Kristoferis Hičensas (Christopher Hitchens) gimė 1949 metų balandžio 13 dieną Portsmute, Anglijoje. Lietuviškai dažniausiai rašoma Kristoferis Hičensas, o pavardė tariama maždaug „Hičinz“. Tėvas – karinio laivyno karininkas, konservatyvus torių šalininkas, motina – žydė, kuri vėliau nusižudė su meilužiu. Augo internatinėje mokykloje, Oksforde studijavo filosofiją, politiką ir ekonomiką. Jaunystėje buvo trockistas, rašė kairiuosiems žurnalams, protestavo prieš Vietnamo karą. Vėliau persikėlė į JAV, tapo amerikiečiu ir ėmė rašyti Vanity Fair, The Nation, Slate – tapo vienas įtakingiausių publicistų.
Hičensas niekada nebuvo religingas, bet tikrasis jo „ateistinis kryžiaus žygis“ prasidėjo po 2001 metų rugsėjo 11-osios. Sakė: „Religija apnuodija viską“. Keliavo po pasaulį, debatavo su Tony Blairu, rabinais, islamistais. Buvo vienas iš „keturių naujųjų ateizmo raitelių“ kartu su Dawkinsu, Harrisu ir Dennettu. Kritikavo ne tik religiją, bet ir Motiną Teresę (vadino „fanatike ir sukče“), Clintoną, Kissingerį, net buvusius draugus kairėje po to, kai palaikė Iraką karą. Rūkė kaip kaminkretė, gėrė kaip jūreivis – sakydavo, kad alkoholis jam „penktas maisto produktas“. 2010 metais diagnozuotas stemplės vėžys, mirė 2011 metų gruodžio 15 dieną, sulaukęs 62 metų. Iki paskutinės dienos rašė, davė interviu ir atsisakė atsiversti – net kai kurie kunigai siūlėsi „išgelbėti jo sielą“.
Svarbiausi kūriniai
- „Dievas nėra didis“ (God Is Not Great: How Religion Poisons Everything, 2007) – pagrindinis smūgis. Knyga tapo bestseleriu (milijonai egzempliorių), parašyta po 9/11. Teigia, kad visos religijos – krikščionybė, islamas, judaizmas – yra žmogaus išradimas, kuris skatina smurtą, neišmanymą ir priespaudą. Skyriai apie vaikų luošinimą religiniu auklėjimu, Motinos Teresės kritiką ir kodėl kiauliena draudžiama.
Vienas aštrižiausių skyrių knygoje „Dievas nėra didis“ skirtas būtent kiaulienos draudimui judaizme ir islame. Hičensas juokiasi iš to, kaip šventraščiai (Levitas, Koranas) skelbia kiaulę „nešvaria“, nors realiai kiaulės niekuo bjauresnės už karves ar avis – jos protingos, švarios savo aplinkoje ir valgo tą patį, ką mes duodame. Jo argumentas paprastas: draudimas kilo ne iš Dievo apsireiškimo, o iš praktinių priežasčių senovės Artimuosiuose Rytuose – kiaulės blogai pakelia karštį, greitai užsikrečia trichinelėmis, jei blogai išvirta, ir reikalauja šešėlio bei vandens, kurio dykumoje mažai. Vietoj to, kad pasakyti „nevalgykite, nes gali apsinuodyti“, religiniai vadai pavertė tai amžinu Dievo įsakymu su bausme pragaru. Hičensas vadina tai klasikiniu pavyzdžiu, kaip primityvios higienos taisyklės tapo totalitarinėmis dogmomis, kurios iki šiol skiria žmones ir kursto neapykantą – juk musulmonas negali valgyti su žydu prie vieno stalo. Jam tai absurdas: jei Dievas tikrai norėjo apsaugoti nuo ligų, galėjo tiesiog pasakyti „virkite gerai mėsą“, o ne uždrausti visam laikui. - „Motiną Teresę pragare“ (The Missionary Position: Mother Teresa in Theory and Practice, 1995) – trumpa, bet skandalinga knyga. Hičensas apkaltino Teresę, kad ji garbino kančią, o ne gydė, priiminėjo pinigus iš diktatorių (pvz., Duvalier iš Haito) ir buvo Vatikano PR mašinos dalis.
- „Hič-22“ (Hitch-22, 2010) – autobiografija. Apie trockistinę jaunystę, draugystę su Martinu Amisu, Salmanu Rushdie (kurį gynė po fatvos), motinos savižudybę ir kodėl palaikė Bušą Irake.
- „Laiškai jaunam kontraversininkui“ (Letters to a Young Contrarian, 2001) – trumpas vadovas, kaip gyventi maištaujant prieš autoritetus. Parašyta kaip laiškai studentams.
- „Argumentai“ (Arguably, 2011) – paskutinis rinkinys, šimtai esė apie viską: nuo Oralinio sekso gynimo iki Jeffersono Korano.
Hičensas oralinį seksą gynė ne tik knygoje, bet ir viešuose debatuose bei straipsniuose – ypač po Clintono-Monicos Lewinsky skandalo, kai JAV kongresas puolė prezidentą už „ne seksą“. Jis parašė garsų esė „As Nature Made Him: The Case for Oral Sex“ (vėliau įtraukta į rinkinius), kuriame vadina oralinį seksą natūraliausiu ir humaniškiausiu dalyku. Argumentai: jis egzistavo visose kultūrose, net primityviose (piešiniai urvuose, senovės graikų vazos), nesuteikia nėštumo rizikos, todėl idealus kontracepcijos būdas dar prieš tabletes. Religijos (ypač krikščionybė ir islamas) jį niekina, nes jis skirtas tik malonumui, o ne dauginimuisi – vadinasi, griauna visą jų „seksas = tik vaikams“ ideologiją. Hičensas juokiasi iš šventikų, kurie moko, kad net sutuoktinių oralinis seksas „prieš gamtą“, kai patys slepia pedofiliją. Jam tai veidmainystė iki kaulų smegenų: jei Dievas davė mums liežuvį ir lytinius organus, kurie puikiai tinka vienas kitam, tai draudimas yra žmogaus, o ne Dievo išradimas. Jis net ironizuoja: jei oralinis seksas nuodėmė, tai kodėl Dievas nepadarė burnos ir genitalijų nesuderinamų kaip dėlionės detales?