1591 m. popiežius Grigalius XIV paskelbė bulę „Cum hora undecima“, tiesiogiai verčiamas kaip „Vienuoliktą valandą“, kuri tapo reikšmingu dokumentu, formuojančiu katalikų misijų strategiją Kinijoje, Japonijoje ir kitose tolimose Azijos šalyse. Šis laiškas, pavadintas pagal lotynišką frazę, reiškiančią „vienuoliktą valandą“ (nuoroda į Evangelijos pagal Matą 20:6–7, kur kalbama apie darbininkus, pašauktus dirbti vynuogyne paskutinę valandą), atspindėjo Bažnyčios norą intensyviai plėsti krikščionybės sklaidą pasaulyje tuo metu, kai Europa išgyveno Reformacijos ir kontrreformacijos įtampas, o geografiniai atradimai atvėrė naujas galimybes misijinei veiklai. Šiame straipsnyje nagrinėjama bulės istorinis kontekstas, turinys, poveikis misijoms Kinijoje ir Japonijoje bei įdomūs, mažiau žinomi faktai, susiję su šiuo laikotarpiu.
Istorinis kontekstas: misijų banga ir popiežiaus rūpesčiai
XVI a. pabaigoje katalikų Bažnyčia, reaguodama į protestantizmo plėtrą Europoje, aktyviai siekė stiprinti savo įtaką už žemyno ribų. Portugalijos ir Ispanijos kolonijinės imperijos, remiamos popiežiškų bulių, tapo pagrindinėmis jėgomis, pernešančiomis krikščionybę į Aziją, Afriką ir Ameriką. Jėzuitų ordinas, įkurtas 1540 m., buvo ypač aktyvus misijų fronte, siųsdamas savo narius į tolimiausius pasaulio kampelius. Kinijoje ir Japonijoje misijas ypač išgarsino tokie vardai kaip Pranciškus Ksaveras, Alessandro Valignano ir Matteo Ricci.
Grigalius XIV, popiežiumi tapęs 1590 m., per trumpą savo pontifikatą (1590–1591) siekė sustiprinti misijų organizavimą. Jo bulė „Cum hora undecima“ buvo atsakas į augantį poreikį koordinuoti misionierių darbą ir spręsti iššūkius, susijusius su kultūriniais skirtumais, vietos valdžios pasipriešinimu ir ribotais žmogiškaisiais ištekliais. Dokumentas taip pat atspindėjo popiežiaus rūpestį dėl to, kad misijos būtų vykdomos ne tik evangelizacijos, bet ir kultūrinio dialogo dvasia, kaip tai darė jėzuitai, ypač Matteo Ricci Kinijoje.
Bulės „Cum hora undecima“ turinys
„Cum hora undecima“ buvo adresuota visiems katalikų misionieriams, dirbantiems Azijoje, ypač Kinijoje ir Japonijoje, ir ragino juos su nauju užsidegimu tęsti evangelizacijos darbą. Pagrindiniai dokumento punktai:
- Misijų skubos pabrėžimas: Popiežius vartojo metaforą apie „vienuoliktą valandą“, pabrėždamas, kad laikas evangelizacijai yra ribotas, o Bažnyčia privalo veikti nedelsdama. Dokumente cituojama Evangelijos ištrauka: „Kodėl stovite čia visą dieną be darbo? (…) Eikite ir jūs į mano vynuogyną“ (Mt 20:6–7).
- Jėzuitų ir kitų ordinų įgaliojimai: Bulė suteikė jėzuitams ir kitiems ordinams platesnius įgaliojimus administruoti sakramentus ir organizuoti misijas. Tai buvo svarbu, nes Kinijoje ir Japonijoje misionieriai dažnai dirbo izoliuotai, toli nuo vyskupų priežiūros.
- Kultūrinis jautrumas: Nors dokumentas tiesiogiai nenurodė detalių apie prisitaikymą prie vietos kultūrų, jis rėmė jėzuitų metodą, vadinamą akomodacija, kai misionieriai mokėsi vietos kalbų, studijavo kultūras ir stengėsi pristatyti krikščionybę taip, kad ji nebūtų svetima vietos gyventojams. Pavyzdžiui, Matteo Ricci Kinijoje vilkėjo mandarinų drabužius ir studijavo konfucianizmą, kad galėtų diskutuoti su vietos elitu.
- Ragininimas siųsti daugiau misionierių: Popiežius kvietė Europos vienuolynus ir seminarijas siųsti daugiau kunigų į Aziją, pabrėždamas, kad misijų sėkmė priklauso nuo žmogiškųjų išteklių.
Dokumente taip pat buvo užuominų apie būtinybę apsaugoti misionierius nuo vietos valdžios persekiojimų, ypač Japonijoje, kur krikščionybė tuo metu jau susidurdavo su augančiu pasipriešinimu.
Kinijoje „Cum hora undecima“ paskatino jėzuitų misijas, kurios jau buvo pradėtos Pranciškaus Ksavero 1540-aisiais. Matteo Ricci, atvykęs į Kiniją 1583 m., tapo vienu žymiausių misionierių, įkūnijusių bulėje išsakytą viziją. Jis mokėsi kinų kalbos, studijavo konfucianizmo klasiką ir pristatė save kaip mokslininką, o ne kaip svetimos religijos skleidėją. Ricci vertė krikščioniškus tekstus į kinų kalbą, kūrė žemėlapius, kurie sužavėjo Kinijos imperatorių, ir netgi diskutavo apie krikščionybės suderinamumą su konfucianizmu.
Įdomus faktas: Ricci sukūrė kinišką Dievo vardą „Tian Zhu“ („Dangaus Valdovas“), kuris tapo standartiniu krikščioniškų tekstų terminu. Jo darbai, tokie kaip traktatas „Tikroji dangaus prasmė“ („Tianzhu shiyi“), padėjo pagrindą krikščionybės sklaidai tarp Kinijos elito. „Cum hora undecima“ suteikė Ricci ir jo kolegoms moralinę ir institucinę paramą, leidusią plėsti misijas net ir sudėtingomis sąlygomis.
Tačiau ne viskas buvo sklandu. Kinijos imperatorių rūmuose krikščionybė dažnai buvo vertinama įtariai, o vietos mokslininkai kartais laikė ją grėsme tradicinei tvarkai. Nepaisant to, iki XVII a. pradžios Kinijoje buvo pakrikštyta apie 150 000 žmonių, daugiausia dėl jėzuitų pastangų.
Misijos Japonijoje: iššūkiai ir persekiojimai
Japonijoje misijų kontekstas buvo kitoks. Pranciškus Ksaveras atvyko į Japoniją 1549 m., ir iš pradžių krikščionybė buvo sutikta palankiai, ypač pietinėse salose, kur vietos feodalai (daimyo) matė prekybos su europiečiais naudą. Iki 1580-ųjų Japonijoje buvo apie 150 000 krikščionių, įskaitant kelis pakrikštytus daimyo.
Tačiau XVI a. pabaigoje situacija ėmė keistis. 1587 m. Toyotomi Hideyoshi paskelbė ediktą, draudžiantį krikščionių misijas, o 1597 m. buvo nukryžiuoti 26 krikščionys Nagasakyje – tai tapo pirmuoju dideliu persekiojimu. „Cum hora undecima“ pasirodė kaip tik šiuo įtemptu laikotarpiu, ragindama misionierius nepasiduoti, bet ieškoti naujų būdų tęsti savo darbą. Popiežius pabrėžė, kad net ir persekiojimų metu reikia išlaikyti tikėjimą ir ieškoti dialogo su vietos valdžia.
Mažiau žinomas faktas: Japonijoje jėzuitai ne tik skleidė krikščionybę, bet ir įkūrė spaustuvę, kuri spausdino knygas japoniškais rašmenimis. Viena iš šių knygų buvo „Doctrina Christiana“, katekizmas, išleistas 1590-aisiais, kuris tapo vienu pirmųjų spausdintų krikščioniškų tekstų Japonijoje. Ši spaustuvė buvo tiesiogiai paveikta bulės raginimo stiprinti misijų infrastruktūrą.
„Cum hora undecima“ turėjo tiek tiesioginį, tiek ilgalaikį poveikį. Trumpuoju laikotarpiu ji suteikė misionieriams moralinę paramą ir aiškesnes gaires, kaip veikti tolimose šalyse. Ilguoju laikotarpiu dokumentas padėjo pagrindą jėzuitų akomodacijos metodui, kuris tapo modeliu kitoms misijoms Azijoje ir už jos ribų.
Tačiau bulė taip pat atspindėjo tam tikrą įtampą tarp evangelizacijos ir kolonijinės politikos. Portugalijos ir Ispanijos prekybiniai interesai dažnai persipindavo su misijų tikslais, o tai kartais kėlė vietos gyventojų nepasitikėjimą. Pavyzdžiui, Japonijoje krikščionybė buvo siejama su užsienio įtaka, o tai prisidėjo prie vėlesnių persekiojimų.
Įdomūs faktai ir istorijos
- Matteo Ricci ir laikrodžiai: Ricci pelnė Kinijos imperatoriaus Wanli prielankumą padovanodamas jam mechaninį laikrodį – tuo metu Europoje tai buvo technologinė naujovė, o Kinijoje – retenybė. Šis gestas padėjo jėzuitams gauti leidimą gyventi Pekine.
- Japonijos krikščionių slaptumas: Po 1614 m., kai krikščionybė Japonijoje buvo uždrausta, daug krikščionių tapo „kakure kirishitan“ („slaptais krikščionimis“). Jie slėpė savo tikėjimą, maskuodami krikščioniškus simbolius kaip budistinius, pavyzdžiui, Marijos statulėles vaizduodami kaip Kannon, budizmo gailestingumo deivę.
- Grigaliaus XIV silpnumas: Grigalius XIV buvo silpnos sveikatos ir valdė tik metus, tačiau per tą laiką spėjo paskelbti kelias svarbias bules, įskaitant „Cum hora undecima“. Sakoma, kad jis pats asmeniškai domėjosi misijomis ir skaitė jėzuitų ataskaitas iš Azijos, nors niekada nepaliko Europos.
„Cum hora undecima“ buvo Bažnyčios vizijos atspindys, siekiant peržengti geografines ir kultūrines ribas. Šis laiškas įkvėpė misionierius, tokius kaip Matteo Ricci, ieškoti dialogo su Azijos kultūromis, o Japonijoje – ištverti persekiojimus. Nors misijų kelias buvo pilnas iššūkių, bulė padėjo suformuoti krikščionybės sklaidos strategiją, kuri išliko aktuali ir vėlesniais amžiais.