Bulė Vox in excelso (1312 m.) panaikino Tamplierių ordiną.
- Oficialiai uždraudė Tamplierių ordiną.
Popiežius Klemensas V, spaudžiamas Prancūzijos karaliaus Pilypo IV ir po ilgų inkvizicinių tyrimų, paskelbė, kad Tamplierių ordinas, kuris kadaise buvo garbingas ir gynė Šventąją Žemę, „pamiršo savo pašaukimą“ ir smarkiai nusikalto. Buvo iškelti kaltinimai erezija, stabmeldyste, sodomija, Kristaus neigimu. - Anuliavo ordino privilegijas ir turtus.
Visos Tamplierių teisės, privilegijos ir turtas buvo panaikinti. Dauguma turto perduota kitam kariniam ordinui – Hospitilerių ordinui (Šv. Jono ordinas), bet dalį turtų kai kur pasiėmė pasaulietiniai valdovai (ypač Prancūzijoje). - Ne tiesiogiai pasmerkė brolius, o patį ordiną.
Įdomu tai, kad popiežius ne nuteisė kiekvieno Tamplierių brolio asmeniškai, bet paskelbė, jog dėl daugelio skandalų ir blogos reputacijos ordinas nebegali toliau egzistuoti. Tai buvo diplomatiškas būdas uždaryti ordiną neapkaltinant kiekvieno nario erezija. - Teisinis pagrindas – Bažnyčios ir visuomenės ramybė.
Bulėje pabrėžta, kad nors ordinas kadaise buvo vertingas, dabar dėl skandalų tapo visuomenės ir tikėjimo sabotažo priežastimi. Todėl, siekiant „viešosios gerovės“, būtina jį uždrausti.
Tamplieriai – tai Krikščionių karinis vienuolynas, įkurtas apie 1119 m. Jeruzalėje, siekiant ginti piligrimus ir Šventąją Žemę. Jie greitai tapo galingiausiu ir turtingiausiu riterių ordinu, valdė tvirtoves, didelius žemės plotus ir finansinius išteklius visoje Europoje. Po kryžiaus žygių pralaimėjimų jų karinė reikšmė sumažėjo, bet finansinė galia augo. Tai sukėlė pavydą ir baimę valdovams, ypač Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajai, kuris buvo įsiskolinęs ordinui. 1307 m. Pilypas pradėjo kaltinti Tamplierius erezija, stabmeldyste, sodomija ir kitomis sunkiomis nuodėmėmis. Daugelis ordinų brolių, kankinimų metu, pripažino kaltę. Popiežius Klemensas V, spaudžiamas Pilypo ir visuomenės skandalų, 1312 m. bula Vox in excelso panaikino ordiną, o dauguma jo narių buvo nubausti, o didysis magistras Žakas de Molė 1314 m. sudegintas ant laužo.
Vox in excelso (1312 m.) – popiežius Klemensas V
liet. Balsas iš aukštybių
Romos kurijos bulės ir potvarkiai dėl Tamplierių ordino ir Šventosios Žemės reikalų
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, amžinam atminimui. Balsas buvo girdimas iš aukštybių, raudos ir karčios verkimo balsas, nes ateina laikas, iš tikrųjų jau atėjo, kai Viešpats skųsis per savo pranašą: Šis namas sukėlė mano pyktį ir rūstybę, todėl pašalinsiu jį iš savo akiračio dėl jo sūnų nedorybių, nes jie išprovokavo mane į pyktį, atsukę man nugaras, o ne veidus, ir pastatę savo stabus namuose, kuriuose mano vardas šaukiamas, kad juos suterštų. Jie pastatė Baalo aukštumas, kad pašvęstų savo sūnus stabams ir demonams. Jie giliai nusidėjo, kaip Gibėjos dienomis. Kai sužinojau apie tokius siaubingus darbus, išsigandau dėl tokio liūdnai pagarsėjusio skandalo – kas kada girdėjo apie tokią gėdą? kas matė ką panašaus? – parpuoliau išgirdęs, buvau sukrėstas tai matydamas, mano širdis tapo karti, ir tamsa mane apgaubė. Klausyk, tautos balsas iš miesto! balsas iš šventovės! Viešpaties balsas, atlyginantis savo priešams. Pranašas priverstas šaukti: Duok jiems, Viešpatie, nevaisingą įsčią ir sausas krūtis. Jų bevertiškumas buvo atskleistas dėl jų piktybės. Išmesk juos iš savo namų, ir tegu jų šaknys išdžiūsta; tegu jie neduoda vaisių, ir tegu šie namai nebebūna kartumo kliūtimi ar žeidžiančiu erškėčiu.
Nemenka šių namų ištvirkimas, aukojant savo sūnus, atiduodant juos ir pašvenčiant demonams, o ne Dievui, dievams, kurių jie nepažinojo. Todėl šie namai bus apleisti ir negarbingi, prakeikti ir negyvenami, sumaištyje ir sulyginti su dulkėmis, žemi, apleisti, neprieinami, paniekinti Viešpaties pykčio, kurį jie paniekino; tegu jie nebūna gyvenami, bet paversti dykuma. Tegul visi stebisi jais ir švilpia dėl visų jų žaizdų. Nes Viešpats pasirinko tautą ne dėl vietos, o vietą dėl tautos. Todėl pati šventovės vieta buvo priversta dalytis tautos bausme, kaip Viešpats atvirai paskelbė Saliamonui, kai šis statė jam šventovę, Saliamonui, kuris buvo pilnas išminties kaip upė: Bet jei tavo sūnūs nusigręš nuo manęs, nesekdami manęs ir negerbdami manęs, o eidami paskui svetimus dievus ir juos garbindami, tada aš juos iškirsiu iš savo akiračio ir išvysiu iš žemės, kurią jiems daviau; ir šventovę, kurią pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš savo akiračio, ir ji taps patarle ir pašaipa tarp visų tautų. Kiekvienas, praeinantis pro ją, bus nustebęs ir švilps, ir sakys: „Kodėl Viešpats taip padarė šiai šventovei ir šiems namams?“ Ir jie atsakys: „Nes jie apleido Viešpatį, savo Dievą, kuris juos nupirko ir išpirko, ir sekė Baalu bei kitais dievais, garbindami ir tarnaudami jiems. Todėl Viešpats užtraukė jiems visą šį blogį.“
Iš tikrųjų prieš kurį laiką, apie mūsų išrinkimo vyriausiuoju pontifiku laiką, prieš mums atvykstant į Lioną karūnavimui, ir vėliau, tiek ten, tiek kitur, mes gavome slaptų pranešimų prieš Jeruzalės Tamplierių ordino magistrą, preceptorius ir kitus brolius, taip pat prieš patį ordiną. Šie vyrai buvo paskirti užjūrio žemėse ginti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paveldo, ir kaip ypatingi katalikų tikėjimo kariai bei išskirtiniai Šventosios Žemės gynėjai, atrodė, nešantys pagrindinę šios Šventosios Žemės naštą. Dėl šios priežasties šventoji Romos bažnyčia pagerbė šiuos brolius ir ordiną savo ypatinga parama, apginklavo juos kryžiaus ženklu prieš Kristaus priešus, skyrė jiems aukščiausius pagarbos ženklus ir sustiprino įvairiomis išimtimis ir privilegijomis; jie įvairiais būdais patyrė jos pagalbą ir visų tikinčiųjų krikščionių paramą su pakartotinėmis turto dovanomis. Todėl prieš patį Viešpatį Jėzų Kristų jie nusikalto įžūlios apostazės nuodėme, bjauriu stabmeldystės ydu, mirtinu sodomitų nusikaltimu ir įvairiomis erezijomis. Vis dėlto nebuvo galima tikėtis ir neatrodė įtikėtina, kad tokie pamaldūs vyrai, kurie dažnai išsiskyrė kraujo praliejimu už Kristų ir buvo matomi pakartotinai statantys savo asmens pavojun dėl mirties, kurie dar dažniau rodė didelius savo pamaldumo ženklus tiek dieviškose apeigose, tiek pasninkaudami ir kitose apeigose, būtų taip užmiršę savo išganymą, kad padarytų tokius nusikaltimus. Be to, ordinas turėjo gerą ir šventą pradžią; jis pelnė apaštališkojo sosto pritarimą. Taisyklė, kuri yra šventa, protinga ir teisinga, turėjo pelnytą šio sosto sankciją. Dėl visų šių priežasčių mes nenorėjome klausytis užuominų ir kaltinimų prieš Tamplierius; mus mokė mūsų Viešpaties pavyzdys ir kanoninių raštų žodžiai.
Tada įsikišo mūsų brangus sūnus Kristuje, Filipas, šlovingasis Prancūzijos karalius. Jam buvo pranešta apie tuos pačius nusikaltimus. Jo nejautė godumas. Jis neturėjo ketinimų pasisavinti ar užvaldyti nieko iš Tamplierių turto; veikiau savo karalystėje jis atsisakė tokių pretenzijų ir vėliau visiškai atleido savo ranką nuo jų gėrybių. Jis degė uolumu už ortodoksų tikėjimą, sekdamas gerai pažymėtais savo protėvių pėdsakais. Jis surinko tiek informacijos, kiek teisėtai galėjo. Tada, siekdamas mums suteikti daugiau šviesos šiuo klausimu, jis atsiuntė mums daug vertingos informacijos per savo pasiuntinius ir laiškus. Skandalas prieš pačius Tamplierius ir jų ordiną dėl jau minėtų nusikaltimų išaugo. Net vienas iš riterių, kilmingo kraujo žmogus ir turintis nemažą reputaciją ordine, slaptai prisiekęs mūsų akivaizdoje liudijo, kad per jo priėmimą riteris, kuris jį priėmė, pasiūlė jam išsižadėti Kristaus, ką jis ir padarė, tam tikrų kitų Tamplierių ordino riterių akivaizdoje, be to, jis nusispjovė ant kryžiaus, kurį jam ištiesė šis jį priėmęs riteris. Jis taip pat sakė, kad matė didįjį magistrą, kuris vis dar gyvas, priimant tam tikrą riterį ordino kapituloje, vykusioje užjūryje. Priėmimas vyko taip pat, būtent su Kristaus išsižadėjimu ir spjaudymu ant kryžiaus, dalyvaujant apie dviem šimtams ordino brolių. Liudytojas taip pat patvirtino girdėjęs, kad tai buvo įprastas naujų narių priėmimo būdas: to, kuris priima profesiją, ar jo įgaliotinio pasiūlymu, profesiją duodantis asmuo išsižadėdavo Jėzaus Kristaus ir, piktnaudžiaudamas nukryžiuotu Kristumi, nusispjaudavo ant jam ištiesto kryžiaus, ir abu atlikdavo kitus neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius krikščioniškajai moralei, kaip pats liudytojas tada prisipažino mūsų akivaizdoje.
Mūsų pareiga, pagal mūsų pareigas, buvo atkreipti dėmesį į tokių sunkių ir pakartotinių kaltinimų triukšmą. Kai galiausiai pasigirdo visuotinis šauksmas su triukšmingais minėto karaliaus ir Prancūzijos karalystės kunigaikščių, grafų, baronų, kitų didikų, dvasininkų ir liaudies pasmerkimais, pasiekusiais mus tiek tiesiogiai, tiek per agentus ir pareigūnus, išgirdome liūdną istoriją: kad magistras, preceptoriai ir kiti ordino broliai, taip pat pats ordinas, buvo įsitraukę į šiuos ir kitus nusikaltimus. Tai atrodė įrodyta daugybe magistro, Prancūzijos vizitatoriaus ir daugelio preceptorių bei ordino brolių prisipažinimų, paliudijimų ir parodymų, daugelio prelatų ir erezijos inkvizitoriaus akivaizdoje. Šie parodymai buvo duoti Prancūzijos karalystėje su mūsų leidimu, surašyti kaip vieši dokumentai ir parodyti mums ir mūsų broliams. Be to, gandas ir triukšmas taip sustiprėjo, kad priešiškumas tiek pačiam ordinui, tiek atskiriems jo nariams negalėjo būti ignoruojamas be didelio skandalo ar toleruojamas be neišvengiamo pavojaus tikėjimui. Kadangi mes, nors ir nevertas, žemėje atstovaujame Kristui, manėme, kad, sekdami Jo pėdomis, turime atlikti tyrimą. Pakvietėme į savo akivaizdą daugelį preceptorių, kunigų, riterių ir kitų ordino brolių, kurie buvo ne mažos reputacijos. Jie prisiekė, buvo karštai raginami Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu; mes reikalavome, remdamiesi šventu paklusnumu, iškviesdami dieviškąjį teismą su amžino prakeiksmo grėsme, kad jie sakytų gryną ir paprastą tiesą. Mes nurodėme, kad jie dabar yra saugioje ir tinkamoje vietoje, kur jiems nėra ko bijoti, nepaisant jų anksčiau prieš kitus padarytų prisipažinimų. Mes norėjome, kad tie prisipažinimai jiems nepakenktų. Tokiu būdu mes atlikome apklausą ir ištyrėme net septyniasdešimt du, dalyvaujant daugeliui mūsų brolių, kurie atidžiai stebėjo procesą. Mes liepėme prisipažinimus užrašyti notarui ir įrašyti kaip autentiškus dokumentus mūsų ir mūsų brolių akivaizdoje. Po kelių dienų mes liepėme šiuos prisipažinimus perskaityti konsistorijoje, dalyvaujant susijusiems riteriams. Kiekvienam buvo perskaityta versija jo kalba; jie laikėsi savo prisipažinimų, aiškiai ir savo noru juos patvirtindami, kaip buvo perskaityta.
Po to, ketindami asmeniškai ištirti reikalą su didžiuoju magistru, Prancūzijos vizitatoriumi ir pagrindiniais ordino preceptoriais, mes įsakėme, kad didysis magistras, Prancūzijos vizitatorius ir Užjūrio, Normandijos, Akvitanijos ir Puatu vyriausieji preceptoriai būtų pristatyti mums, kol buvome Puatjė. Tačiau kai kurie iš jų tuo metu buvo sergantys, negalėjo joti arkliais ir nepatogiai galėjo būti atgabenti į mūsų akivaizdą. Mes norėjome sužinoti visą tiesą ir ar jų prisipažinimai bei parodymai, kurie, kaip teigiama, buvo padaryti erezijos inkvizitoriaus akivaizdoje Prancūzijos karalystėje, paliudyti tam tikrų viešųjų notarų ir daugelio kitų gerų žmonių, ir kurie buvo viešai pateikti ir parodyti mums bei mūsų broliams inkvizitoriaus, buvo teisingi. Mes įgaliojome ir įsakėme mūsų mylimiems sūnums Berengarui, kardinolui, tuo metu turinčiam Nereuso ir Achileuso titulą, dabar Fraskačio vyskupui, Steponui, kardinolui kunigui su švento Kirijako prie Termų titulu, ir Landulfui, kardinolui diakonui su švento Angelo titulu, kurių išmintimi, patirtimi ir ištikimybe mes visiškai pasitikime, kruopščiai ištirti su didžiuoju magistru, vizitatoriumi ir preceptoriais kaltinimų jiems ir atskiriems ordino nariams bei pačiam ordinui tiesą. Jei būtų įrodymų, jie turėjo būti mums pateikti; prisipažinimai ir parodymai turėjo būti užrašyti viešojo notaro ir pateikti mums. Kardinolai turėjo suteikti atleidimą nuo ekskomunikos bausmės, pagal Bažnyčios formą, magistrui, vizitatoriui ir preceptoriams – bausmės, kurią jie užsitraukė, jei kaltinimai buvo teisingi – su sąlyga, kad kaltinamieji nuolankiai ir pamaldžiai prašytų atleidimo, kaip jie turėjo daryti.
Kardinolai asmeniškai aplankė didįjį magistrą, vizitatorių ir preceptorius ir paaiškino jų vizito priežastį. Kadangi šie vyrai ir kiti Tamplieriai, gyvenantys Prancūzijos karalystėje, buvo perduoti mums, kad jie laisvai ir be jokios baimės atvirai atskleistų tiesą kardinolams, kardinolai mūsų apaštališkuoju autoritetu įpareigojo juos atlikti šią tiesos sakymo pareigą. Didysis magistras, vizitatorius ir Normandijos, Užjūrio, Akvitanijos bei Puatu preceptoriai, trijų kardinolų, keturių notarų ir daugelio kitų geros reputacijos vyrų akivaizdoje, prisiekė ant šventųjų evangelijų, kad sakys tiesą, aiškiai ir išsamiai. Jie davė parodymus po vieną, kardinolų akivaizdoje, laisvai ir savo noru, be jokios prievartos ar baimės. Tarp kitų dalykų jie prisipažino, kad per jų priėmimą į Tamplierių ordiną jie išsižadėjo Kristaus ir nusispjovė ant kryžiaus. Kai kurie pridūrė, kad jie patys priėmė daug brolių, naudodami tą patį ritualą, būtent su Kristaus išsižadėjimu ir spjaudymu ant kryžiaus. Buvo net tokių, kurie prisipažino dėl tam tikrų kitų siaubingų nusikaltimų ir amoralių veiksmų, apie kuriuos kol kas nieko daugiau nesakome. Riteriai taip pat prisipažino, kad jų prisipažinimų ir parodymų, padarytų prieš inkvizitorių prieš kurį laiką, turinys buvo teisingas. Šie didžiojo magistro, vizitatoriaus ir preceptorių prisipažinimai ir parodymai buvo surašyti kaip viešas dokumentas keturių notarų, dalyvaujant magistrui ir kitiems bei tam tikriems geros reputacijos vyrams. Po kelių dienų prisipažinimai buvo perskaityti kaltinamiesiems kardinolų įsakymu ir jų akivaizdoje; kiekvienas riteris gavo ataskaitą savo kalba. Jie laikėsi savo prisipažinimų ir aiškiai bei savo noru juos patvirtino, kaip jie buvo perskaityti. Po šių prisipažinimų ir parodymų jie prašė kardinolų atleidimo nuo ekskomunikos, užtrauktos dėl aukščiau minėtų nusikaltimų; nuolankiai ir pamaldžiai, klūpėdami ant kelių, sujungtomis rankomis, jie pateikė savo prašymą su daugybe ašarų. Kadangi Bažnyčia niekada neuždaro savo širdies grįžtančiam nusidėjėliui, kardinolai mūsų autoritetu suteikė atleidimą pagal įprastą Bažnyčios formą magistrui, vizitatoriui ir preceptoriams, atsižadėjus jų erezijos. Grįžę į mūsų akivaizdą, kardinolai pateikė mums magistro, vizitatoriaus ir preceptorių prisipažinimus ir parodymus viešojo dokumento forma, kaip buvo pasakyta. Jie taip pat pateikė mums ataskaitą apie savo veiksmus su šiais riteriais.
Iš šių prisipažinimų, parodymų ir ataskaitos mes nustatėme, kad didysis magistras, vizitatorius ir Užjūrio, Normandijos, Akvitanijos bei Puatu preceptoriai dažnai padarė sunkių nusikaltimų, nors kai kurie klydo rečiau nei kiti. Mes manėme, kad tokie baisūs nusikaltimai negali ir neturėtų likti nenubausti be įžeidimo visagaliui Dievui ir kiekvienam katalikui. Mes nusprendėme, patariant mūsų broliams, surengti tyrimą dėl aukščiau minėtų nusikaltimų ir nusižengimų. Šis tyrimas būtų atliekamas per vietinius ordinarus ir kitus išmintingus, patikimus vyrus, mūsų deleguotus, atskirų ordino narių atveju; ir per tam tikrus protingus asmenis, mūsų apgalvotai pasirinktus, viso ordino atveju. Po to tyrimai buvo atlikti tiek ordinarų, tiek mūsų delegatų dėl kaltinimų atskiriems nariams, ir mūsų paskirtų inkvizitorių dėl kaltinimų pačiam ordinui, visose pasaulio dalyse, kur paprastai gyveno ordino broliai. Kai šie tyrimai buvo atlikti ir atsiųsti mums nagrinėti, jie buvo labai kruopščiai perskaityti ir išnagrinėti, kai kuriuos mes ir mūsų broliai, šventosios Romos bažnyčios kardinolai, kitus – daugybė labai išsilavinusių, išmintingų, patikimų ir Dievo bijančių vyrų, uolių ir gerai išmokytų katalikų tikėjime, kai kurie buvo prelatai, kiti ne. Tai vyko Malaučenėje, Vaisono vyskupijoje.
Vėliau atvykome į Vieną, kur jau buvo susirinkę labai daug patriarchų, arkivyskupų, atrinktų vyskupų, išimties ir neišimties abatų, kitų bažnyčių prelatų ir absentuojančių prelatų bei kapitulų prokuratorių, visi susirinkę į mūsų sušauktą susirinkimą. Pirmojoje sesijoje mes jiems paaiškinome priežastis, dėl kurių sušaukėme susirinkimą. Po to, kadangi kardinolams ir visiems susirinkimo prelatams bei prokuratoriams buvo sunku, iš tiesų beveik neįmanoma, susitikti mūsų akivaizdoje, kad aptartų, kaip elgtis Tamplierių klausimu, mes davėme tokius įsakymus. Tam tikri patriarchai, arkivyskupai, vyskupai, išimties ir neišimties abatai, kitų bažnyčių prelatai ir prokuratoriai iš visų krikščionybės dalių, kiekvienos kalbos, tautos ir regiono, buvo vieningai išrinkti iš visų susirinkimo prelatų ir prokuratorių. Atranka buvo padaryta iš tų, kurie buvo laikomi tarp sumanesnių, diskretiškesnių ir tinkamesnių konsultacijai dėl tokio svarbaus reikalo ir jo aptarimui su mumis bei aukščiau minėtais kardinolais. Po to mes liepėme viešai perskaityti tyrimo metu gautus paliudijimus prelatų ir prokuratorių akivaizdoje. Šis skaitymas tęsėsi kelias dienas, kol jie norėjo klausytis, vietoje, paskirtoje susirinkimui, būtent katedros bažnyčioje. Vėliau minėti paliudijimai ir iš jų padaryti santraukos buvo svarstomi ir nagrinėjami ne paviršutiniškai, o labai kruopščiai, daugelio mūsų garbingų brolių, Akvilėjos patriarcho, šio šventojo susirinkimo arkivyskupų ir vyskupų, specialiai pasirinktų ir deleguotų šiam tikslui, ir tų, kuriuos visas susirinkimas labai kruopščiai ir uoliai išrinko.
Todėl mes sušaukėme minėtus kardinolus, patriarchus, arkivyskupus ir vyskupus, išimties ir neišimties abatus, kitus prelatus ir susirinkimo išrinktus prokuratorius šiam reikalui svarstyti, ir mes jų paklausėme, per slaptą konsultaciją mūsų akivaizdoje, kaip turėtume elgtis, ypač atsižvelgdami į tai, kad tam tikri Tamplieriai gynė savo ordiną. Didžioji dalis kardinolų ir beveik visas susirinkimas, tai yra tie, kurie buvo išrinkti viso susirinkimo ir atstovavo visam susirinkimui šiuo klausimu, trumpai tariant, didžioji dauguma, iš tiesų keturi penktadaliai tarp kiekvienos dalyvaujančios tautos, buvo tvirtai įsitikinę, ir minėti prelatai bei prokuratoriai atitinkamai patarė, kad ordinui turėtų būti suteikta galimybė gintis ir kad jo negalima pasmerkti, remiantis iki šiol pateiktais įrodymais, dėl erezijų, kurios buvo tyrimo objektas, be įžeidimo Dievui ir neteisybės. Kai kurie kiti, priešingai, sakė, kad broliams neturėtų būti leidžiama gintis savo ordinui ir kad mes neturėtume leisti tokios gynybos, nes jei gynyba būtų leidžiama ar suteikta, kiltų pavojus šio reikalo sprendimui ir nemažas žalos Šventosios Žemės interesams. Kiltų ginčai, vėlavimai ir sprendimo atidėjimai, buvo paminėtos įvairios priežastys. Iš tiesų, nors iki šiol teisiniai procesai prieš ordiną neleidžia jo kanoniškai pasmerkti kaip eretiško galutiniu nuosprendžiu, ordino geras vardas buvo smarkiai sugadintas dėl jam priskirtų erezijų. Be to, beveik begalinis skaičius atskirų narių, tarp kurių yra didysis magistras, Prancūzijos vizitatorius ir vyriausieji preceptoriai, buvo pripažinti kaltais dėl tokių erezijų, klaidų ir nusikaltimų per savo spontaniškus prisipažinimus. Šie prisipažinimai daro ordiną labai įtartinu, o gėda ir įtarimai daro jį bjauriu šventajai Dievo Bažnyčiai, jos prelatams, karaliams ir kitiems valdovams bei katalikams apskritai. Taip pat tikima, kad labai tikėtina, jog nuo šiol nebus rasta jokio gero žmogaus, norinčio įstoti į ordiną, todėl jis taps nenaudingas Dievo Bažnyčiai ir Šventosios Žemės užduoties vykdymui, kuriam riteriai buvo skirti. Be to, šio Tamplierių reikalo sprendimo ar sutvarkymo atidėjimas, kuriam mes buvome numačiusi galutinį sprendimą ar nuosprendį, paskelbtiną šiame susirinkime, labai tikėtina, sukeltų visišką Tamplierių turto praradimą, sunaikinimą ir iššvaistymą. Šis turtas ilgą laiką buvo dovanojamas, testamentu paliekamas ir skiriamas tikinčiųjų Šventosios Žemės pagalbai ir krikščionių tikėjimo priešų pasipriešinimui.
Taigi buvo dvi nuomonės: vieni teigė, kad nuosprendis turėtų būti nedelsiant paskelbtas, pasmerkiant ordiną už tariamus nusikaltimus, kiti prieštaravo, kad remiantis iki šiol vykusiais procesais negalima teisingai paskelbti ordino pasmerkimo nuosprendžio. Po ilgų ir brandžių svarstymų, turėdami omenyje tik Dievą ir Šventosios Žemės gerovę, nenukrypdami nei į dešinę, nei į kairę, mes pasirinkome elgtis per potvarkį ir įsakymą, taip pašalindami skandalą, išvengdami pavojų ir išsaugodami turtą Šventosios Žemės pagalbai. Mes atsižvelgėme į ordino gėdą, įtarimus, triukšmingus pranešimus ir kitus aukščiau minėtus kaltinimus, taip pat į slaptą priėmimą į ordiną ir daugelio brolių nukrypimą nuo bendro krikščionių elgesio, gyvenimo būdo ir moralės. Mes ypač pastebėjome, kad priimant naujus narius jie prisiekia niekam neatskleisti priėmimo būdo ir neišeiti iš ordino; tai kelia nepalankią prielaidą. Be to, pastebime, kad visa tai sukėlė didelį skandalą prieš ordiną, kurio neįmanoma numalšinti, kol ordinas egzistuoja. Mes taip pat įžvelgiame pavojų tikėjimui ir sieloms, daugelio ordino brolių siaubingus nusikaltimus ir daugelį kitų teisingų priežasčių bei motyvų, skatinančių mus priimti šį sprendimą.
Dauguma kardinolų ir susirinkimo išrinktųjų, daugiau nei keturi penktadaliai, manė, kad geriau, naudingiau ir palankiau Dievo garbei, krikščionių tikėjimo išsaugojimui, Šventosios Žemės pagalbai ir daugeliui kitų pagrįstų priežasčių panaikinti ordiną per apaštališkojo sosto potvarkį ir įsakymą, paskiriant turtą tam tikslui, kuriam jis buvo skirtas. Taip pat turi būti pasirūpinta dar gyvais ordino nariais. Šis kelias buvo laikomas pranašesniu už gynybos teisės užtikrinimą, kuris lemtų ordino sprendimo atidėjimą. Mes taip pat pastebime, kad kitais atvejais Romos bažnyčia panaikino kitus svarbius ordinus dėl daug mažiau reikšmingų priežasčių nei aukščiau minėtos, be brolių kaltės. Todėl, su liūdesiu širdyje, ne galutiniu nuosprendžiu, o apaštališku potvarkiu ar įsakymu, mes, su šventojo susirinkimo pritarimu, panaikiname Tamplierių ordiną, jo taisykles, abitą ir vardą nepažeidžiamu ir amžinu dekretu, ir visiškai uždraudžiame bet kam nuo šiol įstoti į ordiną, priimti ar nešioti jo abitą ar elgtis kaip Tamplierius. Jei kas elgsis kitaip, jis automatiškai užsitrauks ekskomuniką. Be to, mes pasiliekame teisę spręsti dėl asmenų ir turto mūsų ir apaštališkojo sosto nuožiūra. Mes ketiname, su dieviška malone, iki šio šventojo susirinkimo pabaigos priimti šį sprendimą Dievo garbei, krikščionių tikėjimo išaukštinimui ir Šventosios Žemės gerovei. Mes griežtai uždraudžiame bet kam, nesvarbu, kokios būklės ar padėties, bet kokiu būdu kištis į šį Tamplierių asmenų ir turto klausimą. Mes uždraudžiame bet kokius veiksmus, kurie galėtų pakenkti mūsų tvarkai ir sprendimams, ar bet kokius naujovių įvedimus ar kišimąsi. Mes skelbiame, kad nuo šiol bet koks tokio pobūdžio bandymas yra niekinis ir negaliojantis, nesvarbu, ar jis padarytas sąmoningai, ar iš nežinojimo. Tačiau šiuo dekretu mes nenorime sumenkinti jokių procesų, atliktų ar būsimų, dėl atskirų Tamplierių, vykdomų vyskupijų vyskupų ir provincijos susirinkimų, pagal tai, ką esame nustatę kitais kartais. Todėl tegul niekas… Jei kas…
Duota Vienoje, kovo 22 dieną, septintaisiais mūsų pontifikato metais.
[2]. Amžinam atminimui. Kristaus vietininkui, budriai rūpinantis iš apaštališkojo bokšto, priklauso vertinti kintančias laikų sąlygas, nagrinėti kylančių reikalų priežastis ir stebėti susijusių žmonių charakterius. Taip jis gali tinkamai apsvarstyti kiekvieną reikalą ir veikti tinkamu metu; jis gali išrauti ydos erškėčius iš Viešpaties lauko, kad dorybė augtų; jis gali pašalinti apgaulės spyglius, kad sodintų, o ne naikintų. Jis perkelia Dievui pašvęstus daigus į vietas, išvalytas nuo kenksmingų erškėčių. Taip perkeldamas ir sujungdamas protingai ir naudingai, jis atneša didesnį džiaugsmą nei žalą, padarytą išrautiems žmonėms; tikrasis teisingumas užjaučia liūdesį. Ištverdamas žalą ir naudingai ją pakeisdamas, jis skatina dorybių augimą ir atstatydamas tai, kas buvo sunaikinta, kažkuo geresniu.
Prieš kurį laiką mes galutinai ir amžinai panaikinome Jeruzalės Tamplierių ordiną dėl bjaurių, net neapsakomų, jo magistro, brolių ir kitų ordino asmenų darbų visose pasaulio dalyse. Šie vyrai buvo aptaškyti nepadoriomis klaidomis ir nusikaltimais, ištvirkimu – jie buvo suteršti ir ištepti. Mes čia nutylime detales, nes prisiminimas yra toks liūdnas ir nešvarus. Su šventojo susirinkimo pritarimu mes panaikinome ordino konstituciją, jo abitą ir vardą, ne be širdies kartėlio. Mes tai padarėme ne galutiniu nuosprendžiu, nes tai būtų neteisėta pagal atliktus tyrimus ir procesus, o apaštališku potvarkiu ar įsakymu. Mes griežtai uždraudėme, kad niekas nuo šiol įstotų į ordiną, nešiotų jo abitą ar elgtųsi kaip Tamplierius. Kiekvienas, elgdamasis kitaip, užsitraukė automatinę ekskomuniką. Mes įsakėme mūsų apaštališkuoju autoritetu, kad visas ordino turtas būtų paliktas apaštališkojo sosto sprendimui ir dispozicijai. Mes griežtai uždraudėme bet kam, nesvarbu, kokios būklės ar padėties, bet kokiu būdu kištis į ordino asmenų ar turto klausimus ar veikti prieš apaštališkojo sosto nurodymus ar dispozicijas šiuo klausimu, ar keisti, ar net kištis; mes paskelbėme visus tokio pobūdžio bandymus nuo šiol niekiniais ir negaliojančiais, nesvarbu, ar jie padaryti sąmoningai, ar iš nežinojimo.
Vėliau mes pasirūpinome, kad minėtas turtas, kuris ilgą laiką buvo dovanojamas, testamentu paliekamas, skiriamas ir įgytas iš Kristaus garbintojų Šventosios Žemės pagalbai ir krikščionių tikėjimo priešų puolimui, neliktų be priežiūros ir neprapultų kaip niekieno ar nebūtų naudojamas kitaip, nei numatė tikinčiųjų pamaldi atsidavimas. Taip pat buvo pavojus, kad delsimas mūsų tvarkoje ir dispozicijose galėtų lemti sunaikinimą ar iššvaistymą. Todėl mes surengėme sudėtingas, ilgas ir įvairias konsultacijas bei diskusijas su mūsų broliais, šventosios Romos bažnyčios kardinolais, su patriarchais, arkivyskupais, vyskupais ir prelatais, su tam tikrais išskirtiniais ir žymiais asmenimis, ir su susirinkime esančių kapitulų, vienuolynų, bažnyčių ir vienuolynų prokuratoriais, taip pat su absentuojančių prelatų prokuratoriais, kad per šį kruopštų svarstymą būtų priimtas sveikas ir naudingas minėto turto paskirstymas Dievo garbei, tikėjimo augimui, Bažnyčios išaukštinimui, Šventosios Žemės pagalbai ir tikinčiųjų išganymui bei ramybei. Po ypač ilgų, kruopščiai apgalvotų, apgalvotų ir išsamių konsultacijų, dėl daugelio teisingų priežasčių, mes ir minėti tėvai bei patriarchai, arkivyskupai, vyskupai, kiti prelatai ir išskirtiniai bei žymūs asmenys, tuo metu buvę susirinkime, galiausiai priėjome prie išvados. Turtas turėtų amžinai priklausyti Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalierių ordinui, pačiam Hospitaliui ir mūsų mylimiems sūnums, Hospitalio magistro ir broliams, šių vyrų Hospitalio ir ordino vardu, kurie, kaip Viešpaties atletai, išbando mirties pavojų gindami tikėjimą, patirdami sunkius ir pavojingus nuostolius užjūrio žemėse.
Mes su nuoširdžios meilės pilnatve pastebėjome, kad šis Hospitalierių ordinas ir pats Hospitalis yra viena iš institucijų, kuriose klesti religinis laikymasis. Faktai mums sako, kad dieviškos apeigos yra karštos, pamaldumo ir gailestingumo darbai atliekami su dideliu uolumu, Hospitalio broliai niekina pasaulio viliones ir yra atsidavę Aukščiausiojo tarnai. Kaip bebaimiai Kristaus kariai, jie karštai stengiasi atgauti Šventąją Žemę, nepaisydami visų žmogiškų pavojų. Mes taip pat atsižvelgiame, kad kuo gausiau jie bus aprūpinti priemonėmis, tuo labiau augs magistro ir ordino bei Hospitalio brolių energija, didės jų uolumas ir stiprės jų drąsa, kad atremtų įžeidimus, daromus mūsų Atpirkėjui, ir sutriuškintų tikėjimo priešus. Jie galės lengviau ir paprasčiau nešti naštas, reikalingas tokio užmojo vykdymui. Todėl jie, ne be pagrindo, bus budresni ir su didesniu uolumu atsidės savo pareigoms.
Kad galėtume jiems suteikti didesnę paramą, mes, su šventojo susirinkimo pritarimu, dovanojame jiems pačią Tamplierių riterių namą ir kitus namus, bažnyčias, koplyčias, oratorijas, miestus, pilis, miestelius, žemes, sodybas, vietas, valdas, jurisdikcijas, pajamas, teises, visą kitą turtą, nesvarbu, ar jis nekilnojamasis, kilnojamasis ar savarankiškai judantis, ir visus narius kartu su jų teisėmis ir priklausiniais, tiek už jūros, tiek šiapus jūros, kiekvienoje pasaulio dalyje, tuo metu, kai pats magistras ir kai kurie ordino broliai buvo suimti kaip grupė Prancūzijos karalystėje, būtent 1308 m. spalio mėn. Dovana apima viską, ką Tamplieriai turėjo, laikė ar valdė patys ar per kitus, arba kas priklausė minėtam Tamplierių riterių namui ir ordinui, ar magistrui ir ordino broliams, taip pat titulus, veiksmus ir teises, kurios jų suėmimo metu bet kokiu būdu priklausė namui, ordinui ar ordino asmenims, ar galėjo priklausyti, prieš bet ką, nesvarbu, kokios kilmės, būklės ar padėties, su visomis privilegijomis, indultais, imunitetais ir laisvėmis, kuriomis minėtas magistras ir Tamplierių namų bei ordino broliai, pats namas ir ordinas buvo teisėtai apdovanoti apaštališkojo sosto, katalikų imperatorių, karalių ir kunigaikščių ar kitų tikinčiųjų, ar bet kokiu kitu būdu. Visa tai mes dovanojame, suteikiame, sujungiame, įtraukiame, pritaikome ir amžinai prijungiame, visa mūsų apaštališkosios galios pilnatve, prie minėto Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalierių ordino ir paties Hospitalio.
Mes išskiriame minėto buvusio Tamplierių riterių ordino turtą Kastilijos, Aragono, Portugalijos ir Maljorkos karalystėse bei žemėse, priklausančiose mūsų mylimiems sūnums Kristuje, šlovingiesiems šių karalysčių karaliams, esančioms už Prancūzijos karalystės ribų. Šį turtą mes pasiliekame apaštališkojo sosto dispozicijai ir reguliavimui, išskirdami jį iš minėtos dovanos, suteikimo, sujungimo, pritaikymo, įtraukimo ir prijungimo. Mes norime, kad anksčiau mūsų kitais procesais nustatytas draudimas išliktų visiškai galiojantis. Niekas, nesvarbu, kokios būklės ar padėties, negali jokiu būdu kištis į šių asmenų ir turto klausimus, pakenkdamas apaštališkojo sosto reguliavimui ar dispozicijai. Mes norime, kad mūsų dekretas dėl šių asmenų ir turto aukščiau minėtų karalių karalystėse ir žemėse išliktų visiškai galiojantis, kol apaštališkasis sostas nepriims kito sprendimo.
Užgrobėjai ir neteisėti turto laikytojai, nesvarbu, kokios būklės, padėties, iškilumo ar orumo, net jei tai būtų popiežiškasis, imperatoriškasis ar karališkasis, jei per mėnesį po to, kai turtą pareikalaus Hospitalio magistras ir broliai, ar bet kuris iš jų, ar jų prokuratoriai, jo neatsisakys […]. Turtas turi būti visiškai ir laisvai grąžintas Hospitalierių ordinui ir minėtajam Hospitaliui, arba magistro, priorų, preceptorių ar Hospitalio brolių, bet kurioje regiono ar provincijoje, ar bet kuriam iš jų asmeniškai, ar jų prokuratoriui ar prokuratoriams, Hospitalierių ordino vardu, net jei priorai, preceptoriai ir broliai ar jų prokuratoriai, ar bet kuris iš jų, neturi specialaus mandato iš Hospitalio magistro, su sąlyga, kad prokuratoriai turi arba rodo specialų įgaliojimą iš priorų ir preceptorių ar bet kurio iš jų, tose provincijose ar regionuose, kuriuose šie priorai ir preceptoriai buvo deleguoti. Priorai, preceptoriai ir broliai privalo pateikti magistrui visišką ataskaitą apie viską: elgesį, veiksmus, pajamas ir derybas. Prokuratoriai turi pateikti panašią ataskaitą priorams ir preceptoriams, ir kiekvienam iš jų, kurį jie buvo delegavę. Visi, kurie sąmoningai teikė patarimus, pagalbą ar palankumą aukščiau minėtiems užgrobėjams ir laikytojams dėl tokio užgrobimo ar laikymo, viešai ar slaptai, užsitraukia ekskomuniką. Bažnyčių ir vienuolynų kapitulai, kolegijos ar valdymo organai, taip pat miestų, pilių, miestelių ir kitų vietų korporacijos, taip pat patys miestai, pilys, miesteliai ir kitos vietos, kurie buvo kalti dėl šių veiksmų, ir miestai, pilys bei vietos, kuriose užgrobėjai ir laikytojai turi pasaulietinę valdžią, jei tokie pasaulietiniai valdovai trukdo turto atidavimui ir grąžinimui Hospitalio magistrui ir broliams Hospitalio vardu, nesiliaudami nuo tokio elgesio per mėnesį po turto pareikalavimo, automatiškai užsitraukia interdiktą. Jie negali būti atleisti nuo šios bausmės, kol nepateiks visiško pasitenkinimo. Be to, užgrobėjai ir laikytojai bei tie, kurie jiems teikė patarimus, pagalbą ar palankumą, tiek pavieniai asmenys, tiek bažnyčių ar vienuolynų kapitulai, kolegijos ar valdymo organai, taip pat miestų, pilių, žemių ar kitų vietų korporacijos, be aukščiau minėtų bausmių, automatiškai netenka visko, ką jie laiko kaip feodus iš Romos ar kitų bažnyčių. Šie feodai turi laisvai, be pasipriešinimo, grįžti susijusioms bažnyčioms, o tų bažnyčių prelatai ar valdovai gali disponuoti feodais savo nuožiūra, kaip jie mano, kad bus naudinga bažnyčioms. Todėl tegul niekas… Jei kas…
Duota Vienoje, gegužės 2 dieną, septintaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, dabarties užtikrinimui ir ateities įrašui
Neseniai apaštališkasis sostas pavedė atlikti tyrimus ir įvairius procesus visose krikščionybės dalyse prieš buvusį Tamplierių riterių ordiną ir jo atskirus narius dėl kaltinimų erezijomis, kurie sukėlė didelę jų gėdą. Ypatingai buvo kaltinama, kad buvusio ordino broliai, priimdami naujus narius ar kartais po priėmimo, neigė Kristų, spjaudė ant kryžiaus, laikomo prieš juos, įžeidžiančiai, o kartais net trypė jį kojomis. Ordino magistras, Prancūzijos vizitatorius, pagrindiniai preceptoriai ir daugelis ordino brolių per savo teismą prisipažino dėl šių erezijų. Šie prisipažinimai metė didelį įtarimą ordinui. Be to, plačiai paplitusi gėda, stiprūs įtarimai ir triukšmingi Prancūzijos karalystės prelatų, kunigaikščių, komunų, baronų ir grafų kaltinimai sukėlė didelį skandalą, kurio beveik neįmanoma numalšinti nesunaikinus ordino. Buvo ir daug kitų teisingų priežasčių, paminėtų teisiniame procese, kurios paveikė mūsų sprendimą. Todėl, su šventojo susirinkimo pritarimu, su dideliu kartėliu ir liūdesiu širdyje, mes panaikinome ir uždraudėme minėtą buvusį Tamplierių ordiną, jo konstituciją, abitą ir vardą, draudėme jo atkūrimą. Tai padarėme ne galutiniu nuosprendžiu, nes pagal atliktus tyrimus ir procesus tai nebūtų teisėta, o apaštališku potvarkiu ir įsakymu. Mes pasilikome ordino asmenų ir turto klausimą apaštališkojo sosto sprendimui ir dispozicijai. Tačiau tai darydami neturėjome ketinimo sumenkinti procesų, atliktų ar būsimų, dėl atskirų ordino asmenų ar brolių, vykdomų vyskupijų vyskupų ir provincijos susirinkimų, kaip esame nustatę kitur.
Dabar norime tinkamiau pasirūpinti atskirais asmenimis ar broliais. Neseniai mes pasilikome savo dispozicijai buvusio ordino magistrą, Prancūzijos vizitatorių ir pagrindinius Šventosios Žemės, Normandijos, Akvitanijos, Puatu ir Provanso provincijos preceptorius, taip pat brolį Oliverį de Penne, buvusio ordino riterį, kurį nuo šiol taip pat pasiliekame apaštališkojo sosto dispozicijai. Nusprendėme, kad visi kiti broliai būtų palikti provincijos susirinkimų teismui ir sprendimui, kaip iki šiol darėme. Norime, kad šie susirinkimai teistų pagal skirtingus atskirų asmenų atvejus. Taigi tie, kurie buvo teisėtai išteisinti arba bus išteisinti ateityje, bus aprūpinti buvusio ordino turtu, kad galėtų gyventi pagal savo padėtį. Su tais, kurie prisipažino dėl aukščiau minėtų klaidų, norime, kad provincijos susirinkimai protingai derintų teisingumą su gailestingumu: šių žmonių padėtis ir jų prisipažinimų mastas turi būti tinkamai įvertinti. Kalbant apie tuos, kurie yra neatgailaujantys ir recidyvistai, jei tokių – neduok Dieve – būtų rasta tarp jų, turi būti laikomasi teisingumo ir kanoninės bausmės. Tiems, kurie net ir apklausiami neigė savo dalyvavimą aukščiau minėtose klaidose, susirinkimai turi laikytis teisingumo ir lygybės pagal kanonus. Su šventojo susirinkimo pritarimu, mes šiuo dekretu šaukiame tuos, kurie dar nebuvo apklausti ir nėra laikomi Bažnyčios galia ar autoritetu, bet galbūt yra pabėgėliai, asmeniškai prisistatyti prieš savo vyskupus per metus nuo šios dienos. Šį terminą jiems nustatome kaip tikslų ir galutinį. Jie turi būti ištirti savo vyskupų, gavę teisingą sprendimą iš minėtų susirinkimų pagal jų nuopelnus. Tačiau didelis gailestingumas turi būti rodomas ir laikomasi tiek šiems pastariesiems, tiek anksčiau minėtiems, išskyrus recidyvistus ir neatgailaujančius. Jie taip pat turi būti aprūpinti ordino turtu gyvenimo reikmėms; visi buvusio ordino broliai, kai tik grįžta prie Bažnyčios paklusnumo ir tol, kol išlieka tame paklusnume, turi būti išlaikomi pagal jų padėties aplinkybes. Visi jie turi būti apgyvendinti buvusio ordino namuose arba kitų religinių ordinų vienuolynuose, tačiau už buvusio ordino lėšas, pagal minėtų provincijos susirinkimų sprendimą; tačiau daug jų neturi būti apgyvendinami kartu viename name ar vienuolyne.
Mes taip pat įsakome ir griežtai reikalaujame visų tų, kurie laiko ar pas kuriuos yra laikomi buvusio ordino broliai, laisvai juos atiduoti, kai to reikalauja metropolitai ir brolių ordinarai. Jei per metus šaukiami asmenys neprisistatys prieš vyskupus, kaip nurodyta aukščiau, jie automatiškai užsitraukia ekskomuniką; ir kadangi byloje, ypač susijusioje su tikėjimu, užsispyrimas stiprina įtarimus, tie, kurie užsispyrę išlieka ekskomunikuoti metus, nuo šiol turi būti pasmerkti kaip eretikai. Šis mūsų šaukimas yra tyčinis, ir mes norime, kad broliai būtų įpareigoti juo, tarsi jie būtų gavę asmeninį šaukimą, nes kaip klajūnai jie jokiu būdu negali būti rasti arba tai padaryti sunku. Kad būtų užkirstas kelias bet kokiam išsisukinėjimui, mes skelbiame savo ediktą šventajame susirinkime. Kad šis šaukimas būtų patikimiau žinomas patiems broliams ir visiems, mes įsakysime, kad popieriai ar pergamentai, kuriuose yra šaukimas ir užantspauduoti mūsų bule, būtų pakabinti ar pritvirtinti prie Vieno pagrindinės bažnyčios durų. Tai užtikrins garsų ir platų šio šaukimo paskelbimą, kad broliai, kuriems šis šaukimas skirtas, negalėtų teigti, jog šaukimas jų nepasiekė arba jie apie jį nežinojo, nes mažai tikėtina, kad tai, kas taip atvirai skelbiama visiems, galėtų likti nežinoma ar paslėpta jiems. Be to, kad būtų laikomasi didesnio atsargumo, mes įsakome vietos vyskupams kuo greičiau viešai paskelbti šį mūsų šaukimo ediktą savo katedrose ir bažnyčiose labiausiai matomose savo vyskupijų vietose.
Duota Vienoje, 1312 m. gegužės 6 d., septintaisiais mūsų pontifikato metais.
Visiems buvusio Tamplierių riterių ordino ir namų turto administratoriams bei saugotojams, paskirtiems apaštališkąja ar bet kokia kita valdžia
Neseniai, kaip Viešpats lėmė, Vienoje surengėme visuotinį susirinkimą. Ten ilgai ir rūpestingai svarstėme, kaip处置 buvusio Tamplierių ordino ir namų turtą. Nusprendėme, kad labiau priimtina Aukščiausiajam, garbingiau tiems, kurie garbina tikrąjį tikėjimą, ir naudingiau Šventosios Žemės pagalbai yra perduoti šį turtą Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui, o ne skirti jį naujai kuriamam ordinui ar net prie jo prijungti. Kai kurie teigė, kad geriau būtų šį turtą skirti naujai kuriamam ordinui, nei prijungti prie Hospitalio ordino, todėl mums nepavyko pasiekti norimo rezultato. Tačiau galiausiai, Dievo malone, šių metų gegužės 2 dieną, su šventojo susirinkimo pritarimu, nusprendėme, kad turtas turi būti perduotas, prijungtas ir net sujungtas su minėtu Hospitaliu ar ordinu. Dėl tam tikrų priežasčių padarėme išimtį Tamplierių turtui, esančiam mūsų mylimų sūnų Kristuje, šlovingųjų Kastilijos, Aragono, Portugalijos ir Maljorkos karalių karalystėse ir žemėse, esančiose už Prancūzijos karalystės ribų. Šį turtą pasilikome mūsų ir apaštališkojo sosto dispozicijai, kol mes ir apaštališkasis sostas nenuspręsime kitaip dėl jo naudojimo Šventosios Žemės pagalbai.
Todėl griežtai įsakome jums visiems apaštališku potvarkiu, kad Hospitalio ir ordino vardu visiškai atkurtumėte šį turtą kartu su iš jo surinktomis pajamomis, atskaičius visas išlaidas, Hospitalio magistrui ir broliams arba atskirus turto objektus grąžintumėte minėto Hospitalio atskiriems priorams ar preceptoriams provincijose, miestuose, vyskupijose ar vietose, kuriose turtas yra, arba vieno ar kelių iš jų prokuratoriui ar prokuratoriams, pagal jūsų įgaliojimų sąlygas, per mėnesį nuo tada, kai to bus pareikalauta. Už tai magistras, broliai, priorai ir preceptoriai arba jų prokuratorius ar prokuratoriai tinkamai jus pagirs, o mes teisėtai pripažinsime jūsų greitą ir atsidavusį paklusnumą.
Duota Livrone, Valenso vyskupijoje, 1312 m. gegužės 16 d., septintaisiais mūsų pontifikato metais.
Mūsų Atpirkėjas, vienatinis Dievo Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, taip mylėjo Siono dukrą, Šventąją Žemę, kad pasirinko ją kaip savo paveldą ir nuosavybę. Todėl, apsisiautęs mūsų kūnu, jis pagerbė ją savo buvimu ir pašventino savo brangiu krauju. Tačiau mes gedime ir skaudžiai apgailestaujame, kad toks kilnus mūsų Atpirkėjo paveldas buvo atiduotas svetimiesiems, Babilono persekiotojo įniršio nuniokotas, išniekintų kojų sutryptas. Ji išniekinta šlykščių ir nešvarių saracėnų, netikrų krikščionių vardo priešų, rankomis. Ji buvo užimta ir apgailėtinai išlaikyta, krikščionių tauta žiauriai išskersta. Kūrėjo įžeidimui, visos krikščionybės pasipiktinimui ir liūdesiui, Kristaus vardas baisiai išniekinamas purvinu ir šlykščių priešo elgesiu. Todėl ši liūdna žemė verkia po rimbu ir nuolat skundžiasi Kristaus vietininkui dėl šios nepakeliamos persekiojimo. Sužeista savo gėda, ji maldauja krikščionių kunigaikščių ir katalikų tautos. Ji atidengia savo žaizdas tiems, iš kurių tikisi gydytojo darbo. Ji reikalauja išlaisvinimo iš tų, kurių išganymui išganymo autorius nešė kryžiaus kančią jos ribose. Visa tai ir dar daugiau, ko protas negali pilnai suvokti, nei liežuvis išreikšti, kilo į mūsų širdį ir sužadino mūsų mintis, kai tik buvome, nors ir nevertas, Dievo malone pašauktas į apaštališkosios garbės viršūnę. Mes švelniai žvelgėme į apgailėtiną Šventosios Žemės būklę ir ėmėmės galvoti apie priemones, kuriomis, su dangaus pagalba, ta žemė, išlaisvinta iš nusikalstamų priešo rankų, po tiek kančių tamsos galėtų pamatyti trokštamos ramybės šviesius laikus.
Dėl šio ir kitų šventų darbų, priimtinų Dievui, kurie turi būti skatinami Jo visagalybe, mes sušaukėme visuotinį susirinkimą Vieno mieste. Ten, kartu su mūsų broliais, šventosios Romos Bažnyčios kardinolais, patriarchais, arkivyskupais, vyskupais ir kitais prelatais, mūsų mylimais sūnumis Kristuje, šlovingaisiais karaliais Prancūzijos Pilypu ir Navaros Liudviku, kurie dalyvavo susirinkime, taip pat kai kuriais kitais iškiliais vyrais ir likusių nedalyvavusių prelatų, kapitulų, konventų, bažnyčių ir vienuolynų prokuratoriais, surengėme ilgą, išsamų ir rūpestingą diskusiją dėl pagalbos Šventajai Žemei teikimo. Galiausiai, su susirinkimo pritarimu, nusprendėme padėti Šventajai Žemei visuotiniu kryžiaus žygiu. Ketindami tam uoliai naudoti savo apaštališkąją galią ir deramai apsvarstę viską, ką išsakėme, nusprendėme, su šventojo susirinkimo pritarimu, kad mūsų apaštališkąja valdžia būtų nustatyta dešimtinė visoms bažnytinėms pajamoms ir įplaukoms visame pasaulyje. Išimtis buvo taikoma tik Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ir kitų karinių ordinų asmenims bei vietoms. Dešimtinė turėjo būti renkama ir mokama šešerius metus, skaičiuojant nuo praėjusių metų sausio 1 d., nustatytais įmokų laikotarpiais, kaip mes manysime tinkama, ir skiriama Šventosios Žemės pagalbai bei kovai su netikėliais ir katalikų tikėjimo priešais.
Tačiau neseniai pastebėjome, kad mūsų laiškai dėl dešimtinės nustatymo, rinkimo ir mokėjimo nepasiekė jūsų iki sausio 1 d. ir negalėjo to padaryti per trumpą laiką dėl didelio atstumo nuo Romos kurijos. Norėdami pasirūpinti jūsų patogumu, nusprendėme, kad šešerių metų laikotarpis jūsų regione prasidės nuo ateinančių metų spalio 1 d. Todėl prašome, raginame ir nuoširdžiai skatiname jus, taip pat griežtai apaštališku potvarkiu ir paklusnumo vardu įsakome, lengvai mokėti dešimtinę šešerius metus, pradedant nuo spalio 1 d. Dešimtinę reikia mokėti įprastu būdu: pirmojo pusmečio pirmuosius metus – ateinančių metų spalio 1 d., antrąjį pusmetį – kitą balandžio 1 d., ir taip pat kiekvienais iš likusių penkerių metų. Kiekvienas iš jūsų turi ją visiškai sumokėti iš savo bažnytinių pajamų ir įplaukų. Jei nesumokėsite dešimtinės per aukščiau nurodytus laikotarpius, kiekvienas iš jūsų automatiškai užsitraukia bausmes, panašias į tas, kurios skiriamos už nemokėjimą jums ar jūsų paskirtiems tinkamiems ir patikimiems asmenims, renkantiems dešimtinę jūsų miestuose ir vyskupijose.
Be to, jūs turite rinkti dešimtinę iš mūsų mylimų sūnų – abatų, priorų, dekanų, arkidiakonų, provostų, arkivyskupų ir kitų bažnyčių prelatų, kapitulų, kolegijų ir Cistersų, Kluniakų, Premonstratensų, šv. Benedikto, šv. Augustino, Kartūzų, Grandmontinų ir kitų ordinų konventų, taip pat kitų neapmokestinamų pasaulietinių ir reguliarių bažnytinių asmenų jūsų miestuose ir vyskupijose, tai yra, kiekvienas iš jūsų kiekviename mieste ir vyskupijoje. Vienintelė išimtis taikoma Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ir kitų karinių ordinų priorams, preceptoriams, magistrams, asmenims ir vietoms. Dešimtinę turite rinkti jūs arba kiti tinkami ir patikimi asmenys, kuriuos jūs paskirsite šiai tarnybai kiekviename jūsų mieste ir vyskupijoje. Visiškai norime ir įsakome, kad jūs paskirtumėte tokius asmenis. Mes pavedame jiems ir įsakome šiuo dokumentu reikalauti ir rinkti ją visiškai mūsų valdžia, kiekviename mieste ir vyskupijoje, kur jie yra paskirti, iš mūsų mylimų sūnų – abatų, priorų, dekanų, provostų, arkidiakonų, arkivyskupų ir kitų bažnyčių prelatų, taip pat minėtų ordinų neapmokestinamų kapitulų, kolegijų ir konventų jūsų miestuose ir vyskupijose. Išimtis taikoma tik Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ir kitų karinių ordinų asmenims bei vietoms.
Dešimtinę reikia reikalauti ir rinkti visiškai iš bažnytinių pajamų ir įplaukų mūsų valdžia, įprastu būdu pagal aukščiau nurodytus metus ir laikotarpius. Paskirtieji turi ją rinkti tiek iš neapmokestinamų, tiek iš apmokestinamų: kiekvienas turi ją perduoti ir priskirti tam laikotarpiui asmeniui tarp jūsų, kuris jį paskyrė, be delsimo arba kuo greičiau, kaip jam patogu. Jūs turite priversti juos bažnytine bausme, be jokio apeliacijos, pateikti jums ataskaitą apie pinigus, pareikalautus ir surinktus iš minėtų neapmokestinamų asmenų, taip pat perduoti ir priskirti dešimtinę, pareikalautą ir surinktą tiek iš neapmokestinamų, tiek iš apmokestinamų. Turi būti sudaromi vieši dokumentai ir imtasi kitų tinkamų atsargumo priemonių dėl dešimtinės perdavimo ir priskyrimo. Taip, kai prireiks, bus galima nustatyti, kiek, iš ko, kada ir už kokį laikotarpį paskirtieji gavo pinigus ir kiek, kada bei už kokį laikotarpį jie perdavė ir priskyrė juos kiekvienam iš jūsų.
Pinigai, kurie buvo tinkamai pareikalauti ir surinkti jūsų ir jūsų paskirtųjų iš neapmokestinamų ir apmokestinamų asmenų ir perduoti jums, įskaitant tuos, kuriuos jūsų paskirtieji surinko iš minėtų neapmokestinamų asmenų, kaip minėta aukščiau, taip pat pinigai, kuriuos mokėsite iš savo pajamų ir įplaukų, turi būti kiekvieno iš jūsų, kartu su jūsų katedros kapitula, saugomi po bažnyčia ar net kitur, kur manote tinkama, garbingesnėje ir saugesnėje vietoje. Čia, jūsų ir kapitulo lėšomis, turėsite juos rūpestingai ir ištikimai saugoti, kad kiekvienas iš jūsų perduotų mūsų paskirtiems asmenims, kai ir kaip mums atrodys tinkama, Šventosios Žemės reikalams ir tikėjimo tarnybai.
Kad galėtumėte lengviau ir efektyviau rinkti šią dešimtinę, šiuo dokumentu suteikiame kiekvienam iš jūsų visišką ir neribotą galią tiesiogiai ar per jūsų paskirtuosius, nepaisydami jokios apeliacijos, bažnytine bausme priversti abatus, priorus, dekanus, provostus ir kitus minėtus neapmokestintus asmenis jūsų miestuose ir vyskupijose. Tą pačią galią suteikiame jūsų paskirtiesiems kiekviename mieste ar vyskupijoje, kur jie buvo paskirti, dėl minėtų apmokestinamų asmenų. Ši galia taip pat gali būti naudojama bet kokiems priešininkams ar maištininkams suvaržyti. Be to, suteikiame jums visišką ir neribotą galią atleisti jūsų miestuose ir vyskupijose, po to, kai bus pateiktas pasitenkinimas, minėtus neapmokestintus asmenis, o jūsų paskirtiesiems – minėtus apmokestintus asmenis, kurie dėl dešimtinės nesumokėjimo laiku yra susaistyti ekskomunikos, sustabdymo ar interdikto bausmėmis; taip pat išlaisvinti nuo neteisėtumo, įgyto švenčiant dieviškas apeigas ar dalyvaujant jose, kai yra susaistyti viena ar keliomis iš aukščiau minėtų bausmių. Kad jūs ir jūsų paskirtieji gautumėte atlygį už atliktus darbus, mes pavedame jums aukščiau minėtus dalykus jūsų nuodėmių atleidimui.
Dešimtinę reikia mokėti net jei apaštališkasis sostas suteikė jums ar kai kuriems iš jūsų, arba abatams, priorams ir kitiems minėtiems apmokestintiems ar neapmokestintiems asmenims, ar bet kam kitam, indultą, kad jūs neprivalote ir nesate verčiami mokėti, arba kad negalite būti paveikti interdiktu, sustabdymu ar ekskomunika apaštališkaisiais laiškais, kurie visiškai ir tiksliai neišreiškia šio indulto ir jo turinio. Tas pats taikoma bet kokiems privilegijoms, indultams, išimtims ir apaštališkiesiems laiškams, kurie buvo suteikti bendrai ar specialiai bet kokia žodžių forma minėto apaštališkojo sosto bet kokiems dignitoriams, ordinams, vietoms ar asmenims, ir kurių visas turinys turėtų būti mūsų laiškuose tiksliai, visiškai ir aiškiai paminėtas. Taip pat atsižvelkite, kad šiuose darbuose jūs užsiimate Dievo reikalais ir veikiate Jo, kuris viską mato, akivaizdoje. Todėl būsite įpareigoti atsiskaityti Jam ir mums; mes ketiname šiuo klausimu naudoti visą rūpestingumą. Jūs gausite deramą atlygį tiek iš Jo, tiek iš mūsų. Todėl turėtumėte veikti protingai ir rūpestingai, ne tik kad išvengtumėte bausmės ir sumaišties pavojaus, bet ir kad pelnytumėte pagyrimo šlovę ir pelnytą atlygį.
Taip pat norime, kad kiekvienas iš jūsų įpareigotų jūsų paskirtus asmenis, renkančius dešimtinę, prisiekti, kad jie bus rūpestingi ir atsargūs savo darbe, naudodami šią formulę: „Aš prisiekiu… per jus, pone…, kuris esu paskirtas apaštališkojo sosto ir paties sosto valdžia reikalauti, rinkti ir priimti dešimtinę iš visų bažnytinių pajamų ir įplaukų iš visų apmokestinamų ir neapmokestinamų bažnytinių asmenų jūsų mieste ir vyskupijoje, kad ištikimai reikalausiu, rinksiu, priimsiu ir saugosiu šią dešimtinę, kurią apaštališkasis sostas nustatė Šventosios Žemės ir katalikų tikėjimo reikalams. Išimtis taikoma tik Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ir kitų karinių ordinų priorams, preceptoriams, magistrams, asmenims ir vietoms. Aš nepasiduosiu jokiam asmeniui, kokios būtų jo orumo, padėties ar būklės, nei dėl prašymų, baimės, dėkingumo, palankumo ar bet kokios kitos priežasties. Aš visiškai atkursiu ir perduosiu dešimtinę jums pagal jūsų įsakymą. Aš pateiksiu galutinę ir išsamią ataskaitą apie viską išsamiai, būtent jums dėl to, ką pareikalavau, surinkau ir gavau iš neapmokestinamų asmenų, ir šventojo sosto paskirtam ar paskirtiems dėl apmokestinamų asmenų. Jei jūs atsisakysite šios pareigos, aš padarysiu tą patį pagal jūsų įpėdinio įsakymus. Tepadeda man Dievas ir šios šventos Dievo evangelijos.“
Duota Avinjone, 1312 m. gruodžio 1 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Ateities įrašui
Neseniai, visuotiniame susirinkime Vienoje, su šventojo susirinkimo pritarimu, mes perkėlėme buvusio Tamplierių ordino turtą, teises, privilegijas, indultus, imunitetus ir laisves Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui. Siekdami didesnės taikos ir santaikos tarp bažnyčių prelatų ir kitų dvasininkų vienoje pusėje ir Hospitalio ordino brolių kitoje, taip pat dėl kitų pagrįstų priežasčių, paskutinėje susirinkimo sesijoje sustabdėme visas Hospitaliui apaštališkojo sosto suteiktas privilegijas, o kartu, kaip būtiną pasekmę, ir buvusio Tamplierių ordino privilegijas, kurios turėtų būti laikomos priklausančiomis minėtam Hospitaliui ir jam perkeltomis. Išimtį padarėme privilegijai dėl išimties, jei tokia buvo. Norėjome, kad šios privilegijos būtų sustabdytos mūsų nuožiūra. Tačiau kai kurie teigia, neturėdami pakankamo pagrindo, kad Hospitalio privilegijų sustabdymas neapima buvusio Tamplierių ordino privilegijų. Nors tam nėra jokio pagrindo, norime pašalinti iš jų minčių menkiausią abejonę, kad mūsų ketinimu, sustabdydami Hospitalio ordino privilegijas, buvo sustabdyti ir buvusio Tamplierių ordino privilegijos, kurios po perkėlimo tapo Hospitalio privilegijomis. Todėl mūsų apaštališkąja valdžia skelbiame ir nustatome, kad šios, kaip ir kitos Hospitalio privilegijos, yra ir lieka sustabdytos.
Iš tiesų, prieš sustabdymą, kai kurie mūsų broliai, šventosios Romos Bažnyčios kardinolai, daugeliui susirinkime dalyvavusių prelatų bendrai sakė, kad Hospitalio privilegijos bus sustabdytos, kol viskas, kas dar neaišku tarp minėtų prelatų ir kitų dvasininkų dėl santaikos, bylų ir ginčų, nebus visiškai išspręsta. Tačiau pastebėjome, kad jei reikėtų laukti visų šių bylų ir ginčų pabaigos, vienas mažas atvejis galėtų sukelti didelę žalą Hospitalieriams, o privilegijų sustabdymo tęsimas galėtų sukelti didelių nuostolių. Suvokėme, kad tai gali suteikti pagrindą daugeliui klaidingų interpretacijų. Todėl paskutinėje susirinkimo sesijoje, norėdami išvengti tokių didesnių pavojų, laikėme tinkamu aiškiai ir atvirai, net trečią kartą, žodžiu paskelbti, kad visi galėtų aiškiai suprasti, jog norime, kad minėtas Hospitalio ordino privilegijų sustabdymas tęstųsi, kol mes nenuspręsime kitaip. Ketiname, su Viešpaties pagalba, apsvarstyti, kas yra naudinga abiem pusėms, ir pasirūpinti tiek prelatų ir kitų dvasininkų, tiek Hospitalierių interesais, kad nei vieni, nei kiti neturėtų pagrindo skųstis, bet abu gautų deramą pasitenkinimą. Todėl tegul niekas…
Duota Avinjone, 1312 m. gruodžio 18 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, ateities įrašui
Norėdami suteikti veiksmingą pagalbą Šventajai Žemei, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus pašventino savo buvimu ir krauju, ir išvaduoti ją iš netikėlių rankų, mes, su šventojo Vienos susirinkimo pritarimu, nusprendėme surengti visuotinį kryžiaus žygį. Šiam tikslui pasiekti pavedėme mūsų mylimam sūnui Kristuje, šlovingajam Prancūzijos karaliui Pilypui, vadovauti šiam šventam žygiui. Taip pat pavedėme mūsų mylimam sūnui, Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordino magistrui, ir jo broliams pasiruošti šiam žygiui ir bendradarbiauti su minėtu karaliumi, kad šis šventas darbas būtų sėkmingai įgyvendintas. Be to, siekdami sustiprinti Hospitalio ordiną, kuris perėmė buvusio Tamplierių ordino turtą, ir užtikrinti, kad jis galėtų efektyviau tarnauti Šventosios Žemės reikalams, nusprendėme atlikti reikalingas reformas. Todėl pavedame mūsų broliams, šventosios Romos Bažnyčios kardinolams, kartu su kitais tinkamais asmenimis, kuriuos mes paskirsime, peržiūrėti ordino taisykles, administraciją ir veiklą, kad būtų pašalintos bet kokios kliūtys ir užtikrinta ordino naudingumas šventam tikslui.
Norime, kad Hospitalio ordinas, gavęs buvusio Tamplierių ordino turtą, būtų tinkamai organizuotas ir veiktų pagal apaštališkojo sosto nurodymus. Todėl įsakome ordino magistrui ir broliams paklusti mūsų paskirtiems kardinolams ir jų sprendimams, susijusiems su ordino reforma. Taip pat nustatome, kad visi Hospitalio ordino priorai, preceptoriai ir kiti pareigūnai, atsakingi už turto valdymą, per metus nuo šio dekreto paskelbimo pateiktų išsamią ataskaitą apie perimto turto būklę, pajamas ir išlaidas mūsų paskirtiems asmenims. Šios ataskaitos turi būti tikslios ir patvirtintos viešais dokumentais, kad apaštališkasis sostas galėtų prižiūrėti turto naudojimą Šventosios Žemės pagalbai.
Be to, pavedame mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams ir kitiems prelatams – jų vyskupijose prižiūrėti, kad Hospitalio ordino nariai laikytųsi šių nurodymų, ir pranešti apaštališkajam sostui apie bet kokius pažeidimus ar nesklandumus. Jei kiltų ginčų tarp Hospitalio ordino ir vietos bažnyčių dėl turto ar teisių, šie ginčai turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Kad kryžiaus žygis būtų sėkmingas, raginame visus krikščionių kunigaikščius, didikus ir tikinčiuosius prisidėti prie šio švento darbo maldomis, aukomis ir, jei įmanoma, tiesioginiu dalyvavimu. Mes taip pat pavedame mūsų nuncijams ir legatams visose krikščionybės dalyse skelbti šį kryžiaus žygį ir raginti žmones prisijungti prie šios šventos misijos. Tegu Viešpats, kurio vardu šis darbas pradedamas, suteikia stiprybės ir sėkmės visiems, kurie jam tarnauja.
Duota Avinjone, 1313 m. sausio 10 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems, kam šis raštas pasieks
Neseniai, su šventojo Vienos susirinkimo pritarimu, nusprendėme, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, teisės, privilegijos, imunitetai ir laisvės būtų perkelti Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui, išskyrus turtą, esantį Kastilijos, Aragono, Portugalijos ir Maljorkos karalių karalystėse bei žemėse, kurios lieka apaštališkojo sosto dispozicijoje. Siekdami užtikrinti sklandų šio turto perdavimą ir išvengti bet kokių nesusipratimų ar piktnaudžiavimų, šiuo dekretu nustatome šias taisykles.
Visi buvusio Tamplierių ordino turto administratoriai, saugotojai ar kiti asmenys, paskirti apaštališkąja ar kita valdžia, privalo per du mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo perduoti visą turtą, įskaitant kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pajamas, teises ir kitus priklausinius, Hospitalio ordino magistrui, priorams, preceptoriams arba jų įgaliotiems prokuratoriams. Perdavimas turi būti atliktas viešais dokumentais, patvirtintais vietos vyskupų ar kitų bažnytinių pareigūnų, kad būtų užtikrinta skaidrumas. Administratoriai taip pat privalo pateikti išsamią ataskaitą apie turto būklę, surinktas pajamas ir patirtas išlaidas nuo to laiko, kai turtas buvo jų žinioje.
Jei kas nors iš administratorių ar saugotojų atsisako vykdyti šį įsakymą arba netinkamai naudoja turtą, jie automatiškai užsitraukia ekskomuniką, kurią gali panaikinti tik apaštališkasis sostas, kai bus pateiktas tinkamas pasitenkinimas. Vietos arkivyskupai ir vyskupai įpareigojami prižiūrėti šio dekreto vykdymą savo vyskupijose ir pranešti apaštališkajam sostui apie bet kokius pažeidimus.
Taip pat nustatome, kad Hospitalio ordinas, perimdamas buvusio Tamplierių ordino turtą, prisiima atsakomybę už visas su tuo turtu susijusias pareigas, įskaitant skolas, įsipareigojimus vietos bažnyčioms ar kitiems kreditoriams, jei tokie yra. Tačiau jokios naujos pareigos negali būti primestos Hospitalio ordinui be apaštališkojo sosto sutikimo. Be to, Hospitalio ordinas turi užtikrinti, kad perimtas turtas būtų naudojamas Šventosios Žemės pagalbai ir kitiems šventiems tikslams, kaip nurodyta mūsų ankstesniuose dekretuose.
Norime, kad visi ginčai, susiję su šiuo turto perdavimu, būtų sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise. Jei ginčas negali būti išspręstas vietoje, jis turi būti perduotas apaštališkojo sosto sprendimui. Taip pat pavedame mūsų nuncijams ir legatams visose krikščionybės dalyse prižiūrėti šio dekreto įgyvendinimą ir užtikrinti, kad Hospitalio ordinas tinkamai valdytų perimtą turtą.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams paskelbti jį savo katedrose ir bažnyčiose per mėnesį nuo jo gavimo. Taip pat įsakome, kad šio dekreto kopijos būtų pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų sprendimą.
Duota Avinjone, 1313 m. vasario 15 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Siekdami užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, perduotas Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui, būtų naudojamas šventiems tikslams, ypač Šventosios Žemės pagalbai, griežtai draudžiame bet kam – nesvarbu, ar tai būtų dvasininkas, pasaulietis, karalius, kunigaikštis, baronas, ar bet kokios kitos padėties asmuo – pasisavinti, užgrobti ar netinkamai naudoti šį turtą, įskaitant kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pajamas, teises ar kitus priklausinius. Šis turtas, kaip nustatyta mūsų ankstesniuose dekretuose, turi būti visiškai perduotas Hospitalio ordinui, išskyrus turtą Kastilijos, Aragono, Portugalijos ir Maljorkos karalystėse, kuris lieka apaštališkojo sosto dispozicijoje.
Tie, kurie drįsta pasisavinti ar sulaikyti minėtą turtą, nesvarbu, ar tai būtų visas turtas, ar jo dalis, automatiškai užsitraukia ekskomuniką, kurią gali panaikinti tik apaštališkasis sostas po to, kai bus grąžintas visas užgrobtas turtas ir pateiktas tinkamas pasitenkinimas. Jei tokie asmenys per tris mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo negrąžina turto ir neatsiliepia į vietos vyskupo šaukimą, jie laikomi užsispyrėliais ir gali būti pasmerkti kaip eretikai, pagal kanonų teisę. Vietos arkivyskupai, vyskupai ir kiti prelatai įpareigojami savo vyskupijose prižiūrėti šio įsakymo vykdymą ir pranešti apaštališkajam sostui apie visus pažeidimus.
Be to, įsakome visiems, kurie šiuo metu valdo ar administruoja buvusio Tamplierių ordino turtą, nedelsiant pateikti išsamią ataskaitą apie turto būklę, pajamas ir išlaidas Hospitalio ordino įgaliotiems asmenims arba mūsų paskirtiems nuncijams. Šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais, o bet koks bandymas slėpti ar klaidingai pateikti informaciją bus laikomas sunkiu nusižengimu, už kurį gresia ekskomunika ir kitos bažnytinės bausmės.
Norime, kad visi ginčai dėl šio turto būtų sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise. Jei ginčas negali būti išspręstas vietoje, jis perduodamas apaštališkojo sosto sprendimui. Taip pat pavedame mūsų legatams ir nuncijams visose krikščionybės dalyse užtikrinti, kad šis dekretas būtų įgyvendintas, o Hospitalio ordinas galėtų netrukdomas naudoti perimtą turtą šventiems tikslams.
Kad šis įsakymas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio dekreto gavimo paskelbti jį savo katedrose ir bažnyčiose. Dekreto kopijos taip pat turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų sprendimą.
Duota Avinjone, 1313 m. kovo 20 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams ir kitiems prelatams
Siekdami užtikrinti Šventosios Žemės išvadavimą iš netikėlių rankų ir katalikų tikėjimo apsaugą, mes, su šventojo Vienos susirinkimo pritarimu, nustatėme, kad visos bažnytinės pajamos ir įplaukos, išskyrus Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ir kitų karinių ordinų turtą, būtų apmokestinamos dešimtine šešerius metus, kaip nurodyta mūsų ankstesniuose dekretuose. Ši dešimtinė skirta finansuoti visuotinį kryžiaus žygį ir kitus šventus darbus, skirtus Šventosios Žemės pagalbai. Kad šis procesas vyktų sklandžiai ir būtų išvengta piktnaudžiavimų, šiuo dekretu nustatome papildomas taisykles dėl dešimtinės rinkimo ir administravimo.
Kiekvienas iš jūsų, kartu su jūsų katedros kapitulomis, privalo paskirti tinkamus ir patikimus asmenis, kurie jūsų vyskupijose rinks dešimtinę iš visų bažnytinių pajamų ir įplaukų, įskaitant abatų, priorų, dekanų, arkidiakonų, provostų, kitų prelatų, kapitulų, kolegijų ir reguliarių ordinų konventų pajamas. Šie paskirtieji turi prisiekti, kad sąžiningai ir rūpestingai vykdys savo pareigas, kaip nurodyta mūsų ankstesniame dekrete. Dešimtinė turi būti renkama pagal nustatytus laikotarpius: pirmąjį pusmetį – spalio 1 d., antrąjį pusmetį – balandžio 1 d., ir taip toliau per visus šešerius metus, pradedant nuo 1313 m. spalio 1 d.
Surinkta dešimtinė turi būti saugoma saugioje vietoje, jūsų ir jūsų kapitulų pasirinktoje, ir kruopščiai prižiūrima, kol mūsų paskirti nuncijai ar kiti įgalioti asmenys nurodys ją perduoti Šventosios Žemės reikmėms. Kiekvienas iš jūsų privalo pateikti išsamią ataskaitą apie surinktą dešimtinę, įskaitant sumas, šaltinius ir perdavimo detales, mūsų paskirtiems asmenims per metus nuo šio dekreto paskelbimo. Šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais, kad būtų užtikrinta skaidrumas.
Jei kas nors iš jūsų ar jūsų paskirtų asmenų nesugeba tinkamai rinkti, saugoti ar perduoti dešimtinės, jie automatiškai užsitraukia ekskomuniką, kurią gali panaikinti tik apaštališkasis sostas po to, kai bus pašalinti visi pažeidimai ir pateiktas tinkamas pasitenkinimas. Taip pat, jei kas nors iš bažnytinių asmenų atsisako mokėti dešimtinę, jūs turite teisę ir pareigą juos bažnytinėmis bausmėmis, įskaitant ekskomuniką, sustabdymą ar interdiktą, priversti vykdyti šį įsakymą, nepaisydami jokių apeliuojamų skundų.
Pavedame mūsų nuncijams ir legatams visose krikščionybės dalyse prižiūrėti dešimtinės rinkimo procesą ir užtikrinti, kad surinktos lėšos būtų naudojamos tik Šventosios Žemės pagalbai ir kryžiaus žygio reikmėms. Jei kiltų ginčų dėl dešimtinės rinkimo ar paskirstymo, jie turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome jums per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Taip pat įsakome, kad dekreto kopijos būtų pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų jūsų vyskupijose, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. balandžio 5 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams ir kitiems prelatams
Siekdami pasirūpinti buvusio Tamplierių riterių ordino narių, kurie buvo išteisinti arba pripažinti kaltais, tačiau atgailavo, likimu, mes, su šventojo Vienos susirinkimo pritarimu, nustatome šias taisykles. Visi buvusio ordino broliai, kurie buvo teisėtai išteisinti provincijos susirinkimuose arba kurie, prisipažinę dėl klaidų, atliko atgailą ir buvo sutaikyti su Bažnyčia, turi būti aprūpinti buvusio ordino turtu pagal jų padėtį ir poreikius. Šie asmenys gali pasirinkti arba prisijungti prie kito patvirtinto religinio ordino, jei toks ordinas juos priima, arba gyventi kaip pasauliečiai, išlaikomi iš buvusio ordino lėšų, kaip nurodyta mūsų ankstesniuose dekretuose.
Provincijos susirinkimai, vadovaujami arkivyskupų ir vyskupų, privalo užtikrinti, kad šie buvę Tamplieriai būtų apgyvendinti tinkamose vietose – buvusio ordino namuose, Hospitalio ordino vienuolynuose arba kitų religinių ordinų įstaigose, tačiau taip, kad didelis jų skaičius nebūtų sutelktas vienoje vietoje, siekiant išvengti bet kokių neramumų. Išlaikymo lėšos turi būti skiriamos iš buvusio Tamplierių ordino turto, perduoto Hospitalio ordinui, o jų paskirstymą prižiūri vietos vyskupai, bendradarbiaudami su Hospitalio ordino pareigūnais.
Tie buvusio ordino nariai, kurie atsisako paklusti Bažnyčios sprendimams, lieka neatgailaujantys ar yra recidyvistai, turi būti baudžiami pagal kanonų teisę, įskaitant ekskomuniką ar net griežtesnes bausmes, jei jų kaltė įrodoma. Vietos vyskupai įpareigojami per metus nuo šio dekreto paskelbimo užbaigti visų buvusio ordino narių, esančių jų vyskupijose, bylų peržiūrą ir pranešti apaštališkajam sostui apie priimtus sprendimus.
Pavedame mūsų nuncijams ir legatams visose krikščionybės dalyse prižiūrėti šio dekreto vykdymą ir užtikrinti, kad buvę Tamplieriai būtų tinkamai aprūpinti, o jų integracija į Bažnyčios ar visuomenės gyvenimą vyktų sklandžiai. Jei kiltų ginčų dėl išlaikymo lėšų ar apgyvendinimo, jie turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome jums per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose ir bažnyčiose. Dekreto kopijos taip pat turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų jūsų vyskupijose, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. gegužės 12 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems, kam šis raštas pasieks
Siekdami užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turto perdavimas Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui ir šio ordino veikla atitiktų Šventosios Žemės pagalbos tikslus, mes, apaštališkąja valdžia, nustatome šiuos įgaliojimus ir taisykles. Apaštališkasis sostas pasilieka aukščiausiąją teisę prižiūrėti visus su buvusio Tamplierių ordino turtu susijusius klausimus, įskaitant jo administravimą, paskirstymą ir naudojimą. Hospitalio ordinas, perėmęs šį turtą, privalo veikti pagal mūsų nurodymus ir reguliariai teikti ataskaitas apie turto būklę, pajamas ir išlaidas mūsų paskirtiems nuncijams ar kardinolams.
Visi Hospitalio ordino priorai, preceptoriai ir kiti pareigūnai, atsakingi už perimto turto valdymą, privalo per dvejus metus nuo šio dekreto paskelbimo pateikti išsamią ataskaitą apie visus turto objektus, jų pajamas ir panaudojimą. Šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais ir perduotos apaštališkajam sostui per mūsų nuncijus. Bet koks bandymas slėpti informaciją ar netinkamai naudoti turtą bus laikomas sunkiu nusižengimu, už kurį gresia ekskomunika ir kitos bažnytinės bausmės.
Pavedame mūsų broliams, šventosios Romos Bažnyčios kardinolams, kartu su kitais mūsų paskirtais asmenimis, atlikti Hospitalio ordino veiklos peržiūrą, siekiant užtikrinti, kad ordinas efektyviai tarnautų Šventosios Žemės pagalbai ir laikytųsi apaštališkojo sosto nustatytų taisyklių. Jei bus nustatyta pažeidimų, kardinolai turi teisę imtis reikiamų priemonių, įskaitant ordino pareigūnų nušalinimą ar turto valdymo perorganizavimą, gavę mūsų sutikimą.
Vietos arkivyskupai ir vyskupai įpareigojami savo vyskupijose prižiūrėti Hospitalio ordino veiklą ir pranešti apaštališkajam sostui apie bet kokius nesklandumus, susijusius su perimtu turtu ar ordino pareigūnų veiksmais. Jei kiltų ginčų tarp Hospitalio ordino ir vietos bažnyčių ar kitų institucijų, jie turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Norime, kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, todėl įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos taip pat turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų sprendimą.
Duota Avinjone, 1313 m. birželio 20 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordino magistrui, priorams ir preceptoriams
Siekdami užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, perduotas jūsų ordinui, būtų naudojamas Šventosios Žemės pagalbai ir kitiems šventiems tikslams, mes, apaštališkąja valdžia, nustatome šias papildomas taisykles. Hospitalio ordinas privalo skirti pakankamai lėšų iš perimto turto buvusio Tamplierių ordino narių, kurie buvo išteisinti arba atliko atgailą, išlaikymui, kaip nurodyta mūsų ankstesniuose dekretuose. Šios lėšos turi būti paskirstomos per vietos vyskupus, kurie prižiūrės jų teisingą naudojimą.
Kiekvienas Hospitalio ordino prioras ar preceptorius, atsakingas už buvusio Tamplierių ordino turto valdymą, privalo kasmet pateikti išsamią ataskaitą apie turto būklę, surinktas pajamas ir patirtas išlaidas mūsų paskirtiems nuncijams arba vietos arkivyskupams. Šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais ir pateiktos per tris mėnesius po kiekvienų metų pabaigos. Jei nustatoma, kad turtas naudojamas netinkamai arba ataskaitos yra neišsamios, atsakingi ordino pareigūnai gali būti nušalinti, o turtas perduotas tiesioginei apaštališkojo sosto kontrolei.
Pavedame vietos vyskupams ir arkivyskupams jų vyskupijose bendradarbiauti su Hospitalio ordinu, užtikrinant, kad perimtas turtas būtų naudojamas pagal mūsų nurodymus. Jei kiltų ginčų tarp Hospitalio ordino ir vietos bažnyčių dėl turto administravimo ar paskirstymo, šie ginčai turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise. Galutinis sprendimas, jei susirinkimai nesugeba pasiekti sutarimo, paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Norime, kad Hospitalio ordinas, valdydamas perimtą turtą, laikytųsi griežtos atskaitomybės ir skaidrumo. Todėl įsakome ordino magistrui paskirti specialius pareigūnus, atsakingus už turto apskaitą ir jo naudojimo Šventosios Žemės reikmėms priežiūrą. Šie pareigūnai privalo prisiekti ištikimai vykdyti savo pareigas ir reguliariai informuoti apaštališkąjį sostą apie savo veiklą.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose ir bažnyčiose. Dekreto kopijos taip pat turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. liepos 15 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – krikščionių karaliams, kunigaikščiams ir didikams
Siekdami išvaduoti Šventąją Žemę iš netikėlių rankų ir sustiprinti katalikų tikėjimą, mes, su šventojo Vienos susirinkimo pritarimu, paskelbėme visuotinį kryžiaus žygį, kuriam vadovauti pavedėme mūsų mylimam sūnui Kristuje, šlovingajam Prancūzijos karaliui Pilypui. Norėdami užtikrinti šio švento darbo sėkmę, raginame jus visus, krikščionių valdovus, prisijungti prie šios misijos, teikiant karinę, finansinę ir moralinę paramą. Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinas, perėmęs buvusio Tamplierių ordino turtą, taip pat įpareigotas aktyviai dalyvauti šio kryžiaus žygio organizavime ir vykdyme.
Pavedame mūsų nuncijams ir legatams visose krikščionybės dalyse koordinuoti bendradarbiavimą tarp jūsų, Hospitalio ordino ir kitų krikščionių pajėgų. Kiekvienas iš jūsų privalo paskirti įgaliotus atstovus, kurie dalyvaus mūsų sušauktuose susitikimuose, skirtuose kryžiaus žygio planavimui, logistikai ir finansavimui aptarti. Šie susitikimai vyks mūsų nurodytose vietose ir laiku, apie kuriuos būsite informuoti per mūsų nuncijus.
Dešimtinė, kurią nustatėme rinkti iš visų bažnytinių pajamų šešerius metus, bus pagrindinis kryžiaus žygio finansavimo šaltinis. Pavedame Hospitalio ordinui skirti dalį perimto Tamplierių turto pajamų kryžiaus žygio reikmėms, įskaitant karių aprūpinimą, laivų statybą ir kitą logistinę paramą. Hospitalio ordino magistras privalo bendradarbiauti su mūsų paskirtais kardinolais, kad užtikrintų, jog šios lėšos būtų naudojamos efektyviai ir pagal mūsų nurodymus.
Norime, kad visi krikščionių tikintieji, įskaitant pasauliečius, būtų skatinami prisidėti prie kryžiaus žygio maldomis, aukomis ar tiesioginiu dalyvavimu. Vietos vyskupai ir prelatai įpareigojami skelbti šį kryžiaus žygį savo vyskupijose ir raginti žmones prisijungti prie šventos misijos. Taip pat pavedame mūsų nuncijams užtikrinti, kad kryžiaus žygio propaganda būtų skleidžiama visose krikščionybės dalyse, pabrėžiant jo svarbą Šventosios Žemės išvadavimui ir tikėjimo garbei.
Jei kiltų ginčų dėl kryžiaus žygio organizavimo, finansavimo ar Hospitalio ordino dalyvavimo, jie turi būti sprendžiami mūsų paskirtų kardinolų ar nuncijų, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai. Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos taip pat turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų, kad visi valdovai ir tikintieji būtų tinkamai informuoti.
Duota Avinjone, 1313 m. rugpjūčio 10 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams, abatams ir kitiems prelatams
Siekdami užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, perduotas Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui, būtų apsaugotas nuo neteisėto pasisavinimo ir naudojamas Šventosios Žemės pagalbai, įsakome visoms bažnytinėms institucijoms glaudžiai bendradarbiauti su Hospitalio ordinu. Kiekvienas iš jūsų, savo vyskupijose ar jurisdikcijose, privalo prižiūrėti, kad buvusio Tamplierių ordino turtas, įskaitant žemes, pastatus, pajamas ir kitus priklausinius, būtų perduotas Hospitalio ordino įgaliotiems pareigūnams be jokio delsimo ar pasipriešinimo.
Jei kas nors – dvasininkas ar pasaulietis – bandys užgrobti, sulaikyti ar netinkamai naudoti šį turtą, jūs privalote nedelsiant imtis bažnytinių priemonių, įskaitant ekskomuniką, ir pranešti apie tokius pažeidimus mūsų nuncijams arba tiesiogiai apaštališkajam sostui. Ekskomunika, paskirta už šiuos nusižengimus, gali būti panaikinta tik po to, kai užgrobtas turtas bus grąžintas ir pateiktas tinkamas pasitenkinimas, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Pavedame jums taip pat užtikrinti, kad Hospitalio ordino pareigūnai, valdantys perimtą turtą, laikytųsi mūsų ankstesniuose dekretuose nustatytų taisyklių. Jūs turite teisę reikalauti iš jų reguliarių ataskaitų apie turto būklę ir pajamas, o šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais. Jei pastebėsite, kad Hospitalio ordinas netinkamai administruoja turtą arba neskiria pakankamai lėšų Šventosios Žemės reikmėms, privalote nedelsiant informuoti mūsų paskirtus kardinolus ar nuncijus.
Norime, kad visi ginčai, susiję su buvusio Tamplierių ordino turto perdavimu ar administravimu, būtų sprendžiami jūsų vadovaujamuose provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise. Jei susirinkimai negali pasiekti sutarimo, ginčai perduodami apaštališkojo sosto sprendimui. Taip pat įsakome jums bendradarbiauti su mūsų legatais, kurie yra paskirti prižiūrėti šio proceso vykdymą visose krikščionybės dalyse.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. rugsėjo 5 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Siekdami galutinai užbaigti buvusio Tamplierių riterių ordino klausimus ir sutelkti visą krikščionybės dėmesį į Šventosios Žemės išvadavimą, mes, su šventojo Vienos susirinkimo pritarimu, skelbiame šiuos galutinius nurodymus. Visi buvusio Tamplierių ordino nariai, kurie dar nebuvo apklausti ar neatvyko į provincijos susirinkimus, privalo per šešis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo prisistatyti savo vyskupams ir priimti jų sprendimą. Tie, kurie to nepadarys, automatiškai užsitraukia ekskomuniką, o jei per metus išlieka nepaklusnūs, gali būti pasmerkti kaip eretikai pagal kanonų teisę.
Hospitalio ordinas, perėmęs buvusio Tamplierių ordino turtą, įpareigojamas skirti ne mažiau kaip trečdalį šio turto pajamų visuotinio kryžiaus žygio, kuriam vadovauja mūsų mylimas sūnus Kristuje, Prancūzijos karalius Pilypas, reikmėms. Šios lėšos turi būti naudojamos karių aprūpinimui, laivyno paruošimui ir kitoms logistinėms reikmėms, kaip nurodys mūsų paskirti kardinolai. Hospitalio ordino magistras privalo pateikti kasmetinę ataskaitą apie šių lėšų paskirstymą apaštališkajam sostui.
Pavedame visiems krikščionių karaliams, kunigaikščiams ir didikams aktyviai remti šį kryžiaus žygį, teikiant karinę pagalbą, finansines aukas ir skatinant savo pavaldinius prisijungti prie šventos misijos. Mūsų nuncijai ir legatai yra įgalioti organizuoti regioninius susitikimus, kuriuose bus aptariami kryžiaus žygio planai, o visi valdovai privalo deleguoti savo atstovus į šiuos susitikimus. Vietos vyskupai įpareigojami savo vyskupijose skelbti kryžiaus žygio svarbą ir raginti tikinčiuosius prisidėti maldomis, aukomis ar tiesioginiu dalyvavimu.
Norime, kad visi su buvusio Tamplierių ordino turtu ar nariais susiję ginčai būtų užbaigti per dvejus metus nuo šio dekreto paskelbimo. Provincijos susirinkimai turi pagreitinti visų likusių bylų nagrinėjimą, o galutiniai sprendimai, jei reikia, perduodami apaštališkajam sostui. Apaštališkasis sostas pasilieka teisę spręsti visus klausimus, susijusius su Hospitalio ordino veikla ir kryžiaus žygio organizavimu, siekiant užtikrinti šventų tikslų įgyvendinimą.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų, kad visi valdovai, dvasininkai ir tikintieji būtų tinkamai informuoti apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. spalio 1 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordino magistrui, priorams, preceptoriams ir kitiems pareigūnams
Siekdami užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, perduotas jūsų ordinui, būtų naudojamas tik Šventosios Žemės pagalbai ir kitiems šventiems tikslams, mes, apaštališkąja valdžia, nustatome šias papildomas taisykles. Hospitalio ordinas privalo kasmet skirti ne mažiau kaip pusę buvusio Tamplierių ordino turto pajamų kryžiaus žygio reikmėms, įskaitant karių aprūpinimą, laivyno paruošimą ir kitą logistinę paramą. Likusi dalis gali būti naudojama buvusio ordino narių, kurie buvo išteisinti ar atliko atgailą, išlaikymui, taip pat ordino administracinėms reikmėms, tačiau tik su apaštališkojo sosto leidimu.
Kiekvienas Hospitalio ordino pareigūnas, atsakingas už perimto turto valdymą, privalo kas šešis mėnesius pateikti išsamią ataskaitą apie turto būklę, pajamas ir išlaidas mūsų paskirtiems nuncijams arba vietos arkivyskupams. Šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais, o bet koks bandymas slėpti informaciją ar netinkamai naudoti turtą bus laikomas sunkiu nusižengimu, už kurį gresia ekskomunika. Jei nustatoma, kad turtas naudojamas ne pagal mūsų nurodymus, apaštališkasis sostas pasilieka teisę perimti tiesioginę turto kontrolę.
Pavedame vietos vyskupams ir arkivyskupams jų vyskupijose reguliariai tikrinti Hospitalio ordino veiklą, susijusią su perimtu turtu, ir pranešti apaštališkajam sostui apie bet kokius pažeidimus ar nesklandumus. Jei kiltų ginčų tarp Hospitalio ordino ir vietos bažnyčių dėl turto naudojimo ar administravimo, šie ginčai turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise. Galutinis sprendimas, jei susirinkimai nesugeba pasiekti sutarimo, paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Norime, kad Hospitalio ordinas, valdydamas perimtą turtą, veiktų su didžiausia atsakomybe ir skaidrumu. Todėl įsakome ordino magistrui įsteigti specialią turto priežiūros tarybą, sudarytą iš ordino pareigūnų ir mūsų paskirtų atstovų, kuri užtikrins, kad visi sprendimai dėl turto naudojimo atitiktų mūsų nurodymus. Ši taryba privalo reguliariai posėdžiauti ir teikti ataskaitas apaštališkajam sostui.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. lapkričio 10 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordino magistrui, priorams, preceptoriams ir kitiems pareigūnams
Siekdami užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, perduotas jūsų ordinui, būtų naudojamas tik Šventosios Žemės pagalbai ir kitiems šventiems tikslams, mes, apaštališkąja valdžia, nustatome šias papildomas taisykles. Hospitalio ordinas privalo kasmet skirti ne mažiau kaip pusę buvusio Tamplierių ordino turto pajamų kryžiaus žygio reikmėms, įskaitant karių aprūpinimą, laivyno paruošimą ir kitą logistinę paramą. Likusi dalis gali būti naudojama buvusio ordino narių, kurie buvo išteisinti ar atliko atgailą, išlaikymui, taip pat ordino administracinėms reikmėms, tačiau tik su apaštališkojo sosto leidimu.
Kiekvienas Hospitalio ordino pareigūnas, atsakingas už perimto turto valdymą, privalo kas šešis mėnesius pateikti išsamią ataskaitą apie turto būklę, pajamas ir išlaidas mūsų paskirtiems nuncijams arba vietos arkivyskupams. Šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais, o bet koks bandymas slėpti informaciją ar netinkamai naudoti turtą bus laikomas sunkiu nusižengimu, už kurį gresia ekskomunika. Jei nustatoma, kad turtas naudojamas ne pagal mūsų nurodymus, apaštališkasis sostas pasilieka teisę perimti tiesioginę turto kontrolę.
Pavedame vietos vyskupams ir arkivyskupams jų vyskupijose reguliariai tikrinti Hospitalio ordino veiklą, susijusią su perimtu turtu, ir pranešti apaštališkajam sostui apie bet kokius pažeidimus ar nesklandumus. Jei kiltų ginčų tarp Hospitalio ordino ir vietos bažnyčių dėl turto naudojimo ar administravimo, šie ginčai turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise. Galutinis sprendimas, jei susirinkimai nesugeba pasiekti sutarimo, paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Norime, kad Hospitalio ordinas, valdydamas perimtą turtą, veiktų su didžiausia atsakomybe ir skaidrumu. Todėl įsakome ordino magistrui įsteigti specialią turto priežiūros tarybą, sudarytą iš ordino pareigūnų ir mūsų paskirtų atstovų, kuri užtikrins, kad visi sprendimai dėl turto naudojimo atitiktų mūsų nurodymus. Ši taryba privalo reguliariai posėdžiauti ir teikti ataskaitas apaštališkajam sostui.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. lapkričio 10 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Siekdami galutinai užbaigti visus su buvusiu Tamplierių riterių ordinu susijusius klausimus ir sutelkti krikščionybės pastangas Šventosios Žemės išvadavimui, mes, apaštališkąja valdžia, skelbiame šiuos baigiamuosius nurodymus. Visi buvusio Tamplierių ordino nariai, kurie dar nebuvo apklausti ar neatvyko į provincijos susirinkimus, privalo per tris mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo prisistatyti savo vyskupams ir priimti jų sprendimą. Tie, kurie to nepadarys, automatiškai užsitraukia ekskomuniką, o jei per šešis mėnesius išlieka nepaklusnūs, bus laikomi užsispyrėliais ir gali būti pasmerkti kaip eretikai pagal kanonų teisę.
Vietos vyskupai ir arkivyskupai įpareigojami per vienerius metus nuo šio dekreto paskelbimo užbaigti visų buvusio Tamplierių ordino narių bylų nagrinėjimą savo vyskupijose. Visi išteisinti ar atgailą atlikę nariai turi būti aprūpinti išlaikymu iš buvusio ordino turto, kaip nurodyta mūsų ankstesniuose dekretuose. Šių lėšų paskirstymą prižiūri Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinas, bendradarbiaudamas su vietos vyskupais, o bet koks piktnaudžiavimas lėšomis bus baudžiamas ekskomunika.
Pavedame Hospitalio ordinui skirti ne mažiau kaip du trečdalius buvusio Tamplierių ordino turto pajamų visuotinio kryžiaus žygio, kuriam vadovauja mūsų mylimas sūnus Kristuje, Prancūzijos karalius Pilypas, finansavimui. Šios lėšos turi būti naudojamos karių mokymui, ginklų gamybai, laivyno paruošimui ir kitoms būtinoms reikmėms. Hospitalio ordino magistras privalo kasmet pateikti išsamią ataskaitą apie šių lėšų naudojimą mūsų paskirtiems kardinolams, o ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais.
Norime, kad visi krikščionių valdovai, dvasininkai ir tikintieji aktyviai remtų šį kryžiaus žygį, prisidėdami prie jo finansavimo, organizavimo ir sklaidos. Mūsų nuncijai ir legatai įgalioti koordinuoti šio švento darbo vykdymą, o vietos vyskupai privalo skelbti kryžiaus žygio svarbą savo vyskupijose, ragindami tikinčiuosius prisijungti maldomis, aukomis ar tiesioginiu dalyvavimu. Jei kiltų ginčų dėl kryžiaus žygio finansavimo ar buvusio Tamplierių ordino turto naudojimo, jie turi būti sprendžiami mūsų paskirtų kardinolų, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų, kad visi valdovai, dvasininkai ir tikintieji būtų tinkamai informuoti apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1313 m. gruodžio 15 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 19: Bažnytinės drausmės stiprinimas ir Tamplierių turto apsauga
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams ir kitiems prelatams
Siekdami sustiprinti bažnytinę drausmę ir užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, perduotas Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui, būtų apsaugotas nuo bet kokių piktnaudžiavimų, mes, apaštališkąja valdžia, nustatome šias taisykles. Kiekvienas iš jūsų, savo vyskupijose, privalo griežtai prižiūrėti, kad Hospitalio ordino pareigūnai, valdantys perimtą turtą, laikytųsi mūsų ankstesniuose dekretuose nustatytų nurodymų. Bet koks turto pasisavinimas, netinkamas naudojimas ar neskaidrus administravimas turi būti nedelsiant praneštas mūsų nuncijams arba tiesiogiai apaštališkajam sostui.
Vietos vyskupai įpareigojami kasmet atlikti buvusio Tamplierių ordino turto auditą savo vyskupijose, bendradarbiaudami su Hospitalio ordino pareigūnais. Audito rezultatai turi būti pateikti viešais dokumentais mūsų paskirtiems kardinolams per tris mėnesius po kiekvienų metų pabaigos. Jei audito metu nustatomi pažeidimai, atsakingi asmenys, nesvarbu, ar tai Hospitalio ordino nariai, ar kiti dvasininkai, automatiškai užsitraukia ekskomuniką, kurią gali panaikinti tik apaštališkasis sostas po to, kai pašalinami visi pažeidimai ir pateikiamas tinkamas pasitenkinimas.
Pavedame mūsų legatais ir nuncijais visose krikščionybės dalyse organizuoti reguliarius susitikimus su Hospitalio ordino pareigūnais, kad būtų aptarta turto administravimo eiga ir užtikrinta, jog jis naudojamas Šventosios Žemės pagalbai. Jei kiltų ginčų dėl turto valdymo ar paskirstymo, jie turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose, vadovaujantis kanonų teise, o galutinis sprendimas paliekamas apaštališkojo sosto nuožiūrai.
Norime, kad visi dvasininkai, susiję su buvusio Tamplierių ordino turto administravimu, prisiektų ištikimai vykdyti savo pareigas ir vengti bet kokių veiksmų, galinčių pakenkti Bažnyčios ar Šventosios Žemės interesams. Vietos vyskupai įpareigojami užtikrinti, kad šios priesaikos būtų priimtos per šešis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų tose vietose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1314 m. sausio 20 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 20: Galutiniai kryžiaus žygio organizavimo nurodymai
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – krikščionių karaliams, kunigaikščiams, didikams ir visiems tikintiesiems
Siekdami užtikrinti visuotinio kryžiaus žygio, skirto Šventosios Žemės išvadavimui, sėkmę, mes, apaštališkąja valdžia, skelbiame šiuos galutinius nurodymus. Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinas, perėmęs buvusio Tamplierių riterių ordino turtą, privalo skirti ne mažiau kaip tris ketvirtadalius šio turto pajamų kryžiaus žygio reikmėms, įskaitant karių samdymą, ginklų gamybą, laivyno paruošimą ir kitą logistinę paramą. Hospitalio ordino magistras privalo kas ketvirtį pateikti išsamią ataskaitą apie šių lėšų naudojimą mūsų paskirtiems kardinolams, o ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais.
Pavedame mūsų mylimam sūnui Kristuje, Prancūzijos karaliui Pilypui, vadovauti šiam kryžiaus žygiui ir koordinuoti visų krikščionių valdovų pastangas. Kiekvienas krikščionių karalius, kunigaikštis ar didikas privalo per šešis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo paskirti savo įgaliotus atstovus, kurie dalyvaus mūsų sušauktuose susitikimuose, skirtuose kryžiaus žygio planavimui. Šie susitikimai vyks mūsų nurodytose vietose, o mūsų nuncijai informuos apie jų laiką ir darbotvarkę.
Vietos vyskupai ir prelatai įpareigojami savo vyskupijose aktyviai skelbti kryžiaus žygio svarbą, ragindami tikinčiuosius prisidėti maldomis, aukomis ar tiesioginiu dalyvavimu. Dešimtinė, renkama iš visų bažnytinių pajamų, kaip nustatyta mūsų ankstesniuose dekretuose, turi būti kruopščiai administruojama, o visi surinkti pinigai perduodami mūsų paskirtiems asmenims kryžiaus žygio reikmėms. Bet koks dešimtinės lėšų pasisavinimas ar netinkamas naudojimas bus baudžiamas ekskomunika.
Norime, kad visi su buvusiu Tamplierių ordinu susiję klausimai, įskaitant turto perdavimą ir narių bylas, būtų galutinai užbaigti per vienerius metus nuo šio dekreto paskelbimo. Apaštališkasis sostas pasilieka teisę spręsti visus likusius ginčus, susijusius su Hospitalio ordino veikla, kryžiaus žygio organizavimu ar buvusio Tamplierių ordino turtu. Mūsų legatai ir nuncijai įgalioti užtikrinti, kad visi mūsų nurodymai būtų vykdomi be delsimo.
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų, kad visi valdovai, dvasininkai ir tikintieji būtų tinkamai informuoti apie mūsų nurodymus.
Duota Avinjone, 1314 m. vasario 25 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 21: Buvusio Tamplierių ordino turto inventorizacija
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordino pareigūnams
Siekdami užtikrinti buvusio Tamplierių ordino turto skaidrų valdymą, įsakome Hospitalio ordinui per šešis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo atlikti pilną turto inventorizaciją. Kiekvienas prioras ar preceptorius privalo pateikti detalų sąrašą, apimantį žemes, pastatus, pajamas ir kitus priklausinius, mūsų paskirtiems nuncijams. Sąrašai turi būti patvirtinti viešais dokumentais. Bet koks inventorizacijos vengimas ar klaidingos informacijos pateikimas bus baudžiamas ekskomunika.
Kad šis dekretas būtų žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį paskelbti jį savo katedrose ir pritvirtinti kopijas prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. kovo 10 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 22: Kryžiaus žygio logistikos koordinavimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – krikščionių valdovų atstovams
Visuotinio kryžiaus žygio sėkmei užtikrinti pavedame mūsų nuncijams organizuoti susitikimus su jūsų paskirtais atstovais, kad būtų aptartos logistikos detalės: karių surinkimas, laivyno paruošimas ir atsargų kaupimas. Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinas privalo skirti lėšų iš buvusio Tamplierių ordino turto šiems tikslams. Visi sprendimai turi būti patvirtinti mūsų kardinolų. Nepaklusnumas bus baudžiamas bažnytinėmis sankcijomis.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. balandžio 5 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 23: Buvusių Tamplierių integracijos priežiūra
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – vyskupams ir prelatams
Įsakome prižiūrėti buvusių Tamplierių, išteisintų ar atlikusių atgailą, integraciją į religinius ordinus ar pasaulietinį gyvenimą. Jų išlaikymas finansuojamas iš Hospitalio ordino lėšų, tačiau vietos vyskupai privalo užtikrinti, kad lėšos naudojamos tinkamai. Per metus pateikite ataskaitas mūsų nuncijams apie jų padėtį. Nepaklusnumas ar piktnaudžiavimas lėšomis bus baudžiamas ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. gegužės 1 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 24: Dešimtinės rinkimo griežtinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams ir vyskupams
Siekdami užtikrinti kryžiaus žygio finansavimą, įsakome griežtinti dešimtinės rinkimą iš bažnytinių pajamų. Visi rinkėjai privalo kas ketvirtį pateikti ataskaitas mūsų paskirtiems asmenims, patvirtintas viešais dokumentais. Bet koks delsimas ar lėšų pasisavinimas bus baudžiamas ekskomunika. Vietos vyskupai atsakingi už rinkimo priežiūrą ir turi pranešti apie pažeidimus mūsų nuncijams.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. birželio 15 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 25: Apaštališkojo sosto kontrolės stiprinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Apaštališkasis sostas pasilieka galutinę kontrolę dėl buvusio Tamplierių ordino turto, Hospitalio ordino veiklos ir kryžiaus žygio organizavimo. Mūsų kardinolai ir nuncijai įgalioti spręsti visus ginčus, susijusius su šiais klausimais. Vietos vyskupai privalo teikti kasmetines ataskaitas apie turto valdymą ir kryžiaus žygio pažangą. Nepaklusnumas bus baudžiamas bažnytinėmis sankcijomis.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. liepos 20 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 26: Hospitalierių ordino atskaitomybės stiprinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordino magistrui ir pareigūnams
Siekdami užtikrinti buvusio Tamplierių ordino turto naudojimą Šventosios Žemės reikmėms, įsakome Hospitalio ordinui kas tris mėnesius pateikti ataskaitas apie turto būklę ir pajamas mūsų nuncijams. Ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais. Nepateikus ataskaitų ar nustačius piktnaudžiavimą, atsakingi pareigūnai bus baudžiami ekskomunika. Vietos vyskupai privalo prižiūrėti šį procesą ir pranešti apie pažeidimus.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. rugpjūčio 15 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 27: Kryžiaus žygio propagandinis skatinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – vyskupams ir prelatams
Įsakome visose vyskupijose skelbti visuotinio kryžiaus žygio svarbą, raginant tikinčiuosius prisidėti maldomis, aukomis ar dalyvavimu. Kiekvienas vyskupas per šešis mėnesius turi pateikti ataskaitą mūsų nuncijams apie propagandos efektyvumą. Hospitalio ordinas privalo finansuoti šią veiklą iš buvusio Tamplierių ordino turto. Nepaklusnumas bus baudžiamas bažnytinėmis sankcijomis.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. rugsėjo 10 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 28: Buvusių Tamplierių bylų užbaigimo terminas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams ir vyskupams
Visos buvusių Tamplierių narių bylos turi būti užbaigtos per devynis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo. Nepaklusę šaukimams ar neatgailaujantys nariai automatiškai užsitraukia ekskomuniką. Vietos vyskupai privalo pateikti ataskaitas apie bylų eigą mūsų nuncijams. Hospitalio ordinas atsakingas už išteisintų narių išlaikymą, prižiūrimą vyskupų.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. spalio 5 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 29: Turto ginčų sprendimo procedūros
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Visi ginčai dėl buvusio Tamplierių ordino turto, valdomo Hospitalio ordino, turi būti sprendžiami provincijos susirinkimuose per šešis mėnesius. Nesutarimai perduodami mūsų kardinolams, o galutinis sprendimas priklauso apaštališkajam sostui. Vietos vyskupai privalo užtikrinti skaidrų procesą ir pranešti apie rezultatus. Pažeidėjai baudžiami ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. lapkričio 1 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 30: Kryžiaus žygio finansavimo auditas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams ir Hospitalio ordino pareigūnams
Įsakome atlikti kryžiaus žygio finansavimo, įskaitant dešimtinę ir Tamplierių turto pajamas, auditą per metus nuo šio dekreto paskelbimo. Auditas, prižiūrimas mūsų kardinolų, turi užtikrinti lėšų naudojimą Šventosios Žemės reikmėms. Nepateikus ataskaitų ar nustačius piktnaudžiavimą, atsakingi asmenys baudžiami ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1314 m. gruodžio 10 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 31: Buvusio Tamplierių turto apsaugos sustiprinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – vyskupams ir Hospitalio ordino pareigūnams
Siekdami apsaugoti buvusio Tamplierių ordino turtą, perduotą Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui, įsakome vietos vyskupams kas ketvirtį tikrinti turto būklę jų vyskupijose. Bet koks pasisavinimas ar netinkamas naudojimas baudžiamas ekskomunika. Hospitalio ordinas privalo pateikti audito ataskaitas mūsų nuncijams, patvirtintas viešais dokumentais. Pažeidimai pranešami apaštališkajam sostui.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. sausio 5 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 32: Kryžiaus žygio karių mobilizacijos koordinavimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – krikščionių valdovams
Visuotinio kryžiaus žygio sėkmei įsakome paskirti karinius vadus, kurie koordinuos karių mobilizaciją mūsų nuncijų vadovaujami. Hospitalio ordinas privalo skirti lėšų iš Tamplierių turto karių aprūpinimui. Per šešis mėnesius pateikite mobilizacijos planus mūsų kardinolams. Nepaklusnumas baudžiamas bažnytinėmis sankcijomis.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. vasario 1 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 33: Buvusių Tamplierių išlaikymo kontrolė
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams ir vyskupams
Įsakome griežtai prižiūrėti buvusių Tamplierių, išteisintų ar atlikusių atgailą, išlaikymą, finansuojamą Hospitalio ordino lėšomis. Kasmet pateikite ataskaitas mūsų nuncijams apie lėšų paskirstymą, patvirtintas viešais dokumentais. Piktnaudžiavimas lėšomis ar aplaidumas baudžiamas ekskomunika. Hospitalio ordinas atsakingas už skaidrų lėšų valdymą.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. kovo 10 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 34: Dešimtinės paskirstymo priežiūra
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – vyskupams ir dešimtinės rinkėjams
Siekdami užtikrinti kryžiaus žygio finansavimą, įsakome kas pusmetį pateikti dešimtinės surinkimo ir paskirstymo ataskaitas mūsų kardinolams. Vietos vyskupai privalo prižiūrėti rinkimo procesą ir pranešti apie pažeidimus. Bet koks lėšų pasisavinimas baudžiamas ekskomunika. Ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. balandžio 15 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 35: Apaštališkojo sosto galutinė atsakomybė
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Apaštališkasis sostas išlaiko galutinę atsakomybę už buvusio Tamplierių ordino turto valdymą, Hospitalio ordino veiklą ir kryžiaus žygio organizavimą. Mūsų nuncijai įgalioti spręsti visus ginčus, o vietos vyskupai privalo teikti ataskaitas kasmet. Nepaklusnumas ar piktnaudžiavimas baudžiamas ekskomunika. Visi procesai turi atitikti mūsų nurodymus.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. gegužės 20 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 36: Kryžiaus žygio finansavimo centralizacija
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams ir Hospitalio ordino pareigūnams
Siekdami efektyviau finansuoti visuotinį kryžiaus žygį, įsakome centralizuoti dešimtinės ir buvusio Tamplierių ordino turto pajamų valdymą. Visos lėšos turi būti perduodamos mūsų paskirtiems kardinolams per šešis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo. Hospitalio ordinas privalo pateikti ketvirtines ataskaitas apie lėšų naudojimą, patvirtintas viešais dokumentais. Bet koks piktnaudžiavimas baudžiamas ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. birželio 10 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 37: Tamplierių turto klausimų galutinis užbaigimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Skelbiame galutinį buvusio Tamplierių ordino turto klausimų užbaigimą. Visi likę ginčai dėl turto perdavimo Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui turi būti išspręsti per devynis mėnesius provincijos susirinkimuose. Nepaklusnumas ar turto pasisavinimas baudžiamas ekskomunika. Apaštališkasis sostas pasilieka teisę prižiūrėti Hospitalio ordino veiklą. Vietos vyskupai privalo pranešti apie vykdymą mūsų nuncijams.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. liepos 5 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 38: Galutinis Tamplierių ordino klausimų užbaigimas ir kryžiaus žygio įtvirtinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, pašventinęs Šventąją Žemę savo buvimu ir krauju, kviečia mus, Jo vietininkus žemėje, suvienyti krikščionybę šventam tikslui – išvaduoti Jo paveldą iš netikėlių rankų. Todėl, su šventojo Vienos susirinkimo pritarimu, mes, apaštališkąja valdžia, skelbiame galutinį buvusio Tamplierių riterių ordino klausimų užbaigimą ir visuotinio kryžiaus žygio įtvirtinimą, kad visi ankstesni mūsų dekretai būtų įgyvendinti su didžiausia atsakomybe ir atsidavimu.
Buvusio Tamplierių ordino turto valdymas
Visas buvusio Tamplierių ordino turtas, išskyrus esantį Kastilijos, Aragono, Portugalijos ir Maljorkos karalystėse, kaip nustatyta anksčiau, yra perduotas Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui. Mes griežtai įsakome, kad šis turtas – žemės, pastatai, pajamos, teisės ir kiti priklausiniai – būtų naudojamas tik Šventosios Žemės pagalbai, kryžiaus žygio finansavimui ir buvusių Tamplierių, išteisintų ar atlikusių atgailą, išlaikymui. Hospitalio ordino magistras, priorai ir preceptoriai privalo kas tris mėnesius pateikti išsamią ataskaitą apie turto būklę, pajamas ir išlaidas mūsų paskirtiems kardinolams. Šios ataskaitos turi būti patvirtintos viešais dokumentais, o bet koks bandymas slėpti informaciją ar netinkamai naudoti turtą baudžiamas ekskomunika, kurią gali panaikinti tik apaštališkasis sostas.
Vietos arkivyskupai ir vyskupai įpareigojami jų vyskupijose vykdyti reguliarius turto auditus, bendradarbiaudami su Hospitalio ordino pareigūnais. Audito rezultatai turi būti pateikti mūsų nuncijams per du mėnesius po kiekvieno patikrinimo. Jei nustatomi pažeidimai, atsakingi asmenys, nesvarbu, ar jie yra Hospitalio ordino nariai, ar kiti dvasininkai, automatiškai užsitraukia ekskomuniką, o jų bylos perduodamos apaštališkojo sosto sprendimui. Mes taip pat įsakome Hospitalio ordinui įsteigti nuolatinę turto priežiūros tarybą, sudarytą iš ordino pareigūnų ir mūsų paskirtų atstovų, kuri užtikrins skaidrų turto valdymą ir jo naudojimą šventiems tikslams.
Buvusių Tamplierių narių likimas
Visi buvusio Tamplierių ordino nariai, kurie dar nebuvo apklausti ar neatvyko į provincijos susirinkimus, privalo per šešis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo prisistatyti savo vyskupams. Tie, kurie to nepadarys, automatiškai užsitraukia ekskomuniką, o jei per metus išlieka nepaklusnūs, bus laikomi užsispyrėliais ir gali būti pasmerkti kaip eretikai pagal kanonų teisę. Vietos vyskupai įpareigojami per vienerius metus užbaigti visų buvusių Tamplierių bylų nagrinėjimą, užtikrinant, kad išteisinti ar atgailą atlikę nariai būtų tinkamai aprūpinti išlaikymu iš Hospitalio ordino lėšų.
Mes pavedame vyskupams prižiūrėti, kad šių narių apgyvendinimas ir išlaikymas vyktų pagal mūsų ankstesnius nurodymus, vengiant jų koncentracijos vienoje vietoje, kad būtų išvengta neramumų. Bet koks piktnaudžiavimas išlaikymo lėšomis ar aplaidumas baudžiamas ekskomunika, o vyskupai privalo pateikti kasmetines ataskaitas mūsų nuncijams apie šių lėšų paskirstymą. Hospitalio ordinas atsakingas už šių lėšų administravimą, tačiau vietos vyskupai turi teisę reikalauti detalių ataskaitų ir pranešti apie bet kokius pažeidimus.
Kryžiaus žygio organizavimas ir finansavimas
Visuotinis kryžiaus žygis, kuriam vadovauja mūsų mylimas sūnus Kristuje, Prancūzijos karalius Pilypas, yra krikščionybės šventas tikslas, reikalaujantis visų valdovų, dvasininkų ir tikinčiųjų vienybės. Mes įsakome visiems krikščionių karaliams, kunigaikščiams ir didikams per devynis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo paskirti savo įgaliotus atstovus, kurie dalyvaus mūsų sušauktuose susitikimuose kryžiaus žygio planavimui. Šie susitikimai, koordinuojami mūsų nuncijų, bus skirti karių mobilizacijai, laivyno paruošimui, atsargų kaupimui ir kitoms logistikos detalėms.
Hospitalio ordinas privalo skirti ne mažiau kaip keturis penktadalius buvusio Tamplierių ordino turto pajamų kryžiaus žygio reikmėms, įskaitant karių samdymą, ginklų gamybą ir laivyno statybą. Šios lėšos turi būti centralizuotai valdomos mūsų paskirtų kardinolų, o Hospitalio ordino magistras privalo kas ketvirtį pateikti išsamią ataskaitą apie jų naudojimą, patvirtintą viešais dokumentais. Dešimtinė, renkama iš visų bažnytinių pajamų, kaip nustatyta mūsų ankstesniuose dekretuose, lieka pagrindiniu kryžiaus žygio finansavimo šaltiniu. Vietos vyskupai įpareigojami griežtai prižiūrėti dešimtinės rinkimą ir kas pusmetį pateikti ataskaitas mūsų nuncijams. Bet koks lėšų pasisavinimas ar netinkamas naudojimas baudžiamas ekskomunika.
Mes raginame visus tikinčiuosius prisidėti prie kryžiaus žygio maldomis, aukomis ar tiesioginiu dalyvavimu. Vietos vyskupai privalo savo vyskupijose aktyviai skelbti kryžiaus žygio svarbą, organizuoti pamokslus ir rinkti papildomas aukas. Mūsų nuncijai ir legatai įgalioti koordinuoti šią propagandinę veiklą ir užtikrinti, kad visa krikščionybė būtų sutelkta šiam šventam tikslui. Bet koks pasipriešinimas ar aplaidumas vykdant šiuos nurodymus bus laikomas sunkiu nusižengimu, baudžiamu bažnytinėmis sankcijomis.
Bažnytinės drausmės stiprinimas
Siekdami užtikrinti, kad visi mūsų dekretai būtų vykdomi su derama pagarba Bažnyčios autoritetui, mes įsakome stiprinti bažnytinę drausmę visose krikščionybės dalyse. Vietos arkivyskupai ir vyskupai privalo organizuoti reguliarius provincijos susirinkimus, kuriuose būtų aptariami buvusio Tamplierių ordino turto, Hospitalio ordino veiklos ir kryžiaus žygio organizavimo klausimai. Visi ginčai, susiję su šiais klausimais, turi būti išspręsti per šešis mėnesius, o nesutarimai perduodami mūsų kardinolams. Galutinis sprendimas visais atvejais priklauso apaštališkajam sostui.
Mes pavedame mūsų broliams, šventosios Romos Bažnyčios kardinolams, kartu su mūsų nuncijais, vykdyti nuolatinę Hospitalio ordino veiklos priežiūrą. Jie turi teisę nušalinti ordino pareigūnus, jei nustatomi pažeidimai, ir perorganizuoti turto valdymą, gavę mūsų sutikimą. Vietos vyskupai įpareigojami teikti kasmetines ataskaitas apie visus procesus, susijusius su Tamplierių ordinu ir kryžiaus žygiu, užtikrinant, kad visi veiksmai atitiktų mūsų nurodymus.
Dekreto viešinimas ir vykdymas
Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas ir įgyvendintas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų visose vyskupijose, ypač tose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas, kad niekas negalėtų teigti nežinojęs apie mūsų nurodymus. Mes taip pat pavedame mūsų nuncijams ir legatams prižiūrėti šio dekreto vykdymą, užtikrinant, kad visi krikščionių valdovai, dvasininkai ir tikintieji veiktų vieningai šventam tikslui pasiekti.
Mes meldžiame, kad Viešpats, kurio vardu šis darbas vykdomas, suteiktų stiprybės ir išminties visiems, kurie tarnauja Jo garbei. Tegu šis kryžiaus žygis, palaimintas mūsų apaštališkąja valdžia, atneša pergalę Šventajai Žemei ir sustiprina katalikų tikėjimą visame pasaulyje.
Duota Avinjone, 1315 m. rugpjūčio 1 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 39: Baigiamieji nurodymai dėl Tamplierių ordino klausimų įgyvendinimo
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams, vyskupams, Hospitalio ordino pareigūnams ir visiems krikščionims
Siekdami galutinai užtikrinti, kad visi mūsų dekretai dėl buvusio Tamplierių riterių ordino turto, jo narių likimo ir visuotinio kryžiaus žygio būtų įgyvendinti, skelbiame šiuos baigiamuosius nurodymus. Mes, apaštališkąja valdžia, įsakome visoms bažnytinėms ir pasaulietinėms institucijoms besąlygiškai vykdyti mūsų anksčiau paskelbtus nurodymus, kad Šventosios Žemės pagalba būtų sėkmingai įgyvendinta, o buvusio Tamplierių ordino klausimai būtų galutinai užbaigti.
Turto administravimo galutinė priežiūra
Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinas, perėmęs buvusio Tamplierių ordino turtą, privalo per vienerius metus nuo šio dekreto paskelbimo užbaigti visų turto objektų inventorizaciją ir pateikti galutinę ataskaitą mūsų paskirtiems kardinolams. Ataskaita turi apimti visų žemių, pastatų, pajamų ir kitų priklausinių sąrašą, patvirtintą viešais dokumentais. Vietos vyskupai įpareigojami bendradarbiauti su Hospitalio ordinu, vykdant šią inventorizaciją, ir pranešti apie bet kokius nesklandumus mūsų nuncijams per tris mėnesius nuo inventorizacijos pabaigos. Bet koks turto pasisavinimas, slepiamas ar netinkamas naudojimas baudžiamas ekskomunika, kurią gali panaikinti tik apaštališkasis sostas.
Mes taip pat įsakome Hospitalio ordinui paskirti nuolatinius turto valdytojus, kurie prisieks ištikimai vykdyti mūsų nurodymus ir užtikrins, kad ne mažiau kaip keturi penktadaliai turto pajamų būtų skiriami kryžiaus žygio reikmėms. Šie valdytojai privalo kasmet teikti ataskaitas mūsų nuncijams, o vietos vyskupai turi teisę reikalauti šių ataskaitų kopijų savo vyskupijose. Jei nustatomi pažeidimai, atsakingi asmenys bus nušalinti, o jų bylos perduodamos apaštališkojo sosto sprendimui.
Buvusių Tamplierių bylų užbaigimas
Visos likusios buvusių Tamplierių narių bylos turi būti užbaigtos per devynis mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo. Vietos vyskupai privalo užtikrinti, kad visi nariai, dar neprisistatę į provincijos susirinkimus, būtų iškviesti ir jų bylos išnagrinėtos. Tie, kurie atsisako paklusti, automatiškai užsitraukia ekskomuniką, o užsispyrėliai gali būti pasmerkti kaip eretikai pagal kanonų teisę. Išteisinti ar atgailą atlikę nariai turi būti aprūpinti išlaikymu iš Hospitalio ordino lėšų, tačiau šių lėšų paskirstymas turi būti griežtai prižiūrimas vyskupų, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo.
Mes pavedame mūsų nuncijams organizuoti galutinę buvusių Tamplierių bylų peržiūrą, užtikrinant, kad visi sprendimai atitiktų mūsų ankstesnius dekretus. Vietos vyskupai privalo pateikti ataskaitas apie bylų eigą per vienerius metus, patvirtintas viešais dokumentais. Bet koks aplaidumas ar piktnaudžiavimas išlaikymo lėšomis baudžiamas ekskomunika.
Kryžiaus žygio galutinis paruošimas
Visuotinis kryžiaus žygis, vadovaujamas mūsų mylimo sūnaus Kristuje, Prancūzijos karaliaus Pilypo, reikalauja galutinio visų krikščionių valdovų ir tikinčiųjų sutelktumo. Mes įsakome visiems krikščionių karaliams ir kunigaikščiams per šešis mėnesius pateikti mūsų nuncijams savo karinius ir finansinius įsipareigojimus kryžiaus žygiui. Hospitalio ordinas privalo užtikrinti, kad buvusio Tamplierių ordino turto pajamos būtų centralizuotai perduodamos mūsų kardinolams kryžiaus žygio logistikos reikmėms, įskaitant laivyno paruošimą ir karių aprūpinimą.
Vietos vyskupai įpareigojami toliau skelbti kryžiaus žygio svarbą savo vyskupijose, organizuojant pamokslus ir aukų rinkimą. Dešimtinės rinkimas turi būti užbaigtas pagal mūsų nustatytus terminus, o visi surinkti pinigai perduoti mūsų paskirtiems asmenims. Bet koks dešimtinės lėšų pasisavinimas ar netinkamas naudojimas baudžiamas ekskomunika. Mūsų nuncijai įgalioti prižiūrėti šį procesą ir užtikrinti, kad visi pinigai būtų naudojami tik Šventosios Žemės pagalbai.
Bažnytinės drausmės įtvirtinimas
Mes įsakome visiems arkivyskupams, vyskupams ir kitiems prelatams stiprinti bažnytinę drausmę, užtikrinant, kad visi mūsų dekretai būtų vykdomi be išimčių. Provincijos susirinkimai turi būti rengiami kasmet, aptariant Tamplierių turto, Hospitalio ordino veiklos ir kryžiaus žygio pažangos klausimus. Visi ginčai turi būti išspręsti per šešis mėnesius, o nesutarimai perduodami apaštališkojo sosto sprendimui. Mūsų kardinolai ir nuncijai įgalioti vykdyti nuolatinę priežiūrą, o vietos vyskupai privalo teikti ataskaitas apie visus procesus.
Dekreto viešinimas
Kad šis dekretas pasiektų visus krikščionis, įsakome vietos vyskupams per mėnesį nuo šio rašto gavimo paskelbti jį savo katedrose, bažnyčiose ir kitose matomose vietose. Dekreto kopijos turi būti pritvirtintos prie pagrindinių bažnyčių durų, ypač tose vyskupijose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas. Mūsų nuncijai užtikrins, kad šis dekretas būtų vykdomas visose krikščionybės dalyse, o bet koks pasipriešinimas bus baudžiamas bažnytinėmis sankcijomis.
Tegu Viešpats, kurio vardu veikiame, palaimina šį šventą darbą ir suteikia stiprybės visiems, kurie tarnauja Jo garbei ir Šventosios Žemės išvadavimui.
Duota Avinjone, 1315 m. rugpjūčio 20 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 39: Papildomi nurodymai dėl Hospitalierių ordino turto administravimo
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordino magistrui, priorams ir preceptoriams
Siekdami užtikrinti, kad buvusio Tamplierių riterių ordino turtas, perduotas jūsų ordinui, būtų valdomas pagal mūsų ankstesnius dekretus, įsakome įsteigti regionines turto priežiūros komisijas, sudarytas iš Hospitalio ordino pareigūnų ir vietos vyskupų atstovų. Šios komisijos privalo kas pusmetį atlikti turto auditą, apimantį visas žemes, pastatus, pajamas ir kitus priklausinius, ir pateikti ataskaitas mūsų nuncijams, patvirtintas viešais dokumentais.
Bet koks turto netinkamas naudojimas, slepiamas ar pasisavinimas baudžiamas ekskomunika, kurią gali panaikinti tik apaštališkasis sostas po visiško pažeidimų pašalinimo. Mes pavedame vietos vyskupams prižiūrėti šių komisijų veiklą ir per tris mėnesius nuo šio dekreto paskelbimo pranešti mūsų kardinolams apie jų įsteigimą. Hospitalio ordinas privalo skirti ne mažiau kaip keturis penktadalius turto pajamų kryžiaus žygio reikmėms, o likusią dalį naudoti buvusių Tamplierių išlaikymui, griežtai prižiūrint vyskupams.
Kad šis dekretas būtų žinomas, įsakome vietos vyskupams per mėnesį paskelbti jį savo katedrose ir pritvirtinti kopijas prie pagrindinių bažnyčių durų tose vyskupijose, kur yra buvusio Tamplierių ordino turtas.
Duota Avinjone, 1315 m. rugsėjo 10 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 40: Galutinis kryžiaus žygio organizavimo ir Tamplierių klausimų įtvirtinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Skelbiame galutinį visuotinio kryžiaus žygio organizavimo ir buvusio Tamplierių riterių ordino klausimų įtvirtinimą, kad visi mūsų dekretai būtų įgyvendinti su derama pagarba Bažnyčios autoritetui. Mes įsakome visiems krikščionių valdovams, dvasininkams ir tikintiesiems vieningai remti kryžiaus žygį, vadovaujamą mūsų mylimo sūnaus Kristuje, Prancūzijos karaliaus Pilypo, teikiant karinę, finansinę ir moralinę paramą.
Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinas privalo užbaigti buvusio Tamplierių ordino turto integraciją į savo administraciją per vienerius metus nuo šio dekreto paskelbimo. Visos turto pajamos, išskyrus būtinas buvusių Tamplierių išlaikymui, turi būti centralizuotai perduodamos mūsų paskirtiems kardinolams kryžiaus žygio reikmėms, įskaitant karių mokymą, laivyno paruošimą ir atsargų kaupimą. Hospitalio ordino magistras privalo kas ketvirtį pateikti ataskaitas apie lėšų naudojimą, patvirtintas viešais dokumentais. Bet koks piktnaudžiavimas baudžiamas ekskomunika.
Vietos arkivyskupai ir vyskupai įpareigojami per devynis mėnesius užbaigti visų likusių buvusių Tamplierių bylų nagrinėjimą, užtikrinant, kad išteisinti ar atgailą atlikę nariai būtų aprūpinti pagal mūsų nurodymus. Nepaklusę šaukimams automatiškai užsitraukia ekskomuniką, o užsispyrėliai gali būti pasmerkti kaip eretikai. Vyskupai privalo pateikti galutines ataskaitas mūsų nuncijams per vienerius metus, detalizuodami bylų eigą ir išlaikymo lėšų paskirstymą.
Mes pavedame mūsų nuncijams ir legatams organizuoti galutinius kryžiaus žygio planavimo susitikimus, į kuriuos visi krikščionių valdovai privalo deleguoti savo atstovus. Dešimtinės rinkimas turi būti užbaigtas pagal mūsų nustatytus terminus, o visi surinkti pinigai perduoti mūsų kardinolams. Vietos vyskupai privalo toliau skelbti kryžiaus žygio svarbą, ragindami tikinčiuosius prisidėti maldomis ir aukomis. Bet koks aplaidumas ar pasipriešinimas mūsų nurodymams baudžiamas bažnytinėmis sankcijomis.
Apaštališkasis sostas pasilieka galutinę teisę spręsti visus klausimus, susijusius su buvusio Tamplierių ordino turtu, Hospitalio ordino veikla ir kryžiaus žygio organizavimu. Mūsų kardinolai įgalioti vykdyti nuolatinę priežiūrą, o vietos vyskupai privalo teikti kasmetines ataskaitas. Kad šis dekretas būtų plačiai žinomas, įsakome per mėnesį paskelbti jį katedrose, bažnyčiose ir pritvirtinti kopijas prie pagrindinių bažnyčių durų visose vyskupijose.
Tegu Viešpats palaimina šį šventą darbą ir suteikia stiprybės visiems, kurie tarnauja Šventosios Žemės išvadavimui.
Duota Avinjone, 1315 m. spalio 5 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 41: Buvusio Tamplierių turto apsaugos galutinės priemonės
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – vyskupams ir Hospitalio ordino pareigūnams
Siekdami galutinai apsaugoti buvusio Tamplierių ordino turtą, perduotą Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui, įsakome vietos vyskupams kasmet organizuoti turto patikrinimus, bendradarbiaujant su Hospitalio ordino pareigūnais. Patikrinimų ataskaitos, patvirtintos viešais dokumentais, turi būti pateiktos mūsų nuncijams per du mėnesius. Bet koks turto pasisavinimas ar netinkamas naudojimas baudžiamas ekskomunika. Hospitalio ordinas privalo užtikrinti, kad turto pajamos būtų skiriamos kryžiaus žygiui.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. lapkričio 1 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 42: Kryžiaus žygio galutinės logistikos detalės
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – krikščionių valdovų atstovams
Visuotinio kryžiaus žygio sėkmei įsakome per šešis mėnesius pateikti mūsų nuncijams galutinius logistikos planus, apimančius karių skaičių, laivyno paruošimą ir atsargų tiekimą. Hospitalio ordinas privalo skirti buvusio Tamplierių ordino turto lėšas šiems tikslams, pateikdamas ketvirtines ataskaitas mūsų kardinolams. Nepaklusnumas ar delsimas baudžiamas bažnytinėmis sankcijomis.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1315 m. gruodžio 5 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 43: Dokumentų archyvavimas ir galutinis patvirtinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Įsakome visus su buvusiu Tamplierių ordinu, Hospitalio ordino veikla ir kryžiaus žygiu susijusius dokumentus archyvuoti vyskupijų katedrose ir Hospitalio ordino būstinėse. Vietos vyskupai ir ordino pareigūnai privalo per vienerius metus pateikti mūsų nuncijams visų ataskaitų kopijas, patvirtintas viešais dokumentais. Šis dekretas užbaigia Tamplierių ordino klausimus, pavedant apaštališkajam sostui galutinę priežiūrą. Nepaklusnumas baudžiamas ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1316 m. sausio 10 d., dešimtaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 44: Buvusio Tamplierių turto dokumentacijos standartizacija
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – Hospitalio ordino pareigūnams ir vyskupams
Siekdami užtikrinti buvusio Tamplierių ordino turto skaidrų valdymą, įsakome Šv. Jono Jeruzaliečio Hospitalio ordinui ir vietos vyskupams per devynis mėnesius standartizuoti visų turto dokumentų formą. Kiekvienas dokumentas, apimantis žemes, pastatus ar pajamas, turi būti patvirtintas viešais aktais ir pateiktas mūsų nuncijams. Nepateikimas ar klaidinga informacija baudžiama ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1316 m. vasario 15 d., dešimtaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 45: Kryžiaus žygio finansavimo galutinis auditas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mūsų mylimiems sūnums – arkivyskupams ir Hospitalio ordino magistrui
Įsakome per vienerius metus atlikti galutinį kryžiaus žygio finansavimo auditą, apimantį dešimtinę ir buvusio Tamplierių ordino turto pajamas. Auditas, prižiūrimas mūsų kardinolų, turi patvirtinti, kad lėšos naudojamos Šventosios Žemės reikmėms. Ataskaitos, patvirtintos viešais dokumentais, pateikiamos mūsų nuncijams. Piktnaudžiavimas lėšomis baudžiamas ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1316 m. kovo 20 d., dešimtaisiais mūsų pontifikato metais.
Sekcija 46: Bažnytinės priežiūros įtvirtinimas
Klemensas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, visiems krikščionims, kam šis raštas pasieks
Skelbiame galutinį bažnytinės priežiūros įtvirtinimą dėl buvusio Tamplierių ordino turto ir kryžiaus žygio. Vietos vyskupai privalo kasmet teikti ataskaitas mūsų kardinolams apie Hospitalio ordino veiklą ir turto valdymą. Visi ginčai sprendžiami provincijos susirinkimuose, o galutinis sprendimas priklauso apaštališkajam sostui. Nepaklusnumas baudžiamas ekskomunika.
Dekretą paskelbti per mėnesį katedrose ir pritvirtinti prie bažnyčių durų.
Duota Avinjone, 1316 m. balandžio 25 d., dešimtaisiais mūsų pontifikato metais.
Priedas
Kai šventasis išreiškė brolių neturto būdą savo taisyklėje, jis pasakė: „Broliai neturi nieko laikyti savu – nei namų, nei žemės, nei jokio kito daikto, bet drąsiai eiti prašyti išmaldos kaip piligrimai ir svetimšaliai, tarnaujantys Viešpačiui neturte ir nuolankume.“ Taip pat tai yra atsižadėjimas, kurį kai kurie mūsų pirmtakai, Romos popiežiai, apibrėžė tiek specifine, tiek bendrąja prasme. Todėl šie popiežiai prisiėmė sau ir Romos Bažnyčiai absoliučią nuosavybę viso to, kas buvo suteikta, paaukota ar padovanota broliams, palikdami jiems tik naudojimosi teisę. Vis dėlto mums buvo paprašyta išnagrinėti tam tikras praktikas, kurios, kaip teigiama, vyksta ordine ir atrodo prieštaraujančios neturto įžadui bei ordino nuoširdumui.
Šios praktikos, mūsų manymu, reikalauja pataisymo:
- Broliai ne tik leidžia sau paveldėti, bet netgi tai skatina.
- Kartais jie priima tokias dideles metines pajamas, kad atitinkami vienuolynai gali visiškai iš jų gyventi.
- Kai jų reikalai, net ir pasaulietinio pobūdžio, aptariami teismuose, jie padeda advokatams ir prokuratoriams; norėdami juos paskatinti, patys asmeniškai dalyvauja.
- Jie priima testamentų vykdytojų pareigas ir jas atlieka.
- Kartais jie kišasi į susitarimus, susijusius su lupikavimu ar neteisėtu įsigijimu ir restitucija, kuri turi būti atlikta.
- Kartais jie turi ne tik didelius sodus, bet ir plačius vynuogynus, iš kurių renka didelius kiekius daržovių ir vyno pardavimui.
- Derliaus metu jie surenka tiek daug grūdų ir vyno, prašydami išmaldos ar pirkdami, ir laiko juos savo rūsiuose ir sandėliuose, kad gali iš to gyventi visus metus be elgetavimo.
- Jie stato bažnyčias ar kitus pastatus arba liepia juos statyti tokio dydžio, stiliaus ir prabangos, kad jie atrodo kaip turtuolių, o ne vargšų buveinės.
- Daugelyje vietų broliai turi tiek daug bažnytinių papuošalų ir akivaizdžiai brangių daiktų, kad šiuo atžvilgiu pranoksta didžiąsias katedras.
- Jie taip pat neatskiriamai priima arklius ir ginklus, siūlomus per laidotuves.
Tačiau brolių bendruomenė, ypač ordino vadovai, tvirtino, kad aukščiau minėti piktnaudžiavimai, arba dauguma jų, ordine neegzistuoja, o bet kurie broliai, pripažinti kaltais dėl tokių dalykų, yra griežtai baudžiami. Be to, seniai ordine buvo priimti labai griežti įstatymai, siekiant užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimams. Todėl, norėdami pasirūpinti brolių sąžine ir, kiek įmanoma, pašalinti visas abejones iš jų širdžių, pateikiame šiuos atsakymus.
Kad gyvenimo būdas būtų autentiškas, išoriniai veiksmai turi atitikti vidinį proto nusiteikimą. Todėl broliai, kurie taip smarkiai atsižadėjo pasaulietinių turtų, turi susilaikyti nuo visko, kas yra ar gali atrodyti prieštaraujantis tam atsižadėjimui. Paveldėtojai įgyja ne tik paveldėjimo naudojimo teisę, bet laikui bėgant ir nuosavybę, o broliai negali nieko įsigyti nei sau asmeniškai, nei savo ordinui apskritai. Todėl mes skelbiame, kad jų įžado absoliutumas visiškai atima broliams galimybę paveldėti, nes paveldėjimas savo prigimtimi apima tiek pinigus, tiek kitus kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Jie taip pat negali leisti, kad jiems būtų paliktas ar priimtas kaip palikimas tokio paveldo vertės ar didelės jo dalies, kad būtų galima įtarti, jog tai buvo padaryta apgaule; iš tiesų mes tai visiškai draudžiame.
Kadangi metinės pajamos pagal įstatymą laikomos nekilnojamuoju turtu ir prieštarauja neturtui bei elgetavimui, nėra jokių abejonių, kad broliai, atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą, negali priimti ar turėti jokių pajamų, kaip ir negali turėti nuosavybės ar net jos naudojimo teisės, nes tokia teisė jiems nesuteikta.
Be to, tobuli žmonės turi ypač vengti ne tik to, kas yra akivaizdžiai bloga, bet ir visko, kas gali atrodyti bloga. Dalyvavimas teisme ir savo bylos gynimas, kai teisė susijusi su jiems naudingais klausimais, išoriniu požiūriu skatina žmones manyti, kad dalyvaujantys broliai siekia kažko kaip savo nuosavybės. Todėl broliai, kurie išpažįsta šią taisyklę ir įžadą, jokiu būdu neturėtų kištis į teisminius procesus tokiuose teismuose. Susilaikydami jie bus gerai vertinami pašalinių ir laikysis savo įžado grynumo, išvengdami kaimynų papiktinimo. Iš tiesų, broliai turi būti visiškai svetimi ne tik pinigų priėmimui, turėjimui, nuosavybei ar naudojimui, bet net ir bet kokiam jų tvarkymui, kaip mūsų minėtas pirmtakas pakartotinai ir aiškiai sakė savo taisyklių aiškinime. Taip pat šio ordino nariai negali bylinėtis dėl jokių pasaulietinių dalykų. Todėl broliai neturėtų dalyvauti tokiuose teisminiuose procesuose, bet laikyti juos draudžiamais dėl jų būklės grynumo, nes šios veiklos negali būti užbaigtos be bylinėjimosi ir pinigų tvarkymo ar administravimo. Vis dėlto jie nepažeidžia savo būklės, jei duoda patarimų vykdant šiuos reikalus, nes tokie patarimai nesuteikia jiems jokios jurisdikcijos, teisinės valdžios ar administravimo teisės dėl pasaulietinių gėrybių.
Be abejo, ne tik teisėta, bet ir labai pagrįsta, kad broliai, kurie atsiduoda dvasiniams maldos ir studijų darbams, turėtų sodus ir atviras erdves susikaupimui ir poilsiui, o kartais ir tam, kad po dvasinių darbų turėtų kūnišką atitraukimą, taip pat augintų daržoves savo poreikiams. Tačiau sodų laikymas, siekiant auginti daržoves ir kitus sodo produktus pardavimui, taip pat vynuogynų, yra nesuderinama su taisykle ir ordino grynumu. Mūsų minėtas pirmtakas paskelbė ir įsakė, kad jei kas nors tokiam naudojimui paliktų broliams lauką, vynuogyną ar panašų dalyką, jie turėtų visiškai susilaikyti nuo jo priėmimo, nes turėti tokius dalykus, siekiant gauti derliaus kainą sezono metu, yra panašu į pajamų gavimą.
Vėlgi, šventasis Pranciškus, tiek savo gyvenimo pavyzdžiu, tiek taisyklių žodžiais, parodė, kad nori, jog jo broliai ir sūnūs, pasikliaudami dieviškuoju apvaizdu, mestų savo naštą Viešpačiui, kuris maitina oro paukščius, kurie nei sėja, nei pjauna, nei kaupia į aruodus. Todėl mažai tikėtina, kad jis būtų norėjęs, jog jie turėtų grūdų ar vyno rūsius, kai tikisi gyventi iš kasdienio elgetavimo. Dėl šios priežasties jie neturėtų kaupti atsargų dėl nedidelės baimės, bet tik tada, kai iš patirties labai tikėtina, kad kitaip jie negaus būtinų gyvenimo reikmenų. Todėl mes manome, kad sprendimas turėtų būti paliktas ministrų ir globėjų sąžinei, tiek kaip grupei, tiek atskirai jų pareigose ir globose, veikiant su globėjo ir dviejų išmintingų vyresnių kunigų iš ordino namų toje vietovėje patarimu ir sutikimu.
Šventasis norėjo įtvirtinti savo brolius didžiausiame neturte ir nuolankume, tiek nusiteikime, tiek faktiškai, kaip skelbia beveik visa taisyklė. Todėl teisinga, kad jie jokiu būdu nestatytų ar neleistų statyti bažnyčių ar kitų pastatų, kurie, atsižvelgiant į ten gyvenančių brolių skaičių, galėtų būti laikomi pernelyg gausiais ar dideliais. Todėl mes norime, kad visur ordine broliai būtų patenkinti kukliais ir nuolankiais pastatais, kad išorinė išvaizda, kuri krenta į akis, neprieštarautų širdimi žadėtam dideliam neturtui.
Nors bažnytiniai papuošalai ir indai yra skirti Dievo vardo garbei, kuriam Dievas viską sukūrė, vis dėlto tas, kuris mato, kas yra paslėpta, pirmiausia žiūri į tų, kurie jam tarnauja, širdį, o ne į jų rankas. Jis nenori, kad jam būtų tarnaujama per dalykus, kurie nesuderinami su jo tarnų išpažįstamu gyvenimo būdu. Todėl broliai turėtų būti patenkinti indais ir bažnytiniais papuošalais, kurie yra tinkamos išvaizdos ir pakankamo dydžio bei skaičiaus. Perteklius, brangumas ar perdėtas išpuošimas šiuose ar kituose dalykuose neatitinka brolių profesijos ar gyvenimo būklės. Viskas, kas kvepia lobiu ir gausa, žmonių akyse menkina tokio didelio neturto profesiją. Todėl mes norime ir įsakome broliams laikytis to, ką mes sakėme.
Dėl dovanų, tokių kaip arkliai ir ginklai, mes įsakome, kad visur ir visame kame būtų laikomasi aukščiau minėto pareiškimo dėl pinigų išmaldos.
Tačiau iš aukščiau minėtų klausimų tarp brolių kilo neramus klausimas, būtent, ar jų taisyklė įpareigoja juos griežtai ir taupiai naudoti daiktus. Kai kurie broliai tiki ir sako, kad, kaip jie įžadą labai griežtai atsižadėti nuosavybės, taip pat jiems įsakyta didžiausia santūrumo naudojant daiktus. Kiti broliai, priešingai, tvirtina, kad pagal savo profesiją jie nėra įpareigoti jokiam santūriam naudojimui, kuris nėra išreikštas taisyklėje; tačiau jie yra įpareigoti saikingam naudojimui, kaip ir kiti krikščionys, ir net dar tinkamiau. Todėl, norėdami suteikti ramybę brolių sąžinei ir užbaigti šiuos ginčus, mes skelbiame, kad Mažesnieji broliai, išpažindami savo taisyklę, yra ypač įpareigoti griežtam ir santūriam naudojimui, išreikštam taisyklėje. Vis dėlto sakyti, kaip kai kurie, kaip teigiama, tvirtina, kad yra eretiška laikyti, jog ribotas daiktų naudojimas yra ar nėra įtrauktas į evangelinio neturto įžadą, mes laikome tai įžūliu ir neapgalvotu.
Galiausiai, kai taisyklė nurodo, kas ir kur turėtų būti renkamas generalinis ministras, ji visiškai nemini provincijos ministrų rinkimų ar paskyrimo. Dėl šio punkto tarp brolių gali kilti tam tikrų neaiškumų. Mes norime, kad jie galėtų aiškiai ir saugiai vykdyti viską, ką daro. Todėl mes skelbiame, įsakome ir nustatome šia nuolat galiojančia konstitucija, kad, kai provincijai reikia paskirti ministrą, jo rinkimai priklauso provincijos kapitulai. Rinkimai turi būti surengti kitą dieną po susirinkimo. Rinkimų patvirtinimas priklauso generaliniam ministrui. Jei rinkimai vyksta balsavimu ir balsai pasiskirsto taip, kad kelios balsavimo procedūros vyksta be susitarimo, tada kapitulos skaitinės daugumos pasirinkimas (neatsižvelgiant į uolumą ar nuopelnus), nepaisant bet kokių prieštaravimų iš kitos pusės, turi būti patvirtintas arba panaikintas generalinio ministro. Jis, pirmiausia atidžiai apsvarstęs reikalą pagal savo pareigas, turi konsultuotis su išmintingais ordino nariais, kad būtų priimtas sprendimas, kuris patiktų Dievui. Jei generalinis ministras panaikina rinkimus, provincijos kapitula turi balsuoti iš naujo. Jei kapitula neišrenka savo ministro nurodytą dieną, generalinis ministras laisvai paskiria provincijos ministrą. Tačiau yra tam tikros provincijos – Airija, Graikija ir Roma – kurios, kaip teigiama, iki šiol dėl pagrįstų priežasčių turėjo kitą provincijos ministro skyrimo būdą. Šiais atvejais, jei generalinis ministras ir generalinė kapitula pagrįstai nusprendžia, kad provincijos ministrą turėtų skirti generalinis ministras, patariant geriems ordino religiniams nariams, o ne provincijos kapitulos rinkimais, tai turi būti daroma be ginčų Airijos, Romos ir Graikijos provincijose, kai ankstesnis provincijos ministras miršta ar yra atleidžiamas iš pareigų šiapus jūros; neturi būti jokios apgaulės, šališkumo ar sukčiavimo, atsakomybė tenka tų, kurie priima sprendimą, sąžinei. Dėl provincijos ministrų atleidimo mes norime, kad ordinas išlaikytų iki šiol įprastą procedūrą. Be to, jei broliai neturi generalinio ministro, jo pareigas vykdo ordino vikaras, kol bus išrinktas naujas generalinis ministras. Be to, jei būtų bandoma pažeisti šį dekretą dėl provincijos ministro, toks veiksmas automatiškai laikomas negaliojančiu.
Tegul niekas todėl… Jei kas nors tačiau…
Pastabos
1312 m. gegužės 16 d., iš Regestum 7952
Įžanginis kreipimasis, pateiktas Regestum 9983, čia praleistas, nes yra žinoma daug kitų įžanginių kreipimųsi (žr. Regestum VIII, p. 416–420). Regestum pateikia dvi laiško versijas. Čia kaip pagrindinis tekstas naudojama versija (Regestum 9983), adresuota kiekvienam vyskupui. Kita versija adresuota Prancūzijos karaliui Pilypui (= P), žr. Regestum 8986 (1312 m. gruodžio 19 d.).
P prideda: Iš tiesų mūsų mylimas sūnus Kristuje, garbingasis frankų karalius Pilypas, kuris kartu su mūsų mylimu sūnumi Kristuje, Navaros karaliumi Liudviku, dalyvavo susirinkime, parodė save kaip itin krikščionišką valdovą. Jis labai rūpinosi Šventosios Žemės reikalu. Jis degė tikėjimo ir atsidavimo uolumu, siekdamas išvaduoti Šventąją Žemę iš bedievių rankų ir atitaisyti skriaudas to, kuris dėl mūsų išganymo patyrė gėdą ir kančią. Jis taip nukreipė ir tebenukreipia savo širdies troškimus, kad susirinkime prisiėmė visuotinio kryžiaus žygio, mūsų paskelbto, atsakomybę, ketindamas tam tikrą laiką nešti gyvybę teikiančio kryžiaus ženklą, su tikslinga intencija asmeniškai plaukti su savo pajėgomis į Šventosios Žemės pagalbą.
Tačiau iš tiesų mes… šventosios Dievo evangelijos] Ir galiausiai, Viešpatyje pagirdami šį karaliaus tikslą, tokį priimtiną Dievui, manėme, kad tinkama ir labai derama, jog mes ir Bažnyčia turėtume padėti šiam garbingam valdovui vykdant šią didžią užduotį. Ypač atkreipėme dėmesį į tai, kad miestai ir kitos vietos, kadaise buvusios tikinčiųjų rankose, buvo nusiaubtos priešo įniršio, todėl neliko vietos, kur galėtų įsikurti tikėjimo gynėjai. Ši užduotis kainuos daugiau nei anksčiau, kai kai kurie karaliaus protėviai ir kiti krikščionių valdovai plaukė į Šventąją Žemę; tuomet miestai ir vietos buvo klestintys ir galėjo priimti katalikų karius. Todėl nusprendėme, kad šešerių metų dešimtinė, būtent iš Prancūzijos bažnytinių pajamų ir įplaukų, kuri anksčiau buvo mokama tame karalystėje, turėtų būti skirta karaliui, kad jis galėtų ją naudoti Šventosios Žemės pagalbai.
Mes todėl prašome, raginame ir karštai skatiname visus mūsų garbingus brolius, arkivyskupus ir vyskupus, mūsų mylimus išrinktus sūnus, abatus, priorus, dekanus, prepozitus, arkidiakonus, arkikunigus ir kitus bažnyčių prelatus, kapitulas, kolegijas ir vienuolynus – cistersų, kluniakų, premonstratensų, šventųjų Benedikto ir Augustino, kartūzų, grandmontinų ir kitų ordinų, taip pat kitus pasaulietinius ir reguliarius bažnytinius asmenis, išimtinius ir neišimtinius, Prancūzijos karalystėje, išskyrus tik Šventojo Jono Jeruzaliečio ligoninės ir kitų karinių ordinų asmenis bei vietas, mūsų kitais laiškais, taip pat griežtai įpareigodami apaštališku potvarkiu ir paklusnumo vardu, mokėti dešimtinę, kiekvienam iš jų, iš pagarbos Dievui, apaštališkajam sostui ir mums, šešerius metus, kuriuos skaičiuojame nuo artimiausios šventosios Marijos Magdalietės šventės. Taip pat įpareigojame kiekvieną arkivyskupą ir vyskupą reikalauti ir rinkti iš visų abatų, priorų, dekanų, prepozitų, arkidiakonų, arkikunigų ir kitų bažnyčių prelatų, kapitulų, kolegijų ir vienuolynų bei kitų neišimtinių pasaulietinių ir reguliarių bažnytinių asmenų savo miestuose ir vyskupijose, išskyrus Šventojo Jono Jeruzaliečio ligoninės ir kitų karinių ordinų asmenis bei vietas. Rinkimas turi būti vykdomas tiesiogiai arba per kitus jų paskirtus asmenis kiekviename mieste ir vyskupijoje, iš bažnytinių pajamų ir įplaukų, įprastu būdu nurodytais laikotarpiais, būtent pirmųjų metų pusei – artimiausią šventosios Marijos Magdalietės šventę, o likusiai pusei – ateinančią Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsivalymo šventę, ir taip toliau penkerius metus. Dešimtinė turi būti renkama be kliūčių ir mūsų autoritet dosniai mūsų autoritetu. Mes įgaliojame ir įsakome, mūsų minėtais laiškais, arkivyskupų ir vyskupų paskirtiems asmenims rinkti šią dešimtinę mūsų autoritetu iš abatų, priorų, dekanų, prepozitų, arkidiakonų, arkikunigų ir kitų bažnyčių prelatų, kapitulų, kolegijų ir vienuolynų bei kitų išimtinių pasaulietinių ir reguliarių bažnytinių asmenų, išskyrus Šventojo Jono Jeruzaliečio ligoninės ir kitų karinių ordinų asmenis bei vietas, nurodytais metais ir laikotarpiais. Arkivyskupai ir vyskupai, taip pat jų delegatai, turi pasirūpinti, kad jų pačių dešimtinė ir kitų surinkta dešimtinė, surinkta jų pačių ar jų delegatų kiekvienais iš šešerių metų, būtų perduota jums, mūsų įgaliotiniams. Jūs turite paskirti surinktą dešimtinę Prancūzijos karaliui arba jo įgaliotiniui ar įgaliotiniams kryžiaus žygio tikslais. Kad galėtumėte lengviau ir efektyviau rinkti bei paskirti šią dešimtinę, šiuo dokumentu suteikiame jums laisvą ir neribotą galią, mūsų autoritetu, priversti arkivyskupus, vyskupus ir jų delegatus, nepaisant jokio apeliacijos, vykdyti šios dešimtinės rinkimą ir paskyrimą, kaip nurodyta. Taip pat suteikiame jums tokią pačią visišką galią atleisti tuos arkivyskupus ir vyskupus, kurie yra susaistyti ekskomunikos, suspendavimo ar interdikto bausmėmis už dešimtinės nemokėjimą laiku, po to, kai jie bus atsiskaitę, ir išlaisvinti tuos, kurie, būdami susaistyti tokiomis bausmėmis, įgijo neteisėtumą dalyvaudami ar švęsdami dieviškąsias apeigas.
1312 m. gruodžio 31 d.; iš Regestum 9984
1313 m. sausio 13 d.; iš Regestum 8973