau ją sužinoti.

SIMPL. Priežastis man atrodo gana akivaizdi, ir ji yra ta, kad strėlė, šauta smaigaliu, turi prasiskverbti pro mažą kiekį oro, o kita turi jo praskirti tiek, koks yra visas jos ilgis.

SAGR. Vadinasi, iššautos strėlės turi skrosti orą? O, bet jei oras eina kartu su jomis, netgi yra tas, kuris jas veda, koks gali būti skverbimasis? Ar nematote, kad tokiu būdu reikėtų, jog strėlė judėtų didesniu greičiu nei oras? Ir kas suteikia strėlei šį didesnį greitį? Ar norėsite pasakyti, kad oras jai suteikia greitį, didesnį už savo paties? Taigi supraskite, pone Simplicijau, kad reikalas vyksta tiksliai atvirkščiai, nei sako Aristotelis, ir kad tiek pat klaidinga yra tai, jog terpė suteikia judesį sviediniui, kiek tiesa yra tai, jog tik ji viena jam sudaro kliūtį: ir tai supratę, be vargo suprasite, kad kai oras tikrai juda, daug geriau neša su savimi strėlę skersai nei išilgai, nes daug oro ją stumia toje padėtyje, ir labai mažai šioje; bet šaunant lanku, kadangi oras stovi vietoje, skersa strėlė, atsitrenkdama į daug oro, yra labai stabdoma, o kita, smaigaliu, labai lengvai įveikia mažiausio oro kiekio, kuris jai priešinasi, kliūtį.

SAL. Kiek daug teiginių aš pastebėjau Aristotelio raštuose (kalbant visada apie gamtos filosofiją), kurie yra ne tik klaidingi, bet klaidingi taip, kad diametraliai priešingas jiems teiginys yra teisingas, kaip nutinka su šiuo! Bet tęsiant mūsų tikslą, manau, kad ponas Simplicijus lieka įtikintas, jog matant akmenį visada krentant toje pačioje vietoje, negalima spėlioti apie laivo judėjimą ar stovėjimą; ir jei to, kas pasakyta iki šiol, jam nepakaktų, viduryje yra patirtis, kuri jį galės visiškai užtikrinti: kurioje patirtyje, daugiausia, ką jis galėtų pamatyti, būtų krentančio kūno atsilikimas, jei jis būtų iš gana lengvos medžiagos ir oras nesektų laivo judėjimo; bet kai oras judėtų lygiai tokiu pat greičiu, jokio įsivaizduojamo skirtumo nebūtų rasta nei šiame, nei kokiame nors kitame bandyme, kaip vėliau ketinu jums pasakyti. Tad, kai šiuo atveju nematyti jokio skirtumo, ko reikia tikėtis pamatyti akmenyje, krentančiame nuo bokšto viršūnės, kur sukimasis ratu akmeniui yra ne atsitiktinis ir pašalinis, bet natūralus ir amžinas, ir kur oras tiksliai seka bokšto judėjimą, o bokštas – Žemės rutulio judėjimą? Ar turite, pone Simplicijau, ką nors kita atsakyti į šią detalę?

SIMPL. Nieko kito, išskyrus tai, kad kol kas nematau įrodyto Žemės judrumo.

SAL. Nei aš taip pat nepretendavau jį įrodyti, bet tik parodyti, kaip iš oponentų pateikto bandymo kaip nejudamumo argumento negalima nieko išpešti; lygiai taip pat, kaip tikiuosi parodyti apie kitus.

SAGR. Prašau, pone Salviati, prieš pereinant prie ko kita, leiskite man iškelti aikštėn tam tikrą sunkumą, kuris sukosi mano vaizduotėje, kol jūs su tokia ramybe smulkmeniškai aiškinote ponui Simplicijui šį laivo bandymą.

SAL. Mes esame čia tam, kad samprotautumėme, ir gerai, kad kiekvienas iškelia jam kylančius sunkumus, nes tai yra kelias į tiesos pažinimą. Tad sakykite.

SAGR. Jei tiesa, kad impulsas, kuriuo juda laivas, lieka neištrinamai įspaustas akmenyje po to, kai šis atsiskiria nuo stiebo, ir jei be to tiesa, kad šis judėjimas nesudaro kliūties ar lėtėjimo tiesiam judėjimui žemyn, kuris akmeniui yra natūralus, privalo sekti nuostabus efektas gamtoje. Tarkime, laivas stovi, ir akmens kritimo laikas nuo stiebo viršūnės yra du pulso tvinksniai: tada tegul laivas juda, ir iš tos pačios vietos paleidžiamas tas pats akmuo, kuris, pagal tai, kas pasakyta, vis tiek užtruks du tvinksnius, kol pasieks apačią, per kurį laiką laivas bus nuplaukęs, pavyzdžiui, dvidešimt uolekčių, taigi tikrasis akmens judėjimas bus skersinė linija, daug ilgesnė už pirmąją tiesią ir statmeną, kuri yra tik stiebo ilgis: vis dėlto rutulys ją bus įveikęs per tą patį laiką. Įsivaizduokime vėl, kad laivo judėjimas daug labiau pagreitėja, taip, kad akmuo krisdamas turės įveikti dar ilgesnę skersinę liniją nei anoji; ir žodžiu, didinant laivo greitį kiek tik norima, krentantis akmuo brėš savo skersines linijas vis ilgesnes ir ilgesnes, ir vis dėlto visas jas įveiks per tuos pačius du pulso tvinksnius. Ir pagal šį panašumą, jei bokšto viršūnėje būtų gulsčiai nutaikyta kulevrina ir ja būtų šaudoma tiesiais šūviais (tiri di punto bianco), t. y. lygiagrečiai horizontui, tai, kad ir kokį mažą ar didelį užtaisą įdėtumėte į pabūklą, taip, kad sviedinys nukristų tai už tūkstančio uolekčių, tai už keturių tūkstančių, tai už šešių tūkstančių, tai už dešimties tūkstančių ir t.t., visi šie šūviai būtų atlikti per tarpusavyje lygius laikus, ir kiekvienas lygus laikui, kurį sviedinys sugaištų krisdamas nuo pabūklo žiočių iki žemės, jei būtų paleistas be jokio kito impulso, tiesiog krentantis statmenai žemyn. Tad atrodo nuostabus dalykas, kad per tą patį trumpą kritimo statmenai iki žemės laiką iš, pavyzdžiui, šimto uolekčių aukščio, tas pats sviedinys, išstumtas ugnies, gali nuskrieti tai keturis šimtus, tai tūkstantį, tai keturis tūkstančius, o tai ir dešimt tūkstančių uolekčių, taip, kad sviedinys visuose tiesiuose šūviuose išsilaikytų ore visada vienodą laiką.

SAL. Šis svarstymas dėl savo naujumo yra labai gražus, ir jei efektas tikras, jis yra nuostabus: o dėl jo tiesos aš neabejoju; ir jei nebūtų atsitiktinės oro kliūties, aš laikyčiau tvirtu dalyku, kad jei sviediniui išlekiant iš pabūklo būtų leista kitam nukristi iš to paties aukščio tiesiai žemyn, abu pasiektų žemę tą pačią akimirką, net jei anas būtų nuskriejęs dešimties tūkstančių uolekčių atstumą, o šis tik šimtą; turint omenyje, kad Žemės plokštuma būtų lygi, ką dėl tikrumo būtų galima šaudyti virš kokio nors ežero. O kliūtis, kuri galėtų kilti dėl oro, pasireikštų lėtinant labai greitą šūvio judėjimą. Dabar, jei jums taip patinka, pereikime prie kitų argumentų sprendimo, nes ponas Simplicijus lieka (kiek manau) gerai supratęs šio pirmojo, paimto iš krentančiųjų iš viršaus į apačią, niekinį vertingumą.

SIMPL. Aš nejaučiu, kad man būtų pašalintos visos abejonės; ir galbūt tai mano trūkumas, kad nesu tokios lengvos ir greitos nuovokos kaip ponas Sagredas. Ir man atrodo, kad jei šis judėjimas, kurio dalį gavo akmuo, kol buvo ant laivo stiebo, turėtų, kaip sakote, neištrinamai jame išlikti net ir po to, kai jis atskirtas nuo laivo, reikėtų, kad panašiai, jei kas nors, būdamas ant greitai lekiančio žirgo, išmestų iš rankos rutulį, šis, nukritęs ant žemės, tęstų savo judėjimą ir sektų žirgo bėgimą, neatsilikdamas nuo jo: kurio efekto, manau, nematyti, nebent tas, kas yra ant žirgo, mestų jį su jėga bėgimo kryptimi; bet be šito, manau, jis liks ant žemės ten, kur atsitrenks.

SAL. Manau, kad jūs labai klystate, ir esu tikras, kad bandymas jums parodys priešingai, ir kad rutulys, pasiekęs žemę, bėgs kartu su žirgu ir neatsiliks nuo jo, nebent tiek, kiek kelio nelygumas ir gruoblėtumas jam trukdys: ir priežastis man atrodo gana aiški. Juk, jei jūs, stovėdamas vietoje, ridentumėte žeme tą patį rutulį, argi jis netęstų judėjimo ir už jūsų rankos ribų? Ir tuo ilgesniu atstumu, kuo paviršius būtų lygesnis, taip, kad, pavyzdžiui, ant ledo jis riedėtų labai toli?

SIMPL. Dėl to nėra abejonių, jei aš jam suteikiu impulsą ranka; bet kitu atveju daroma prielaida, kad tas, kas yra ant žirgo, jį tik paleidžia kristi.

SAL. Taip aš ir noriu, kad vyktų. Bet kai jūs jį metate ranka, kas gi lieka rutulyje, kai jis išsprūsta jums iš rankos, jei ne jūsų rankos sukurtas judesys, kuris, jame išsaugotas, toliau veda jį į priekį? Dabar, koks skirtumas, ar tas impulsas rutuliui suteiktas labiau jūsų rankos, ar žirgo? Kol esate ant žirgo, argi jūsų ranka, ir atitinkamai rutulys, nebėga taip pat greitai, kaip pats žirgas? Žinoma, taip; vadinasi, tik atgniaužus ranką, rutulys pajuda su judesiu, jau gautu ne iš jūsų rankos per jūsų atskirą judesį, bet iš judesio, priklausančio nuo paties žirgo, kuris perduodamas jums, rankai, plaštakai ir galiausiai rutuliui. Priešingai, noriu pasakyti jums daugiau: kad jei tas asmuo bėgdamas mes ranka rutulį priešingai bėgimui, šis, pasiekęs žemę, kartais, nors ir sviestas priešingai, vis tiek seks žirgo bėgimą, o kartais liks vietoje ant žemės, ir judės priešingai bėgimui tik tada, kai iš rankos gautas judesys greičiu viršys bėgimo greitį. Ir tai yra tuštybė tų, kurie sako, kad raitelis gali mesti ietį į orą bėgimo kryptimi, ir su žirgu ją sekti, pasivyti ir galiausiai pagauti: sakau, tuštybė, nes norint, kad sviedinys grįžtų į rankas, reikia jį mesti į viršų, lygiai taip pat, kaip jei žmogus stovėtų vietoje; nes, tebūnie bėgimas koks norima greitas, jei tik jis tolygus ir sviedinys nėra labai lengvas daiktas, jis visada nukris į sviedėjo rankas, kad ir kiek aukštai būtų išmestas.

SAGR. Iš šios doktrinos aš sužinau keletą gana įdomių problemų šių sviedinių tema; pirmoji iš jų turėtų pasirodyti labai keista ponui Simplicijui. Ir problema yra ši: aš sakau, kad įmanoma, jog paprasčiausiai paleistas kristi rutulys žmogaus, kuris bet kokiu būdu greitai bėga, pasiekęs žemę, ne tik seks to žmogaus bėgimą, bet jį gerokai pralenks; ši problema susijusi su kita, kad judantis kūnas, sviedėjo paleistas virš horizonto plokštumos, gali įgyti naują greitį, daug didesnį už tą, kurį jam suteikė pats sviedėjas. Šį efektą aš daug kartų su nuostaba stebėjau žiūrėdamas į tuos, kurie žaidžia mėtydami ritinius (ruzzole), kurie, matyti, išsprūdę iš rankos, skrieja oru tam tikru greičiu, kuris vėliau jiems gerokai padidėja pasiekus žemę; ir jei riedėdami atsitrenkia į kokią kliūtį, kuri priverčia juos pašokti į viršų, matyti, kaip oru jie skrieja gana lėtai, o nukritę ant žemės vėl pradeda judėti didesniu greičiu: bet kas dar keisčiau, aš taip pat stebėjau, kad jie ne tik juda visada greičiau žeme nei oru, bet iš dviejų atkarpų, įveiktų žeme, kartais judėjimas antrojoje atkarpoje yra greitesnis nei pirmojoje. Ką čia pasakytų ponas Simplicijus?

SIMPL. Sakyčiau, pirmiausia, kad nesu atlikęs tokio stebėjimo; antra, sakyčiau, kad tuo netikiu; trečia, sakyčiau, kad jei jūs mane tuo įtikintumėte ir demonstratyviai man tai išaiškintumėte, jūs būtumėte didelis demonas.

SAGR. Iš tų Sokrato demonų, o ne iš tų pragaro. Bet jūs vis grįžtate prie to mokymo; aš jums sakau, kad kai žmogus nežino tiesos pats iš savęs, neįmanoma, kad kiti jam ją perduotų; galiu jus išmokyti dalykų, kurie nėra nei tiesa, nei melas, bet tikruosius, t. y. būtinuosius, t. y. tuos, kurie negali būti kitokie, kiekvienas vidutinis protas arba žino pats iš savęs, arba neįmanoma, kad jis juos kada nors sužinotų: ir žinau, kad taip mano ir ponas Salviati. Todėl sakau jums, kad šių problemų priežastis jūs žinote, bet galbūt neatkreipėte dėmesio.

SIMPL. Palikime kol kas šį ginčą, ir leiskite man pasakyti, kad aš nei suprantu, nei žinau šių nagrinėjamų dalykų, ir žiūrėkite, ar pavyks padaryti mane pajėgų suprasti šias problemas.

SAGR. Ši pirmoji priklauso nuo kitos; o ji yra: kodėl nutinka, kad metant ritinį su virvele, jis nuskrieja daug toliau ir atitinkamai su didesne jėga, nei metant paprasta ranka.

SIMPL. Aristotelis taip pat kelia kažkokias problemas apie šiuos sviedinius.

SAL. Taip, ir labai išradingas, ypač tą, kodėl apvalūs ritiniai juda geriau nei kvadratiniai.

SAGR. Ir šito, pone Simplicijau, argi neturėtumėte drąsos sužinoti priežastį be kitų mokymo?

SIMPL. Taip, žinoma, taip; bet palikime juokus.

SAGR. Tiek pat žinote ir šio kito priežastį. Tad pasakykite man: ar žinote, kad daiktas, kuris juda, kai jam trukdoma, sustoja?

SIMPL. Žinau; su sąlyga, kad kliūtis yra pakankama.

SAGR. Ar žinote, kad didesnę kliūtį judančiam kūnui sudaro judėjimas žeme nei oru, nes žemė yra gruoblėta ir kieta, o oras minkštas ir paslankus?

SIMPL. Ir kadangi tai žinau, žinau, kad ritinis judės greičiau oru nei žeme; tad mano žinojimas yra visiškai priešingas tam, ką jūs manėte.

SAGR. Lėčiau, pone Simplicijau. Ar žinote, kad judančio kūno, besisukančio aplink savo centrą, dalyse randami judesiai į visas puses? Taip, kad vienos kyla, kitos leidžiasi, vienos juda į priekį, kitos atgal?

SIMPL. Žinau tai, ir Aristotelis mane to išmokė.

SAGR. Ir kokiu įrodymu? Pasakykite man, prašau.

SIMPL. Jusliniu įrodymu.

SAGR. Vadinasi, Aristotelis leido jums pamatyti tai, ko be jo nebūtumėte pamatę? Argi jis būtų jums paskolinęs savo akis? Jūs norėjote pasakyti, kad Aristotelis jums tai pasakė, atkreipė dėmesį, priminė, o ne išmokė. Tad kai ritinis, nekeisdamas vietos, sukasi savyje, ne lygiagrečiai, bet stačiai horizontui, kai kurios jo dalys kyla, priešingos leidžiasi, viršutinės eina į vieną pusę, apatinės į priešingą. Įsivaizduokite dabar ritinį, kuris, nekeisdamas vietos, greitai sukasi savyje ir kaba ore, ir kad, šitaip besisukantis, jis paleidžiamas kristi statmenai ant žemės: ar tikite, kad pasiekęs žemę, jis toliau suksis savyje nekeisdamas vietos, kaip anksčiau?

SIMPL. Pone, ne.

SAGR. Bet ką jis darys?

SIMPL. Jis greitai bėgs žeme.

SAGR. Ir į kurią pusę?

SIMPL. Į tą, kur jį neš jo sukimasis.

SAGR. Jo sukimesi yra dalių, t. y. viršutinės, kurios juda priešingai nei apatinės; todėl reikia pasakyti, kurioms jis paklus: nes kalbant apie kylančias ir besileidžiančias dalis, vienos nenusileis kitoms, ir visuma neis nei žemyn, trukdoma žemės, nei aukštyn, būdama sunki.

SIMPL. Ritinis riedės žeme į tą pusę, kur linksta jo viršutinės dalys.

SAGR. O kodėl ne ten, kur linksta priešingos, t. y. tos, kurios liečia žemę?

SIMPL. Todėl, kad tas, kurios ant žemės, stabdo lietimosi šiurkštumas, t. y. pats žemės gruoblėtumas; bet viršutinės, kurios yra retame ir paslankiame ore, yra stabdomos labai mažai arba visai ne, ir todėl ritinis judės jų kryptimi.

SAGR. Taigi tas apatinių dalių kibimas, taip sakant, į žemę lemia, kad jos lieka, ir tik viršutinės stumiamos į priekį.

SAL. Ir todėl, jei ritinis nukristų ant ledo ar kito labai lygaus paviršiaus, jis ne taip gerai riedėtų į priekį, bet galbūt atsitiktinai tęstų sukimąsi vietoje, neįgydamas jokio kito progresyvaus judėjimo.

SAGR. Lengvas dalykas, kad taip nutiktų; bet bent jau ne taip sparčiai riedėtų, kaip krisdamas ant šiek tiek šiurkštaus paviršiaus. Bet tepasako man ponas Simplicijus: kai ritinis, greitai besisukantis savyje, paleidžiamas kristi, kodėl jis nejuda į priekį ir oru, kaip vėliau daro būdamas ant žemės?

SIMPL. Todėl, kad turėdamas orą viršuje ir apačioje, nei šios dalys, nei anos neturi kur įsikibti, ir neturėdamas progos judėti labiau į priekį nei atgal, krenta statmenai.

SAGR. Taigi vien sukimasis savyje, be jokio kito impulso, gali stumti ritinį, kai jis pasiekia žemę, gana greitai. Dabar eikime prie likusios dalies. Ta virvelė, kurią ritinio metikas prisiriša prie rankos, ir kuria, apvyniota aplink ritinį, jis jį traukia, kokį efektą jam daro?

SIMPL. Priverčia jį suktis savyje, kad išsipainiotų iš virvės.

SAGR. Taigi, kai ritinis pasiekia žemę, jis ten atvyksta besisukantis savyje, dėka virvelės. Argi tad jis neturi savyje priežasties judėti greičiau žeme, nei judėjo būdamas ore?

SIMPL. Žinoma, taip: nes ore jis neturėjo kito impulso, kaip tik sviedėjo rankos, ir nors turėjo ir sukimąsi, šis (kaip sakyta) ore visiškai nestumia; bet pasiekus žemę, prie rankos judesio prisideda sukimosi progresija, todėl greitis padvigubėja. Ir jau puikiai suprantu, kad ritiniui atšokus į viršų, jo greitis sumažės, nes jam trūksta riedėjimo pagalbos; o jam vėl nukritus ant žemės, jis ją atgauna, ir todėl vėl ima judėti greičiau nei ore. Man lieka tik suprasti, kad šiame antrame judėjime žeme jis judėtų greičiau nei pirmame, nes taip jis judėtų be galo, vis greitėdamas.

SAGR. Aš nesakiau absoliučiai, kad šis antras judėjimas yra greitesnis už pirmą, bet kad kartais gali nutikti, jog jis būtų greitesnis.

SIMPL. Tai yra tai, ko aš nesuprantu ir ką norėčiau suprasti.

SAGR. Ir tai taip pat žinote pats iš savęs. Tad sakykite man: jei išmestumėte ritinį iš rankos be sukimosi savyje, ką jis darytų atsitrenkęs į žemę?

SIMPL. Nieko, tik liktų ten.

SAGR. Argi negalėtų nutikti taip, kad atsitrenkdamas į žemę jis įgytų judėjimą? Pagalvokite geriau.

SIMPL. Jei mes jo nepaleistume kristi ant kokio nors akmens, turinčio nuolydį, kaip daro vaikai su slystukais (chiose), ir kad atsitrenkęs įžambiai į nuožulnų akmenį įgytų sukimąsi savyje, su kuriuo vėliau tęstų progresyvų judėjimą žeme, nežinočiau, kokiu kitu būdu jis galėtų daryti ką kita, kaip tik sustoti ten, kur atsitrenkė.

SAGR. Štai visgi, kad tam tikru būdu jis gali įgyti naują sukimąsi. Tad kai į viršų pašokęs ritinis krenta atgal žemyn, kodėl jis negali atsitiktinai pataikyti įžambiai į kokį nors į žemę įsmigusį akmenį, turintį nuolydį ta kryptimi, kur yra judėjimas, ir, įgydamas dėl tokio smūgio naują sukimąsi, be to pirminio nuo virvelės, padvigubinti savo judėjimą ir padaryti jį greitesnį, nei jis buvo pirmą kartą atsitrenkiant į žemę?

SIMPL. Dabar suprantu, kad tai lengvai gali nutikti. Ir svarstau, kad jei ritinys būtų priverstas suktis į priešingą pusę, pasiekęs žemę jis sukeltų priešingą efektą, t. y. sukimosi judesys lėtintų sviedėjo judesį.

SAGR. Ir lėtintų, ir kartais visiškai sustabdytų, jei sukimasis būtų gana greitas. Ir iš čia kyla paaiškinimas to efekto, kurį labiau patyrę teniso (palla a corda) žaidėjai atlieka savo naudai, t. y. suklaidinant priešininką „pjaunant“ (trinciar) kamuoliuką (toks yra jų terminas), t. y. atmušant jį įstriža rakete, taip, kad jis įgytų sukimąsi savyje, priešingą sviedimo judesiui; iš ko seka, kad pasiekus žemę, atšokimas, kuris, jei kamuoliukas nesisuktų, eitų link priešininko, suteikdamas jam įprastą laiką jį atmušti, lieka tarsi miręs, ir kamuoliukas prisiploja prie žemės, arba atšoka daug mažiau nei įprastai, ir sutrikdo atmušimo laiką. Dėl to taip pat matyti tie, kurie žaidžia su mediniais rutuliais, kas labiau priartės prie nustatyto ženklo, kai žaidžia akmenuotame ir kliūčių pilname kelyje, dėl ko rutulys galėtų nukrypti tūkstančiais būdų ir visai nejudėti link ženklo: norėdami visų jų išvengti, meta rutulį ne ridendami žeme, bet oru į vietą, lyg turėtų mesti plokščią plokštelę; bet kadangi metant rutulį jis išsprūsta iš rankos su tam tikru sukimu, suteiktu pirštų (kai ranka laikoma po rutuliu, kaip paprastai laikoma), dėl ko rutulys, atsitrenkęs į žemę šalia ženklo, tarp sviedėjo judesio ir sukimosi judesio nuriedėtų gana toli – norėdami, kad jis sustotų, meistriškai suima rutulį, laikydami ranką viršuje, o rutulį apačioje, kuriam išsprūstant pirštai suteikia priešingą sukimąsi, dėl kurio, atsitrenkęs į žemę šalia ženklo, ten sustoja arba parieda tik šiek tiek į priekį. Bet grįžtant prie pagrindinės problemos, kuri buvo priežastis kilti šioms kitoms, sakau, kad įmanoma, jog kažkas, judėdamas labai greitai, išleistų rutulį iš rankos, kuris, pasiekęs žemę, ne tik sektų to asmens judėjimą, bet jį ir pralenktų, judėdamas didesniu greičiu. Ir norėdamas pamatyti tokį efektą, noriu, kad bėgimas būtų vežimo, prie kurio išorinėje pusėje būtų pritvirtinta pasvirusi lenta, taip, kad apatinė dalis būtų link arklių, o viršutinė – link galinių ratų. Dabar, jei didžiausiame vežimo greityje kas nors, esantis viduje, paleis kristi rutulį žemyn tos lentos nuolydžiu, šis, riedėdamas žemyn, įgis sukimąsi savyje, kuris, pridėtas prie vežimo įspausto judesio, neš rutulį žeme daug greičiau nei vežimą: ir jei būtų pritaisyta kita pasvirusi lenta priešingai, būtų galima sušvelninti vežimo judėjimą taip, kad rutulys, nuriedėjęs lenta, pasiekęs žemę liktų nejudantis, o kartais net bėgtų priešingai vežimui. Bet mes per ilgai nukrypome nuo temos; ir jei ponas Simplicijus lieka patenkintas pirmojo argumento prieš Žemės judrumą sprendimu, paimtu iš krentančiųjų statmenai, bus galima pereiti prie kitų.

SAL. Nukrypimai, padaryti iki šiol, nėra tokie svetimi nagrinėjamai temai, kad juos būtų galima vadinti visiškai atskirais nuo jos; be to, samprotavimai priklauso nuo tų dalykų, kurie ima busti vaizduotėje ne vienam, bet trims, kurie be to, diskutuojame savo malonumui, ir nesame įpareigoti to griežtumo, koks būtų to, kuris ex professo (profesionaliai) metodiškai nagrinėtų temą, ketindamas ją ir publikuoti. Nenoriu, kad mūsų poema būtų taip suvaržyta to vieningumo, kad nepaliktų mums atviro lauko epizodams, kurių įterpimui mums turėtų pakakti bet kokio mažo preteksto, ir tarsi mes būtume susirinkę pasakoti pasakų, tebūnie leista man pasakyti tą, kurią man primins išgirdus jūsiškę.

SAGR. Man tai labai patinka: ir kadangi jau esame šioje laisvėje, tebūnie man leista, prieš einant toliau, pasiteirauti jūsų, pone Salviati, ar jums kada nors atėjo į galvą, kokia, galima tikėti, yra linija, brėžiama sunkaus judančio kūno, natūraliai krentančio nuo bokšto viršūnės į apačią; ir jei esate tai apmąstęs, pasakykite man, prašau, savo mintį.

SAL. Aš apie tai kartais pagalvodavau: ir visai neabejoju, kad jei kas nors būtų tikras dėl judėjimo prigimties, kuriuo sunkus kūnas leidžiasi, kad pasiektų Žemės rutulio centrą, ir vėliau sumaišytų jį su bendru sukamuoju paros sukimosi judėjimu, tiksliai rastų, kokios rūšies linija yra ta, kurią judančio kūno sunkio centras brėžia šių dviejų judesių kompozicijoje.

SAGR. Dėl paprasto judėjimo link centro, priklausančio nuo sunkio, manau, kad galima visiškai be klaidos tikėti, jog jis vyksta tiesia linija, kokia būtent ir būtų, jei Žemė būtų nejudanti.

SAL. Dėl šios dalies, ne tik galime tuo tikėti, bet patirtis mus tuo įtikina.

SAGR. Bet kaip patirtis mus tuo įtikina, jei mes niekada nematome kito judėjimo, kaip tik sudėtinį iš dviejų, sukamojo ir žemyn?

SAL. Priešingai, pone Sagredai, mes nematome nieko kito, kaip tik paprastą judėjimą žemyn, nes kitas, sukamasis, bendras Žemei, bokštui ir mums, lieka nepastebimas ir tarsi nulinis, ir mums lieka pastebimas tik tas akmens judėjimas, kuriame mes nedalyvaujame; ir apie šį juslės rodo, kad jis yra tiesia linija, eidamas visada lygiagrečiai pačiam bokštui, kuris ant žemės paviršiaus pastatytas tiesiai ir statmenai.

SAGR. Jūs teisus, ir aš pasirodžiau pernelyg menkas, neprisimindamas tokio lengvo dalyko. Bet kadangi tai labai gerai žinoma, ką dar sakote norįs sužinoti, kad suprastumėte šio judėjimo žemyn prigimtį?

SAL. Nepakanka suprasti, kad jis tiesus, bet reikia žinoti, ar jis tolygus, ar netolygus, t. y. ar jis išlaiko visada tą patį greitį, ar lėtėja, ar greitėja.

SAGR. Jau aišku, kad jis nuolat greitėja.

SAL. Ir to nepakanka, bet reikėtų žinoti, kokia proporcija vyksta toks greitėjimas: problema, kurios iki šiol, manau, nežinojo joks filosofas nei matematikas, nors filosofų, ir ypač peripatetikų, buvo parašyti ištisi ir didžiuliai tomai apie judėjimą.

SIMPL. Filosofai daugiausia užsiima universalijomis; randa apibrėžimus ir bendriausius simptomus, palikdami tam tikras subtilybes ir tam tikrus smulkmeniškumus, kurie yra greičiau įdomybės, matematikams: ir Aristotelis pasitenkino puikiai apibrėždamas, kas yra judėjimas apskritai, o apie vietinį parodė pagrindinius atributus, t. y. kad vienas yra natūralus, kitas prievartinis, kad vienas paprastas, kitas sudėtinis, kad vienas tolygus, kitas greitėjantis; ir dėl greitėjančio pasitenkino pateikdamas greitėjimo priežastį, palikdamas tokio greitėjimo proporcijos tyrimą ir kitus labiau specifinius atsitikimus mechanikui ar kitam žemesniam meistrui.

SAGR. Viskas gerai, mano pone Simplicijau. Bet jūs, pone Salviati, nusileisdamas kartais nuo peripatetinės didybės sosto, ar esate kada nors žaidęs, tirdamas šią sunkių krentančių kūnų judėjimo greitėjimo proporciją?

SAL. Man nebuvo poreikio apie tai galvoti, kadangi Akademikas, mūsų bendras draugas, man jau parodė savo traktatą apie judėjimą, kur tai buvo įrodyta, kartu su daugeliu kitų atsitikimų; bet būtų per didelis nukrypimas, jei dėl to norėtume nutraukti dabartinį pokalbį, kuris ir pats jau yra nukrypimas, ir daryti, kaip sakoma, komediją komedijoje.

SAGR. Sutinku atleisti jus nuo tokio pasakojimo šiuo metu, su sąlyga, kad tai bus vienas iš teiginių, rezervuotų išnagrinėti tarp kitų kitoje atskiroje sesijoje, nes tokia žinia man yra labai trokštama: o tuo tarpu grįžkime prie linijos, kurią brėžia sunkus kūnas, krentantis nuo bokšto viršūnės iki jo pagrindo.

SAL. Kai tiesus judėjimas link Žemės centro būtų tolygus, esant taip pat tolygiam sukamajam judėjimui į rytus, iš abiejų susidarytų judėjimas spiraline linija, viena iš tų, kurias Archimedas apibrėžė savo knygoje apie spirales, kurios atsiranda, kai taškas juda tolygiai tiesia linija, kol ji taip pat tolygiai sukasi apie vieną iš savo galinių taškų, fiksuotą kaip sukimosi centras. Bet kadangi tiesus krentančio sunkaus kūno judėjimas yra nuolat greitėjantis, būtina, kad dviejų judesių kompozicijos linija eitų vis didesne proporcija toldama paeiliui nuo to apskritimo perimetro, kurį būtų nubrėžęs akmens sunkio centras, jei jis būtų visada likęs ant bokšto; ir reikia, kad šis nutolimas pradžioje būtų mažas, netgi minimalus, netgi pats minimaliausias, kadangi besileidžiantis sunkus kūnas, pradėdamas nuo ramybės, t. y. judėjimo žemyn nebuvimo, ir įeidamas į tiesų judėjimą žemyn, privalo pereiti visus lėtumo laipsnius, kurie yra tarp ramybės ir bet kokio greičio, kurių laipsnių yra begalybė, kaip jau ilgai buvo diskutuota ir nuspręsta. Tad esant taip, kad toks yra greitėjimo progresas, ir be to esant tiesa, kad besileidžiantis sunkus kūnas eina link užsibaigimo Žemės centre, reikia, kad jo sudėtinio judėjimo linija būtų tokia, jog ji eitų vis didesne proporcija toldama nuo bokšto viršūnės, arba, geriau sakant, nuo apskritimo perimetro, kurį nubrėžė bokšto viršūnė dėl Žemės sukimosi, bet kad tokie nutolimai būtų mažesni ir mažesni iki begalybės, kuo mažiau ir mažiau judantis kūnas yra nutolęs nuo pirmojo taško, kur jis buvo. Be to, būtina, kad ši tokia sudėtinio judėjimo linija eitų baigtis Žemės centre A. Dabar, padarius šias dvi prielaidas, aš jau aprašiau aplink centrą A su spinduliu AB apskritimą BI, vaizduojantį man Žemės rutulį; ir pratęsdamas spindulį AB į C, aprašiau bokšto aukštį BC, kuris, nešamas Žemės apskritimu BI, savo viršūne brėžia lanką CD; tada padalijęs liniją CA pusiau taške E, su centru E, intervalu EC, aprašau pusapskritimį CIA, apie kurį dabar sakau, kad gana tikėtina, jog galima manyti, kad akmuo, krisdamas nuo bokšto C viršūnės, juda sudėtiniu judesiu iš bendro sukamojo ir savo paties tiesaus. Nes, pažymint apskritime CD keletą lygių dalių CF, FG, GH, HL, ir nuo taškų F, G, H, L brėžiant link centro A tiesias linijas, jų dalys, įsiterpusios tarp dviejų apskritimų CD, BI, mums vaizduos visada tą patį bokštą CB, perneštą Žemės rutulio link DI, kuriose linijose taškai, kur jas kertą pusapskritimio CI lankas, yra vietos, kur laikas nuo laiko atsiduria krentantis akmuo; kurie taškai eina vis didesne proporcija toldami nuo bokšto viršūnės, kas ir lemia tai, kad tiesus judėjimas, atliekamas išilgai bokšto, mums rodosi vis labiau ir labiau greitėjantis. Taip pat matyti, kaip dėl begalinio dviejų apskritimų DC, CI lietimosi kampo smailumo, krentančiojo nutolimas nuo apskritimo CFD, t. y. nuo bokšto viršūnės, pradžioje yra labai mažas, kas reiškia, kad judėjimas žemyn yra labai lėtas, ir vis lėtesnis iki begalybės pagal artumą taškui C, t. y. ramybės būsenai; ir galiausiai suprantama, kaip pabaigoje toks judėjimas eitų baigtis Žemės centre A.

SAGR. Viską puikiai suprantu ir negaliu tikėti, kad krentantis kūnas savo sunkio centru brėžtų kitokią, o ne tokią liniją.

SAL. Bet lėčiau, pone Sagredai; nes aš dar turiu jums pateikti tris savo nedidelius apmąstymus, kurie galbūt jums nebus nemalonūs. Pirmasis iš jų yra tas, kad jei gerai apsvarstysime, judantis kūnas realiai nejuda niekaip kitaip, kaip tik paprastu sukamuoju judesiu, lygiai taip pat, kaip būdamas ant bokšto jis judėjo paprastu sukamuoju judesiu. Antrasis yra dar gražesnis: nes jis nejuda nei kiek daugiau ar mažiau, nei jei būtų nuolat likęs ant bokšto, kadangi lankams CF, FG, GH ir t. t., kuriuos jis būtų įveikęs likdamas visą laiką ant bokšto, yra tiksliai lygūs apskritimo CI lankai, atitinkantys tuos pačius CF, FG, GH ir t. t. Iš to seka trečias stebuklas: kad tikrasis ir realus akmens judėjimas nėra niekaip greitinamas, bet yra visada tolygus ir vienodas, nes visi lygūs lankai, pažymėti apskritime CD, ir juos atitinkantys, pažymėti apskritime CI, yra įveikiami per lygius laikus. Taigi mes tampame laisvi nuo naujų greitėjimo ar kitų judesių priežasčių ieškojimo, nes judantis kūnas, tiek būdamas ant bokšto, tiek nuo jo leisdamasis, visada juda tuo pačiu būdu, t. y. ratu, tuo pačiu greičiu ir tuo pačiu tolygumu. Dabar pasakykite, ką manote apie šią mano keistenybę.

SAGR. Sakau jums, kad negalėčiau pakankamai žodžiais išreikšti, kokia nuostabi ji man atrodo: ir kiek dabar mano protui tai atrodo, netikiu, kad reikalas vyksta kitaip; ir duok Dieve, kad visos filosofų demonstracijos turėtų bent pusę šios tikimybės. Norėčiau visgi, savo visiškam pasitenkinimui, išgirsti įrodymą, kaip tie lankai yra lygūs.

SAL. Įrodymas labai lengvas. Įsivaizduokite, kad nubrėžta ši linija IE; ir kadangi apskritimo CD pusinis skersmuo (spindulys), t. y. linija CA, yra dvigubai didesnis už apskritimo CI spindulį CE, apskritimo ilgis bus dvigubai didesnis už apskritimo ilgį, ir kiekvienas didžiojo apskritimo lankas dvigubas kiekvienam panašiam mažojo lankui, ir atitinkamai didžiojo apskritimo lanko pusė lygi mažojo lankui: ir kadangi kampas CEI, sudarytas mažojo apskritimo centre E ir kuris remiasi į lanką CI, yra dvigubas kampui CAD, sudarytam didžiojo apskritimo centre A, į kurį remiasi lankas CD, vadinasi, lankas CD yra pusė didžiojo apskritimo lanko, panašaus į lanką CI, ir todėl du lankai CD, CI yra lygūs: ir tokiu pačiu būdu bus įrodyta apie visas dalis. Tačiau, kad reikalas, kalbant apie sunkių kūnų leidimąsi, vyksta būtent taip tiksliai, aš kol kas nenoriu tvirtinti; bet pasakysiu, kad jei krentančiojo brėžiama linija nėra būtent ši, ji yra jai be galo artima.

SAGR. Bet aš, pone Salviati, dabar svarstau dar vieną nuostabų dalyką: ir tai yra, kad, esant šiems samprotavimams, tiesus judėjimas nueina visiškai niekais ir gamta niekada juo nesinaudoja, nes netgi tas naudojimas, kuris pradžioje jam buvo suteiktas, t. y. grąžinti į savo vietą integralių kūnų dalis, kai jos atskirtos nuo savo visumos ir yra netinkamoje padėtyje, iš jo atimamas ir priskiriamas sukamajam judėjimui.

SAL. Tai būtinai sektų, jei būtų nuspręsta, kad Žemės rutulys juda ratu, ko aš nepretenduoju, kad būtų padaryta, bet tik iki šiol buvo ir bus einama svarstant priežasčių jėgą, kurias pateikia filosofai Žemės nejudamumui įrodyti: iš kurių šis pirmasis, paimtas iš krentančiųjų statmenai, patiria sunkumų, kuriuos girdėjote; nežinau, kokio svarbumo jie pasirodė ponui Simplicijui, ir todėl, prieš pereinant prie kitų argumentų išbandymo, būtų gerai, jei jis pateiktų, ar turi ką atsakyti priešingai.

SIMPL. Dėl šio pirmojo, prisipažįstu, tikrai girdėjau įvairių subtilybių, apie kurias nebuvau pagalvojęs, ir kadangi jos man naujos, negaliu turėti atsakymų taip greitai paruoštų. Bet šio, paimto iš krentančiųjų statmenai, nelaikau vienu iš stipriausių argumentų už Žemės nejudamumą, ir nežinau, kas nutiks su artilerijos šūviais, o ypač su tais, kurie nukreipti prieš paros judėjimą.

SAGR. Tiek man kėlė nerimą paukščių skrydis, kiek man sunkumų kelia artilerija ir visi kiti aukščiau pateikti bandymai! Bet šie paukščiai, kurie savo noru skraido pirmyn ir atgal ir sukiojasi tūkstančiais būdų, ir, kas svarbiau, ištisas valandas kaba ore, šie, sakau, man jaukia vaizduotę, ir negaliu suprasti, kaip tarp tiek daugybės sukinėjimųsi jie nepameta Žemės judėjimo, arba kaip jie gali suspėti paskui tokį didelį greitį, kuris galiausiai daug kartų viršija jų skrydį.

SAL. Iš tiesų jūsų abejonė ne be pagrindo, ir galbūt pats Kopernikas neturėjo rasti sprendimo, kuris jį visiškai tenkintų, ir todėl galbūt apie tai nutylėjo; nors ir nagrinėdamas kitas priešingas priežastis buvo gana glaustas, manau, dėl proto didybės, ir remdamasis didesniais bei aukštesniais apmąstymais, kaip kad liūtai mažai juda dėl įkyraus mažų šuniukų lojimo. Tad pasiliksime paukščių klausimą pabaigai, o tuo tarpu stengsimės patenkinti poną Simplicijų kituose, rodydami jam įprastu būdu, kad jis pats turi sprendimus rankose, nors to ir nepastebi. Ir pradedant nuo tolimų šūvių, atliktų tuo pačiu pabūklu, paraku ir sviediniu, vienu į rytus, kitu į vakarus, tepasako man, kas jį verčia tikėti, kad šūvis į vakarus (jei Žemės rutulys suktųsi paros sukimusi) turėtų pavykti daug ilgesnis už kitą į rytus.

SIMPL. Taip tikėti mane verčia tai, kad šaunant į rytus sviedinys, kol yra už artilerijos ribų, yra sekamas pačios artilerijos, kuri, nešama Žemės, taip pat greitai bėga į tą pačią pusę, todėl sviedinio kritimas ant žemės būna netoli nuo pabūklo. Priešingai, šaunant į vakarus, prieš sviediniui atsitrenkiant į žemę, pabūklas gerokai atsitraukia į rytus, todėl tarpas tarp sviedinio ir pabūklo, t. y. šūvis, atrodys ilgesnis už kitą tiek, koks bus buvęs artilerijos, t. y. Žemės, bėgimas per tą laiką, kol abu sviediniai buvo ore.

SAL. Aš norėčiau, kad mes rastume kokį nors būdą atlikti bandymą, atitinkantį šių sviedinių judėjimą, kaip anas laivo bandymas atitiko krentančiųjų iš viršaus į apačią judėjimą, ir galvoju apie būdą.

SAGR. Manau, kad gana tinkamas bandymas būtų paimti atvirą vežimaitį ir jame įtaisyti arbaletą didelėms strėlėms vidutiniu pakėlimu, kad šūvis pavyktų didžiausias iš visų, ir kol arkliai bėga, šauti vieną kartą į tą pusę, kur bėgama, o po to kitą į priešingą, labai gerai pažymint, kur yra vežimas tą laiko akimirką, kai strėlė įsminga į žemę, tiek viename, tiek kitame šūvyje; nes taip bus galima tiksliai pamatyti, kiek vienas pavyksta didesnis už kitą.

SIMPL. Man atrodo, kad toks bandymas labai tinkamas; ir neabejoju, kad šūvis, t. y. tarpas tarp strėlės ir vietos, kur yra vežimas tą akimirką, kai strėlė įsminga į žemę, bus daug mažesnis, kai šaunama vežimo bėgimo kryptimi, nei kai šaunama priešingai. Tarkime, pavyzdžiui, pats šūvis savaime yra trys šimtai uolekčių, o vežimo bėgimas per tą laiką, kol strėlė yra ore, tebūnie šimtas uolekčių: vadinasi, šaunant bėgimo kryptimi, iš trijų šimtų šūvio uolekčių vežimaitis įveikia šimtą, todėl strėlei atsitrenkus į žemę tarpas tarp jos ir vežimo bus tik du šimtai uolekčių; bet priešingai, kitame šūvyje, vežimui bėgant priešingai strėlei, kai strėlė bus įveikusi savo tris šimtus uolekčių, o vežimas savo šimtą kitų priešingai, susidaręs atstumas bus keturi šimtai uolekčių.

SAL. Ar būtų koks nors būdas padaryti, kad šie šūviai pavyktų lygūs?

SIMPL. Aš nežinočiau kito būdo, kaip tik priversti vežimą stovėti.

SAL. Tai žinoma: bet aš klausiu, verčiant vežimą bėgti visu greičiu.

SIMPL. Nebent kas nors sustiprintų lanką šaunant pagal bėgimą, o po to susilpnintų šaudamas prieš bėgimą.

SAL. Štai, vadinasi, visgi yra kažkoks kitas būdas. Bet kiek reikėtų jį labiau sustiprinti ir kiek po to susilpninti?

SIMPL. Mūsų pavyzdyje, kur darėme prielaidą, kad lankas šauna tris šimtus uolekčių, reikėtų šūviui bėgimo kryptimi jį sustiprinti taip, kad šautų keturis šimtus uolekčių, o kitam susilpninti tiek, kad nešautų daugiau nei du šimtus, nes taip vienas ir kitas šūvis pavyktų trijų šimtų uolekčių santykyje su vežimu, kuris su savo šimto uolekčių bėgimu, atimdamas jas iš keturių šimtų šūvio ir pridėdamas prie dviejų šimtų šūvio, abu juos suvestų į tris šimtus.

SAL. Bet kokį efektą strėlei daro didesnis ar mažesnis lanko stiprumas?

SIMPL. Stiprus lankas ją išstumia didesniu greičiu, o silpnesnis – mažesniu; ir ta pati strėlė nuskrieja tiek toliau vieną kartą nei kitą, kiek didesniu greičiu ji išeina iš templės vieną kartą nei kitą.

SAL. Taigi, norint padaryti, kad strėlė, šauta tiek į vieną, tiek į kitą pusę, vienodai nutoltų nuo bėgančio vežimo, reikia, kad jei pirmajame siūlomo pavyzdžio šūvyje ji išlekia, pavyzdžiui, keturiais greičio laipsniais, kitame šūvyje ji išlėktų tik dviem. Bet jei naudojamas tas pats lankas, iš jo ji visada gauna tris laipsnius.

SIMPL. Taip yra; ir dėl to, šaunant tuo pačiu lanku, vežimo bėgimo metu šūviai negali pavykti lygūs.

SAL. Buvau pamiršęs paklausti, kokiu greičiu daroma prielaida, būtent šiame konkrečiame bandyme, kad bėga vežimas.

SIMPL. Reikia daryti prielaidą, kad vežimo greitis yra vieno laipsnio, lyginant su lanko, kuris yra trys.

SAL. Taip, taip, taip sąskaita sueina tiksliai. Bet pasakykite man: kai vežimas bėga, argi nejuda taip pat tuo pačiu greičiu visi daiktai, kurie yra vežime?

SIMPL. Be abejonės.

SAL. Vadinasi, ir strėlė, ir lankas, ir templė, ant kurios ji įtempta.

SIMPL. Taip yra.

SAL. Vadinasi, paleidžiant strėlę vežimo bėgimo kryptimi, lankas įspaudžia savo tris greičio laipsnius į strėlę, kuri jau turi vieną laipsnį dėka vežimo, kuris į tą pusę ją neša tokiu greičiu, tad išeidama iš templės ji atsiduria su keturiais greičio laipsniais; o priešingai, šaunant į kitą pusę, tas pats lankas suteikia tuos pačius savo tris laipsnius strėlei, kuri juda priešingai vienu laipsniu, tad atsiskiriant nuo templės jai nelieka nieko kito kaip tik du greičio laipsniai. Bet jau jūs pats teigėte, kad norint padaryti šūvius lygius, reikia, jog strėlė išlėktų vieną kartą su keturiais laipsniais, o kitą – su dviem: vadinasi, nekeičiant lanko, pats vežimo bėgimas yra tai, kas sulygina partijas, o patirtis vėliau yra tai, kas jas užantspauduoja tiems, kurie nenorėtų ar negalėtų suprasti priežasties. Dabar pritaikykite šį samprotavimą artilerijai, ir rasite, kad, ar Žemė juda, ar stovi, šūviai, atlikti ta pačia jėga, turi visada pavykti lygūs, į kurią pusę bebūtų nukreipti. Aristotelio, Ptolemajo, Tycho, jūsų ir visų kitų klaida turi šaknis tame fiksuotame ir įsisenėjusiame įspūdyje, kad Žemė stovi, kurio negalite ar nemokate nusimesti net ir tada, kai norite filosofuoti apie tai, kas nutiktų, darant prielaidą, jog Žemė juda; ir taip kitame argumente, neatsižvelgdami į tai, kad kol akmuo yra ant bokšto, jis daro, judėjimo ar nejudėjimo atžvilgiu, tą patį, ką daro Žemės rutulys, nes turite galvoje įsitvirtinę, kad Žemė stovi, samprotaujate apie akmens kritimą visada taip, lyg jis startuotų iš ramybės būsenos, kai tuo tarpu reikia sakyti: Jei Žemė stovi, akmuo startuoja iš ramybės ir leidžiasi statmenai; bet jei Žemė juda, akmuo taip pat juda lygiu greičiu, ir nestartuoja iš ramybės, bet iš judėjimo, lygaus Žemės judėjimui, su kuriuo sumaišo atsirandantį judėjimą žemyn ir sudaro iš jų skersinį.

SIMPL. Bet, gerasis Dieve, kaip, jei ji juda skersai, aš matau ją judant tiesiai ir statmenai? Tai juk yra akivaizdžios juslės neigimas; ir jei negalima tikėti jusle, pro kokias kitas duris reikia įeiti į filosofavimą?

SAL. Žemės, bokšto ir mūsų, kurie visi kartu judame paros judėjimu kartu su akmeniu, atžvilgiu paros judėjimas yra toks, lyg jo nebūtų, jis lieka nejuntamas, lieka nepastebimas, yra be jokio poveikio, ir mums lieka pastebimas tik tas judėjimas, kurio mums trūksta, kuris yra leidimasis žemyn braukiant palei bokštą. Jūs nesate pirmas, kuris jaučia didelį pasipriešinimą suvokiant šį judėjimo neveikimą tarp dalykų, kuriems jis yra bendras.

SAGR. Dabar man ateina į galvą tam tikras mano fantazavimas, kuris vieną dieną man toptelėjo vaizduotėje, kai plaukiau į Alepą, kur važiavau kaip mūsų tautos konsulas; ir galbūt tai galėtų būti kažkiek naudinga paaiškinti šį bendro judėjimo neveikimą ir buvimą tokiu, lyg jo nebūtų visiems jame dalyvaujantiems: ir noriu, jei taip patinka ponui Simplicijui, aptarti su juo tai, ką tada fantazavau vienas pats.

SIMPL. Dalykų, kuriuos girdžiu, naujumas daro mane smalsų, ne tik pakantų klausytis: tad sakykite.

SAGR. Jei rašymo plunksnos galiukas, kuris būtų buvęs laive per visą mano plaukimą iš Venecijos iki Aleksandretos, būtų turėjęs galią palikti matomą žymę viso savo kelio, kokį pėdsaką, kokią natą, kokią liniją jis būtų palikęs?

SIMPL. Būtų palikęs liniją, nusidriekusią nuo Venecijos iki ten, ne visiškai tiesią, arba, geriau sakant, išsitiesusią tobulu apskritimo lanku, bet kai kur daugiau, kai kur mažiau vingiuotą, priklausomai nuo to, ar laivas būtų plaukęs daugiau ar mažiau svyruodamas; bet šis išlinkimas kai kuriose vietose per uolektį ar dvi, į dešinę ar į kairę, aukštyn ar žemyn, daugelio šimtų mylių ilgyje būtų atnešęs mažą pokytį visai linijos atkarpai, taip, kad būtų buvęs vos juntamas, ir be jokios svarbios klaidos būtų buvę galima ją vadinti tobulo lanko dalimi.

SAGR. Taip, kad tikroji, tikra, tikriausioji to plunksnos galiuko linija būtų buvusi tobulas apskritimo lankas, jei laivo judėjimas, pašalinus bangų svyravimą, būtų buvęs ramus ir tykus. Ir jei aš būčiau nuolat laikęs tą pačią plunksną rankoje ir tik kartais būčiau ją pajudinęs per pirštą ar du šen ar ten, kokį pokytį aš būčiau atnešęs tai jos pagrindinei ir ilgiausiai atkarpai?

SIMPL. Mažesnį nei tas, kurį tūkstančio uolekčių ilgio tiesiai linijai atneštų nukrypimas įvairiose vietose nuo absoliutaus tiesumo per blusos akį.

SAGR. Tad jei dailininkas, išvykdamas iš uosto, būtų pradėjęs piešti ant popieriaus ta plunksna, ir tęsęs piešinį iki pat Aleksandretos, jis būtų galėjęs iš to plunksnos judėjimo išgauti ištisą istoriją su daugybe figūrų, tobulai apibrėžtų ir nubrėžtų tūkstančiais ir tūkstančiais krypčių, su peizažais, pastatais, gyvūnais ir kitais dalykais, nors visas tikrasis, realus ir esminis judėjimas, pažymėtas to plunksnos galiuko, būtų buvęs ne kas kita, kaip labai ilga, bet paprasčiausia linija; ir kiek tai liečia paties dailininko veiksmą, jis lygiai tą patį būtų nupiešęs, jei laivas būtų stovėjęs. Tai, kad vėliau iš to labai ilgo plunksnos judėjimo nelieka jokio kito pėdsako, kaip tik tie brūkšniai, pažymėti ant popieriaus, priežastis yra ta, kad didysis judėjimas iš Venecijos į Aleksandretą buvo bendras popieriui, plunksnai ir viskam, kas buvo laive; bet mažiukai judesiai, pirmyn ir atgal, į dešinę ir į kairę, perduoti dailininko pirštų plunksnai, o ne popieriaus lapui, būdami būdingi tik jai, galėjo palikti savo pėdsaką popieriuje, kuris tokių judesių atžvilgiu liko nejudantis. Taip pat lygiai tiesa, kad Žemei judant, akmens judėjimas, jam leidžiantis žemyn, realiai buvo ilga atkarpa daugelio šimtų ir net daugelio tūkstančių uolekčių, ir jei jis būtų galėjęs stabilioje ore ar kitame paviršiuje pažymėti savo kelio brėžį, būtų palikęs labai ilgą skersinę liniją; bet ta viso šio judėjimo dalis, kuri yra bendra akmeniui, bokštui ir mums, lieka mums nejuntama ir lyg jos nebūtų, ir lieka pastebima tik ta dalis, kurioje nei bokštas, nei mes nedalyvaujame, kas galiausiai yra tai, kuo akmuo krisdamas išmatuoja bokštą.

SAL. Labai subtili mintis paaiškinti šį punktą, gana sunkiai suprantamą daugeliui. Dabar, jei ponas Simplicijus nenori nieko atsakyti, galime pereiti prie kitų bandymų, kurių išsprendimas gaus ne mažą palengvinimą iš iki šiol paaiškintų dalykų.

SIMPL. Aš neturiu ką kita pasakyti, ir buvau pusiau paskendęs tame piešinyje, ir galvojime, kaip tie brūkšniai, išvedžioti tiek daug krypčių, šen, ten, aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal, ir supinti šimtu tūkstančių vingių, iš esmės ir realiausiai nėra niekas kita, kaip gabaliukai vienos linijos, išvestos visos viena kryptimi, be jokio kito pokyčio, kaip tik nukrypimas nuo tiesiausio brėžio kartais šiek tiek į dešinę ir į kairę, ir plunksnos galiuko judėjimas tai greičiau, tai lėčiau, bet su minimaliu nelygumu: ir svarstau, kad tokiu pačiu būdu būtų rašomas laiškas, ir kad tie grakštesni rašytojai, kurie, norėdami parodyti rankos laisvumą, neatitraukdami plunksnos nuo popieriaus, vienu ypu nubrėžia su tūkstančiais ir tūkstančiais susukimų gražią pynę, jei jie būtų greitai plaukiančioje valtyje, paverstų visą plunksnos judėjimą, kuris iš esmės yra viena linija, visa brėžiama į tą pačią pusę ir labai mažai išlenkta ar nukrypusi nuo tobulo tiesumo, į raizgalynę: ir man labai malonu, kad ponas Sagredas pažadino man šią mintį. Tačiau eikime toliau, nes viltis išgirsti kitų mane laikys dėmesingesnį.

SAGR. Jei turėtumėte smalsumo išgirsti panašių šmaikštybių, kurios taip ne kiekvienam ateina į galvą, mums jų netrūksta, o ypač šiame laivybos dalyke. Ir ar jums nepasirodys graži ta mintis, kuri man atėjo į galvą tame pačiame plaukime, kai pastebėjau, kad laivo stiebas, nesulūždamas ir nelinkdamas, nukeliavo daugiau kelio savo viršūne, nei apačia? Nes viršūnė, būdama toliau nuo Žemės centro nei apačia, aprašė didesnio apskritimo lanką nei tas apskritimas, kuriuo praėjo apačia.

SIMPL. Ir taip, kai žmogus eina, jis nukeliauja daugiau kelio galva nei kojomis?

SAGR. Jūs pats savaime ir savo protu tai puikiai perpratote. Bet netrukdykime ponui Salviati.

SAL. Man patinka matyti, kad ponas Simplicijus lavinasi, nebent ta mintis yra jo, o ne išmokta iš tam tikros išvadų knygelės, kur jų yra keletas kitų ne mažiau gražių ir šmaikščių. Toliau kalbėkime apie artileriją, pastatytą statmenai horizontui, t. y. apie šūvį į mūsų zenitą, ir galiausiai apie sviedinio sugrįžimą ta pačia linija ant to paties pabūklo, nors per tą ilgą laiką, kol jis yra atskirtas nuo pabūklo, Žemė jį nunešė daugybę mylių į rytus, ir atrodo, kad per tokį atstumą sviedinys turėtų nukristi toli nuo pabūklo į vakarus; kas neįvyksta; vadinasi, artilerija, nepajudėjusi iš vietos, jo sulaukė. Sprendimas yra tas pats, kaip ir akmens, krentančio nuo bokšto, ir visa klaida bei dviprasmybė slypi tame, kad visada daroma prielaida, jog tai, dėl ko ginčijamasi, yra tiesa; nes oponentas visada tvirtai laikosi sąvokos, kad sviedinys startuoja iš ramybės būsenos, kai yra išstumiamas ugnies iš pabūklo, o startuoti iš ramybės būsenos jis negali kitaip, kaip tik darant prielaidą apie Žemės rutulio ramybę, kas ir yra išvada, dėl kurios ginčijamasi. Todėl kartoju, kad tie, kurie laiko Žemę judančia, atsako, jog artilerija ir sviedinys, kuris yra jos viduje, dalyvauja tame pačiame judėjime, kurį turi Žemė, netgi kad šį, kartu su ja, jie turi iš prigimties, ir kad todėl sviedinys startuoja visai ne iš ramybės, bet sujungtas su savo judėjimu aplink centrą, kuris dėl iššovimo į viršų iš jo nėra nei atimamas, nei trukdomas, ir tokiu būdu, sekdamas visuotinį Žemės judėjimą į rytus, virš to paties pabūklo nuolat išsilaiko, tiek kylant, tiek grįžtant: ir tą patį pamatysite vykstant atliekant bandymą laive su rutuliu, iššautu į viršų statmenai arbaletu, kuris sugrįžta į tą pačią vietą, ar laivas judėtų, ar stovėtų.

SAGR. Tai viską labai gerai paaiškina: bet kadangi mačiau, jog ponas Simplicijus mėgsta tam tikras šmaikštybes, kad pagautų (kaip sakoma) draugą, noriu jo paklausti, ar, darant prielaidą kol kas, kad Žemė stovi, ir ant jos artilerija pastatyta statmenai ir nukreipta į mūsų zenitą, jam kyla kokių nors sunkumų suprasti, kad tai yra tikrasis šūvis statmenai, ir kad sviedinys išlėkdamas ir grįždamas eis ta pačia tiesia linija, visada turint omenyje, kad pašalintos visos išorinės ir atsitiktinės kliūtys.

SIMPL. Aš suprantu, kad faktas turi įvykti būtent taip.

SAGR. Bet jei artilerija būtų pastatyta ne statmenai, o pasvirusi į kurią nors pusę, koks turėtų būti sviedinio judėjimas? Ar jis galbūt eitų, kaip aname šūvyje, statmena linija, ir grįžtų taip pat vėliau ta pačia?

SIMPL. To jis nedarytų, bet išėjęs iš pabūklo sektų savo judėjimą tiesia linija, kuri tęsia vamzdžio tiesumą, nebent tiek, kiek jo paties svoris verstų jį nukrypti nuo to tiesumo Žemės link.

SAGR. Taigi vamzdžio tiesumas yra sviedinio judėjimo reguliatorius, ir už tos linijos jis nejuda ir nejudėtų, jei savas svoris jo neverstų nukrypti žemyn: ir todėl, pastačius vamzdį statmenai ir iššovus sviedinį į viršų, jis grįžta ta pačia tiesia linija žemyn, nes sviedinio judėjimas, priklausantis nuo jo sunkio, yra žemyn ta pačia statmenia. Vadinasi, sviedinio kelionė už pabūklo ribų tęsia tos kelionės dalies, kurią jis atliko pabūklo viduje, tiesumą: ar ne taip?

SIMPL. Taip atrodo man.

SAGR. Dabar įsivaizduokite vamzdį, pastatytą statmenai, ir kad Žemė sukasi savyje paros judėjimu ir su savimi neša artileriją: pasakykite man, koks bus sviedinio judėjimas vamzdžio viduje, davus ugnies?

SIMPL. Bus tiesus ir statmenas judėjimas, kadangi vamzdis nukreiptas statmenai.

SAGR. Gerai apsvarstykite, nes aš manau, kad jis visai nebūs statmenas. Jis būtų statmenas, jei Žemė stovėtų, nes taip sviedinys neturėtų kito judėjimo, tik tą, kuris ateina iš ugnies; bet kai Žemė sukasi, sviedinys, esantis pabūkle, taip pat turi paros judėjimą, tad, prisidėjus ugnies impulsui, jis keliauja nuo pabūklo dugno iki žiočių dviem judesiais, iš kurių sudėties gaunama, kad sviedinio sunkio centro atliktas judėjimas yra pasvirusi linija. Ir aiškesniam supratimui, tebūnie artilerija AC statmena, ir joje sviedinys B: akivaizdu, kad pabūklui stovint nejudamai ir davus ugnies, sviedinys išeis pro žiotis A ir savo centru, keliaudamas per pabūklą, bus nubrėžęs statmeną liniją BA, ir tą tiesumą seks už pabūklo ribų, judėdamas link zenito. Bet jei Žemė suktųsi, ir atitinkamai su savimi neštų artileriją, per tą laiką, kol sviedinys, stumiamas ugnies, judėtų vamzdžiu, artilerija, nešama Žemės, pereitų į padėtį DE, o sviedinys B iššaudamas būtų ties žiotimis D, ir sviedinio centro judėjimas būtų buvęs pagal liniją BD, nebe statmeną, bet pasvirusią į rytus; ir turėdamas (kaip jau nuspręsta) sviedinys tęsti savo judėjimą oru pagal judėjimo, atlikto pabūkle, kryptį, judėjimas seks atitinkamai pagal linijos BD pasvyrimą: ir taip jis visai nebus statmenas, bet pasviręs į rytus, ten, kur taip pat keliauja pabūklas, dėl ko sviedinys galės sekti Žemės ir pabūklo judėjimą. Štai jums, pone Simplicijau, parodyta, kaip šūvis, kuris atrodė turįs būti statmenas, visai toks nėra.

SIMPL. Aš nelabai perprantu šį reikalą; o jūs, pone Salviati?

SAL. Aš perprantu iš dalies; bet turiu kažkokią abejonę, duok Dieve, kad mokėčiau ją paaiškinti. Man atrodo, kad, atitinkamai pagal tai, kas pasakyta, kai pabūklas yra statmenas ir Žemė juda, sviedinys ne tik neturėtų nukristi, kaip nori Aristotelis ir Tycho, toli nuo pabūklo į vakarus, bet ir ne, kaip norite jūs, ant pabūklo, o greičiau gerokai toliau į rytus; nes, atitinkamai pagal jūsų paaiškinimą, jis turėtų du judesius, kurie sutartinai stumtų jį į tą pusę, t. y. bendrą Žemės judėjimą, kuris neša artileriją ir sviedinį iš CA link ED, ir ugnį, kuri stumia jį pasvirusia linija BD, abu judesiai į rytus, ir todėl viršijantys Žemės judėjimą.

SAGR. Ne, pone. Judėjimas, kuris neša sviedinį į rytus, ateina visas iš Žemės, ir ugnis jame neturi jokios dalies; judėjimas, kuris stumia sviedinį į viršų, yra visas ugnies, ir Žemė čia neturi nieko bendra: ir kad tai tiesa – neduokite ugnies, ir sviedinys niekada neišeis iš pabūklo, nė per plauką nepakils: lygiai taip pat, sustabdykite Žemę ir duokite ugnies; sviedinys nė kiek nepakrypdamas eis statmenai. Taigi sviediniui turint du judesius, vieną į viršų, kitą ratu, iš kurių susideda skersinė BD, impulsas į viršų yra visas ugnies, o sukamasis ateina visas iš Žemės ir tam Žemės judėjimui yra lygus; ir kadangi jis jam lygus, sviedinys išsilaiko visada statmenai virš artilerijos žiočių, ir galiausiai į jas nukrenta; ir išsilaikydamas visada virš pabūklo tiesiosios, pasirodo taip pat nuolat virš galvos tam, kas yra šalia pabūklo, ir todėl mums atrodo, kad jis kyla tiksliai statmenai į mūsų zenitą.

SIMPL. Man lieka kitas sunkumas, ir jis yra tas, kad kadangi sviedinio judėjimas pabūkle yra labai greitas, neatrodo įmanoma, kad per tą laiko akimirką artilerijos perkėlimas iš CA į ED suteiktų tokį pasvyrimą skersinei linijai CD, kad jos dėka sviedinys vėliau oru galėtų suspėti paskui Žemės bėgimą.

SAGR. Jūs klystate dėl kelių dalykų. Ir pirma, manau, kad skersinės CD pasvyrimas yra daug didesnis nei jūs įsivaizduojate, nes laikau be abejonės, kad Žemės judėjimo greitis, ne tik ties pusiauju, bet ir mūsų lygiagretėje, yra didesnis nei sviedinio, kol jis juda pabūklo viduje; taip, kad intervalas CE būtų absoliučiai didesnis nei visas pabūklo ilgis, ir skersinės pasvyrimas, atitinkamai, didesnis nei pusė stataus kampo. Bet, ar Žemės greitis mažas, ar didelis, lyginant su ugnies greičiu, tai nieko nereiškia, nes, jei Žemės greitis mažas, ir atitinkamai mažas skersinės pasvyrimas, tai mažo pasvyrimo ir tereikia, kad sviedinys toliau išsilaikytų savo skrydyje virš pabūklo: ir žodžiu, jei atidžiai svarstysite, suprasite, kad Žemės judėjimas, perkeldamas su savimi pabūklą iš CA į ED, suteikia skersinei CD tą mažesnį ar didesnį pasvyrimą, kurio reikia priderinti šūvį prie poreikio. Bet klystate antra, norėdamas kildinti sviedinio gebėjimą suspėti paskui Žemės judėjimą iš ugnies impulso, ir vėl įkrentate į klaidą, į kurią atrodė buvęs įpuolęs neseniai ponas Salviati; nes suspėjimas paskui Žemę yra seniausias ir amžinas judėjimas, neištrinamai ir neatskiriamai turimas paties sviedinio, kaip žemiško daikto, ir kurį jis iš prigimties turi ir turės amžinai.

SAL. Nusiraminkime, pone Simplicijau, nes reikalas vyksta tiksliai taip. Ir dabar iš šio samprotavimo aš suprantu vienos medžioklės problemos priežastį tų šaulių, kurie arkebuzomis muša paukščius ore: ir kadangi aš buvau įsivaizdavęs, kad norėdami pataikyti į paukštį jie nutaiko toliau nuo paukščio, užbėgdami už akių per tam tikrą tarpą, daugiau ar mažiau priklausomai nuo skrydžio greičio ir paukščio atstumo, kad iššovus ir kulkai einant taikiklio tiesiąja ji atvyktų tuo pačiu metu į tą patį tašką, ji su savo judėjimu ir paukštis su savo skrydžiu, ir taip jie susitiktų; paklausęs vieno iš jų, ar jų praktika tokia, jis atsakė, kad ne, bet kad gudrybė yra daug lengvesnė ir saugesnė, ir kad jie veikia būtent taip pat, kaip kai šauna į tupintį paukštį, t. y. kad jie nutaiko į skrendantį paukštį, ir jį judindami arkebuzą seka, išlaikydami taikiklį visada ant jo, kol iššauna, ir kad taip jį nušauna kaip ir kitus tupinčius. Vadinasi, reikia, kad tas judėjimas, nors ir lėtas, kurį arkebuza atlieka sukdamasi, sekdama taikikliu paukščio skrydį, persiduotų ir kulkai, ir kad joje susijungtų su kitu, ugnies judėjimu, taip, kad kulka gautų iš ugnies tiesų judėjimą į viršų, o iš vamzdžio – nukrypimą sekant paukščio skrydį, lygiai kaip ką tik buvo pasakyta apie artilerijos šūvį; kur sviedinys gauna iš ugnies kilimą į viršų link zenito, o iš Žemės judėjimo – linkimą į rytus ir iš abiejų padaro sudėtinį, kuris seka Žemės bėgimą ir kuris žiūrinčiajam atrodo einantis tik tiesiai į viršų, vėliau grįžtantis ta pačia linija žemyn. Taigi taikiklio laikymas nuolat nukreipto į taikinį lemia, kad šūvis pataiko tiksliai: ir norint išlaikyti taikiklį ties žyme, jei taikinys stovi, ir vamzdį reikės laikyti nejudantį; o jei taikinys judės, vamzdis bus laikomas ties žyme judant. Ir nuo čia priklauso tinkamas atsakymas į kitą argumentą apie šaudymą artilerija į taikinį, pastatytą pietuose arba šiaurėje; kur buvo prieštaraujama, kad jei Žemė judėtų, šūviai visi pavyktų nukrypę į šoną, į vakarus, nes per tą laiką, kol sviedinys, išėjęs iš pabūklo, eina oru link ženklo, šis, nešamas į rytus, palieka sviedinį vakaruose. Atsakau tad klausdamas, ar, nutaikius artileriją į ženklą ir palikus ją taip stovėti, ji toliau žiūri visada į tą patį ženklą, ar Žemė judėtų, ar stovėtų. Reikia atsakyti, kad taikiklis niekaip nesikeičia, nes, jei taikinys stovi, artilerija lygiai taip pat stovi, o jei anas, nešamas Žemės, juda, juda tuo pačiu būdu ir artilerija; ir išsilaikant taikikliui, šūvis pavyksta visada tikslus, kaip iš aukščiau pasakytų dalykų yra akivaizdu.

SAGR. Prašau, šiek tiek sustokite, pone Salviati, kol aš pasiūlysiu tam tikrą mintį, kuri man kilo dėl šių skrendančių paukščių šaulių: jų veikimo būdas, manau, yra toks, kokį sakote, ir manau, kad rezultatas taip pat seka – paukščio pataikymas; bet man neatrodo, kad toks veiksmas visiškai atitinka šį artilerijos šūvių veiksmą, kurie turi pataikyti tiek pabūklui ir taikiniui judant, tiek esant bendrai abiejų ramybei: ir skirtumai man atrodo šie. Artilerijos šūvyje ji ir taikinys juda lygiu greičiu, nešami abu Žemės rutulio judėjimo; ir nors kartais pabūklui esant pastatytam labiau link ašigalio nei taikinys, ir atitinkamai jo judėjimui esant šiek tiek lėtesniam, kaip vykstančiam mažesniame apskritime, toks skirtumas yra nejuntamas dėl mažo atstumo nuo pabūklo iki ženklo: bet šaulio šūvyje arkebuzos judėjimas, kuriuo jis seka paukštį, yra labai lėtas lyginant su paukščio skrydžiu; iš ko man atrodo, kad seka tai, jog tas mažas judesys, kurį suteikia vamzdžio sukimas kulkai, esančiai viduje, negali, jai išlėkus, pasidauginti ore iki paukščio skrydžio greičio taip, kad ji, kulka, išsilaikytų visada nukreipta į jį, priešingai, atrodo, kad paukštis turi ją aplenkti ir palikti uodegoje. Prisideda tai, kad šiame veiksme oras, per kurį turi praeiti kulka, nėra laikomas turinčiu paukščio judėjimą; tuo tarpu artilerijos atveju ji ir taikinys bei tarpinis oras vienodai dalyvauja visuotiniame paros judėjime. Todėl manyčiau, kad šaulio pataikymo priežastys, be skrydžio sekimo vamzdžio judesiu, yra šioks toks užbėgimas už akių, laikant taikiklį priekyje, ir be to, šaudymas (kaip aš manau) ne viena kulka, bet geru skaičiumi šratų, kurie, pasklisdami ore, užima gana didelę erdvę, ir be to, ekstremalus greitis, kuriuo nuo išėjimo iš vamzdžio jie nulekia iki paukščio.

SAL. Štai kiek pono Sagredo proto skrydis aplenkia ir prevenciškai užbėga už akių mano lėtumui, kuris galbūt būtų pastebėjęs šiuos skirtumus, bet ne be ilgo proto įtempimo. Dabar, grįžtant prie temos, mums lieka apsvarstyti tiesius šūvius į rytus ir į vakarus: pirmieji iš kurių, jei Žemė judėtų, turėtų pavykti visada aukštai virš taikinio, o antrieji žemai, kadangi rytinės Žemės dalys dėl paros judėjimo nuolat leidžiasi žemiau liestinės, lygiagrečios horizontui, dėl ko mums atrodo, kad rytinės žvaigždės kyla, o priešingai, vakarinės dalys kyla, todėl vakarinės žvaigždės atrodo besileidžiančios; ir todėl šūviai, kurie yra suderinti pagal minėtą liestinę į rytinį taikinį, kuris, kol sviedinys eina liestine, leidžiasi, turėtų pavykti aukšti, o vakariniai žemi, dėl taikinio kilimo, kol sviedinys lekia liestine. Atsakymas panašus į kitus: nes, lygiai kaip rytinis taikinys dėl Žemės judėjimo nuolat leidžiasi žemiau liestinės, kuri liktų nejudanti, taip ir pabūklas dėl tos pačios priežasties nuolat krypsta, ir toliau žiūrėdamas visada į tą patį taikinį, todėl šūviai pavyksta tikslūs. Bet čia man atrodo tinkama proga pastebėti tam tikrą nuolaidą, kurią daro, galbūt su per dideliu dosnumu, Koperniko sekėjai priešingai pusei: turiu omenyje pripažinimą kaip tikrų ir užtikrintų kai kurių bandymų, kurių oponentai iš tiesų niekada nėra atlikę, kaip, pavyzdžiui, aną su krentančiais nuo laivo stiebo jam judant, ir daugelį kitų; tarp kurių laikau tvirtu dalyku, kad vienas yra šis bandymas patikrinti, ar rytiniai artilerijos šūviai pavyksta aukšti, o vakariniai žemi. Ir kadangi manau, kad jie niekada jo neatliko, norėčiau, kad man pasakytų, kokį skirtumą jie mano, jog turėtų būti galima įžvelgti tarp tų pačių šūvių, darant prielaidą, kad Žemė nejudanti arba darant prielaidą, kad judanti; ir už juos teatsako dabar ponas Simplicijus.

SIMPL. Aš nenoriu drįsti atsakyti taip pagrįstai, kaip galbūt koks kitas labiau nusimanantis už mane, bet pasakysiu tai, ką manau taip ekspromtu, ką jie atsakytų, kas iš esmės yra tai, kas jau buvo pateikta: t. y. kad jei Žemė judėtų, rytiniai šūviai visada pavyktų aukšti, ir t.t., turint omenyje, kaip atrodo tikėtina, kad sviedinys turėtų judėti liestine.

SAL. Bet jei aš pasakyčiau, kad taip iš tiesų ir vyksta, kaip jūs paneigtumėte mano žodžius?

SIMPL. Reikėtų prieiti prie bandymo, kad tai išsiaiškintume.

SAL. Bet ar tikite, kad atsirastų toks patyręs bombardyras, kuris apsiimtų pataikyti į taikinį kiekvienu šūviu, pavyzdžiui, penkių šimtų uolekčių atstumu?

SIMPL. Pone, ne: ir manau, kad nebūtų nė vieno, koks patyręs bebūtų, kuris pasižadėtų neklysti vidutiniškai daugiau nei per uolektį.

SAL. Kaip tad mes galėtume su tokiais klaidingais šūviais įsitikinti tuo, kuo abejojame?

SIMPL. Galėtume įsitikinti dviem būdais: vienas, šaunant daug šūvių; ir kitas, kadangi dėl didelio Žemės judėjimo greičio nukrypimas nuo taikinio būtų, mano manymu, labai didelis.

SAL. Labai didelis, t. y. gerokai daugiau nei viena uolektis; kadangi nukrypimas tiek, ir net daugiau, yra pripažįstamas pasitaikantis paprastai net ir esant Žemės rutulio ramybei.

SIMPL. Tvirtai tikiu, kad variacija būtų gerokai didesnė.

SAL. Dabar noriu, kad savo malonumui atliktume apytikslį skaičiavimą, jei jums tai patinka, kuris taip pat pasitarnaus (jei skaičiavimas pasitvirtins, kaip tikiuosi) kaip įspėjimas kitais atvejais nesileisti, kaip sakoma, taip lengvai pagaunamiems rėksmo [t. y. suklaidinamiems pirmo įspūdžio] ir nepritarti viskam, kas pirmiausia pasirodo vaizduotėje. Ir kad suteikčiau visus privalumus peripatetikams ir tichonininkams, noriu, kad įsivaizduotume esantys ties pusiauju, kad šautume kulevrina tiesiu šūviu (di punto bianco) į vakarus į taikinį, esantį už penkių šimtų uolekčių. Pirmiausia paieškokime, taip (kaip sakiau) apytiksliai, koks gali būti laikas, per kurį sviedinys, išlėkęs iš pabūklo, pasiekia žymę, kuris, žinome, yra labai trumpas ir tikrai ne ilgesnis už tą, per kurį pėsčiasis nueina du žingsnius; ir tai yra net mažiau nei viena valandos laiko sekundė, nes, darant prielaidą, kad pėsčiasis eina tris mylias per valandą, kas yra devyni tūkstančiai uolekčių, o kadangi valandoje yra trys tūkstančiai šeši šimtai sekundžių, išeina du su puse žingsnio per sekundę: taigi viena sekundė yra daugiau nei sviedinio judėjimo laikas. Ir kadangi paros apsisukimas trunka dvidešimt keturias valandas, vakarų horizontas pakyla penkiolika laipsnių per valandą, t. y. penkiolika laipsnio minučių per vieną valandos minutę, t. y. penkiolika laipsnio sekundžių per vieną valandos sekundę; ir kadangi viena sekundė yra šūvio laikas, vadinasi, per šį laiką vakarų horizontas pakyla penkiolika laipsnio sekundžių, ir tiek pat – taikinys: tačiau penkiolika sekundžių to apskritimo, kurio pusinis skersmuo [spindulys] yra penki šimtai uolekčių (nes toks nustatytas taikinio atstumas nuo kulevrinos). Dabar pažiūrėkime į lankų ir stygų lentelę (štai čia kaip tik Koperniko knyga), kurią dalį sudaro penkiolikos sekundžių styga spindulio, kuris yra penki šimtai uolekčių: čia matyti, kad vienos minutės styga yra mažiau nei trisdešimt dalių tų, kurių spindulys yra šimtas tūkstančių; vadinasi, tų pačių dalių vienos sekundės styga bus mažiau nei pusė, t. y. mažiau nei viena dalis tų, kurių spindulys būtų du šimtai tūkstančių, ir todėl penkiolikos sekundžių styga bus mažiau nei penkiolika tų pačių dviejų šimtų tūkstančių dalių. Bet tai, kas iš dviejų šimtų tūkstančių yra mažiau nei penkiolika, yra vis dar daugiau nei tai, kas iš penkių šimtų yra keturios šimtosios; vadinasi, taikinio pakilimas per sviedinio judėjimo laiką yra mažesnis nei keturios šimtosios, t. y. viena dvidešimt penktoji uolekties dalis; vadinasi, bus apie vieną pirštą: ir, pasekoje, tik vienas pirštas bus kiekvieno vakarinio šūvio nukrypimas, jei paros judėjimas priklausytų Žemei. Dabar, jei aš jums pasakysiu, kad šis nukrypimas faktiškai įvyksta visuose šūviuose (turiu omenyje pataikymą pirštu žemiau, nei pataikytų, jei Žemė nejudėtų), kaip jūs, pone Simplicijau, mane įveiktumėte, rodydami bandymais, kad tai neįvyksta? Ar nematote, kad neįmanoma manęs paneigti, kol nerasite būdo šaudyti į taikinį taip tiksliai, kad niekada nesuklystumėte nė per plauką? Nes, kol šūviai pavyks besiskiriantys uolektimis, kaip de facto ir yra, aš visada sakysiu, kad kiekviename iš tų nukrypimų yra įskaičiuotas ir tas vieno piršto, sukeltas Žemės judėjimo.

SAGR. Atleiskite, pone Salviati; jūs esate pernelyg dosnus; nes aš sakyčiau peripatetikams, kad net jei kiekvienas šūvis pataikytų į patį taikinio centrą, tai nė kiek neprieštarautų Žemės judėjimui: mat bombardyrai visada treniravosi derinti taikiklį prie taikinio, ir įgudo nustatyti pabūklą į žymę taip, kad pataikytų į vidų, esant Žemės judėjimui; ir sakau, kad jei Žemė sustotų, šūviai nebepavyktų tikslūs, bet vakariniai pavyktų aukšti, o rytiniai žemi. Tegul dabar ponas Simplicijus mane įtikina priešingai.

SAL. Pono Sagredo vertas subtilumas. Bet ar šis pokytis turėtų būti matomas Žemei judant ar stovint, kadangi jis negali būti kitoks, kaip tik labai mažas, jis negali niekaip kitaip, kaip tik likti paskendęs tuose labai dideliuose, kurie dėl daugelio atsitiktinumų nuolat pasitaiko. Ir visa tai tebūnie pasakyta ir suteikta kaip geras saikas ponui Simplicijui, ir tik kaip įspėjimas, kiek atsargiai reikia pripažinti kaip tikrus daugelį bandymų tiems, kurie niekada jų neatliko, bet drąsiai juos pateikia tokius, kokių reikėtų, kad pasitarnautų jų bylai. Sakau, kad tai duodama kaip priedas ponui Simplicijui, nes gryna tiesa yra ta, kad kalbant apie šių šūvių efektus, tas pats turi nutikti tiksliai tiek judant, tiek stovint Žemės rutuliui; lygiai kaip nutiks su visais kitais pateiktais ir galimais pateikti bandymais, kurie turi šiokį tokį tiesos panašumą iš pirmo žvilgsnio tik tiek, kiek pasenusi sąvoka apie Žemės nejudamumą laiko mus dviprasmybėse.

SAGR. Aš, savo ruožtu, iki šiol lieku visiškai patenkintas, ir puikiai suprantu, kad kas tik įsispaus į vaizduotę šį bendrą paros sukimosi dalyvavimą visuose žemiškuose daiktuose, kuriems visiems jis natūraliai tinka, tokiu būdu, kaip senoje sampratoje manė jiems tinkant ramybę apie centrą, tas be jokio kliuvinio atskirs tą klaidą ir dviprasmybę, dėl kurios pateikti argumentai atrodė įtikinami. Man lieka tik šiokia tokia abejonė, kaip aukščiau užsiminiau, dėl paukščių skraidymo; kurie, turėdami, kaip gyvi padarai, galią judėti savo noru šimtu tūkstančių judesių, ir išsilaikyti, atsiskyrę nuo Žemės, ilgai ore, ir čia su labai netvarkingais pasisukimais klajoti, nelabai suprantu, kaip tarp tokios didelės judesių maišaties neturi susimaišyti ir pasimesti pirminis bendras judėjimas, ir kokiu būdu, jei jie jo netenka, jie gali jį kompensuoti ir išlyginti skrydžiu, ir suspėti paskui bokštus ir medžius, kurie tokiu staigiu bėgimu lekia į rytus: sakau tokiu staigiu, kad didžiajame rutulio apskritime tai yra mažai trūkstant tūkstantis mylių per valandą, iš kurių kregždžių skrydis, manau, nepadaro nė penkiasdešimties.

SAL. Jei paukščiai turėtų suspėti paskui medžių bėgimą savo sparnų pagalba, jiems būtų riesta; ir jei jie netektų visuotinio sukimosi, jie tiek atsiliktų, ir toks pašėlęs atrodytų jų bėgimas į vakarus tam, kas visgi galėtų juos pamatyti, kad gerokai viršytų strėlės greitį; bet manau, kad mes jų negalėtume įžiūrėti, lygiai kaip nematomi artilerijos sviediniai, kai jie, stumiami ugnies įtūžio, skrieja oru. Bet tiesa ta, kad savas paukščių judėjimas, turiu omenyje jų skraidymą, neturi nieko bendra su visuotiniu judėjimu, kuriam nei padeda, nei trukdo: ir tai, kas paukščiuose išlaiko nepakeistą tokį judėjimą, yra pats oras, kuriame jie klajoja, kuris, natūraliai sekdamas Žemės sukimąsi, lygiai kaip neša su savimi debesis, taip neša paukščius ir bet kokį kitą daiktą, kuris jame kybotų: taip kad, dėl sekimo paskui Žemę, paukščiams nereikia apie tai galvoti, ir šiam reikalui jie galėtų visą laiką miegoti.

SAGR. Kad oras gali nešti su savimi debesis, kaip medžiagas, dėl jų lengvumo labai lengvai judinamas ir neturinčias jokio kito priešingo polinkio, netgi kaip medžiagas, kurios pačios dalyvauja žemiškose sąlygose ir savybėse, suprantu be jokių sunkumų; bet kad paukščiams, kurie, būdami gyvi, gali judėti judesiu netgi priešingu paros judėjimui, jį nutraukus, oras galėtų jį grąžinti, man atrodo kiek sunkoka: ypač todėl, kad jie yra kieti ir sunkūs kūnai; o mes, kaip aukščiau minėta, matome akmenis ir kitus sunkius kūnus liekančius nepaklusnius oro impulsui, ir net jei jie leidžiasi nugalimi, niekada neįgyja tokio greičio, koks yra vėjo, kuris juos neša.

SAL. Nesuteikime, pone Sagredai, tiek mažai jėgos judančiam orui, kuris yra pajėgus judinti ir nešti gerai pakrautus laivus, ir rauti miškus, ir griauti bokštus, kai jis greitai juda; nors ir negalima sakyti, kad šiuose tokiuose smurtiniuose veiksmuose jo judėjimas būtų nors iš tolo toks greitas, kaip paros apsisukimo.

SIMPL. Štai, vadinasi, judantis oras taip pat galės tęsti sviedinių judėjimą, remiantis Aristotelio doktrina: ir man tikrai atrodė keistas dalykas, kad jis būtų turėjęs suklysti šioje detalėje.

SAL. Be abejonės galėtų, jei galėtų jį tęsti savyje; bet, lygiai kaip nustojus vėjui nei laivai neplaukia, nei medžiai raunami, taip orui netęsiant judėjimo po to, kai akmuo išėjo iš rankos ir ranka sustojo, lieka tai, kad kažkas kita nei oras priverčia judėti sviedinį.

SIMPL. O kaip, nustojus vėjui, liaujasi laivo judėjimas? Priešingai, matyti, kad sustojus vėjui, ir net nuleidus bures, laivas dar nuplaukia ištisas mylias.

SAL. Bet tai yra prieš jus, pone Simplicijau, nes sustojus orui, kuris atsimušdamas į bures vedė laivą, jis vis dėlto be terpės pagalbos tęsia bėgimą.

SIMPL. Būtų galima sakyti, kad vanduo yra ta terpė, kuri neša laivą ir palaiko jo judėjimą.

SAL. Būtų galima iš tiesų sakyti, norint pasakyti visišką tiesos priešingybę; nes tiesa yra ta, kad vanduo, su savo dideliu pasipriešinimu būti perskirtam laivo korpuso, su dideliu triukšmu jam priešinasi ir neleidžia jam nė iš tolo įgyti to greičio, kurį jam suteiktų vėjas, jei vandens kliūties nebūtų. Jūs, pone Simplicijau, turbūt niekada neatkreipėte dėmesio, su kokiu vandens įtūžiu jis srūva aplink valtį, kol ji, greitai stumiama irklų ar vėjo, skrodžia stovintį vandenį; nes jei būtumėte atkreipęs dėmesį į tokį efektą, jums dabar neateitų į galvą pateikti tokių tuštybių: ir aš suprantu, kad jūs iki šiol buvote iš tos bandos tų, kurie, norėdami sužinoti, kaip vyksta tokie reikalai, ir įgyti žinių apie gamtos efektus, neina į valtis ar prie arbaletų ir artilerijos, bet užsidaro kabinete vartyti rodyklių ir žinynų, kad rastų, ar Aristotelis apie tai ką nors pasakė, ir įsitikinę tikrąja teksto prasme, nieko daugiau netrokšta ir nieko kito nelaiko galimu žinoti.

SAGR. Didelė laimė, ir labai jiems pavydėtina; nes jei žinojimas yra visų natūraliai trokštamas, ir jei tiek pat verta būti, kiek ir dėtis esant, jie mėgaujasi labai dideliu gėriu ir gali įtikinti save suprantantys ir žinantys visus dalykus, panosėje tiems, kurie, suprasdami nežinantys to, ko nežino, ir pasekoje matydami save nežinantys nė pačios mažiausios dalelytės to, kas žinotina, žudosi nemiga, apmąstymais ir kankinasi prie bandymų ir stebėjimų. Bet, prašau, grįžkime prie mūsų paukščių: apie kuriuos jūs buvote sakęs, kad oras, judantis labai dideliu greičiu, galėjo jiems grąžinti tą paros judėjimo dalį, kurią jie tarp savo skrydžio žaismų galėjo būti pametę; į ką aš atsakau, kad judantis oras, atrodo, negali suteikti kietam ir sunkiam kūnui tokio greičio, koks yra jo paties; ir kadangi oro greitis yra toks, kaip Žemės, neatrodė, kad oro pakaktų atstatyti nuostoliui, patirtam paukščių skrydyje.

SAL. Jūsų samprotavimas iš pažiūros turi daug tikimybės, ir abejojimas vietoje nėra būdingas prastiems protams; vis dėlto, pašalinus regimybę, manau, kad egzistencijoje jis neturi nė per plauką daugiau jėgos nei kiti, jau išnagrinėti ir išspręsti.

SAGR. Nėra jokios abejonės, kad kai jis nėra būtinai įtikinantis, jo veiksmingumas gali būti tik visiškai nulinis, nes kai išvada būtinai yra tik tokiu būdu, negalima pateikti už kitą pusę jokio galiojančio argumento.

SAL. Tai, kad jums kyla didesnis sunkumas šiuo nei kitais atvejais, man atrodo, priklauso nuo to, kad paukščiai yra gyvi ir dėl to gali naudoti jėgą savo noru prieš pirminį judėjimą, įgimtą žemiškiems daiktams, būtent taip, kaip matome juos, kol gyvi, skrendant netgi į viršų – judesiu, neįmanomu jiems kaip sunkiems kūnams, tuo tarpu negyvi jie gali tik kristi žemyn; ir todėl manote, kad priežastys, kurios galioja visoms aukščiau minėtų sviedinių rūšims, negali galioti paukščiams; ir tai yra visiškai tiesa, ir kadangi tai tiesa, todėl nematyti, pone Sagredai, kad tie sviediniai darytų tai, ką daro paukščiai: juk jei jūs nuo bokšto viršūnės paleisite kristi negyvą paukštį ir gyvą, negyvas darys lygiai tą patį, ką daro akmuo, t. y. seks pirma bendrą paros judėjimą, o tada judėjimą žemyn, kaip sunkus kūnas; bet jei paleistas paukštis bus gyvas, kas jam draudžia, išliekant jame visada paros judėjimui, mestis, plasnojant sparnais, į kurią horizonto pusę jam labiau patiks? Ir šis naujas judesys, kaip jo atskiras ir mums neperduotas, turi mums tapti juntamas. Ir kai jis bus savo skrydžiu pajudėjęs į vakarus, kas jam turi uždrausti su tiek pat plasnojimų sugrįžti ant bokšto? Nes, galiausiai, skrydžio pradėjimas į vakarus buvo ne kas kita, kaip atėmimas iš paros judėjimo, kuris turi, pavyzdžiui, dešimt greičio laipsnių, vieno laipsnio, todėl jam likdavo devyni, kol skrido; o kai nutūpdavo ant Žemės, jam sugrįždavo dešimt bendrų, prie kurių skrisdamas į rytus galėjo pridėti vieną, ir su vienuolika sugrįžti ant bokšto: ir žodžiu, jei mes gerai apsvarstysime ir intymiau pakontempliuosime paukščių skrydžio efektus, jie nesiskiria niekuo kitu nuo sviedinių į visas pasaulio puses, nebent tuo, kad šie judinami išorinio sviedėjo, o anie – vidinio principo. Ir čia, kaip paskutinį visų pateiktų bandymų niekinio vertingumo antspaudą, man atrodo laikas ir vieta parodyti būdą visus juos labai lengvai išbandyti. Užsidarykite su kokiu draugu didžiausiame kambaryje, koks yra po kokio nors didelio laivo deniu, ir ten pasirūpinkite turėti musių, drugelių ir panašių skraidančių gyvūnėlių; tebūnie ten ir didelis indas vandens, ir jame žuvelių; taip pat pakabinkite aukštai kokį kibirėlį, kuris lašas po lašo lietų vandenį į kitą indą siauru kaklu, pastatytą apačioje: ir laivui stovint vietoje, kruopščiai stebėkite, kaip tie skraidantys gyvūnėliai vienodu greičiu juda į visas kambario puses; žuvys matysis plaukiojančios abejingai į visas puses; krentantys lašai visi pateks į padėtą indą; ir jūs, mesdami draugui kokį nors daiktą, neturėsite jo mesti stipriau į tą pusę nei į šią, kai atstumai lygūs; ir šokdami, kaip sakoma, suglaustomis kojomis, vienodus atstumus įveiksite į visas puses. Kai būsite kruopščiai stebėję visus šiuos dalykus, nors nėra jokios abejonės, kad laivui stovint taip turi vykti, liepkite laivui judėti kokiu tik norima greičiu; nes (jei tik judėjimas bus tolygus ir nesvyruojantis šen bei ten) jūs neatpažinsite nė mažiausio pasikeitimo visuose minėtuose efektuose, ir iš nė vieno iš jų negalėsite suprasti, ar laivas plaukia, ar stovi: jūs šokdami įveiksite grindyse tuos pačius atstumus, kaip anksčiau, ir dėl to, kad laivas juda labai greitai, nepadarysite didesnių šuolių laivagalio link nei link pirmagalio, nors per tą laiką, kol jūs esate ore, grindys po jumis bėga į priešingą jūsų šuoliui pusę; ir mesdami kokį daiktą draugui, nereikės jo mesti su didesne jėga norint jį pasiekti, jei jis bus link pirmagalio, o jūs link laivagalio, nei jei būtumėte išsidėstę priešingai; lašai kris kaip anksčiau į apatinį indą, nenukrisdami nė vienas laivagalio link, nors, kol lašas yra ore, laivas nuplaukia daug sprindžių; žuvys savo vandenyje ne su didesniu vargu plauks link priekinės nei link galinės indo dalies, bet vienodai lengvai atplauks prie maisto, padėto bet kurioje indo krašto vietoje; ir galiausiai drugeliai ir musės tęs savo skrydžius abejingai į visas puses, ir niekada nenutiks taip, kad jie susispiestų į pusę, žiūrinčią į laivagalį, tarytum būtų pavargę suspėti paskui greitą laivo bėgimą, nuo kurio ilgą laiką, laikydamiesi ore, bus buvę atskirti; ir jei uždegus smilkalų ašarą pasidarys šiek tiek dūmų, matysis, kad jie kyla į viršų ir tarsi debesėlis ten laikosi, ir abejingai juda ne labiau į šią nei į aną pusę. Ir viso šio efektų atitikimo priežastis yra ta, kad laivo judėjimas yra bendras visiems jame esantiems daiktams ir taip pat orui; dėl to aš ir sakiau, kad būtų po deniu; nes jei būtų viršuje ir atvirame ore, kuris neseka laivo bėgimo, būtų matyti daugiau ar mažiau pastebimi skirtumai kai kuriuose iš minėtų efektų: ir nėra abejonės, kad dūmai atsiliktų tiek, kiek pats oras; lygiai taip pat musės ir drugeliai, trukdomi oro, negalėtų sekti laivo judėjimo, jei nuo jo atsiskirtų gana dideliu atstumu; bet laikydamiesi arti jo, kadangi pats laivas, kaip gruoblėtas statinys, neša su savimi dalį artimiausio oro, be kliūčių ir vargo sektų laivą, ir dėl panašios priežasties matome kartais, jojant paštu, įkyrias muses ir gylius sekančius arklius, skraidant jiems tai prie vienos, tai prie kitos kūno dalies; bet krentančiuose lašuose skirtumas būtų labai mažas, o šuoliuose ir sunkiuose sviediniuose – visiškai nepastebimas.

SAGR. Šie stebėjimai, nors plaukiant man ir nešovė į galvą jų atlikti specialiai, vis dėlto esu daugiau nei tikras, kad pavyks papasakotu būdu: tam patvirtinti prisimenu šimtą kartų buvęs situacijoje, kai esant savo kajutėje tekdavo klausti, ar laivas plaukia, ar stovi, ir kartais, pasidavęs vaizduotei, tikėjau, kad jis plaukia į vieną pusę, kai judėjimas buvo priešingas. Todėl aš iki šiol lieku patenkintas ir visiškai supratęs niekinę vertę visų bandymų, pateiktų įrodyti labiau neigiamą nei teigiamą Žemės sukimosi pusę. Dabar lieka prieštaravimas, pagrįstas matymu iš patirties, kaip greitas sukimasis turi galią išstumti ir išsklaidyti medžiagas, prilipusias prie besisukančios mašinos; dėl ko daugeliui, ir taip pat Ptolemajui, atrodė, kad jei Žemė suktųsi savyje tokiu greičiu, akmenys ir gyvūnai turėtų būti sviesti link žvaigždžių, ir kad pastatai negalėtų būti tokiu tvirtu skiediniu prikabinti prie pamatų, kad jie taip pat nepatirtų tokio sunaikinimo.

SAL. Prieš pereinant prie šio prieštaravimo išsprendimo, negaliu nutylėti to, ką tūkstantį kartų pastebėjau, ir ne be juoko, ateinant į galvą beveik visiems žmonėms, vos išgirdus apie šį Žemės judėjimą, kuri jų laikoma tokia fiksuota ir nejudančia, kad jie ne tik tokia ramybe niekada neabejojo, bet tvirtai tikėjo, kad visi kiti žmonės kartu su jais ją laikė sukurta nejudančia ir tokia išlikusia visais praėjusiais amžiais; ir įsitvirtinę šioje sąvokoje, jie vėliau stebisi girdėdami, kad kas nors jai pripažįsta judėjimą, tarytum tas žmogus, po to, kai laikė ją nejudančia, kvailai manytų, kad ji tada, ir ne anksčiau, pradėjo judėti, kai Pitagoras ar kas kitas buvo pirmasis, pasakęs, kad ji juda. Dabar, kad tokia kvailiausia mintis (turiu omenyje tikėjimą, kad tie, kurie pripažįsta Žemės judėjimą, anksčiau laikė ją stabilia nuo jos sukūrimo iki Pitagoro laikų, ir tik tada padarė ją judrią, kai pats Pitagoras priskyrė jai judėjimą) randa vietą paprastų ir lengvabūdžių žmonių protuose, aš nesistebiu; bet kad Aristoteliai ir Ptolemajai taip pat įpuolė į šį vaikiškumą, man atrodo iš tiesų daug keistesnis ir neatleistinas prastumas.

SAGR. Vadinasi, pone Salviati, jūs tikite, kad manau, jog Ptolemajas manė turįs ginčydamasis išlaikyti Žemės stabilumą prieš žmones, kurie, pripažindami ją buvus nejudančia iki Pitagoro laikų, tik tada tvirtintų ją tapus judria, kai pats Pitagoras priskyrė jai judėjimą?

SAL. Negalima tikėti kitaip, jei gerai apsvarstysime būdą, kurio jis laikosi paneigdamas jų žodžius: kurio paneigimas susideda iš pastatų griovimo ir akmenų, gyvūnų bei pačių žmonių sviedimo link dangaus; ir kadangi toks sugriovimas ir išmėtymas negali vykti su pastatais ir gyvūnais, kurie prieš tai nebūtų buvę Žemėje, o Žemėje negalima apgyvendinti žmonių ir statyti pastatų kitaip, nei jai stovint, iš čia tad akivaizdu, kad Ptolemajas eina prieš tuos, kurie, tam tikrą laiką pripažinę Žemei ramybę, t. y. tada, kai gyvūnai, akmenys ir mūrininkai galėjo joje būti ir statyti rūmus bei miestus, vėliau staiga padaro ją judrią, pastatų ir gyvūnų griūčiai bei sunaikinimui ir t. t. Nes jei jis būtų ėmęsis ginčytis prieš tuos, kurie būtų priskyrę Žemei tokį sukimąsi nuo pat jos pirmojo sukūrimo, jis būtų tai paneigęs sakydamas, kad jei Žemė būtų visada judėjusi, joje niekada nebūtų buvę galima įkurdinti nei žvėrių, nei žmonių, nei akmenų, ir juo labiau statyti pastatų ir kurti miestų ir t. t.

SIMPL. Nelabai suprantu šį Aristotelio ir Ptolemajo netinkamumą.

SAL. Ptolemajas arba argumentuoja prieš tuos, kurie laikė Žemę judančia visada, arba prieš tuos, kurie manė, kad ji tam tikrą laiką buvo nejudanti ir kad vėliau pradėjo judėti: jei prieš pirmuosius, turėjo sakyti: „Žemė nejudėjo visada, nes niekada Žemėje nebūtų buvę nei žmonių, nei gyvūnų, nei pastatų, žemiškam sukimuisi neleidžiant jiems ten būti“; bet kadangi jis argumentuodamas sako: „Žemė nejuda, nes žvėrys, žmonės ir pastatai, jau esantys Žemėje, nukristų“, jis daro prielaidą, kad Žemė kažkada buvo tokios būsenos, jog leido žvėrims ir žmonėms joje būti ir statyti; kas kaip pasekmę atsineša tai, jog ji kažkiek laiko buvo nejudanti, t. y. tinkama gyvūnų buvimui ir pastatų statybai. Ar dabar suprantate, ką aš norėjau pasakyti?

SIMPL. Suprantu ir nesuprantu: bet tai mažai svarbu bylos esmei, ir maža Ptolemajo klaidelytė, padaryta per neatidumą, negali būti pakankama išjudinti Žemę, jei ji yra nejudanti. Bet palikus juokus, eikime prie argumento esmės, kuris man atrodo neišsprendžiamas.

SAL. Ir aš, pone Simplicijau, noriu jį dar labiau sumegzti ir suveržti, parodydamas dar labiau juntamai, kaip tiesa, jog sunkūs kūnai, greitai sukami apie stabilų centrą, įgyja impulsą judėti toldami nuo to centro, net kai jie yra būsenoje, turinčioje polinkį natūraliai ten eiti. Tegu pririšamas virvės gale kibirėlis, jame vandens, ir tvirtai laikant rankoje kitą galą, ir padarius virvę bei ranką spinduliu, o peties sąnarį centru, tegu greitai sukamas indas, taip, kad jis brėžtų apskritimo perimetrą; kuris ar būtų lygiagretus horizontui, ar jam status, ar bet kokiu būdu pasviręs, visais atvejais seks tai, kad vanduo neiškris iš indo, priešingai, tas, kuris jį suka, jaus visada tempiant virvę ir darant jėgą, kad nutoltų labiau nuo peties; ir jei kibirėlio dugne bus padaryta skylė, matysis vanduo trykštantis laukan ne mažiau link dangaus, nei į šonus ir link žemės; ir jei vietoje vandens bus įdėti akmenukai, sukant tuo pačiu būdu, jausis, kad jie daro tą pačią jėgą prieš virvę; ir galiausiai matyti vaikai, metantys akmenis į didelį tolį, sukdami ratu lazdos gabalą, kurio viršūnėje įspraustas akmuo: visi argumentai išvados tiesai, t. y. kad sukimasis suteikia judančiam kūnui impulsą link apskritimo, kai judėjimas yra greitas; ir todėl, jei Žemė suktųsi savyje, paviršiaus judėjimas, ir ypač ties didžiuoju apskritimu, būdamas nepalyginamai greitesnis už minėtus, turėtų išmesti kiekvieną daiktą dangaus link.

SIMPL. Prieštaravimas man atrodo labai gerai pagrįstas ir suręstas, ir didelio dalyko reikės, mano manymu, norint jį pašalinti ir išspręsti.

SAL. Jo išsprendimas priklauso nuo tam tikrų žinių, ne mažiau žinomų ir tikimų jūsų nei manęs; bet kadangi jos jums neateina į galvą, todėl nematote sprendimo. Tad be to, kad aš jus jų mokyčiau, nes jau jūs jas žinote, paprasčiausiai jums jas primindamas padarysiu taip, kad jūs pats išspręsite prieštaravimą.

SIMPL. Aš daug kartų atkreipiau dėmesį į jūsų samprotavimo būdą, kuris man sukėlė mintį, kad jūs linkstate į tą Platono nuomonę, jog „nostrum scire sit quoddam reminisci“ (mūsų žinojimas yra tam tikras prisiminimas): todėl, prašau, ištraukite mane iš šios abejonės, pasakydamas man savo prasmę.

SAL. Ką aš manau apie Platono nuomonę, galiu jums parodyti žodžiais ir taip pat darbais. Jau iki šiol buvusiuose pokalbiuose aš ne kartą pasiskelbiau darbais: seksiu tuo pačiu stiliumi šioje detalėje, kurią turime rankose, kas vėliau galės pasitarnauti jums kaip pavyzdys lengviau suprasti mano sampratą apie mokslo įgijimą, jei tik mums liks laiko kitai dienai ir ponui Sagredui nebus nuobodu, kad mes darome šį nukrypimą.

SAGR. Priešingai, man bus labai malonu, nes prisimenu, kad kai studijavau logiką, niekada negalėjau suprasti to taip giriamo galingiausio Aristotelio įrodymo (dimostrazion potissima).

SAL. Tad tęskime: ir tepasako man ponas Simplicijus, koks yra judėjimas, kurį atlieka tas akmenukas, įspraustas į lazdos įpjovą, kol vaikas ją judina norėdamas sviesti jį toli.

SIMPL. Akmens judėjimas, kol jis yra įpjovoje, yra apskritiminis, t. y. jis eina apskritimo lanku, kurio stabilus centras yra peties sąnarys, o spindulys – lazda su ranka.

SAL. O kai akmuo išsprūsta iš lazdos, koks yra jo judėjimas? Ar jis toliau tęsia savo ankstesnį apskritiminį, ar eina kita linija?

SIMPL. Jis visai nebetęsia judėjimo ratu, nes taip jis nenutoltų nuo sviedėjo peties, tuo tarpu mes matome jį lekiant labai toli.

SAL. Kokiu tad judesiu jis juda?

SIMPL. Leiskite man šiek tiek pagalvoti, nes aš apie tai daugiau negalvojau.

SAL. Pone Sagredai, paklausykite į ausį: štai quoddam reminisci (tam tikras prisiminimas) lauke, gerai suprastas. Jūs apie tai daug galvojate, pone Simplicijau!

SIMPL. Mano nuomone, judėjimas, gautas išeinant iš įpjovos, negali būti kitoks, kaip tik tiesia linija; netgi jis būtinai yra tiesia linija, turint omenyje gryną gautą impulsą. Man kėlė šiek tiek nerimo matymas, kad jis brėžia lanką; bet kadangi tas lankas linksta visada žemyn, ir ne į kurią kitą pusę, suprantu, kad tas krypimas kyla iš akmens sunkumo, kuris natūraliai jį traukia žemyn. Įspaustas impulsas, sakau be abejonės, yra tiesia linija.

<…>

✞ Maldos.lt

Maldos, tekstai, giesmės. Religinė enciklopedija.

Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas

Citatos

Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas (ištrauka)