Martino Liuterio klaidų pasmerkimas – Pakilk, Viešpatie
Popiežius Leonas X – 1520 m.
Iškilk, Viešpatie, ir teisk savo bylą. Prisimink savo priekaištus tiems, kurie visą dieną pilni kvailumo. Išklausyk mūsų maldas, nes lapės pakilo, siekdamos sunaikinti vynuogyną, kurio spaustuvą tik tu vienas mynei. Kai ruošeisi žengti pas savo Tėvą, vynuogyno, triumfuojančios bažnyčios atvaizdo, priežiūrą, valdymą ir administravimą pavedei Petrui, kaip vadovui ir savo vietininkui bei jo įpėdiniams. Miško šernas siekia jį sunaikinti, ir kiekvienas laukinis žvėris juo minta.
Kelkis, Petrai, ir vykdyk šią pastoracinę pareigą, dieviškai tau patikėtą, kaip minėta aukščiau. Atkreipk dėmesį į šventosios Romos Bažnyčios, visų bažnyčių motinos ir tikėjimo mokytojos, bylą, kurią tu, Dievo įsakymu, pašventinai savo krauju. Prieš Romos Bažnyčią, kaip tu įspėjai, kyla melagingi mokytojai, įvedantys pražūtingas sektas ir užsitraukiantys greitą pražūtį. Jų liežuviai – ugnis, neramus blogis, pilnas mirtinų nuodų. Jie turi karštą uolumą, širdyse – nesantaiką, giriasi ir meluoja prieš tiesą.
Taip pat meldžiame tavęs, Pauliau, kad pakiltum. Tai tu savo mokymu ir kankinyste, panašia į Petro, apšvietei ir nušvietei Bažnyčią. Dabar kyla naujas Porfirijus, kuris, kaip senasis kadaise neteisėtai puolė šventuosius apaštalus, dabar puola šventuosius pontifikus, mūsų pirmtakus.
Smerkiant juos, pažeisdamas tavo mokymą, užuot jų maldaujęs, jis nesigėdija jų pulti, draskyti, o kai praranda viltį savo byloje, nusileidžia iki įžeidinėjimų. Jis panašus į eretikus, kurių, kaip sako Jeronimas, „paskutinė gynyba yra pradėti spjaudyti gyvatės nuodus savo liežuviu, kai mato, kad jų bylos bus pasmerktos, ir šokti į įžeidinėjimus, kai mato, kad yra nugalėti.“ Nors tu sakei, kad turi būti erezijų, kad būtų išbandomi tikintieji, vis dėlto jos turi būti sunaikintos pačioje jų pradžioje per tavo užtarimą ir pagalbą, kad neišaugtų ir netaptų stiprios kaip tavo vilkai. Galiausiai tegu pakyla visa šventųjų bažnyčia ir visa visuotinė bažnyčia. Kai kurie, atmesdami tikrąjį Šventojo Rašto aiškinimą, yra apakinti proto melo tėvo. Išmintingi savo akyse, pagal seną eretikų praktiką, jie aiškina tuos pačius Raštus kitaip, nei reikalauja Šventoji Dvasia, įkvėpti tik savo ambicijų ir siekdami populiarumo, kaip skelbia Apaštalas. Tiesą sakant, jie iškraipo ir klastoja Raštus. Dėl to, kaip sako Jeronimas, „tai jau ne Kristaus Evangelija, o žmogaus, ar, dar blogiau, velnio.“
Tegu visa šioji Dievo Bažnyčia, sakau, pakyla ir kartu su palaimintaisiais apaštalais užtaria visagalį Dievą, kad išvalytų savo avių klaidas, išvarytų visas erezijas iš tikinčiųjų žemių ir teiktųsi išlaikyti savo šventosios Bažnyčios taiką ir vienybę.
Mes vargiai galime išreikšti, iš sielvarto ir širdgėlos, ką jau kurį laiką girdime iš patikimų žmonių pranešimų ir bendrų gandų; deja, mes net matėme savo akimis ir skaitėme daugybę įvairių klaidų. Kai kurios iš jų jau buvo pasmerktos susirinkimuose ir mūsų pirmtakų konstitucijose, ir aiškiai apima net graikų bei čekų ereziją. Kitos klaidos yra arba eretiškos, klaidingos, skandalingos, arba žeidžiančios pamaldžias ausis, viliojančios paprastus protus, kylančios iš klaidingų tikėjimo aiškintojų, kurie savo išdidžia smalsumu trokšta pasaulio šlovės ir, priešingai Apaštalo mokymui, nori būti išmintingesni, nei turėtų. Jų plepumas, kaip sako Jeronimas, nebūtų įtikinamas, jei jie neatrodytų remiantys savo iškreiptą mokymą net dieviškais liudijimais, kad ir kaip blogai interpretuotais. Iš jų akių dabar išnyko Dievo baimė.
Šios klaidos, žmogaus giminės pasiūlymu, buvo atgaivintos ir neseniai paskleistos tarp lengvabūdiškesnių ir iškilių vokiečių tautos. Mes dar labiau liūdime, kad tai įvyko ten, nes mes ir mūsų pirmtakai visada laikėme šią tautą savo meilės glėbyje. Mat po to, kai imperija buvo Romos Bažnyčios perkelta iš graikų šiems patiems vokiečiams, mūsų pirmtakai ir mes visada ėmėme Bažnyčios gynėjus ir advokatus iš jų tarpo. Iš tiesų akivaizdu, kad šie vokiečiai, tikri katalikų tikėjimo giminaičiai, visada buvo aršiausi erezijų priešai, kaip liudija pagirtinos vokiečių imperatorių konstitucijos, skirtos Bažnyčios nepriklausomybei, laisvei ir visų eretikų išvarymui bei sunaikinimui iš Vokietijos. Tos anksčiau išleistos ir mūsų pirmtakų patvirtintos konstitucijos buvo išleistos su didžiausiomis bausmėmis, net žemių ir valdų praradimu, tiems, kas juos globoja ar neišveja. Jei jos būtų laikomasi ir šiandien, tiek mes, tiek jie akivaizdžiai būtume laisvi nuo šio trikdymo. Tai liudija Konstancos susirinkime pasmerktas ir nubaustas husitų, viklifitų bei Jeronimo Prahiškio neištikimybė. Tai liudija vokiečių kraujas, taip dažnai pralietas karuose prieš čekus. Galutinis liudijimas yra aukščiau minėtų klaidų, ar daugelio jų, paneigimas, atmetimas ir pasmerkimas, ne mažiau mokytas nei tikras ir šventas, atliktas Kelno ir Liuveno universitetų, itin atsidavusių ir religingų Viešpaties lauko puoselėtojų. Galėtume pateikti daug kitų faktų, bet nusprendėme jų nepridėti, kad neatrodytume kuriantys istoriją.
Remdamiesi mūsų pastorac Ascendancy ir dieviškuoju palankumu mums patikėta pareiga, mes jokiu būdu negalime ilgiau toleruoti ar nepastebėti šių klaidų nuodingo poveikio, nes tai būtų krikščionių religijos gėda ir ortodoksinio tikėjimo žala. Kai kurias iš šių klaidų nusprendėme įtraukti į šį dokumentą; jų esmė yra tokia:
- Eretinė nuomonė, tačiau paplitusi, kad Naujojo Įstatymo sakramentai suteikia atleidžiančią malonę tiems, kurie nesudaro kliūčių.
- Neigti, kad vaikui po krikšto lieka nuodėmė, reiškia paniekinti tiek Paulių, tiek Kristų.
- Nuodėmės uždegantys šaltiniai, net jei nėra tikros nuodėmės, sulaiko sielą, išeinančią iš kūno, nuo patekimo į dangų.
- Mirusiam asmeniui, turinčiam netobulą meilę, neišvengiamai kyla didelė baimė, kuri pati savaime pakanka sukelti skaistyklos bausmę ir trukdo patekti į karalystę.
- Kad atgaila susideda iš trijų dalių: gailesčio, išpažinties ir atsiteisimo, neturi pagrindo Šventajame Rašte ar senovės šventų krikščionių daktarų mokymuose.
- Gailestis, įgytas per diskusijas, nuodėmių rinkimą ir jų pasibjaurėjimą, kai žmogus apmąsto savo metus sielos kartėlyje, svarstydamas apie nuodėmių sunkumą, jų skaičių, jų menkystę, amžinosios palaimos praradimą ir amžinojo pasmerkimo įgijimą, šis gailestis daro jį veidmainiu, dar didesniu nusidėjėliu.
- Labai teisingas posakis ir mokymas apie iki šiol duotus gailesčius yra dar labiau vertas dėmesio: „Ateityje to nedaryti yra aukščiausia atgaila; geriausia atgaila – naujas gyvenimas.“
- Jokiu būdu negalima manyti, kad galima išpažinti lengvas nuodėmes, ar net visas mirtinas nuodėmes, nes neįmanoma žinoti visų mirtinų nuodėmių. Todėl pirminėje Bažnyčioje buvo išpažįstamos tik akivaizdžios mirtinos nuodėmės.
- Kol mes norime išpažinti visas nuodėmes be išimties, mes nieko daugiau nedarome, tik norime nepalikti nieko Dievo gailestingumui atleisti.
- Nuodėmės neatleidžiamos niekam, nebent kunigas, atleisdamas jas, tiki, kad jos atleistos; priešingai, nuodėmė išlieka, jei jis netiki, kad ji atleista; iš tiesų nuodėmės atleidimas ir malonės suteikimas nepakanka, bet būtina taip pat tikėti, kad buvo atleista.
- Jokiu būdu negalite būti tikri, kad esate atleistas dėl savo gailesčio, bet dėl Kristaus žodžio: „Ką tik atrišite, ir t.t.“ Todėl sakau, pasitikėkite drąsiai, jei gavote kunigo atleidimą, ir tvirtai tikite, kad esate atleistas, ir jūs tikrai būsite atleistas, kad ir koks būtų gailestis.
- Jei per neįmanomą situaciją išpažintį atlikęs asmuo nebuvo gailestingas, arba kunigas neatleido rimtai, o juokais, vis dėlto, jei jis tiki, kad buvo atleistas, jis yra tikrai atleistas.
- Atgailos sakramente ir nuodėmių atleidime popiežius arba vyskupas nedaro daugiau nei žemiausias kunigas; iš tiesų, kur nėra kunigo, bet kuris krikščionis, net moteris ar vaikas, gali padaryti tiek pat.
- Niekas neturėtų atsakyti kunigui, kad yra gailestingas, ir kunigas neturėtų to klausti.
- Didelė klaida tų, kurie prieina prie Eucharistijos sakramento, remdamiesi tuo, kad jie išpažino, kad nėra sąmoningi jokios mirtinos nuodėmės, kad jie iš anksto meldėsi ir pasiruošė; visi šie valgo ir geria sau pasmerkimą. Bet jei jie tiki ir pasitiki, kad gaus malonę, tada šis tikėjimas vienas daro juos švarius ir vertus.
- Atrodo, buvo nuspręsta, kad Bažnyčia bendrame Susirinkime nustatė, kad pasauliečiai turėtų komunikuoti abiem pavidalais; čekai, komunikuojantys abiem pavidalais, nėra eretikai, o schizmatikai.
- Bažnyčios turtai, iš kurių popiežius suteikia indulgencijas, nėra Kristaus ir šventųjų nuopelnai.
- Indulgencijos yra pamaldūs tikinčiųjų apgaudinėjimai ir gerų darbų atleidimai; jos yra tarp tų dalykų, kurie leidžiami, o ne tarp tų, kurie yra naudingi.
- Indulgencijos nieko verta tiems, kurie jas tikrai gauna, dėl bausmės už tikrąją nuodėmę atleidimo dieviškojo teisingumo akivaizdoje.
- Tie, kurie tiki, kad indulgencijos yra naudingos ir vaisingos dvasiai, yra suklaidinti.
- Indulgencijos būtinos tik viešiems nusikaltimams ir tinkamai suteikiamos tik griežtiems ir nekantriems.
- Šešių rūšių žmonėms indulgencijos nėra nei būtinos, nei naudingos; būtent mirusiems ir tiems, kurie netrukus mirs, silpniems, tiems, kurie teisėtai trukdomi, tiems, kurie nepadarė nusikaltimų, tiems, kurie padarė nusikaltimus, bet ne viešus, ir tiems, kurie atsiduoda geresniems dalykams.
- Ekskomunikos yra tik išorinės bausmės ir jos neatima iš žmogaus bendrų dvasinių Bažnyčios maldų.
- Krikščionys turi būti mokomi branginti ekskomunikas, o ne jų bijoti.
- Romos Pontifikas, Petro įpėdinis, nėra Kristaus vietininkas visose pasaulio bažnyčiose, Kristaus paties įsteigtas palaimintajame Petre.
- Kristaus žodis Petrui: „Ką tik atriši žemėje,“ ir t.t., taikomas tik tiems dalykams, kuriuos pats Petras surišo.
- Tikrai nėra Bažnyčios ar popiežiaus galioje spręsti dėl tikėjimo straipsnių, juo labiau dėl moralės ar gerų darbų įstatymų.
- Jei popiežius su didele Bažnyčios dalimi taip manė, jis neklystų; vis dėlto nėra nuodėmė ar erezija galvoti priešingai, ypač dalykuose, nebūtiniems išganymui, kol viena alternatyva nėra pasmerkta, o kita patvirtinta visuotinio Susirinkimo.
- Mums buvo atvertas kelias silpninti susirinkimų autoritetą, laisvai prieštarauti jų veiksmams, vertinti jų dekretus ir drąsiai išpažinti tai, kas atrodo teisinga, nesvarbu, ar tai buvo patvirtinta, ar nepatvirtinta jokio susirinkimo.
- Kai kurie Jono Huso straipsniai, pasmerkti Konstancos Susirinkime, yra labai krikščioniški, visiškai teisingi ir evangeliški; jų visuotinė Bažnyčia negalėjo pasmerkti.
- Kiekviename gerame darbe teisingasis nusideda.
- Labai gerai atliktas geras darbas yra lengva nuodėmė.
- Kad eretikai būtų deginami, prieštarauja Dvasios valiai.
- Kariauti prieš turkus reiškia priešintis Dievui, kuris per juos baudžia mūsų nuodėmes.
- Niekas nėra tikras, kad jis ne visada nusideda mirtinai dėl slapčiausios puikybės ydos.
- Laisva valia po nuodėmės yra tik vardas; ir kol žmogus daro tai, kas jo galioje, jis nusideda mirtinai.
- Skaistyklos negalima įrodyti iš Šventojo Rašto, kuris yra kanone.
- Sielos skaistykloje nėra tikros dėl savo išganymo, bent jau ne visos; taip pat nėra įrodyta jokiais argumentais ar Šventuoju Raštu, kad jos yra už būsenos, kurioje galima pelnyti ar didinti meilę.
- Sielos skaistykloje nusideda be pertraukos, kol jos siekia poilsio ir bjaurisi bausme.
- Sielos, išlaisvintos iš skaistyklos gyvųjų maldomis, yra mažiau laimingos, nei būtų buvusios, jei pačios būtų atlikusios atsiteisimą.
- Bažnyčios prelatams ir pasaulietiniams kunigaikščiams nebūtų blogai, jei jie sunaikintų visus elgetavimo pinigų maišus.
Nė vienas sveiko proto žmogus nežino, kokios žalingos, pražūtingos, skandalingos ir viliojančios pamaldiems ir paprastiems protams yra šios įvairios klaidos, kaip jos prieštarauja visai meilei ir pagarbai šventajai Romos Bažnyčiai, kuri yra visų tikinčiųjų motina ir tikėjimo mokytoja; kokios žalingos jos yra bažnytinės drausmės, būtent paklusnumo, stiprumui. Ši dorybė yra visų dorybių šaltinis ir kilmė, ir be jos kiekvienas lengvai įrodomas kaip neištikimas.
Todėl mes, šioje aukščiau išvardytoje svarbioje enumeracijoje, norime elgtis labai atsargiai, kaip dera, ir nukirsti šios maro ir vėžinės ligos plitimą, kad ji toliau neplistų Viešpaties lauke kaip žalingi erškėtrožiai. Todėl atlikome kruopštų tyrimą, peržiūrą, diskusiją, griežtą nagrinėjimą ir brandų svarstymą su kiekvienu iš brolių, iškilių šventosios Romos Bažnyčios kardinolų, taip pat su religinių ordinų priorais ir generaliniais ministrais, be daugelio kitų profesorių ir meistrų, išmanančių šventąją teologiją, civilinę ir kanonų teisę. Mes nustatėme, kad šios klaidos ar tezės, kaip minėta aukščiau, nėra katalikiškos ir neturi būti mokomos kaip tokios; priešingai, jos yra prieš Katalikų Bažnyčios mokymą ir tradiciją bei prieš tikrąjį Šventųjų Raštų aiškinimą, gautą iš Bažnyčios. Augustinas teigė, kad Bažnyčios autoritetas turi būti priimamas taip visiškai, kad jis pareiškė, jog nebūtų tikėjęs Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas nebūtų už ją laidavęs. Mat, pagal šias klaidas ar bet kurią vieną ar kelias iš jų, akivaizdžiai išplaukia, kad Bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios, klysta ir visada klydo. Tai prieštarauja tam, ką Kristus savo žengimo į dangų metu pažadėjo savo mokiniams (kaip skaitoma šventojoje Mato Evangelijoje): „Aš būsiu su jumis iki pasaulio pabaigos“; tai prieštarauja šventųjų Tėvų nutarimams, arba aiškiems susirinkimų ir aukščiausių pontifikų ordinams bei kanonams. Nesilaikymas šių kanonų, kaip liudija Kiprianas, bus visų erezijų ir schizmų kuras ir priežastis.
Su mūsų garbingų brolių patarimu ir sutikimu, brandžiai apsvarstę kiekvieną iš aukščiau išvardytų tezių, visagalio Dievo, palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei mūsų pačių autoritetu, mes smerkiame, atmetame ir visiškai atmetame kiekvieną iš šių tezių ar klaidų kaip eretiškas, skandalingas, klaidingas, žeidžiančias pamaldžias ausis ar viliojančias paprastus protus ir prieštaraujančias katalikiškai tiesai. Išvardindami jas, mes skelbiame ir pareiškiame, kad visi abiejų lyčių tikintieji privalo laikyti jas pasmerktomis, atmestomis ir atmestomis… Mes draudžiame visiems šventuoju paklusnumu ir automatinės didžiosios ekskomunikos bausme…
Be to, kadangi minėtos klaidos ir daugelis kitų yra Martino Liuterio knygose ar raštuose, mes taip pat smerkiame, atmetame ir visiškai atmetame šio Martino knygas ir visus jo raštus bei pamokslus, nesvarbu, ar lotynų, ar bet kuria kita kalba, kuriuose yra minėtos klaidos ar bet kuri iš jų; ir mes norime, kad jie būtų laikomi visiškai pasmerktomis, atmestomis ir atmestomis. Mes draudžiame kiekvienam abiejų lyčių tikinčiajam, remdamiesi šventuoju paklusnumu ir minėtomis bausmėmis, kurios bus automatiškai užtraukiamos, skaityti, tvirtinti, skelbti, girti, spausdinti, publikuoti ar ginti juos. Jie užsitrauks šias bausmes, jei išdrįs juos bet kokiu būdu palaikyti, asmeniškai ar per kitą ar kitus, tiesiogiai ar netiesiogiai, tyliai ar aiškiai, viešai ar slaptai, tiek savo namuose, tiek kitose viešose ar privačiose vietose. Iš tiesų, iškart po šio laiško paskelbimo šie darbai, kad ir kur jie būtų, turi būti kruopščiai ieškomi ordinarų ir kitų [bažnytinių ir reguliarių], ir pagal kiekvieną iš minėtų bausmių turi būti viešai ir iškilmingai sudeginti dvasininkų ir žmonių akivaizdoje.
Kalbant apie patį Martiną, o gerasis Dieve, ko mes nepastebėjome ar nepadarėme? Kokios tėviškos meilės mes nepritaikėme, kad galėtume jį atšaukti iš tokių klaidų? Mat po to, kai jį citavome, norėdami elgtis su juo maloniau, raginome jį per įvairius pokalbius su mūsų legatu ir per mūsų asmeninius laiškus atsisakyti šių klaidų. Mes net pasiūlėme jam saugų elgesį ir pinigus, reikalingus kelionei, ragindami jį atvykti be baimės ar bet kokių abejonių, kurias turėtų išsklaidyti tobula meilė, ir kalbėti ne slaptai, o atvirai ir akis į akį pagal mūsų Gelbėtojo ir apaštalo Pauliaus pavyzdį. Jei jis tai būtų padaręs, esame tikri, kad jis būtų pakeitęs širdį ir būtų pripažinęs savo klaidas. Jis nebūtų radęs visų šių klaidų Romos Kurijoje, kurią jis taip įnirtingai puola, priskirdamas jai daugiau, nei turėtų, dėl piktų žmonių tuščių gandų. Mes būtume jam parodę aiškiau nei dienos šviesa, kad Romos pontifikai, mūsų pirmtakai, kuriuos jis įžeidžiančiai puola peržengdamas visas padorumo ribas, niekada neklydo savo kanonuose ar konstitucijose, kurias jis bando užpulti. Mat, pagal pranašą, nei gydomasis aliejus, nei gydytojas nėra trūkumų Galaade.
Bet jis visada atsisakė klausytis ir, paniekindamas ankstesnį citavimą ir kiekvieną iš minėtų pasiūlymų, atsisakė atvykti. Iki šiol jis buvo užsispyręs. Su kietu dvasia jis daugiau nei metus tęsė po cenzūra. Dar blogiau, pridėdamas blogį prie blogio, sužinojęs apie citavimą, jis pratrūko drąsiu kreipimusi į būsimą susirinkimą. Tai, be abejo, prieštaravo mūsų pirmtakų Pijaus II ir Julijaus II konstitucijai, kad visi taip besikreipiantys turi būti baudžiami eretikų bausmėmis. Veltui jis šaukiasi susirinkimo pagalbos, nes atvirai pripažįsta, kad netiki susirinkimu.
Todėl mes galime, be jokios tolesnės citacijos ar delsimo, tęsti prieš jį jo pasmerkimą ir prakeikimą kaip tą, kurio tikėjimas yra akivaizdžiai įtartinas ir iš tikrųjų tikras eretikas, su visa griežtumu kiekvienos ir visų minėtų bausmių ir cenzūrų. Vis dėlto, su mūsų brolių patarimu, sekdami visagalio Dievo gailestingumą, kuris nenori nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų, ir pamiršdami visas mums ir Apaštalų Sostui padarytas skriaudas, nusprendėme naudoti visą mūsų turimą užuojautą. Mūsų viltis, kiek tai mumyse, yra, kad jis patirs širdies pokytį, pasirinkdamas mūsų pasiūlytą švelnumo kelią, sugrįš ir atsigręš nuo savo klaidų. Mes priimsime jį maloniai kaip sugrįžtantį sūnų paklydėlį į Bažnyčios glėbį.
Todėl tegu pats Martinas ir visi, kurie prie jo prisijungę, ir tie, kurie jį globoja ir remia, per mūsų Dievo gailestingą širdį ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraujo apšlakstymą, per kurį ir per kurį buvo įvykdytas žmogaus giminės išpirkimas ir šventosios motinos Bažnyčios statyba, žino, kad iš širdies raginame ir maldaujame, kad jis liautųsi trikdęs Bažnyčios ramybę, vienybę ir tiesą, už kurią Gelbėtojas taip karštai meldėsi Tėvui. Tegu jis susilaiko nuo savo pražūtingų klaidų, kad galėtų sugrįžti pas mus. Jei jie tikrai paklus ir teisiškai dokumentais patvirtins mums, kad pakluso, jie ras mumyse tėviškos meilės jausmą, atveriantį tėviškos meilės vaisių šaltinį ir gailestingumo bei malonės šaltinį.
Tačiau mes įpareigojame Martiną, kad tuo metu jis liautųsi nuo viso pamokslavimo ar pamokslininko pareigų.
{Nors teisumo ir dorybės meilė neatitraukė jo nuo nuodėmės ir atleidimo viltis nepavedė jo atgailai, galbūt bausmės skausmo baimė jį paveiks. Todėl mes maldaujame ir primename šiam Martinui, jo rėmėjams ir bendrininkams apie jo šventuosius įšventinimus ir aprašytą bausmę. Mes rimtai prašome, kad jis ir jo rėmėjai, šalininkai bei bendrininkai per šešiasdešimt dienų (kurias norime padalinti į tris kartus po dvidešimt dienų, skaičiuojant nuo šios bulės paskelbimo žemiau nurodytose vietose) liautųsi pamokslauti, tiek aiškindami savo pažiūras, tiek smerkti kitus, skelbti knygas ir brošiūras, susijusias su kai kuriomis ar visomis jų klaidomis. Be to, visi raštai, kuriuose yra kai kurios ar visos jo klaidos, turi būti sudeginti. Be to, šis Martinas turi visam laikui atšaukti tokias klaidas ir pažiūras. Jis turi informuoti mus apie tokį atšaukimą per atvirą dokumentą, užantspauduotą dviejų prelatų, kurį turėtume gauti per kitas šešiasdešimt dienų. Arba jis turėtų asmeniškai, su saugiu elgesiu, informuoti mus apie savo atšaukimą atvykdamas į Romą. Mes labiau norėtume šio pastarojo būdo, kad neliktų abejonių dėl jo nuoširdaus paklusnumo.
Tačiau, jei šis Martinas, jo rėmėjai, šalininkai ir bendrininkai, mūsų dideliam apgailestavimui, užsispyrusiai nesilaikys minėtų nurodymų per nurodytą laikotarpį, mes, sekdami šventojo apaštalo Pauliaus mokymą, kuris moko mus vengti eretiko po pirmo ir antro įspėjimo, pasmerksime šį Martiną, jo rėmėjus, šalininkus ir bendrininkus kaip bevaises vynmedžius, kurie nėra Kristuje, skelbiančius įžeidžiančią doktriną, prieštaraujančią krikščionių tikėjimui, įžeidžiančius dieviškąją didybę, kenkiančius ir gėdinančius visą krikščionių Bažnyčią bei mažinančius Bažnyčios raktų vertę kaip užsispyrusius ir viešus eretikus.