„Unam Sanctam“ (1302 m.) yra viena iš svarbiausių popiežiaus Bonifaco VIII bulių, kuri paskelbė labai reikšmingus mokymus apie Bažnyčios autoritetą ir jos santykį su pasauline valdžia. Ši bulė buvo išleista kaip atsakas į konfliktą tarp popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus Filipo IV, žinomo kaip „Gražusis“, dėl popiežiaus autoriteto ir Bažnyčios teisės.
„Unam Sanctam“ turinys ir reikšmė
1. Popiežiaus autoritetas: „Unam Sanctam“ pabrėžia, kad popiežius yra aukščiausias Bažnyčios autoritetas ir kad visos žemiškosios valdžios, įskaitant karalius, turi būti paklusios Bažnyčios autoritetui. Ši bulė teigia, kad popiežiaus autoritetas yra būtinas visam krikščioniškajam gyvenimui ir kad Bažnyčios valdžia viršija žemiškąsias valdžias.
2. Bažnyčios vienybė: „Unam Sanctam“ taip pat pabrėžia Bažnyčios vienybę kaip esminę krikščioniškosios tikėjimo sąlygą. Pagal šią bulę, „tiktai vienas yra Dievas, tik viena yra Bažnyčia“. Tai reiškia, kad visi krikščionys turi būti vieningi Bažnyčioje, kuri yra matoma ir nematoma, apimanti tiek dangiškąją, tiek žemiškąją tikrovę.
3. Popiežiaus ir pasaulietinių valdžių santykis: „Unam Sanctam“ teigia, kad popiežius turi galutinę ir aukščiausią valdžią virš visų pasaulietinių valdžių. Tai buvo ypač aktualu tuo metu, kai Prancūzijos karalius Filipas IV bandė riboti popiežiaus autoritetą ir įvesti mokesčius, kuriuos popiežius laikė neteisėtais.
Istorinis ir teologinis kontekstas
1. Istorinis konfliktas: „Unam Sanctam“ buvo išleista tuo metu, kai popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus Filipo IV santykiai buvo labai įtempti. Filipas IV siekė kontroliuoti Bažnyčią ir apriboti popiežiaus įtaką, o popiežius Bonifacas VIII stengėsi išlaikyti Bažnyčios nepriklausomybę ir autoritetą.
2. Teologinis kontekstas: Bulėje naudojami teologiniai argumentai, paremti Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tradicija. Popiežius Bonifacas VIII remiasi Biblijos tekstais, tokiais kaip Mato Evangelija 16,18: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“, ir pirmuoju Petro laišku 5,4: „Ir kai atsiras Didysis Ganytojas, gausite neišblėstančią garbę“.
3. Teologinės pasekmės: „Unam Sanctam“ buvo svarbus dokumentas, kuris turėjo didelę įtaką Bažnyčios mokymui apie popiežiaus autoritetą ir Bažnyčios vienybę. Tai sustiprino Bažnyčios poziciją kaip viršesnę instituciją, kuriai priklauso galutinė valdžia tiek dvasiniais, tiek pasaulietiniais klausimais.
Pagrindinės citatos
- „Mes paskelbiame, kad, pagal Dievo norą, kiekvienas žmogus turi paklusti popiežiui, nes visos žemiškosios valdžios turi būti paklusnios Bažnyčios autoritetui.“
- „Tiktai viena yra Bažnyčia, ir ši Bažnyčia turi būti viena ir vieninga, apimanti visus krikščionis, ir ši Bažnyčia yra visiškai pavaldžią popiežiui.“
„Unam Sanctam“ yra svarbi bulė, kuri paskelbė ir sustiprino popiežiaus autoritetą ir Bažnyčios vienybę. Ji atsako į laikotarpio konfliktus ir siekia pabrėžti Bažnyčios viršenybę virš pasaulietinių valdžių. Ši bulė buvo esminė Bažnyčios mokymui ir jos santykiui su pasauline valdžia, turint didelę teologinę ir istorinę reikšmę.
BONIFACO VIII BULĖ UNAM SANCTAM (1302)
Tikrasis tikėjimas skatina mus tikėti, kad yra viena šventa Katalikų Apaštališkoji Bažnyčia, ir tai mes tvirtai tikime bei atvirai išpažįstame. Už jos ribų nėra nei išganymo, nei nuodėmių atleidimo, kaip Jaunikis sako Giesmių giesmėje: „Mano balandis, mano nepriekaištingoji, yra vienintelė; ji yra vienintelė savo motinos, išrinktoji tos, kuri ją pagimdė“ [Giesm 6:9]; tai vaizduoja vieną mistinį kūną, kurio galva yra Kristus, o Kristaus galva yra Dievas [1 Kor 11:3]. Šioje Bažnyčioje yra „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ [Ef 4:5]. Mat potvynio metu buvo tik viena Nojaus arka, vaizduojanti vienintelę Bažnyčią, ir ji buvo „užbaigta viršuje vienu uolekčiu“ [Pr 6:16] ir turėjo tik vieną vairininką ir valdovą, būtent Nojų. Ir skaitome, kad visa, kas buvo žemėje už šios arkos ribų, buvo sunaikinta. Šią Bažnyčią mes gerbiame kaip vienintelę, nes Viešpats per pranašą sakė: „Išgelbėk mano sielą nuo kardo; mano brangiąją nuo šuns galios“ [Ps 22:20]. Jis meldėsi už savo sielą, tai yra už save, galvą; ir tuo pat metu už kūną, ir jis pavadino savo kūną, tai yra vienintelę Bažnyčią, nes yra tik vienas Jaunikis [Jn 3:29], dėl tikėjimo, sakramentų ir jo meilės Bažnyčiai vienybės. Tai yra Viešpaties vientisas apdaras, kuris nebuvo perplėštas, bet padalintas burtų keliu [Jn 19:23].
Todėl yra vienas vienintelės Bažnyčios kūnas ir viena galva, ne dvi galvos, tarsi Bažnyčia būtų pabaisa. Ir ši galva yra Kristus ir jo vietininkas Petras bei jo įpėdinis; nes pats Viešpats sakė Petrui: „Ganyk mano avis“ [Jn 21:16]. Ir jis sakė „mano avis“ apskritai, ne šias ar tas avis konkrečiai; iš to aišku, kad visos buvo jam patikėtos. Jei todėl graikai [t. y. Graikų Bažnyčia] ar kas nors kitas sako, kad jie nėra pavaldūs Petrui ir jo įpėdiniui, jie tuo būtinai išpažįsta, kad nėra Kristaus avys. Nes Viešpats sako Jono evangelijoje, kad yra viena kaimenė ir tik vienas ganytojas [Jn 10:16]. Evangelijos žodžiais esame mokomi, kad du kardai, būtent dvasinė valdžia ir pasaulietinė, yra Bažnyčios galioje. Nes kai apaštalai sakė: „Štai čia du kardai“ [Lk 22:38] – tai yra Bažnyčioje, nes kalbėjo apaštalai – Viešpats neatsakė: „Tai per daug“, bet „Pakanka“. Kas neigia, kad pasaulietinis kardas yra Petro galioje, netinkamai supranta Viešpaties žodį, kai Jis sakė: „Įsidėk savo kardą į makštį“ [Jn 18:11]. Taigi abu kardai, dvasinis ir pasaulietinis, yra Bažnyčios galioje. Pirmasis turi būti naudojamas Bažnyčios, antrasis – Bažnyčiai; vienas – kunigo ranka, kitas – karalių ir riterių rankomis, bet kunigo įsakymu ir leidimu. Be to, būtina, kad vienas kardas būtų pavaldus kitam, o pasaulietinė valdžia – dvasinei; nes apaštalas sako: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo: ir tos valdžios, kurios yra, yra Dievo nustatytos“ [Rom 13:1]; bet jos nebūtų nustatytos, jei viena nebūtų pavaldi kitai ir, tarsi, žemesnė nebūtų pakelta aukštesnės per kitą.
Nes, anot šv. Dionisijaus, dieviškumo įstatymas yra toks, kad žemiausia tampa aukščiausia per tarpininką. Pagal visatos įstatymą ne viskas yra vienodai ir tiesiogiai sutvarkyta, bet žemiausia yra pritaikoma savo tvarkai per tarpinius, o žemesnė – per aukštesnę. Ir mes turime būtinai pripažinti, kad dvasinė valdžia pranoksta bet kokią žemiškąją valdžią orumu ir garbe, nes dvasiniai dalykai pranoksta pasaulietinius. Mes aiškiai matome, kad tai tiesa iš dešimtinės mokėjimo, iš palaiminimo, iš pašventinimo, iš valdžios gavimą ir iš šių dalykų valdymą. Nes pati tiesa skelbia, kad dvasinė valdžia turi nustatyti pasaulietinę valdžią ir spręsti apie ją, jei ji nėra gera. Taip išsipildo Jeremijo pranašystė apie Bažnyčią ir bažnytinę valdžią: „Štai, šią dieną pastačiau tave virš tautų ir virš karalysčių, kad išrautum, sugriautum, sunaikintum, nuverstum, statytum ir sodintum“ [Jer 1:10].
Todėl, jei pasaulietinė valdžia klysta, ji bus teisiama dvasinės valdžios, o jei žemesnė dvasinė valdžia klysta, ją teis jos aukštesnioji. Bet jei aukščiausia dvasinė valdžia klysta, jos negali teisti žmonės, o tik Dievas. Nes apaštalas sako: „Tas, kuris yra dvasinis, teisia viską, o pats nėra niekieno teisiamas“ [1 Kor 2:15]. Dabar ši valdžia, nors ji duota žmogui ir per žmogų vykdoma, nėra žmogiška, o dieviška. Nes ji buvo duota Viešpaties žodžiu Petrui, ir uola buvo padaryta tvirta jam ir jo įpėdiniams Kristuje, kurį jis išpažino. Nes Viešpats sakė Petrui: „Ką suriši žemėje, bus surišta danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta danguje“ [Mt 16:19].
Todėl, kas priešinasi šiai Dievo nustatytai valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai [Rom 13:2], nebent būtų du principai [pradai], kaip teigia Manichėjas. Bet mes tai laikome klaidingu ir eretišku. Nes Mozė sako, kad ne pradose, o pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę [Pr 1:1]. Todėl mes skelbiame, sakome ir tvirtiname, kad kiekvieno žmogaus pavaldumas Romos vyskupui yra visiškai būtinas jo išganymui.