Lotyniškai šis kūrinys vadinamas De Rerum Natura – pažodžiui „Apie daiktų (ar dalykų) prigimtį“. Lietuvių kalboje jis vadinamas „Apie daiktų prigimtį“’
Autorius – Titas Lukrecijus Karas (Titus Lucretius Carus), romėnų poetas ir filosofas, gyvenęs apie 99–55 m. pr. Kr. Jis buvo vienas pirmųjų, bandžiusių poezijos forma perteikti filosofiją, remdamasis graikų mąstytojo Epikūro mokymu.
„De Rerum Natura“ – tai filosofinė poema šešiomis knygomis, parašyta hegzametru, kuria Lukrecijus siekė paaiškinti visatos sandarą, žmogaus sielos prigimtį ir gamtos dėsnius, parodydamas, kad viskas atsiranda iš atomų judėjimo ir natūralių priežasčių, o ne iš dievų įsikišimo.
Poemos tikslas buvo išvaduoti žmogų iš baimės – ypač iš baimės dievams ir mirties. Lukrecijus tvirtina, kad žmonių kančios kyla iš nežinojimo, todėl tik mokslinis supratimas gali suteikti vidinę ramybę (ataraxia).
Apie atomus
- Demokritas (apie 460–370 m. pr. Kr.) pirmasis iškėlė mintį, kad visa materija sudaryta iš nedalomų dalelių, kurias jis pavadino atomais (gr. atomos – „nedalomas“). Jis sakė, kad atomai juda tuštumoje, jungiasi tarpusavyje ir sudaro viską, ką matome.
- Epikūras (341–270 m. pr. Kr.) išvystė šią teoriją toliau. Jis pridėjo labai svarbią idėją – kad atomai kartais šiek tiek nukrypsta nuo savo kelio (clinamen), ir būtent dėl to pasaulyje atsiranda laisvė, netikėtumas, gyvybė ir valia. Jei atomai kristų visiškai tiesiai, niekas niekada nesusidurtų, ir pasaulis būtų tuščias.
- Lukrecijus (apie 99–55 m. pr. Kr.) nebuvo nei mokslininkas, nei fizikas – jis buvo poetas ir filosofas, kuris pirmasis visą šią idėją išdėstė nuosekliai ir įtaigiai eiliuota forma. Jo kūrinys De Rerum Natura iš esmės išsaugojo Epikūro mokymą, nes daugelis Epikūro tekstų neišliko.
Kūrinį sudaro šešios knygos:
Liber Primus (Pirmoji knyga): Atomai ir tuštuma (De Atomis et Inani)
Šioje dalyje Lukrecijus dedikuoja kūrinį Venerai kaip gyvybės šaltiniui ir prašo jos pagalbos, kad įkvėptų taiką Romoje, kariaujančioje su Memmijumi (tikriausiai jo globėju). Pagrindinis dėmesys – Epikūro atomizmui: viskas pasaulyje susideda iš nedalomų dalelių, vadinamų atomais, ir begalinės tuštumos, per kurią jie juda. Atomai yra amžini, nesunaikinami, įvairių formų ir dydžių, bet be spalvų ar kvapų – tai atsiranda tik iš jų derinių. Lukrecijus argumentuoja prieš kitus filosofus, kaip Heraklitą ar Anaksagorą, kurie tikėjo ugnimi ar sėklomis kaip pagrindu. Jis naudoja pavyzdžius iš gamtos: kaip dulkės šviesoje rodo nematomą judėjimą, taip atomai sudaro viską. Knyga pabrėžia, kad niekas neatsiranda iš nieko ir niekas neišnyksta – viskas tik persitvarko, o tai ramina, nes pasaulis nėra chaotiškas ar dievų valdomas. Pradžia: „Aeneadum genetrix, hominum divomque voluptas…” (Venera, Eneadų motina, žmonių ir dievų malonume…).
- „Eneadų motina, žmonių ir dievų malonume, maitinanti Venera, kuri po slenkančiais dangaus ženklais jūrų plaukiojamąsias, žemės vaisingąsias apgyveni…“ (eil. 1–3: dedikacija Venerai, vaizduojanti ją kaip gyvybės jėgą, siejant su Epikūro gamtos paaiškinimu be baimės dievams).
- „Žmogiškoji giminė iš tavęs gauna malonumą, nes tu viena valdai daiktų prigimtį…“ (eil. 21–23: Lukrecijus šlovina Venerą kaip gamtos valdovę, bet vėliau pereina prie Epikūro, rodydamas, kad pasaulis veikia pagal atomus, o ne dievišką valią).
- „Niekas neatsiranda iš nieko dieviškąja valia…“ (eil. 149–150: pagrindinis principas – niekas nekyla iš tuštumos, viskas iš atomų, paneigiant mitus apie kūrimą ir skatinant racionalų pasaulio suvokimą).
- „Jei daiktai kiltų iš nieko, bet kokia rūšis galėtų gimti iš bet ko…“ (eil. 159–160: argumentas prieš kūrimą iš nieko – jei taip būtų, žmonės galėtų kilti iš jūros, žuvys iš žemės, kas absurdiška, tad viskas iš amžinų atomų).
- „Kūnai yra pirma – atomai, o tada tuštuma…“ (eil. 419–420: apibrėžia du pagrindus – kietus atomus ir tuštumą, be kurių nieko nebūtų judėjimo ar formų įvairovės).
- „Atomai yra kieti, be tuštumos viduje, nes jei būtų tuščia, jie galėtų skilti…“ (eil. 540–541: atomai nedalomi ir amžini, nes neturi vidinės tuštumos, kuri leistų juos suspausti ar sunaikinti, paneigiant kitų filosofų idėjas).
Liber Secundus (Antroji knyga): Atomų judėjimas ir gamtos dėsniai (De Motu Atommorum et Clinamine)
Čia gilinamasi į tai, kaip atomai juda ir sudaro įvairius kūnus. Lukrecijus aiškina, kad atomai krenta žemyn tuštumoje pastoviu greičiu, bet kartais šiek tiek nukrypsta – tai „clinamen” (atsitiktinis nukrypimas), kuris leidžia atomams susidurti ir formuoti daiktus. Be jo viskas kristų tiesiai kaip lietus, ir nebūtų jokios kūrybos. Šis nukrypimas taip pat paaiškina laisvą valią: žmonės nėra visiškai nulemti likimo. Knyga aptaria atomų įvairovę – jie gali būti lygūs, šiurkštūs, kabliuoti, kas lemia daiktų savybes: medis kietas dėl susikabinusių atomų, o vanduo skystas dėl lygių. Lukrecijus kalba apie spalvas, garsus ir kvapus kaip atomų poveikį jutimams, o ne tikrus daiktų bruožus. Jis pabrėžia begalinę visatą su daugybe pasaulių, kur dievai gyvena atskirti, nesikišdami – tai atmeta religinius prietarus ir ragina tyrinėti gamtą be baimės. Pradžia: „Suave, mari magno turbantibus aequora ventis…” (Malonu, kai audringoje jūroje vėjas blaško bangas…).
- „Malonu, kai audringoje jūroje vėjas blaško bangas, iš kranto stebėti kito didelį vargą…“ (eil. 1–2: įžanga apie filosofijos malonumą stebint gamtą iš saugumo, rodanti Epikūro ramų gyvenimą be baimių, palyginant su audra kaip atomų chaosu).
- „Atomai krenta tuštumoje pastoviu greičiu, nes niekas netrukdo…“ (eil. 80–85: aprašo atomų kritimą žemyn begalinėje tuštumoje, visi vienodu greičiu, nes tuštuma neturi pasipriešinimo, paneigiant Aristotelo idėjas apie greičius).
- „Bet jei vienas atomų šiek tiek nukrypsta mažiausiai, tai sukelia susidūrimus…“ (eil. 216–220: įveda clinamen – atsitiktinį nukrypimą, kuris leidžia atomams susidurti ir kurti pasaulį, paaiškinantį laisvą valią ir atsitiktinumą gamtoje).
- „Be šio nukrypimo viskas kristų kaip lietaus lašai, ir nebūtų jokio susidūrimo…“ (eil. 221–224: pabrėžia clinamen būtinumą – be jo nebūtų kūrybos, judėjimo ar laisvės, atomai tik kristų tiesiai, kaip lietus per tuštumą).
- „Atomai skiriasi formomis: lygūs, šiurkštūs, kabliuoti, kas lemia daiktų savybes…“ (eil. 333–350: atomų įvairovė paaiškina pasaulio skirtumus – pvz., medis kietas dėl kabliukų, vanduo skystas dėl lygių atomų, raginant matyti gamtą materialiai).
- „Dievai gyvena ramiuose tarppasauliuose, nesikišdami į mūsų reikalus…“ (eil. 1090–1100: dievai egzistuoja, bet toli, be aistrų, tad religiniai prietarai beprasmiai; tikras malonumas – suprasti gamtos dėsnius be baimės).
Liber Tertius (Trečioji knyga): Sielos prigimtis ir mirtingumas (De Anima et Morte)
Lukrecijus čia nukreipia dėmesį į žmogaus vidų: siela (anima) ir protas (animus) taip pat sudaryti iš atomų, tad jie mirtingi. Siela – tai smulkūs, judrūs atomai, pasklidę kūne, o protas – jų koncentracija krūtinėje. Kai kūnas miršta, atomai išsisklaido kaip dūmai, tad nėra pomirtinio gyvenimo ar bausmių. Jis argumentuoja prieš baimę mirties: jei siela miršta, nieko nejauti, kaip prieš gimimą; jei ne, atomai persitvarko į kažką naujo. Lukrecijus kritikuoja mitus apie pragarą (kaip Tantalo akmuo – tai baimė, Sizifas – ambicijos), sakydamas, kad tikros kančios yra žemėje dėl aistrų. Knyga baigiasi raginimu priimti mirtį ramiai, nes ji nutraukia kančias, ir tai leidžia mėgautis gyvenimu be nerimo. Tai viena emocingiausių dalių, kur poetas naudoja vaizdus iš gamtos, kad parodytų, kaip viskas grįžta į atomus. Pradžia: „Te sequor, o Graiae gentis heroina, precor…” (Seku tave, o graikų tautos didvyre, meldžiu… – kreipimasis į Epikūrą).
- „Seku tave, Epikūrai, graikų puošmena, ir statau savo pėdas tavo pėdose…“ (eil. 1–3: dedikacija Epikūrui kaip didvyriui, kuris išlaisvino nuo mirties baimės, pabrėžiant, kad sielos pažinimas atneša ramybę ir paneigia pomirtines kančias).
- „Mirtis mums niekas, nes kai mes esame, mirties nėra, o kai mirtis ateina, mūsų nebėra…“ (eil. 830–835: pagrindinis argumentas prieš mirties baimę – mirtis yra atomų išsisklaidymas, tad nejaučiame jos, kaip nejautėme prieš gimimą, raginant mėgautis gyvenimu be nerimo).
- „Siela sudaryta iš smulkių atomų: vėjo, šilumos, oro ir ketvirtojo bevardžio…“ (eil. 231–235: sielos materialumas – ji ne nemateriali, bet atomų mišinys, pasklidęs kūne, tad miršta kartu su juo, paneigiant nemirtingumą).
- „Protas yra krūtinėje, nes ten jaučiame džiaugsmą ir baimę…“ (eil. 140–142: animus (protas) lokalizuotas širdyje, o anima (siela) visame kūne; abu materialūs, tad mirtingi, paaiškinant emocijas atomų judėjimu).
- „Tantalas bijo akmens virš galvos – tai mūsų baimė dievų žemėje…“ (eil. 978–980: kritikuoja mitus apie pragarą kaip projekcijas žemiškų baimių; Tantalo, Sizifo kančios – simboliai ambicijų ir prietarų, kurie kankina gyvuosius).
- „Kai kūnas miršta, siela išsisklaido kaip dūmai, nes negali egzistuoti be kūno…“ (eil. 425–430: siela priklauso nuo kūno atomų, tad mirtis ją išsklaido; nėra pomirtinio gyvenimo, tik atomų persitvarkymas, atnešantis filosofinę laisvę).
Liber Quartus (Ketvirtoji knyga): Jutimai, sapnai, vaizduotė, meilė ir aistra (De Sensibus et Amore)
Šioje knygoje aiškinama, kaip veikia jutimai: iš daiktų sklinda plonos plėvelės (eidola), kurios pasiekia akis, ausis ar nosį, sukurdamas pojūčius. Lukrecijus aptaria regą (kodėl tolimi daiktai atrodo apvalūs), garsą (kaip aidas), skonį ir kvapą. Sapnai – tai tos pačios plėvelės, pasiekiantys miegantį protą, tad jie atspindi dienos mintis. Vaizduotė veikia panašiai, bet selektyviai. Antroje dalyje – meilė: ji prasideda nuo grožio plėvelių, bet virsta aistra, kuri kankina, nes noras niekada nepasotinamas. Lukrecijus pataria vengti romantiškos meilės iliuzijų, matydamas ją kaip fizinį poreikį, o ne dievišką dovaną. Jis siūlo racionalų požiūrį: meilė – atomų poveikis, tad nereikia kentėti dėl jos. Tai psichologinė analizė, sumaišyta su humoru ir kritika įsimylėjėlių elgesio. Pradžia: „Avia Pieridum peragro loca nullius ante…” (Keliauju per Pieridžių (mūzų) nuošalias vietas, kur niekas anksčiau…).
- „Keliauju per mūzų nuošalias vietas, kur niekas anksčiau nebuvo įkėlęs kojos…“ (eil. 1–2: įžanga apie originalų kelią jutimų paaiškinime, rodanti, kad pasaulis matomas per atomų plėveles, o ne dievišką apreiškimą, kviečianti į racionalų tyrimą).
- „Iš daiktų paviršiaus nuolat sklinda plonos plėvelės, kurios pasiekia mūsų akis…“ (eil. 30–35: aiškina regėjimą per eidola – plonas atomų sluoksnius, kurie lekia oru ir sudaro vaizdus, paneigiant mistines regos teorijas ir paaiškinant iliuzijas, pvz., tolimus daiktus).
- „Sapnai kyla iš tų pačių plėvelių, kurios dieną veikia protą miegant…“ (eil. 722–725: sapnai – tai eidola, pasiekiantys atpalaiduotą protą, atspindintys dienos mintis ar norus, pvz., įsimylėjėliai sapnuoja mylimuosius, rodantys psichologinį mechanizmą be pranašysčių).
- „Meilė prasideda nuo grožio vaizdo, bet virsta aistra, kuri kankina kūną…“ (eil. 1037–1040: meilė – fizinis atomų poveikis per eidola, sužadinantis geismą, bet Lukrecijus kritikuoja ją kaip tuščią kančią, nes noras niekada nepasotinamas).
- „Geriau vengti meilės pinklių, nes ji kaip ugnis degina sielą be naudos…“ (eil. 1121–1125: patarimas racionaliai valdyti aistras – meilė yra atomų sutrikimas, vedantis prie skausmo, tad Epikūro malonumas geriau randamas be romantiškų iliuzijų, gydant geismą įvairumu).
- „Įsimylėjėliai mato trūkumus kaip privalumus, vadindami juodą baltu…“ (eil. 1150–1160: humoristiška kritika meilės aklumui – atomų plėvelės sukuria iliuziją, bet realybė materialu, raginant matyti partnerį blaiviai ir vengti aistros vergovės).
Liber Quintus (Penktoji knyga): Pasaulio, žemės, gyvūnų ir žmonijos kilmė (De Mundo Origine et Humana Civilitate)
Čia Lukrecijus pereina prie kosmoso ir evoliucijos idėjų. Pasaulis – ne dievų kūrinys, bet atomų susidūrimų rezultatas: žemė, žvaigždės, saulė atsirado atsitiktinai, bet stabilizavosi. Jis aprašo žemės drebėjimus, ugnikalnius kaip vidinius procesus. Gyvybė kilo iš drėgnos žemės, gyvūnai – iš įvairių derinių; silpni išnyko, stiprūs išliko (ankstyva natūralios atrankos idėja). Žmonija prasidėjo nuo laukinių, vėliau išrado ugnį, kalbą, visuomenę. Civilizacija kilo iš poreikių, ne dievų – metalai, karai, religija (kritikuojama kaip prietarai). Knyga pabrėžia pažangą per protą, bet primena, kad pasaulis sensta ir žlugs. Tai plačiausia knyga, su daug pavyzdžių iš istorijos ir gamtos, rodanti, kad viskas kinta be dieviško plano. Pradžia: „Quis potis est dignum pollenti pectore carmen…” (Kas gali galinga krūtine sukurti vertą dainą… – šlovė Epikūrui).
- „Kas gali galinga krūtine sukurti vertą dainą Epikūro šlovei…“ (eil. 1–5: šlovė Epikūrui kaip dievui, kuris atskleidė pasaulio prigimtį be dievų kišimosi, pabrėžiant, kad kosmosas kilo iš atomų susidūrimų, o ne kūrimu, kviečiant į racionalų stebėjimą).
- „Pasaulis nėra sukurtas dievų rankomis mums, nes pilnas trūkumų…“ (eil. 195–200: argumentas prieš dievišką kūrimą – žemė netobula, su dykumomis ir audromis, tad ji atsitiktinis atomų darinys, mirtingas ir laikinas, paneigiantis religinius mitus).
- „Žemė, saulė ir dangus atsirado iš atomų chaoso, susibūrusių natūraliai…“ (eil. 416–420: pasaulio kilmė – atomai susidūrė tuštumoje, sudarydami dangaus kūnus be plano; saulė maža, žvaigždės tolimos, rodantys materialų kosmoso mechanizmą).
- „Gyvybė kilo iš drėgnos žemės šilumos, kaip vaikai iš įsčių…“ (eil. 780–785: ankstyvoji evoliucija – pirmieji gyvūnai gimė iš žemės kaip iš motinos, silpni monstrai išnyko, stiprūs išliko natūraliai, be dievų, paaiškinant rūšių įvairovę).
- „Žmonės prasidėjo nuo laukinių klajoklių, gyvenančių urvuose ir rinkdami maistą…“ (eil. 925–930: žmonijos pradžia – primityvūs žmonės kovojo su žvėrimis, vėнює išrado ugnį po gaisrų, formuodami visuomenę iš poreikių, o ne dieviškos dovanos).
- „Kalba atsirado iš gamtos garsų, ugnis – iš trinties, o religija iš baimės sapnuose…“ (eil. 1028–1090: civilizacijos raida – kalba iš instinktyvių garsų, visuomenė iš šeimų, religija iš klaidingo dievų vaizdų sapnuose, kritikuoja prietarus kaip atomų iliuzijas, ragindama protą).
Liber Sextus (Šeštoji knyga): Gamtos reiškiniai (De Phaenomenis Naturalibus et Peste Atheniensi)
Paskutinė knyga aiškina „viršutinius” reiškinius: žaibai – atomų susidūrimai debesyse, žemės drebėjimai – urvai žlunga, magnetai – atomų srautai. Lukrecijus demistifikuoja audras, ugnikalnius, šaltinius, siekdamas išlaisvinti nuo baimės dievų. Jis aptaria epidemijas kaip nuodingus atomus ore. Knyga baigiasi dramatiška Atėnų maro 430 m. pr. Kr. aprašymu (pagal Tukididą): chaosas, mirtys, moralės žlugimas – tai priminimas apie žmogaus trapumą ir poreikį filosofijos ramybei. Lukrecijus čia rodo, kad žinios nugali baimę, bet pasaulis vis tiek žiaurus, tad Epikūro mokymas – kelias į laimę. Pradžia: „Athenae claram quondam urbem…” (Atėnai, kažkada šlovingas miestas… – pereina prie reiškinių, bet baigia maru).
- „Kai griaustinis sudreba dangų, ne dievai rūstauja – tai tik debesų susidūrimo balsas, kai vėjai išsilaisvina į tuštumą.“
- „Žaibas nerodo dievų rankos, o tik ugnį, kuri, įkaitusi nuo vėjo spaudimo, veržiasi iš debesų sūkurio kaip liepsnojanti gyvatė.“
- „Kai žemė dreba, tai ne dievų pyktis, bet paslėpti oro srautai, ieškantys išėjimo, purto jos gelmes ir drebina miestus.“
- „Kai maro vėjas paliečia Atėnus, žmonės krenta kaip žiedai nuo sausros, o gatvės pilnos kūnų, kuriems nebeliko nei ašarų, nei laidojimo rankų.“
- „Tada žmonės suprato, kad nei dievai, nei maldos negali sustabdyti likimo, kuris eina savais keliais – aklas, bet teisingas gamtos akyse.“
Citata (DRN I,101)
“Tantum religio potuit suadere malorum.”
„Tiek daug blogio sugebėjo įteigti religija.“
Šia fraze Lukrecijus kritikuoja prietarais grįstą religiją, kuri skatina baimę ir aukas (pvz., Ifigenijos aukojimą). Jo tikslas – ne neigti dievus, o pašalinti prietarų tironiją, kuri trukdo žmogui gyventi be baimės.
Lukrecijus derina poetinę kalbą su filosofiniu tikslumu. Jis rašo su didžiuliu emocionalumu, dažnai kreipiasi į skaitytoją, vartoja vaizdingas metaforas, gamtos aprašymus ir retorinius klausimus.
Jo poezijoje nuolat juntama įtampa tarp proto ir jausmo, baimės ir pažinimo, žmogaus ribotumo ir visatos begalybės.
„De Rerum Natura“ buvo beveik pamiršta po Romos imperijos žlugimo, bet 1417 m. ją atsitiktinai atrado humanistas Poggio Bracciolini vienuolyne Vokietijoje. Nuo to momento Lukrecijaus idėjos paveikė Renesanso ir Apšvietos mąstytojus:
Giordano Bruno rėmėsi jo atomizmu.
Montaigne ir Volteras naudojo jo humanistinę kritiką religijai.
Darvinas ir Einšteinas pripažino jo mintis apie natūralią tvarką kaip ankstyvą mokslo viziją.
Jo įtaka matoma net šiuolaikinėje filosofijoje ir literatūroje – nuo Nietzsche iki Stephen Greenblatt, kuris 2011 m. parašė Pulitzerio premiją pelniusį romaną „The Swerve: How the World Became Modern“, pasakojantį, kaip Lukrecijaus rankraštis pakeitė Vakarų pasaulį.
Lukrecijaus kūrinys sujungia poeziją, gamtos mokslą ir filosofiją. Tai ne tik literatūros šedevras, bet ir pirmoji sisteminga materialistinė pasaulio samprata Vakarų istorijoje. Jo idėjos apie atomus, gamtos dėsnius, priežastinumą ir žmogaus laisvę iš esmės numatė modernų mokslinį pasaulio vaizdą.