Giordano Bruno veikalas „Apie begalinę visatą ir pasaulius“ (De l’infinito universo et mondi) yra vienas svarbiausių Renesanso laikotarpio filosofinių tekstų, nagrinėjančių kosmoso struktūrą ir žmogaus vietą jame. Knyga išleista 1584 m. Londone, kai Bruno keliavo po protestantiškas Europos šalis, ieškodamas aplinkos, kurioje galėtų laisvai dėstyti savo idėjas. Šiame veikale jis pateikė radikalią visatos sampratą, kuri tuo metu prieštaravo tiek scholastinei tradicijai, tiek ankstyvajai Koperniko interpretacijai.
Tekstas parašytas dialogo forma, kuri Renesanso filosofijoje buvo įprastas būdas nagrinėti sudėtingas temas. Bruno pasitelkia kelis personažus, kad išryškintų skirtingas pozicijas ir parodytų, kaip formuojasi naujas požiūris į kosmosą. Pagrindinis veikėjas Filoteo perteikia autoriaus mintis, o kiti pašnekovai atstovauja tradiciniams argumentams, kuriuos Bruno siekia paneigti. Tokia struktūra leidžia skaitytojui matyti idėjų susidūrimą, o ne vien teorinį išdėstymą.
Dialoguose Bruno pateikia savo kosmologinę viziją, kuri remiasi begalinės visatos idėja. Jis teigia, kad visata neturi centro ir ribų, o žvaigždės yra tokios pat saulės kaip mūsų, turinčios planetų sistemas. Ši mintis buvo itin drąsi, nes tuo metu nebuvo nei teleskopinių stebėjimų, nei empirinių įrodymų, leidžiančių patvirtinti tokią prielaidą. Bruno argumentai buvo filosofiniai ir teologiniai: jei Dievas yra begalinis, Jo kūrinija taip pat turi būti begalinė.
Bruno kosmologinės idėjos
Bruno teiginiai griovė viduramžių kosmologijos pagrindus. Aristotelio ir Ptolemėjaus modelis laikė visatą ribota, o už žvaigždžių sferos esant metafizinę sritį. Net ir Kopernikas, pasiūlęs heliocentrinę sistemą, vis dar manė, kad visata turi ribas. Bruno šią ribotumo sampratą atmetė ir teigė, kad kosmosas yra begalinis, o žvaigždės – tai daugybė saulių, aplink kurias gali suktis planetos.
Ši idėja turėjo platesnių pasekmių. Jei visata begalinė, tuomet Žemė nėra išskirtinė ir neužima centrinės vietos. Bruno teigė, kad gyvybė gali egzistuoti daugelyje pasaulių, o žmogus nėra vienintelis protingas kūrinys. Tai buvo visiškai naujas požiūris, kuris prieštaravo tiek teologinėms, tiek filosofinėms to meto nuostatoms.
Metafiziniai argumentai
Bruno kosmologija glaudžiai susijusi su jo metafizika. Jis teigė, kad visa tikrovė yra vieninga ir persmelkta dieviškosios substancijos. Dievas, jo supratimu, nėra atskiras nuo kūrinijos, bet yra imanentiškas visoje visatoje. Ši pozicija skyrėsi nuo tradicinės teologijos, kuri aiškiai atskyrė Kūrėją ir kūriniją. Bruno požiūris kėlė įtarimų tiek katalikams, tiek protestantams, nes griovė nusistovėjusius teologinius rėmus.
Metafizinė Bruno argumentacija buvo ne mažiau svarbi nei jo kosmologinės idėjos. Jis siekė parodyti, kad begalinė visata logiškai kyla iš begalinio Dievo sampratos. Tokiu būdu kosmologija ir teologija susijungė į vieną sistemą, kuri tuo metu buvo laikoma pavojinga ir neortodoksine.
Istorinis kontekstas ir konfliktas su Bažnyčia
Bruno idėjos sukėlė didelį pasipriešinimą. 1592 m. jis buvo suimtas Venecijoje ir perduotas Romos inkvizicijai. Kaltinimai apėmė ne tik kosmologiją, bet ir teologinius klausimus, tokius kaip sielos transmigracija ar Kristaus prigimties interpretacija. Po ilgų tardymų jis buvo pripažintas kaltu dėl erezijos.
1600 m. Bruno buvo sudegintas Romoje, Campo de’ Fiori aikštėje. Jo mirtis tapo simboliniu įvykiu, siejamu su mąstymo laisvės kova. Nors jo idėjos tuo metu buvo atmestos, jos išliko intelektinėje tradicijoje ir vėliau įgavo naują reikšmę.
Bruno idėjų įtaka
Bruno mintys atgijo XVII–XVIII a., kai astronominiai atradimai pradėjo patvirtinti, kad kosmosas yra daug sudėtingesnis nei manyta. Apšvietos filosofai jį laikė laisvos minties gynėju, o modernioji kosmologija rado paralelių tarp jo vizijos ir šiuolaikinių teorijų. Nors Bruno neturėjo empirinių įrodymų, jo intuicija apie daugybę pasaulių šiandien skamba kaip ankstyvas įžvalgus spėjimas.
Bruno veikalas nėra mokslinis traktatas šiuolaikine prasme. Tai filosofinis tekstas, kuriame susipina kosmologija, metafizika ir teologija. Jo tikslas buvo ne pateikti skaičiavimus, o pasiūlyti naują mąstymo būdą, kuris išlaisvintų žmogų iš ribotos visatos sampratos.
Pagrindiniai Bruno teiginiai buvo šie:
- Visata begalinė ir neturi centro.
- Žvaigždės yra saulės su planetų sistemomis.
- Gyvybė gali egzistuoti daugelyje pasaulių.
Citatos
- „L’universo è infinito, e non ha centro né circonferenza.“
„Visata yra begalinė, ji neturi nei centro, nei ribų.“ - „Le stelle non sono fuochi appiccati alla volta, ma soli infiniti, circondati da mondi infiniti.“
„Žvaigždės nėra prie skliauto prikabinti žiburiai, bet begalinės saulės, apsuptos begalinių pasaulių.“ - „Ogni stella è un sole, e ciascuna illumina mondi propri.“
„Kiekviena žvaigždė yra saulė, ir kiekviena apšviečia savus pasaulius.“ - „Non è la Terra il centro dell’universo, ma solo un corpo tra infiniti corpi.“
„Žemė nėra visatos centras, tik vienas kūnas tarp begalės kitų.“ - „Vi sono innumerevoli mondi simili a questo della Terra.“
„Egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė pasaulių, panašių į šią Žemę.“ - „In tali mondi vi possono essere creature viventi, animali e uomini.“
„Tokiuose pasauliuose gali būti gyvų būtybių, gyvūnų ir žmonių.“ - „Dio è infinito; dunque infinita è la sua opera.“
„Dievas yra begalinis, todėl begalinis ir Jo kūrinys.“ - „Il divino si manifesta in ogni parte dell’universo, non in un solo luogo.“
„Dieviškumas reiškiasi kiekvienoje visatos dalyje, o ne vienoje vietoje.“ - „L’universo è pieno di mondi, come un campo è pieno di fiori.“
„Visata pilna pasaulių, kaip laukas pilnas gėlių.“ - „La Terra non è privilegiata, ma partecipe di un ordine infinito.“
„Žemė nėra privilegijuota, ji tik dalyvauja begaliniame tvarkos audinyje.“ - „Chi riduce l’universo a confini, riduce l’infinita potenza divina.“
„Tas, kuris riboja visatą, apriboja ir begalinę dievišką galią.“ - „L’uomo non è il centro, ma un viandante in un universo senza fine.“
„Žmogus nėra centras, bet keliautojas begalinėje visatoje.“ - „Il cielo non è un tetto chiuso, ma un mare aperto e senza rive.“
„Dangus nėra uždara stogo danga, o atvira jūra be krantų.“ - „Non vi è una sfera ultima che racchiude tutte le cose.“
„Nėra paskutinės sferos, apgaubiančios visus dalykus.“ - „Così come sulla Terra vi sono infiniti campi e giardini, così nell’universo vi sono infiniti mondi.“
„Kaip Žemėje yra begaliniai laukai ir sodai, taip visatoje yra begaliniai pasauliai.“ - „Il Sole stesso è una stella tra le stelle, non un centro unico.“
„Mūsų Saulė yra tik viena žvaigždė tarp kitų, ne vienintelis centras.“ - „La filosofia antica ha chiuso gli occhi davanti all’infinito.“
„Senovės filosofija buvo užmerkusi akis prieš begalybę.“ - „Meglio è riconoscere l’infinito, che farsi prigionieri di un cielo piccolo e finito.“
„Geriau pripažinti begalybę, nei tapti mažo ir riboto dangaus kaliniais.“ - „In ogni punto dell’universo si trova il centro, perché l’universo non ha confini.“
„Kiekvienas visatos taškas yra centras, nes visata neturi ribų.“ - „Chi contempla l’infinito universo, vede la vera immagine della divinità.“
„Kas kontempliuoja begalinę visatą, tas regi tikrąjį dieviškumo atvaizdą.“
Apie begalinę visatą ir pasaulius
GIORDANO BRUNO NOLANAS.
APIE BEGALYBĘ, VISATĄ IR PASAULIUS.
ŠVIESIAUSIAJAM MONSJORUI DE MAUVISSIÈRE.
IŠSPAUSDINTA VENECIJOJE, 1584 METAIS.
ĮŽANGINIS LAIŠKAS, RAŠYTAS ŠVIESIAUSIAJAM MONSJORUI MICHELUI DE CASTELNAU
Mauvissiero, Concressalto ir Ionvillos ponui, krikščioniškiausiojo karaliaus ordino kavalieriui, jo privačios tarybos nariui, penkiasdešimties ginkluotų vyrų kapitonui ir pasiuntiniui prie šviesiausiosios Anglijos karalienės.
Jei aš, šviesiausiasis kavalieriau, varyčiau arklą, ganyčiau bandą, puoselėčiau sodą ar taisykčiau drabužį, niekas į mane nežiūrėtų, nedaugelis stebėtų, retai kas priekaištautų ir lengvai galėčiau visiems patikti. Tačiau kadangi esu gamtos lauko tyrėjas, besirūpinantis sielos ganykla, trokštantis ugdyti protą ir sumaniai nerti intelekto apdarus, štai tas, į kurį nukreiptas žvilgsnis, man grasina; tas, kurį stebiu, mane puola; tas, kurį pasiveju, man kanda; o tas, kurį sugriebiu, mane ryja. Ir tai ne vienas, ne keli, o daugelis, beveik visi.
Jei norite suprasti, kodėl taip yra, sakau jums, kad priežastis yra ta visuma, kuri man nepatinka, prastuomenė, kurios nekenčiu, ir daugybė, kuri manęs netenkina. Mane žavi tik viena: ta, dėl kurios esu laisvas pavergime, laimingas skausme, turtingas nepritekliuje ir gyvas mirtyje; ta, dėl kurios nepavydžiu tiems, kurie yra vergai laisvėje, kenčia malonumuose, yra vargšai turtuose ir mirę gyvenime. Mat jų kūnus varžo grandinės, jų dvasią slegia pragaras, jų sielą marina klaida, o jų protą žudo snaudulys; jie neturi nei didingumo, kuris juos išlaisvintų, nei kantrybės, kuri juos pakylėtų, nei spindesio, kuris juos apšviestų, nei mokslo, kuris juos atgaivintų.
Todėl nutinka taip, kad aš, lyg nenuovargis, neatitraukiu kojos nuo sunkaus kelio; nei lyg tinginys nenuleidžiu rankų nuo pasitaikiusio darbo; nei lyg nevilties apimtas neatsuku nugaros mane puolančiam priešui; nei lyg apakintas nenukreipiu akių nuo dieviškojo objekto. Tuo tarpu dažniausiai esu laikomas sofistu, labiau siekiančiu atrodyti subtilus nei būti teisingas; garbėtroška, labiau besistengiančiu sukurti naują ir klaidingą sektą nei patvirtinti senąją ir tikrąją; medžiotoju, tykančiu šlovės spindesio per klaidų tamsą; neramia dvasia, griaunančia gerų disciplinų pamatus ir kuriančia klastingas mašinas.
Tad, pone, tegu šventosios dvasios išsklaido visus tuos, kurie neteisingai manęs nekenčia; tegu man visada būna palankus mano Dievas; tegu man būna palankūs visi mūsų pasaulio valdovai; tegu žvaigždės padaro mano sėklą tinkamą laukui ir lauką tinkamą sėklai, kad pasauliui pasirodytų naudingas ir šlovingas mano darbo vaisius, pažadinantis dvasią ir atveriantis pojūčius tiems, kurie neturi šviesos. Nes aš tikrai nieko nemeluoju, o jei klystu, tai nemanau, kad klystu tyčia. Kalbėdamas ir rašydamas aš nesiginčiju dėl pačios pergalės (nes bet kokią reputaciją ir pergalę laikau priešiška Dievui, niekinga ir neturinčia jokios garbės, jei joje nėra tiesos), bet plušu, kankinuosi ir vargstu iš meilės tikrajai išminčiai ir siekdamas tikrojo susimąstymo.
Tai įrodys demonstratyvūs argumentai, pagrįsti gyvu protu, kylančiu iš sutvarkytų pojūčių, kuriuos informuoja teisingi pavidalai. Šie, lyg tikri pasiuntiniai, atsiskiria nuo gamtos objektų ir atsiveria tiems, kurie jų ieško, tampa aiškūs tiems, kurie į juos žiūri, ir tikri tiems, kurie juos suvokia. Štai pateikiu jums savo apmąstymus apie begalybę, visatą ir nesuskaičiuojamus pasaulius.
PIRMOJO DIALOGO ARGUMENTAS
Pirmajame对话dialoge pirmiausia rasite tai, kad pojūčių nepastovumas rodo, jog jie nėra tikrumo principas. Tikrumas atsiranda tik per tam tikrą lyginimą ir vieno pojūčio derinimą su kitu, bei vieno jutimo objekto su kitu; taip išaiškinama, kaip tiesa slypi skirtinguose subjektuose.
Antra, pradedama įrodinėti visatos begalybė. Pateikiamas pirmasis argumentas, paimtas iš to, kad tie, kurie savo vaizduotės darbu nori pasauliui pastatyti sienas, nežino, kur jį užbaigti.
Trečia, pateikiamas antrasis argumentas: nedera sakyti, kad pasaulis yra baigtinis ir kad jis yra savyje, nes tai tinka tik tam, kas yra beribi.
Toliau pateikiamas trečiasis argumentas, pagrįstas nepatogia ir neįmanoma vaizduote apie pasaulį, esantį „niekur“, nes tokiu atveju jis neturėtų būties, mat kiekvienas daiktas, tiek kūniškas, tiek nekūniškas, vienaip ar kitaip užima vietą.
Ketvirtasis argumentas kyla iš epikūrininkų pateikiamo labai svarbaus klausimo apie tai, kas nutiktų, jei kas nors nubėgtų iki pat pasaulio pakraščio ir sviestų ietį: ar ji skristų toliau, ar būtų sustabdyta kokios nors kliūties. Bet kuriuo atveju riba neegzistuoja.
Penkta, aptariama, kad Aristotelio pateiktas vietos apibrėžimas netinka pirmajai, didžiausiai ir bendriausiai vietai. Netinka laikyti vieta tik paviršių, betarpiškai supantį turinį, ir kitos smulkmenos, kurios paverčia vietą matematiniu, o ne fiziniu dalyku. Jau nekalbant apie tai, kad tarp apimančiojo paviršiaus ir judančio turinio visada būtina tarpinė erdvė, kurią teisingiau vadinti vieta. Jei norime vieta laikyti tik paviršių, tektų be galo ieškoti baigtinės vietos.
Šešta, nurodoma, kad neįmanoma išvengti tuštumos pripažinimo, jei teigiama, kad pasaulis yra baigtinis, mat tuštuma yra tai, kur nėra nieko.
Septinta, diskutuojama apie „penktųjų esencijų“ tuštybę ir pareiškiama, kad visi juntami kūnai nėra niekas kita ir nesideda iš jokių kitų artimiausių bei pirminių pradų, kaip tik iš šitų; jie juda tiek tiesiaeigiu, tiek sukamuoju judesiu. Čia viskas nagrinėjama remiantis argumentais, geriau pritaikytais sveikam protui, kol Frakastorijus derinasi prie Burkijo mąstysenos; atvirai parodoma, kad nėra tokio atsitiktinio reiškinio čia, kuris nebūtų numatomas ir ten, kaip nėra nieko, kas matoma iš ten į čia, ko, gerai pasvarstę, nepamatytume iš čia į ten. Atitinkamai, ta gražioji gamtos tvarka ir kopėčios yra tik grakštus sapnas ir senų kretančių moterų niekalas.
Aštunta, kad, nors elementų skyrimas yra teisingas, jokiu būdu nėra nei juntama, nei suvokiama tokia elementų tvarka, kokia visuotinai priimta. Pasak to paties Aristotelio, keturi elementai yra lygiavertės šio gaublio dalys arba nariai, nebent sakytume, kad vandens yra daugiau; todėl tikrieji gamtos filosofai, dieviškieji pranašai ir poetai žvaigždes pagrįstai vadina tai vandeniu, tai ugnimi. Jie šiuo klausimu nei kuria pasakas, nei kalba metaforomis, bet leidžia pasakas kurti ir vaikiškai elgtis šiems kitiems „sofistams“. Taip pat pasauliai suprantami kaip šie heterogeniški kūnai, šie gyviai, šie dideli gaubliai, kuriuose žemė nėra sunkesnė už kitus elementus, o visos dalelės juda ir keičia vietą bei išsidėstymą ne kitaip kaip kraujas, kiti skysčiai, dvasios ir smulkiausios dalys, kurios teka, cirkuliuoja, įteka ir išteka mumyse bei kituose mažuose gyvūnuose. Šiuo tikslu pateikiamas palyginimas, rodantis, kad žemė dėl savo masės veržimosi į centrą nėra sunkesnė už bet kurį kitą paprastą kūną, prisidedantį prie šios kompozicijos; pati savaime žemė nėra sunki, ji nei kyla, nei leidžiasi; būtent vanduo suteikia jungtį, tankį, tirštumą ir svorį.
Devinta, pamačius, kad garsioji elementų tvarka yra tuščia, išvedama išvada apie šiuos juntamus sudėtinius kūnus, kurie, kaip daugybė gyvūnų ir pasaulių, yra plačiame lauke – ore, danguje arba tuštumoje. Ten yra visi tie pasauliai, kuriuose gyvūnų ir gyventojų yra ne mažiau, nei gali būti šiame, nes jie neturi nei mažesnės galios, nei kitokios prigimties.
Dešimta, pamačius, kaip linkę ginčytis užsispyrę ir neišmanantys blogos valios žmonės, toliau parodoma, kaip dažniausiai baigiasi diskusijos. Nors kiti yra tokie atsargūs, kad nieko nesugadindami, su pašaipa, šypsenėle ar tam tikru kukliu piktavališkumu nori ne tik paslėpti savo neišmanymą (kurio negali pagrįsti argumentais), bet ir primesti jį priešininkui per šias mandagaus paniekinimo menkybes. Jie ateina ginčytis ne tam, kad rastų ar ieškotų tiesos, bet dėl pergalės ir norėdami pasirodyti protingesni bei narsūs priešingos nuomonės gynėjai. Tokių turi vengti kiekvienas, neturintis tvirtų kantrybės šarvų.
KETVIRTOJO DIALOGO ARGUMENTAS
Sekančiame dialoge pirmiausia pakartojama tai, kas sakyta kitur: kad pasauliai yra begaliniai, kaip kiekvienas jų juda ir kaip yra sudarytas.
Antra, primenamas būdas, kuriuo antrame对话dialoge buvo atmesti argumentai prieš begalinę visatos masę ar dydį (po to, kai pirmame dialoge daugybe argumentų buvo nustatyta begalinė begalinės jėgos ir galios pasekmė). Dabar, kai trečiame dialoge nustatyta begalinė pasaulių gausybė, atmetami gausūs Aristotelio argumentai prieš ją, nors žodis „pasaulis“ pas Aristotelį turi kitą reikšmę nei pas Demokritą, Epikūrą ir kitus. Remdamasis natūraliu ir prievartiniu judėjimu bei savo suformuluotais argumentais, jis teigia, kad viena žemė turėtų judėti link kitos. Išsklaidant šiuos įsitikinimus, pirmiausia padedami svarbūs pamatai tikriesiems gamtos filosofijos principams suprasti.
Trečia, paaiškinama, kad net jei vienos žemės paviršius liestųsi su kitos, tai nereiškia, kad vienos dalys galėtų judėti link kitos (turint omenyje heterogeniškas dalis, o ne atomus ir paprastus kūnus). Taip gaunama pamoka geriau suprasti sunkių ir lengvų kūnų prigimtį.
Ketvirta, dėl kokios priežasties gamta šiuos didžius kūnus išdėstė tokiu dideliu atstumu ir kodėl jie nėra arčiau vienas kito. Giliai žvelgiant, suprantama, kodėl neturi būti pasaulių eterio pakraščiuose arba šalia tokios tuštumos, kurioje nėra jokios galios, dorybės ar veikimo, nes iš tokios pusės jie negalėtų gauti nei gyvybės, nei šviesos.
Penkta, kaip vietinis atstumas keičia kūno prigimtį ir kaip ne; ir kodėl akmuo, padėtas vienodu atstumu tarp dviejų žemių, arba stovėtų vietoje, arba nuspręstų judėti link vienos iš jų.
Šešta, kaip klysta Aristotelis, suprasdamas svorio ar lengvumo postūmį iš vieno kūno į kitą, net jei jie nutolę; ir iš kur kyla siekis išsaugoti esamą būtį daiktuose, kad ir kokia žema ji būtų – šis siekis yra bėgimo ir persekiojimo priežastis.
Septinta, kad tiesiaeigis judėjimas netinka ir negali būti natūralus žemei ar kitiems pagrindiniams kūnams, o tik tų kūnų dalims, kurios juda link jų iš bet kokios vietos, jei nėra labai nutolusios.
Aštunta, iš kometų imamas argumentas, kad netiesa, jog sunkus kūnas, kad ir koks tolimas būtų, turi postūmį ar judėjimą link jį talpinančio kūno. Šis argumentas remiasi ne tikrais fizikos principais, bet Aristotelio filosofijos prielaidomis.
Devinta, parodoma, kaip paprasti kūnai, esantys tos pačios rūšies kituose nesuskaičiuojamuose pasauliuose, juda taip pat; ir kaip skaitinė įvairovė sukuria vietų įvairovę, o kiekviena dalis turi savo centrą ir nurodo į bendrą visumos centrą, kurio nereikia ieškoti visatoje.
Dešimta, nustatoma, kad kūnai ir jų dalys neturi nustatytos „viršaus“ ir „apačios“ krypties, nebent tiek, kiek jų buvimo vieta yra čia ar ten. Kaip judėjimas yra begalinis, ir koks judantis kūnas linksta į begalybę bei nesuskaičiuojamas sudėtis; kad iš to neseka svoris ar lengvumas su begaliniu greičiu; kad artimiausių dalių judėjimas, kol jos išlaiko savo būtį, negali būti begalinis.
PENKTOJO DIALOGO ARGUMENTAS
Penktojo dialogo pradžioje pasirodo asmuo, apdovanotas laimingesniu protu. Nors jis išauklėtas priešingoje doktrinoje, gebėdamas spręsti apie tai, ką girdėjo ir matė, jis gali atskirti vieną mokslą nuo kito ir lengvai pasitaiso. Pasakojama apie tuos, kuriems Aristotelis atrodo gamtos stebuklas tik todėl, kad jie patys blogai jį supranta ir turi ribotą protą. Turime tokių gailėtis ir vengti ginčų su jais, nes iš jų nieko negausi, tik prarasi.
Čia Albertinas, naujas pašnekovas, pateikia dvylika argumentų, kuriais grindžiamas prieštaravimas pasaulių gausai.
Pirmasis teigia, kad už pasaulio ribų nėra nei vietos, nei laiko, nei tuštumos, nei paprasto, nei sudėtinio kūno. Antrasis – apie variklio vienovę. Trečiasis – apie judančių kūnų vietas. Ketvirtasis – apie horizontų atstumą nuo centro. Penktasis – apie daugelio sferinių pasaulių sąlytį. Šeštasis – apie trikampes erdves, kurias sukuria jų sąlytis. Septintasis – apie tai, kad nėra aktualios begalybės, o bet koks nustatytas skaičius nėra labiau pagrįstas už kitą. Iš šio argumento mes galime ne tik lygiai taip pat, bet ir su dideliu pranašumu daryti išvadą, kad skaičius turi būti ne nustatytas, o begalinis. Aštuntasis – apie gamtos dalykų apibrėžtumą ir pasyvią daiktų galią, kuri neatitinka dieviškojo veiksmingumo ir aktyvios galios. Tačiau čia reikia apsvarstyti, kad būtų labai nedera, jei aukščiausiasis būtų panašus į muzikantą, kuris gali skambinti kitara, bet neskambina, nes jam trūksta instrumentų. Tai akivaizdus prieštaravimas. Devintasis – apie pilietinį gėrį, slypintį bendravime. Dešimtasis – apie tai, kad dėl pasaulių sąlyčio vieno judėjimas trukdytų kitam. Vienuoliktasis – jei šis pasaulis yra pilnas ir tobulas, nedera, kad prie jo būtų pridedami kiti.
Štai tie neaiškumai ir motyvai, kurių sprendime slypi visas mokslas, pakankamas atskleisti giliausias ir esmines paprastosios filosofijos klaidas bei mūsų filosofijos svorį ir svarbą. Štai priežastis, dėl kurios neturime bijoti, kad kas nors ištekės, kad kokia nors dalelė išsisklaidys, išnyks ar pasklis tuštumoje, kuri ją sunaikintų. Štai visumos kintamumo priežastis, dėl kurios nėra tokio blogio, iš kurio nebūtų išeities, ir nėra tokio gėrio, į kurį nebūtų patektų, kol per begalinį lauką, per amžiną kitimą visa substancija išlieka ta pati ir viena.
Jei būsime dėmėsi šiam apmąstymui, joks netikėtas įvykis nepalauš mūsų skausmu ar baime, ir jokia sėkmė neiškels mūsų malonumu ar viltimi. Taip rasime tikrąjį kelią į tikrąją moralę, būsime didingi, niekinsime tai, ką vertina vaikiškos mintys. Tikrai tapsime didesni už tuos dievus, kuriuos garbina aklas prastuomenės būrys, nes tapsime tikrais gamtos istorijos stebėtojais (kuri įrašyta mumyse pačiuose) ir tvarkingais dieviškųjų įstatymų vykdytojais, kurie išskobti mūsų širdžių centre. Suprasime, kad skristi iš čia į dangų yra tas pats, kas iš dangaus čia; kilti iš čia ten – tas pats, kas iš ten čia. Mes esame jiems ne labiau išoriniai, nei jie mums; jie mums ne labiau centras, nei mes jiems. Mes taip pat mindome žvaigždę ir esame danguje, kaip ir jie.
Štai mes išvaduoti nuo pavydo, laisvi nuo bergždžio nerimo ir kvailo rūpesčio trokšti toli to gėrio, kurį turime šalia ir pasiekiamą. Štai mes laisvesni nuo didžios baimės, kad jie nukris ant mūsų, nei suteikti vilties, kad mes nukrisime ant jų; nes tas pats begalinis oras laiko šį gaublį kaip ir kitus; šis gyvis laisvai skrieja savo erdvėje ir užima savo sritį, kaip ir kiekvienas iš kitų.
Ši filosofija atveria pojūčius, nuramina dvasią, išaukština intelektą ir nuveda žmogų į tikrąją palaimą, kurią jis gali turėti kaip žmogus; nes ji išlaisvina jį nuo rūpestingo malonumų siekimo ir aklo skausmo jautimo, leidžia džiaugtis esama būtimi ir nebebijoti bei nebesitikėti daugiau iš ateities. Nes apvaizda, fatumas ar lemtis, tvarkanti mūsų asmeninės būties kaitą, nenori ir neleidžia, kad žinotume apie vieną daugiau nei nežinome apie kitą. Tačiau giliau pasvarstę apie būti ir substanciją, kurioje esame nekintami, rasime, kad mirties nėra – ne tik mums, bet ir jokiai substancijai. Nieko substancinio nesumažėja, bet viskas, skriedama per begalinę erdvę, keičia veidą.
Kadangi visi priklausome geriausiam kūrėjui, turime tikėti ir viltis, kad kaip viskas yra iš gėrio, taip viskas yra gera, dėl gėrio ir link gėrio. Priešingai atrodo tik tam, kuris suvokia tik dabartį, panašiai kaip pastato grožis nėra akivaizdus tam, kuris mato tik mažą jo dalį – akmenį, cemento gabalėlį ar sienos pusę; bet jis aiškus tam, kuris gali matyti visumą ir lyginti dalis tarpusavyje. Nebijokime, kad tai, kas sukaupta šiame pasaulyje, dėl kokios nors klajojančios dvasios smarkumo ar žaibiško Jupiterio rūsčio išsisklaidytų už šio dangaus kupolo, ar išdulkėtų kaip dulkės iš šio žvaigždėto apsiausto. Daiktų prigimtis negali pranykti substancija, kaip mūsų akims pranyksta oras, buvęs burbulo viduje; nes mums žinomas pasaulis, kuriame daiktas visada seka po daikto be galutinės prarajos, kur jie negrįžtamai išnyktų nulyje. Nėra galų, ribų, pakraščių ar sienų, kurios atimtų iš mūsų begalinę daiktų gausą. Todėl žemė ir jos jūra yra derlingi; todėl saulės liepsna yra amžina, amžinai maitinanti godžias ugnis ir drėkinanti išsekusias jūras, nes iš begalybės visada gimsta nauja materijos gausa.
Demokritas ir Epikūras suprato geriau, teigdami, kad viskas per begalybę atsinaujina ir atsistato, nei tie, kurie stengiasi išgelbėti visatos pastovumą manydami, kad tas pats skaičius visada seka tą patį skaičių. O dabar pažiūrėkite, ponai astrologai, su savo fizikais pasekėjais, į tuos savo ratus, kuriais aprašote pramanytas devynias judančias sferas. Jūs taip įkalinate savo smegenis, kad atrodote man kaip papūgos narvuose, šokinėjančios ir besisukančios juose. Mes žinome, kad toks didis Valdovas neturi tokio ankšto sosto, tokio skurdaus sosto, tokio siauro tribunolo, tokio negausaus dvaro. Dievo didybė pasireiškia ne vienoje, bet nesuskaičiuojamose saulėse; ne vienoje žemėje, bet infinituose pasauliuose. Intelekto galia nėra tuščia – ji visada nori ir gali pridėti erdvę prie erdvės, masę prie masės, vienetą prie vieneto. Šis mokslas išlaisvina mus iš ankštos kalėjimo grandinės ir iškelia į didingos imperijos laisvę; atima mus iš menkų turtų ir nuveda į nesuskaičiuojamus turtus tokioje plačioje erdvėje, tokiame garbingame lauke, tarp tiek daug išpuoselėtų pasaulių.
Yra daug kitų vertingų vaisių, kuriuos galima skinti nuo šių medžių. Kad nebekaitintume aklo mūsų priešininkų pavydo, nevardinsime jų visų, bet paliksime suprasti tiems, kurie geba suprasti ir spręsti. Jie patys galės lengvai ant šių pamatų pastatyti visą mūsų filosofijos pastatą.
Tuo tarpu, nors esu tikras, kad to nereikia, nesiliausiu vykdęs savo pareigos rūpintis, kad jums būtų rekomenduotas tas, kurio nelaikote tarp savo namiškių kaip žmogaus, kurio jums reikia, bet kaip asmens, kuriam reikia jūsų dėl tiek daug priežasčių. Turėdami daug tarnų, jūs nesiskiriate nuo paprastų žmonių ar pirklių; bet turėdami ką nors vertą, kurį globotumėte, gintumėte ir kuriam padėtumėte, jūs esate lygūs didingiesiems princams, herojams ir dievams. Primenu jums tai, ko žinau, kad nereikia priminti: galiausiai pasaulis jus vertins ir Dievas jums atlygins ne už tai, kad jus mėgo žemės galingieji, o už tai, kad mylėjote, gynėte ir saugojote tokį žmogų. Nes tai, ką jums gali padaryti tie, kurie sėkme yra aukščiau jūsų, truks ne ilgiau nei jūsų sienos ir gobelenai; bet tai, ką jūs galite padaryti kitam, bus įrašyta amžinybės knygoje. Tai, ką gaunate iš kitų, yra kitų dorybės įrodymas, bet tai, ką darote kitam, yra jūsų pačių dorybės ženklas. Likite sveiki.
Mano vienišas žygis į tas dalis,
Kur nukreipei jau savo mintį aukštą,
Begalybėn kyla, nes menas ir darbai
Privalo susilygint su objektu.
Atgimki ten; tenai užaugint noriu
Tavo mielus paukštelius, dabar, kai rūsti
Lemtis baigė savo visą puolimą
Prieš žygį, nuo kurio tave laikė atokiai.
Eik nuo manęs, nes tau tyresnės pastogės
Trokštu; tave lydės patsai Dievas,
Kurį aklieji vadina akluoju.
Tegu dangus tave saugo, ir tebūna geras
Kiekvienas šio didžio architekto dievas;
Ir negrįžk pas mane, jei nesi mano dalis.
Išėjęs iš ankšto ir juodo kalėjimo,
Kur tiek metų klaida mane laikė suveržtą,
Čia palieku grandinę, kuri pančiojo
Mano ranką pavydžios ir piktos priešės.
Pristatyti manęs tamsiai nakčiai
Ji nebegalės, nes tas, kas nugalėjo
Didįjį Pitoną ir jo krauju nudažė
Jūros vandenis, išvijo mano Megerą.
Į tave kreipiuosi ir kyla mano balsas:
Dėkoju tau, mano saule, mano dieviška šviesa;
Tau aukoju savo širdį, aukščiausioji ranka,
Kuri ištraukei mane iš to žiauraus nago,
Kuri mane nuvedei į geresnę buveinę,
Kuri mano sutrintą širdį vėl padarei sveiką.
Kas duoda man sparnus ir šildo širdį?
Kas leidžia nebijoti lemties ar mirties?
Kas sutrupino grandines ir tuos vartus,
Pro kuriuos retai kas išsilaisvinęs išeina?
Amžiai, metai, mėnesiai, dienos ir valandos –
Laiko vaikai ir ginklai, ir tas dvaras,
Prieš kurį nei geležis, nei deimantas neatlaiko, –
Apsaugojo mane nuo savo įniršio.
Tad drąsiai tiesiu sparnus į orą;
Nebijau kliūties iš krištolo ar stiklo,
Bet skrodžiu dangus ir kylu į begalybę.
Ir kol iš savo gaublio kylu į kitus
Ir per eterio lauką skverbiuosi tolyn:
Tai, ką kiti mato iš tolo, palieku už nugaros.
PIRMASIS DIALOGAS
PAŠNEKOVAI
Elpinas, Filotėjas, Frakastorijus, Burkijus.
<ELP.> Kaip įmanoma, kad visata būtų begalinė?
<FIL.> Kaip įmanoma, kad visata būtų baigtinė?
<ELP.> Ar norite pasakyti, kad šį begaliniškumą galima įrodyti?
<FIL.> Ar norite pasakyti, kad šį baigtinumą galima įrodyti?
<ELP.> Koks čia išsiplėtimas?
<FIL.> Kokia čia riba?
<FRAC.> Ad rem, ad rem, si iuvat (Prie esmės, prie esmės, jei malonėsite); per ilgai laikėte mus nežinioje.
<BUR.> Greičiau pateikite kokį nors argumentą, Filotėjau, nes man bus juokinga klausytis šios pasakos ar fantazijos.
<FRAC.> Modestius (Kukliau), Burkijau: ką pasakysi, jei tiesa galiausiai tave įtikins?
<BUR.> Net jei tai būtų tiesa, aš nenoriu tuo tikėti; nes neįmanoma, kad šią begalybę suprastų mano galva ar suvirškintų mano skrandis; nors, tiesą sakant, norėčiau, kad būtų taip, kaip sako Filotėjas, nes jei dėl nelaimingos lemties man tektų iškristi iš šio pasaulio, aš visada rasčiau kur nusileisti.
<ELP.> Iš tiesų, o Filotėjau, jei norime jusles daryti teisėju arba suteikti joms tą pirmumą, kuris joms priklauso, nes visas pažinimas kyla iš jų, rasime, kad galbūt nėra lengva rasti būdą padaryti išvadą apie tai, ką sakai, greičiau priešingai. Tad, jei jums patinka, pradėkite man aiškinti.
<FIL.> Nėra juslės, kuri matytų begalybę, nėra juslės, iš kurios būtų reikalaujama šios išvados; nes begalybė negali būti juslių objektas; todėl tas, kuris reikalauja tai pažinti per jusles, yra panašus į tą, kuris norėtų akimis pamatyti substanciją ir esmę; ir tas, kuris dėl to neigtų dalyką, nes jis nėra juntamas ar matomas, neigtų pačią substanciją ir būtį. Tačiau turi būti saikas reikalaujant juslių liudijimo; joms suteikiame vietą tik juntamuose dalykuose, ir tai ne be įtarimo, jei jos neįsitraukia į sprendimą kartu su protu. Intelektui priklauso spręsti ir paaiškinti dalykus, kurie nėra čia ir yra atskirti laiko bei erdvės intervalais. Ir šiuo atveju mums visiškai pakanka ir turime pakankamą liudijimą iš juslių tuo atžvilgiu, kad jos nepajėgios tam prieštarauti ir be to daro akivaizdų bei pripažįsta savo silpnumą ir nepakankamumą dėl baigtinumo regimybės, kurią sukelia horizontas, kurį formuodamos jos pačios mato, koks jis nepastovus. Tad, kaip patiriame, kad jos mus apgauna šio gaublio, kuriame esame, paviršiuje, tuo labiau turėtume jomis nepasitikėti dėl tos ribos, kurią jos mums leidžia suvokti žvaigždėtame skliaute.
<ELP.> Kam tuomet mums tarnauja juslės? Sakykite.
<FIL.> Tik tam, kad sužadintų protą, kad kaltintų, nurodytų ir iš dalies liudytų, bet ne tam, kad liudytų viską, ir juo labiau ne tam, kad spręstų ar smerktų. Nes niekada, kokios tobulos jos bebūtų, jos nėra be tam tikro drumstumo. Todėl tiesa, kaip iš silpno prado, yra iš juslių maža dalimi, bet ji nėra juslėse.
<ELP.> Kur tuomet?
<FIL.> Juntamame objekte kaip veidrodyje, prote per argumentaciją ir diskursą, intelekte kaip principas ar išvada, sieloje – savo tikra ir gyva forma.
<ELP.> Tad pirmyn, dėstykite savo argumentus.
<FIL.> Taip ir padarysiu. Jei pasaulis yra baigtinis ir už pasaulio yra niekas, aš jūsų klausiu: kur yra pasaulis? kur yra visata? Aristotelis atsako: ji yra pati savyje. Pirmojo dangaus išgaubtumas yra visuotinė vieta; ir jis, kaip pirmasis talpintojas, nėra kitame talpintojuje, nes vieta yra ne kas kita, kaip talpinančio kūno paviršius ir kraštas; todėl kas neturi talpinančio kūno, neturi vietos. – Ką gi nori tuo pasakyti, Aristoteli, kad „vieta yra pati savyje“? Ką man atsakysi apie „dalyką už pasaulio“? Jei sakai, kad ten nieko nėra; dangus, pasaulis, žinoma, nebus jokioje vietoje.
<FRAC.> Nullibi ergo erit mundus. Omne erit in nihilo. (Vadinasi, pasaulis bus niekur. Viskas bus niekame.)
<FIL.> – pasaulis bus kažkas, ko nėra. Jei sakai (kaip man atrodo, kad nori pasakyti kažką, kad išvengtum tuštumos ir nieko), kad už pasaulio yra intelektualinė ir dieviška būtybė, taip, kad Dievas tampa visų daiktų vieta, tu pats labai susipainiosi, bandydamas paaiškinti, kaip bekūnis, mąstomas ir bematis dalykas gali būti matmens turinčio dalyko vieta. Nes jei sakai, kad jis apima kaip forma ir tokiu būdu, kaip siela apima kūną, tu neatsakai į klausimą apie „išorę“ ir į klausimą apie tai, kas yra anapus ir už visatos ribų. Ir jei nori pasiteisinti sakydamas, kad ten, kur yra niekas ir kur nėra jokio daikto, nėra ir vietos, nėra anapus, nėra extra, tuo manęs nepatenkinsi; nes tai yra žodžiai ir pasiteisinimai, kurie negali įeiti į mąstymą. Nes visiškai neįmanoma, kad kokia nors jusle ar vaizduote (net jei atsirastų kitos juslės ir kitos vaizduotės) priverstum mane teigti su tikra intencija, jog egzistuoja toks paviršius, tokia riba, toks kraštas, už kurio nebūtų nei kūno, nei tuštumos: net jei ten būtų Dievas, nes dievybė nėra tam, kad užpildytų tuštumą, ir todėl ji jokiu būdu nėra to priežastis, kad apribotų kūną; nes viskas, kas sakoma ribojant, yra arba išorinė forma, arba talpinantis kūnas. Ir kad ir kaip tai norėtum pasakyti, būtum laikomas kenkiančiu dieviškosios ir visuotinės prigimties orumui.
<BUR.> Išties, manau, kad šitam reiktų pasakyti, jog jei kas nors ištiestų ranką už to išgaubtumo, ji nebūtų vietoje ir nebūtų jokioje dalyje, ir todėl neturėtų būties.
<FIL.> Prie to pridedu, jog nėra tokio proto, kuris nesuvoktų šio peripatetikų teiginio kaip numanomo prieštaravimo. Aristotelis apibrėžė vietą ne kaip talpinantį kūną, ne kaip tam tikrą erdvę, bet kaip talpinančio kūno paviršių; ir tuomet pirmoji, pagrindinė ir didžiausia vieta yra ta, kuriai mažiausiai ir visiškai netinka toks apibrėžimas. Tai yra pirmojo dangaus išgaubtas paviršius, kuris yra kūno paviršius; ir tokio kūno, kuris tik talpina, bet nėra talpinamas. O kad tas paviršius būtų vieta, nereikalaujama, kad jis būtų talpinamo kūno, bet kad būtų talpinančio kūno. Jei tai talpinančio kūno paviršius ir jis nėra sujungtas ir pratęstas į talpinamą kūną, tai yra vieta be to, kas joje patalpinta; turint omenyje, kad pirmajam dangui tinka būti vieta tik dėl jo įgaubto paviršiaus, kuris liečia antrojo išgaubtumą. Štai, vadinasi, kaip tas apibrėžimas yra tuščias, painus ir pats save naikinantis. Į šią painiavą patenkama dėl to nepatogumo, kai norima, kad už dangaus būtų niekas.
<ELP.> Peripatetikai sakys, kad pirmasis dangus yra talpinantis kūnas dėl įgaubto paviršiaus, o ne dėl išgaubto; ir pagal tai jis yra vieta.
<FRAC.> O aš pridursiu, kad vadinasi, yra talpinančio kūno paviršius, kuris nėra vieta.
<FIL.> Žodžiu, kad eitume tiesiai prie tikslo, man atrodo juokinga sakyti, kad už dangaus yra niekas, ir kad dangus yra pats savyje, ir yra patalpintas atsitiktinai, ir yra vieta atsitiktinai, tai yra per savo dalis. Ir supraskite tą „atsitiktinai“ kaip norite; vis tiek neišvengsi, kad iš vieno nepadarytum dviejų; nes visada yra kas kita talpintojas ir kas kita talpinamasis; ir taip skiriasi, kad, anot jo paties, talpintojas yra bekūnis, o talpinamasis – kūnas; talpintojas nejudrus, talpinamasis judrus; talpintojas matematinis, talpinamasis fizinis. Tad tebūnie su tuo paviršiumi kaip nori, aš nuolatos klausiu: kas yra už jo? Jei atsakoma, kad niekas, aš sakysiu, kad tai yra tuštuma, kad tai yra inane; ir tokia tuštuma bei toks inane, kuris neturi nei būdo, nei jokios tolesnės ribos; nors yra apribotas iš šiapus. Ir tai įsivaizduoti yra sunkiau, nei mąstyti visatą esant begalinę ir beribę. Nes negalime išvengti tuštumos, jei norime laikyti visatą baigtine. Pažiūrėkime dabar, ar tinka, kad būtų tokia erdvė, kurioje yra niekas. Šioje begalinėje erdvėje yra ši visata (atsitiktinai, iš būtinybės ar dėl apvaizdos – dabar tuo neužsiimu). Klausiu, ar ši erdvė, kuri talpina pasaulį, turi didesnį tinkamumą talpinti pasaulį nei kita erdvė, kuri yra už jos.
<FRAC.> Tikrai man atrodo, kad ne; nes ten, kur yra niekas, nėra jokio skirtumo; kur nėra skirtumo, nėra vienokio ar kitokio tinkamumo: ir galbūt apskritai nėra tinkamumo ten, kur nėra jokio daikto.
<ELP.> Nei netinkamumo. Ir iš dviejų greičiau tas, nei anas.
<FIL.> Jūs sakote teisingai. Taip ir aš sakau, kad kaip tuštuma ir inane (kuri būtinai atsiranda su šiuo peripatetiku teiginiu) neturi jokio tinkamumo priimti, juo labiau neturi turėti tinkamumo atstumti pasaulį. Tačiau iš šių dviejų tinkamumų mes vieną matome veiksme, o kito visiškai negalime matyti, nebent proto akimis. Kaip, vadinasi, šioje erdvėje, lygioje pasaulio dydžiui (kurią platonikai vadina materija), yra šis pasaulis, taip kitas gali būti toje erdvėje ir nesuskaičiuojamose erdvėse už šios, lygiose šiai.
<FRAC.> Tikrai, saugiau galime spręsti pagal panašumą į tai, ką matome ir pažįstame, nei priešingai tam, ką matome ir pažįstame. Todėl, kadangi pagal mūsų regėjimą ir patyrimą visata nesibaigia ir neriboja savęs tuštuma bei inane, ir apie tai nėra jokių žinių, pagrįstai turime daryti tokią išvadą; nes, kai visi kiti argumentai būtų lygūs, matome, kad patirtis prieštarauja tuštumai, o ne pilnumai. Tai sakydami, visada būsime pasiteisinę; bet sakydami kitaip, nelengvai išvengsime tūkstančio kaltinimų ir nepatogumų. Tęskite, Filotėjau.
<FIL.> Vadinasi, iš begalinės erdvės pusės žinome tikrai, kad yra tinkamumas priimti kūną, ir nežinome kitaip. Vis dėlto man pakaks to, kad ji tam neprieštarauja; bent jau dėl tos priežasties, kad ten, kur yra niekas, niekas ir netrukdo. Dabar lieka pamatyti, ar yra tinkama, kad visa erdvė būtų pilna, ar ne. Ir čia, jei apsvarstysime tiek tai, kas gali būti, tiek tai, ką gali padaryti, visada rasime ne tik protinga, bet ir būtina, kad taip būtų. Kad tai būtų akivaizdu, klausiu jūsų, ar gerai, kad šis pasaulis egzistuoja.
<ELP.> Labai gerai.
<FIL.> Vadinasi, gerai, kad ši erdvė, kuri lygi pasaulio matmenims (kurią noriu vadinti tuštuma, panašia ir neatskiriama nuo erdvės, kurią tu vadintum esant niekuo už pirmojo dangaus išgaubtumo), būtų taip užpildyta.
<ELP.> Taip yra.
<FIL.> Toliau tavęs klausiu: ar manai, kad kaip šioje erdvėje yra ši mašina, vadinama pasauliu, ta pati galėjo ar galėtų būti kitoje šio inane erdvėje?
<ELP.> Sakysiu, kad taip, nors nematau, kaip nieke ir tuštumoje galime kalbėti apie vienokį ar kitokį skirtumą.
<FRAC.> Aš esu tikras, kad matai, bet nedrįsti teigti, nes pastebi, kur tai tave veda.
<ELP.> Teikite tai drąsiai; nes būtina sakyti ir suprasti, kad šis pasaulis yra erdvėje; kuri, jei pasaulio nebūtų, nesiskirtų nuo tos, kuri yra už jūsų pirmojo judintojo.
<FRAC.> Tęskite.
<FIL.> Vadinasi, kaip gali, galėjo ir būtinai yra tobula ši erdvė dėl šio visuotinio kūno talpinimo, kaip sakai; lygiai taip pat gali ir galėjo būti tobula visa kita erdvė.
<ELP.> Pripažįstu; kas iš to? Gali būti, gali turėti: vadinasi yra? vadinasi turi?
<FIL.> Aš padarysiu taip, kad jei nori nuoširdžiai prisipažinti, pasakysi, kad gali būti, turi būti ir yra. Nes kaip būtų blogai, jei ši erdvė nebūtų pilna, tai yra, jei šio pasaulio nebūtų; ne mažiau, dėl to paties neatskiriamumo, yra blogai, kad visa erdvė nėra pilna; ir dėl to visata bus begalinio dydžio, o pasauliai bus nesuskaičiuojami.
<ELP.> Kokia priežastis, kodėl jų turi būti tiek daug, ir neužtenka vieno?
<FIL.> Nes, jei yra blogai, kad šio pasaulio nėra arba kad šios pilnumos nerandama, ar tai yra dėl šios erdvės, ar dėl kitos erdvės, lygios šiai?
<ELP.> Aš sakau, kad tai blogai atsižvelgiant į tai, kas yra šioje erdvėje, kas lygiai taip pat galėtų būti kitoje erdvėje, lygioje šiai.
<FIL.> Tai, jei gerai pasvarstysi, sueina į viena; nes šios kūniškos būties, kuri yra šioje erdvėje arba galėtų būti kitoje, lygioje šiai, gerumas pagrindžia ir atsižvelgia į tą tinkamą gerumą ir tobulumą, kuris gali būti tokioje ir tokio dydžio erdvėje, kokia yra ši, arba kitoje, lygioje šiai, o ne į tą, kuri gali būti nesuskaičiuojamose kitose erdvėse, panašiose į šią. Tuo labiau, kad jei yra pagrindas egzistuoti baigtiniam gėriui, apribotam tobulumui; nepalyginamai didesnis pagrindas yra egzistuoti begaliniam gėriui; nes kur baigtinis gėris yra dėl tinkamumo ir priežasties, begalinis yra dėl absoliučios būtinybės.
<ELP.> Begalinis gėris tikrai yra, bet jis bekūnis.
<FIL.> Dėl bekūnio begalinio sutariame. Bet kas trukdo, kad nebūtų pačio tinkamiausio begalinio kūniško gėrio, esinio? Arba kas prieštarauja, kad begalybė, glūdinti paprasčiausiame ir nedalomame pirmajame principe, nebūtų išskleista greičiau šiame savo begaliniame ir beribiame atvaizde, talpinančiame nesuskaičiuojamus pasaulius, nei kad būtų išskleista tokiose ankštose ribose, jog atrodo gėda nemanyti, kad šis kūnas, kuris mums atrodo platus ir didžiulis, dieviškojo buvimo atžvilgiu yra tik taškas, netgi niekas?
<ELP.> Kaip Dievo didybė jokiu būdu nesusideda iš kūniškų matmenų (palieku tai, kad pasaulis jam nieko neprideda), taip neturėtume manyti, kad jo atvaizdo didybė susideda iš didesnės ar mažesnės matmenų masės.
<FIL.> Labai gerai sakote, bet neatsakote į argumento esmę; nes aš nereikalauju begalinės erdvės, ir gamta neturi begalinės erdvės dėl matmens ar kūniškos masės orumo, bet dėl kūniškų prigimčių ir rūšių orumo; nes nepalyginamai geriau nesuskaičiuojamuose individuose pasireiškia begalinis tobulumas, nei tuose, kurie yra suskaičiuojami ir baigtiniai. Todėl reikia, kad neprieinamo dieviškojo veido būtų begalinis atvaizdas, kuriame, kaip begaliniai nariai, tuomet būtų nesuskaičiuojami pasauliai, kokie yra ir kiti. Todėl, dėl nesuskaičiuojamų tobulumo laipsnių, kurie turi išskleisti dieviškąjį bekūnį tobulumą kūnišku būdu, turi būti nesuskaičiuojami individai, kurie yra šie didieji gyvūnai (iš kurių vienas yra ši žemė, dieviškoji motina, kuri mus pagimdė ir maitina, ir kuri vėliau mus priims atgal); šių nesuskaičiuojamųjų talpinimui reikalinga begalinė erdvė. Vis dėlto, vadinasi, yra gerai, kad būtų, kaip gali būti, nesuskaičiuojami pasauliai, panašūs į šį, kaip galėjo ir gali būti, ir yra gerai, kad yra šis.
<ELP.> Sakysime, kad šis baigtinis pasaulis su šiomis baigtinėmis žvaigždėmis apima visų dalykų tobulumą.
<FIL.> Galite tai sakyti, bet negalite to įrodyti; nes pasaulis, kuris yra šioje baigtinėje erdvėje, apima visų tų baigtinių dalykų tobulumą, kurie yra šioje erdvėje; bet ne begalinių, kurie gali būti kitose nesuskaičiuojamose erdvėse.
<FRAC.> Malonėkite, sustokime ir nedarykime kaip sofistai, kurie ginčijasi, kad nugalėtų, ir kol žiūri į savo laurus, trukdo sau ir kitiems suvokti tiesą. Aš tikiu, kad nėra tokio užsispyrusio klastūno, kuris norėtų toliau šmeižti, jog dėl erdvės, kuri gali begaliniškai talpinti, ir dėl individualaus bei skaitinio begalinių pasaulių gerumo, kurie gali būti talpinami ne mažiau nei šis vienas, kurį pažįstame, kiekvienas iš jų turi pagrindą tinkamai egzistuoti. Nes begalinė erdvė turi begalinį tinkamumą, ir tame begaliniame tinkamume giriamas begalinis egzistavimo aktas; dėl kurio begalinis kūrėjas nelaikomas turinčiu trūkumų, ir dėl kurio tinkamumas nėra tuščias. Tad pasitenkink, Elpinai, klausydamas kitų argumentų, jei kokių dar kyla Filotėjui.
<ELP.> Aš gerai matau, tiesą sakant, kad teigti pasaulį, kaip jūs sakote – visatą, esant beribį, neatneša jokio nepatogumo ir išlaisvina mus iš nesuskaičiuojamų ankštumų, į kurias esame įsipainioję teigdami priešingai. Ypač suprantu, kad mums su peripatetikais tenka kartais sakyti dalykus, kurie mūsų intencijoje neturi jokio pagrindo: pavyzdžiui, po to, kai paneigėme tuštumą tiek už visatos, tiek jos viduje, vis tiek norime atsakyti į klausimą, ieškantį, kur yra visata; ir sakome, kad ji yra savo dalyse, baimindamiesi pasakyti, kad ji nėra jokioje vietoje; kas reiškia sakyti nullibi, nusquam (niekur). Bet negalima paneigti, kad tokiu būdu reikia sakyti, jog dalys randasi kokioje nors vietoje, o visata nėra jokioje vietoje ir jokioje erdvėje; toks teiginys, kaip kiekvienas mato, negali būti pagrįstas jokia intencija, bet aiškiai reiškia užsispyrusį bėgimą, kad nepripažintum tiesos teigdamas pasaulį ir visatą begaliniais, arba teigdamas erdvę begaline; iš abiejų šių pozicijų kyla dviguba painiava tiems, kurie jų laikosi. Todėl teigiu, kad jei visuma yra kūnas, ir sferinis kūnas, ir dėl to turintis formą bei ribas, jis turi būti apribotas begalinėje erdvėje; kurioje, jei norime sakyti, kad yra niekas, būtina pripažinti, kad tai tikra tuštuma: kuri, jei yra, neturi mažesnio pagrindo visumoje nei šioje dalyje, kurią čia matome gebančią talpinti šį pasaulį; jei jos nėra, turi būti pilnuma, ir atitinkamai visata begalinė. Ir ne mažiau kvailai seka, kad pasaulis yra alicubi (kažkur), pasakius, kad už jo yra niekas, ir kad jis yra savo dalyse, nei jei kas nors sakytų, kad Elpinas yra alicubi, nes jo ranka yra joje pačioje, akis jo veide, pėda kojoje, galva ant jo liemens. Bet, kad prieitumėme prie išvados ir nesielgčiau kaip sofistas, įsmeigęs koją į tariamus sunkumus ir leidžiantis laiką niekams, patvirtinu tai, ko negaliu paneigti: tai yra, kad begalinėje erdvėje arba galėtų būti begaliniai pasauliai, panašūs į šį, arba kad ši visata išplėstų savo talpą ir apimtį daugybei kūnų, kokie yra šie, vadinami žvaigždėmis; ir dar, kad (ar panašūs, ar nepanašūs būtų tie pasauliai) ne su mažesniu pagrindu būtų geras vieno egzistavimas nei kito; nes kito egzistavimas neturi mažesnio pagrindo nei vieno egzistavimas, ir daugelio egzistavimas ne mažesnį nei vieno ir kito, ir begalinių egzistavimas nei daugelio. Todėl, kaip būtų blogis šio pasaulio panaikinimas ir nebūtis, taip nebūtų gėris nesuskaičiuojamų kitų nebūtis.
<FRAC.> Jūs labai gerai aiškinate ir parodote, kad gerai suprantate argumentus ir nesate sofistas, nes priimate tai, ko negalima paneigti.
<ELP.> Visgi norėčiau išgirsti tai, kas lieka dėl amžinojo principo ir veikiančiosios priežasties argumento: ar jai tinka toks begalinis padarinys, ir ar dėl to toks padarinys faktiškai yra.
<FIL.> Tai yra tai, ką turėjau pridurti. Nes po to, kai pasakyta, kad visata turi būti begalinė dėl begalinės erdvės talpos ir tinkamumo, ir dėl nesuskaičiuojamų pasaulių, tokių kaip šis, egzistavimo galimybės ir tinkamumo; lieka dabar tai įrodyti ir iš veikiančiojo aplinkybių, kuris turi būti sukūręs jį tokį, arba, geriau sakant, nuolat kurti jį tokį, ir iš mūsų mąstymo būdo sąlygos. Lengviau galime argumentuoti, kad begalinė erdvė yra panaši į tą, kurią matome, nei argumentuoti, kad ji yra tokia, kokios nematome nei per pavyzdį, nei per panašumą, nei per proporciją, nei net per kokią nors vaizduotę, kuri galiausiai nesunaikintų pati savęs. Dabar, pradžiai: kodėl norime ar galime manyti, kad dieviškasis veiksmingumas yra neveiklus? kodėl norime, kad dieviškasis gerumas, kuris gali būti perduodamas begaliniams dalykams ir gali begaliniškai sklisti, norėtų būti šykštus ir susitraukti į nieką, turint omenyje, kad kiekvienas baigtinis dalykas begalybės atžvilgiu yra niekas? kodėl norite, kad tas dieviškumo centras, kuris gali begaliniškai (jei taip galima sakyti) begalinėje sferoje išsiplėsti, tarsi pavydus, verčiau liktų nevaisingas, nei taptų perduodamas, vaisingas tėvas, pasipuošęs ir gražus? verčiau norėtų atsiskleisti menkai ir, geriau sakant, neatsiskleisti, nei pagal savo šlovingos galios ir būties prigimtį? kodėl turi būti sužlugdyta begalinė talpa, apviltas begalinių pasaulių, kurie gali būti, galimumas, pakenkta dieviškojo atvaizdo tobulumui, kuris turėtų labiau spindėti nesutrauktame veidrodyje ir pagal savo begalinio, beribio buvimo būdą? kodėl turime teigti tai, kas, priėmus, atneša tiek nepatogumų ir, visiškai nepadėdamas įstatymams, religijoms, tikėjimui ar moralei, sugriauna tiek daug filosofijos principų? Kaip nori, kad Dievas, tiek galios, tiek veikimo, tiek padarinio atžvilgiu (kas jame yra tas pats dalykas), būtų apibrėžtas, ir kaip sferos išgaubtumo riba, greičiau nei, kaip galima sakyti, neribotos dalyko neribota riba? Riba, sakau, be ribos, nes skiriasi vieno begalybė nuo kito begalybės: nes jis yra visa begalybė sudėtingai ir visiškai, bet visata yra visa visame (jei apskritai kokiu nors būdu galima sakyti visuma ten, kur nėra dalies nei pabaigos) išskleistai, ir ne visiškai; dėl ko vienas turi ribos prasmę, kitas – apribotojo prasmę, ne dėl baigtinio ir begalinio skirtumo, bet todėl, kad vienas yra begalinis, o kitas yra baigiantis pagal visumos ir visiško buvimo visame prasmę, kas, nors yra visa begalinė, visgi nėra visiškai begalinė; nes tai prieštarauja matmeninei begalybei.
<ELP.> Aš norėčiau geriau tai suprasti. Todėl padarysite malonę, jei šiek tiek paaiškinsite tai, ką sakote esant „visa visame visiškai“, ir „visa visame begalinis ir visiškai begalinis“.
<FIL.> Aš sakau, kad visata yra „visa begalinė“, nes ji neturi krašto, ribos nei paviršiaus; sakau, kad visata nėra „visiškai begalinė“, nes kiekviena dalis, kurią iš jos galime paimti, yra baigtinė, ir iš nesuskaičiuojamų pasaulių, kuriuos ji talpina, kiekvienas yra baigtinis. Aš sakau, kad Dievas yra „visas begalinis“, nes jis iš savęs pašalina bet kokią ribą ir kiekvienas jo atributas yra vienas ir begalinis; ir sakau, kad Dievas yra „visiškai begalinis“, nes visas jis yra visame pasaulyje ir kiekvienoje jo dalyje begaliniškai ir visiškai: priešingai nei visatos begalybė, kuri yra visiškai visame, bet ne šiose dalyse (jei, kalbant apie begalybę, jos gali būti vadinamos dalimis), kurias mes galime joje suvokti.
<ELP.> Aš suprantu. Dabar tęskite savo mintį.
<FIL.> Vadinasi, dėl visų priežasčių, dėl kurių sakoma, jog yra tinkamas, geras, būtinas šis pasaulis, suvokiamas kaip baigtinis, turi būti sakoma, kad yra tinkami ir geri visi kiti nesuskaičiuojami; kuriems, dėl tos pačios priežasties, visagalybė nepavydi egzistavimo; ir be kurių ji, arba dėl nenoro, arba dėl negalėjimo, būtų peikiama už tai, kad palieka tuštumą arba, jei nenori sakyti tuštuma, begalinę erdvę; dėl ko būtų atimtas ne tik begalinis tobulumas iš esinio, bet ir begalinė aktuali didybė iš kūrėjo padarytuose dalykuose, jei jie padaryti, arba priklausomuose, jei jie amžini. Kokia priežastis verčia mus norėti tikėti, kad veikėjas, kuris gali sukurti begalinį gėrį, sukuria jį baigtinį? Ir jei sukuria baigtinį, kodėl turime tikėti, kad gali sukurti jį begalinį, kai jame galėjimas ir darymas yra viena? Kadangi jis yra nekintamas, veikime nėra atsitiktinumo, nei veiksmingume, bet nuo apibrėžto ir tikro veiksmingumo priklauso apibrėžtas ir tikras padarinys nekintamai; todėl negali būti kitaip, nei yra; negali būti toks, koks nėra; negali galėti kito, nei gali; negali norėti kito, nei nori; ir būtinai negali daryti kito, nei daro; turint omenyje, kad turėti galią, atskirtą nuo akto, tinka tik kintantiems dalykams.
<FRAC.> Iš tiesų, nėra galimybės ar galios objektas tai, kas niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus; ir iš tiesų, jei pirmasis veikėjas negali norėti kito, nei tai, ką nori, jis negali daryti kito, nei daro. Ir nematau, kaip kai kurie supranta tai, ką sako apie begalinę aktyvią galią, kuriai neatitinka begalinė pasyvi galia, ir kad tas sukuria vieną ir baigtinį, kas gali sukurti nesuskaičiuojamus begalybėje ir beribiškume, kai jo veiksmas yra būtinas, nes kyla iš tokios valios, kuri, būdama pati nekintamiausia, netgi pats nekintamumas, yra taip pat pati būtinybė; todėl visiškai tas pats dalykas yra laisvė, valia, būtinybė, ir be darymo su norėjimu, galėjimas ir buvimas.
<FIL.> Jūs sutinkate ir sakote labai gerai. Vadinasi, reikia sakyti vieną iš dviejų: arba kad veikėjas, galint nuo jo priklausyti begaliniam padariniui, būtų pripažintas kaip priežastis ir principas beribės visatos, kuri talpina nesuskaičiuojamus pasaulius; ir iš to neseka joks nepatogumas, greičiau visi patogumai, ir pagal mokslą, ir pagal įstatymus bei tikėjimą; arba kad, priklausant nuo jo baigtinei visatai su šiais pasauliais (kurie yra žvaigždės) apibrėžto skaičiaus, jis būtų pripažintas turintis baigtinę ir apibrėžtą aktyvią galią, kaip aktas yra baigtinis ir apibrėžtas; nes koks yra aktas, tokia yra valia, tokia yra galia.
<FRAC.> Aš sudėlioju ir sutvarkau porą silogizmų tokiu būdu. Pirmasis veikėjas, jei norėtų daryti kitaip, nei nori daryti, galėtų daryti kitaip, nei daro; bet jis negali norėti daryti kitaip, nei nori daryti; vadinasi, negali daryti kitaip, nei daro. Vadinasi, kas teigia baigtinį padarinį, teigia baigtinį veikimą ir galią. Be to (kas veda į tą patį): pirmasis veikėjas negali daryti nieko kito, tik tai, ką nori daryti; nenori daryti nieko kito, tik tai, ką daro; vadinasi, negali daryti nieko kito, tik tai, ką daro. Vadinasi, kas neigia begalinį padarinį, neigia begalinę galią.
<FIL.> Šie, jei ne paprasti, tai demonstraciniai silogizmai. Visgi giriu, kad kai kurie verti teologai jų nepriima; nes, apdairiai svarstydami, žino, kad grubūs žmonės ir neišmanėliai su šia būtinybe negali suvokti, kaip gali egzistuoti pasirinkimas, orumas ir teisingumo nuopelnai; todėl, pasitikėdami ar nusivylę tam tikru likimu, būtinai tampa patys nedoriausi. Kaip kartais tam tikri įstatymų, tikėjimo ir religijos gadintojai, norėdami pasirodyti išmintingi, užkrėtė tiek tautų, padarydami jas didesniais barbarais ir nedorėliais nei buvo anksčiau, gero darymo niekintojais ir užtikrintais dėl kiekvienos ydos ir niekšybės, dėl išvadų, kurias traukia iš panašių premisų. Todėl ne tiek priešingas kalbėjimas tarp išmintingųjų yra skandalingas ir menkina dieviškąją didybę bei tobulumą, kiek tai, kas tiesa, yra žalinga pilietiniam bendravimui ir priešinga įstatymų tikslui, ne dėl to, kad tiesa, bet dėl to, kad blogai suprasta, tiek tų, kurie piktybiškai ja naudojasi, tiek tų, kurie nepajėgūs jos suprasti be žalos papročiams.
<FRAC.> Tiesa. Niekada nebuvo rasta filosofo, mokyto ir doro žmogaus, kuris, po kokia nors forma ar pretekstu, iš tokios prepozicijos būtų norėjęs išvesti žmogiškųjų veiksmų būtinybę ir sunaikinti pasirinkimą. Kaip, tarp kitų, Platonas ir Aristotelis, teigdami būtinybę ir nekintamumą Dieve, ne mažiau teigia moralinę laisvę ir mūsų pasirinkimo galimybę; nes jie gerai žino ir gali suprasti, kaip suderinamos ši būtinybė ir ši laisvė. Tačiau kai kurie tikri tėvai ir tautų ganytojai galbūt pašalina šį ir panašų kalbėjimą, kad nesuteiktų patogumo nedorėliams ir gundytojams, civilizacijos ir bendros naudos priešams, daryti žalingas išvadas piktnaudžiaujant paprastumu ir neišmanymu tų, kurie sunkiai gali suprasti tiesą ir yra labai linkę į blogį. Ir lengvai atleis mums už naudojimąsi tikromis prepozicijomis, iš kurių nenorime išvesti nieko kito, tik tiesą apie gamtą ir jos autoriaus tobulumą; ir kurios nėra mūsų siūlomos miniai, bet tik išmintingiesiems, kurie gali prieiti prie mūsų diskursų supratimo. Iš šio principo kyla tai, kad ne mažiau mokyti nei religingi teologai niekada nekenkė filosofų laisvei; o tikri, civilizuoti ir gerų papročių filosofai visada palaikė religijas; nes vieni ir kiti žino, kad tikėjimas reikalingas grubių tautų, kurios turi būti valdomos, institucijai, o įrodymas – kontempliatyviems, kurie moka valdyti save ir kitus.
<ELP.> Dėl šio paaiškinimo pasakyta pakankamai. Grįžkite dabar prie temos.
<FIL.> Kad prieitume, vadinasi, prie išvados, kurią norime padaryti, sakau, kad jei pirmajame veikėjuje yra begalinė galia, yra ir veikimas, nuo kurio priklauso begalinio dydžio visata ir begalinio skaičiaus pasauliai.
<ELP.> Tai, ką sakote, savyje turi didelę įtikinimo galią, jei ne tiesą. Bet tai, kas man atrodo labai tikėtina, aš patvirtinsiu kaip tiesą, jei galėsite išspręsti vieną labai svarbų argumentą, dėl kurio Aristotelis buvo priverstas neigti dieviškąją galią begalinę intensyvumu, nors pripažino ją ekstensyvumu. Jo neigimo priežastis buvo ta, kad, Dieve esant tam pačiam dalykui galiai ir aktui, galėdamas taip judinti begaliniškai, jis judintų begaliniškai su begaline jėga; kas, jei būtų tiesa, dangus būtų pajudintas akimirksniu; nes jei stipresnis variklis judina greičiau, stipriausias judina greičiausiai, begaliniškai stiprus judina akimirksniu. Teigimo priežastis buvo ta, kad jis amžinai ir reguliariai judina pirmąjį judantįjį, pagal tą taisyklę ir matą, kuriuo jį judina. Matai, vadinasi, dėl kokios priežasties priskiria jam ekstensyvią begalybę – bet ne absoliučią begalybę – ir intensyviai taip pat. Dėl to noriu daryti išvadą, kad kaip jo begalinė judinamoji galia yra sutraukta į judėjimo aktą pagal baigtinį greitį, taip ta pati galia sukurti beribį ir nesuskaičiuojamus yra apribota jo valios į baigtinį ir suskaičiuojamus. Beveik to paties nori kai kurie teologai, kurie, be to, kad pripažįsta ekstensyvią begalybę, kuria jis nuosekliai tęsia visatos judėjimą, reikalauja dar ir intensyvios begalybės, kuria jis gali sukurti nesuskaičiuojamus pasaulius, judinti nesuskaičiuojamus pasaulius, ir kiekvieną iš jų, ir visus juos kartu judinti akimirksniu: visgi, taip sušvelnino savo valia nesuskaičiuojamų pasaulių daugybės kiekį, kaip ir intensyviausio judėjimo kokybę. Kur, kaip šis judėjimas, kuris vis dėlto kyla iš begalinės galios, niekam netrukdant, yra žinomas kaip baigtinis, taip lengvai pasaulinių kūnų skaičius galės būti manomas esąs apibrėžtas.
<FIL.> Argumentas iš tiesų yra labiau įtikinamas ir atrodantis teisingas nei bet koks kitas galėtų būti; apie kurį jau pasakyta pakankamai dėl to, kad norima, jog dieviškoji valia būtų dieviškosios galios reguliuotoja, modifikuotoja ir ribotoja. Iš ko seka nesuskaičiuojami nepatogumai, bent jau pagal filosofiją; palieku teologinius principus, kurie vis dėlto nepripažins, kad dieviškoji galia yra daugiau nei dieviškoji valia ar gerumas, ir bendrai, kad vienas atributas pagal didesnį pagrindą tiktų dievybei nei kitas.
<ELP.> Tai kodėl gi jie taip sako, jei taip nesupranta?
<FIL.> Dėl terminų ir veiksmingų sprendimų stygiaus.
<ELP.> Tai tuomet jūs, kuris turite savitus principus, kuriais teigiate viena, t. y. kad dieviškoji galia yra begalinė intensyviai ir ekstensyviai; ir kad aktas nesiskiria nuo galios, ir kad dėl to visata yra begalinė ir pasauliai yra nesuskaičiuojami; ir neneigiate kito, kad faktiškai kiekviena iš žvaigždžių ar sferų, kaip tau patinka vadinti, yra judinama laike, o ne akimirksniu; parodykite, kokiais terminais ir kokiu sprendimu ateinate išgelbėti savuosius, ar paneigti kitų įsitikinimus, dėl kurių jie sprendžia, galiausiai, priešingai tam, ką sprendžiate jūs.
<FIL.> Kad išspręstume tai, ko ieškote, turite pirmiausia pastebėti, kad, visatai esant begalinei ir nejudriai, nereikia ieškoti jos variklio. Antra, kad, esant begaliniams pasauliams, esantiems joje, kokie yra žemės, ugnys ir kitos kūnų rūšys, vadinamos žvaigždėmis, visi jie juda iš vidinio principo, kuris yra nuosava siela, kaip kitoje vietoje įrodėme; ir todėl tuščia eiti ieškoti jų išorinio variklio. Trečia, kad šie pasauliniai kūnai juda eterio regione ne pritvirtinti ar prikalti kokiame nors kūne, ne daugiau nei ši žemė, kuri yra vienas iš jų, yra pritvirtinta; kurią visgi įrodome, kad dėl vidinio gyvūniško instinkto sukasi apie savo centrą įvairiais būdais, ir aplink saulę. Išdėsčius šiuos pastebėjimus pagal mūsų principus, nesame priversti demonstruoti aktyvaus ar pasyvaus judėjimo iš begalinės intensyvios galios; nes judamasis ir variklis yra begalinis, o judinančioji siela ir judinamas kūnas susitinka baigtiniame subjekte; kiekviename, sakau, iš minėtų pasaulinių žvaigždžių. Taip, kad pirmasis principas nėra tas, kuris judina; bet, ramus ir nejudrus, duoda galimybę judėti begaliniams ir nesuskaičiuojamiems pasauliams, dideliems ir mažiems gyvūnams, esantiems plačiausiame visatos regione, iš kurių kiekvienas, pagal savo dorybės sąlygą, turi judrumo, judėjimo ir kitų atsitiktinumų pagrindą.
<ELP.> Jūs labai sustiprėjote, bet dar nenuvertėte priešingų nuomonių mašinos. Kurios visos laiko garsiu ir tarsi prielaida, kad Geriausiasis Didžiausiasis (Optimo Massimo) judina viską. Tu sakai, kad jis suteikia judėjimą viskam, kas juda; ir todėl judėjimas vyksta pagal artimiausio variklio dorybę. Iš tiesų, man atrodo greičiau protingiau naudinga nei mažiau tinkama šitai tavo sakymas, nei bendras nustatymas; visgi, – dėl to, ką esate linkęs sakyti apie pasaulio sielą ir apie dieviškąją esmę, kuri yra visa visame, užpildo viską ir yra labiau vidinė dalykams nei jų pačių esmė, nes ji yra esmių esmė, gyvybių gyvybė, sielų siela, – todėl ne mažiau man atrodo, kad galime sakyti jį judinant viską, nei duodant viskam judėti. Todėl jau kilusi abejonė atrodo vis dar stovinti ant savo kojų.
<FIL.> Ir į tai lengvai galiu jums atsakyti. Sakau, vadinasi, kad dalykuose reikia kontempliuoti, jei taip norite, du aktyvius judėjimo principus: vieną baigtinį pagal baigtinio subjekto pagrindą, ir šis judina laike; kitą begalinį pagal pasaulio sielos pagrindą, arba dievybės, kuri yra kaip sielos siela, kuri yra visa visame ir daro sielą esančią visą visame; ir šis judina akimirksniu. Vadinasi, žemė turi du judesius. Taip visi kūnai, kurie juda, turi du judėjimo principus; iš kurių begalinis principas yra tas, kuris kartu ir judina, ir yra pajudinęs; dėl ko, pagal tą pagrindą, judantis kūnas yra ne mažiau stabiliausias nei judriausias. Kaip matyti šioje figūroje, kuri noriu, kad reikštų žemę; kuri yra judinama akimirksniu, kiek turi begalinės dorybės variklį. Ji, judėdama su centru iš A į E, ir grįždama iš E į A, ir tam vykstant vienu akimirksniu, kartu yra ir A, ir E, ir visose tarpinėse vietose; ir todėl kartu yra išvykusi ir sugrįžusi; ir tam esant visada taip, nutinka, kad ji visada yra stabiliausia. Panašiai, kiek tai liečia jos judėjimą apie centrą, kur yra jos rytai I, pietūs V, vakarai K, šiaurė O; kiekvieną iš šių taškų ji apsuka dėl begalinio pulso dorybės; ir todėl kiekvienas iš jų kartu yra išvykęs ir yra sugrįžęs; todėl yra fiksuotas visada, ir yra ten, kur buvo. Taip, kad, apibendrinant, šiems kūnams būti judinamiems begalinės dorybės yra tas pats, kas nebūti judinamiems; nes judėti akimirksniu ir nejudėti yra visiškai tas pats ir viena. Lieka, vadinasi, kitas aktyvus judėjimo principas, kuris yra iš vidinės dorybės, ir todėl yra laike ir tam tikroje sekoje; ir šis judėjimas skiriasi nuo ramybės. Štai, vadinasi, kaip galime sakyti Dievą judinant viską; ir kaip turime suprasti, kad jis suteikia judėjimą viskam, kas juda.
<ELP.> Dabar, kai taip aukštai ir veiksmingai man pašalinote ir išsprendėte šį sunkumą, aš visiškai pasiduodu jūsų sprendimui, ir tikiuosi toliau visada iš jūsų gauti panašius sprendimus; nes, nors nedaug iki šiol su jumis bendravau ir bandžiau, visgi gavau ir suvokiau gana daug; ir tikiuosi daug daugiau; nes, nors pilnai nematau jūsų sielos, iš spindulio, kurį ji skleidžia, matau, kad viduje glūdi arba saulė, arba dar didesnis šviesulys. Ir nuo šiandien, ne su viltimi įveikti jūsų gebėjimus, bet su tikslu suteikti progą jūsų paaiškinimams, grįšiu jums siūlyti, jei teiksitės atsirasti tiek dienų tą pačią valandą šioje vietoje, kiek užteks išgirsti ir suprasti tiek, kad visiškai nuramintų mano protą.
<FIL.> Taip ir padarysiu.
<FRAC.> Būsi labai laukiamas, ir būsime jums labai atidūs klausytojai.
<BUR.> O aš, nors mažai suprantantis, jei nesuprasiu prasmių, klausysiuosi žodžių; jei neklausysiu žodžių, girdėsiu balsą. Sudie!
Pirmojo dialogo pabaiga.
ANTRASIS DIALOGAS
<FIL.> Kadangi pirmasis principas yra paprasčiausias, todėl, jei pagal vieną atributą būtų baigtinis, būtų baigtinis pagal visus atributus; arba, pagal tam tikrą vidinį pagrindą būdamas baigtinis, o pagal tam tikrą begalinis, būtinai jame būtų suprantama esant sudėtį. Tad jei jis yra visatos kūrėjas, tikrai yra begalinis kūrėjas ir atsižvelgia į begalinį padarinį; padarinį sakau, kiek viskas priklauso nuo jo. Be to, kaip mūsų vaizduotė yra pajėgi eiti į begalybę, įsivaizduodama visada dydį už dydžio ir skaičių už skaičiaus, pagal tam tikrą seką ir, kaip sakoma, potencijoje, taip reikia suprasti, kad Dievas aktualiai supranta begalinį dydį ir begalinį skaičių. Ir iš šio supratimo seka galimybė su tinkamumu ir galimybe, kurią teigiame esant: kur, kaip aktyvi galia yra begalinė, taip, dėl būtinos pasekmės, tokios galios subjektas yra begalinis; nes, kaip kitur esame įrodę, galėjimas daryti numato galėjimą būti padarytam, matmenų suteikimas numato matmeniškumą, matuojantis numato matuojamąjį. Pridėk prie to, kad, kaip realiai egzistuoja baigtiniai matmenis turintys kūnai, taip pirmasis intelektas supranta kūną ir matmenį. Jei jį supranta, ne mažiau jį supranta begalinį; jei jį supranta begalinį ir kūnas yra suprastas begalinis, būtinai tokia inteligibili rūšis yra; ir būdama sukurta tokio intelekto, koks yra dieviškasis, yra realiausia; ir tokia reali, kad turi labiau būtiną būtį nei tas, kas aktualiai yra prieš mūsų juslines akis. Kada, jei gerai pasvarstysi, nutinka, kad, kaip tikrai yra vienas begalinis paprasčiausias individas, taip yra vienas plačiausias begalinis matmenis turintis [kūnas], kuris būtų tame, ir kuriame būtų tas, būdu, kuriuo jis yra visumoje, ir visuma yra jame. Toliau, jei dėl kūniškos kokybės matome, kad kūnas turi galią didėti iki begalybės; kaip matoma ugnyje, kuri, kaip visi pripažįsta, išsiplėstų iki begalybės, jei jai būtų priartinta materija ir kuras; koks pagrindas reikalauja, kad ugnis, kuri gali būti begalinė ir dėl to gali būti padaryta begalinė, negalėtų aktualiai būti begalinė? Iš tiesų nežinau, kaip galime įsivaizduoti materijoje esant kažką pasyvioje potencijoje, kas nebūtų aktyvioje potencijoje veikėjuje, ir atitinkamai akte, netgi pačiame akte. Iš tiesų, sakymas, kad begalybė yra potencijoje ir tam tikroje sekoje, o ne akte, būtinai atneša su savimi tai, kad aktyvi galia gali paversti tai paeiliui einančiu aktu, o ne užbaigtu aktu; nes begalybė negali būti užbaigta. Iš to sektų taip pat, kad pirmoji priežastis neturi paprastos, absoliučios ir vienos aktyvios galios; bet aktyvią galią, kuriai atitinka begalinė nuosekli galimybė, ir kitą, kuriai atitinka galimybė, neatskiriama nuo akto. Palieku tai, kad, pasauliui esant apribotam, ir nesant būdo įsivaizduoti, kaip kūniškas daiktas periferiškai pasibaigia į bekūnį daiktą, šis pasaulis būtų potencijoje ir galimybėje išnykti ir anuliuotis: nes, kiek suprantame, visi kūnai yra irūs. Palieku, sakau, kad nebūtų pagrindo, kuris neleistų, jog kartais begalinis inane, nors negalima suvokti aktyvios galios, turėtų sugerti šį pasaulį kaip nieką. Palieku, kad vieta, erdvė ir inane turi panašumą su materija, jei tik nėra pati materija; kaip galbūt ne be priežasties kartais atrodo, kad nori Platonas ir visi tie, kurie apibrėžia vietą kaip tam tikrą erdvę. Dabar, jei materija turi savo apetitą, kuris neturi būti tuščias, nes toks apetitas yra iš gamtos ir kyla iš pirmosios prigimties tvarkos, reikia, kad vieta, erdvė, inane turėtų tokį apetitą. Palieku, kad, kaip buvo užsiminta aukščiau, nei vienas iš tų, kurie sako pasaulį esant apribotą, po to, kai patvirtino ribą, nemoka jokiu būdu įsivaizduoti, kokia ji yra; ir kartu nei vienas iš jų, neigdamas tuštumą ir inane su pasiūlymais ir žodžiais, vykdymu ir efektu ateina prie to, kad būtinai ją teigia. Jei yra tuštuma ir inane, ji tikrai yra pajėgi priimti; ir to negalima jokiu būdu paneigti, turint omenyje, kad – dėl tos pačios priežasties, dėl kurios laikoma neįmanoma, jog erdvėje, kurioje yra šis pasaulis, kartu būtų talpinamas kitas pasaulis – turi būti sakoma galima, kad erdvėje už šio pasaulio, arba tame nieke, jei taip nori vadinti Aristotelis tai, ko nenori vadinti tuštuma, galėtų būti talpinamas. Priežastis, dėl kurios jis sako du kūnus negalint būti kartu, yra vieno ir kito kūno matmenų nesuderinamumas: lieka, vadinasi, kiek reikalauja toks pagrindas, kad ten, kur nėra vieno matmenų, gali būti kito matmenys. Jei ši galia ten yra, vadinasi, erdvė tam tikru būdu yra materija; jei yra materija, turi tinkamumą; jei turi tinkamumą, kokiu pagrindu turime neigti jai aktą?
<ELP.> Labai gerai. Bet malonėkite, eikite toliau; leiskite man suprasti, kokį skirtumą darote tarp pasaulio ir visatos.
<FIL.> Skirtumas yra labai paplitęs už peripatetikų mokyklos ribų. Stoikai daro skirtumą tarp pasaulio ir visatos, nes pasaulis yra viskas, kas yra pilna ir susideda iš kieto kūno; visata yra ne tik pasaulis, bet dar ir tuštuma, inane ir erdvė extra (už) jo: ir todėl sako pasaulį esant baigtinį, bet visatą begalinę. Epikūras panašiai visumą ir visatą vadina kūnų ir inane mišiniu: ir sako, kad tame susideda pasaulio prigimtis, kuris yra begalinis: ir inane bei tuštumos talpoje, ir, be to, kūnų, kurie yra joje, daugybėje. Mes nesakome jokios tuštumos, kaip tokios, kuri būtų tiesiog niekas; bet pagal tą prasmę, kuria visa tai, kas nėra kūnas, kuris jusliškai priešinasi, viskas įprastai vadinama tuštuma, jei turi matmenį: turint omenyje, kad paprastai nesuvokia buvimo kūnu, jei nėra pasipriešinimo savybės; todėl sako, kad, kaip nėra mėsa tai, kas nėra pažeidžiama, taip nėra kūnas tai, kas nesipriešina. Šiuo būdu sakome esant begalybę, tai yra beribį eterio regioną, kuriame yra nesuskaičiuojami ir begaliniai kūnai, kaip žemė, mėnulis ir saulė; kurie mūsų vadinami pasauliais, sudarytais iš pilnumos ir tuštumos: nes ši dvasia, šis oras, šis eteris ne tik yra aplink šiuos kūnus, bet dar prasiskverbia į visų vidų, ir tampa įterptas į kiekvieną daiktą. Sakome taip pat tuštuma pagal tą prasmę, kuria atsakome į klausimą, jei kas klaustų, kur yra begalinis eteris ir pasauliai; ir mes atsakytume: begalinėje erdvėje, tam tikroje įsčiose, kurioje ir yra, ir suprantama visuma, ir kuri negali būti suprantama nei būti kitame.
Čia Aristotelis, painiai imdamas tuštumą pagal šias dvi reikšmes ir dar trečią, kurią jis išsigalvoja ir pats nemoka nei įvardinti, nei apibrėžti, blaškosi bandydamas pašalinti tuštumą: ir galvoja tuo pačiu argumentavimo būdu visiškai sunaikinti visas nuomones apie tuštumą. Kurias visgi neliečia daugiau, nei jei, atėmus kokio nors daikto pavadinimą, kas nors manytų atėmęs patį daiktą; nes sunaikina, jei apskritai sunaikina, tuštumą pagal tą prasmę, kuri galbūt nebuvo paimta niekieno: turint omenyje, kad senieji ir mes imame tuštumą kaip tą, kurioje gali būti kūnas ir kuri gali kažką talpinti, ir kurioje yra atomai ir kūnai; o jis vienas apibrėžia tuštumą kaip tą, kas yra niekas, kurioje yra niekas ir negali būti nieko. Todėl, imdamas tuštumą kaip pavadinimą ir intenciją, pagal kurią niekas jos nesuprato, jis stato pilis ore ir naikina savo tuštumą, o ne visų kitų, kurie kalbėjo apie tuštumą ir naudojosi šiuo tuštumos pavadinimu. Ne kitaip elgiasi šis sofistas visose kitose temose, kaip judėjimo, begalybės, materijos, formos, demonstravimo, esinio; kur visada stato ant savo paties apibrėžimo tikėjimo ir pavadinimo, paimto pagal naują reikšmę. Iš ko kiekvienas, kas nėra visiškai neturintis sprendimo galios, gali lengvai pastebėti, koks šis žmogus paviršutiniškas svarstydamas daiktų prigimtį, ir koks jis prisirišęs prie savo nepripažintų ir nevertų būti pripažintomis prielaidų, tuštesnių jo gamtos filosofijoje, nei kada nors galima įsivaizduoti matematikoje. Ir matote, kad šia tuštybe taip didžiavosi ir mėgavosi, kad, kalbant apie gamtos dalykų svarstymą, tiek ambicijos turėjo būti laikomas racionaliu arba, kaip norime sakyti, logiku, kad, pašaipiai, tuos, kurie buvo labiau susirūpinę gamta, realybe ir tiesa, vadina fizikais. Tad, kad grįžtume prie mūsų, turint omenyje, kad savo knygoje „Apie tuštumą“ nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesako nieko, kas galėtų oriai kovoti prieš mūsų intenciją, paliekame jį ramybėje, galbūt atidėdami jį laisvesnei progai. Vadinasi, jei tau patinka, Elpinai, suformuok ir surikiuok tuos argumentus, dėl kurių begalinis kūnas nėra priimamas mūsų priešininkų, ir po to tuos, dėl kurių jie negali suprasti esant nesuskaičiuojamus pasaulius.
<ELP.> Taip ir padarysiu. Aš pateiksiu Aristotelio sentencijas iš eilės, o jūs pasakysite apie jas tai, kas jums kyla. „Reikia apsvarstyti“, sako jis, „ar egzistuoja begalinio dydžio kūnas, kaip sako kai kurie senovės filosofai, ar visgi tai yra neįmanomas dalykas; ir po to reikia pažiūrėti, ar yra vienas, ar daugiau pasaulių. Šių klausimų sprendimas yra svarbiausias: nes viena ir kita prieštaravimo pusė yra tokios svarbos, kad yra dviejų labai skirtingų ir priešingų filosofavimo rūšių pradžia: kaip, pavyzdžiui, matome, kad nuo tos pirmos klaidos tų, kurie teigė nedalomas dalis, uždarė kelią tokiu būdu, kad klysta didelėje matematikos dalyje. Išnarpliosime, vadinasi, labai svarbų klausimą dėl praeities, dabarties ir ateities sunkumų; nes, kad ir koks mažas nukrypimas padaromas pradžioje, jis dešimt tūkstančių kartų padidėja eigoje; kaip, pagal panašumą, klaida, padaryta kokio nors kelio pradžioje, kuri tiek labiau didėja ir auga, kuo didesnė pažanga daroma tolstant nuo pradžios, taip kad galiausiai atvykstama į tašką, priešingą tam, kuris buvo numatytas. Ir to priežastis yra ta, kad principai yra maži dydžiu, bet didžiausi veiksmingumu. Tai yra šios abejonės sprendimo priežastis“.
<FIL.> Viskas, ką jis sako, yra labai būtina, ir ne mažiau verta būti pasakyta kitų nei jo; nes, kaip jis tiki, kad nuo šio blogai suprasto principo priešininkai nuklydo į dideles klaidas, taip, priešingai, mes tikime ir matome atvirai, kad nuo šio principo priešingybės jis iškreipė visą gamtos svarstymą.
<ELP.> Priduria: „Reikia, vadinasi, kad pažiūrėtume, ar įmanoma, kad būtų paprastas kūnas begalinio dydžio; kas pirmiausia turi būti parodyta neįmanoma tame pirmajame kūne, kuris juda ratu; po to, kituose kūnuose; nes, esant kiekvienam kūnui arba paprastam, arba sudėtiniam, šis, kuris yra sudėtinis, seka to, kuris yra paprastas, dispoziciją. Jei, vadinasi, paprasti kūnai nėra begaliniai nei skaičiumi, nei dydžiu, būtinai negalės būti toks ir sudėtinis kūnas“.
<FIL.> Žada labai gerai; nes, jei jis įrodys, kad kūnas, kuris vadinamas talpinančiu ir pirmuoju, yra talpinantis, pirmasis ir baigtinis, bus taip pat perteklinga ir tuščia tai įrodinėti po to apie talpinamus kūnus.
<ELP.> Dabar įrodo, kad apvalus kūnas nėra begalinis. „Jei apvalus kūnas yra begalinis, linijos, kurios išeina iš centro, bus begalinės, ir atstumas nuo vieno pusskersmenio iki kito (kurie, kuo labiau tolsta nuo centro, tuo didesnį atstumą įgyja) bus begalinis; nes dėl linijų pridėjimo pagal ilgį būtina, kad sektų didesnis atstumas; ir todėl, jei linijos yra begalinės, atstumas taip pat bus begalinis. O neįmanoma, kad judantis objektas galėtų kirsti begalinį atstumą: ir judant ratu reikia, kad viena judančiojo pusskersmenio linija ateitų į kito ir kito pusskersmenio vietą“.
<FIL.> Šis argumentas geras, bet jis nėra į temą prieš priešininkų intenciją. Nes niekada nebuvo rasta tokio grubaus ir tokio buko proto, kuris būtų teigęs pasaulį begalinį ir begalinio dydžio, ir tą patį judantį. Ir jis pats parodo pamiršęs tai, ką mini savo „Fizikoje“: kad tie, kurie teigė vieną esinį ir vieną begalinį principą, teigė jį taip pat nejudrų; ir nei jis pats, nei kas kitas už jį negalės niekada įvardinti jokio filosofo ar net paprasto žmogaus, kuris būtų sakęs begalinį dydį judantį. Bet šis, kaip sofistas, ima dalį savo argumentacijos iš priešininko išvados, darydamas prielaidą apie savo paties principą, kad visata yra mobili, netgi kad ji juda, ir kad ji yra sferinės figūros. Dabar pažiūrėkite, ar iš visų argumentų, kuriuos pateikia šis elgeta, randasi bent vienas, kuris argumentuotų prieš intenciją tų, kurie sako vieną begalinį, nejudrų, beformį, erdviausią talpintoją nesuskaičiuojamų mobilių kūnų, kurie yra pasauliai, kitų vadinami žvaigždėmis, o kitų sferomis; pažiūrėkite truputį šiame ir kituose argumentuose, ar naudoja prielaidas, kurias kas nors pripažįsta.
<ELP.> Iš tiesų, visi šeši argumentai yra pagrįsti ta prielaida, t. y. kad priešininkas sako, jog visata yra begalinė, ir kad jis pripažįsta, jog tas begalinis yra judrus: kas tikrai yra kvailystė, netgi iracionalumas, nebent per atsitiktinumą norėtume suvesti į viena begalinį judėjimą ir begalinę ramybę, kaip man patvirtinote vakar kalbant apie atskirus pasaulius.
<FIL.> To nenoriu sakyti apie visatą, kuriai dėl jokios priežasties neturi būti priskiriamas judėjimas; nes tai negali ir neturi tikti ar būti reikalaujama begalybei; ir niekada, kaip pasakyta, nebuvo rasta, kas tai įsivaizduotų. Bet šis filosofas, kaip tas, kuriam trūko žemės, stato tokias pilis ore.
<ELP.> Iš tiesų, norėčiau argumento, kuris paneigtų šį, kurį sakote; nes penki kiti argumentai, kuriuos pateikia šis filosofas, visi eina tuo pačiu keliu ir tais pačiais žingsniais. Todėl man atrodo perteklinga juos pateikti. Dabar, po to, kai pateikė šiuos, kurie sukasi apie pasaulinį ir apskritiminį judėjimą, pereina prie tų, kurie pagrįsti tiesiu judėjimu; ir sako lygiai taip pat „esant neįmanoma, kad kas nors judėtų begaliniu judėjimu link vidurio, arba žemyn, taip pat aukštyn nuo vidurio“; ir tai įrodo pirmiausia iš pačių kūnų judesių pusės, ir tai tiek dėl kraštinių kūnų, tiek dėl tarpinių. „Judėjimas aukštyn“, sako jis, „ir judėjimas žemyn yra priešingi: ir vieno judėjimo vieta yra priešinga kito judėjimo vietai. Taip pat ir priešingybių, jei viena yra apibrėžta, reikia, kad būtų apibrėžta ir kita; ir tarpinis, kuris dalyvauja viename ir kitame apibrėžtume, turi būti toks ir jis; nes ne iš bet kur, bet iš tam tikros dalies reikia, kad išeitų tas, kuris turi praeiti pro vidurį, nes tai yra tam tikra riba, iš kurios prasideda, ir yra kita riba, kur baigiasi vidurio ribos. Esant, vadinasi, apibrėžtam viduriui, reikia, kad būtų apibrėžti kraštai; ir jei kraštai apibrėžti, reikia, kad būtų apibrėžtas vidurys; ir jei vietos yra apibrėžtos, reikia, kad patalpinti kūnai būtų tokie patys, nes kitaip judėjimas bus begalinis. Be to, dėl sunkumo ir lengvumo, kūnas, kuris eina aukštyn, gali pasiekti tai, kad būtų toje vietoje: nes joks gamtinis polinkis nėra veltui. Vadinasi, nesant pasaulio erdvei begalinei, nėra nei vietos, nei kūno begalinio. Dėl svorio taip pat, nėra begalinio sunkio ir lengvio; vadinasi, nėra begalinio kūno: kaip būtina, kad jei sunkus kūnas begalinis, jo sunkumas būtų begalinis. Ir to negalima išvengti; nes jei norėtum sakyti, kad begalinis kūnas turi begalinį sunkumą, sektų trys nepatogumai. Pirma, kad tas pats būtų baigtinio ir begalinio kūno sunkumas arba lengvumas; nes prie baigtinio sunkaus kūno, kiek jis viršytas begalinio kūno, aš darysiu pridėjimą ir atėmimą kito ir kito tiek, kol galėsiu pasiekti tą patį sunkumo ir lengvumo kiekį. Antra, kad baigtinio dydžio sunkumas galėtų būti didesnis nei begalinio; nes su tuo pačiu pagrindu, dėl kurio gali būti jam lygus, gali taip pat būti jam viršesnis, pridedant kiek tau patinka daugiau sunkaus kūno, arba atimant iš šito, arba pridedant lengvo kūno. Trečia, kad baigtinio ir begalinio dydžio sunkumas būtų lygus; ir kadangi tą proporciją, kurią turi sunkumas su sunkumu, tą pačią turi greitis su greičiu, sektų panašiai, kad tas pats greitis ir lėtumas galėtų būti randami baigtiniame ir begaliniame kūne. Ketvirta, kad baigtinio kūno greitis galėtų būti didesnis nei begalinio. Penkta, kad galėtų būti lygus; arba, kaip sunkis viršija sunkį, taip greitis viršija greitį: esant begaliniam sunkiui, bus būtina, kad jis judėtų per kokią nors erdvę per mažesnį laiką nei baigtinis sunkis; arba išvis nejudėtų, nes greitis ir lėtumas seka kūno dydį. Todėl, nesant proporcijos tarp baigtinio ir begalinio, reikės galiausiai, kad begalinis sunkis nejudėtų; nes jei jis juda, nejuda taip greitai, kad neatsirastų baigtinis sunkis, kuris per tą patį laiką, per tą pačią erdvę, padarytų tą pačią pažangą“.
<FIL.> Neįmanoma rasti kito, kuris, po filosofo titulu, išsigalvotų tuštesnes prielaidas ir susikurtų tokias kvailas pozicijas priešingybėje, kad suteiktų vietos tokiam lengvabūdiškumui, koks matomas šiojo argumentuose. Dabar, dėl to, kas priklauso tam, ką jis sako apie nuosavas kūnų vietas ir apie apibrėžtą aukštai, žemai ir tarp, norėčiau žinoti, prieš kokią poziciją šis argumentuoja. Nes visi tie, kurie teigia kūną ir dydį begalinį, neteigia jame nei vidurio, nei krašto. Nes kas sako inane, tuštumą, eterį begalinį, nepriskiria jam nei sunkumo, nei lengvumo, nei judėjimo, nei aukštesnio regiono, nei žemesnio, nei vidurinio; ir patalpindami paskui tuos begalinius kūnus tokioje erdvėje, kaip ši žemė, ta ir anoji žemė, ši saulė, ta ir anoji saulė, visi daro savo ratus šioje begalinėje erdvėje per baigtines ir apibrėžtas erdves arba tiesiog apie nuosavus centrus. Taip mes, kurie esame žemėje, sakome žemę esant viduryje, ir visi modernūs bei senieji filosofai, kokios bebūtų sektos, sakys ją esant viduryje nekenkdami savo principams; kaip mes sakome didesniojo horizonto atžvilgiu šio eterinio regiono, kuris mus supa, apriboto tuo vienodai nutolusiu ratu, kurio atžvilgiu mes esame kaip centre. Kaip niekuo mažiau tie, kurie yra mėnulyje, supranta turintys aplink šią žemę, saulę ir kitas bei kitas žvaigždes, kurios yra aplink vidurį ir nuosavų pusskersmenių ribą nuo nuosavo horizonto; taip nėra labiau centras žemė nei bet kuris kitas pasaulinis kūnas, ir nėra labiau tam tikri apibrėžti poliai žemei, nei kad žemė būtų tam tikras ir apibrėžtas polius kokiam kitam eterio ir pasaulinės erdvės taškui; ir panašiai apie visus kitus kūnus; kurie patys, dėl skirtingų atžvilgių, visi yra ir centrai, ir apskritimo taškai, ir poliai, ir zenitai, ir kiti skirtumai. Žemė, vadinasi, nėra absoliučiai visatos viduryje, bet šio mūsų regiono atžvilgiu.
Procesuoja, vadinasi, šis disputantas su petitio principii ir prielaida to, ką turi įrodyti. Ima, sakau, kaip principą ekvivalentą priešingos pozicijos opozitui; darydamas prielaidą apie vidurį ir kraštą prieš tuos, kurie, sakydami pasaulį begalinį, kartu neigia šį kraštą ir vidurį būtinai ir atitinkamai judėjimą į aukštį ir aukščiausią vietą, ir į apačią bei žemiausią. Matė, vadinasi, senieji, ir matome dar mes, kad kažkas ateina į žemę, kur esame, ir kažkas atrodo, kad išeina iš žemės arba iš vietos, kur esame. Kur, jei sakome ir norime sakyti, kad tokių dalykų judėjimas yra aukštyn ir žemyn, tai suprantama tam tikrame regione, tam tikrais atžvilgiais; taip kad, jei koks daiktas, toldamas nuo mūsų, juda link mėnulio, kaip mes sakome, kad tas kyla, tie, kurie yra mėnulyje, mūsų antipodai, sakys, kad leidžiasi. Tie judesiai, vadinasi, kurie yra visatoje, neturi jokio skirtumo tarp viršaus, apačios, čia, ten begalinės visatos atžvilgiu, bet baigtinių pasaulių, kurie yra joje, arba paimtų pagal nesuskaičiuojamų pasaulinių horizontų plotį, arba pagal nesuskaičiuojamų žvaigždžių skaičių; kur dar tas pats dalykas, pagal tą patį judėjimą, skirtingų atžvilgiu, sakoma einantis iš aukštai ir iš žemai. Apibrėžti kūnai, vadinasi, neturi begalinio judėjimo, bet baigtinį ir apibrėžtą apie nuosavas ribas. Bet neapibrėžto ir begalinio nėra baigtinis nei begalinis judėjimas, ir nėra vietos nei laiko skirtumo.
O kiek tai liečia argumentą, kurį daro iš sunkumo ir lengvumo, sakome, kad tai yra vienas iš gražiausių vaisių, kuriuos galėjo subrandinti kvailo neišmanymo medis. Nes sunkumas, kaip parodysime šio svarstymo vietoje, nerandamas jokiame vientisame ir natūraliai išsidėsčiusiame bei patalpintame kūne; ir todėl nėra skirtumų, kurie turi atskirti vietų prigimtį ir judėjimo pagrindą. Be to, kad parodysime, jog sunkus ir lengvas tampa tuo pačiu dalyku pagal tą patį postūmį ir judėjimą skirtingų terpių atžvilgiu; kaip ir skirtingų atžvilgiu tas pats dalykas sakoma esantis aukštas ir žemas, judėti aukštyn ir žemyn. Ir tai sakau dėl atskirų kūnų ir atskirų pasaulių; iš kurių nei vienas nėra sunkus ar lengvas: ir kuriuose dalys, toldamos ir sklisdamos nuo jų, vadinamos lengvomis; o grįždamos į juos pačius, vadinamos sunkiomis; kaip žemės dalelės ar žemiški dalykai link eterio apskritimo sakoma kylantys, ir link savo visumos sakoma besileidžiantys. Bet dėl visatos ir begalinio kūno, kas kada nors atsirado, kas sakytų sunkus ar lengvas? arba kas nustatė tokius principus ir taip kliedėjo, kad pasekoje būtų galima išvesti iš jo kalbėjimo, jog begalinis yra sunkus ar lengvas? turėtų kilti, lipti ar remtis? Mes parodysime, kaip iš begalinių kūnų, kurie yra, nei vienas nėra sunkus, nei lengvas. Nes šios savybės nutinka dalims tiek, kiek jos veržiasi į savo visumą ir savo išsaugojimo vietą, ir todėl neturi ryšio su visata, bet su nuosavais talpinančiais ir vientisais pasauliais; kaip žemėje, ugnies dalims norint išsilaisvinti ir kilti link saulės, jos visada tempia su savimi kokią nors porciją sausumos ir vandens, su kuriais yra susijungusios; kurios, būdamos padaugintos viršuje ar aukštai, taip su nuosavu ir natūraliausiu postūmiu grįžta į savo vietą. Be to ir pasekoje sustiprintos, kad didieji kūnai būtų sunkūs ar lengvi nėra įmanoma, esant visatai begalinei; ir todėl neturi tolumo ar artumo nuo arba prie apskritimo ar centro pagrindo; iš to nėra sunkesnė žemė savo vietoje, nei saulė savo, Saturnas savo, Šiaurinė savo. Galėtume visgi sakyti, kad, kaip yra žemės dalys, kurios grįžta į žemę dėl savo sunkumo, – nes taip norime vadinti dalių postūmį į visumą, ir svetimšalio į nuosavą vietą, – taip yra kitų kūnų dalys, kaip gali būti begalinės kitos žemės ar panašios sąlygos, begalinės kitos saulės ar ugnys ar panašios prigimties. Visi juda iš periferinių vietų į nuosavą talpintoją, kaip į vidurį: iš ko sektų, kad yra begaliniai sunkūs kūnai pagal skaičių. Tačiau dėl to nebus begalinio sunkumo, kaip viename subjekte ir intensyviai, bet kaip nesuskaičiuojamuose subjektuose ir ekstensyviai. Ir tai yra tai, kas seka iš visų senųjų ir mūsų kalbėjimo; ir prieš tai neturėjo jokio argumento šis disputantas. Tai, vadinasi, ką jis sako apie begalinio sunkio neįmanomumą, yra tiek tiesa ir atvira, kad gėda apie tai užsiminti; ir jokiu būdu nepriklauso kito filosofijos naikinimui ir savosios patvirtinimui; bet yra tikslai visi ir žodžiai, išmesti į vėją.
<ELP.> Šiojo tuštybė minėtuose argumentuose yra daugiau nei akivaizdi, tad neužtektų viso įtikinėjimo meno jai pateisinti. Dabar paklausykite argumentų, kuriuos jis prideda, norėdamas visuotinai daryti išvadą, kad nėra begalinio kūno. „Dabar“, sako jis, „kai tiems, kurie žvelgia į atskirus dalykus, yra akivaizdu, jog nėra begalinio kūno, lieka pažiūrėti bendrai, ar tai įmanoma. Nes kas nors galėtų sakyti, kad, kaip pasaulis yra išsidėstęs aplink mus, taip nėra neįmanoma, jog būtų ir daugiau dangų. Bet, prieš pereinant prie to, pakalbėkime bendrai apie begalybę. Būtina, kad kiekvienas kūnas arba būtų begalinis; ir šis arba visas būtų iš panašių dalių, arba iš nepanašių; ir šios arba susideda iš baigtinių rūšių, arba iš begalinių rūšių. Neįmanoma, kad susidėtų iš begalinių rūšių, jei norime daryti prielaidą to, ką sakėme, t. y. kad yra daugiau pasaulių, panašių į šį; nes, kaip šis pasaulis išsidėstęs aplink mus, taip tebūnie išsidėstęs aplink kitus, ir tebūnie kiti dangūs. Nes, jei pirmieji judesiai, kurie yra aplink vidurį, yra apibrėžti, reikia, kad būtų apibrėžti ir antrieji judesiai; ir todėl, kaip jau išskyrėme penkias kūnų rūšis, iš kurių du yra tiesiogiai sunkūs arba lengvi, ir du vidutiniškai sunkūs arba lengvi, ir vienas nei sunkus, nei lengvas, bet judrus aplink centrą, taip turi būti ir kituose pasauliuose. Vadinasi, neįmanoma, kad susidėtų iš begalinių rūšių. Taip pat neįmanoma, kad susidėtų iš baigtinių rūšių“. Ir pirmiausia įrodo, kad nesusideda iš baigtinių nepanašių rūšių, dėl keturių priežasčių, iš kurių pirmoji yra ta, kad „kiekviena iš šių begalinių dalių bus vanduo arba ugnis, ir atitinkamai sunkus arba lengvas dalykas. O tai buvo įrodyta neįmanoma, kai buvo matyta, kad nėra nei begalinio sunkumo, nei lengvumo“.
<FIL.> Mes jau pakankamai pasakėme, kai atsakėme į tai.
<ELP.> Aš tai žinau. Jis prideda antrą priežastį, sakydamas, kad „reikia, jog kiekviena iš šių rūšių būtų begalinė, ir atitinkamai kiekvienos vieta turi būti begalinė: iš ko seks, kad kiekvienos judėjimas bus begalinis; kas yra neįmanoma. Nes negali būti, kad kūnas, kuris eina žemyn, begaliniškai bėgtų į apačią; tai akivaizdu iš to, kas randama visuose judesiuose ir virsmuose. Kaip atsiradime nesiekiama padaryti to, kas negali būti padaryta, taip vietiniame judėjime neieškoma vietos, kur niekada negalima atvykti; ir tai, kam neįmanoma būti Egipte, tam neįmanoma judėti link Egipto; nes gamta nieko nedaro veltui. Vadinasi, neįmanoma, kad daiktas judėtų ten, kur negali atvykti“.
<FIL.> Į tai atsakyta pakankamai; ir sakome, kad yra begalinės žemės, yra begalinės saulės, yra begalinis eteris; arba, anot Demokrito ir Epikūro, yra begalinė pilnuma ir tuštuma; viena įsiterpusi į kitą. Ir yra įvairios baigtinės rūšys, vienos apimtos kitų, ir vienos nukreiptos į kitas. Kurios įvairios rūšys visos elgiasi kaip konkuruojančios, kad sudarytų vientisą begalinę visatą, ir taip pat kaip begalinės begalybės dalys, kiek iš begalinių žemių, panašių į šią, kyla aktuali begalinė žemė, ne kaip vienas ištisinis tęstinumas, bet kaip [visuma], sudaryta iš nesuskaičiuojamos jų daugybės. Panašiai suprantama ir apie kitas kūnų rūšis, ar jų būtų keturios, ar dvi, ar trys, ar kiek norima (dabar nenustatinėju); kurios, kadangi yra dalys (taip, kad gali būti vadinamos dalimis) begalybės, reikia, kad būtų begalinės, pagal masę, kuri susidaro iš tokios daugybės. Tačiau čia nereikia, kad sunkus [kūnas] eitų begalybę į apačią. Bet kaip šis sunkus eina į savo artimiausią ir giminingą kūną, taip anas į savąjį, o kitas į savąjį. Ši žemė turi dalis, kurios priklauso jai; ana žemė turi savo dalis, priklausančias jai. Taip ir ta saulė turi savo dalis, kurios sklinda iš jos ir siekia į ją sugrįžti; ir kiti kūnai panašiai surenka natūraliai savo dalis. Todėl, kaip vienų kūnų ribos ir atstumai iki kitų kūnų yra baigtiniai, taip ir judesiai yra baigtiniai; ir kaip niekas neišvyksta iš Graikijos, kad eitų į begalybę, bet kad eitų į Italiją ar Egiptą, taip, kai žemės ar saulės dalis juda, ji neturi prieš save begalybės, bet baigtinumą ir ribą. Vis dėlto, visatai esant begalinei ir visiems jos kūnams kintamiems, visi atitinkamai visada skleidžia iš savęs ir visada į save priima, siunčia tai, kas sava, į išorę ir priima į vidų tai, kas svetima. Nemanau, kad tai absurdiškas ar netinkamas dalykas, priešingai – labai tinkamas ir natūralus, kad subjektui galėtų nutikti baigtiniai virsmai; ir todėl žemės dalelėms klaidžioti eterio regione ir pasitaikyti per didžiulę erdvę tai vienam kūnui, tai kitam, ne mažiau nei matome tas pačias daleles keičiant vietą, išsidėstymą ir formą, joms dar esant pas mus. Todėl ši žemė, jei ji yra amžina ir nuolatinė, tokia yra ne dėl tų pačių savo dalių ir tų pačių savo individų pastovumo, bet dėl kaitos vienų, kurias paskleidžia, ir kitų, kurios stoja į jų vietą; taip kad, esant tai pačiai sielai ir intelektui, kūnas nuolat dalis po dalies keičiasi ir atsinaujina. Kaip matyti ir gyvūnuose, kurie ne kitaip tęsiasi, kaip tik su maistu, kurį priima, ir ekskrementais, kuriuos nuolat šalina; todėl kas gerai apsvarstys, žinos, kad jauni neturime to paties kūno, kurį turėjome būdami vaikai, ir seni neturime to paties, kurį turėjome būdami jauni; nes esame nuolatiniame virsme, kuris lemia, kad į mus nuolat įplaukia nauji atomai ir mus palieka tie, kurie jau anksčiau buvo priimti. Kaip dėl sėklos: jungiantis atomams su atomais dėl bendrojo intelekto ir sielos dorybės (tarpininkaujant struktūrai, į kurią, kaip materija, suteka), susiformuoja ir auga kūnas, kai atomų įtekėjimas didesnis už ištekėjimą, ir vėliau tas pats kūnas yra tam tikrame pastovume, kai ištekėjimas lygus įtekėjimui, ir galiausiai eina į nuosmukį, ištekėjimui esant didesniam už įtekėjimą. Nesakau ištekėjimas ir įtekėjimas absoliučiai, bet to, kas tinkama ir sava, ištekėjimas, ir to, kas svetima ir netinkama, įtekėjimas; kurio negali įveikti nusilpęs principas dėl ištekėjimo; kuris visgi yra nuolatinis tiek gyvybinio, tiek negyvybinio. Kad prieičiau, vadinasi, prie esmės, sakau, kad dėl tokios kaitos nėra nepatogu, bet labai protinga sakyti, jog dalys ir atomai turi begalinį kelią ir judėjimą dėl begalinių kaitų ir virsmų tiek formų, tiek vietų atžvilgiu. Nepatogu būtų, jei, kaip artimiausią nurodytą vietinio virsmo ar pakitimo ribą, rastume daiktą, kuris siektų į begalybę. Kas negali būti, turint omenyje, kad vos tik daiktas pajudinamas iš vienos vietos ir atsiranda kitoje, jis netenka vieno išsidėstymo ir įgyja kitą, ir palieka vieną būtį ir priima kitą; kas būtinai seka iš pakitimo; kuris būtinai seka iš vietinio judėjimo. Taip kad artimiausias ir suformuotas subjektas negali judėti kitaip nei baigtinai, nes lengvai priima kitą formą, jei keičia vietą. Pirmasis ir formuojamas subjektas juda begaliniškai, ir pagal erdvę, ir pagal figūracijų skaičių; kol materijos dalys įsiterpia ir išstumiamos iš šios į tą ir į aną vietą, dalį ir visumą.
<ELP.> Aš labai gerai suprantu. Jis prideda kaip trečią priežastį, kad „jei būtų sakoma begalybė diskretiška ir atskirta, dėl ko turėtų būti begaliniai individai ir atskiros ugnys, ir kiekviena iš jų vėliau būtų baigtinė, vis tiek nutiks, kad ta ugnis, kuri susidaro iš visų individų, turės būti begalinė“.
<FIL.> Tai aš jau pripažinau; ir žinodamas tai, jis neturėjo stengtis prieš tai, iš ko neseka joks nepatogumas. Nes, jei kūnas yra atskirtas ar padalintas į lokaliai skirtingas dalis, iš kurių viena sveria šimtą, kita tūkstantį, kita dešimt, seks, kad visuma sveria tūkstantį šimtą dešimt. Bet tai bus pagal daugelį diskrečių svorių, o ne pagal vieną ištisinį svorį. Dabar mes ir senieji nelaikome nepatogumu, kad diskrečiose dalyse randamas begalinis svoris; nes iš jų susidaro svoris logiškai, arba aritmetiškai ar geometriškai, bet tikrai ir natūraliai jos nesudaro vieno svorio, kaip nesudaro vienos begalinės masės, bet sudaro begalines mases ir baigtinius svorius. Ką sakyti, įsivaizduoti ir būti nėra tas pats, bet labai skirtinga. Nes iš to neseka, kad yra begalinis vienos rūšies kūnas, bet kūno rūšis begaliniuose baigtiniuose; ir tai nėra begalinis svoris, begaliniai baigtiniai svoriai, turint omenyje, kad šis begaliniškumas nėra kaip ištisinio, bet kaip diskrečių; kurie yra begaliniame tęstinume, kuris yra erdvė, vieta ir matmuo, talpinantis juos visus. Vadinasi, nėra nepatogu, kad būtų begaliniai diskretūs sunkūs kūnai, kurie nesudaro vieno sunkaus; kaip begaliniai vandenys, kurie nesudaro vieno begalinio vandens, begalinės žemės dalys, kurios nesudaro vienos begalinės žemės: taip, kad yra begaliniai kūnai daugybėje, kurie fiziškai nesudaro begalinio dydžio kūno. Ir tai daro didžiausią skirtumą; kaip proporcingai matoma laivo traukime, kuris yra traukiamas dešimties suvienytų, ir niekada nebus patrauktas tūkstančių tūkstančių atskirtų ir po vieną.
<ELP.> Šiuo ir kitu kalbėjimu tūkstantį kartų išsprendėte tai, ką jis pateikia kaip ketvirtą priežastį; kuri sako, kad „jei suprantamas begalinis kūnas, būtina, kad jis būtų suprastas begalinis pagal visus matmenis; todėl iš jokios pusės negali būti kas nors extra (už) jo: vadinasi, neįmanoma, kad begaliniame kūne būtų daugiau nepanašių, iš kurių kiekvienas būtų begalinis“.
<FIL.> Visa tai tiesa ir neprieštarauja mums, kurie tiek kartų sakėme, kad yra daugiau baigtinių nepanašių viename begaliniame, ir apsvarstėme, kaip tai yra. Galbūt proporcingai, kaip jei kas sakytų esant daugiau ištisinių kartu, kaip, pavyzdžiui ir panašumu, skystame purve, kur visada ir kiekvienoje dalyje vanduo yra sujungtas su vandeniu, ir žemė su žeme; kur, dėl mažiausių žemės dalių ir mažiausių vandens dalių sandūros nejuntamumo, nebus sakoma diskretūs ar daugiau ištisinių, bet vienas ištisinis, kuris nėra vanduo, nėra žemė, bet yra purvas. Kur be skirtumo kitam gali patikti sakyti, kad ne tikrai vanduo yra sujungtas su vandeniu, ir žemė su žeme, bet vanduo su žeme, ir žemė su vandeniu; ir gali panašiai ateiti trečias, kuris, neigdamas vieną ir kitą sakymo būdą, pasakys purvą esant sujungtą su purvu. Ir pagal šias priežastis gali būti paimta begalinė visata kaip vienas ištisinis, kuriame tarpininkaujantis eteris tarp tokių didelių kūnų nedaro didesnio atskyrimo, nei gali padaryti purve tas oras, kuris yra įsiterpęs ir tarpininkauja tarp vandens ir sausumos dalių, esant skirtumui tik dėl dalių mažumo, menkumo ir nejuntamumo, kuris yra purve, ir didumo, stambumo ir juntamumo dalių, kurios yra visatoje: taip, kad priešingybės ir skirtingi judantys dalykai sutaria sudarydami vieną nejudantį ištisinį, kuriame priešingybės sutaria sudarydamos vieną, ir priklauso vienai tvarkai, ir galiausiai yra viena. Nepatogu tikrai ir neįmanoma būtų teigti du begalinius, atskirtus vienas nuo kito; turint omenyje, kad nebūtų būdo įsivaizduoti, kaip ten, kur baigiasi vienas, prasideda kitas, dėl ko abu turėtų ribą vienas dėl kito. Ir be to, labai sunku rasti du kūnus baigtinius viename gale, ir begalinius kitame.
<ELP.> Pateikia dvi kitas priežastis, kad įrodytų, jog nėra begalinio iš panašių dalių. „Pirmoji yra, nes reikėtų, kad jam tiktų viena iš šių vietinio judėjimo rūšių; ir todėl arba būtų begalinis sunkumas, arba lengvumas, arba begalinis sukimasis; kas viskas, kiek tai neįmanoma, mes įrodėme“.
<FIL.> Ir mes taip pat paaiškinome, kiek šie diskursai ir argumentai yra tušti; ir kad begalinis visumoje nejuda, ir kad nėra nei sunkus, nei lengvas, tiek pats, tiek bet kuris kitas kūnas savo natūralioje vietoje: nei net atskirtos dalys, kai bus nutolusios daugiau nei tam tikrais laipsniais nuo savo vietos. Vadinasi, begalinis kūnas, anot mūsų, nėra judrus, nei potencijoje, nei akte; ir nėra sunkus ar lengvas nei potencijoje, nei akte; tiek trūksta, kad galėtų turėti begalinį sunkumą ar lengvumą pagal mūsų ir kitų principus, prieš kuriuos šis stato tokias gražias pilis.
<ELP.> Antroji priežastis dėl to yra panašiai tuščia; nes tuščiai klausia, „ar begalinis juda natūraliai, ar prievarta“, tam, kas niekada nesakė, kad jis juda, tiek potencijoje, tiek akte. Toliau įrodo, kad nėra begalinio kūno dėl priežasčių, paimtų iš judėjimo bendrai; po to, kai ėjo per priežastį, paimtą iš judėjimo bendruomenėje. Sako, vadinasi, kad begalinis kūnas negali turėti veiksmo baigtiniame kūne, nei taip pat patirti poveikio nuo jo; ir pateikia tris prepozicijas. Pirma, kad „begalinis nepatiria poveikio nuo baigtinio“; nes kiekvienas judėjimas, ir atitinkamai kiekviena aistra (poveikis), yra laike; ir jei taip yra, gali nutikti, kad mažesnio dydžio kūnas galės turėti proporcingą aistrą anai; todėl, kaip yra baigtinio patiriančiojo proporcija su baigtiniu veikiančiuoju, bus panaši baigtinio patiriančiojo su begaliniu veikiančiuoju. Tai matoma, jei paimsime kaip begalinį kūną A, kaip baigtinį kūną B; ir kadangi kiekvienas judėjimas yra laike, tebūnie laikas G, kuriame laike A arba judina, arba yra judinamas. Paimkime toliau mažesnio dydžio kūną, kuris yra B; ir tebūnie linija D veikianti kitą kūną (kuris kūnas tebūnie H) užbaigtai, per tą patį laiką G. Iš to tikrai bus matyti, kad bus proporcija mažesnio veikėjo D su didesniu veikėju B, kaip yra proporcija baigtinio patiriančiojo H su baigtine dalimi A, kuri dalis tebūnie AZ. Dabar, kai pakeisime pirmojo veikėjo proporciją su trečiuoju patiriančiuoju, kaip yra antrojo veikėjo proporcija su ketvirtuoju patiriančiuoju, t. y. bus proporcija D su H, kaip yra proporcija B su AZ; B tikrai, per tą patį laiką G, bus tobulas veikėjas baigtiniame dalyke ir begaliniame dalyke, t. y. AZ begalinio dalyje ir A begaliniame. Tai neįmanoma; vadinasi, begalinis kūnas negali būti nei veikėjas, nei pacientas, nes du lygūs pacientai patiria vienodai per tą patį laiką nuo to paties veikėjo, ir mažesnis pacientas patiria nuo to paties veikėjo per mažesnį laiką, didesnis pacientas per ilgesnį laiką. Be to, kai yra skirtingi veikėjai per lygų laiką ir užbaigiamas jų veiksmas, bus veikėjo proporcija su veikėju, kaip yra paciento proporcija su pacientu. Be to, kiekvienas veikėjas veikia pacientą per baigtinį laiką (kalbu apie tą veikėją, kuris ateina į savo veiksmo pabaigą, ne apie tą, kurio judėjimas yra ištisinis, koks gali būti tik slenkamasis judėjimas), nes neįmanoma, kad būtų baigtinis veiksmas per begalinį laiką. Štai, vadinasi, pirmiausia akivaizdu, kaip baigtinis negali turėti užbaigto veiksmo begaliniame.
G laikas.
A begalinis pacientas B didesnis baigtinis veikėjas.
A (begalinio dalis) Z
H baigtinis pacientas D mažesnis baigtinis veikėjas.Antra, parodoma lygiai taip pat, kad „begalinis negali būti veikėjas baigtiniame dalyke“. Tebūnie begalinis veikėjas A, o baigtinis pacientas B, ir tarkime, kad begalinis A yra veikėjas baigtiniame B, laike G. Toliau tebūnie baigtinis kūnas D veikėjas B dalyje, t. y. BZ, tuo pačiu laiku G. Tikrai bus paciento BZ proporcija su visu pacientu B, kaip yra veikėjo D proporcija su kitu baigtiniu veikėju H; ir pakeitus proporciją, veikėjo D su pacientu BZ, kaip veikėjo H proporcija su visu B. Pasekoje B bus judinamas H tuo pačiu laiku, kuriuo BZ yra judinamas D, t. y. laike G, kuriame laike B yra judinamas begalinio veikėjo A; kas yra neįmanoma. Kuris negalimumas seka iš to, ką sakėme: t. y., kad, jei begalinis daiktas veikia baigtiniame laike, reikia, kad veiksmas nebūtų laike, nes tarp baigtinio ir begalinio nėra proporcijos. Vadinasi, mums teigiant du skirtingus veikėjus, kurie turi tą patį veiksmą tame pačiame paciente, būtinai to veiksmas bus dviejuose skirtinguose laikuose, ir bus laiko proporcija su laiku: kaip veikėjo su veikėju. Bet, jei teigiame du veikėjus, iš kurių vienas yra begalinis, kitas baigtinis turintys tą patį veiksmą viename ir tame pačiame paciente, bus būtina sakyti vieną iš dviejų: arba kad begalinio veiksmas yra akimirksnyje, arba kad baigtinio veikėjo veiksmas yra begaliniame laike. Tiek viena, tiek kita yra neįmanoma.
G laikas.
A begalinis veikėjas
H baigtinis veikėjas B baigtinis pacientas.
D baigtinis veikėjas B (baigtinio paciento dalis) Z.Trečia, tampa akivaizdu, kaip „begalinis kūnas negali veikti begaliniame kūne“. Nes, kaip buvo pasakyta „Fizikoje“, neįmanoma, kad veiksmas ar aistra būtų be užbaigimo. Vadinasi, esant įrodyta, kad niekada negali būti užbaigtas begalinio veiksmas begaliniame, bus galima daryti išvadą, kad tarp jų negali būti veiksmo. Tad paimkime du begalinius, iš kurių vienas tebūnie B, kuris tebūnie pacientas nuo A baigtiniame laike G, nes baigtinis veiksmas būtinai yra baigtiniame laike. Paimkime toliau, kad paciento dalis BD patiria nuo A; tikrai bus akivaizdu, kad šio aistra įvyksta per trumpesnį laiką nei laikas G; ir tebūnie ši dalis pažymėta Z. Tad bus laiko Z proporcija su laiku G, kaip yra begalinio paciento dalies BD proporcija su didesne begalinio dalimi, t. y. su B; ir ši dalis tebūnie pažymėta BDH, kuri yra pacientas nuo A begaliniame laike G; ir tuo pačiu laiku nuo to jau buvo pacientas visas begalinis B; kas yra klaidinga, nes neįmanoma, kad būtų du pacientai, iš kurių vienas būtų begalinis ir kitas baigtinis, kurie patirtų nuo to paties veikėjo, per tą patį veiksmą, tuo pačiu laiku, tebūnie jis baigtinis, arba, kaip teigėme, veikiantysis begalinis.
Baigtinis laikas.
G Z.
A begalinis veikėjas.
Begalinis pacientas.
B D H.<FIL.> Viskas, ką sako Aristotelis, noriu, kad būtų gerai pasakyta, kai bus gerai pritaikyta ir kai darys išvadą į temą; bet, kaip sakėme, nėra filosofo, kuris būtų kalbėjęs apie begalybę, iš kurio teigimo būdo galėtų sekti tokie nepatogumai. Vis dėlto, ne tam, kad atsakyčiau į tai, ką jis sako, nes tai mums neprieštarauja, bet tik tam, kad pakontempliuotume jo sentencijų svarbą, išnagrinėkime jo samprotavimo būdą. Pirmiausia, vadinasi, savo prielaidose jis eina ne gamtiniais pagrindais, norėdamas paimti šią ir aną begalybės dalį; esant taip, kad begalybė negali turėti dalies; nebent norėtume sakyti, jog ta dalis yra begalinė, nes tai implikuoja prieštaravimą, kad begalybėje būtų didesnė dalis ir mažesnė dalis, ir dalis, kuri turėtų didesnę ir mažesnę proporciją su tuo; kadangi prie begalybės ne labiau priartėji per šimtinę nei per trejetą, nes begalinis skaičius susideda ne mažiau iš begalinių trejetų nei iš begalinių šimtinių. Begalinis matmuo yra ne mažiau iš begalinių pėdų nei iš begalinių mylių: todėl, kai norime sakyti begalinio matmens dalis, nesakome šimtas mylių, tūkstantis parasangų; nes šie ne mažiau gali būti vadinami baigtinio dalimis, ir iš tikrųjų yra baigtinio dalys tik tos, kurios su visuma turi proporciją, ir negali būti, ir neturi būti laikomos dalimis to, su kuo neturi proporcijos. Taip tūkstantis metų nėra amžinybės dalis, nes neturi proporcijos su visuma; bet yra dalys kokio nors laiko mato, kaip dešimties tūkstančių metų, šimto tūkstančių amžių.
<ELP.> Tai dabar leiskite man suprasti: ką sakysite esant begalinės trukmės dalimis?
<FIL.> Proporcingas trukmės dalis, kurios turi proporciją trukmėje ir laike, bet ne begalinę trukmę ir begalinį laiką; nes ten didžiausias laikas, t. y. didžiausia proporcinga trukmės dalis, tampa ekvivalenti mažiausiai, turint omenyje, kad begaliniai amžiai nėra daugiau nei begalinės valandos: sakau, kad begalinėje trukmėje, kuri yra amžinybė, valandų nėra daugiau nei amžių; taip kad kiekvienas dalykas, kuris vadinamas begalybės dalimi, kiek jis yra begalybės dalis, yra begalinis tiek begalinėje trukmėje, tiek begalinėje masėje. Iš šios doktrinos galite apsvarstyti, koks atsargus yra Aristotelis savo prielaidose, kai ima baigtines begalybės dalis; ir kokia yra kai kurių teologų argumentų jėga, kai iš laiko amžinybės jie nori išvesti nepatogumą dėl tiek begalybių, didesnių viena už kitą, kiek gali būti skaičių rūšių. Su šia doktrina, sakau, turite būdą išsipainioti iš nesuskaičiuojamų labirintų.
<ELP.> Ypač iš to, kuris tinka mūsų temai apie begalinius žingsnius ir begalines mylias, kas sudarytų vieną begalybę mažesnę ir kitą begalybę didesnę visatos beribiškume. Dabar tęskite.
<FIL.> Antra, savo išvadose Aristotelis neina demonstratyviai. Nes iš to, kad visata yra begalinė ir kad joje (nesakau iš jos, nes kas kita yra sakyti dalis begalybėje, kas kita – begalybės [dalis]) yra begalinės dalys, kurios visos turi veiksmą ir aistrą, ir atitinkamai virsmą tarpusavyje, jis nori išvesti arba tai, kad begalybė turi veiksmą ar aistrą baigtiniame arba nuo baigtinio, arba kad begalybė turi veiksmą begalybėje, ir ši patiria ir yra keičiama anos. Ši išvada, sakome mes, negalioja fiziškai, nors logiškai būtų teisinga: turint omenyje, kad nors, skaičiuodami protu, randame begalines dalis, kurios yra aktyvios, ir begalines, kurios yra pasyvios, ir šios paimamos kaip viena priešingybė, o anos kaip kita priešingybė; tačiau gamtoje, – kadangi šios dalys yra atskirtos ir atidalintos, ir padalintos atskiromis ribomis, kaip matome, – jos neverčia mūsų ir nelenkia sakyti, kad begalybė yra veikėjas ar pacientas, bet kad begalybėje nesuskaičiuojamos baigtinės dalys turi veiksmą ir aistrą. Pripažįstama, vadinasi, ne kad begalybė yra judri ir kintama, bet kad joje yra begaliniai judrūs ir kintami [dalykai]; ne kad baigtinis patiria nuo begalinio, pagal fizinę ir natūralią begalybę, bet pagal tą, kuri kyla iš loginės ir racionalios agregacijos, kuri visus sunkius daiktus suskaičiuoja į vieną sunkų daiktą, nors visi sunkūs daiktai nėra vienas sunkus daiktas. Vadinasi, esant begalybei ir visumai nejudriai, nekintamai, negendančiai, joje gali būti, ir yra judesių bei pakitimų nesuskaičiuojamų ir begalinių, tobulų ir užbaigtų. Pridėk prie to, kas pasakyta, kad, davus, jog būtų du begaliniai kūnai iš vienos pusės, kurie iš kitos pusės ribotųsi vienas su kitu, iš to nesektų tai, ką Aristotelis mano būtinai sekant, t. y., kad veiksmas ir aistra būtų begaliniai; turint omenyje, kad, jei iš šių dviejų kūnų vienas yra veikėjas kitame, jis nebus veikėjas pagal visą savo matmenį ir dydį: nes nėra artimas, gretimas, sujungtas ir ištisinis su kitu pagal visą tą [dydį], ir pagal visas to [dydžio] dalis. Nes tarkime atvejį, kad yra du begaliniai kūnai A ir B, kurie yra pratęsti arba sujungti kartu linijoje arba paviršiuje FG. Tikrai, jie neveiks vienas prieš kitą pagal visą dorybę; nes nėra artimi vienas kitam pagal visas dalis, kadangi tęstinumas negali būti kitaip, nei kokioje nors baigtinėje riboje. Ir sakau dar daugiau, kad, nors darytume prielaidą tą paviršių ar liniją esant begalinę, iš to neseks, kad kūnai, ištisiniai joje, sukeltų begalinį veiksmą ir aistrą; nes jie nėra intensyvūs, bet ekstensyvūs, kaip dalys yra ekstensyvios. Todėl nutinka, kad jokioje dalyje begalybė neveikia pagal visą savo dorybę, bet ekstensyviai pagal dalį ir dalį, diskrečiai ir atskirai.
Kaip, pavyzdžiui, dviejų priešingų kūnų dalys, kurios gali keistis, yra gretimos, kaip A ir 1, B ir 2, C ir 3, D ir 4; ir taip einant į begalybę. Kur niekada negalėsi verifikuoti veiksmo intensyviai begalinio, nes tų dviejų kūnų dalys negali keistis daugiau nei tam tikrą ir apibrėžtą atstumą; ir todėl M ir 10, N ir 20, O ir 30, P ir 40 neturi tinkamumo keistis. Štai, vadinasi, kaip, esant dviem begaliniams kūnams, nesektų begalinis veiksmas. Sakau dar daugiau, kad, nors būtų daroma prielaida ir pripažįstama, jog šie du begaliniai kūnai galėtų turėti veiksmą vienas prieš kitą intensyviai, ir pagal visą savo dorybę nukreipti save vienas į kitą, dėl to nesektų veiksmo afektas nei jokia aistra; nes ne mažiau vienas yra pajėgus priešindamasis ir rezistuodamas, nei kitas gali būti puldamas ir spausdamas, ir todėl nesektų joks pakitimas. Štai, vadinasi, kaip iš dviejų priešpriešintų begalybių arba seka baigtinis pakitimas, arba visiškai nieko neseka.
<ELP.> Dabar ką pasakysite apie prielaidą vieno priešingo baigtinio kūno ir kito begalinio, tarytum žemė būtų šaltas kūnas, o dangus būtų ugnis, ir visos žvaigždės ugnys, ir dangus beribis, ir žvaigždės nesuskaičiuojamos? Ar norite, kad dėl to sektų tai, ką išveda Aristotelis, kad baigtinį sugertų begalinis?
<FIL.> Tikrai ne, kaip galima spręsti iš to, ką pasakėme. Nes, kūnui esant išplitusiam per begalinio kūno matmenį, jis nebūtų veiksmingas prieš baigtinį su begaline jėga ir dorybe, bet su ta, kurią gali paskleisti iš baigtinių dalių ir pagal tam tikrą atstumą nutolusių; turint omenyje, kad neįmanoma, jog veiktų pagal visas dalis, bet tik pagal artimiausias. Kaip matyti ankstesnėje demonstracijoje: kur darome prielaidą A ir B du begalinius kūnus; kurie nėra tinkami keisti vienas kitą, nebent per dalis, kurios yra atstume tarp 10, 20, 30, 40, ir M, N, O, P; ir todėl nieko nereiškia didesnio ir stipresnio veiksmo darymui, net jei kūnas B bėgtų ir augtų į begalybę, o kūnas A liktų baigtinis. Štai, vadinasi, kaip iš dviejų priešpriešintų priešingybių visada seka baigtinis veiksmas ir baigtinis pakitimas, ne mažiau darant prielaidą apie abu begalinius, vieną ir kitą baigtinį, nei darant prielaidą vieną begalinį ir kitą [baigtinį].
<ELP.> Jūs mane labai patenkinote, taip, kad man atrodo perteklinga pateikti tuos kitus laukinius argumentus, kuriais nori įrodyti, kad už dangaus nėra begalinio kūno, kaip tą, kuris sako: „kiekvienas kūnas, kuris yra vietoje, yra juntamas: bet už dangaus nėra juntamo kūno; vadinasi, ten nėra vietos“. Arba taip: „kiekvienas juntamas kūnas yra vietoje; extra (už) dangaus nėra vietos; vadinasi, ten nėra kūno. Netgi ten išvis nėra extra, nes extra reiškia vietos ir juntamos vietos skirtumą, o ne dvasinį ir mąstomą kūną, kaip kas nors galėtų sakyti: jei yra juntamas, yra baigtinis“.
<FIL.> Aš tikiu ir suprantu, kad už ir už tos įsivaizduojamos dangaus ribos visada yra eterio regionas, ir pasauliniai kūnai, žvaigždės, žemės, saulės; ir visi juntami absoliučiai patys savaime ir tiems, kurie yra ten viduje arba netoliese, nors nėra juntami mums dėl jų tolumo ir atstumo. Ir tuo tarpu apsvarstykite, kokį pagrindą ima šis, kuris iš to, kad neturime juntamo kūno už įsivaizduojamos apskritimo ribos, nori, kad nebūtų jokio kūno: ir todėl jis sustojo netikėti kitu kūnu, tik aštuntąja sfera, už kurios jo laikų astrologai nebuvo suvokę kito dangaus. Ir dėl to, kad regimąjį pasaulio sukimąsi aplink žemę jie visada priskyrė pirmajam judintojui virš visų kitų, padėjo tokius pamatus, kad be pabaigos vis toliau ėjo pridėdami sferą prie sferos, ir rado kitas be žvaigždžių, ir pasekoje be juntamų kūnų. Tuo tarpu, kai astrologinės prielaidos ir fantazijos smerkia šį teiginį, jis žymiai labiau smerkiamas tų, kurie geriau supranta, jog kūnai, kurie sakomi priklausantys aštuntajam dangui, ne mažiau turi skirtumą tarpusavyje dėl didesnio ar mažesnio atstumo nuo žemės paviršiaus, nei kiti septyni, nes jų vienodo atstumo pagrindas priklauso tik nuo klaidingiausios prielaidos apie žemės pritvirtinimą; prieš kurią šaukia visa gamta, ir skelbia kiekvienas protas, ir galiausiai nusprendžia kiekvienas reguliuotas ir gerai informuotas intelektas. Visgi, tebūnie kaip nori, yra pasakyta, prieš kiekvieną protą, kad ten baigiasi ir apsiriboja visata, kur mūsų jutimo aktas užsibaigia; nes juntamumas yra priežastis daryti išvadą, kad kūnai yra, bet jo neigimas, kuris gali būti dėl juntančiosios galios trūkumo, o ne dėl juntamo objekto, nėra pakankamas net menkam įtarimui, kad kūnų nėra. Nes, jei tiesa priklausytų nuo tokio juntamumo, kūnai būtų tokie, kokie atrodo, tokie artimi ir prilipę vienas prie kito. Bet mes sprendžiame, kad ta žvaigždė atrodo mažesnė firmamente ir yra vadinama ketvirto ar penkto dydžio, kuri bus daug didesnė už tą, kuri vadinama antro ar pirmo; apie kurios sprendimą apsigauna juslė, kuri nepajėgi pažinti didesnio atstumo priežasties; ir mes iš to, kad pažinome žemės judėjimą, žinome, kad tie pasauliai neturi tokio vienodo atstumo nuo šio, ir kad nėra tarytum viename nešančiajame (deferente).
<ELP.> Norite pasakyti, kad jie nėra tarytum įtinkuoti viename ir tame pačiame kupole: dalykas nevertas, kad vaikai jį galėtų įsivaizduoti, kurie galbūt tikėtų, kad, jei nebūtų prikabinti prie dangaus tribūnos ir plokštės gerais klijais, arba prikalti tvirčiausiomis vinimis, nukristų ant mūsų ne kitaip nei kruša iš artimo oro. Norite pasakyti, kad tos kitos tiek žemių ir kiti tiek erdviausių kūnų turi savo regionus ir savo atstumus eterio lauke, ne kitaip nei ši žemė, kuri su savo sukimusi sudaro regimybę, kad visi kartu, tarytum sukabinti grandine, suktųsi aplink ją. Norite pasakyti, kad nereikia priimti dvasinio kūno extra (už) aštuntos ar devintos sferos, bet kad šis pats oras, koks yra aplink žemę, mėnulį, saulę, juos talpinantis, taip plečiasi į begalybę, talpindamas kitas begalines žvaigždes ir didelius gyvūnus; ir šis oras tampa bendra ir visuotine vieta; ir kad turi begalinį erdvų prieglobstį, ne kitaip talpinantį visoje begalinėje visatoje, nei šioje mums juntamoje erdvėje per tiek ir tokias gausias lempas. Norite, kad nebūtų oras ir šis talpinantis kūnas tas, kuris juda ratu, arba kad pagriebtų žvaigždes, kaip žemę ir mėnulį ir kitus; bet kad jie judėtų iš nuosavos sielos per savo erdves, turėdami visi tuos nuosavus judesius, kurie yra be to pasaulinio, kuris dėl žemės judėjimo matomas, ir be kitų, kurie atrodo bendri visoms žvaigždėms, tarsi prikabintoms prie vieno judančio kūno, kurie visi turi regimybę dėl įvairių šios žvaigždės, kurioje esame, ir kurios judėjimas mums nejuntamas, judėjimo skirtumų. Norite pasekoje, kad oras ir dalys, kurios imamos eterio regione, neturėtų judėjimo, nebent susitraukimo ir išsiplėtimo, kuris turi būti dėl šių kietų kūnų progreso per jį; kol vieni sukasi aplink kitus, ir kol reikia, kad šis dvasinis kūnas užpildytų viską.
<FIL.> Tiesa. Be to, sakau, kad ši begalybė ir beribiškumas yra vienas gyvūnas, nors neturi apibrėžtos figūros ir juslės, kuri būtų nukreipta į išorinius dalykus: nes jis turi visą sielą savyje, ir visa, kas gyva, apima, ir yra visa tai. Be to, sakau, neseka joks nepatogumas, kaip dėl dviejų begalinių; nes, pasauliui esant gyvam kūnui, jame yra begalinė judinamoji dorybė ir begalinis judrumo subjektas, būdu, kurį sakėme, diskrečiai: nes visa ištisinė visuma yra nejudri, tiek apskritiminio judėjimo, kuris yra aplink vidurį, tiek tiesaus judėjimo, kuris yra nuo vidurio arba į vidurį; kadangi neturi nei vidurio, nei krašto. Sakome be to, kad sunkaus ir lengvo judėjimas ne tik yra tinkamas begaliniam kūnui; bet nei net vientisam ir tobulam kūnui, kuris yra jame, nei jokio iš šių daliai, kuri yra savo vietoje ir mėgaujasi savo natūraliu išsidėstymu. Ir grįžtu sakyti, kad niekas nėra sunkus ar lengvas absoliučiai, bet atitinkamai: sakau, atsižvelgiant į vietą, link kurios pasklidusios ir išsklaidytos dalys pasitraukia ir susiburia. Ir to tebūnie gana apsvarsčius šiandien, kiek tai liečia begalinę visatos masę; ir rytoj lauksiu jūsų dėl to, ką norite suprasti apie begalinius pasaulius, kurie yra joje.
<ELP.> Aš, nors per šią doktriną tikiuosi tapęs pajėgus suprasti aną, vis dėlto, su viltimi išgirsti kitus ypatingus ir vertingus dalykus, sugrįšiu.
<FRAC.> O aš būsiu tik klausytojas.
<BUR.> Ir aš; nes kaip, po truputį, vis labiau artėju prie jūsų supratimo, taip pamažu pradedu laikyti tikėtinu, ir galbūt tiesa, tai, ką sakote.
Antrojo dialogo pabaiga.
TREČIASIS DIALOGAS
<FIL.> Vadinasi, dangus yra vienas, erdvė beribė, prieglobstis, visuotinis talpintojas, eterio regionas, per kurį viskas bėga ir juda. Ten nesuskaičiuojamos žvaigždės, šviesuliai, rutuliai, saulės ir žemės juntamai matomos, ir begalinės protingai numanomos. Beribė ir begalinė visata yra junginys, kuris susidaro iš tokios erdvės ir tiek daug talpinamų kūnų.
<ELP.> Taip, kad nėra įgaubto ir išgaubto paviršiaus sferų, nėra nešančiųjų (deferentinių) orbitų; bet viskas yra laukas, viskas yra bendra buveinė.
<FIL.> Taip yra.
<ELP.> Tai, kas privertė įsivaizduoti skirtingus dangus, buvo skirtingi žvaigždžių judesiai, su tuo, kad buvo matomas dangus, pilnas žvaigždžių, besisukantis aplink žemę, be to, kad iš tų šviesulių jokiu būdu būtų matoma viena tolstant nuo kitos, bet, išlaikydamos visada tą patį atstumą ir santykį, kartu su tam tikra tvarka, liejosi aplink žemę ne kitaip nei ratas, kuriame prikalti nesuskaičiuojami veidrodžiai, sukasi aplink savo ašį. Iš kur laikoma akivaizdžiausiu, kaip akių jutimui, kad tiems šviesiems kūnams netinka savas judėjimas, kaip jie galėtų skrieti, tarsi paukščiai per orą; bet dėl orbitų, kuriose jie pritvirtinti, sukimosi, atliekamo dėl kokios nors inteligencijos dieviško impulso.
<FIL.> Taip paprastai tikima; bet ši vaizduotė – supratus, koks bus šios pasaulinės žvaigždės, kurioje esame, judėjimas, kuri, nebūdama pritvirtinta prie jokios orbitos, per bendrą ir erdvų lauką, varoma vidinio principo, nuosavos sielos ir prigimties, skrieja aplink saulę ir sukasi apie savo centrą – nutiks, kad bus pašalinta: ir atsivers durys supratimui tikrųjų gamtos dalykų principų, ir dideliais žingsniais galėsime eiti tiesos keliu. Kuri, paslėpta po tiek daug purvinų ir gyvuliškų vaizduočių šydu, iki šiol buvo paslėpta dėl laiko skriaudos ir dalykų kaitos, po to, kai senųjų išminčių dieną pakeitė miglota drąsių sofistų naktis.
Nestovi, sukasi ir mainosi
Viskas, kas danguj ir po dangum matosi.
Kiekvienas daiktas bėga, ar aukštai, ar žemai,
Nors būtų ilgai ar trumpai,
Ar būtų sunkus, ar būtų lengvas;
Ir galbūt viskas eina tuo pačiu žingsniu
Ir į tą patį tašką.
Tiek viskas bėga, kol atvyksta.
Tiek suka aukštyn kojom vandenį sūkurys,
Kad ta pati dalis
Tai iš viršaus žemyn, tai iš apačios aukštyn išeina
Ir ta pati painiava
Tuos pačius visus likimus visiems dalija.
<ELP.> Tikrai nėra jokios abejonės, kad ta fantazija apie žvaigždėtus, ugninius [dangus], apie ašis, apie nešančiuosius (deferentus), apie epiciklų tarnybą ir daugybę kitų chimerų, nėra sukelta kito principo, kaip tik to įsivaizdavimo, kaip atrodo, jog ši žemė yra visatos viduryje ir centre, ir kad, jai vienai esant nejudriai ir fiksuotai, viskas aplink ją sukasi.
<FIL.> Tas pats atrodo tiems, kurie yra mėnulyje ir kitose žvaigždėse, kurios yra šioje pačioje erdvėje, kurios yra arba žemės, arba saulės.
<ELP.> Darant prielaidą dabar, kad žemė su savo judėjimu sukelia šią paros ir pasaulinio judėjimo regimybę, ir su įvairiais tokio judėjimo skirtumais sukelia visus tuos, kurie matomi vienodi tinkantys nesuskaičiuojamoms žvaigždėms, mes liksime sakyti, kad mėnulis (kuris yra kita žemė) juda pats per save per orą aplink saulę. Lygiai taip pat Venera, Merkurijus ir kiti, kurie taip pat yra kitos žemės, atlieka savo keliones aplink tą patį gyvybės tėvą.
<FIL.> Taip yra.
<ELP.> Kiekvieno nuosavi judesiai yra tie, kurie matomi be šio judėjimo, vadinamo pasauliniu, ir būdingi toms, kurios vadinamos fiksuotomis (iš kurių vienas ir kitas turi būti priskirti žemei); ir tokie judesiai yra daugiau nei tiek skirtumų, kiek yra kūnų; taip, kad niekada nebus matoma dviejų žvaigždžių sutariant vienoje ir toje pačioje judėjimo tvarkoje ir mate, jei bus matomas judėjimas visose tose, kurios nerodo jokio pokyčio dėl didelio atstumo, kurį turi nuo mūsų. Jos, nors darytų savo ratus aplink saulės ugnį ir suktųsi apie savo centrus dėl gyvybinio karščio dalyvavimo, jų priartėjimo ir nutolimo skirtumai negali būti mūsų suvokti.
<FIL.> Taip yra.
<ELP.> Vadinasi, yra nesuskaičiuojamos saulės, yra begalinės žemės, kurios panašiai sukasi apie tas saules; kaip matome šias septynias besisukančias apie šią mums artimą saulę.
<FIL.> Taip yra.
<ELP.> Kaip, vadinasi, aplink kitus šviesulius, kurie yra saulės, nematome skriejant kitų šviesulių, kurie yra žemės, bet be šių negalime suvokti jokio judėjimo, ir visi kiti pasauliniai kūnai (išskyrus dar tuos, kurie vadinami kometomis) matomi visada tame pačiame išsidėstyme ir atstume?
<FIL.> Priežastis yra ta, kad mes matome saules, kurios yra didžiausi, netgi milžiniški kūnai, bet nematome žemių, kurios, būdamos daug mažesni kūnai, yra nematomos; kaip nėra priešinga protui, kad būtų dar kitų žemių, kurios sukasi aplink šią saulę, ir nėra mums matomos arba dėl didesnio nuotolio, arba dėl mažesnio dydžio, arba dėl to, kad neturi daug vandens paviršiaus, arba tiesiog dėl to, kad neturi minėto paviršiaus atsukto į mus ir priešais saulę, per kurį, kaip krištolinis veidrodis, priimdamas šviesos spindulius, taptų matomas. Iš to ne nuostabu, nei dalykas prieš gamtą, kad daug kartų girdime saulę esant kažkiek užtemdytą, be to, kad tarp jos ir mūsų regėjimo įsiterptų mėnulis. Be to, matomi gali būti taip pat nesuskaičiuojami vandeningi šviesuliai (t. y. žemės, kurių vandenys yra dalis), kurie suktųsi apie saulę; bet jų sukimosi skirtumas yra nejuntamas dėl didelio atstumo; todėl tame labai lėtame judėjime, kuris suvokiamas tuose, kurie yra matomi virš arba už Saturno, nematomas vienų judėjimo ir kitų judėjimo skirtumas, nei taisyklė visų judėjime aplink vidurį, ar laikytume viduriu žemę, ar laikytume viduriu saulę.
<ELP.> Kaip, vadinasi, norėjai, kad visi, nors ir labai nutolę nuo vidurio, t. y. nuo saulės, galėtų protingai gauti gyvybinį karštį iš jos?
<FIL.> Iš to, kad kuo labiau yra nutolę, tuo didesnį ratą daro; kuo didesnį ratą daro, tuo lėčiau juda aplink saulę; kuo lėčiau juda, tuo labiau priešinasi karštiems ir ugniniams jos spinduliams.
<ELP.> Norėjote, vadinasi, kad tie kūnai, nors būtų taip nutolę nuo saulės, visgi gali gauti tiek karščio, kiek pakanka; nes, sukdamiesi greičiau aplink savo centrą ir lėčiau aplink saulę, gali ne tik gauti tiek pat karščio, bet dar ir daugiau, jei reikėtų; turint omenyje, kad dėl greitesnio judėjimo apie savo centrą ta pati žemės išgaubtumo dalis, kuri nebuvo tiek sušildyta, greičiau grįžta atsistatyti; dėl lėtesnio judėjimo aplink ugninį vidurį ir stovėjimo tvirčiau prieš jo poveikį, priima stipresnius ugninius spindulius?
<FIL.> Taip yra.
<ELP.> Vadinasi, norite, kad, jei žvaigždės, kurios yra už Saturno, kaip atrodo, yra tikrai nejudrios, jos būtų nesuskaičiuojamos saulės arba ugnys, daugiau ar mažiau mums juntamos, aplink kurias skrieja artimos žemės, mums nejuntamos?
<FIL.> Taip reikėtų sakyti, turint omenyje, kad visos žemės vertos turėti tą patį pagrindą, ir visos saulės – tą patį.
<ELP.> Ar dėl to norite, kad visi tie būtų saulės?
<FIL.> Ne, nes nežinau, ar visi, ar didžioji dalis yra nejudrūs, ar iš jų kai kurie sukasi aplink kitus, nes nėra kas tai būtų stebėjęs, ir be to nėra lengva stebėti; kaip nelengvai matomas judėjimas ir progresas tolimo daikto, kuris per didelį atstumą nelengvai matomas pakeitęs vietą, kaip nutinka matant laivus atviroje jūroje. Bet, tebūnie kaip nori, esant visatai begalinei, reikia galiausiai, kad būtų daugiau saulių; nes neįmanoma, kad vieno atskiro [kūno] karštis ir šviesa galėtų sklisti per beribiškumą, kaip galėjo įsivaizduoti Epikūras, jei tiesa tai, ką kiti pasakoja. Todėl reikalaujama taip pat, kad būtų dar ir nesuskaičiuojamos saulės, iš kurių daugelis mums matomos mažo kūno pavidalu; bet tokia atrodys mažesnė žvaigždė, kuri bus daug didesnė už tą, kuri mums atrodo didžiausia.
<ELP.> Visa tai bent jau turi būti vertinama kaip galima ir tinkama.
<FIL.> Aplink jas gali suktis didesnės ir mažesnės masės žemės nei ši.
<ELP.> Kaip pažinsiu skirtumą? kaip, sakau, atskirsiu ugnis nuo žemių?
<FIL.> Iš to, kad ugnys yra fiksuotos, o žemės judrios, iš to, kad ugnys mirga, o žemės ne; iš kurių ženklų antrasis yra labiau juntamas nei pirmasis.
<ELP.> Sako, kad mirgėjimo regimybė kyla dėl atstumo nuo mūsų.
<FIL.> Jei taip būtų, saulė nemirgėtų labiau už visus, ir mažesnės žvaigždės, kurios yra toliau, mirgėtų labiau už didesnes, kurios yra arčiau.
<ELP.> Norite, kad ugniniai pasauliai būtų taip pat gyvenami, kaip vandeniniai?
<FIL.> Niekuo ne blogiau ir niekuo ne mažiau.
<ELP.> Bet kokie gyvūnai gali gyventi ugnyje?
<FIL.> Nenorėkite tikėti, kad tie būtų panašių dalių kūnai, nes būtų ne pasauliai, bet tuščios masės, bergždžios ir nevaisingos. Tačiau tinkama ir natūralu, kad turėtų dalių įvairovę, kaip ši ir kitos žemės turi savų narių įvairovę; nors šie yra juntami kaip apšviesti vandenys, o anie kaip švytinčios liepsnos.
<ELP.> Tikite, kad, kalbant apie konsistenciją ir solidumą, artimiausia saulės materija yra ta pati, kuri yra artimiausia žemės materija? (Nes žinau, kad neabejojate esant vieną pirminę visumos materiją).
<FIL.> Taip yra tikrai. Tai suprato Timėjas, tai patvirtino Platonas, visi tikri filosofai tai pažino, nedaugelis tai paaiškino, niekas mūsų laikais neatsirado, kas tai būtų supratęs, netgi daugelis tūkstančiu būdų drumščia supratimą; kas nutiko dėl įpročio sugedimo ir principų trūkumo.
<ELP.> Prie šio supratimo būdo jei ne priėjo, tai bent atrodo, kad priartėjo Kuziečio „Mokytas nežinojimas“, kai, kalbėdamas apie žemės sąlygas, sako šią sentenciją: „Neturite manyti, kad iš tamsos ir juodos spalvos galime spręsti, jog žemės kūnas yra menkas ir labiau nei kiti negarbingu; nes, jei mes būtume saulės gyventojai, nematytume tokio ryškumo, kokį joje matome iš šio regiono, esančio jos periferijoje. Be to, kad dabar, jei mes labai gerai įsmeigsime akį į ją, atrasime, kad ji turi link savo vidurio beveik žemę, arba kaip drėgną ir debesuotą kūną, kuris, tarytum iš periferinio rato, skleidžia ryškią ir spindinčią šviesą. Todėl ne mažiau jis nei žemė yra sudarytas iš savų elementų“.
<FIL.> Iki čia sako dieviškai; bet tęskite pateikdamas tai, ką prideda.
<ELP.> Iš to, ką prideda, galima leisti suprasti, kad ši žemė yra kita saulė, ir kad visos žvaigždės yra panašiai saulės. Sako taip: „Jei kas nors būtų už ugnies regiono, ši žemė pasirodytų esanti šviesi žvaigždė savo regiono periferijoje per ugnį; ne kitaip nei mums, kurie esame saulės regiono periferijoje, saulė atrodo ryškiausia; ir mėnulis neatrodo panašiai šviesus, nes galbūt apie jo periferiją mes esame link labiau vidurinių dalių, arba, kaip sako jis, centrinių, t. y. drėgname ir vandeningame jo regione; ir todėl, nors turi savo šviesą, vis dėlto ji neatrodo; ir matome tik tai, kas vandens paviršiuje sukeliama saulės šviesos atspindžio“.
<FIL.> Daug pažino ir matė šis garbingas vyras ir yra tikrai vienas iš ypatingiausių protų, kurie kvėpavo po šiuo oru; bet, kiek tai liečia tiesos suvokimą, elgėsi kaip plaukikas audringose bangose, mėtomas tai aukštai, tai žemai; nes nematė ištisinės, atviros ir aiškios šviesos, ir neplaukė kaip lygioje ir ramioje [jūroje], bet su pertrūkiais ir tam tikrais intervalais. To priežastis yra ta, kad jis nebuvo pašalinęs visų klaidingų principų, kuriais buvo persisėmęs iš bendrosios doktrinos, nuo kurios pradėjo; taip, kad, galbūt dėl sumanumo, jam labai tinka pavadinimas, duotas jo knygai „Apie mokytą nežinojimą“, arba „Apie nežinančią doktriną“.
<ELP.> Koks yra tas principas, kurio jis nepašalino, ir turėjo pašalinti?
<FIL.> Kad ugnies elementas yra kaip oras, trinamas dangaus judėjimo, ir kad ugnis yra labai subtilus kūnas, priešingai tai realybei ir tiesai, kuri mums tampa akivaizdi iš to, ką kitais tikslais ir nuosavuose diskursuose svarstome: kur daroma išvada esant būtina, kad būtų toks pat materialus, solidus ir konsistenciją turintis principas karšto kūno, kaip ir šalto; ir kad eterio regionas negali būti iš ugnies nei ugnis, bet įkaitintas ir uždegtas artimo solidaus ir tankaus kūno, koks yra saulė. Taip kad, kur natūraliai galime kalbėti, nėra reikalo griebtis matematinių fantazijų. Matome, kad žemė turi visas dalis, kurios pačios savaime nėra šviesios; matome, kad kai kurios gali šviesti dėl kito, kaip jos vanduo, jos garuojantis oras, kurie priima saulės karštį ir šviesą ir gali perduoti vieną ir kitą aplinkiniams regionams. Todėl būtina, kad būtų pirmasis kūnas, kuriam tiktų kartu būti pačiam savaime šviesiam ir pačiam savaime karštam; ir toks negali būti, jei nėra pastovus, tankus ir tirštas; nes retas ir plonas kūnas negali būti šviesos nei karščio subjektas, kaip kitur įrodoma mūsų tam skirtame tiksle. Reikia, vadinasi, galiausiai, kad du dviejų priešingų pirmųjų aktyvių savybių pagrindai būtų panašiai pastovūs, ir kad saulė, pagal tas dalis, kurios joje yra šviesios ir karštos, būtų kaip akmuo ar labai solidus įkaitintas metalas; nesakysiu lydus metalas, koks švinas, bronza, auksas, sidabras; bet kaip nelydus metalas, jau ne geležis, kuri yra įkaitinta, bet kaip geležis, kuri yra pati ugnis; ir kad, kaip ši žvaigždė, kurioje esame, pati savaime yra šalta ir tamsi, niekuo nedalyvaujanti karštyje ir šviesoje, nebent kiek yra šildoma saulės, taip ana yra pati savaime karšta ir švytinti, niekuo nedalyvaujanti šaltyje ir neskaidrume, nebent kiek yra vėsinama aplinkinių kūnų ir turi savyje vandens dalių, kaip žemė turi ugnies dalių. Ir todėl, kaip šiame šalčiausiame kūne, ir pirminiame šaltame bei neskaidriame, yra gyvūnai, kurie gyvena dėl saulės karščio ir šviesos, taip aname karščiausiame ir švytinčiame yra tie, kurie vegetuoja dėl aplinkinių šalčių vėsinimo: ir kaip šis kūnas dėl tam tikro dalyvavimo yra karštas savo nepanašiose dalyse, lygiai taip anas pagal tam tikrą dalyvavimą yra šaltas savosiose.
<ELP.> Dabar ką sakote apie šviesą?
<FIL.> Sakau, kad saulė nešviečia saulei, žemė nešviečia žemei, joks kūnas nešviečia savyje, bet kiekvienas šviesulys šviečia erdvėje aplink jį. Todėl, nors žemė yra šviesus kūnas dėl saulės spindulių krištoliniame paviršiuje, jos šviesa nėra juntama mums, nei tiems, kurie yra tokiame paviršiuje, bet tiems, kurie yra priešingoje jo pusėje. Kaip be to, davus, kad visas jūros paviršius naktį būtų apšviestas mėnulio spindesio, tiems visgi, kurie plaukia jūra, jis nepasirodo, nebent tam tikroje erdvėje, kuri yra priešais link mėnulio; kuriems, jei būtų duota pakilti vis aukščiau ir aukščiau į orą, virš jūros, vis labiau ir labiau jiems augtų šviesos matmuo ir matytųsi daugiau šviesaus lauko erdvės. Iš čia labai lengvai galima išvesti, kad tie, kurie yra šviesiose žvaigždėse ar tiesiog apšviestose, nejaučia savo žvaigždės šviesos, bet aplinkinių; kaip toje pačioje bendroje vietoje tam tikra atskira vieta gauna šviesą iš skirtingos atskiros vietos.
<ELP.> Vadinasi, norite pasakyti, kad saulės gyvūnams dieną daro ne saulė, bet kita aplinkinė žvaigždė?
<FIL.> Taip yra. Ar to nesuprantate?
<ELP.> Kas to nesuprastų? Priešingai, dėl šio svarstymo ateinu į kitų daugelio dalykų supratimą pasekoje. Yra, vadinasi, dvi rūšys šviesių kūnų: ugniniai, ir šie yra šviesūs pirminiu būdu; ir vandeniniai arba krištoliniai, ir šie yra šviesūs antriniu būdu.
<FIL.> Taip yra.
<ELP.> Vadinasi, šviesos pagrindo nereikia priskirti kitam principui?
<FIL.> Kaip gali būti kitaip, mums nežinant kito šviesos pagrindo? Kodėl norime remtis tuščiomis fantazijomis, kur pati patirtis mus moko?
<ELP.> Tiesa, kad neturime manyti tuos kūnus turint šviesą dėl kokio nors nepastovaus atsitiktinumo, kaip medžių puvėsiai, žvynai ir klampūs žuvų gniutulai, arba kokia labai trapi jonvabalių ir šviečiančių musių nugarėlė, apie kurių šviesos priežastį kitą kartą kalbėsime.
<FIL.> Kaip jums atrodys.
<ELP.> Taip, vadinasi, ne kitaip klysta tie, kurie sako aplinkinius šviesius kūnus esant tam tikromis kvintesencijomis, tam tikromis dieviškomis kūniškomis substancijomis, prigimties priešingomis šioms, kurios yra pas mus, ir prie kurių mes esame; nei tie, kurie sakytų tą patį apie žvakę ar švytintį kristalą, matomą iš toli.
<FIL.> Tikrai.
<FRAC.> Iš tiesų tai atitinka kiekvieną jutimą, protą ir intelektą.
<BUR.> Jau ne manąjį, kuris lengvai sprendžia šią jūsų nuomonę esant saldžia sofistika.
<FIL.> Atsakyk šitam tu, Frakastorijau, nes aš ir Elpinas, kurie daug kalbėjome, stovėsime jūsų klausytis.
<FRAC.> Mielas mano Burkijau, aš save statau į Aristotelio vietą, o aš noriu būti vietoje idioto ir kaimiečio, kuris prisipažįsta nieko nežinąs, daro prielaidą nieko nesupratęs, nei to, ką sako ir supranta Filotėjas, nei to, ką supranta Aristotelis ir dar visas pasaulis. Tikiu minia, tikiu peripatetikų autoriteto šlovės vardu ir didybe, žaviuosi kartu su nesuskaičiuojama minia šio gamtos demono dieviškumu; bet dėl to ateinu pas tave, kad būčiau informuotas apie tiesą, ir išsivaduočiau iš įtikinėjimo šiojo, kurį tu vadini sofistu. Dabar jūsų klausiu, dėl kokios priežasties jūs sakote esant didžiausią ar tiesiog didelį, ar tiesiog kokį nors ir bet kokį skirtumą tarp tų dangaus kūnų ir šių, kurie yra pas mus?
<BUR.> Anie yra dieviški, šie yra materialūs.
<FRAC.> Kaip man parodysite ir priversite patikėti, kad anie yra labiau dieviški?
<BUR.> Nes anie yra nejautrūs (poveikiui), nekintami, negendantys ir amžini, o šie priešingai; anie judrūs apskritiminiu ir tobuliausiu judėjimu, šie – tiesiu judėjimu.
<FRAC.> Norėčiau žinoti, ar, po to, kai būsite gerai apsvarstęs, prisiektumėte šį vieną kūną (kurį tu supranti kaip tris ar keturis kūnus, ir nesuvoki kaip to paties junginio narių) nesant judrų taip pat, kaip kitos judrios žvaigždės, turint omenyje, kad anų judėjimas nėra juntamas, nes esame nutolę daugiau nei tam tikrą atstumą, o šis, jei yra, negali būti mums juntamas, nes, kaip pažymėjo senieji ir modernūs tikri gamtos stebėtojai ir kaip per patirtį mums tūkstančiu būdų parodo juslė, negalime suvokti judėjimo kitaip, kaip tik per tam tikrą palyginimą ir santykį su kokiu nors fiksuotu dalyku: nes, paėmus tą, kuris nežino, kad vanduo bėga ir kuris nemato krantų, atsidūrus vandens viduryje tekančiame laive, jis neturėtų to laivo judėjimo pojūčio. Iš to galėčiau suabejoti ir būti neaiškume dėl šios ramybės ir fiksacijos; ir galiu manyti, kad, jei aš būčiau saulėje, mėnulyje ir kitose žvaigždėse, visada man atrodytų esant nejudriame pasaulio centre, aplink kurį viskas aplinkui atrodytų besisukant, sukantis visgi tam talpinančiam kūnui, kuriame esu, apie savo centrą. Štai kaip nesu tikras dėl judraus ir stabilaus skirtumo.
Kiek tai liečia tai, ką sakai apie tiesų judėjimą, tikrai taip nematome šio kūno judant tiesia linija, kaip ir nematome kitų. Žemė, jei ji juda, juda ratu, kaip kitos žvaigždės, kaip Egesijas, Platonas ir visi išminčiai sako, ir turi pripažinti Aristotelis bei kiekvienas kitas. O iš žemės tai, ką mes matome kylant ir leidžiantis, nėra visas rutulys, bet tam tikros jo dalelės; kurios nenutolsta toliau to regiono, kuris priskiriamas šio rutulio dalims ir nariams: kuriame, kaip viename gyvūne, yra dalių ištekėjimas ir įtekėjimas ir tam tikra kaita ir tam tikras keitimasis bei atsinaujinimas. Kas viskas, jei panašiai yra kitose žvaigždėse, nereikalaujama, kad būtų panašiai mums juntama; nes šie garų ir išskyros pakilimai, vėjų, lietų, sniegų, griaustinių, nederlių, derlingumų, potvynių įvykiai, gimimas, mirimas, jei yra kitose žvaigždėse, negali panašiai būti mums juntami. Bet tik anie yra mums juntami dėl nuolatinio spindesio, kurį nuo ugnies, arba vandens, arba debesuoto paviršiaus siunčia per didelę erdvę. Kaip lygiai taip pat ši žvaigždė yra juntama tiems, kurie yra kitose, dėl spindesio, kurį skleidžia nuo jūrų veido (ir kartais nuo veido, paveikto debesuotų kūnų, dėl ko mėnulyje dėl tos pačios priežasties neskaidrios dalys atrodo mažiau neskaidrios), kuris veidas nėra keičiamas kitaip, kaip tik per didžiausią amžių ir šimtmečių intervalą, per kurių eigą jūros keičiasi į žemynus ir žemynai į jūras. Šis, vadinasi, ir anie kūnai yra juntami dėl šviesos, kurią skleidžia. Šviesa, kuri nuo šios žemės sklinda į kitas žvaigždes, yra nei daugiau, nei mažiau amžina ir nekintama, nei ta panašių žvaigždžių: ir lygiai taip, kaip tiesus judėjimas ir tų dalelių pakitimas yra mums nejuntamas, jiems yra nejuntamas bet koks kitas judėjimas ir pakitimas, koks tik gali būti randamas šiame kūne. Ir kaip mėnulio iš šios žemės, kuri yra kitas mėnulis, atrodo įvairios dalys, vienos daugiau, kitos mažiau šviesios, taip žemės iš to mėnulio, kuris yra kita žemė, atrodo įvairios dalys dėl jos paviršiaus erdvių įvairovės ir skirtumo. Ir kaip, jei mėnulis būtų toliau, neskaidrių dalių skersmeniui nykstant, šviesios dalys eitų susijungti ir susispausti į mažesnio ir viso kiek šviesaus kūno juntamumą; panašiai atrodytų žemė, jei būtų toliau nuo mėnulio. Todėl galime manyti, kad iš nesuskaičiuojamų žvaigždžių yra kiti tiek mėnulių, kiti tiek žemės rutulių, kiti tiek pasaulių, panašių į šį; aplink kuriuos atrodo, kad ši žemė sukasi, kaip anie atrodo besisukantys ir skriejantys aplink šią žemę. Kodėl, vadinasi, norime teigti esant skirtumą tarp šio ir anų kūnų, jei matome visą atitikimą? kodėl norime neigti esant atitikimą, jei nėra priežasties nei jutimo, kuris mus skatintų tuo abejoti?
<BUR.> Vadinasi, taip laikote įrodytu, kad anie kūnai nesiskiria nuo šio?
<FRAC.> Labai gerai, nes tai, kas iš šio gali būti matoma iš ten, iš anų gali būti matoma iš čia; tai, kas iš anų gali būti matoma iš čia, iš šio matoma iš ten, kaip sakant, mažas kūnas šis ir anie, šviesus iš dalies iš mažesnio atstumo šis ir anie, šviesus visas iš didesnio atstumo, ir mažesnis, šis ir anie.
<BUR.> Kur gi yra ta graži tvarka, ta graži gamtos skalė, kuria kylama nuo tankesnio ir tirštesnio kūno, kokia yra žemė, į mažiau tirštą, koks yra vanduo, į subtilų, koks yra garas, į dar subtilesnį, koks yra grynas oras, į subtiliausią, kokia yra ugnis, į dievišką, koks yra dangaus kūnas? nuo tamsaus į mažiau tamsų, į ryškų, į ryškesnį, į ryškiausią? nuo tamsaus į skaidriausią, nuo kintamo ir gendančio į laisvą nuo bet kokio pakitimo ir gedimo? nuo sunkiausio į sunkų, nuo šio į lengvą, nuo lengvo į lengviausią, tada į tą, kuris nėra nei sunkus, nei lengvas? nuo judraus į vidurį, į judrų nuo vidurio, tada į judrų aplink vidurį?
<FRAC.> Norite žinoti, kur yra ši tvarka? Ten, kur yra sapnai, fantazijos, chimeros, beprotybės. Nes, kiek tai liečia judėjimą, viskas, kas natūraliai juda, turi apskritiminį judėjimą arba aplink nuosavą, arba aplink kito vidurį; sakau apskritiminį, ne paprastą ir geometriškai svarstant ratą ir sukimąsi, bet pagal tą taisyklę, kurią matome fiziškai keičiant vietą natūralius kūnus. Tiesus judėjimas nėra savas nei natūralus jokiam pagrindiniam kūnui; nes jis nematomas niekur kitur, tik dalyse, kurios yra beveik ekskrementai, kurie išteka iš pasaulinių kūnų, arba, iš kitur, įteka į giminingas sferas ir talpintojus. Kaip matome vandenis, kurie, garų pavidalu išploninti karščio, kyla į viršų; ir nuosava forma sutirštinti šalčio, grįžta į apačią; būdu, kurį pasakysime tinkamoje vietoje, kai svarstysime judėjimą. Kiek tai liečia keturių kūnų išsidėstymą, kuriuos vadina žeme, vandeniu, oru, ugnimi, norėčiau žinoti, kokia gamta, koks menas, kokia juslė tai daro, tai verifikuoja, tai įrodo.
<BUR.> Vadinasi, neigiate garsųjį elementų atskyrimą?
<FRAC.> Neneigiu atskyrimo, nes leidžiu kiekvienam skirti kaip jam patinka gamtos dalykuose; bet neigiu šią tvarką, šį išsidėstymą: t. y. kad žemė būtų apsupta ir talpinama vandens, vanduo – oro, oras – ugnies, ugnis – dangaus. Nes sakau, kad yra vienas talpintojas ir visų kūnų bei didelių mašinų, kurias matome tarsi išbarstytas ir paskleistas šiame plačiausiame lauke, apėmėjas: kur kiekvienas iš tokių kūnų, žvaigždžių, pasaulių, amžinų šviesų yra sudarytas iš to, kas vadinama žeme, vandeniu, oru, ugnimi. Ir juose, jei sudėties substancijoje dominuoja ugnis, vadinamas kūnu, kuris vadinasi saulė ir šviesus pats savaime; jei ten dominuoja vanduo, vadinamas kūnu, kuris vadinasi telūra, mėnulis, arba panašios sąlygos, kuris šviečia dėl kito, kaip buvo pasakyta. Šiose, vadinasi, žvaigždėse ar pasauliuose, kaip norime juos vadinti, ne kitaip suprantamos išdėstytos šios nepanašios dalys pagal įvairias ir skirtingas sandaras akmenų, tvenkinių, upių, šaltinių, jūrų, smėlynų, metalų, urvų, kalnų, lygumų ir kitų panašių sudėtinių kūnų rūšių, vietų ir figūrų, nei gyvūnuose yra dalys, vadinamos heterogeninėmis, pagal įvairias ir skirtingas sandaras kaulų, žarnų, venų, arterijų, mėsos, nervų, plaučių, vienos ir kitos figūros narių, pristatant savo kalnus, savo slėnius, savo įdubas, savo vandenis, savo dvasias, savo ugnis, su atsitiktinumais, proporcingais visiems meteoriniams reiškiniams; kokie yra katarai, rožės, akmenys, svaigimai, karštinės ir kiti nesuskaičiuojami išsidėstymai ir būsenos, kurie atitinka rūkus, lietus, sniegus, kaitras, užsidegimus, žaibus, griaustinius, žemės drebėjimus ir vėjus, karštas ir šaltas audras.
Jei, vadinasi, kitaip žemė ir kiti pasauliai yra gyvūnai nei šie bendrai laikomi, jie tikrai yra gyvūnai su didesniu ir labiau puikiu pagrindu. Tačiau, kaip Aristotelis ar kitas galės įrodyti orą esant labiau aplink žemę nei žemės viduje, jei joje nėra jokios dalies, kurioje tas neturėtų vietos ir prasiskverbimo, pagal būdą, kurį galbūt norėjo pasakyti senieji, tuštumą visur apimant iš išorės ir prasiskverbiant į pilnumo vidų? Kur galite įsivaizduoti žemę turint tirštumą, tankumą ir konsistenciją be vandens, kuris sukabintų ir sujungtų dalis? Kaip galite suprasti link vidurio žemę esant sunkesnę, be to, kad tikėtumėte, jog ten jos dalys nėra tirštesnės ir tankesnės, koks tirštumas neįmanomas be vandens, kuris vienintelis yra pajėgus suklijuoti dalį su dalimi? Kas nemato, kad visur iš žemės išeina salos ir kalnai virš vandens; ir ne tik virš vandens, bet dar virš garuojančio ir audringo oro, uždaryto tarp aukštų kalnų, ir priskaičiuoto prie žemės narių, kad sudarytų tobulai sferinį kūną; iš ko atvira, kad vandenys ne mažiau yra jos viduriuose nei skysčiai ir kraujas mūsų [viduriuose]? Kas nežino, kad giliuose žemės urvuose ir įdubose yra pagrindiniai vandens susibūrimai? Ir jei sakai, kad ji yra išsipūtusi virš krantų, atsakau, kad šie nėra viršutinės žemės dalys, nes viskas, kas yra tarp aukščiausių kalnų, suprantama jos įgaubtume. Be to, kad panašiai matoma dulkėtuose lašuose, kabančiuose ir stovinčiuose ant plokštumos: nes vidinė siela, kuri apima ir yra visuose dalykuose, dėl pirmosios [priežasties] atlieka šį veiksmą: kad, pagal subjekto talpą, sujungia kiek gali dalis. Ir tai nėra todėl, kad vanduo būtų ar galėtų būti natūraliai virš arba aplink žemę, daugiau nei mūsų substancijos drėgmė būtų virš arba aplink mūsų kūną. Palieku tai, kad vandenų susibūrimai viduryje yra labiau iškilūs, matoma nuo visų krantų pusių ir iš visų vietų, kur randami tokie susibūrimai. Ir tikrai, jei sausumos dalys taip galėtų pačios savaime susijungti, darytų panašiai, kaip atvirai tampa suformuotos į sferą, kai yra dėl vandens naudos suklijuotos kartu: nes visas dalių susijungimas ir tirštumas, kuris randamas ore, kyla iš vandens. Esant, vadinasi, vandenims žemės viduriuose, ir nesant jokiai jos daliai, kuri turi dalių susijungimą ir tirštumą, kuri neapimtų daugiau vandens dalių nei sausumos (nes kur yra tirščiausia, ten labiausiai yra sudėtis ir dominavimas tokio subjekto, kuris turi rišančių dalių dorybę), kas bus tas, kuris dėl to nenorės teigti greičiau, kad vanduo yra žemės pagrindas, nei žemė – vandens? kad ant šio yra funduota ana, ne ana ant šio? Palieku, kad vandens aukštis virš žemės veido, kurį mes gyvename, vadinamas jūra, negali būti ir nėra toks, kad būtų vertas lygintis su šios sferos mase; ir nėra tikrai aplink, kaip bepročiai tiki, bet joje. Kaip, priverstas tiesos arba tiesiog senųjų filosofų kalbėjimo papročio, pripažino Aristotelis pirmoje savo „Meteoros“ [knygoje], kai pripažino, kad du žemiausi neramaus ir nerimstančio oro regionai yra pertraukti ir apimti aukštų kalnų, ir yra kaip tos dalys ir nariai; kuri yra apsupta ir apimta oro visada ramaus, giedro ir šviesaus žvaigždžių atžvilgiu; iš kur, nuleidus akis, matoma vėjų, debesų, rūkų ir audrų visuma, potvyniai ir atoslūgiai, kurie kyla iš gyvybės ir kvėpavimo šio didelio gyvūno ir dievybės, kurią vadiname Žeme, vadino Cerera, vaizdavo kaip Izidę, titulavo Prozerpina ir Diana, kuri yra ta pati vadinama Liucina danguje; suprantant šią nesant skirtingos prigimties nuo anos. Štai kiek trūksta, kad šis gerasis Homeras, kai nemiega, sakytų vandenį turint natūralų sostą virš arba aplink žemę, kur nei vėjai, nei lietūs, nei migloti reiškiniai nerandami. Ir jei labiau būtų apsvarstęs ir atkreipęs dėmesį, būtų pamatęs, kad taip pat šio kūno viduryje (jei ten yra sunkio centras) yra daugiau vandens vietos nei sausumos: nes žemės dalys nėra sunkios, be to, kad daug vandens ateitų į sudėtį su jomis; ir be vandens neturi tinkamumo dėl postūmio ir nuosavo svorio leistis iš oro, kad rastų savo talpintojo sferą.
Vadinasi, kokia reguliuota juslė, kokia gamtos tiesa atskiria ir rikiuoja šias dalis tokiu būdu, koks yra aklos ir purvinos minios suvoktas, patvirtintas tų, kurie kalba nesvarstydami, skelbiamas tų, kurie daug sako ir mažai galvoja? Kas tikės be to nesant tiesos tikslu (bet jei pateikta žmogaus be autoriteto – juoko dalykas; jei perduota asmens, laikomo ir garsinamo žymiu – dalykas, skirtas priskirti misterijai ar parabolei ir interpretuoti kaip metaforą; jei pateikta žmogaus, kuris turi daugiau proto ir intelekto nei autoriteto – priskirta prie paslėptų paradoksų) Platono sentenciją, išmoktą iš Timėjo, iš Pitagoro ir kitų, kuri skelbia mus gyvenant žemės įdubime ir tamsoje, ir turint tą santykį su gyvūnais, kurie yra virš žemės, kokį turi žuvys su mumis; nes, kaip šios gyvena drėgmėje, tirštesnėje ir stambesnėje nei mūsų, taip mes gyvename labiau garuojančiame ore nei tie, kurie yra grynesniame ir ramesniame regione; ir kaip Okeanas nešvariam orui yra vanduo, taip mūsų miglotas [oras] yra toks anam tikrai grynam? iš tokios prasmės ir sakymo, tai, ką noriu išvesti, yra štai kas: kad jūra, šaltiniai, upės, kalnai, akmenys ir oras, esantis juose, ir apimtas juose iki vidurinio regiono, kaip jį vadina, nėra niekas kita kaip to paties kūno, tos pačios masės nepanašios dalys ir nariai, labai proporcingi dalims ir nariams, kuriuos mes paprastai pažįstame sudėtiniuose gyvūnuose: kurio riba, išgaubtumas ir galutinis paviršius yra apribotas kraštinių kalnų ribų ir audringo oro; taip, kad Okeanas ir upės lieka žemės gelmėje ne mažiau nei kepenys, laikomos kraujo šaltiniu, ir išsišakojusios venos yra talpinamos ir išplitusios per labiau atskiras [dalis].
<BUR.> Vadinasi, žemė nėra sunkiausias kūnas, ir todėl viduryje, šalia kurios sunkesnis ir artimesnis yra vanduo, kuris ją supa, kuris yra sunkesnis už orą?
<FRAC.> Jei tu sprendi apie sunkųjį iš didesnio tinkamumo skverbtis pro dalis ir eiti link vidurio ir centro, sakysiu orą esant sunkiausią ir orą esant lengviausią tarp visų šių vadinamų elementų. Nes, kaip kiekviena žemės dalis, jei jai duodama erdvė, leidžiasi iki vidurio, taip oro dalys greičiau bėgs į vidurį nei bet kurio kito kūno dalis; nes orui tenka būti pirmam užimti erdvę, uždrausti tuštumą ir užpildyti. Ne taip greitai į vietą stoja žemės dalys, kurios paprastai nejuda kitaip, kaip tik skverbdamosi pro orą; nes, kad padarytum, jog oras skverbtųsi, nereikalaujama nei žemės, nei vandens, nei ugnies; nei kai kurie iš šių jo neaplenkia, nei nugali, būdami greitesni, tinkamesni ir spartesni užpildyti talpinančio kūno kampus. Be to, jei žemė, kuri yra kietas kūnas, pasitraukia, oras bus tas, kuris užims jos vietą: ne taip tinkama žemė užimti oro, kuris pasitraukia, vietą. Vadinasi, esant orui būdingam judėti skverbiantis į kiekvieną vietą ir įdubą, nėra kūno lengvesnio už orą, nėra kūno sunkesnio už orą.
<BUR.> Dabar ką pasakysi apie vandenį?
<FRAC.> Apie vandenį sakiau, ir grįžtu sakyti, kad jis yra sunkesnis už žemę, nes galingiau matome drėgmę besileidžiant ir skverbiantis pro sausumą iki vidurio, nei sausumą skverbiantis pro vandenį: ir be to, sausuma, paimta visiškai be vandens sudėties, plūduriuos ant vandens ir bus be tinkamumo skverbtis į vidų; ir nenusileidžia, jei pirmiau nėra įsigėrusi vandens ir sutirštinta į masę ir tankų kūną, per kurį tirštumą ir tankumą įgyja galią patekti į vandens vidų ir po juo. Kuris vanduo, priešingai, niekada nenusileis dėl žemės nuopelno, bet todėl, kad susitelkia, sutirštėja ir padvigubina savo dalių skaičių, kad įsigertų ir sukauptų sausumą: nes matome, kad daug daugiau vandens talpina indas, pilnas tikrai sausų pelenų, nei kitas lygus indas, kuriame nieko nėra. Sausuma, vadinasi, kaip sausuma, sėdi viršuje ir plūduriuoja ant vandens.
<BUR.> Pasiaiškinkite geriau.
<FRAC.> Grįžtu sakyti, kad, jei nuo žemės būtų pašalintas visas vanduo, taip, kad ji liktų gryna sausuma, būtų būtinai reikalinga, kad likutis būtų nepastovus, retas, iširęs ir lengvas būti išsklaidytas per orą, netgi nesuskaičiuojamų netisinių kūnų pavidalu; nes tai, kas daro vieną ištisinį, yra oras; tai, kas daro per sukibimą vieną ištisinį, yra vanduo, tebūnie kas norima dėl ištisinio, sukibusio ir solidaus, kas dabar yra vienas, dabar yra kitas, dabar yra vieno ir kito junginys. Kur, jei sunkumas nekyla iš ko kito, kaip tik iš dalių sukibimo ir tirštumo, ir žemės [dalys] neturi sukibimo tarpusavyje, nebent dėl vandens, – kurio dalys, kaip ir oro, pačios savaime susijungia ir kuris turi daugiau dorybės nei kas kitas, jei neturi ypatingos dorybės, padaryti taip, kad kitų kūnų dalys susijungtų kartu, – nutiks, kad vanduo, kitų kūnų atžvilgiu, kurie per jį tampa sunkūs, ir per kurį kiti įgyja savybę būti svariais, yra pirmiausiai sunkus. Todėl neturėjo būti laikomi bepročiais, bet daug didesniais išminčiais tie, kurie sakė žemę esant funduotą ant vandenų.
<BUR.> Mes sakome, kad viduryje visada turi būti suprantama žemė, kaip nusprendė tiek daug labai mokytų asmenybių.
<FRAC.> Ir patvirtina bepročiai.
<BUR.> Ką sakote apie bepročius?
<FRAC.> Sakau šį teiginį nesant patvirtintą nei jutimo, nei proto.
<BUR.> Argi nematome jūrų turint potvynį ir atoslūgį ir upių darančių savo kelią virš žemės veido?
<FRAC.> Argi nematome šaltinių, kurie yra upių pradžia, kurie sudaro tvenkinius ir jūras, trykštant iš žemės vidurių, ir neišeinant už žemės vidurių, jei visgi supratote tai, ką prieš mažai laiko daugiau kartų sakiau?
<BUR.> Matome vandenis pirmiau nusileidžiant iš oro, nei kad per vandenis būtų suformuoti šaltiniai.
<FRAC.> Žinome, kad vanduo – jei ir nusileidžia iš kito oro nei tas, kuris yra dalis ir priklausantis žemės nariams – pirmiausia originaliai, pagrindinai ir visiškai yra žemėje; kad vėliau išvestinai, antrinai ir dalinai būtų ore.
<BUR.> Žinau, kad laikaisi to, jog tikras išorinis žemės išgaubtumo paviršius imamas ne nuo jūros veido, bet nuo oro, lygaus aukščiausiems kalnams.
<FRAC.> Taip patvirtino ir dar parėmė jūsų princas Aristotelis.
<BUR.> Šis mūsų princas yra be palyginimo labiau garbinamas ir vertas, ir sekamas nei jūsiškis, kuris dar nėra nei žinomas, nei matytas. Todėl tegu patinka kiek nori jums jūsiškis, man nekelia nepasitenkinimo manasis.
<FRAC.> Nors leidžia jums mirti iš bado ir šalčio, maitina vėju ir siunčia basą bei nuogą.
<FIL.> Malonėkite, nesustokite ties šiais nenaudingais ir tuščiais klausimais.
<FRAC.> Taip ir padarysime. Ką gi sakote, o Burkijau, apie tai, ką išgirdote?
<BUR.> Sakau, kad, tebūnie kaip nori, galiausiai reikia pamatyti, kas yra tos masės, to tavo šviesulio, to tavo gyvūno viduryje. Nes, jei ten yra gryna žemė, tai būdas, kuriuo anie surikiavo elementus, nėra tuščias.
<FRAC.> Aš sakiau ir įrodžiau, kad protingiau ten yra oras arba vanduo, nei sausuma: kuri visgi ten nebus, nesusimaišiusi su daugybe vandens dalių, kurios galiausiai jai tampa pagrindu; nes matome, kad vandens dalelės galingiau skverbiasi į žemę, nei šios dalelės skverbiasi į aną. Ir todėl labiau tikėtina, netgi būtina, kad žemės viduriuose būtų vanduo, nei kad vandens viduriuose būtų žemė.
<BUR.> Ką sakai apie vandenį, kuris plūduriuoja ir teka virš žemės?
<FRAC.> Nėra nei vieno, kuris negalėtų pamatyti, kad tai vyksta paties vandens naudai ir jo darbu: kuris, sutirštinęs ir fiksavęs žemę, suspausdamas jos dalis, padaro taip, kad vanduo daugiau nebūtų sugeriamas; kuris kitaip prasiskverbtų iki pat sausos substancijos gelmių, kaip matome iš visuotinės patirties. Reikia, vadinasi, kad žemės viduryje būtų vanduo, tam, kad tas vidurys turėtų tvirtumo, kuris neturi būti priskiriamas pirmiausia žemei, bet vandeniui: nes šis padaro anos dalis suvienytas ir sujungtas, ir atitinkamai šis greičiau sukelia tankį žemėje, nei, priešingai, žemė yra vandens dalių sukibimo priežastis ir padaro jas tankias. Jei, vadinasi, nenori, kad viduryje būtų sudėtis iš žemės ir vandens, yra labiau tikėtina ir atitinka kiekvieną protą bei patirtį, kad ten greičiau yra vanduo nei žemė. Ir jei ten yra tankus kūnas, yra didesnis pagrindas, kad jame dominuotų vanduo nei sausuma, nes vanduo yra tai, kas sukuria tirštumą žemės dalyse; kuri nuo karščio išyra (ne taip sakau apie tirštumą, kuris yra pirminėje ugnyje, kuris yra ardomas savo priešingybės): nes, kuo ji tirštesnė ir sunkesnė, tuo labiau pažįsta vandens dalyvavimą. Todėl daiktai, kurie pas mus yra patys tirščiausi, ne tik laikomi turintys daugiau vandens dalyvavimo, bet be to randama, kad jie substancijoje yra pats vanduo, kaip matyti iš pačių sunkiausių ir tirščiausių kūnų, kokie yra lydūs metalai, ištirpimo. Ir iš tiesų kiekviename kietame kūne, kuris turi sukimbančias dalis, suprantamas vanduo, kuris sujungia ir sukabina dalis, pradedant nuo gamtos mažiausiųjų; taip kad sausuma, visiškai atskirta nuo vandens, yra ne kas kita, kaip klajojantys ir išsklaidyti atomai. Todėl vandens dalys yra pastovesnės be žemės, nes sausumos dalys jokiu būdu neišsilaiko be vandens. Jei, vadinasi, vidurinė vieta yra skirta tam, kas su didesniu postūmiu ir didesniu greičiu ten bėga, pirmiausia tai tinka orui, kuris užpildo viską, antra – vandeniui, trečia – žemei. Jei skiriama pirmajam sunkiam [kūnui], tankiausiam ir tirščiausiam, pirmiausia tinka vandeniui, antra – orui, trečia – sausumai. Jei imsime sausumą, sujungtą su vandeniu, pirmiausia tinka žemei, antra – vandeniui, trečia – orui. Taip, kad pagal daugelį ir įvairių priežasčių, vidurys pirmiausia tinka skirtingiems; pagal tiesą ir gamtą, vienas elementas nėra be kito ir nėra žemės, sakau, šio didelio gyvūno, nario, kur nebūtų visų keturių arba bent trijų iš jų.
<BUR.> Dabar greičiau eikite prie išvados.
<FRAC.> Tai, ką noriu apibendrinti, yra štai kas: kad garsioji ir vulgarioji elementų bei pasaulinių kūnų tvarka yra sapnas ir tuščiausia fantazija, nes nei per gamtą tai pasitvirtina, nei protu įrodoma ir argumentuojama, nei dėl tinkamumo privalo, nei dėl galios gali būti tokiu būdu. Lieka, vadinasi, žinoti, kad yra begalinis laukas ir talpinanti erdvė, kuri apima ir persmelkia viską. Joje yra begaliniai kūnai, panašūs į šį, iš kurių vienas nėra labiau visatos viduryje nei kitas, nes ši yra begalinė, ir todėl be centro ir be ribos; nors šie dalykai tinka kiekvienam iš šių pasaulių, kurie yra joje tuo būdu, kurį kitus kartus sakiau, ir ypač kai įrodėme esant tam tikrus, apibrėžtus ir nustatytus vidurius, kokie yra saulės, ugnys, aplink kurias skrieja visos planetos, žemės, vandenys, kaip matome aplink šią mums artimą [saulę] žygiuojant šiuos septynis klajūnus; ir kaip kai lygiai taip pat įrodėme, kad kiekviena iš šių žvaigždžių arba šių pasaulių, sukdamasi apie savo centrą, sukelia vientiso ir ištisinio pasaulio regimybę, kuris pagauna tiek, kiek matoma ir gali būti žvaigždžių, ir sukasi aplink jį, kaip visatos centrą. Tokiu būdu, kad nėra vienas pasaulis, viena žemė, viena saulė; bet tiek yra pasaulių, kiek matome aplink mus šviečiančių lempų, kurios yra nei daugiau, nei mažiau viename danguje ir vienoje vietoje bei viename talpintojuje, nei šis pasaulis, kuriame esame mes, yra viename talpintojuje, vietoje ir danguje. Taip, kad dangus, begalinis oras, beribis, nors yra begalinės visatos dalis, visgi nėra pasaulis, nei pasaulių dalis; bet prieglobstis, buveinė ir laukas, kuriame jie yra, juda, gyvena, vegetuoja ir paverčia tikrove savo virsmų aktus, kuria, maitina, atnaujina ir išlaiko savo gyventojus bei gyvūnus, ir su tam tikrais išsidėstymais bei tvarkomis patarnauja aukštesnei gamtai, keisdami vieno esinio veidą nesuskaičiuojamuose subjektuose. Taip, kad kiekvienas iš šių pasaulių yra vidurys, link kurio kiekviena iš jo dalių subėga ir kur ilsisi kiekvienas giminingas daiktas; kaip šios žvaigždės dalys, iš tam tikro atstumo ir iš kiekvienos pusės bei aplinkinio regiono, santykiauja su savo talpintoju. Todėl, neturint dalies, kuri taip ištekėtų iš didžiojo kūno, kad vėl į jį nesugrįžtų, nutinka, kad jis yra amžinas, nors yra irus: nors tokio amžinumo būtinybė tikrai yra iš išorinio palaikytojo ir apvaizdos, ne iš vidinio ir nuosavo pakankamumo, jei neklystu. Bet apie tai su detalesniu pagrindimu kitus kartus jums paaiškinsiu.
<BUR.> Tai, vadinasi, kiti pasauliai yra gyvenami kaip šis?
<FRAC.> Jei ne taip ir jei ne geriau, tai niekuo ne mažiau ir niekuo ne blogiau: nes neįmanoma, kad racionalus ir bent kiek pabudęs protas galėtų įsivaizduoti, jog panašių ir geresnių gyventojų būtų netekę nesuskaičiuojami pasauliai, kurie atrodo arba tokie patys, arba puikesni už šį; kurie arba yra saulės, arba kuriems saulė ne mažiau skleidžia dieviškiausius ir vaisingus spindulius, kurie ne mažiau įrodo laimingą nuosavą subjektą ir šaltinį, nei daro laimingais aplinkinius, dalyvaujančius tokioje paskleistoje dorybėje. Yra, vadinasi, begaliniai nesuskaičiuojami ir pagrindiniai visatos nariai, to paties veido, išvaizdos, prerogatyvos, dorybės ir poveikio.
<BUR.> Nenorite, kad tarp vienų ir kitų būtų koks nors skirtumas?
<FRAC.> Jūs daug kartų girdėjote, kad anie yra patys savaime šviesūs ir karšti, kurių sudėtyje dominuoja ugnis; kiti šviečia dėl kito dalyvavimo, kurie patys savaime yra šalti ir tamsūs; kurių sudėtyje dominuoja vanduo. Nuo šios įvairovės ir priešingybės priklauso tvarka, simetrija, sandara, taika, santarvė, kompozicija, gyvybė. Taip, kad pasauliai yra sudaryti iš priešingybių; ir vienos priešingybės, kaip žemės, vandenys, gyvena ir vegetuoja dėl kitų priešingybių, kaip saulės ir ugnys. Ką, tikiu, suprato tas išminčius, kuris sakė Dievą darant taiką aukštybių priešingybėse, ir tas kitas, kuris suprato visumą esant pastovią dėl sutariančiųjų ginčo ir besiginčijančiųjų meilės.
<BUR.> Su šiuo savo kalbėjimu norite apversti pasaulį aukštyn kojom.
<FRAC.> Tau atrodo, kad blogai padarytų tas, kuris norėtų pastatyti aukštyn kojom apverstą pasaulį?
<BUR.> Norite paversti niekais tiek vargo, studijų, žinomų fizikų prakaito, apie dangus ir pasaulius, kur smegenis džiovino tiek didžių komentatorių, parafrazuotojų, glosatorių, santraukų rašytojų, sumistų, scholastų, vertėjų, klausimų kėlėjų, teoremistų? kur savo bazes padėjo ir pamatus išliejo daktarai: gilūs, subtilūs, auksiniai, didieji, nenugalimi, nepaneigiami, angeliški, serafiški, cherubiški ir dieviški?
<FRAC.> Pridėk akmenų laužytojus, uolų skaldytojus, ragais badančius ir kanopomis spardančius (aslus). Pridėk gelmiaregius, paladijus, olimpinius, firmamentinius, dangiškus empirikus, griausmabalsius.
<BUR.> Ar turėsime visus juos jūsų reikalavimu nuleisti į išvietę? Išties, bus gerai valdomas pasaulis, jei bus pašalintos ir paniekintos spekuliacijos tiek daugelio ir tokių vertų filosofų!
<FRAC.> Nėra teisinga, kad atimtume iš asilų jų salotas, ir norėtume, kad šių skonis būtų panašus į mūsų. Protų ir intelektų įvairovė yra ne mažesnė nei dvasių ir skrandžių.
<BUR.> Norite, kad Platonas būtų neišmanėlis, Aristotelis būtų asilas, ir tie, kurie juos sekė, būtų bepročiai, kvailiai ir fanatikai?
<FRAC.> Mano sūnau, aš nesakau, kad šie yra kumeliukai, o anie asilai, šie beždžionėlės, o anie didžiosios beždžionės, kaip jūs norite, kad aš sakyčiau; bet, kaip sakiau jums iš pradžių, laikau juos žemės herojais; bet nenoriu jais tikėti be priežasties, nei priimti iš jų tų teiginių, kurių prieštaravimai, kaip galėjote suprasti, jei nesate visiškai aklas ir kurčias, yra taip akivaizdžiai teisingi.
<BUR.> O kas bus teisėjas?
<FRAC.> Kiekviena reguliuota juslė ir pabudęs sprendimas, kiekvienas protingas ir mažiau užsispyręs asmuo, kai supras esąs nugalėtas ir nepajėgus apginti anų argumentų ir pasipriešinti mūsiškiams.
<BUR.> Kai aš nemokėsiu jų apginti, tai bus dėl mano nepakankamumo trūkumo, ne dėl jų doktrinos; kai jūs, juos puldami, mokėsite daryti išvadas, tai bus ne dėl doktrinos tiesos, bet dėl jūsų sofistinio įkyrumo.
<FRAC.> Aš, jei žinočiau save esant neišmanantį priežasčių, susilaikyčiau nuo nuosprendžių davimo. Jei aš būčiau taip paveiktas kaip jūs, laikyčiau save mokytu dėl tikėjimo, o ne dėl mokslo.
<BUR.> Jei būtum geriau paveiktas, suprastum, kad esi pasipūtęs asilas, sofistas, gero mokslo drumstėjas, protų budelis, naujovių mylėtojas, tiesos priešas, įtariamas erezija.
<FIL.> Iki šiol šis rodė turįs mažai doktrinos, dabar nori leisti mums suprasti, kad turi mažai nuovokos ir nėra apdovanotas mandagumu.
<ELP.> Turi gerą balsą ir ginčijasi narsiau, nei būtų basas vienuolis. Burkijau mano brangus, aš labai giriu tavo tikėjimo pastovumą. Iš pradžių sakei, kad net jei tai būtų tiesa, nenorėjai tuo tikėti.
<BUR.> Taip, verčiau noriu nežinoti su daugeliu garsių ir mokytų, nei žinoti su keliais sofistais, kokiais laikau šiuos draugus.
<FRAC.> Blogai mokėsi daryti skirtumą tarp mokytų ir sofistų, jei norime tikėti tuo, ką sakai. Nėra garsūs ir mokyti tie, kurie nežino; tie, kurie žino, nėra sofistai.
<BUR.> Aš žinau, kad suprantate, ką noriu pasakyti.
<ELP.> Būtų daug, jei mes galėtume suprasti, ką sakote, nes jūs pats turėsite daug vargo suprasti, ką norite pasakyti.
<BUR.> Eikite, eikite, labiau mokyti už Aristotelį; šalin, šalin, labiau dieviški už Platoną, gilesni už Averojų, nuovokesni už tokį didelį skaičių filosofų ir teologų tiek amžių ir tiek tautų, kurie juos komentavo, jais žavėjosi ir kėlė į dangų. Eikite jūs, kur nežinau kas esate ir iš kur išlindote, ir norite drįsti priešintis tiek daugelio didžių daktarų srautui!
<FRAC.> Tai būtų geriausia iš visų, kiek jų esate padaręs, jei tai būtų argumentas.
<BUR.> Tu būtum labiau mokytas už Aristotelį, jei nebūtum gyvulys, vargšas, elgeta, apgailėtinas, maitintas sorų duona, mirštantis iš bado, siuvėjo pradėtas, skalbėjos pagimdytas, Čeko batsiuvio anūkas, Momo sūnus, prostitučių pasiuntinukas, Lozoriaus brolis, kuris daro batus asilams. Pasilikite su šimtu velnių ir jūs, kurie nesate daug geresni už jį!
<ELP.> Malonėkite, didingasis pone, nebesivarginkite daugiau ateiti mūsų ieškoti, ir laukite, kol mes ateisime pas jus.
<FRAC.> Norėti su daugiau argumentų parodyti tiesą panašiems, yra tas pats, kas su daugiau rūšių muilo ir šarmo daug kartų plauti galvą asilui; kur ne daugiau naudos plaunant šimtą nei vieną kartą, tūkstančiu nei vienu būdu, kur visiškai tas pats yra būti plovus ir nebuvus.
<FIL.> Priešingai, ta galva visada bus laikoma purvinesne plovimo pabaigoje nei pradžioje ir prieš tai: nes pridedant vis daugiau ir daugiau vandens ir kvepalų, vis labiau ir labiau sujudinami tos galvos garai, ir pradedama jausti ta smarvė, kurios kitaip nesijautė; kuri bus tiek labiau nemaloni, kiek kvapnesniais skysčiais yra sužadinama. – Mes šiandien daug pasakėme; labai džiaugiuosi Frakastorijaus gabumais ir jūsų brandžiu sprendimu, Elpinai. Dabar, po to, kai diskutavome apie begalinių pasaulių būtį, skaičių ir kokybę, gerai, kad rytoj pažiūrėtume, ar yra priešingų argumentų, ir kokie jie yra.
<ELP.> Tebūnie taip.
<FRAC.> Sudie.
Trečiojo dialogo pabaiga.
KETVIRTASIS DIALOGAS
<FIL.> Vadinasi, pasauliai nėra begaliniai tokiu būdu, kokiu yra įsivaizduojamas šios žemės junginys, apsuptas tiek sferų, iš kurių vienos talpina žvaigždę, kitos – nesuskaičiuojamas žvaigždes: turint omenyje, kad erdvė yra tokia, per kurią gali skrieti tiek žvaigždžių; kiekviena iš jų yra tokia, kad gali pati savaime ir iš vidinio principo judėti link tinkamų dalykų komunikacijos; kiekviena iš jų yra tiek, kiek pakanka, pajėgi ir verta būti laikoma pasauliu; nėra iš jų tokios, kuri neturėtų veiksmingo principo ir būdo tęsti bei saugoti nuolatinį atsiradimą ir gyvybę nesuskaičiuojamų ir puikių individų. Kai bus suprasta, kad pasaulinio judėjimo regimybė yra sukelta tikro žemės paros judėjimo (kuris panašiai randamas panašiose žvaigždėse), nebus priežasties, kuri mus verstų vertinti žvaigždžių vienodą atstumą, kurias minia supranta aštuntoje sferoje tarytum prikaltas ir fiksuotas; ir nebus įtikinėjimo, kuris mums trukdytų tokiu būdu, kad nesuprastume, jog tų nesuskaičiuojamųjų atstume yra nesuskaičiuojami pusskersmenio ilgio skirtumai. Suprasime, kad orbitos ir sferos visatoje nėra išdėstytos taip, kad apimtų viena kitą, visada toliau ir toliau mažesniajai esant talpinamai didesnės, pavyzdžiui, kaip lukštai kiekviename svogūne; bet kad eterio lauke karštis ir šaltis, skleidžiamas kūnų, kurie daugiausia tokie yra, tampa taip sumišę pagal skirtingus laipsnius kartu, kad tampa artimiausiu principu tiek daugelio formų ir esinio rūšių.
<ELP.> Pirmyn, malonėkite, tebūnie greitai pereita prie priešingų argumentų sprendimo, ir ypač Aristotelio, kurie yra labiausiai šlovinami ir žinomi, kvailos minios vertinami kaip tobuli įrodymai. Ir kad neatrodytų, jog kas nors praleista, aš pateiksiu visus šio vargšo sofisto argumentus ir sentencijas, o jūs vieną po kito juos apsvarstysite.
<FIL.> Taip tebūnie padaryta.
<ELP.> Reikia pažiūrėti, sako jis pirmoje savo knygos „Dangus ir pasaulis“ dalyje, ar už šio pasaulio yra kitas.
<FIL.> Dėl šio klausimo žinote, kad skirtingai jis supranta pasaulio pavadinimą ir mes; nes mes pridedame pasaulį prie pasaulio, kaip žvaigždę prie žvaigždės šiame erdviausiame eterio prieglobstyje, kaip dera, kad būtų supratę visi tie išminčiai, kurie laikė pasaulius nesuskaičiuojamais ir begaliniais. Jis pasaulio pavadinimą naudoja agregatui šių išdėstytų elementų ir fantastinių orbitų iki pirmojo judančiojo išgaubtumo, kuris, suformuotas tobulos apvalios figūros, su greičiausiu traukimu viską suka, sukdamasis pats, aplink centrą, link kurio mes esame. Todėl bus tuščias ir vaikiškas užsiėmimas, jei norėsime argumentas po argumento atsižvelgti į tokią fantaziją; bet bus gerai ir tikslinga išspręsti jo argumentus tiek, kiek jie gali būti priešingi mūsų jutimui, ir neatsižvelgti į tai, kas mums nekelia karo.
<FRAC.> Ką sakysime tiems, kurie mums priekaištautų, kad ginčijamės dėl dviprasmybės?
<FIL.> Sakysime du dalykus: ir kad to trūkumas kyla iš to, kuris paėmė pasaulį pagal netinkamą reikšmę, susikurdamas fantastinę kūnišką visatą; ir kad mūsų atsakymai yra ne mažiau galiojantys darant prielaidą apie pasaulio reikšmę pagal priešininkų vaizduotę, nei pagal tiesą. Nes, kur suprantami paskutinės šio pasaulio, kurio vidurys yra ši žemė, periferijos taškai, galima suprasti taškus kitų nesuskaičiuojamų žemių, kurios yra už tos įsivaizduotos periferijos; esant taip, kad jos ten realiai yra, nors ne pagal šiųjų įsivaizduotą sąlygą; kuri, tebūnie kokia nori, neprideda ir neatima nieko, kas svarbu tikslui apie visatos dydį ir pasaulių skaičių.
<FRAC.> Jūs sakote gerai; tęsk, Elpinai.
<ELP.> „Kiekvienas kūnas“, sako jis, „arba juda, arba stovi: ir šis judėjimas ir būsena arba yra natūralūs, arba prievartiniai. Be to, kiekvienas kūnas, kur nestovi per prievartą, bet natūraliai, ten nejuda per prievartą, bet pagal gamtą; ir kur nejuda prievarta, ten natūraliai reziduoja: taip kad visa tai, kas prievarta yra judinama link viršaus, natūraliai juda link apačios, ir priešingai. Iš to išvedama, kad nėra daugiau pasaulių, kai apsvarstysime, kad, jei žemė, kuri yra už šio pasaulio, juda į šio pasaulio vidurį prievarta, žemė, kuri yra šiame pasaulyje, judės į ano vidurį natūraliai; ir jei jos judėjimas iš šio pasaulio vidurio į ano vidurį yra prievartinis, jos judėjimas iš ano pasaulio vidurio į šį bus natūralus. To priežastis yra ta, kad, jei yra daugiau žemių, reikia sakyti, jog vienos galia yra panaši į kitos galią; kaip be to, ano ugnies galia bus panaši į šios galią. Kitaip anų pasaulių dalys bus panašios į šio dalis tik pavadinimu, o ne esybe; ir, pasekoje, anas pasaulis nebus, bet vadinsis pasauliu, kaip šis. Be to, visi kūnai, kurie yra vienos prigimties ir vienos rūšies, turi vieną judėjimą; nes kiekvienas kūnas natūraliai juda kokiu nors būdu. Jei, vadinasi, ten yra žemės, kaip yra ši, ir yra tos pačios rūšies su šia, turės tikrai tą patį judėjimą; kaip, priešingai, jei yra tas pats judėjimas, yra tie patys elementai. Esant taip, būtinai ano pasaulio žemė judės link šio žemės, ano ugnis link šio ugnies. Iš ko seka toliau, kad žemė ne mažiau natūraliai juda į aukštį nei į apačią, ir ugnis ne mažiau į apačią nei į aukštį. Dabar, esant tokiems dalykams neįmanomiems, turi būti viena žemė, vienas centras, vienas vidurys, vienas horizontas, vienas pasaulis“.
<FIL.> Prieš tai sakome, kad tuo būdu, kuriuo šioje visuotinėje begalinėje erdvėje mūsų žemė sukasi apie šį regioną ir užima šią dalį, tuo pačiu kiti šviesuliai užima savo dalis ir sukasi apie savo regionus milžiniškame lauke. Kur, kaip ši žemė susideda iš savo narių, turi savo pakitimus ir turi savo dalyse tėkmę ir atoslūgį (kaip matome nutinkant gyvūnuose, skysčiuose ir dalyse, kurios yra nuolatiniame pakitime ir judėjime), taip kitos žvaigždės susideda iš savo panašiai paveiktų narių. Ir kaip ši, natūraliai judėdama pagal visą mašiną, neturi kito judėjimo, tik panašų į apskritiminį, kuriuo sukasi apie savo centrą ir skrieja aplink saulę; taip būtinai tie kiti kūnai, kurie yra tos pačios prigimties. Ir ne kitaip vien tik jų dalys, kurios dėl kokių nors atsitiktinumų yra nutolusios nuo savo vietos (kurios visgi neturi būti vertinamos kaip pagrindinės dalys ar nariai), natūraliai su nuosavu postūmiu ten sugrįžta, nei sausumos ir vandens dalys, kurios dėl saulės ir žemės veikimo garų ir išskyros pavidalu buvo nutolusios link aukštesnių narių ir regionų šio kūno, atgavusios nuosavą formą, ten sugrįžta. Ir taip tos dalys už tam tikros ribos nenutolsta nuo savo talpintojo kaip šios; kaip bus akivaizdu, kai pamatysime kometų materiją nepriklausant šiam rutuliui. Taip, vadinasi, kaip vieno gyvūno dalys, nors būtų tos pačios rūšies su kito gyvūno dalimis, visgi, kadangi priklauso skirtingiems individams, niekada vienų dalys (kalbu apie pagrindines ir tolimas) neturi polinkio į kitų dalių vietą: kaip niekada nebus mano ranka tinkama tavo rankai, tavo galva mano liemeniui. Padėjus tokius pamatus, sakome tikrai esant panašumą tarp visų žvaigždžių, tarp visų pasaulių, ir tą patį pagrindą turint šią ir kitas žemes. Tačiau neseka, kad ten, kur yra šis pasaulis, turėtų būti visi kiti, kur yra patalpinta ši, turėtų būti patalpintos kitos; bet galima gerai išvesti, kad, kaip ši laikosi savo vietoje, visos kitos laikosi savojoje: kaip nėra gerai, kad ši judėtų į kitų vietą, nėra gerai, kad kitos judėtų į šios vietą: kaip ši skiriasi materija ir kitomis individualiomis aplinkybėmis nuo anų, anios tebūnie skirtingos nuo šios. Taip šios ugnies dalys juda į šią ugnį, kaip anos dalys į aną; taip šios žemės dalys į šią visumą, kaip anos žemės dalys į aną visumą. Taip anios žemės, kurią vadiname mėnuliu, dalys su savo vandenimis, prieš gamtą ir prievarta judėtų į šią, kaip judėtų šios dalys į aną. Ana natūraliai sukasi savo vietoje, ir užima savo regioną, kuris yra ten; ši yra natūraliai savo regione čia; ir taip jos dalys santykiauja su ana žeme, kaip savosios su šia; taip suprask apie anų vandenų ir tų ugnių dalis. Šios žemės „žemyn“ ir žemesnė vieta nėra koks nors eterio regiono taškas išorėje ir extra (už) jos (kaip nutinka dalims, atsidūrusioms už nuosavos sferos, jei tai įvyksta), bet yra jos masės arba apvalumo, arba sunkio centre. Taip anos žemės „žemyn“ nėra jokia vieta extra (už) jos, bet yra jos nuosavas vidurys, jos nuosavas centras. Šios žemės „aukštyn“ yra visa tai, kas yra jos periferijoje ir extra jos periferijos; todėl taip prievarta anos dalys juda extra (už) jos periferijos ir natūraliai renkasi link jos centro, kaip šios dalys prievarta pasitraukia ir natūraliai grįžta link nuosavo vidurio. Štai kaip imamas tikras panašumas tarp šios ir tų kitų žemių.
<ELP.> Labai gerai sakote, kad, kaip yra netinkamas ir neįmanomas dalykas, jog vienas iš šių gyvūnų judėtų ir gyventų ten, kur yra kitas, ir neturėtų nuosavo individualaus egzistavimo su nuosava vieta ir aplinkybėmis; taip yra labai netinkama, kad šio dalys turėtų polinkį ir aktualų judėjimą į ano dalių vietą.
<FIL.> Gerai suprantate apie dalis, kurios yra tikrai dalys. Nes, kiek priklauso pirmiesiems nedalomiems kūnams, iš kurių originaliai sudaryta visuma, reikia tikėti, kad per milžinišką erdvę jie turi tam tikrą kaitą, kuria kitur įteka ir atteka iš kitur. Ir šie, jei dėl dieviškos apvaizdos, pagal aktą, nesudaro naujų kūnų ir neišardo senųjų, bent jau turi tokią galimybę. Nes tikrai pasauliniai kūnai yra irūs; bet gali būti, kad arba dėl vidinės, arba dėl išorinės dorybės jie yra amžinai išliekantys tie patys, turėdami tokį patį atomų įtekėjimą, koks ir kiek yra ištekėjimas; ir taip išlieka tie patys skaičiumi, kaip mes, kurie kūniškoje substancijoje panašiai, dieną iš dienos, valandą iš valandos, momentą iš momento, atsinaujiname dėl traukos ir virškinimo, kurį darome iš visų kūno dalių.
<ELP.> Apie tai kalbėsime kitus kartus. Kiek tai liečia dabartį, mane labai tenkinate dar ir dėl to, ką pažymėjote, kad taip kiekviena kita žemė būtų suprantama prievarta kylanti į šią, jei judėtų į šią vietą, kaip ši prievarta kiltų, jei judėtų į bet kurią iš anų. Nes, kaip iš kiekvienos šios žemės dalies link apskritimo ar galutinio paviršiaus, ir link pusrutulio eterio horizonto einant, judama tarytum į viršų; taip iš kiekvienos kitų žemių paviršiaus dalies link šios suprantamas kilimas: turint omenyje, kad taip ši žemė yra periferinė anoms, kaip anios šiai. Pritariu, kad, nors tos žemės yra tos pačios prigimties su šia, dėl to neseka, jog jos santykiauja su tuo pačiu centru visiškai; nes taip kitos žemės centras nėra šios centras ir jos periferija nėra šiosios periferija, kaip mano siela nėra jūsų; mano ir mano dalių sunkumas nėra jūsų kūnas ir sunkumas; nors visi tie kūnai, sunkumai ir sielos vienareikšmiškai vadinami, ir yra tos pačios rūšies.
<FIL.> Gerai. Bet dėl to nenorėčiau, kad įsivaizduotumėte, jog, jei anos žemės dalys priartėtų prie šios žemės, nebūtų įmanoma, kad jos panašiai turėtų postūmį į šį talpintoją, kaip jei šios dalys priartėtų prie anos; nors paprastai nematome panašaus dalyko nutinkant gyvūnuose ir skirtinguose šių kūnų rūšių individuose, nebent kiek vienas maitinasi ir auga dėl kito ir vienas virsta kitu.
<ELP.> Tai gerai. Bet ką pasakysi, jei visa ta sfera būtų taip arti šios, kiek nutinka, kad nuo jos nutolsta jos dalys, kurios turi polinkį sugrįžti į savo talpintoją?
<FIL.> Darant prielaidą, kad pastebimos žemės dalys atsiduria už žemės periferijos, aplink kurią sakoma esant gryną ir švarų orą, lengvai pripažįstu, kad iš tos vietos tokios dalys gali sugrįžti tarytum natūraliai į savo vietą; bet jau ne ateiti visa kita sfera, nei natūraliai leistis anos dalys, bet greičiau prievarta kilti; kaip šios dalys ne natūraliai leistųsi į aną, bet per prievartą kiltų. Nes visiems pasauliams jų periferijos išorė yra „aukštyn“, o vidinis centras yra „žemyn“, ir vidurio pagrindas, link kurio jų dalys natūraliai veržiasi, neimamas iš išorės, bet iš jų vidaus; ko nežinojo tie, kurie, išsigalvodami tam tikrą ribą ir tuščiai apibrėždami visatą, manė esant tą patį pasaulio ir šios žemės vidurį bei centrą. Apie ką priešingybė yra daryta išvada, garsi ir pripažinta tarp mūsų laikų matematikų; kurie atrado, kad nuo įsivaizduotos pasaulio periferijos nėra vienodai nutolęs žemės centras. Palieku kitus išmintingesnius, kurie, supratę žemės judėjimą, atrado, ne tik dėl jų menui būdingų priežasčių, bet ir dėl tam tikro gamtinio pagrindo, kad pasaulio ir visatos, kurią akių jutimu galime suvokti, protingiau, ir neįkrentant į nepatogumus, ir suformuojant labiau pritaikytą ir teisingą teoriją, taikomą reguliaresniam minėtų klajūnų judėjimui aplink vidurį, turime suprasti žemę esant tiek nutolusią nuo vidurio, kiek saulė. Todėl lengvai su tais pačiais jų principais turi būdą po truputį atskleisti tuštybę to, kas sakoma apie šio kūno sunkumą, ir šios vietos skirtumą nuo kitų, apie nesuskaičiuojamų pasaulių vienodą atstumą, kuriuos matome iš šio be minėtų planetų, apie greičiausią veikiau visų anų judėjimą aplink šį vieną, nei šio vieno sukimąsi anų visų atžvilgiu; ir galės tapti įtarūs bent jau dėl kitų labai iškilmingų nepatogumų, kurie yra prielaidose vulgarioje filosofijoje. Dabar, kad ateičiau prie tikslo, nuo kurio pajudėjome, grįžtu sakyti, kad nei visas vienas, nei vieno dalis nebūtų tinkami judėti link kito vidurio, nors kita žvaigždė būtų labai arti šios, taip, kad anos periferijos erdvė ar taškas liestųsi su šios periferijos tašku ar erdve.
<ELP.> Dėl to priešingai nusprendė apdairi gamta, nes, jei taip būtų, vienas priešingas kūnas sunaikintų kitą; šaltis ir drėgmė užmuštų vienas kitą su karščiu ir sausra: iš kurių visgi, išdėstytų tam tikru ir tinkamu atstumu, vienas gyvena ir vegetuoja dėl kito. Be to, panašus kūnas trukdytų kitam komunikuoti ir dalyvauti tinkamume, kurį duoda nepanašiam ir iš nepanašaus gauna; kaip mums paaiškina kartais nevidutinę žalą, kurią mūsų trapumui atneša kitos žemės, kurią vadiname mėnuliu, įsiterpimai tarp šios ir saulės. Kas gi būtų, jei ji būtų arčiau žemės, ir labiau pastebimai ilgai iš mūsų atimtų tą šiltą ir gyvybinę šviesą?
<FIL.> Gerai sakote. Tęskite dabar Aristotelio temą.
<ELP.> Prideda toliau suklastotą atsakymą; kuris sako, kad dėl šios priežasties vienas kūnas nejuda į kitą, nes kiek yra nutolęs nuo kito vietiniu atstumu, tiek tampa skirtingos prigimties. Ir prieš tai sako jis, kad didesnis ir mažesnis atstumas nėra pajėgus padaryti, kad gamta būtų kitokia ir kitokia.
<FIL.> Tai, suprasta kaip reikia suprasti, yra labai teisinga. Bet mes turime kitą būdą atsakyti, ir pateikiame kitą priežastį, kodėl viena žemė nejuda į kitą, ar ji būtų arti, ar toli.
<ELP.> Aš ją supratau. Bet visgi man atrodo be to tiesa tai, ką reikia tikėti norėjus pasakyti senuosius, kad kūnas dėl didesnio nuotolio įgyja mažesnį tinkamumą (ką jie vadino savybe ir prigimtimi dėl savo dažno kalbėjimo būdo); nes dalys, kurioms pavaldus didelis oras, yra mažiau galingos perskrosti terpę ir ateiti į apačią.
<FIL.> Yra tikra ir gana išbandyta su žemės dalimis, kad, nuo tam tikros jų pasitraukimo ir nuotolio ribos, jos linkusios grįžti į savo talpintoją; į kurį tiek labiau skuba, kuo labiau priartėja. Bet mes kalbame dabar apie kitos žemės dalis.
<ELP.> Dabar, esant panašiai žemei į žemę, daliai į dalį, ką manai, jei būtų arti? argi nebūtų lygios galios tiek kitos [žemės] dalims eiti į vieną ir kitą žemę, ir pasekoje kilti ir leistis?
<FIL.> Padėjus vieną nepatogumą (jei tai nepatogumas), kas trukdo, kad būtų padėtas kitas sekantis? Bet, paliekant tai, sakau, kad dalys, būdamos lygiame santykyje ir atstume nuo skirtingų žemių, arba lieka, arba nusprendžia vietą, į kurią eitų, jos atžvilgiu bus sakoma leidžiasi, ir kyla atžvilgiu kitos, nuo kurios tolsta.
<ELP.> Visgi kas žino, kad pagrindinio kūno dalys judėtų į kitą pagrindinį kūną, nors ir panašų rūšimi? Nes atrodo, kad vieno žmogaus dalys ir nariai negali tikti ir derėti kitam žmogui.
<FIL.> Tiesa pagrindinai ir pirminiu būdu; bet papildomai ir antriniu būdu nutinka priešingai. Nes matėme per patirtį, kad kito mėsa prilimpa vietoje, kur buvo šiojo nosis; ir pasitikime padaryti, kad sektų kito ausis ten, kur buvo šiojo ausis, labai lengvai.
<ELP.> Ši chirurgija neturi būti vulgari.
<FIL.> Tebūnie.
<ELP.> Grįžtu prie punkto norėdamas žinoti: jei nutiktų, kad akmuo būtų oro viduryje taške, vienodai nutolusiame nuo dviejų žemių, kokiu būdu turime tikėti, kad jis liktų fiksuotas? ir kokiu būdu nuspręstų eiti greičiau į vieną nei į kitą talpintoją?
<FIL.> Sakau, kad akmuo, dėl savo figūros, nežiūrėdamas labiau į vieną nei į kitą, ir vienam ir kitam turint lygų santykį su akmeniu, ir esant taške vienodai paveiktam anos, dėl sprendimo abejonės ir lygaus pagrindo dviem priešingoms riboms nutiktų, kad jis pasilieka, negalėdamas nuspręsti eiti greičiau į vieną nei į kitą, iš kurių šis nepagriebia labiau nei anas, ir jis neturi didesnio postūmio į šį nei į aną. Bet, jei vienas jam yra labiau giminingas ir bendraprigimtis, ir jam yra labiau arba panašus, arba tinkamas jį išsaugoti, jis nuspręs trumpiausiu keliu tiesiai santykiauti su juo. Nes pagrindinis judamasis principas nėra nuosava sfera ir nuosavas talpintojas, bet noras išsisaugoti: kaip matome liepsną šliaužiant žeme, ir lenkiantis, ir grįžtant į apačią, kad eitų į artimiausią vietą, kurioje galėtų įsidegti ir maitintis; ir nustos eiti link saulės, į kurią, be pavojaus atvėsti kelyje, nepakyla.
<ELP.> Ką sakai apie tai, ką prideda Aristotelis, kad dalys ir giminingi kūnai, kad ir kokie nutolę būtų, vis tiek juda į savo visumą ir savo panašųjį?
<FIL.> Kas nemato, kad tai yra prieš kiekvieną protą ir jutimą, apsvarsčius tai, ką prieš mažai laiko sakėme? Tikrai, dalys už nuosavo rutulio ribų judės į artimą panašųjį, net jei tas nebūtų jo pirminis ir pagrindinis talpintojas; ir kartais į kitą, kuris jį išsaugotų ir maitintų, nors nepanašų rūšimi; nes vidinis impulsyvus principas kyla ne iš santykio, kurį turi su nustatyta vieta, tikru tašku ir nuosava sfera, bet iš natūralaus postūmio ieškoti, kur geriau ir greičiau turi išsilaikyti ir išsisaugoti esamoje būtyje; kurios, kad ir kokia negarbinga būtų, visi daiktai natūraliai trokšta. Kaip ypač trokšta gyventi tie žmonės, ir ypač bijo mirti tie, kurie neturi tikrosios filosofijos šviesos, ir nesuvokia kitos būties nei dabartinė, ir galvoja, kad negali nutikti nieko kito, kas priklausytų jiems. Nes nepriėjo iki supratimo, kad gyvybinis principas susideda ne iš atsitiktinumų, kurie susidaro iš sudėties, bet iš individualios ir neišardomos substancijos, kurioje, jei nėra drumstimo, netinka noras išsisaugoti, nei baimė išnykti; bet tai tinka sudėtiniams, t. y. pagal simetrinį, kompleksinį, atsitiktinį pagrindą. Nes nei dvasinė substancija, kuri suprantama jungianti, nei materialioji, kuri suprantama sujungta, negali būti pavaldžios jokiam pakitimui ar aistrai, ir pasekoje neieško išsisaugoti, ir todėl tokioms substancijoms netinka joks judėjimas, bet sudėtinėms. Tokia doktrina bus suprasta, kai bus žinoma, kad būti sunkiam ar lengvam netinka pasauliams, nei jų daliai; nes šie skirtumai nėra natūraliai, bet pozityviai ir atitinkamai. Be to, iš to, ką kitus kartus apsvarstėme, t. y. kad visata neturi ribos, neturi krašto, bet yra milžiniška ir begalinė, nutinka, kad pagrindiniai kūnai, kokio nors vidurio ar krašto atžvilgiu, negali nuspręsti judėti tiesiai, nes iš visų pusių už savo periferijos turi lygų ir tą patį santykį: todėl neturi kito tiesaus judėjimo, kaip tik nuosavų dalių, ne kito vidurio ir centro atžvilgiu, kaip tik nuosavo vientiso, talpinančio ir tobulo. Bet apie tai svarstysiu savo tikslu ir vietoje.
Ateidamas, vadinasi, prie esmės, sakau: kad, pagal jo paties principus, negalės verifikuoti šis filosofas, jog kūnas, kad ir koks tolimas, turi tinkamumą grįžti į savo talpintoją ar panašųjį, jei jis supranta kometas iš žemiškos materijos; ir tokia materija, kuri išskyros pavidalu pakilo aukštai į uždegantį ugnies regioną; kurios dalys yra netinkamos leistis į apačią; bet, pagriebtos pirmojo judančiojo jėgos, sukasi aplink žemę, ir visgi nėra iš kvintesencijos, bet sunkiausi, tiršti ir tankūs žemiški kūnai. Kaip aiškiai argumentuojama iš pasirodymo tokiame ilgame intervale ir ilgo egzistavimo prie sunkaus ir galingo ugnies gaisro: kad kartais išlieka ilgiau nei mėnesį degdamos, kaip keturiasdešimt penkias dienas ištisai mūsų laikais viena buvo matyta. Dabar, jei dėl atstumo nesunaikinamas sunkumo pagrindas, dėl kokios priežasties toks kūnas ne tik neateina į apačią, nei stovi vietoje, bet dar sukasi aplink žemę? Jei sako, kad nesisuka pats, bet dėl to, kad yra pagriebtas; aš toliau prieštarausiu, kad taip pat ir kiekvienas iš jo dangų ir žvaigždžių (kurių nenori, kad būtų sunkios, nei lengvos, nei iš panašios materijos) yra pagriebti. Palieku tai, kad šių kūnų judėjimas atrodo savas jiems, nes niekada nėra atitinkantis paros [judėjimą], nei kitų žvaigždžių. Priežastis yra puiki, kad įtikintume šiuos pagal jų pačių principus. Nes apie kometų prigimties tiesą kalbėsime, darydami nuosavą jų svarstymą, kur parodysime ir kad tokie užsidegimai nėra iš ugnies sferos, nes būtų iš visų pusių uždegtos, turint omenyje, kad pagal visą savo masės periferiją ar paviršių yra talpinamos ore, trinamame karščio, kaip jie sako, arba tiesiog ugnies sferoje: bet visada matome užsidegimą esant iš vienos pusės; darysime išvadą minėtas kometas esant žvaigždės rūšį, kaip gerai sakė ir suprato senieji; ir esant tokią žvaigždę, kuri, su nuosavu judėjimu priartėdama ir toldama link ir nuo šios žvaigždės dėl priėjimo ir pasitraukimo pagrindo, pirmiausia atrodo, kad auga, tarytum užsidegtų, ir vėliau trūksta, tarytum gestų: ir nejuda aplink žemę; bet jos nuosavas judėjimas yra tas, kuris yra be paros [judėjimo], būdingo žemei, kuri, sukdamasi su nuosava nugara, padaro rytus ir vakarus visoms toms šviesoms, kurios yra už jos periferijos. Ir neįmanoma, kad tas žemiškas ir toks didelis kūnas galėtų būti tokio skysto oro ir subtilaus kūno, kuris visiškai nesipriešina, pagriebtas ir išlaikytas, prieš savo prigimtį, pakabintas; kurio judėjimas, jei būtų tikras, būtų tik atitinkantis pirmojo judančiojo, kurio yra pagriebtas, [judėjimą], ir nemėgdžiotų planetų judėjimo; dėl ko dabar sprendžiama [jį esant] Merkurijaus prigimties, dabar mėnulio, dabar Saturno, dabar kitų. Bet ir apie tai kitus kartus, savo tikslu, bus kalbama. Užtenka dabar būti pasakius tiek, kiek pakanka argumentui prieš šį, kuris iš artumo ir tolumo nenori, kad būtų išvedama didesnė ir mažesnė judėjimo galia, kurią jis vadina nuosava ir natūralia, priešingai tiesai. Kuri neleidžia, kad būtų galima sakyti nuosavas ir natūralus subjektui tokiame išsidėstyme, kuriame niekada jam negali tikti; ir todėl, jei dalys iš už tam tikro atstumo niekada nejuda į talpintoją, neturi būti sakoma, kad toks judėjimas yra natūralus joms.
<ELP.> Gerai supranta tas, kas gerai apsvarsto, kad šis turėjo principus, visiškai priešingus tikriems gamtos principams. Atsikerta toliau, kad, „jei paprastų kūnų judėjimas yra natūralus jiems, nutiks, kad paprasti kūnai, kurie yra daugelyje pasaulių, ir yra tos pačios rūšies, judės arba į tą patį vidurį, arba į tą patį kraštą“.
<FIL.> Tai yra tai, ko jis niekada negalės įrodyti, t. y. kad turėtų judėti į tą patį savo atskirą ir individualų [vidurį]. Nes iš to, kad kūnai yra tos pačios rūšies, išvedama, kad jiems tinka tos pačios rūšies vieta ir tos pačios rūšies vidurys, kas yra nuosavas centras; ir neturi bei negalima išvesti, kad reikalautų tos pačios vietos skaičiumi.
<ELP.> Jis buvo kažkiek nujaučiantis šį atsakymą; ir todėl iš visos savo tuščios pastangos išspaudžia tai, kad nori įrodyti skaitinį skirtumą nesant vietų įvairovės priežastimi.
<FIL.> Bendrai matome visiškai priešingai. Visgi sakykite, kaip tai įrodo?
<ELP.> Sako, kad, jei kūnų skaitinė įvairovė turėtų būti vietų įvairovės priežastis, reikėtų, kad šios žemės dalių, skirtingų skaičiumi ir sunkumu, kiekviena tame pačiame pasaulyje turėtų nuosavą vidurį. Kas yra neįmanoma ir netinkama, turint omenyje, kad pagal žemės dalių individų skaičių būtų vidurių skaičius.
<FIL.> Dabar apsvarstykite, koks elgetiškas įtikinėjimas yra šis. Apsvarstykite, ar dėl to galėsite pajudėti nė per tašką iš priešingos nuomonės, ar greičiau joje pasitvirtinti. Kas abejoja, kad nėra netinkama sakyti vieną esant visos masės, ir kūno bei viso gyvūno vidurį, į kurį ir link kurio santykiauja, susirenka, ir dėl kurio susivienija ir turi pagrindą visos dalys; ir galint būti pozityviai nesuskaičiuojamiems viduriams, pagal tai, kad iš nesuskaičiuojamos dalių daugybės kiekvienoje galime ieškoti ar imti, ar daryti prielaidą apie vidurį? Žmoguje vienas yra paprasčiausiai vidurys, kuris vadinasi širdis; ir tada yra daug kitų vidurių, pagal dalių daugybę, iš kurių širdis turi savo vidurį, plaučiai savo, kepenys savo, galva, ranka, plaštaka, pėda, šis kaulas, ši vena, šis sąnarys ir šios dalelės, kurios sudaro tokius narius ir turi atskirą ir nustatytą vietą, tiek pirmajame ir bendrajame, kas yra visas individas, tiek artimiausiame ir atskirame, kas yra visas šis ar anas individo narys.
<ELP.> Apsvarstykite, kad jis gali būti suprantamas, jog nenori sakyti paprasčiausiai, kad kiekviena dalis turėtų vidurį; bet kad turėtų vidurį, į kurį judėtų.
<FIL.> Galiausiai viskas sueina į viena: nes gyvūne nereikalaujama, kad visos dalys eitų į vidurį ir centrą; nes tai neįmanoma ir netinkama, bet kad santykiautų su juo dėl dalių sąjungos ir visumos sudarymo. Nes dalių turinčių dalykų gyvybė ir konsistencija nematoma niekur kitur, kaip tik tinkamoje dalių sąjungoje, kurios visada suprantamos turinčios tą ribą, kuri pati imama kaip vidurys ir centras. Todėl, dėl visos visumos sudarymo, dalys santykiauja su vienu viduriu; dėl kiekvieno nario sudarymo, kiekvieno dalelės santykiauja su kiekvieno atskiru viduriu, tam, kad kepenys egzistuotų dėl savo dalių sąjungos: taip plaučiai, galva, ausis, akis ir kiti. Štai, vadinasi, kaip ne tik nėra netinkama, bet labai natūralu, ir kad būtų daug vidurių pagal daugelio dalių ir dalių dalelių pagrindą, jei jam patinka; nes iš šių vieno yra sudarytas, egzistuojantis ir konsistenciją turintis dėl kitų konsistencijos, egzistavimo ir sudarymo. Tikrai, piktinasi intelektas svarstydamas tokius niekus, kokius pateikia šis filosofas.
<ELP.> Tai reikia kęsti dėl reputacijos, kurią šis užsitarnavo, labiau dėl to, kad nebuvo suprastas, nei dėl ko kito. Bet visgi, malonėkite, apsvarstykite truputį, kiek šis garbingas vyras pasitenkino šiuo bjauriu argumentu. Matykite, kad, beveik triumfuodamas, prideda šiuos žodžius: „Jei, vadinasi, prieštaraujantis negalės paprieštarauti šioms kalboms ir argumentams, būtinai yra vienas vidurys ir vienas horizontas“.
<FIL.> Sako labai gerai. Tęskite.
<ELP.> Toliau įrodo, kad paprasti judesiai yra baigtiniai ir apibrėžti; nes tai, ką sakė, kad pasaulis yra vienas ir paprasti judesiai turi nuosavą vietą, buvo pagrįsta tuo. Sako, vadinasi, taip: „Kiekvienas judantis juda nuo tam tikros ribos iki tam tikros ribos: ir visada yra specifinis skirtumas tarp ribos iš kur, ir ribos į kur, esant kiekvienam pokyčiui baigtiniam; tokie yra liga ir sveikata, mažumas didumas, čia ten; nes kas sveiksta, nesiveržia kur nori, bet į sveikatą. Vadinasi, žemės ir ugnies judėjimas nėra į begalybę, bet į tam tikras ribas, skirtingas nuo tų vietų, iš kurių juda; nes judėjimas į viršų nėra judėjimas į apačią: ir šios dvi vietos yra judesių horizontai. Štai, kaip yra apibrėžtas tiesus judėjimas. Ne mažiau apibrėžtas yra apskritiminiss judėjimas; nes nuo tam tikros iki tam tikros ribos, nuo priešingybės iki priešingybės, yra ir tas, jei norime svarstyti judėjimo įvairovę, kuri yra apskritimo skersmenyje; nes viso apskritimo judėjimas visiškai neturi priešingybės (nes nesibaigia kitame taške, tik tame, nuo kurio prasidėjo), bet sukimosi dalyse, kai šis imamas nuo vieno skersmens krašto iki kito priešingo“.
<FIL.> To, kad judėjimas yra apibrėžtas ir baigtinis pagal tokius pagrindus, nėra kas neigtų ar kuo abejotų; bet klaidinga, kad būtų tiesiog apibrėžta viršus ir apibrėžta apačia, kaip kitus kartus sakėme ir įrodėme. Nes, be skirtumo, kiekvienas daiktas juda arba čia, arba ten, visur, kur būtų jo išsaugojimo vieta. Ir sakome (dar darant prielaidą Aristotelio ir kitų panašių principus), kad, jei po žeme būtų kitas kūnas, žemės dalys prievarta ten pasiliktų, ir iš ten natūraliai kiltų. Ir nepaneigs Aristotelis, kad, jei ugnies dalys būtų virš savo sferos (kaip, pavyzdžiui, kur supranta Merkurijaus dangų ar kupolą), jos natūraliai leistųsi. Matote, vadinasi, kaip gerai natūraliai apibrėžia viršų ir apačią, sunkų ir lengvą, po to, kai būsite apsvarstę, kad visi kūnai, kad ir kur būtų ir kad ir kur judėtų, išlaiko ir ieško kiek įmanoma išsaugojimo vietos. Vis dėlto, nors tiesa, kad kiekvienas daiktas juda per savo priemones, nuo savo ir į savo ribas, ir kiekvienas judėjimas, ar apskritiminis, ar tiesus, yra apibrėžtas nuo priešingybės į priešingybę; iš to neseka, kad visata yra baigtinio dydžio, nei kad pasaulis yra vienas; ir nepanaikinama, kad būtų begalinis judėjimas tiesiog bet kurio atskiro akto, per kurį ta dvasia, kaip norime sakyti, kuri daro ir įeina į šią sudėtį, sąjungą ir gyvybės suteikimą, gali būti ir bus visada kitose ir kitose begalinėse [sudėtyse]. Gali, vadinasi, būti, kad kiekvienas judėjimas yra baigtinis (kalbant apie esamą judėjimą, ne absoliučiai ir tiesiog apie kiekvieną atskirą, ir visumoje) ir kad begaliniai pasauliai egzistuoja: turint omenyje, kad, kaip kiekvienas iš begalinių pasaulių yra baigtinis ir turi baigtinį regioną, taip kiekvienam iš jų tinka nustatytos jo judėjimo ir jo dalių ribos.
<ELP.> Jūs sakote gerai; ir su tuo, be to, kad sektų koks nors nepatogumas prieš mus, nei kas nors, kas būtų naudai tų, kuriuos jis nori įrodyti, yra pateiktas tas „ženklas“, kurį jis prideda, kad parodytų, „jog judėjimas nėra į begalybę, nes žemė ir ugnis, kuo labiau artėja prie savo sferos, tuo greičiau juda; ir todėl, jei judėjimas būtų į begalybę, greitis, lengvumas ir sunkumas taptų esąs begalinis“.
<FIL.> Į sveikatą jam.
<FRAC.> Taip. Bet tai man atrodo mažmožių žaidimas; nes, jei atomai turi begalinį judėjimą dėl vietinės sekos, kurią laikas nuo laiko daro, dabar ištekėdami iš šio, dabar įtekėdami į aną, dabar jungdamiesi prie šios, dabar prie anos sudėties, dabar sueidami į šią, dabar į aną figūraciją per milžinišką visatos erdvę; jie tikrai turės begalinį vietinį judėjimą, bėgios per begalinę erdvę ir sueis į begalines alternacijas. Dėl to neseka, kad turėtų begalinį sunkumą, lengvumą ar greitį.
<FIL.> Palikime nuošalyje pirmųjų dalių ir elementų judėjimą, ir svarstykime tik apie artimas ir apibrėžtas dalis tam tikrai esinio rūšiai, t. y. substancijai: kaip apie žemės dalis, kurios visgi yra žemė. Apie šias tikrai sakoma, kad tuose pasauliuose, kurie yra, ir tuose regionuose, kur sukasi, toje formoje, kurią įgyja, juda tik nuo tam tikros iki tam tikros ribos. Ir iš to ne daugiau seka ši išvada: „vadinasi visata yra baigtinė ir pasaulis yra vienas“, – nei šita: „vadinasi beždžionės gimsta be uodegos, vadinasi apuokai mato naktį be akinių, vadinasi šikšnosparniai gamina vilną“. Be to, suprantant apie šias dalis, niekada negalima bus daryti tokios išvados: visata yra begalinė, yra begalinės žemės; vadinasi, žemės dalis galės nuolat judėti į begalybę, ir turi turėti į begaliniškai nutolusią žemę begalinį postūmį ir begalinį sunkumą. Ir tai dėl dviejų priežasčių: iš kurių viena yra ta, kad negalima duoti šio perėjimo, nes, visatai susidedant iš priešingų kūnų ir principų, negalėtų tokia dalis daug nubėgti per eterio regioną, kad nebūtų nugalėta priešingybės ir taptų tokia, kad nebejudėtų ta žemė; nes ta substancija nebėra žemė, dėl priešingybės pergalės pakeitusi sandarą ir veidą. Kita, kad bendrai matome, jog tiek trūksta, kad kada nors iš begalinio atstumo galėtų būti sunkumo ar lengvumo impulsas, kaip sako, jog toks dalių postūmis negali būti, nebent tarp nuosavo talpintojo regiono [ribų]; kurios, jei būtų už jo, nebedaugiau ten judėtų, nei skysti skysčiai (kurie gyvūne juda iš išorinių dalių į vidines, viršutines ir apatines, pagal visus skirtumus, kildami ir leisdamiesi, pasitraukdami iš šios į aną ir iš anos į šią dalį), padėti už nuosavo talpintojo, net ir besiliečiantys su juo, praranda tokią jėgą ir natūralų postūmį. Galioja, vadinasi, tiek erdvei toks santykis, kiek yra matuojama pusskersmeniu nuo tokio atskiro regiono centro iki jo periferijos, kur aplink šią yra mažiausias sunkumas, o aplink aną didžiausias; ir viduryje, pagal artumo laipsnius aplink vieną ar kitą, ji tampa didesnė ir mažesnė; kaip matyti esamoje demonstracijoje, kurioje A reiškia regiono centrą, kur, kalbant bendrai, akmuo nėra sunkus nei lengvas; B reiškia regiono periferiją, kur lygiai taip pat nebus sunkus nei lengvas, ir liks ramus (iš ko matyti taip pat maksimumo ir minimumo sutapimas, koks įrodytas knygos „Apie principą, priežastį ir vienį“ pabaigoje); 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 reiškia tarpinių erdvių skirtumus:
B 9 nei sunkus, nei lengvas.
8 mažiausiai sunkus, lengviausias.
7 gerokai mažiau sunkus, gerokai lengvesnis.
6 mažiau sunkus, lengvesnis.
5 sunkus, lengvas.
4 sunkesnis, mažiau lengvas.
3 gerokai sunkesnis, gerokai mažiau lengvas.
2 sunkiausias, mažiausiai lengvas.
A 1 nei sunkus, nei lengvas.
Dabar matykite toliau, kiek trūksta, kad viena žemė turėtų judėti į kitą, kad netgi kiekvienos dalys, padėtos už nuosavos periferijos, neturi tokio postūmio.
<ELP.> Norite, kad ši periferija būtų apibrėžta?
<FIL.> Taip, kiek tai liečia didžiausią sunkumą, koks galėtų būti didžiausioje dalyje; arba jei tau patinka (nes visas rutulys nėra sunkus nei lengvas), visoje žemėje. Bet kiek tai liečia vidurinius sunkių ir lengvų skirtumus, sakau, kad reikia imti tiek skirtingų skirtumų, kiek skirtingi gali būti svoriai skirtingų dalių, kurios yra apimtos tarp didžiausio ir mažiausio sunkio.
<ELP.> Diskrečiai, vadinasi, reikia suprasti šią skalę.
<FIL.> Kiekvienas, kas turi proto, galės pats savaime suprasti kaip. Dabar, kiek tai liečia minėtus Aristotelio argumentus, pasakyta pakankamai. Pažiūrėkime dabar, ar dar sekančiuose pateikia ką nors.
<ELP.> Malonėkite pasitenkinti, kad apie tai kalbėtume kitą dieną; nes esu laukiamas Albertino, kuris nusiteikęs ateiti čia susitikti su jumis rytoj. Iš kurio, tikiu, kad galėsite išgirsti visus pačius narsiausius argumentus, kurie gali būti pateikti už priešingą nuomonę, nes jis yra gana patyręs bendrojoje filosofijoje.
<FIL.> Tebūnie jūsų patogumui.
Ketvirtojo dialogo pabaiga.
PENKTASIS DIALOGAS
Albertinas, naujas pašnekovas.
<ALB.> Norėčiau žinoti, kokia šmėkla, koks negirdėtas monstras, koks netipiškas žmogus, kokios nepaprastos smegenys yra šis; kokias naujienas šis iš naujo neša pasauliui; arba gi kokie pasenę ir seni dalykai ateina atsinaujinti, kokios nupjautos šaknys ateina atželti šiame mūsų amžiuje.
<ELP.> Tai nupjautos šaknys, kurios dygsta, tai senoviniai dalykai, kurie sugrįžta, tai paslėptos tiesos, kurios atsiskleidžia: tai nauja šviesa, kuri, po ilgos nakties, teka mūsų pažinimo horizonte ir pusrutulyje ir po truputį artėja prie mūsų intelekto dienovidinio.
<ALB.> Jei nepažinočiau Elpino, žinau, ką sakyčiau.
ELP. Sakykite ką norite; nes jei turite proto, kaip kad manau jus turint, sutiksite su juo, kaip aš sutinku; jei turite geresnį protą, sutiksite dar greičiau ir geriau, kaip tikiu, kad ir bus. Atsižvelgiant į tai, kad tiems, kuriems sunki liaudiška filosofija ir įprastas mokslas, ir kurie vis dar yra mokiniai bei menkai toje srityje pasikaustę (nors patys tokiais nesilaiko, kaip dažnai būna), nebus lengva atsiversti į mūsų nuomonę; nes tokiuose viršų ima visuotinis tikėjimas, ir juose labiausiai triumfuoja šlovė tų autorių, kurie jiems buvo įduoti į rankas, dėl ko jie žavisi aiškintojų ir komentatorių reputacija. Tačiau kiti, kuriems minėta filosofija yra atvira ir kurie pasiekė tą ribą, kai nebereikia likusio gyvenimo leisti bandant suprasti, ką sako kiti, bet kurie turi savo šviesą ir tikrojo veikiančio intelekto akis, prasiskverbia į kiekvieną prieglobstį ir, lyg Argai, įvairių žinojimų akimis gali ją nuogą kontempliuoti pro tūkstantį durų; priėję arčiau, jie galės atskirti tai, kuo tikima ir kas laikoma savaime suprantama bei tiesa vien dėl žiūrėjimo iš tolo, įpročio jėgos ir bendro jausmo, nuo to, kas iš tikrųjų yra ir turi būti laikoma tikra, kaip pastovu tiesoje ir daiktų substancijoje. Sakau, kad šiai filosofijai sunkiai galės pritarti tie, kurie neturi geros prigimtinio proto laimės arba nėra bent vidutiniškai patyrę įvairiuose moksluose ir nėra tokie galingi refleksyviame intelekto akte, kad gebėtų atskirti tai, kas pagrįsta tikėjimu, nuo to, kas įtvirtinta tikrų principų akivaizdumu; nes dažnai principu laikoma tai, kas, gerai apsvarsčius, pasirodo esanti neįmanoma ir prieš gamtą einanti išvada. Palieku nuošalyje tuos purvinus ir parsidavėliškus protus, kurie, mažai ar visai nesirūpindami tiesa, tenkinasi žinojimu to, kas paprastai laikoma žinojimu; jie nėra tikrosios išminties draugai, bet trokšta jos šlovės ir reputacijos; jie nori atrodyti, bet mažai jiems rūpi būti. Sakau, kad sunkiai galės rinktis tarp skirtingų nuomonių ir kartais prieštaringų sakinių tas, kuris neturi tvirto ir teisingo sprendimo apie jas. Sunkiai galės teisti tas, kuris neįgalus palyginti vienų su kitais. Su dideliu vargu galės palyginti skirtingus dalykus tas, kuris nesupranta skirtumo, kuris juos atskiria. Labai sunku suprasti, kuo jie skiriasi ir kaip vieni yra kitokie nei kiti, kai paslėpta kiekvieno substancija ir būtis. Tai niekada negalės būti akivaizdu, jei nebus atverta per savo priežastis ir principus, kuriuose turi pagrindą. Taigi, kai būsite pažvelgę intelekto akimi ir apsvarstę sureguliuotu jausmu pamatus, principus ir priežastis, kur pasodintos šios skirtingos ir priešingos filosofijos, pamatę, kokia yra kiekvienos prigimtis, substancija ir savybės, pasvėrę intelektualinėmis svarstyklėmis ir pamatę, koks skirtumas yra tarp vienų ir kitų, palyginę šiuos ir anuos ir teisingai nusprendę, be jokios abejonės pasirinksite pritarti tiesai.
ALB. Rūpintis tuščiomis ir kvailomis nuomonėmis yra tuščia ir kvaila, sako kunigaikštis Aristotelis.
ELP. Labai gerai pasakyta. Bet, jei gerai įsižiūrėsite, šis sakinys ir patarimas atsisuks prieš jo paties nuomones, kai jos bus akivaizdžiai kvailos ir tuščios. Kas nori tobulai spręsti, kaip sakiau, turi mokėti nusimesti įprotį tikėti; jis turi vieną ir kitą prieštaravimą laikyti vienodai galimu ir visiškai atsisakyti to prisirišimo, kurio yra persisėmęs nuo gimimo: tiek to, kurį atsineša į bendrą bendravimą, tiek kito, per kurį, tarpstant filosofijai, atgimstame, mirdami miniai, tarp tų, kuriuos daugybė laiko išminčiais. Noriu pasakyti, kai kyla ginčas tarp šių ir kitų, kuriuos kitos minios ir kiti laikai laiko išminčiais, jei norime teisingai spręsti, turime prisiminti tai, ką sako tas pats Aristotelis: kad, atsižvelgdami į nedaugelį dalykų, kartais lengvai skelbiame nuosprendžius; ir be to, kad nuomonė kartais dėl įpročio jėgos taip užvaldo mūsų pritarimą, jog kai kas mums atrodo būtina, nors yra neįmanoma; o kai ką matome ir suvokiame kaip neįmanomą, nors tai yra visiškai tikra ir būtina. Ir jei tai nutinka dalykuose, kurie patys savaime akivaizdūs, kas turi būti tuose, kurie yra abejotini ir priklauso nuo gerai nustatytų principų ir tvirtų pamatų?
ALB. Komentatoriaus Averroso ir daugelio kitų nuomonė yra ta, kad negalima žinoti to, ko nežinojo Aristotelis.
ELP. Tai rodo, kad jis su tokia daugybe savo protu buvo taip žemai ir tokiose tankiose tamsybėse, jog aukščiausia ir ryškiausia, ką jie matė, buvo Aristotelis. Tačiau jei šis ir kiti, kai leidžia išsprūsti tokiam sakiniui, norėtų kalbėti santūriau, jie sakytų, kad Aristotelis, jų nuomone, yra Dievas; taip jie ne tiek išaukštintų Aristotelį, kiek atskleistų savo pačių menkumą; nes tai jų nuomone yra ne kas kita, kaip kad beždžionės nuomone, gražiausi padarai pasaulyje yra jos vaikai, o žavingiausias patinas žemėje yra jos beždžionius.
ALB. Parturient montes… (Gimdys kalnai…)
ELP. Pamatysite, kad gims ne pelė.
ALB. Daugelis laidė strėles ir rezgė pinkles prieš Aristotelį; bet pilys griuvo, strėlės atšipo ir lankai sulūžo.
ELP. Kas bus, jei viena tuštybė kariauja prieš kitą? Viena yra galinga prieš visas; bet ar dėl to ji nustoja būti tuštybe? Ir ar galiausiai ji negalės būti atidengta ir nugalėta tiesos?
ALB. Sakau, kad neįmanoma demonstratyviai prieštarauti Aristoteliui.
ELP. Tai pernelyg skubotas pasakymas.
ALB. Aš to nesakau, kol nesu gerai peržiūrėjęs ir dar geriau apsvarstęs to, ką sako Aristotelis. Ir ten tiek trūksta, kad rasčiau kokią nors klaidą, jog nematau nieko, kas nedvelktų dieviškumu; ir tikiu, kad niekas kitas negali pastebėti to, ko aš negalėjau pastebėti.
ELP. Vadinasi, matuojate svetimą skrandį ir smegenis pagal savuosius ir tikite, kad kitiems neįmanoma tai, kas neįmanoma jums. Pasaulyje yra tokių nelaimingų ir apgailėtinų žmonių, kurie, be to, kad neturi jokio gėrio, likimo sprendimu amžinai kompanionais turi tokias Erinijas ir pragaro furas, kurios verčia juos savo noru juodu ėdančio pavydo šydu užsidengti akis, kad nematytų savo nuogybės, skurdo ir vargo bei kitų papuošalų, turtų ir laimės: jie mieliau nori džiūti purviname ir išdidžiame skurde ir būti palaidoti po užsispyrusio nežinojimo mėšlu, nei būti pamatyti atsivertę į naują mokslą, nes jiems atrodo, kad taip pripažintų iki tol buvę neišmanėliai ir turėję tokį patį vadovą.
ALB. Tad norite, pavyzdžiui, kad aš tapčiau šiojo mokiniu? Aš, kuris esu tūkstančio akademijų patvirtintas daktaras ir viešai dėsčiau filosofiją pirmosiose pasaulio akademijose, dabar turėčiau išsižadėti Aristotelio ir leistis mokomas filosofijos tokių žmonių?
ELP. Aš pats, ne kaip daktaras, bet kaip neišsilavinęs, norėčiau būti mokomas; ne kaip tas, kas turėčiau būti, bet kaip tas, kas nesu, norėčiau mokytis; priimčiau mokytoju ne tik šį, bet bet kurį, kurį dievai paskyrė man būti, nes jie leidžia suprasti tai, ko aš nesuprantu.
ALB. Vadinasi, norite mane suvaikinti (ripuerascere)?
ELP. Greičiau jau išauginti iš vaikiškumo (dispuerascere).
ALB. Didelis ačiū jūsų malonei, kadangi ketinate mane pranokti ir išaukštinti, padarydami mane šio varguolio klausytoju, kurio, kaip visi žino, akademijose taip nekenčia, kai jis priešinasi bendroms doktrinoms, kurį giria nedaugelis, nepritaria niekas, o persekioja visi.
ELP. Visi – taip, bet kokie tie visi; nedaugelis – taip, bet geriausi ir herojai. Priešininkas bendroms doktrinoms ne todėl, kad jos doktrinos ar kad bendros, bet todėl, kad klaidingos. Akademijų nekenčiamas, nes ten, kur nėra panašumo, nėra ir meilės; varginamas, nes minia yra priešiška tam, kas atsiskiria nuo jos; ir kas iškyla aukštai, tampa taikiniu daugeliui. Ir kad apibūdinčiau jums jo sielą spekuliatyvių dalykų nagrinėjimo atžvilgiu, sakau jums, kad jis ne tiek smalsus mokyti, kiek suprasti; ir kad jis išgirs geresnę naujieną ir patirs didesnį malonumą, kai išgirs, kad norite jį mokyti (jei tik turės vilties dėl rezultato), nei jei jam sakytumėte, kad norite būti jo mokomi; nes jo troškimas labiau yra mokytis nei mokyti, ir jis save laiko labiau tinkamu tam nei šitam. Bet štai jis kaip tik ateina kartu su Frakastorijumi.
ALB. Būkite labai sveikas atvykęs, Filotejau.
FIL. Ir jus sveikas radęs.
ALB.
Jei miške šieną ir šiaudus atrajočiau
Su jaučiu, avinu, ožiu, asilu ir arkliu,
Dabar, kad geresnį gyvenimą susikurčiau, be klaidų,
Čia ateinu tapti katechumenas.
FRAC. Sveiki atvykę.
ALB. Iki šiol jūsų teiginius vertinau taip, kad laikiau juos nevertais ne tik atsakymo, bet net ir klausymo.
FIL. Panašiai sprendžiau savo pirmaisiais metais, kai buvau užsiėmęs Aristoteliu, iki tam tikros ribos. Dabar, kai pamačiau ir apsvarsčiau daugiau, ir su brandesniu protavimu privalau daryti sprendimus apie dalykus, gali būti, kad aš atpratau mokytis ir praradau protą. Taigi, kadangi tai yra liga, kurios niekas nejaučia mažiau nei pats ligonis, aš, veikiau vedamas įtarimo, pastūmėtas nuo mokslo prie nežinojimo, esu labai patenkintas, patekęs pas tokį gydytoją, kuris visų laikomas pakankamu išgydyti mane nuo tokios manijos.
ALB.
Negali to padaryti gamta, negaliu to padaryti aš,
Jei liga įsiskverbė iki pat kaulų.
FRAC. Prašau, senjorai, pirma pačiupinėkite jam pulsą ir apžiūrėkite šlapimą; nes vėliau, jei negalėsime atlikti gydymo, pasikliausime nuosprendžiu.
ALB. Pulso tikrinimo forma yra pamatyti, kaip galėsite išspręsti ir išnarplioti kai kuriuos argumentus, kuriuos tuojau pat jums pateiksiu, ir kurie būtinai įrodo daugelio pasaulių neįmanomumą; tiek trūksta, kad pasauliai būtų begaliniai.
FIL. Būsiu jums nemažai dėkingas, kai mane to išmokysite; ir nors jūsų tikslas nepasisektų, vis tiek liksiu skolingas už tai, kad patvirtinsite mane mano nuomonėje. Nes, iš tiesų, laikau jus tokiu, kad per jus galėsiu suvokti visą priešingos pusės jėgą; ir kaip tas, kuris esate labai patyręs įprastuose moksluose, lengvai galėsite pastebėti jų pamatų ir statinių tvirtumą dėl skirtumo, kurį jie turi nuo mūsų principų. Taigi, kad nenutrūktų samprotavimai ir kiekvienas galėtų patogiai viską išdėstyti, malonėkite pateikti visas tas priežastis, kurias laikote tvirčiausiomis ir pagrindinėmis ir kurios jums atrodo demonstratyviai įrodančios.
ALB. Taip ir padarysiu.
Pirma, taigi, iš to, kad už šio pasaulio ribų nesuvokiama esant vietos ar laiko, nes sakoma esant pirmą dangų ir pirmą kūną, kuris yra labiausiai nutolęs nuo mūsų ir yra pirmasis judintojas (primo mobile); todėl iš įpročio vadiname dangumi tai, kas yra aukščiausias pasaulio horizontas, kur yra visi nejudantys, fiksuoti ir ramūs dalykai, kurie yra sferų judinantieji intelektai. Taip pat, dalijant pasaulį į dangaus kūną ir elementarųjį, šis laikomas apribotu ir turiniu, o anas – ribojančiu ir talpinančiu: ir tokia yra visatos tvarka, kad kylant nuo stambesnio kūno prie subtilesnio, tas, kuris yra virš ugnies išgaubtumo, kuriame įtvirtinta saulė, mėnulis ir kitos žvaigždės, yra kvintesencija; kuriai pridera ir kad ji neitų į begalybę, nes būtų neįmanoma pasiekti pirmojo judintojo; ir kad nesikartotų kitų elementų atsiradimas, tiek todėl, kad šie taptų išoriniais, tiek ir todėl, kad negendantis ir dieviškas kūnas būtų talpinamas ir apimamas gendančiųjų. Tai yra netinkama: nes tam, kas dieviška, pridera formos ir akto prasmė, ir atitinkamai apimančiojo, formuojančiojo, ribojančiojo; o ne ribojamos, apimamos ir formuojamos materijos būdas. Be to, argumentuoju taip su Aristoteliu: „jei už šio dangaus yra koks nors kūnas, jis bus arba paprastas kūnas, arba sudėtinis“; ir bet kuriuo būdu, kurį pasakysi, klausiu toliau, ar jis ten yra kaip natūralioje vietoje, ar kaip atsitiktinėje ir prievartinėje. Parodome, kad ten nėra paprasto kūno; nes neįmanoma, kad sferinis kūnas keistų vietą; nes, kaip neįmanoma, kad jis keistų centrą, taip neįmanoma, kad keistų padėtį: turint omenyje, kad jis negali būti už savo vietos ribų kitaip nei per prievartą; o prievarta jame negali būti, tiek aktyviai, tiek pasyviai. Panašiai neįmanoma, kad už dangaus būtų paprastas tiesiaeigiu judėjimu judantis kūnas: ar jis būtų sunkus, ar lengvas, jis ten negalės būti natūraliai, turint omenyje, kad šių paprastų kūnų vietos yra kitos nei tos vietos, kurios vadinamos esančiomis už pasaulio. Negalėsite sakyti, kad jis ten yra atsitiktinai; nes nutiktų taip, kad kiti kūnai ten būtų iš prigimties. Taigi, įrodžius, kad nėra paprastų kūnų, išskyrus tuos, kurie sudaro šį pasaulį ir yra judrūs pagal tris vietinio judėjimo rūšis, seka, kad už pasaulio nėra kito paprasto kūno. Jei taip yra, taip pat neįmanoma, kad ten būtų koks nors sudėtinis; nes šis iš anų sudaromas ir į anuos išsiskaido. Taip yra akivaizdus dalykas, kad nėra daug pasaulių, nes dangus yra vienintelis, tobulas ir užbaigtas, kuriam nėra ir negali būti kito panašaus. Iš to daroma išvada, kad už šio kūno negali būti vietos, nei pilnos, nei tuščios, nei laiko. Nėra vietos; nes jei ji bus pilna, talpins kūną, arba paprastą, arba sudėtinį: o mes sakėme, kad už dangaus nėra kūno nei paprasto, nei sudėtinio. Jei bus tuščia, tada, pagal vakuumo sampratą (kuris apibrėžiamas kaip erdvė, kurioje gali būti kūnas), ten galės būti; o mes parodėme, kad už dangaus kūnas būti negali. Nėra laiko; nes laikas yra judėjimo skaičius; judėjimo nėra, jei nėra kūno; todėl ten, kur nėra kūno, nėra judėjimo, nėra skaičiaus, nei judėjimo mato; kur nėra šito, nėra laiko. Vėliau įrodėme, kad už pasaulio nėra kūno, ir dėl to mums įrodyta, kad nėra judėjimo, nei laiko. Jei taip yra, nėra nei to, kas laikiška, nei to, kas judu: ir dėl to pasaulis yra vienas.
Antra, daugiausia iš judintojo vienybės daroma išvada apie pasaulio vienybę. Yra pripažintas dalykas, kad apskritiminis judėjimas yra tikrai vienas, tolygus, be pradžios ir pabaigos. Jei jis vienas, tai yra vienas efektas, kuris negali būti iš nieko kito, kaip tik iš vienos priežasties. Jei, taigi, pirmas dangus yra vienas, po kuriuo yra visi žemesnieji, kurie visi sutaria vienoje tvarkoje, reikia, kad valdovas ir judintojas būtų vienintelis. Šis, būdamas nematerialus, negali būti padaugintas skaičiumi per materiją. Jei judintojas yra vienas, ir iš vieno judintojo yra ne kas kita kaip vienas judesys, ir vienas judesys (ar jis būtų kompleksinis, ar nekompleksinis) yra tik viename judančiame objekte, arba paprastame, arba sudėtiniame, lieka tai, kad judanti visata yra viena. Taigi, nėra daugiau pasaulių.
Trečia, daugiausia iš judančių kūnų vietų daroma išvada, kad pasaulis yra vienas. Yra trys judančių kūnų rūšys: apskritai sunkus, apskritai lengvas ir neutralus; t. y. žemė ir vanduo, oras ir ugnis, ir dangus. Taip ir judančių kūnų vietos yra trys: žemiausia ir vidurys, kur eina sunkiausias kūnas; aukščiausia, labiausiai nutolusi nuo anõs; ir vidurinė tarp žemiausios ir aukščiausios. Pirmoji yra sunki, antroji nėra nei sunki, nei lengva, trečioji yra lengva. Pirmoji priklauso centrui, antroji apskritimui, trečioji erdvei, kuri yra tarp šios ir ano. Taigi, yra viena žemesnė vieta, į kurią juda visi sunkūs daiktai, kokiame pasaulyje jie bebūtų; yra viena aukštesnė, į kurią nurodomi visi lengvi daiktai iš bet kurio pasaulio; taigi, yra viena vieta, kurioje sukasi dangus, koks bebūtų pasaulis. O jei yra viena vieta, yra vienas pasaulis, nėra daugiau pasaulių.
Ketvirta, sakau, tebūnie daugiau centrų, į kuriuos juda sunkūs daiktai iš skirtingų pasaulių, tebūnie daugiau horizontų, prie kurių juda lengvi; ir šios skirtingų pasaulių vietos tesiskiria ne rūšimi, bet tik skaičiumi. Tada nutiks taip, kad centras nuo centro bus labiau nutolęs nei centras nuo horizonto; bet centras ir centras sutampa rūšimi; centras ir horizontas yra priešingi. Taigi, bus didesnis vietinis atstumas tarp tų, kurie sutampa rūšimi, nei tarp priešingybių. Tai prieštarauja tokių priešybių prigimčiai; nes kai sakoma, kad pirmosios priešingybės yra labiausiai nutolusios, tai daugiausia suprantama kaip vietinis atstumas, kuris turi būti juntamose priešingybėse. Matote, taigi, kas seka darant prielaidą, kad yra daugiau pasaulių. Todėl tokia hipotezė yra ne tik klaidinga, bet ir neįmanoma.
Penkta, jei yra daugiau rūšimi panašių pasaulių, jie turės būti arba lygūs, arba bent (kas išeina į vieną, kiek tai liečia šį tikslą) proporcingi kiekiu; jei taip yra, ne daugiau kaip šeši pasauliai galės liestis su šiuo: nes, be kūnų persipynimo, taip pat ne daugiau kaip šešios sferos gali liestis su viena, kaip ne daugiau kaip šeši lygūs apskritimai, be linijų sankirtos, gali liesti kitą. Esant taip, atsitiks, kad daugiau horizontų tiek taškų (kuriuose šeši išoriniai pasauliai liečia šį mūsų pasaulį ar kitą) bus aplink vieną centrą. Bet, kadangi dviejų pirmųjų priešingybių dorybė turi būti lygi, o iš šio būdo nustatymo seka nelygybė, padarysite aukštesnius elementus galingesnius nei žemesnieji, padarysite anuos pergalingais prieš šiuos ir išardysite šią masę.
Šešta, kadangi pasaulių apskritimai liečiasi tik taške, būtinai reikia, kad liktų tarpas tarp vienos sferos išgaubtumo ir kitos; kuriame tarpe arba yra kas nors, kas užpildo, arba nieko. Jei yra kažkas, žinoma, tai negali būti elemento prigimties, nutolusio nuo apskritimo išgaubtumo, nes, kaip matoma, tokia erdvė yra trikampė, apribota trijų lankinių linijų, kurios yra trijų pasaulių apskritimo dalys; ir todėl vidurys tampa labiau nutolęs nuo dalių, esančių arčiau kampų, ir toliausiai nuo jų, kaip labai aiškiai matoma. Reikia, taigi, išgalvoti naujus elementus ir naują pasaulį tai erdvei užpildyti, skirtingus nuo šių elementų ir pasaulio prigimties. Arba būtina pripažinti vakuumą, kurį laikome neįmanomu.
Septinta, jei yra daugiau pasaulių, jie arba baigtiniai, arba begaliniai. Jei begaliniai, vadinasi, egzistuoja begalybė akte (in atto): kas dėl daugelio priežasčių laikoma neįmanomu. Jei baigtiniai, reikia, kad jų būtų koks nors nustatytas skaičius: ir virš to mes tyrinėsime, kodėl jų tiek, o ne daugiau ir ne mažiau; kodėl nėra dar vieno, kuris padarytų šį ar tą papildomą; ar jų lyginis, ar nelyginis skaičius; kodėl greičiau vienas, o ne kitas skirtumas; arba kodėl visa ta materija, kuri padalinta į daugiau pasaulių, nebuvo sujungta į vieną pasaulį, turint omenyje, kad vienybė yra geriau nei daugybė, kai kiti dalykai lygūs; kodėl materija padalinta į keturias ar šešias ar dešimt žemių, o nėra greičiau didelis, tobulas ir vienintelis gaublys. Taigi, kaip tarp galimo ir negalimo skaičius randamas baigtinis greičiau nei begalinis, taip tarp tinkamo ir netinkamo protingesnė ir labiau pagal gamtą yra vienybė nei daugybė ar pliuralumas.
Septinta (tęsinys/pasikartojimas), visuose dalykuose matome, kad gamta sustoja ties trumpumu; nes, kaip ji nėra ydinga būtinuose dalykuose, taip ji neperteklinė nereikalinguose. Taigi, galėdama įgyvendinti viską per tuos darbus, kurie yra šiame pasaulyje, nėra jokios priežasties norėti išgalvoti, kad būtų kiti.
Aštunta, jei būtų begaliniai pasauliai arba daugiau nei vienas, labiausiai tai būtų dėl to, kad Dievas gali juos sukurti arba kad jie gali priklausyti nuo Dievo. Bet nors tai yra labai tiesa, dėl to neseka, kad jie yra: nes, be aktyvios Dievo galios, reikalinga pasyvi daiktų galia. Nes nuo absoliučios dieviškosios galios nepriklauso tai, kas gali būti padaryta gamtoje; atsižvelgiant į tai, kad ne kiekviena aktyvi galia paverčiama pasyvia, bet tik ta, kuri turi proporcingą pacientą, t. y. tokį subjektą, kuris gali priimti visą veikiančiojo aktą. Ir tokiu būdu joks sukurtas daiktas neatitinka pirmosios priežasties. Todėl, kiek tai priklauso pasaulio prigimčiai, negali būti daugiau nei vienas, nors Dievas galėtų jų padaryti daugiau nei vieną.
Devinta, pasaulių daugybė yra dalykas už proto ribų, nes juose nebūtų pilietinio gėrio, kuris susideda iš pilietinio bendravimo; ir nebūtų gerai pasielgę dievai, skirtingų pasaulių kūrėjai, nepadarę taip, kad tų pasaulių piliečiai turėtų tarpusavio ryšius.
Dešimta, su pasaulių daugybe sukeliamas trukdis kiekvieno judintojo ar dievo darbui; nes esant būtinybei, kad sferos liestųsi taške, nutiks taip, kad viena negalės judėti priešingai kitai, ir bus sunkus dalykas, kad pasaulis būtų valdomas dievų per judėjimą.
Vienuolikta, iš vieno negali kilti individų daugybė kitaip, kaip tik per tokį aktą, kuriuo gamta dauginasi dalijant materiją; ir tai nėra kitas aktas nei generacija. Tai sako Aristotelis su visais peripatetikais. Individų daugybė po viena rūšimi neatsiranda kitaip, kaip tik per generacijos aktą. Bet tie, kurie sako esant daugiau tos pačios rūšies materijos ir formos pasaulių, nesako, kad vienas virsta kitu ar gimsta iš kito.
Dvylikta, tobulam nedaromas priedas. Jei taigi šis pasaulis yra tobulas, jis tikrai nereikalauja, kad prie jo būtų prijungtas kitas. Pasaulis yra tobulas pirmiausia kaip tęstinumo rūšis, kuri nesibaigia kita tęstinumo rūšimi; nes nedalomas taškas matematiškai bėga į liniją, kuri yra viena tęstinumo rūšis; linija į paviršių, kuris yra antra tęstinumo rūšis; paviršius į kūną, kuris yra trečia tęstinumo rūšis. Kūnas nemigruoja ir neperbėga į kitą tęstinumo rūšį; bet, jei jis yra visatos dalis, jis baigiasi ties kitu kūnu; jei jis yra visata, jis yra tobulas ir nesibaigia niekuo kitu, kaip tik savimi pačiu. Taigi, pasaulis ir visata yra viena, jei turi būti tobulas. – Štai dvylika priežasčių, kurias noriu kol kas būti pateikęs. Jei jūs mane patenkinsite jose, noriu laikyti save patenkintu visais atžvilgiais.
FIL. Reikia, mano Albertinai, kad tas, kuris pasiryžta ginti išvadą, pirmiausia, jei nėra visiškai pamišęs, būtų išnagrinėjęs priešingas priežastis; kaip kvailas būtų kareivis, kuris imtųsi ginti tvirtovę, neapsvarstęs aplinkybių ir vietų, iš kur ji gali būti užpulta. Priežastys, kurias pateikiate (jei jos išvis yra priežastys), yra gana įprastos ir daugelio daug kartų kartotos. Į jas visas bus veiksmingiausiai atsakyta, tiesiog apsvarsčius jų pagrindą iš vienos pusės, o iš kitos – mūsų teiginio būdą. Ir viena, ir kita jums taps aišku iš tvarkos, kurios laikysiuosi atsakydamas; kuri susidės iš trumpų žodžių, nes, jei reikės pasakyti ir paaiškinti ką nors kita, aš jus paliksiu Elpino mintims, kuris jums pakartos tai, ką girdėjo iš manęs.
ALB. Pirmiausia padarykite taip, kad suprasčiau, jog tai gali būti su kokiu nors vaisiumi ir ne be pasitenkinimo tam, kuris trokšta žinoti; nes tikrai man nebus nemalonu pirmiausia išklausyti jus, o po to jį.
FIL. Išmintingiems ir protingiems žmonėms, tarp kurių priskiriu ir jus, pakanka tik parodyti svarstymo vietą; nes jie patys vėliau gilinasi į sprendimą apie priemones, kuriomis nusileidžiama prie vienos ar kitos prieštaringos ar priešingos pozicijos. Dėl pirmosios abejonės, taigi, sakome, kad visa ta mašina griūva, nustačius, jog nėra tų sferų ir dangų atskyrimų, ir kad žvaigždės šioje begalinėje eterio erdvėje juda iš vidinio principo ir aplink savo centrą, ir aplink kokį nors kitą vidurį. Nėra pirmojo judintojo, kuris realiai neštų tiek daug kūnų aplink šį vidurį; bet greičiau šis vienas gaublys sukelia tokio nešimo regimybę. Ir šio dalyko priežastis jums pasakys Elpinas.
ALB. Išklausysiu jas noriai.
FIL. Kai išgirsite ir suvoksite, kad tas kalbėjimas yra prieš gamtą, o šis yra pagal visą protą, jausmą ir natūralų patikrinimą, nebesakysite, kad yra kokia nors riba, koks nors visatos kūno ir judėjimo galas; ir kad tai tėra tuščia fantazija manyti, jog yra toks pirmasis judintojas, toks aukščiausias ir talpinantis dangus, o ne greičiau bendras prieglobstis, kuriame ne kitaip laikosi kiti pasauliai nei šis žemės gaublys šioje erdvėje, kur jis yra apsuptas šio oro, nebūdamas prikaltas ir pritvirtintas kokiame nors kitame kūne ir neturėdamas kito pagrindo nei savo paties centras. Ir jei bus matoma, kad to negalima įrodyti kita sąlyga ir prigimtimi, nerodant kitų savybių nei tos, kurias rodo aplinkinės žvaigždės, ar nereikėtų laikyti greičiau jo visatos viduriu nei kiekvieną iš anų, ir kad greičiau jis atrodo apsuptas anų, nei anie jo; dėl ko galiausiai, darant išvadą apie tokį prigimties abejingumą, bus padaryta išvada apie nešančiųjų sferų tuštybę, judinančios sielos dorybę ir vidinę prigimtį, judinančią šiuos gaublius, plačios visatos erdvės abejingumą, jos ribos ir išorinės figūros iracionalumą.
ALB. Dalykai, kurie iš tiesų neprieštarauja gamtai, gali turėti didesnį tinkamumą; bet jie yra labai sunkiai įrodomi ir reikalauja didžiulio proto, kad išsipainiotų iš priešingo jausmo ir priežasčių.
FIL. Suradus galvą, labai lengvai išsipins visa painiava. Nes sunkumas kyla iš vieno būdo ir vienos netinkamos prielaidos: ir tai yra žemės sunkumas, jos nejudamumas, pirmojo judintojo padėtis su kitais septyniais, aštuoniais ar devyniais ar daugiau, kuriuose yra pasodintos, įgraviruotos, įklijuotos, prikaltos, surištos, priklijuotos, iškaltos ar nupieštos žvaigždės; ir ne reziduojančios vienoje ir toje pačioje erdvėje su šia žvaigžde, kuri yra mūsų vadinama žeme, kurią išgirsite esant ne elementaresnio regiono, figūros ar prigimties nei visos kitos, ne mažiau judrią iš vidinio principo nei bet kuris iš tų kitų dieviškų gyvūnų.
ALB. Tikrai, kai man į galvą ateis ši mintis, lengvai seks visos kitos, kurias man siūlote: būsite kartu išrovę vienos ir pasodinę kitos filosofijos šaknis.
FIL. Taip paniekinsite protu tą bendrą jausmą, kuriuo paprastai sakoma esant aukščiausią horizontą, patį aukščiausią ir kilniausią, ribą dieviškoms nejudančioms substancijoms ir tų išgalvotų sferų judintojams; bet pripažinsite bent jau esant vienodai tikėtina, kad taip, kaip ši žemė yra gyvūnas, judantis ir besisukantis iš vidinio principo, taip yra ir visi tie kiti, ir kad jie nėra judinami pagal kūno, kuris neturi jokio tankio ar pasipriešinimo, retesnio ir subtilesnio nei gali būti šis oras, kuriuo kvėpuojame, judėjimą ir pernešimą. Apsvarstysite, kad šis kalbėjimas susideda iš grynos fantazijos ir negali būti demonstruojamas juslėms; o mūsiškis yra pagal kiekvieną sureguliuotą jausmą ir gerai pagrįstą protą. Patvirtinsite, kad nėra labiau tikėtina, jog išgalvotos įgaubto ir išgaubto paviršiaus sferos judėtų ir su savimi neštų žvaigždes, nei tiesa ir atitinkama mūsų intelektui ir natūraliam tinkamumui, kad, nebijodami nukristi begalybę žemyn ar pakilti aukštyn (turint omenyje, kad beribėje erdvėje nėra aukštai, žemai, dešinės, kairės, priekio ir galo skirtumo), vieni aplink ir link kitų darytų savo ratus, dėl savo gyvybės ir egzistavimo priežasties tuo būdu, kurį išgirsite savo vietoje. Pamatysite, kaip už šio įsivaizduojamo dangaus apskritimo gali būti paprastas ar sudėtinis kūnas, judantis tiesiu judėjimu; nes, kaip tiesiu judėjimu juda šio gaublio dalys, taip gali judėti ir kitų dalys, ir niekuo ne mažiau; nes ne iš ko kito padarytas ir sudėtas šis nei kiti aplink šį ir aplink kitus; neatrodo mažiau šis besisukantis aplink kitus nei kiti aplink šį.
ALB. Dabar labiau nei bet kada suvokiu, kad mažiausia klaida pradžioje sukelia didžiausią skirtumą ir klaidos atotrūkį pabaigoje; vienas ir paprastas nepatogumas po truputį dauginasi, išsišakodamas į begalę kitų, kaip iš mažos šaknies didelės mašinos ir nesuskaičiuojamos šakos. Dėl mano gyvybės, Filotejau, aš labai trokštu, kad tai, ką man siūlai, būtų man tavęs įrodyta, ir iš to, ką laikau vertu ir tikėtinu, man būtų atverta kaip tiesa.
FIL. Padarysiu tiek, kiek man leis laiko proga, palikdamas daugelį dalykų jūsų sprendimui, kurie iki šiol ne dėl nesugebėjimo, bet dėl neatidumo jums buvo paslėpti.
ALB. Sakykite viską straipsnio ir išvados būdu, nes žinau, kad prieš jums įeinant į šią nuomonę, galėjote labai gerai išnagrinėti priešingos pusės jėgas; kadangi esu tikras, jog ne mažiau jums nei man yra atviros bendrosios filosofijos paslaptys. Tęskite.
FIL. Nereikia taigi ieškoti, ar už dangaus yra vieta, vakuumas ar laikas; nes viena yra bendra vieta, viena beribė erdvė, kurią laisvai galime vadinti vakuumu; kurioje yra nesuskaičiuojami ir begaliniai gaubliai, kaip yra šis, kuriame gyvename ir vešime mes. Tokią erdvę vadiname begaline, nes nėra priežasties, tinkamumo, galimybės, jausmo ar gamtos, kuri turėtų ją užbaigti: joje yra begaliniai pasauliai, panašūs į šį, ir nesiskiriantys rūšimi nuo šio; nes nėra priežasties nei natūralios galios trūkumo, sakau tiek pasyvios, tiek aktyvios galios, dėl kurios, kaip šioje erdvėje aplink mus jų yra, lygiai taip pat jų nebūtų visoje kitoje erdvėje, kuri savo prigimtimi nėra skirtinga ir kitokia nei ši.
ALB. Jei tai, ką pirmiau sakėte, yra tiesa (kas iki šiol yra ne mažiau tikėtina nei jo prieštaravimas), tai yra būtina.
FIL. Už įsivaizduojamo apskritimo ir pasaulio išgaubtumo, taigi, yra laikas, nes ten yra judėjimo matas ir priežastis, nes ten yra panašūs judantys kūnai. Ir tebūnie tai iš dalies prielaida, iš dalies pasiūlymas dėl to, ką sakėte kaip pirmąją pasaulio vienybės priežastį.
Dėl to, ką sakėte antra, sakau jums, kad iš tikrųjų yra vienas pirmasis ir vyriausias judintojas, bet ne toks pirmas ir vyriausias, kad tam tikrais laiptais, per antrąjį, trečiąjį ir kitus nuo jo būtų galima nusileisti, skaičiuojant, iki vidurinio ir paskutinio: turint omenyje, kad tokių judintojų nėra ir negali būti; nes kur yra begalinis skaičius, ten nėra laipsnio nei skaitinės tvarkos, nors būtų laipsnis ir tvarka pagal priežastį ir orumą arba skirtingų rūšių ir giminių, arba skirtingų laipsnių toje pačioje giminėje ir toje pačioje rūšyje. Yra taigi begaliniai judintojai, taip pat kaip yra begalinės sielos šių begalinių sferų, kurios, kadangi yra vidinės formos ir aktai, kurių visų atžvilgiu yra vienas vyriausias, nuo kurio visi priklauso, yra vienas pirmasis, kuris suteikia judrumo dorybę dvasioms, sieloms, dievams, numenams, judintojams, ir suteikia judrumą materijai, kūnui, tam, kas gyva, žemesnei gamtai, tam, kas juda. Yra, taigi, begaliniai judantys ir judintojai, kurie visi redukuojami į vieną pasyvų principą ir vieną aktyvų principą, kaip kiekvienas skaičius redukuojamas į vienetą; ir begalinis skaičius bei vienetas sutampa, ir aukščiausias agentas bei galintis padaryti viską su galimu būti padarytu viskuo sutampa į vieną, kaip parodyta knygos „Apie priežastį, principą ir vienį“ pabaigoje. Skaičiumi ir daugybe taigi yra begalinis judantis ir begalinis judinantis; bet vienybėje ir singularume yra begalinis nejudantis judintojas, begalinė nejudanti visata; ir šis begalinis skaičius ir didumas bei ta begalinė vienybė ir paprastumas sutampa viename pačiame paprasčiausiame ir nedalomoje principe, tiesoje, būtyje. Taip nėra pirmojo judintojo, kuriam tam tikra tvarka sektų antrasis, iki pat paskutinio, arba į begalybę; bet visi judantys yra vienodai artimi ir tolimi pirmajam ir nuo pirmojo bei visuotinio judintojo. Kaip, logiškai kalbant, visos rūšys turi vienodą santykį su ta pačia gimine, visi individai su ta pačia rūšimi; taip iš vieno visuotinio begalinio judintojo, begalinėje erdvėje, yra vienas visuotinis begalinis judėjimas, nuo kurio priklauso begaliniai judantys ir begaliniai judintojai, kurių kiekvienas yra baigtinis savo mase ir veiksmingumu.
Dėl trečiojo argumento, sakau, kad eteriniame lauke nėra jokio nustatyto taško, į kurį, kaip į vidurį, judėtų sunkūs daiktai, ir nuo kurio, kaip link apskritimo, toltų lengvi daiktai; nes visatoje nėra nei vidurio, nei apskritimo, bet, jei nori, visur yra vidurys ir kiekviename taške galima paimti dalį kokio nors apskritimo kokio nors kito vidurio ar centro atžvilgiu. O kiek tai liečia mus, atitinkamai sakoma sunku tai, kas nuo šio gaublio apskritimo juda link vidurio; lengva tai, kas priešingu būdu link priešingos vietos; ir pamatysime, kad niekas nėra sunku, kas tuo pačiu nebūtų lengva; nes visos žemės dalys paeiliui keičia vietą, padėtį ir temperamentą, kol per ilgą amžių eigą nėra centrinės dalies, kuri netaptų periferine, nei periferinės dalies, kuri netaptų centro ar link jo. Pamatysime, kad sunkumas ir lengvumas yra ne kas kita, kaip kūnų dalių postūmis link savo talpintojo ir išlaikytojo, kur jis bebūtų; todėl ne padėties skirtumai traukia į save tokias dalis, nei siunčia jas nuo savęs, bet noras išsaugoti save, kuris stumia kiekvieną daiktą kaip vidinis principas, ir, jei jam netrukdo jokia kliūtis, nuveda jį ten, kur geriau pabėgtų nuo priešingybės ir prisijungtų prie to, kas tinkama. Taip, taigi, ne mažiau nuo mėnulio ir kitų pasaulių, panašių į šį rūšimi ar gimine, apskritimo link gaublio vidurio eina vienytis dalys tarsi dėl sunkumo jėgos; ir link apskritimo juda išretėjusios dalys tarsi dėl lengvumo jėgos. Ir ne todėl, kad bėgtų nuo apskritimo ar kibtųsi į apskritimą; nes, jei taip būtų, kuo labiau prie jo priartėtų, tuo greičiau ir sparčiau ten bėgtų; ir kuo labiau nuo jo nutoltų, tuo stipriau veržtųsi į priešingą vietą. Ko priešingybę matome, turint omenyje, kad, jei bus pajudintos už žemės regiono ribų, liks kyboti ore ir nekils į aukštį nei leisis žemyn tol, kol arba įgaus didesnį sunkumą dėl dalių pridėjimo ar sutirštėjimo nuo šalčio, dėl ko skrosdamos apačioje esantį orą grįš į savo talpintoją, arba ištirpusios nuo karščio ir išretėjusios, išsisklaidys į atomus.
ALB. O, kaip man tai įstrigs sieloje, kai aiškiau man parodysite žvaigždžių abejingumą (vienodumą) su šiuo žemės gaubliu!
FIL. Tai lengvai jums galės pakartoti Elpinas tuo būdu, kuriuo galėjo išgirsti iš manęs. Ir jis jums aiškiau leis išgirsti, kaip sunkus ir lengvas nėra joks kūnas visatos regiono atžvilgiu, bet dalių savo visumos, savo talpintojo ar išlaikytojo atžvilgiu. Nes tie, norėdami išsilaikyti esamoje būtyje, juda į bet kurį vietos skirtumą, susispaudžia kartu, kaip daro jūros ir lašai, ir išsiskiria, kaip daro visi skysčiai saulės ar kitų ugnių akivaizdoje. Nes kiekvienas natūralus judėjimas, kuris yra iš vidinio principo, yra tik tam, kad pabėgtų nuo netinkamo ir priešingo ir sekti draugišku bei tinkamu. Todėl niekas nejuda iš savo vietos, jei nėra išvytas priešingybės; niekas savo vietoje nėra sunkus ar lengvas; bet žemė, pakelta į orą, kol veržiasi į savo vietą, yra sunki ir jaučiasi sunki. Taip vanduo, pakabintas ore, yra sunkus; nėra sunkus savo vietoje. Todėl panirusiems visas vanduo nėra sunkus, o mažas indas pilnas vandens virš oro, už sausumos paviršiaus ribų, slegia. Galva savo kūnui nėra sunki, bet kito galva bus sunki, jei bus uždėta; to priežastis yra nebuvimas savo natūralioje vietoje. Jei, taigi, sunkumas ir lengvumas yra veržimasis į išlaikančią vietą ir pabėgimas nuo priešingybės, niekas, natūraliai sudėtas, nėra lengvas: ir niekas neturi sunkumo ar lengvumo labai nutolęs nuo savo išlaikytojo, ir labai pašalintas nuo priešingybės, kol nepajunta vieno naudos ir kito žalos; bet jei, jausdamas vieno žalą, desperuoja ir yra sutrikęs bei neapsisprendęs dėl priešingybės, to būna nugalėtas.
ALB. Žadate, ir didžiąja dalimi įgyvendinate, didžius dalykus.
FIL. Kad nekartočiau du kartus to paties, pavedu Elpinui, kad pasakytų jums likusią dalį.
ALB. Man atrodo, suprantu viską, nes viena abejonė sukelia kitą, viena tiesa parodo kitą: ir aš pradedu suprasti daugiau nei galiu paaiškinti; ir iki šiol daugelį dalykų laikiau tikrais, kuriuos pradedu laikyti abejotinais. Todėl jaučiuosi po truputį lengvai galintis jums pritarti.
FIL. Kai mane pilnai suprasite, pilnai man pritarsite. Bet, kol kas, pasilikite tai; arba bent jau nebūkite toks ryžtingas priešingoje nuomonėje, koks rodėtės esąs prieš pradedant ginčą. Nes po truputį ir įvairiomis progomis prieisime prie pilno visko paaiškinimo, kas gali būti naudinga šiam tikslui; kas priklauso nuo daugelio principų ir priežasčių, nes, kaip viena klaida prisideda prie kitos, taip atidengtai tiesai seka kita. Dėl ketvirtojo argumento, sakėme, kad, nors yra tiek centrų, kiek yra individų, gaublių, sferų, pasaulių, dėl to neseka, kad kiekvieno dalys būtų nukreiptos į kitą centrą nei savąjį, nei kad toltų link kito apskritimo nei savo regiono. Taip šios žemės dalys nesižvalgo į kitą centrą ir neina vienytis su kitu gaubliu nei šis, kaip kad gyvūnų skysčiai ir dalys turi tėkmę ir atoslūgį savo individe, ir neturi priklausomybės kitam, skaičiumi atskirtam.
Dėl to, ką pateikiate kaip nepatogumą, t. y. kad centras, kuris sutampa rūšimi su kitu centru, bus labiau nutolęs nuo jo nei centras ir apskritimas, kurie yra natūraliai priešingi, ir todėl yra ir turi būti labiausiai nutolę; atsakau jums, pirma, kad priešingybės neturi būti labiausiai nutolusios, bet tiek, kad viena galėtų veikti kitą ir galėtų būti veikiama kitos: kaip matome esant išdėstytą saulę, artimą mums, palyginus su jos žemėmis, kurios yra aplink ją; atsižvelgiant į tai, kad gamtos tvarka atneša tai, jog viena priešingybė egzistuoja, gyvena ir maitinasi per kitą, kol viena yra veikiama, keičiama, nugalima ir virsta kita.
Be to, neseniai kalbėjome su Elpinu apie keturių elementų išsidėstymą, kurie visi suteka į kiekvieno gaublio sudėtį, kaip dalys, kurių viena yra įterpta į kitą ir viena sumaišyta su kita; ir jie nėra atskirti ir skirtingi, kaip turinys ir talpintojas, nes, visur kur yra sausuma, ten yra vanduo, oras ir ugnis, arba atvira, arba paslėpta; ir kad tas atskyrimas, kurį darome gaubliams, iš kurių vieni yra ugnys, kaip saulė, kiti vandenys, kaip mėnulis ir žemė, kyla ne iš to, kad jie susideda iš paprasto elemento, bet iš to, kad tas elementas vyrauja toje sudėtyje.
Be to, visiškai klaidinga, kad priešingybės būtų labiausiai nutolusios; nes visuose dalykuose jos natūraliai yra sujungtos ir suvienytos; ir visata, tiek pagal pagrindines dalis, tiek pagal kitas sekančias, laikosi ne kitaip, kaip tik per tokį sujungimą ir sąjungą; atsižvelgiant į tai, kad nėra žemės dalies, kuri neturėtų savyje glaudžiai suvienyto vandens, be kurio neturėtų tankio, atomų sąjungos ir tvirtumo. Be to, koks žemiškas kūnas yra toks tankus, kad neturėtų savo nejuntamų porų, kurių jei nebūtų, tokie kūnai nebūtų dalomi ir prasiskverbiami ugnies ar jos karščio, kuris juk yra juntamas dalykas, sklindantis iš tokios substancijos? Kur, taigi, yra dalis šio tavo šalto ir sauso kūno, kuri neturėtų šio kito tavo drėgno ir šilto kūno priedo? Argi ne natūralus, bet loginis yra šis elementų atskyrimas; ir jei saulė savo regione yra toli nuo žemės regiono, visgi nuo jos ne labiau nutolęs oras, sausuma ir vanduo nei nuo šio kūno: nes taip anas yra sudėtinis kūnas, kaip ir šis, nors iš keturių minėtų elementų kitas vyrauja aname, kitas šiame. Be to, jei norime, kad gamta atitiktų šią logiką, kuri nori maksimalaus atstumo privalomo priešingybėms, reikės, kad tarp tavo ugnies, kuri yra lengva, ir žemės, kuri yra sunki, būtų įsiterpęs tavo dangus, kuris nėra nei sunkus, nei lengvas. O jei visgi nori spaustis, sakydamas, kad turi omenyje šią tvarką vadinamuosiuose elementuose, reikės visgi, kad kitaip juos išdėstytum. Noriu pasakyti, kad vandeniui tenka būti centre ir sunkiausiojo vietoje, jei ugnis yra apskritime ir lengviausiojo vietoje elementariame regione; nes vanduo, kuris yra šaltas ir drėgnas, priešingas ugniai pagal abi kokybes, turi būti labiausiai nutolęs nuo šalto ir sauso elemento; o oras, kurį vadinate šiltu ir drėgnu, turėtų būti toliausiai nuo šaltos ir sausos žemės. Matote, taigi, koks nepastovus šis peripatetinis teiginys, ar jį nagrinėtumėte pagal gamtos tiesą, ar matuotumėte pagal pačius jų principus ir pamatus?
ALB. Matau tai, ir labai aiškiai.
FIL. Matote taip pat, kad nėra priešinga protui mūsų filosofija, kuri redukuoja į vieną principą ir nukreipia į vieną tikslą, ir padaro sutampančias kartu priešingybes, taip kad yra vienas subjektas, pirmas vienam ir kitam; iš kurio sutapimo manome, kad galiausiai dieviškai pasakyta ir apsvarstyta, jog priešingybės yra priešingybėse, dėl ko nėra sunku prieiti prie to, kad būtų žinoma, jog kiekvienas dalykas yra iš kiekvieno dalyko: ko negalėjo suprasti Aristotelis ir kiti sofistai.
ALB. Noriai jūsų klausau. Žinau, kad tiek daug dalykų ir tokių skirtingų išvadų negalima įrodyti kartu ir viena proga; bet iš to, kad atidengiate man kaip netinkamus dalykus, kuriuos laikiau būtinais, visuose kituose, kuriuos dėl tos pačios ir panašios priežasties laikau būtinais, tampu įtarus. Todėl su tyla ir dėmesiu ruošiuosi klausytis jūsų pamatų, principų ir kalbų.
ELP. Pamatysite, kad ne aukso amžius yra tas, kurį atnešė Aristotelis filosofijai. Kol kas tebūnie išspręstos jūsų pasiūlytos abejonės.
ALB. Aš nesu labai smalsus dėl tų kitų, nes trokštu suprasti tą principų doktriną, iš kurių šios ir kitos abejonės pagal jūsų filosofiją išsprendžiamos.
FIL. Apie tuos pakalbėsime vėliau. Dėl penktojo argumento turite pastebėti, kad, jei įsivaizduojame daugybę ir begalę pasaulių pagal tą sudėties prasmę, kurią esate įpratę įsivaizduoti jūs, tarytum – be sudėtinio iš keturių elementų, pagal paprastai nurodomą tvarką; ir aštuonių, devynių ar dešimties kitų dangų, padarytų iš kitos materijos ir skirtingos prigimties, kurie juos talpina, ir su greitu apskritiminiu judėjimu aplink juos sukasi; ir be tokio pasaulio taip sutvarkyto ir sferinio – mes suprantame kitus ir kitus panašiai sferinius ir lygiai taip pat judrius; tada mes turėtume duoti priežastį ir išgalvoti, kokiu būdu vienas būtų pratęstas ar susisiekiantis su kitu; tada eitume fantazuodami, kiek apskritimo taškų gali būti paliesti aplinkinių pasaulių apskritimo; tada pamatytumėte, kad, nors būtų daugiau horizontų aplink vieną pasaulį, jie visgi nebūtų vieno pasaulio, bet šis vienas turėtų tą santykį su šiuo viduriu, kurį turi kiekvienas su savuoju; nes ten turi įtaką, kur ir aplink kur sukasi ir verčiasi. Kaip, jei daugiau gyvūnų būtų suspausti kartu ir liestųsi vienas su kitu, dėl to nesektų, kad vieno nariai galėtų priklausyti kito nariams, taip kad vienam ir kiekvienam iš jų galėtų priklausyti daugiau galvų ar liemenių. Bet mes, ačiū dievams, esame laisvi nuo šios naštos ieškoti tokio pasiteisinimo; nes, vietoje tiek dangų ir tiek judančių greitų ir besipriešinančių, tiesių ir įstrižų, rytinių ir vakarinių, ant pasaulio ašies ir zodiako ašies, su tokia ir tokia, didele ir maža deklinacija, turime vieną dangų, vieną erdvę, per kurią ir ši žvaigždė, kurioje esame, ir visos kitos daro savo ratus ir eigą. Tai yra begaliniai pasauliai, t. y. nesuskaičiuojamos žvaigždės; tai yra begalinė erdvė, t. y. dangus, talpinantis ir pereinamas anų. Pašalinta fantazija apie bendrą visų sukimąsi aplink šį vidurį dėl to, kad pažįstame atvirą sukimąsi šio, kuris, besisukdamas aplink savo centrą, pasirodo aplinkinėms šviesoms per dvidešimt keturias valandas. Dėl ko tampa visiškai pašalintas tas nešančiųjų sferų talpinimas jų pritvirtintoms žvaigždėms aplink mūsų regioną; bet lieka priskirtas kiekvienai tik tas savas judėjimas, kurį vadiname epicikliniu, su jo skirtumais nuo kitų judančių žvaigždžių; kol ne kito judintojo, o savo sielos judinamos, taip kaip ši aplink savo centrą ir aplink ugnies elementą, ilgus amžius, jei ne amžinai, bėga.
Štai, taigi, kokie yra pasauliai ir koks yra dangus. Dangus yra toks, kokį matome aplink šį gaublį, kuris ne mažiau nei kiti yra švytinti ir puiki žvaigždė. Pasauliai yra tokie, kokie su šviesiu ir spindinčiu veidu mums rodosi atskirti, ir tam tikrais intervalais nutolę vieni nuo kitų; kur jokioje dalyje vienas nėra arčiau kito, nei gali būti mėnulis šiai žemei, šios žemės šiai saulei: tam, kad viena priešingybė nesunaikintų, bet maitintų kitą, ir vienas panašus netrukdytų, bet duotų erdvės kitam. Taip, priežastis po priežasties, matas po mato, laikai po laikų, šis šalčiausias gaublys, tai iš šios, tai iš anõs pusės, tai šiuo, tai anuo veidu šildosi prie saulės; ir su tam tikra kaita tai užleidžia, tai priverčia užleisti artimą žemę, kurią vadiname mėnuliu, darydamasi tai viena, tai kita arba labiau nutolusi nuo saulės, arba artesnė jai: dėl ko antichthon (priešingąja) žeme yra vadinama Timajo ir kitų pitagoriečių. O šie yra pasauliai, gyvenami ir puoselėjami visų savo gyvūnų, be to, kad jie patys yra patys pagrindiniai ir dieviškiausi visatos gyvūnai; ir kiekvienas iš jų yra ne mažiau sudėtas iš keturių elementų nei šis, kuriame esame mes; nors vienuose vyrauja viena aktyvi kokybė, kituose kita; dėl ko vieni yra juntami per vandenis, kiti juntami per ugnį. Be šių keturių elementų, kurie įeina į šių sudėtį, yra eterinis regionas, kaip sakėme, beribis, kuriame juda, gyvena ir veši viskas. Tai yra eteris, kuris talpina ir persmelkia kiekvieną daiktą; kuris, kiek jis yra sudėties viduje (kiek, sakau, tampa sudėtinio dalimi), paprastai vadinamas oru, koks yra šis garuojantis aplink vandenis ir žemės talpintojo viduje, uždarytas tarp aukščiausių kalnų, talpinantis tankius debesis ir audringus Austrus bei Akvilonus. O kiek jis yra grynas, ir netampa sudėtinio dalimi, bet vieta ir talpintoju, per kurį tas juda ir bėga, vadinamas tikruoju eteriu, kuris nuo bėgimo gauna pavadinimą. Šis, nors substancijoje yra tas pats su tuo, kuris yra judinamas žemės viduriuose, visgi nešioja kitą pavadinimą; kaip be to, oru vadinamas tas, kuris yra aplink mus; bet, kai tam tikru būdu tampa mūsų dalimi arba konkuruoja mūsų sudėtyje, randamas plaučiuose, arterijose ir kitose ertmėse bei porose, vadinamas dvasia. Tas pats aplink šaltą kūną sutirštėja į garus, o aplink labai karštą žvaigždę yra išretinamas, kaip liepsna; kuri nėra juntama, jei neprisijungusi prie tankaus kūno, kuris užsidega nuo intensyvaus jos karščio. Taip kad eteris, kiek tai liečia jį ir jo prigimtį, nepažįsta nustatytos kokybės, bet visas gaunamas iš artimų kūnų priima, ir tas pačias su savo judėjimu per horizonto ilgį tų aktyvių principų veiksmingumu perneša. Štai jums parodyta, kokie yra pasauliai ir koks yra dangus; todėl ne tik galėsi būti išsprendęs dabartinę abejonę, bet ir begalę kitų; ir dėl to turėti pradžią daugeliui tikrų fizikinių išvadų. Ir jei iki šiol atrodys koks nors teiginys numanytas ir neįrodytas, tą šiuo metu palieku jūsų nuovokai; kuri, jei yra be sutrikimo, prieš ateinant jį atidengti kaip visišką tiesą, laikys jį daug labiau tikėtinu nei priešingą.
ALB. Sakyk man, Teofili, aš tavęs klausau.
FIL. Taip išsprendėme ir šeštąjį argumentą, kuris, dėl pasaulių lietimosi taške, klausia, ką galima rasti tose trikampėse erdvėse, kas nebūtų nei dangaus, nei elementų prigimties. Nes mes turime vieną dangų, kuriame savo erdves, regionus ir tinkamus atstumus turi pasauliai; ir kuris pasklinda visur, persmelkia viską ir yra talpintojas, susisiekiantis ir ištisinis su viskuo, ir nepalieka jokio vakuumo; nebent tą patį, kaip vietą ir padėtį, kurioje viskas juda, ir erdvę, kurioje viskas bėga, tau patiktų vadinti vakuumu, kaip daugelis vadino; arba pirmuoju subjektu, kuris suprantamas jame vakuumas, kad jokia dalimi neturėtų vietos, jei tau patiktų privatyviai ir logiškai jį iškelti kaip dalyką, atskirtą protu, o ne prigimtimi ir egzistavimu, nuo esinio ir kūno. Taip kad niekas nesuvokiama esant, kas nebūtų vietoje arba baigtinėje, arba begalinėje, arba kūniškai, arba nekūniškai, arba pagal visumą, arba pagal dalis; kuri vieta galiausiai būtų ne kas kita kaip erdvė; kuri erdvė būtų ne kas kita kaip vakuumas, kurį, jei norime suprasti kaip dalyką išliekantį, sakome esant eteriniu lauku, kuris talpina pasaulius; jei norime suvokti kaip dalyką sudarantį, sakome esant erdve, kurioje yra eterinis laukas ir pasauliai, ir kurio negalima suprasti esant kitame. Štai kaip neturime būtinybės išgalvoti naujų elementų ir pasaulių priešingai tiems, kurie dėl menkiausios progos pradėjo vardinti nešančias sferas, dieviškas materijas, retesnes ir tankesnes dangaus prigimties dalis, kvintesencijas ir kitas fantazijas bei vardus, neturinčius jokio subjekto ir tiesos.
Septintam argumentui sakome, kad visata yra viena begalinė, kaip tęstinumas ir sudėtis iš eterinių regionų ir pasaulių; kad pasauliai yra begaliniai, kurie skirtinguose jos regionuose dėl tos pačios priežasties turi būti suprantami ir būti, kaip šis, kuriame gyvename mes, šią erdvę ir regioną supranta ir yra: kaip artimiausiomis dienomis kalbėjau su Elpinu, pritardamas ir patvirtindamas tai, ką sakė Demokritas, Epikūras ir daugelis kitų, kurie atviresnėmis akimis kontempliavo gamtą ir nebuvo kurti įkyriems jos balsams.
Todėl liaukis, vien naujumo išgąsdintas,
Išmesti iš sielos protą: bet verčiau aštriu
Sprendimu pasverk, ir jei tau atrodo tiesa,
Pasiduok; o jei klaidinga, ruoškis priešintis.
Nes protas klausia, kadangi visuma vietos yra
Begalinė lauke, už šių pasaulio sienų;
Kas gi ten toliau, kur žvilgsniu siekti nori protas,
Ir kur dvasios polėkis laisvas pats nuskrenda.
Pirmiausia mums į visas puses visur,
Ir iš abiejų šonų, apačioje ir viršuje per viską,
Nėra galo, kaip mokiau, ir pats daiktas savaime
Šaukia, ir šviečia gelmės prigimtis.
Šaukia prieš aštuntą argumentą, kuris nori, kad gamta sustotų ties trumpumu; nes, nors tai patiriame kiekviename iš didelių ir mažų pasaulių, visgi to nematyti visuose; nes mūsų juslės akis, nematydama galo, yra nugalėta beribės erdvės, kuri prisistato; ir tampa sutrikusi ir įveikta žvaigždžių skaičiaus, kuris vis toliau ir toliau dauginasi; taip kad palieka juslę neapibrėžtą ir verčia protą vis pridėti erdvę prie erdvės, regioną prie regiono, pasaulį prie pasaulio.
Jokiu būdu negalima manyti esant tikėtina,
Kai visur aplinkui erdvė plyti begalinė,
Ir sėklos nesuskaičiuojamu skaičiumi, visumos gelmė
Įvairiausiais būdais skraido amžino judesio pagautos,
Kad sukurtas tik šis vienas žemės rutulys ir dangus.
Todėl vėl ir vėl būtina pripažinti,
Kad yra kitų materijos sambūrių kitur:
Tokių kaip šis, kurį godžiu glėbiu laiko eteris.
Murma prieš devintą argumentą, kuris daro prielaidą ir neįrodo, kad begalinei aktyviai galiai neatsako begalinė pasyvi galia ir negali būti subjektu begalinė materija ir tapti lauku begalinė erdvė; ir dėl to negalima proporcingai priderinti akto ir veiksmo prie agento, ir agentas negali komunikuoti viso akto, be to, kad visas aktas galėtų būti komunikuotas (negalima įsivaizduoti atviresnio prieštaravimo nei šis). Taigi gana gerai pasakyta:
Be to, kai materijos paruošta daug,
Kai vieta yra čia pat, ir nei daiktas, nei priežastis nedelsia
Jokia, dalykai turi būti neabejotinai vykdomi ir daromi.
Dabar, jei sėklų yra tokia gausa, kokios
Suskaičiuoti negalėtų visas gyvųjų amžius,
Ir jėga bei prigimtis išlieka ta pati, kuri daiktų sėklas
Gali mesti į bet kurias vietas, panašiu būdu
Kaip ir čia sumestos: būtina pripažinti
Esant kitus žemių rutulius kitose dalyse,
Ir įvairias žmonių gimines, ir žvėrių amžius.
Sakome kitam argumentui, kad nereikia šio gero, pilietinio ir tokio skirtingų pasaulių bendravimo, labiau nei kad visi žmonės būtų vienas žmogus, visi gyvūnai būtų vienas gyvūnas. Palieku tai, kad iš patirties matome, jog šio pasaulio gyvūnų labui yra geriau, kad gamta per jūras ir kalnus atskyrė gimines; kurioms per žmogiškąjį meną atsiradus bendravimui, dėl to joms nepridėta nieko gero daugiau nei atimta, turint omenyje, kad per komunikaciją greičiau padvigubėja ydos, nei gali padidėti dorybės. Todėl gerai dejuoja Tragikas:
Gerai atskirto pasaulio sutartis
Sutraukė į vieną Tesalijos pušis
Ir liepė jūrai kęsti smūgius,
Ir mūsų baimės dalimi tapti
Atskirtai jūrai.
Į dešimtą atsakoma kaip į penktą; nes taip kiekvienas iš pasaulių eteriniame lauke gauna savo erdvę, kad vienas kito neliečia ar nestumdo; bet bėga ir yra išsidėstę tokiu atstumu, dėl kurio viena priešingybė nėra sunaikinama, bet kurstoma kitos.
Į vienuoliktą, kuris nori, kad gamta, padauginta per materijos atskyrimą ir padalijimą, neįeitų į tokį aktą kitaip nei per generacijos būdą, kai vienas individas kaip tėvas sukuria kitą kaip sūnų; sakome, kad tai nėra visuotinai tiesa, nes iš vienos masės dėl saulės veikimo sukuriama daug ir skirtingų indų, įvairių formų ir nesuskaičiuojamų figūrų. Palieku tai, kad, jei vyktų kokio nors pasaulio žūtis ir atsinaujinimas, gyvūnų, tiek tobulų, tiek netobulų, sukūrimas be generacijos akto pradžioje būtų įvykdytas gamtos jėgos ir dorybės.
Į dvyliktą ir paskutinį, kuris iš to, kad šis ar kitas pasaulis yra tobulas, nori, kad nereikėtų kitų pasaulių, sakau, kad tikrai jų nereikia to pasaulio tobulumui ir egzistavimui; bet pačios visatos egzistavimui ir tobulumui būtina, kad jų būtų begalybė. Iš šio ar anų tobulumo taigi neseka, kad anie ar šis būtų mažiau tobuli: nes taip šis, kaip anie, ir anie, kaip šis, susideda iš savo dalių, ir yra, per savo narius, pilni.
ALB. Nebus, o Filotejau, minios balsas, vulgariųjų pasipiktinimas, kvailių murmėjimas, tokių satrapų panieka, neišmanėlių kvailystė, puskvailių paikas elgesys, melagių informacija, piktavalių skundai ir pavyduolių šmeižtas, kurie iš manęs atimtų tavo kilnų reginį ir sulaikytų mane nuo tavo dieviško pokalbio. Tęsk, mano Filotejau, tęsk; nenuleisk dvasios ir nesitrauk atgal dėl to, kad daugybe mašinų ir klastų didelis ir sunkus kvailo nežinojimo senatas grasina ir bando sugriauti tavo dievišką įmonę ir aukštą darbą. Ir būk tikras, kad galiausiai visi pamatys tai, ką aš matau; ir supras, kad taip kiekvienam yra lengva tave girti, kaip visiems yra sunku tave mokyti. Visi, jei nėra visiškai sugedę, taip iš geros sąžinės parneš palankų nuosprendį apie tave, kaip iš naminio sielos mokymo kiekvienas galiausiai yra pamokomas; nes proto gėrybių ne iš kitur, kaip tik iš paties mūsų proto parnešame. Ir kadangi visų sielose yra tam tikras natūralus šventumas, kuris, sėdėdamas aukštame intelekto tribunole, vykdo gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos teismą, nutiks taip, kad iš pačių kiekvieno minčių tavo byloje bus pažadinti ištikimiausi ir visiški liudytojai bei gynėjai. Tokiu būdu, jei nepasidarys tavo draugais, bet norės tingiai drumsto nežinojimo ir patvirtintų sofistų gynyboje išlikti užsispyrę tavo priešininkai, pajus savyje budelį ir kankintoją, tavo keršytoją; kuris, kuo labiau jį slėps gilioje mintyje, tuo labiau juos kankins. Taip pragaro kirminas, paimtas iš šiurkščių Eumenidžių plaukų, matydamas žlugusį savo kėslą prieš tave, piktas atsigręš į savo nedoro autoriaus ranką ar krūtinę ir suteiks jam tokią mirtį, kokią gali tas, kas skleidžia Stikso nuodus, ten, kur tokios gyvatės aštrūs dantys įkando.
Tęsk leisti mums pažinti, kas iš tikrųjų yra dangus, kas iš tikrųjų yra planetos ir visos žvaigždės; kaip yra atskirti vieni nuo kitų begaliniai pasauliai; kaip nėra neįmanoma, bet būtina begalinė erdvė; kaip tinka toks begalinis efektas begalinei priežasčiai; kokia yra tikroji visko substancija, materija, aktas ir veikėjas; kaip iš tų pačių principų ir elementų kiekvienas juntamas ir sudėtinis daiktas yra formuojamas. Įrodyk begalinės visatos pažinimą. Suplėšyk įgaubtus ir išgaubtus paviršius, kurie riboja viduje ir išorėje tiek elementų ir dangų. Padaryk mums juokingas nešančias sferas ir fiksuotas žvaigždes. Sulaužyk ir numesk ant žemės su griausmu ir gyvų priežasčių sūkuriu šias aklo vulgaraus tikėjimo laikomas deimantines pirmojo judintojo ir paskutinio išgaubtumo sienas. Teištirpsta buvimas vieninteliu ir tikruoju centru šiai žemei. Pašalink tą negarbingą tikėjimą penktąja kvintesencija. Suteik mums mokslą apie lygią šios mūsų žvaigždės ir pasaulio sudėtį su ta visų kitų žvaigždžių ir pasaulių, kuriuos galime matyti. Tegul maitina ir maitina lygiai taip pat su savo sekomis ir tvarkomis kiekvienas iš begalinių didelių ir erdvių pasaulių kitus begalinius mažesnius. Panaikink išorinius judintojus kartu su šių dangų ribomis. Atverk mums duris, pro kurias pamatytume šios žvaigždės abejingumą (vienodumą) su kitomis. Parodyk kitų pasaulių konsistenciją eteryje, tokią pačią kaip šio. Padaryk aiškų visų judėjimą kylantį iš vidinės sielos, kad su tokios kontempliacijos šviesa saugesniais žingsniais eitume prie gamtos pažinimo.
FIL. Ką reiškia, o Elpinai, kad daktaras Burkijus nei taip greitai, nei niekada negalėjo mums pritarti?
ELP. Tai būdinga neužmigusiam protui iš mažai pamatymo ir išgirdimo galėti apsvarstyti ir suprasti daug.
ALB. Nors iki šiol man nebuvo duota pamatyti viso šviesios planetos kūno, visgi galiu įžvelgti iš spindulių, kuriuos ji skleidžia pro siauras uždarytų mano intelekto langų angas, kad tai nėra dirbtinio ir sofistinio žibinto spindesys, ne mėnulio ar kitos mažesnės žvaigždės. Todėl didesniam suvokimui ateityje ruošiuosi.
FIL. Labai malonus bus jūsų bendravimas.
ELP. O dabar eime vakarieniauti.
PENKIŲ DIALOGŲ APIE BEGALYBĘ, VISATĄ IR PASAULIUS PABAIGA.