Popiežius Benediktas XVI
Deus Caritas Est, Dievas yra Meilė, 2005 m. gruodžio 25 d.
Mūsų Šventasis Tėvas, popiežius Benediktas XVI, vienoje frazėje sutalpina tai, ką vadina krikščioniškojo tikėjimo šerdimi: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, o Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4:16). Būti krikščionimi iš esmės reiškia susitikimą su įvykiu – asmeniu, kuris suteikia gyvenimui naują kryptį. Jonas savo evangelijoje aprašė šį įvykį taip: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, […] turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3:16). Jėzus paėmė pilną Dievo meilės išraišką, randamą Pakartoto Įstatymo knygoje, ir artimo meilę, randamą Kunigų knygoje, ir sujungė juos į vieną įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Kadangi Dievas pirmas mus pamilo (1Jn 4:10), meilė nebėra vien tik „įsakymas“. Tai yra atsakas į meilės dovaną, kuria Dievas priartėja prie mūsų.
Pasaulyje, kuriame Dievo vardas kartais yra siejamas su kerštu ir kitomis smurto formomis, ši žinia yra laiku. Pirmoje šios enciklikos dalyje Benediktas XVI aptaria meilę iš daugiau spekuliatyvios perspektyvos, kad paaiškintų šią meilės idėją – Dievo nesavanaudiškos meilės ir žmogaus meilės santykį. Antroji dalis yra labiau konkreti, joje jis aptars Bažnyčios vykdomą meilės artimui įsakymą, kurio pagrindinis tikslas yra paskatinti naują energiją ir atsidavimą žmogaus atsakui į Dievo meilę.
I DALIS: MEILĖS VIENYBĖ KŪRINYJOJE IR IŠGANYMO ISTORIJOJE: Kalbos problema
Popiežius mums sako, kad Dievo meilė mums iš karto kelia svarbius klausimus apie tai, kas yra Dievas ir kas esame mes. Jau diskusijos pradžioje jis pripažįsta, kad žodis „meilė“ yra smarkiai išnaudojamas. Vis dėlto vienas meilės tipas išsiskiria: tai yra meilė tarp vyro ir moters. Visi kiti meilės tipai atrodo nublanksta šalia šios meilės. Todėl Šventasis Tėvas klausia, ar iš tiesų visos šios meilės formos yra viena ir ta pati tikrovė, ar mes vieną žodį naudojame apibūdinti skirtingoms realybėms.
Eros ir Agapė – Skirtumai ir vienybė
Benediktas prisimena, kaip senovės graikai manė, kad eros nėra suplanuotas ar norimas, bet veikiau užkrautas žmonėms. Tačiau graikų Senasis Testamentas eros terminą naudojo tik du kartus, o Naujasis Testamentas visai jo nenaudojo. Iš trijų meilės žodžių – eros, filia (draugystės meilė) ir agapė – Naujojo Testamento rašytojai pirmenybę teikė pastarajam. Tai įdomu, nes graikų kalboje agapė buvo retai naudojamas žodis. Jonas savo evangelijoje suteikė žodžiui filia gilesnę prasmę, aprašydamas Jėzaus ir jo mokinių santykius. Eros termino vengimas ir agapė pirmenybė išreiškė kažką išskirtinio apie krikščioniškąją meilės supratimą.
Vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche teigė, kad krikščionybė sugadino eros, nes daugybė jos įsakymų pavertė šį terminą į nuodėmę.
Ar krikščionybė iš tikrųjų sunaikino eros? Šventasis Tėvas dabar kelia šį klausimą: ar krikščionybė tikrai sunaikino eros? Ikikrikščioniškoji Graikija eros laikė tam tikra apsvaigimo forma, dieviškąja beprotybe, kuri įveikia protą. Šio dieviškojo poveikio dėka žmogus patiria aukščiausią laimę. Poetas Vergilijus rašė: „et nos cedamos amori“ (nusileiskime meilei). To meto religijos tokį požiūrį išreiškė derlingumo kultuose ir „šventojoje“ prostitucijoje. Eros buvo šlovinama kaip dieviška galia, kaip dalyvavimas dieviškajame.
Senasis Testamentas griežtai pasipriešino šiai religijos formai. Jis neatmetė eros, bet paskelbė karą jo iškreiptai ir destruktyviai formai. Šventyklos prostitutės, toli gražu nebuvusios deivės, buvo žmonės, kuriuos išnaudojo. Popiežius padaro išvadą, kad apsvaigęs ir nedrausmingas eros nėra kilimas „ekstazėje“ į dieviškumą, o kritimas, žmogaus degradacija. Eros reikia drausminti ir apvalyti, kad jis galėtų tapti mūsų egzistencijos viršūnės, trokštamos palaimos, pranašu.
Benediktas pastebi, kad šis trumpas eros apžvalga parodo tam tikrą meilės ir dieviškumo ryšį. Atsisakymo kelyje vykstantis apvalymas ir brandumas atkuria šią meilės formą jos tikrajai didybei. Priežastis yra ta, kad žmogus yra būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Be to, jis yra tikrai savimi tik tada, kai jo kūnas ir siela yra glaudžiai suvienyti. Bandymas būti vien tik kūnu ar siela yra nukrypimas nuo normos. Tai ne vien tik dvasia ar vien tik kūnas myli, bet visas žmogus, būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos, myli. Kai abi dimensijos tikrai yra suvienytos, žmogus pasiekia savo pilną ūgį, o meilė, eros, bręsta ir įgyja tikrą didybę.
Popiežius įspėja, kad šiuolaikinis kūno išaukštinimas yra apgaulingas. Eros, redukuotas į gryną „seksą“, tapo preke, daiktu, kurį galima pirkti ar parduoti. Todėl ir pats žmogus tampa preke. Tai yra žmogaus kūno sumenkinimas. Kūnas nebetenka gyvybiškai svarbios mūsų visos būties išraiškos. Sumažintas iki grynai biologinio lygmens, kūno išaukštinimas gali greitai virsti neapykanta kūnui. Krikščionių tikėjimas visada laikė žmogų vienybe dvilypume, kuris sukuria naują kilnumą. Eros šiame kontekste, eidamas per atsisakymo, apvalymo ir gydymo kelią, veda mus anapus savęs, „ekstazėje“ link dieviškumo.
Senojo Testamento Giesmių giesmė, gerai žinoma mistikams ir iš pradžių buvusi meilės dainų knyga, aukštinanti santuokinę meilę, moko, kaip meilė gali pilnai įgyvendinti savo žmogiškąjį ir dieviškąjį pažadą. Graikų kalba šią išvystytą meilės sąvoką, ahabą, išvertė į panašiai skambantį žodį agapę. Tai tapo tipiška biblinės meilės išraiška. Ji nebėra siekianti tik savo naudos, bet ieško mylimojo gėrio. Ji tampa atsisakymu, pasirengimu aukotis. Ji tampa galutine dviprasme prasme: išskirtinumu ir „amžinai“. Meilė žiūri į amžinybę. Iš tikrųjų tai yra „ekstazė“, kaip nuolatinis išėjimas iš į save susitelkusio „aš“, išsilaisvinimas per savęs dovaną. Jėzus sakė savo metu: „Kas stengiasi išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praranda gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės“ (Lk 17:33).
Biblijos tikėjimo naujovė
Matėme, kad Dievo eros žmogui taip pat yra visiškai agapė. Tai yra meilė, kuri atleidžia. Izraelis įvykdė „svetimavimą“. Ozėjas parodo, kad Dievo agapės meilės dimensija viršija vien tik dosnumą. Dievo aistringa meilė savo tautai – žmonijai – yra tuo pačiu ir atleidžianti meilė. Benediktas sako, kad dėl to krikščionys turi suvokti, kokia didelė Dievo meilė žmogui; kad, tapdamas žmogumi, Dievas seka jį net į mirtį, taip sutaikydamas teisingumą ir meilę.
Eros yra taip išaukštinta ir tuo pačiu apvalyta, kad tampa vienu su agape. Giesmių giesmė, simboliškai vaizduojanti Dievo ir žmogaus abipusį ryšį, tiek žydų, tiek krikščionių literatūroje tapo biblinio tikėjimo esmės išraiška: žmogus iš tikrųjų gali įžengti į vienybę su Dievu – tai jo galutinis siekis. Popiežius sako, kad tai yra vienybė, kuri sukuria meilę: vienybė, kurioje ir Dievas, ir žmogus išlieka savimi, bet tampa visiškai vienu. Apaštalas Paulius taip tai išreiškė: „Kas susivienija su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo“ (1 Kor 6:17).
Meilė Dievui ir artimo meilė
Benediktas pastebi, kad mes liekame su dviem klausimais apie mūsų pačių požiūrį: ar galime mylėti Dievą, nematydami jo, ir ar meilė gali būti įsakyta? Jis pradeda svarstydamas 1 Jono 4:20 („Jei kas sako: ‘Aš myliu Dievą’, bet nekenčia savo brolio, jis yra melagis. Juk tas, kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“), kuris atrodo pabrėžiantis neatskiriamą meilės Dievui ir meilės artimui ryšį. Iš tiesų, artimo meilė yra kelias, vedantis į susitikimą su Dievu. Uždarydami akis prieš savo artimą, mes taip pat apakiname save Dievo atžvilgiu.
Benediktas XVI sako, kad tiesa yra tokia, jog niekas niekada nematė Dievo tokio, koks jis yra. Tačiau Dievas nėra visiškai nematomas mums. Dievas apsireiškė. Jėzuje mes galime matyti Tėvą. Be to, per visą istoriją ir netgi šiandien, jis vis naujai susitinka su mumis vyrų ir moterų, atspindinčių jo buvimą, žodyje, sakramentuose ir ypač Eucharistijoje. Mums reikia išmokti atpažinti šį buvimą kasdieniame gyvenime.
Dievas nereikalauja iš mūsų jausmų, kurių mes negalime patys sukurti. Jis leidžia mums matyti ir patirti jo meilę. Kadangi jis „pirmas mus pamilo“, meilė gali taip pat išsiskleisti mumyse kaip atsakas. Šventasis Tėvas puikiai suvokia, kad meilė nėra vien tik jausmas. Jausmai ateina ir praeina. Anksčiau jis kalbėjo, kaip eros apvalymas ir subrendimas tampa meile pilna šio žodžio prasme. Subrendusi meilė įtraukia visą žmogaus potencialą. Ji apima visą asmenį, paliesdama ir valią, ir intelektą. „Taip“ mūsų valios, susijungusios su Dievo valia, sujungia mūsų intelektą, valią ir jausmus į visapusišką meilės aktą.
Popiežius sako, kad meilė niekada nėra „baigta“ ar pilnai išsivysčiusi. Ji per gyvenimą keičiasi ir bręsta, visada išlaikydama ištikimybę sau. Meilės istorija tarp Dievo ir žmogaus yra valių bendrystė, besiplečianti į minčių ir jausmų bendrystę. Dėl to mūsų valia ir Dievo valia vis labiau sutampa ir nebeatrodo svetimos viena kitai. Galiausiai suvokiame, kad Dievas yra mums arčiau nei mes patys sau. Savęs atsisakymas didėja, o Dievas tiesiog tampa mūsų džiaugsmu.
Taigi artimo meilė, kaip ją skelbė Jėzus, tampa visiškai įmanoma. Su Dievu ir per Dievą aš myliu net tą asmenį, kurio nemėgstu ar net nepažįstu. Aš išmokstu žvelgti į šį kitą asmenį ne vien tik savo akimis ir jausmais, bet iš Jėzaus Kristaus perspektyvos. Žvelgdamas Kristaus akimis, aš galiu suteikti tam žmogui daugiau nei tik jo išorinius poreikius – aš galiu suteikti jam tikrąją meilės „žvilgsnį“, kurios jis trokšta.
Popiežius Benediktas mums sako, kad jei, kita vertus, mes neturime jokio kontakto su Dievu savo gyvenime, mes tada negalime matyti Dievo atvaizdo kitame. Taip pat, artimo susitikimas daro mus jautresnius Dievui. Tik tarnaujant artimui mūsų akys gali atsiverti tam, ką Dievas daro už mus ir kiek jis mus myli. Taigi, Dievo ir artimo meilė yra neatsiejama ir sudaro vieną įsakymą.
Popiežius Benediktas galutinai teigia, kad meilė auga per meilę. Meilė yra „dieviška“, nes ji kyla iš Dievo ir suvienija mus su Dievu. Ji padaro mus „mes“, kuris pranoksta mūsų susiskaldymus ir padaro mus vienu, iki tol, kol galiausiai Dievas tampa „viskuo visuose“ (1 Kor 15:28).
Marija yra vilties moteris tik todėl, kad ji tiki Dievo pažadais. Ji yra tikėjimo moteris, nes tikėjimo dėka ji visiškai susitapatina su Dievo Žodžiu. Kadangi Mergelė Marija yra visiškai pripildyta Dievo Žodžio, ji gali tapti Įsikūnijusio Žodžio Motina. Marija taip pat yra meilės moteris. Tikėdama, ji mąsto su Dievo mintimis ir trokšta su Dievo valia, todėl negali nebūti meilės moteris.
Kai mokiniai pabėga, Marija lieka po Kryžiumi. Per Sekmines jie susirinks aplink ją laukdami Šventosios Dvasios. Šventųjų gyvenimai rodo jų buvimą ir darbą Dieve net po mirties. Artėdami prie Dievo, jie nenusigręžia nuo žmonių.
Žodžiai „Štai tavo motina“ (Jn 19,27) išsipildo kiekvienoje kartoje. Marija iš tiesų tapo visų tikinčiųjų Motina. Dėkingumo liudijimai ateina iš visų laikų, žemynų ir kultūrų. Todėl mes Marijai, Mergelei ir Motinai, patikime Bažnyčią ir jos misiją meilės tarnystėje.
Antroji dalis „Deus Caritas Est“ vadinasi “Caritas: Meilės praktika Bažnyčioje kaip „Meilės bendruomenėje“”.
Ši dalis yra skirta Bažnyčios charitatyviniam (meilės veiklos) darbui ir nagrinėja, kaip Bažnyčia turi praktiškai įgyvendinti meilę Dievui ir artimui.
Popiežius Benediktas XVI šioje dalyje pradeda nuo Šv. Augustino citatos: „Jei matai meilę, matai Švenčiausiąją Trejybę.“ Jis nurodo, kad meilė, ypač kaip pasireiškia per Kristaus auką ant kryžiaus, yra Dievo meilės žmonijai apraiška. Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje, harmoningai suderindama tikinčiųjų širdis su Kristaus širdimi. Meilė tampa pagrindine Bažnyčios misijos išraiška, per kurią Bažnyčia tarnauja visiems žmonėms ir skatina jų visapusę gerovę – tiek fizinę, tiek dvasinę.
Benediktas XVI pabrėžia, kad meilė artimui, pagrįsta meile Dievui, yra kiekvieno tikinčiojo atsakomybė, tačiau tai taip pat yra visos Bažnyčios misija. Nuo pat pradžių Bažnyčia suprato, kad ji turi teikti ne tik dvasinę pagalbą, bet ir rūpintis vargstančiaisiais bei stokojančiaisiais. Pirmieji Bažnyčios diakonai buvo paskirti tam, kad rūpintųsi bendruomenės narių materialiniais poreikiais. Ši tarnystė, vadinama „diakonija“, tapo neatskiriama Bažnyčios struktūros dalimi ir išliko iki šiol.
Popiežius Benediktas pabrėžia, kad teisingumo vykdymas yra valstybių ir politikų pareiga, tačiau Bažnyčia taip pat turi savo vaidmenį. Nors Bažnyčia nėra atsakinga už valstybės administravimą ar politinius sprendimus, ji turi moralinį įsipareigojimą prisidėti prie teisingumo įgyvendinimo per savo socialinę doktriną. Bažnyčia teigia, kad teisingumas ir moralinės vertybės yra susijusios su žmogaus prigimtimi, o ne vien tik su politinėmis ar socialinėmis konstrukcijomis.
Meilės praktika, arba caritas, yra ne tik materialinė pagalba, bet ir dvasinė. Popiežius pabrėžia, kad nors valstybė turi užtikrinti teisingą visuomenės struktūrą, visada liks poreikis žmogaus asmeniškai patirti meilę. Teisingumas negali pakeisti meilės, o biurokratinės sistemos niekada nesuteiks žmogui tos asmeninės globos ir dėmesio, kurių žmogus iš tikrųjų trokšta.
Popiežius Benediktas XVI primena, kad Bažnyčios charitatyvinė veikla turi būti unikali ir nepanaši į kitų socialinių institucijų pagalbą. Krikščioniškoji meilė turi būti paremta ne tik profesionalumu, bet ir nuoširdžiu rūpesčiu, kuriame svarbus „širdies ugdymas“. Meilė artimui neturi būti paprasta pareiga ar priverstinė moralinė nuostata, bet natūralus tikėjimo vaisius.
Bažnyčia turi būti nepriklausoma nuo politinių partijų ir ideologijų, jos veikla turi būti laisva nuo bet kokių išorinių įtakų, siekiant įgyvendinti meilės misiją. Taip pat Benediktas XVI įspėja apie netinkamą meilės naudojimą kaip priemonę skleisti religiją. Jis pabrėžia, kad krikščioniška meilė yra nesavanaudiška ir laisva, tačiau ji neturi išbraukti Dievo ir Kristaus iš šios veiklos, nes tikrasis žmogaus poreikis dažnai yra dvasinis.
Popiežius taip pat pabrėžia, kad tie, kurie dirba Bažnyčios charitatyvinėje veikloje, turi būti įkvėpti Kristaus meilės. Jie turi siekti tarnauti ne iš išorės spaudimo, bet iš vidinio pašaukimo. Jis primena šv. Pauliaus žodžius: „Kristaus meilė skatina mus veikti“ (2 Kor 5:14). Ši veikla turi būti atliekama su nuolankumu ir suvokimu, kad mes esame tik Dievo įrankiai.
Popiežius Benediktas XVI pabrėžia maldos svarbą. Jis nurodo, kad net ir didžiausių poreikių akivaizdoje malda yra būtina, nes iš jos mes semiamės jėgų tarnauti kitiems. Šventieji, tokie kaip Motina Teresė iš Kalkutos, yra puikus pavyzdys, kaip malda tampa neišsemiamu meilės tarnystės šaltiniu.
Antroji dalis pabrėžia Bažnyčios kaip „meilės bendruomenės“ vaidmenį pasaulyje ir parodo, kaip meilės praktika yra neatsiejama nuo krikščioniškosios misijos.
ENCIKLIKA DEUS CARITAS EST
AUKŠČIAUSIOJO PONTIFIKO BENEDIKTO XVI
APIE KRIKŠČIONIŠKĄ MEILĘ
VYSKUPAMS, KUNIGAMS IR DIAKONAMS,
RELIGINIAMS VYRAMS IR MOTERIMS
IR VISIEMS PASAULIEČIAMS TIKINTIESIEMS
ĮVADAS
1. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Šie žodžiai iš Pirmojo Jono laiško su nepaprastu aiškumu išreiškia krikščionių tikėjimo esmę: krikščioniškąjį Dievo paveikslą ir iš to kylantį žmogaus bei jo likimo paveikslą. Toje pačioje eilutėje šventasis Jonas taip pat pateikia savotišką krikščioniškojo gyvenimo santrauką: „Mes pažinome ir įtikėjome Dievo meilę mums“.
Mes įtikėjome Dievo meile: šiais žodžiais krikščionis gali išreikšti pagrindinį savo gyvenimo sprendimą. Būti krikščioniu nėra etiško pasirinkimo ar aukštos idėjos rezultatas, bet susitikimas su įvykiu, asmeniu, kuris suteikia gyvenimui naują horizontą ir lemiamą kryptį. Šventojo Jono Evangelija šį įvykį aprašo šiais žodžiais: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, […] turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Pripažindama meilės svarbą, krikščionių tikėjimas išlaikė Izraelio tikėjimo esmę, tuo pačiu metu suteikdamas jam naują gylį ir platumą. Pamaldus žydas kasdien meldėsi Deuteronomijos knygos žodžiais, kurie išreiškė jo egzistencijos esmę: „Klausyk, Izraeli: Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats, ir tu mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Jėzus sujungė į vieną įsakymą šį Dievo meilės įsakymą ir artimo meilės įsakymą, randamą Kunigų knygoje: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18; plg. Mk 12, 29–31). Kadangi Dievas mus pirmas pamilo (plg. 1 Jn 4, 10), meilė dabar nebėra tik „įsakymas“; tai atsakas į meilės dovaną, kuria Dievas prie mūsų artinasi.
Pasaulyje, kur Dievo vardas kartais siejamas su kerštu ar net neapykantos ir smurto pareiga, šis pranešimas yra aktualus ir reikšmingas. Dėl šios priežasties savo pirmojoje enciklikoje noriu kalbėti apie meilę, kurią Dievas mums gausiai dovanoja ir kurią mes savo ruožtu privalome dalytis su kitais. Būtent tai yra pagrindinė šio laiško dviejų dalių esmė, ir jos yra giliai tarpusavyje susijusios. Pirmoji dalis yra labiau spekuliatyvi, nes čia – savo pontifikato pradžioje – norėjau išaiškinti kai kuriuos esminius faktus apie meilę, kurią Dievas paslaptingai ir neatlygintinai siūlo žmogui, kartu su vidiniu šios Meilės ryšiu su žmogaus meilės realybe. Antroji dalis yra konkretesnė, nes nagrinėja bažnytinį artimo meilės įsakymo vykdymą. Argumentas turi plačias implikacijas, tačiau ilgas nagrinėjimas peržengtų šios enciklikos apimtį. Noriu pabrėžti kai kuriuos pagrindinius elementus, kad pasaulyje sukeltų atnaujintą energiją ir įsipareigojimą žmogaus atsakui į Dievo meilę.
PIRMOSIOS DALIES PAVADINIMAS: MEILĖS VIENYBĖ KŪRINIJOJE IR IŠGANYMO ISTORIJOJE
Kalbos problema
2. Dievo meilė mums yra esminė mūsų gyvenimui ir kelia svarbius klausimus apie tai, kas yra Dievas ir kas esame mes. Svarstydami tai, iš karto susiduriame su kalbos problema. Šiandien žodis „meilė“ tapo vienu iš dažniausiai naudojamų ir piktnaudžiaujamų žodžių, kuriam priskiriame visiškai skirtingas reikšmes. Nors šioje enciklikoje daugiausia dėmesio bus skiriama meilės supratimui ir praktikai Šventajame Rašte ir Bažnyčios Tradicijoje, negalime tiesiog ignoruoti šio žodžio reikšmės skirtingose kultūrose ir dabartiniame vartojime.
Pirmiausia prisiminkime plačią žodžio „meilė“ semantinę įvairovę: kalbame apie meilę tėvynei, meilę savo profesijai, meilę tarp draugų, meilę darbui, meilę tarp tėvų ir vaikų, meilę tarp šeimos narių, meilę artimui ir meilę Dievui. Tarp šios reikšmių įvairovės viena ypač išsiskiria: meilė tarp vyro ir moters, kur kūnas ir siela yra neatskiriamai sujungti, ir žmogus įžvelgia, atrodo, nenugalimą laimės pažadą. Tai atrodo meilės įsikūnijimas; visos kitos meilės formos šalia jos iš karto išblėsta. Tad kyla klausimas: ar visos šios meilės formos iš esmės yra viena, kad meilė, savo daugybe ir įvairiomis apraiškomis, galiausiai yra viena tikrovė, ar mes tiesiog naudojame tą patį žodį visiškai skirtingoms realybėms žymėti?
„Eros“ ir „Agape“ – skirtumas ir vienybė
3. Meilė tarp vyro ir moters, kuri nėra planuojama ar valinga, bet kažkaip primetama žmogui, senovės graikų buvo vadinama eros. Iš karto pažymėkime, kad graikiškasis Senasis Testamentas žodį eros vartoja tik du kartus, o Naujasis Testamentas jo visiškai nevartoja: iš trijų graikiškų meilės žodžių – eros, philia (draugystės meilė) ir agape – Naujojo Testamento autoriai renkasi pastarąjį, kuris graikų kalboje vartojamas gana retai. Kalbant apie terminą philia, draugystės meilę, jis Jono Evangelijoje naudojamas su gilesne reikšme, išreiškiant Jėzaus ir jo mokinių santykį. Polinkis vengti žodžio eros kartu su nauju meilės vizija, išreikšta per žodį agape, aiškiai nurodo kažką naujo ir išskirtinio krikščioniškajame meilės supratime. Krikščionybės kritikoje, kuri prasidėjo Apšvietos laikais ir tapo vis radikalesnė, šis naujas elementas buvo vertinamas kaip visiškai neigiamas. Pagal Friedrichą Nietzsche, krikščionybė nunuodijo eros, kuris, nors ir visiškai nepasidavė, pamažu išsigimė į ydą. Čia vokiečių filosofas išreiškė plačiai paplitusį suvokimą: ar Bažnyčia, su visais savo įsakymais ir draudimais, nepaverčia kartėliu brangiausio gyvenimo dalyko? Ar ji nesušvilpia kaip tik tada, kai Kūrėjo dovanota džiaugsmo dovana siūlo mums laimę, kuri pati savaime yra tam tikras Dieviškumo numatymas?
4. Bet ar taip yra? Ar krikščionybė tikrai sunaikino eros? Pažvelkime į ikikrikščioniškąjį pasaulį. Graikai – panašiai kaip ir kitos kultūros – laikė eros pirmiausia tam tikru apsvaigimu, proto užvaldymu „dieviška beprotybe“, kuri atplėšia žmogų nuo jo ribotos egzistencijos ir, būdama užvaldyta dieviškos galios, leidžia jam patirti aukščiausią laimę. Visos kitos dangaus ir žemės galios taip atrodo antrinės: „Omnia vincit amor“, sako Vergilijus Bukolikose – meilė nugali viską – ir priduria: „et nos cedamus amori“ – taip pat pasiduokime meilei. Religijose šis požiūris rado išraišką vaisingumo kultuose, kurių dalis buvo „šventa“ prostitucija, klestėjusi daugelyje šventyklų. Eros taip buvo švenčiamas kaip dieviška galia, kaip bendrystė su Dieviškumu.
Senasis Testamentas griežtai priešinosi šiai religijos formai, kuri buvo stipri pagunda prieš monoteistinį tikėjimą, kovodamas su ja kaip su religingumo iškraipymu. Tačiau jis jokiu būdu neatmetė eros kaip tokio; veikiau paskelbė karą iškreiptai ir destruktyviai jo formai, nes šis netikras eros sudievinimas iš tikrųjų atima iš jo orumą ir dehumanizuoja jį. Iš tiesų, šventyklų prostitutės, turėjusios suteikti šį dieviškąjį apsvaigimą, nebuvo traktuojamos kaip žmogiškos būtybės ir asmenys, bet tiesiog naudojamos kaip priemonė sukelti „dieviškąją beprotybę“: toli gražu ne deivės, jos buvo išnaudojamos žmogiškosios būtybės. Tad apsvaigęs ir nevaldomas eros nėra „ekstazėje“ kylantis link Dieviškumo, bet kritimas, žmogaus degradacija. Akivaizdu, kad eros turi būti drausminamas ir valomas, jei jis turi teikti ne tik trumpalaikį malonumą, bet tam tikrą mūsų egzistencijos viršūnės numatymą, tą palaimą, kurios trokšta visa mūsų būtybė.
5. Iš šio trumpo eros koncepcijos praeityje ir dabartyje apžvalgos aiškiai iškyla du dalykai. Pirma, yra tam tikras ryšys tarp meilės ir Dieviškumo: meilė žada begalybę, amžinybę – realybę, daug didesnę ir visiškai kitokią nei mūsų kasdienė egzistencija. Tačiau taip pat matėme, kad kelias šiam tikslui pasiekti nėra tiesiog instinkto pasidavimas. Reikalingas valymas ir branda; tai taip pat eina per atsižadėjimo kelią. Toli gražu neatmetant ar „nuodijant“ eros, tai gydo jį ir atkuria jo tikrąją didybę.
Tai pirmiausia dėl to, kad žmogus yra būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Žmogus yra tikrai savimi, kai jo kūnas ir siela yra intymiai sujungti; eros iššūkis gali būti laikomas tikrai įveiktu, kai šis sujungimas pasiektas. Jei jis siektų būti gryna dvasia ir atmetėtų kūną kaip vien gyvūnišką prigimtį, tada tiek dvasia, tiek kūnas prarastų savo orumą. Kita vertus, jei jis neigtų dvasią ir laikytų materiją, kūną, vienintele realybe, jis taip pat prarastų savo didybę. Epikūrininkas Gassendi juokaudamas sveikindavo Descartes’ą: „O Siela!“ O Descartes’as atsakydavo: „O Kūne!“. Tačiau nei vien dvasia, nei vien kūnas myli: myli žmogus, asmuo, vieninga būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Tik kai abi dimensijos yra tikrai sujungtos, žmogus pasiekia savo pilną statūrą. Tik taip meilė – eros – gali subręsti ir pasiekti savo autentišką didybę.
Šiais laikais dažnai kritikuojama praeities krikščionybė kaip buvusi priešiška kūnui; ir tiesa, kad tokios tendencijos visada egzistavo. Tačiau dabartinis kūno išaukštinimo būdas yra apgaulingas. Eros, sumažintas iki gryno „sekso“, tapo preke, paprastu „daiktu“, kuris perkamas ir parduodamas, arba, tiksliau, pats žmogus tampa preke. Tai vargu ar yra žmogaus didysis „taip“ kūnui. Priešingai, dabar jis laiko savo kūną ir seksualumą vien materialia savo dalimi, kurią galima naudoti ir išnaudoti savo nuožiūra. Jis taip pat nemato to kaip savo laisvės praktikos arenos, bet kaip paprasto objekto, kurį jis, kaip jam patinka, bando padaryti ir maloniu, ir nekenksmingu. Čia iš tikrųjų susiduriame su žmogaus kūno nuvertinimu: jis nebėra integruotas į mūsų bendrą egzistencinę laisvę; jis nebėra gyvybinga mūsų visos būtybės išraiška, bet daugiau ar mažiau nustumiamas į grynai biologinę sferą. Tariamas kūno išaukštinimas gali greitai virsti kūniškumo neapykanta. Krikščionių tikėjimas, kita vertus, visada laikė žmogų dualumo vienybe, realybe, kurioje dvasia ir materija susipina, ir kuriame kiekviena yra pakelta į naują kilnumą. Tiesa, eros linksta kilti „ekstazėje“ link Dieviškumo, vesti mus už savęs; tačiau būtent dėl šios priežasties jis reikalauja kilimo, atsižadėjimo, valymo ir gydymo kelio.
6. Konkrečiai, ką reiškia šis kilimo ir valymo kelias? Kaip meilė gali būti patiriama taip, kad ji pilnai įgyvendintų savo žmogiškąjį ir dieviškąjį pažadą? Čia galime rasti pirmą svarbų nurodymą Giesmių giesmėje, Senojo Testamento knygoje, gerai žinomoje mistikams. Pagal šiuolaikinį paplitusį aiškinimą, šioje knygoje esantys eilėraščiai iš pradžių buvo meilės dainos, galbūt skirtos žydų vestuvių šventei ir skirtos išaukštinti santuokinei meilei. Šiame kontekste labai pamokoma pastebėti, kad knygoje naudojami du skirtingi hebrajiški žodžiai „meilei“ žymėti. Pirmiausia yra žodis dodim, daugiskaitos forma, kuri rodo meilę, kuri dar yra nesaugi, neapibrėžta ir ieškanti. Šis žodis pamažu pakeičiamas žodžiu ahabà, kurį graikiškasis Senojo Testamento vertimas verčia panašiai skambančiu agape, kuris, kaip matėme, tampa tipiška biblinės meilės sąvokos išraiška. Skirtingai nuo neapibrėžtos, „ieškos“ meilės, šis žodis išreiškia meilės patirtį, kuri apima tikrą kito atradimą, peržengiant anksčiau vyravusį egoistinį pobūdį. Meilė dabar tampa rūpesčiu ir rūpinimusi kitu. Ji nebeieško savęs, nebeskęsta laimės apsvaigime; vietoj to ji siekia mylimojo gėrio: ji tampa atsižadėjimu ir yra pasirengusi, netgi trokšta, aukotis.
Meilės augimo link aukštesnių lygių ir vidinio valymo dalis yra tai, kad ji dabar siekia tapti galutine, ir tai daro dvejopa prasme: tiek išskirtinumo prasme (tik šis konkretus asmuo), tiek „amžinai“ prasme. Meilė apima visą egzistenciją kiekvienoje jos dimensijoje, įskaitant laiko dimensiją. Kitaip ir būti negali, nes jos pažadas nukreiptas į galutinį tikslą: meilė žvelgia į amžinybę. Meilė iš tiesų yra „ekstazė“, ne akimirkos apsvaigimo prasme, bet kaip kelionė, nuolatinis išėjimas iš uždaro į save nukreipto ego link jo išlaisvinimo per savęs dovanojimą, ir taip link autentiško savęs atradimo ir netgi Dievo atradimo: „Kas siekia išsaugoti savo gyvybę, ją praras, o kas praras savo gyvybę, ją išsaugos“ (Lk 17, 33), kaip Jėzus sako visose Evangelijose (plg. Mt 10, 39; 16, 25; Mk 8, 35; Lk 9, 24; Jn 12, 25). Šiuose žodžiuose Jėzus vaizduoja savo paties kelią, kuris per Kryžių veda į Prisikėlimą: kviečių grūdo, kuris krinta į žemę ir miršta, ir taip duoda daug vaisių, kelią. Iš savo aukos gelmių ir meilės, kuri ten pasiekia išsipildymą, jis taip pat šiais žodžiais vaizduoja meilės esmę ir iš tiesų paties žmogaus gyvenimo esmę.
7. Pagal savo vidinę logiką šios pradinės, šiek tiek filosofinės refleksijos apie meilės esmę dabar atvedė mus prie biblinio tikėjimo slenksčio. Pradėjome klausdami, ar skirtingos, ar net priešingos žodžio „meilė“ reikšmės nurodo kokią nors giluminę vienybę, ar, priešingai, jos turi likti nesusijusios, viena šalia kitos. Dar reikšmingiau, klausėme, ar Biblijos ir Bažnyčios Tradicijos skelbiama meilės žinia turi kokius nors sąlyčio taškus su bendra žmogaus meilės patirtimi, ar ji yra priešinga šiai patirčiai. Tai mus atvedė prie dviejų pagrindinių žodžių svarstymo: eros, kaip termino, žyminčio „pasaulietinę“ meilę, ir agape, nurodančio meilę, pagrįstą ir formuojamą tikėjimo. Šios dvi sąvokos dažnai priešinamos kaip „kylančioji“ meilė ir „nusileidžiančioji“ meilė. Yra ir kitų panašių klasifikacijų, tokių kaip skirtumas tarp savininkiškos meilės ir dovanojančios meilės (amor concupiscentiae – amor benevolentiae), prie kurių kartais pridedama meilė, siekianti savo naudos.
Filosofiniuose ir teologiniuose debatuose šie skirtumai dažnai buvo radikalizuojami iki aiškios priešpriešos nustatymo: nusileidžiančioji, dovanojanti meilė – agape – būtų tipiškai krikščioniška, o kylančioji, savininkiška ar geidžiama meilė – eros – būtų tipiška nekrikščioniškoms, ypač graikų, kultūroms. Jei ši priešprieša būtų priimta iki kraštutinumo, krikščionybės esmė būtų atskirta nuo gyvybiškai svarbių žmogaus egzistencijos santykių ir taptų atskiru pasauliu, galbūt žaviu, bet ryžtingai atskirtu nuo sudėtingo žmogaus gyvenimo audinio. Tačiau eros ir agape – kylančioji meilė ir nusileidžiančioji meilė – niekada negali būti visiškai atskirtos. Kuo labiau šios dvi, savo skirtingais aspektais, randa tinkamą vienybę vienoje meilės realybėje, tuo labiau išpildoma tikroji bendros meilės prigimtis. Net jei eros iš pradžių daugiausia yra geidžiama ir kylančioji, žavėjimasis didžiu laimės pažadu, artėjant prie kito, ji vis mažiau rūpinasi savimi, vis labiau siekia kito laimės, rūpinasi mylimuoju, dovanoja save ir nori „būti“ kitam. Taip į šią meilę įeina agape elementas, nes kitaip eros nuskursta ir net praranda savo prigimtį. Kita vertus, žmogus negali gyventi vien dovanojančia, nusileidžiančia meile. Jis negali visada tik duoti, jis taip pat privalo gauti. Kas nori dovanoti meilę, taip pat privalo gauti meilę kaip dovaną. Žinoma, kaip sako Viešpats, galima tapti šaltiniu, iš kurio teka gyvojo vandens upės (plg. Jn 7, 37–38). Tačiau norint tapti tokiu šaltiniu, reikia nuolat gerti iš pirminio šaltinio, kuris yra Jėzus Kristus, iš kurio perverto širdies teka Dievo meilė (plg. Jn 19, 34).
Jokūbo kopėčių pasakojime Bažnyčios Tėvai įvairiais būdais matė šį neatskiriamą ryšį tarp kylančiosios ir nusileidžiančiosios meilės, tarp eros, kuris siekia Dievo, ir agape, kuris perduoda gautą dovaną. Šioje biblinėje ištraukoje skaitome, kaip patriarchas Jokūbas sapne pamatė, virš akmens, kuris buvo jo pagalvė, kopėčias, siekiančias dangų, kuriomis Dievo angelai kilo ir leidosi (plg. Pr 28, 12; Jn 1, 51). Ypatingai įspūdingą šio regėjimo interpretaciją pateikia popiežius Grigalius Didysis savo Pastoracinėje taisyklėje. Jis sako, kad geras ganytojas privalo būti įsišaknijęs kontempliacijoje. Tik taip jis galės perimti kitų poreikius ir padaryti juos savais: „per pietatis viscera in se infirmitatem caeterorum transferat“. Šventasis Grigalius šioje kontekste kalba apie šventąjį Paulių, kuris buvo pakeltas į aukščiausius Dievo slėpinius, ir todėl, vėl nusileidęs, sugebėjo tapti viskuo visiems (plg. 2 Kor 12, 2–4; 1 Kor 9, 22). Jis taip pat nurodo Mozės pavyzdį, kuris ne kartą įeidavo į tabernakulį, išlikdamas dialoge su Dievu, kad išėjęs galėtų tarnauti savo tautai. „Viduje [palapinėje] jis yra pakeliamas per kontempliaciją, o išorėje jis visiškai įsitraukia į pagalbos tiems, kurie kenčia, darbus: intus in contemplationem rapitur, foris infirmantium negotiis urgetur.“
8. Taip mes gavome pradinį, nors dar šiek tiek bendrą atsakymą į anksčiau iškeltus du klausimus. Iš esmės „meilė“ yra viena tikrovė, tačiau su skirtingomis dimensijomis; įvairiais laikais viena ar kita dimensija gali ryškiau iškilti. Tačiau kai šios dvi dimensijos yra visiškai atskirtos viena nuo kitos, rezultatas yra karikatūra arba bent jau nuskurdinta meilės forma. Taip pat sintetiškai matėme, kad biblinis tikėjimas nekuria lygiagrečios visatos ar priešingos tam pirminiam žmogaus fenomenui, kuris yra meilė, bet priima visą žmogų; jis įsikiša į jo meilės paieškas, kad ją išvalytų ir atskleistų naujas jos dimensijas. Ši biblinio tikėjimo naujovė daugiausia pasireiškia dviem elementais, kuriuos verta pabrėžti: Dievo paveikslu ir žmogaus paveikslu.
Biblinio tikėjimo naujovė
9. Pirma, Biblijos pasaulis mums pateikia naują Dievo paveikslą. Aplinkinėse kultūrose Dievo ir dievų paveikslas galiausiai liko neaiškus ir prieštaringas. Tačiau biblinio tikėjimo raidoje pagrindinės Izraelio maldos, Shema, turinys tapo vis aiškesnis ir vienareikšmiškesnis: „Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats“ (Įst 6, 4). Yra tik vienas Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, taigi visų Dievas. Šiame teiginyje reikšmingi du faktai: visi kiti dievai nėra Dievas, ir visata, kurioje gyvename, kyla iš Dievo ir buvo jo sukurta. Žinoma, kūrybos sąvoka randama ir kitur, tačiau tik čia tampa visiškai aišku, kad ne vienas iš daugelio dievų, bet vienintelis tikrasis Dievas pats yra viso, kas egzistuoja, šaltinis; visas pasaulis atsiranda per jo kūrybinio Žodžio galią. Todėl jo kūrinija jam brangi, nes jis jos norėjo ir ją „padarė“. Dabar iškyla antras svarbus elementas: šis Dievas myli žmogų. Dieviškoji galia, kurią Aristotelis, graikų filosofijos viršūnėje, siekė suvokti per refleksiją, iš tiesų yra kiekvienos būtybės troškimo ir meilės objektas – ir kaip meilės objektas šis dieviškumas judina pasaulį – tačiau pati savaime ji nieko netrūksta ir nemyli: ji yra vien meilės objektas. Vienintelis Dievas, kuriuo tiki Izraelis, priešingai, myli asmenine meile. Be to, jo meilė yra rinktinė: tarp visų tautų jis renkasi Izraelį ir myli jį – tačiau tai daro būtent siekdamas išgydyti visą žmoniją. Dievas myli, ir jo meilę tikrai galima vadinti eros, tačiau ji taip pat yra visiškai agape.
Pranašai, ypač Ozejas ir Ezechielis, aprašė Dievo aistrą savo tautai naudodami drąsius erotinius vaizdinius. Dievo santykis su Izraeliu aprašomas sužadėtuvių ir santuokos metaforomis; todėl stabmeldystė yra neištikimybė ir prostitucija. Čia randame konkretų nurodymą – kaip matėme – į vaisingumo kultus ir jų eros piktnaudžiavimą, bet taip pat aprašomas ištikimybės santykis tarp Izraelio ir jo Dievo. Dievo ir Izraelio meilės santykių istorija gilumoje susideda iš to, kad jis dovanoja jai Torą, taip atverdamas Izraelio akis žmogaus tikrajai prigimčiai ir rodydamas kelią, vedantį į tikrąjį humanizmą. Ji susideda iš to, kad žmogus, per ištikimybės vienam Dievui gyvenimą, patiria esantis Dievo mylimas ir atranda džiaugsmą tiesoje ir teisume – džiaugsmą Dieve, kuris tampa jo esmine laime: „Ką turiu danguje, jei ne tave? Ir žemėje nieko netrokštu, išskyrus tave… man gera būti arti Dievo“ (Ps 73 [72], 25, 28).
10. Matėme, kad Dievo eros žmogui taip pat yra visiškai agape. Tai ne tik todėl, kad ji dovanojama visiškai neatlygintinai, be jokio ankstesnio nuopelno, bet ir todėl, kad tai yra atleidžianti meilė. Ypač Ozejas mums rodo, kad šio Dievo meilės žmogui agape dimensija gerokai pranoksta neatlygintinumo aspektą. Izraelis įvykdė „neištikimybę“ ir sulaužė sandorą; Dievas turėtų jį teisti ir atstumti. Būtent šioje vietoje Dievas atsiskleidžia kaip Dievas, o ne žmogus: „Kaip galėčiau tave atiduoti, Efraimai! Kaip galėčiau tave išduoti, Izraeli! … Mano širdis manyje apsiverčia, mano gailestingumas užsiliepsnoja. Nevykdysiu savo įnirtingo pykčio, vėl nesunaikinsiu Efraimo; nes aš esu Dievas, o ne žmogus, Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 8–9). Dievo aistringa meilė savo tautai – žmonijai – yra tuo pačiu metu atleidžianti meilė. Ji yra tokia didi, kad nukreipia Dievą prieš save patį, jo meilę prieš jo teisingumą. Čia krikščionys gali įžvelgti miglotą Kryžiaus slėpinio numatymą: Dievo meilė žmogui yra tokia didi, kad tapdamas žmogumi jis seka jį net į mirtį, taip sutaikindamas teisingumą ir meilę.
Filosofinis aspektas, kurį verta pastebėti šioje biblinėje vizijoje, ir jos svarba religijų istorijos požiūriu, slypi tame, kad viena vertus mes susiduriame su griežtai metafiziniu Dievo paveikslu: Dievas yra absoliutus ir galutinis viso būties šaltinis; bet šis universalus kūrybos principas – Logos, pirminis protas – tuo pačiu metu yra mylintysis su visa tikros meilės aistra. Eros taip yra aukščiausiu laipsniu iškilninamas, tačiau tuo pačiu metu jis taip išvalomas, kad tampa viena su agape. Taip galime matyti, kaip Giesmių giesmės priėmimas į šventųjų Raštų kanoną buvo greitai paaiškintas idėja, kad šios meilės dainos galiausiai aprašo Dievo santykį su žmogumi ir žmogaus santykį su Dievu. Taip Giesmių giesmė tapo, tiek krikščionių, tiek žydų literatūroje, mistinio pažinimo ir patirties šaltiniu, biblinio tikėjimo esmės išraiška: kad žmogus iš tiesų gali įeiti į sąjungą su Dievu – jo pirminį siekį. Bet ši sąjunga nėra tik susiliejimas, paskendimas bevardžiame Dieviškumo vandenyne; tai vienybė, kuri kuria meilę, vienybė, kurioje tiek Dievas, tiek žmogus lieka savimi ir vis dėlto tampa visiškai viena. Kaip sako šventasis Paulius: „Kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo“ (1 Kor 6, 17).
11. Pirmoji biblinio tikėjimo naujovė, kaip matėme, slypi jo Dievo paveiksle. Antroji, iš esmės su tuo susijusi, randama žmogaus paveiksle. Biblinis kūrybos pasakojimas kalba apie Adomo, pirmojo žmogaus, vienatvę ir Dievo sprendimą duoti jam pagalbininką. Iš visų kitų kūrinių nė vienas negali būti pagalbininkas, kurio žmogui reikia, nors jis davė vardus visiems laukiniams žvėrims ir paukščiams ir taip visiškai įtraukė juos į savo gyvenimą. Todėl Dievas suformuoja moterį iš vyro šonkaulio. Dabar Adomas randa pagalbininką, kurio jam reikėjo: „Pagaliau tai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno“ (Pr 2, 23). Čia galima įžvelgti užuominas į idėjas, randamas, pavyzdžiui, Platono minimame mite, pagal kurį žmogus iš pradžių buvo sferinis, nes buvo pilnaviduriai savarankiškas. Bet kaip bausmė už puikybę jis buvo Zeuso perpjautas per pusę, todėl dabar jis ilgisi savo kitos pusės, visomis jėgomis siekdamas ją turėti ir taip atgauti savo vientisumą. Nors biblinis pasakojimas nekalba apie bausmę, idėja, kad žmogus yra kažkaip nebaigtas, gamtos verčiamas ieškoti kito, kuris galėtų jį padaryti visą, yra akivaizdi. Biblinis pasakojimas taip užbaigiamas pranašyste apie Adomą: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24).
Svarbūs du šio aspektai. Pirma, eros kažkaip yra įsišaknijęs pačioje žmogaus prigimtyje; Adomas yra ieškotojas, kuris „palieka savo tėvą ir motiną“, kad rastų moterį; tik kartu jie atstovauja pilną žmoniją ir tampa „vienu kūnu“. Antras aspektas yra lygiai taip pat svarbus. Kūrybos požiūriu, eros nukreipia žmogų į santuoką, į ryšį, kuris yra unikalus ir galutinis; taip, ir tik taip, jis išpildo savo giliausią tikslą. Vienintelio Dievo paveikslui atitinka monogaminė santuoka. Santuoka, pagrįsta išskirtine ir galutine meile, tampa Dievo ir jo tautos santykio ikona ir atvirkščiai. Dievo meilės būdas tampa žmogaus meilės matu. Šis glaudus eros ir santuokos ryšys Biblijoje praktiškai neturi atitikmens nebiblinėje literatūroje.
Jėzus Kristus – įsikūnijusi Dievo meilė
12. Nors iki šiol daugiausia kalbėjome apie Senąjį Testamentą, vis dėlto giluminis abiejų Testamentų susipynimas kaip vienas krikščionių tikėjimo Raštas jau tapo akivaizdus. Tikroji Naujojo Testamento naujovė slypi ne tiek naujose idėjose, kiek paties Kristaus figūroje, kuri suteikia kūną ir kraują šiems konceptams – precedento neturinčiam realizmui. Senajame Testamente Biblijos naujovė nebuvo vien abstrakčiose sąvokose, bet Dievo nenuspėjamame ir tam tikra prasme precedento neturinčiame veikime. Šis dieviškasis veiksmas dabar įgauna dramatišką formą, kai Jėzuje Kristuje pats Dievas leidžiasi ieškoti „paklydusios avies“, kenčiančios ir pasimetusios žmonijos. Kai Jėzus savo palyginimuose kalba apie piemenį, einantį paskui paklydusią avį, apie moterį, ieškančią pamesto pinigo, apie tėvą, kuris išeina pasitikti ir apkabinti savo sūnaus palaidūno, tai nėra vien žodžiai: jie sudaro jo paties būties ir veiklos paaiškinimą. Jo mirtis ant Kryžiaus yra šio Dievo apsisukimo prieš save patį kulminacija, kurioje jis atiduoda save, kad pakeltų žmogų ir jį išgelbėtų. Tai meilė radikaliausia forma. Kontempliuodami perverto Kristaus šoną (plg. Jn 19, 37), galime suprasti šios enciklikos laiško pradžios tašką: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Būtent ten šią tiesą galima kontempliuoti. Nuo ten turi prasidėti mūsų meilės apibrėžimas. Šioje kontempliacijoje krikščionis atranda kelią, kuriuo turi eiti jo gyvenimas ir meilė.
13. Jėzus suteikė šiam dovanojimo aktui ilgalaikį buvimą per Eucharistijos įsteigimą per Paskutinę Vakarienę. Jis numatė savo mirtį ir prisikėlimą, duodamas savo mokiniams duonoje ir vyne patį save, savo kūną ir kraują kaip naują maną (plg. Jn 6, 31–33). Senovės pasaulis neaiškiai suvokė, kad tikrasis žmogaus maistas – tai, kas iš tiesų jį maitina kaip žmogų – galiausiai yra Logos, amžinoji išmintis: šis pats Logos dabar tikrai tampa mūsų maistu – kaip meilė. Eucharistija įtraukia mus į Jėzaus savęs dovanojimo aktą. Ne tik statiškai gauname įsikūnijusį Logos, bet įeiname į patį jo savęs dovanojimo dinamizmą. Dievo ir Izraelio santuokos vaizdinys dabar įgyvendinamas anksčiau neįsivaizduojamu būdu: tai reiškė stovėjimą Dievo akivaizdoje, bet dabar tampa sąjunga su Dievu per dalijimąsi Jėzaus savęs dovana, dalijimąsi jo kūnu ir krauju. Sakramentinė „mistika“, pagrįsta Dievo nusileidimu prie mūsų, veikia radikaliai kitokiu lygiu ir pakelia mus į daug didesnes aukštumas, nei bet koks žmogiškas mistinis pakilimas galėtų pasiekti.
14. Čia reikia apsvarstyti dar vieną aspektą: šioji sakramentinė „mistika“ yra socialinio pobūdžio, nes sakramentinėje komunijoje aš tampu vienu su Viešpačiu, kaip ir visi kiti komuniją priimantieji. Kaip sako šventasis Paulius: „Kadangi yra viena duona, mes, nors ir daugelis, esame vienas kūnas, nes visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Sąjunga su Kristumi taip pat yra sąjunga su visais tais, kuriems jis save dovanoja. Negaliu turėti Kristaus tik sau; galiu priklausyti jam tik sąjungoje su visais tais, kurie tapo arba taps jo. Komunija ištraukia mane iš manęs paties link jo, ir taip taip pat link vienybės su visais krikščionimis. Tampame „vienu kūnu“, visiškai sujungti į vieną egzistenciją. Meilė Dievui ir meilė artimui dabar yra tikrai sujungtos: įsikūnijęs Dievas traukia mus visus prie savęs. Taip galime suprasti, kaip agape taip pat tapo Eucharistijos terminu: ten Dievo agape ateina pas mus kūniškai, kad tęstų savo darbą mumyse ir per mus. Tik laikydami omenyje šį kristologinį ir sakramentinį pagrindą galime teisingai suprasti Jėzaus mokymą apie meilę. Perėjimas, kurį jis daro nuo Įstatymo ir Pranašų prie dvigubo Dievo ir artimo meilės įsakymo, ir jo pagrindimas viso tikėjimo gyvenimo šiuo centriniu įsakymu, nėra vien moralės klausimas – kažkas, kas galėtų egzistuoti atskirai nuo tikėjimo Kristumi ir jo sakramentinio atnaujinimo. Tikėjimas, garbinimas ir etosas yra susipynę kaip viena tikrovė, kuri formuojasi mūsų susitikime su Dievo agape. Čia įprasta garbinimo ir etikos priešprieša tiesiog išbyla. Pats „garbinimas“, Eucharistinė komunija, apima tiek mylimo, tiek mylinčio kitus realybę. Eucharistija, kuri neperauga į konkrečią meilės praktiką, yra iš esmės fragmentuota. Atvirkščiai, kaip turėsime išsamiau svarstyti žemiau, meilės „įsakymas“ yra įmanomas tik todėl, kad jis yra daugiau nei reikalavimas. Meilė gali būti „įsakyta“, nes ji pirmiausia buvo duota.
15. Šis principas yra pradžios taškas suprantant didžiuosius Jėzaus palyginimus. Turtingasis (plg. Lk 16, 19–31) iš savo kančių vietos maldauja, kad jo broliai būtų informuoti apie tai, kas nutinka tiems, kurie tiesiog ignoruoja vargšą, kuriam reikia pagalbos. Jėzus perima šį pagalbos šauksmą kaip įspėjimą, kad padėtų mums grįžti į teisingą kelią. Gerojo Samariečio palyginimas (plg. Lk 10, 25–37) pateikia dvi ypač svarbias išaiškinimus. Iki to laiko „artimo“ sąvoka buvo suprantama kaip iš esmės nurodanti savo tautiečius ir užsieniečius, apsigyvenusius Izraelio žemėje; kitaip tariant, glaudžiai susijusią vienos šalies ar tautos bendruomenę. Ši riba dabar panaikinama. Kiekvienas, kuriam manęs reikia ir kurį galiu padėti, yra mano artimas. „Artimo“ sąvoka dabar universalizuojama, tačiau išlieka konkreti. Nepaisant to, kad ji išplečiama visai žmonijai, ji nėra sumažinama iki bendros, abstrakčios ir nereikalaujančios meilės išraiškos, bet reikalauja mano praktinio įsipareigojimo čia ir dabar. Bažnyčia turi pareigą nuolat iš naujo interpretuoti šį artimo ir tolimo santykį savo narių kasdienio gyvenimo kontekste. Galiausiai ypač verta paminėti didįjį Paskutiniojo Teismo palyginimą (plg. Mt 25, 31–46), kuriame meilė tampa kriterijumi galutiniam sprendimui apie žmogaus gyvenimo vertę ar jos trūkumą. Jėzus tapatinasi su tais, kuriems reikia pagalbos, su alkstančiais, ištroškusiais, svetimšaliais, nuogais, ligoniais ir kaliniais. „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Meilė Dievui ir meilė artimui tapo viena: mažiausiajame iš brolių randame patį Jėzų, o Jėzuje randame Dievą.
Meilė Dievui ir meilė artimui
16. Apmąstę meilės prigimtį ir jos reikšmę biblinio tikėjimo kontekste, liekame su dviem klausimais apie mūsų pačių nusiteikimą: ar galime mylėti Dievą jo nematydami? Ir ar meilė gali būti įsakyta? Prieš dvigubą meilės įsakymą šie klausimai kelia dvigubą prieštaravimą. Niekas niekada nematė Dievo, tai kaip galėtume jį mylėti? Be to, meilės negalima įsakyti; galiausiai tai jausmas, kuris yra arba jo nėra, ir jo negalima sukurti valia. Raštas, atrodo, sustiprina pirmąjį prieštaravimą, teigdamas: „Jei kas sako: ‘Aš myliu Dievą,’ o nekenčia savo brolio, tas melagis; nes kas nemyli savo brolio, kurį matė, negali mylėti Dievo, kurio nematė“ (1 Jn 4, 20). Bet šis tekstas vargu ar išskiria Dievo meilę kaip neįmanomą. Priešingai, visas cituojamo Pirmojo Jono laiško kontekstas rodo, kad tokia meilė yra aiškiai reikalaujama. Pabrėžiamas neatskiriamas ryšys tarp Dievo meilės ir artimo meilės. Vienas taip glaudžiai susijęs su kitu, kad teigti, jog mylime Dievą, tampa melu, jei esame užsidarę nuo savo artimo ar visiškai jo nekenčiame. Šventojo Jono žodžius reikėtų interpretuoti taip, kad artimo meilė yra kelias, vedantis į susitikimą su Dievu, ir kad užmerkimas akimis prieš artimą taip pat apakina mus Dievui.
17. Tiesa, niekas niekada nematė Dievo tokio, koks jis yra. Ir vis dėlto Dievas mums nėra visiškai nematomas; jis nelieka visiškai nepasiekiamas. Dievas mus pirmas pamilo, sako anksčiau cituotas Jono laiškas (plg. 4, 10), ir ši Dievo meilė pasirodė tarp mūsų. Jis tapo matomas tiek, kiek „atsiuntė savo viengimį Sūnų į pasaulį, kad gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Dievas padarė save matomu: Jėzuje galime matyti Tėvą (plg. Jn 14, 9). Iš tiesų, Dievas yra matomas įvairiais būdais. Biblijos aprašytoje meilės istorijoje jis ateina pas mus, siekia užkariauti mūsų širdis, iki pat Paskutinės Vakarienės, iki jo širdies pervertimo ant Kryžiaus, iki jo pasirodymų po Prisikėlimo ir didžiųjų darbų, per kuriuos, per Apaštalų veiklą, jis vedė pradedančią Bažnyčią jos keliu. Viešpats taip pat nebuvo nebuvęs vėlesnėje Bažnyčios istorijoje: jis mus nuolat sutinka žmonėse, kurie atspindi jo buvimą, jo žodyje, sakramentuose, ir ypač Eucharistijoje. Bažnyčios liturgijoje, jos maldoje, gyvoje tikinčiųjų bendruomenėje mes patiriame Dievo meilę, suvokiame jo buvimą ir taip mokomės atpažinti tą buvimą savo kasdieniniame gyvenime. Jis mus pirmas pamilo ir toliau tai daro; todėl ir mes galime atsakyti meile. Dievas nereikalauja iš mūsų jausmo, kurio patys nesugebame sukurti. Jis myli mus, leidžia mums matyti ir patirti jo meilę, ir kadangi jis „mus pirmas pamilo“, meilė taip pat gali sužydėti kaip atsakas mumyse.
Šio susitikimo laipsniškame atsiskleidime aiškiai atsiskleidžia, kad meilė nėra tik sentimentas. Sentimentai ateina ir praeina. Sentimentas gali būti nuostabi pirminė kibirkštis, bet tai nėra meilės pilnatvė. Anksčiau kalbėjome apie valymo ir brandos procesą, per kurį eros pilnai tampa savimi, tampa meile pilna žodžio reikšme. Brandžiai meilei būdinga tai, kad ji įtraukia visas žmogaus galimybes; ji, taip sakant, įtraukia visą žmogų. Kontaktas su matomomis Dievo meilės apraiškomis gali mumyse pažadinti džiaugsmo jausmą, gimstantį iš mylimo patirties. Bet šis susitikimas taip pat įtraukia mūsų valią ir intelektą. Gyvojo Dievo pripažinimas yra vienas kelias link meilės, ir mūsų valios „taip“ jo valiai sujungia mūsų intelektą, valią ir jausmus į visa apimantį meilės aktą. Bet šis procesas visada yra atviras; meilė niekada nėra „baigta“ ir užbaigta; per visą gyvenimą ji keičiasi ir bręsta, ir taip išlieka ištikima sau. Idem velle atque idem nolle – norėti to paties ir atmesti tą patį – senovėje buvo pripažinta autentiška meilės turinio išraiška: vienas tampa panašus į kitą, ir tai veda į valios ir minties bendrystę. Dievo ir žmogaus meilės istorija susideda iš to, kad šioji valios bendrystė auga į minties ir jausmo bendrystę, ir taip mūsų valia ir Dievo valia vis labiau sutampa: Dievo valia man nebėra svetima valia, kažkas, kas man primetama iš išorės per įsakymus, bet dabar yra mano paties valia, pagrįsta suvokimu, kad Dievas iš tikrųjų yra arčiau manęs nei aš pats sau. Tada savęs atsidavimas Dievui auga, ir Dievas tampa mūsų džiaugsmu (plg. Ps 73 [72], 23–28).
18. Taip artimo meilė tampa įmanoma taip, kaip skelbia Biblija, Jėzus. Ji susideda iš to, kad Dieve ir su Dievu myliu net tą žmogų, kurio nemėgstu ar net nepažįstu. Tai gali įvykti tik remiantis intymiu susitikimu su Dievu, susitikimu, kuris tapo valios bendryste, net paveikiančia mano jausmus. Tada mokausi žvelgti į kitą žmogų ne tik savo akimis ir jausmais, bet iš Jėzaus Kristaus perspektyvos. Jo draugas yra mano draugas. Peržengdamas išorinius pasirodymus, suvokiu kituose vidinį meilės, rūpesčio ženklo troškimą. Tai galiu jiems pasiūlyti ne tik per tam skirtas organizacijas, galbūt priimdamas tai kaip politinę būtinybę. Žvelgdamas Kristaus akimis, galiu duoti kitiems daug daugiau nei jų išorinius poreikius; galiu duoti jiems meilės žvilgsnį, kurio jie trokšta. Čia matome būtiną meilės Dievui ir meilės artimui sąveiką, apie kurią su tokiu įsistinimu kalba Pirmasis Jono laiškas. Jei mano gyvenime visiškai neturiu kontakto su Dievu, tada kitame negaliu matyti nieko daugiau nei tik kitą, ir nesugebu jame įžvelgti Dievo paveikslo. Bet jei mano gyvenime visiškai nepaisau kitų, vien iš troškimo būti „pamaldus“ ir atlikti savo „religines pareigas“, tada mano santykis su Dievu taip pat išdžius. Jis tampa vien „tinkamas“, bet be meilės. Tik mano pasirengimas sutikti savo artimą ir parodyti jam meilę daro mane jautrų ir Dievui. Tik jei tarnauju savo artimui, mano akys gali atsiverti tam, ką Dievas daro dėl manęs ir kaip labai jis mane myli. Šventieji – pagalvokime apie Palaimintosios Teresės iš Kalkutos pavyzdį – nuolat atnaujindavo savo gebėjimą mylėti artimą iš savo susitikimo su Eucharistiniu Viešpačiu, ir atvirkščiai, šis susitikimas įgydavo savo realizmą ir gylį jų tarnystėje kitiems. Meilė Dievui ir meilė artimui yra neatskiriamos, jos sudaro vieną įsakymą. Bet abu gyvena iš Dievo meilės, kuri mus pirmas pamilo. Taigi tai nebėra klausimas apie „įsakymą“, primetamą iš išorės ir reikalaujantį neįmanomo, bet veikiau apie laisvai dovanojamą meilės patirtį iš vidaus, meilę, kuri savo prigimtimi turi būti dalijama su kitais. Meilė auga per meilę. Meilė yra „dieviška“, nes ji kyla iš Dievo ir sujungia mus su Dievu; per šį vienijantį procesą ji padaro mus „mes“, kuris peržengia mūsų skirtumus ir daro mus viena, kol galiausiai Dievas yra „viskas visame“ (1 Kor 15, 28).
ANTROJI DALIS: CARITAS
BAŽNYČIOS MEILĖS PRAKTIKA KAIP „MEILĖS BENDRUOMENĖS“ VEIKLA
Bažnyčios karitatyvinė veikla kaip Trejybės meilės apraiška
19. „Jei matai meilę, matai Trejybę“, rašė šventasis Augustinas. Ankstesniuose apmąstymuose galėjome sutelkti dėmesį į Pervetąjį (plg. Jn 19, 37; Zch 12, 10), atpažindami Tėvo planą, kuris, skatinamas meilės (plg. Jn 3, 16), siuntė savo viengimį Sūnų į pasaulį išpirkti žmogaus. Mirdamas ant Kryžiaus – kaip pasakoja šventasis Jonas – Jėzus „atidavė savo Dvasią“ (Jn 19, 30), numatydamas Šventosios Dvasios dovaną, kurią jis suteiks po savo Prisikėlimo (plg. Jn 20, 22). Taip turėjo išsipildyti „gyvojo vandens upių“ pažadas, kuris tekės iš tikinčiųjų širdžių per Dvasios išliejimą (plg. Jn 7, 38–39). Dvasia iš tiesų yra ta vidinė jėga, kuri suderina jų širdis su Kristaus širdimi ir skatina juos mylėti savo brolius taip, kaip Kristus juos mylėjo, kai jis pasilenkė plauti mokinių kojų (plg. Jn 13, 1–13) ir ypač kai atidavė savo gyvybę už mus (plg. Jn 13, 1; 15, 13).
Dvasia taip pat yra energija, kuri transformuoja bažnytinės bendruomenės širdį, kad ji taptų liudytoja pasauliui apie Tėvo meilę, kuri nori padaryti žmoniją viena šeima savo Sūnuje. Visa Bažnyčios veikla yra meilės, siekiančios visapusiško žmogaus gėrio, išraiška: ji siekia jo evangelizacijos per Žodį ir Sakramentus, dažnai herojiškai įgyvendindama šią užduotį istorijoje; ir ji siekia skatinti žmogų įvairiose gyvenimo ir žmogaus veiklos srityse. Meilė todėl yra tarnystė, kurią Bažnyčia vykdo, kad nuolat atsilieptų į žmogaus kančias ir poreikius, įskaitant materialiuosius. Būtent šį aspektą, šią meilės tarnystę, noriu pabrėžti antrojoje šios enciklikos dalyje.
Meilė kaip Bažnyčios atsakomybė
20. Artimo meilė, pagrįsta Dievo meile, pirmiausia yra kiekvieno tikinčiojo atsakomybė, bet taip pat yra atsakomybė visai bažnytinei bendruomenei kiekviename lygyje: nuo vietinės bendruomenės iki dalinės Bažnyčios ir iki visuotinės Bažnyčios visumoje. Kaip bendruomenė, Bažnyčia privalo praktikuoti meilę. Meilė todėl turi būti organizuota, jei ji turi būti tvarkinga tarnystė bendruomenei. Šios atsakomybės suvokimas turėjo esminę reikšmę Bažnyčiai nuo pat pradžių: „Visi, kurie įtikėjo, buvo kartu ir turėjo viską bendra; jie pardavinėjo savo turtus ir daiktus ir dalijo juos visiems, kaip kam reikėjo“ (Apd 2, 44–45). Šiais žodžiais šventasis Lukas pateikia savotišką Bažnyčios apibrėžimą, kurio sudedamosios dalys apima ištikimybę „Apaštalų mokymui“, „bendrystę“ (koinonia), „duonos laužymą“ ir „maldą“ (plg. Apd 2, 42). „Bendrystės“ (koinonia) elementas iš pradžių nėra aiškiai apibrėžtas, bet konkrečiai pasirodo cituotose eilutėse: jis susideda iš to, kad tikintieji viską turi bendra ir tarp jų nebėra skirtumo tarp turtingų ir vargšų (plg. taip pat Apd 4, 32–37). Bažnyčiai augant, šis radikalus materialios bendrystės būdas iš tikrųjų negalėjo būti išlaikytas. Bet jo esminė šerdis išliko: tikinčiųjų bendruomenėje niekada negali būti vietos skurdui, kuris atimtų iš ko nors tai, kas reikalinga oriam gyvenimui.
21. Lemiamas žingsnis sudėtingoje paieškoje, kaip įgyvendinti šį pagrindinį bažnytinį principą, iliustruojamas septynių pasirinkimu, kuris žymėjo diakonų tarnystės pradžią (plg. Apd 6, 5–6). Ankstyvojoje Bažnyčioje, kalbant apie kasdienį maisto dalijimą našlėms, kilo skirtumų tarp hebrajų ir graikų kalbančiųjų. Apaštalai, kuriems pirmiausia buvo patikėta „malda“ (Eucharistija ir liturgija) ir „žodžio tarnystė“, jautėsi perkrauti „stalo patarnavimu“, todėl nusprendė pasilikti sau pagrindinę pareigą ir paskirti kitai, taip pat būtinoje Bažnyčioje, užduočiai septynių asmenų grupę. Ši grupė neturėjo vykdyti grynai mechaninio dalijimo darbo: jie turėjo būti vyrai „pilni Dvasios ir išminties“ (plg. Apd 6, 1–6). Kitaip tariant, jų teikiama socialinė tarnystė buvo absoliučiai konkreti, tačiau tuo pačiu metu tai buvo ir dvasinė tarnystė; jų buvo tikras dvasinis pašaukimas, vykdantis esminę Bažnyčios atsakomybę – gerai sutvarkytą artimo meilę. Su šios septynių grupės sudarymu „diakonia“ – meilės tarnystė, vykdoma bendruomeniškai ir tvarkingai – tapo esmine Bažnyčios struktūros dalimi.
22. Bėgant metams ir Bažnyčiai plintant toliau, meilės praktikavimas tapo viena iš jos esminių veiklų, kartu su sakramentų teikimu ir žodžio skelbimu: meilė našlėms ir našlaičiams, kaliniams, ligoniams ir visokiems vargstantiems yra tokia pat esminė Bažnyčiai kaip sakramentų tarnystė ir Evangelijos skelbimas. Bažnyčia negali ignoruoti meilės tarnystės taip pat, kaip ji negali ignoruoti Sakramentų ir Žodžio. Keletas nuorodų pakaks tai parodyti. Justinas Kankinys († apie 155 m.), kalbėdamas apie krikščionių sekmadienio šventimą, taip pat mini jų karitatyvinę veiklą, susijusią su pačia Eucharistija. Tie, kurie gali, aukoja pagal savo galimybes, kiekvienas kaip nori; vyskupas šias aukas naudoja našlaičiams, našlėms, ligoniams ir kitiems, kuriems dėl įvairių priežasčių reikia pagalbos, pavyzdžiui, kaliniams ir svetimšaliams. Didysis krikščionių rašytojas Tertulianas († po 220 m.) pasakoja, kaip pagonys buvo priblokšti krikščionių rūpesčiu visokiems vargstantiems. O kai Ignacas Antiochietis († apie 117 m.) apibūdino Romos Bažnyčią kaip „pirmaujančią meilėje (agape)“, galime manyti, kad šiuo apibrėžimu jis taip pat tam tikra prasme norėjo išreikšti jos konkrečią karitatyvinę veiklą.
23. Šioje vietoje gali būti naudinga užsiminti apie ankstyviausias teisines struktūras, susijusias su meilės tarnyste Bažnyčioje. Apie ketvirtojo amžiaus vidurį Egipte išsivysto „diakonia“: institucija kiekviename vienuolyne, atsakinga už visus pagalbos darbus, tai yra, meilės tarnystę. Iki šeštojo amžiaus ši institucija išsivystė į pilnavidurę juridinę korporaciją, kuriai civilinės valdžios patikėjo dalį grūdų viešajam paskirstymui. Egipte ne tik kiekvienas vienuolynas, bet ir kiekviena atskira vyskupija galiausiai turėjo savo diakoniją; ši institucija vėliau išsivystė tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Popiežius Grigalius Didysis († 604 m.) mini Neapolio diakoniją, o Romoje diakonijos dokumentuojamos nuo septintojo ir aštuntojo amžių. Tačiau karitatyvinė veikla vargšų ir kenčiančiųjų labui natūraliai buvo esminė Romos Bažnyčios dalis nuo pat pradžių, pagrįsta krikščioniško gyvenimo principais, pateiktais Apaštalų darbuose. Tai ryškiai išreiškė diakono Lauryno († 258 m.) atvejis. Dramatiškas Lauryno kankinystės aprašymas buvo žinomas šventajam Ambraziejui († 397 m.) ir pateikia iš esmės autentišką šventojo paveikslą. Kaip atsakingas už vargšų globą Romoje, Laurynas po popiežiaus ir jo bendražygių diakonų suėmimo gavo laiko surinkti Bažnyčios turtus ir perduoti juos civilinėms valdžioms. Jis paskirstė vargšams visus turimus pinigus ir tada pristatė valdžioms pačius vargšus kaip tikrąjį Bažnyčios turtą. Nesvarbu, kokį istorinį patikimumą priskirtume šiems detalėms, Laurynas visada išliko Bažnyčios atmintyje kaip didis bažnytinės meilės atstovas.
24. Užsiminimas apie imperatorių Julijoną Atskalūną († 363 m.) taip pat gali parodyti, kaip ankstyvoji Bažnyčia laikė organizuotą meilės praktikavimą esminiu. Būdamas šešerių metų vaikas, Julijonas matė, kaip imperatoriškosios rūmų sargyba nužudė jo tėvą, brolį ir kitus šeimos narius; teisingai ar ne, jis kaltino šį žiaurų veiksmą imperatoriui Konstancijui, kuris laikė save iškiliu krikščionimi. Taip krikščionių tikėjimas jo akyse buvo galutinai diskredituotas. Tapęs imperatoriumi, Julijonas nusprendė atkurti pagoniškumą, senovės Romos religiją, kartu ją reformuodamas, tikėdamasis padaryti ją imperijos varomąja jėga. Šiame projekte jis gausiai rėmėsi krikščionybe. Jis įsteigė metropolitų ir kunigų hierarchiją, kuri turėjo skatinti meilę Dievui ir artimui. Viename savo laiškų jis rašė, kad vienintelis krikščionybės aspektas, kuris jį sužavėjo, buvo Bažnyčios karitatyvinė veikla. Todėl jis laikė esminiu savo naujajai pagoniškai religijai, kad šalia Bažnyčios meilės sistemos būtų įsteigta lygiavertė jos veikla. Anot jo, tai buvo „galilėjiečių“ populiarumo priežastis. Juos reikėjo mėgdžioti ir pranokti. Taip imperatorius patvirtino, kad meilė buvo lemiamas krikščionių bendruomenės, Bažnyčios, bruožas.
25. Iki šiol iš mūsų apmąstymų iškilo du esminiai faktai:
a) Giliausia Bažnyčios prigimtis išreiškiama jos triguba atsakomybe: skelbti Dievo žodį (kerygma-martyria), švęsti sakramentus (leitourgia) ir vykdyti meilės tarnystę (diakonia). Šios pareigos viena kitą presuponuoja ir yra neatskiriamos. Bažnyčiai meilė nėra socialinės gerovės veikla, kuri galėtų būti palikta kitiems, bet yra jos prigimties dalis, būtina jos pačios būties išraiška.
b) Bažnyčia yra Dievo šeima pasaulyje. Šioje šeimoje niekas neturėtų kęsti būtiniausių dalykų trūkumo. Tačiau tuo pačiu metu caritas-agape peržengia Bažnyčios ribas. Gerojo Samariečio palyginimas išlieka kaip standartas, kuris įpareigoja universaliai mylėti vargstantį, kurį sutinkame „atsitiktinai“ (plg. Lk 10, 31), kad ir kas jis būtų. Nepažeidžiant šio visuotinės meilės įsakymo, Bažnyčia taip pat turi specifinę atsakomybę: bažnytinėje šeimoje nė vienas narys neturėtų kentėti dėl stokos. Laiško galatams mokymas yra aiškus: „Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10).
Teisingumas ir meilė
26. Nuo devynioliktojo amžiaus prieš Bažnyčios karitatyvinę veiklą buvo keliamas prieštaravimas, vėliau ypač pabrėžtas marksizmo: vargšams, teigiama, nereikia meilės, bet teisingumo. Meilės darbai – išmalda – iš tikrųjų yra būdas turtingiesiems išvengti savo pareigos dirbti teisingumo labui ir nuraminti savo sąžinę, išsaugant savo statusą ir atimant vargšų teises. Užuot prisidėdami per atskirus meilės darbus prie status quo išlaikymo, turime kurti teisingą socialinę tvarką, kurioje visi gautų savo dalį pasaulio gėrybių ir nebereikėtų priklausyti nuo meilės. Šiame argumente yra tiesos, bet taip pat daug klaidingo. Tiesa, kad teisingumo siekimas turi būti pagrindinė valstybės norma ir kad teisingos socialinės tvarkos tikslas yra garantuoti kiekvienam asmeniui, pagal subsidiarumo principą, jo dalį bendruomenės gėrybių. Tai visada pabrėžė krikščionių mokymas apie valstybę ir Bažnyčios socialinė doktrina. Istoriškai teisingo kolektyvo tvarkymo klausimas įgavo naują dimensiją su devynioliktojo amžiaus visuomenės industrializacija. Senosios socialinės struktūros žlugimas, o samdomų darbuotojų klasės augimas sukėlė radikalius pokyčius visuomenės audinyje. Kapitalo ir darbo santykiai dabar tapo lemiamu klausimu – klausimu, kuris tokia forma anksčiau nebuvo žinomas. Kapitalas ir gamybos priemonės dabar buvo naujas galios šaltinis, kuris, sutelktas kelių rankose, lėmė dirbančiųjų klasių teisių slopinimą, prieš kurį jie turėjo sukilti.
27. Reikia pripažinti, kad Bažnyčios vadovybė lėtai suvokė, kad teisingos visuomenės struktūros klausimas turi būti sprendžiamas nauju būdu. Buvo pionierių, tokių kaip Mainco vyskupas Ketteleris († 1877), ir konkrečius poreikius patenkino augantis grupių, asociacijų, lygų, federacijų skaičius, ypač nauji religiniai ordinai, įkurti devynioliktajame amžiuje kovoti su skurdu, ligomis ir švietimo poreikiu. 1891 m. popiežių magisteriumas įsikišo su Leono XIII enciklika Rerum Novarum. 1931 m. sekė Pijaus XI enciklika Quadragesimo Anno. 1961 m. Palaimintasis Jonas XXIII paskelbė encikliką Mater et Magistra, o Paulius VI enciklikoje Populorum Progressio (1967) ir Apaštališkajame laiške Octogesima Adveniens (1971) atkakliai nagrinėjo socialinį klausimą, kuris tuo metu buvo ypač aktualus Lotynų Amerikoje. Mano didysis pirmtakas Jonas Paulius II paliko mums socialinių enciklikų trilogiją: Laborem Exercens (1981), Sollicitudo Rei Socialis (1987) ir galiausiai Centesimus Annus (1991). Susidūrusi su naujomis situacijomis ir klausimais, katalikų socialinė doktrina taip pamažu vystėsi ir dabar rado išsamų pateikimą 2004 m. Popiežiškosios tarybos Iustitia et Pax paskelbtame Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos kompendiume. Marksizmas matė pasaulinę revoliuciją ir jos parengiamuosius darbus kaip panacėją socialinei problemai: revoliucija ir vėlesnis gamybos priemonių kolektyvizavimas, kaip buvo teigiama, turėjo iš karto viską pakeisti į gera. Ši iliuzija išblėso. Šiandienos sudėtingoje situacijoje, ne tik dėl globalizuotos ekonomikos augimo, Bažnyčios socialinė doktrina tapo pagrindinių gairių rinkiniu, siūlančiu požiūrius, galiojančius net už Bažnyčios ribų: atsižvelgiant į nuolatinę raidą, šios gairės turi būti nagrinėjamos dialogo kontekste su visais, kurie rimtai rūpinasi žmonija ir pasauliu, kuriame gyvename.
28. Norint tiksliau apibrėžti santykį tarp būtino įsipareigojimo teisingumui ir meilės tarnystei, reikia apsvarstyti dvi pagrindines situacijas:
a) Teisinga visuomenės ir valstybės tvarka yra pagrindinė politikos atsakomybė. Kaip kartą sakė Augustinas, valstybė, kuri nėra valdoma pagal teisingumą, būtų tik vagių gauja: „Remota itaque iustitia quid sunt regna nisi magna latrocinia?“. Krikščionybei esminis skirtumas tarp to, kas priklauso Cezariui, ir to, kas priklauso Dievui (plg. Mt 22, 21), kitaip tariant, skirtumas tarp Bažnyčios ir valstybės, arba, kaip sako Antrasis Vatikano Susirinkimas, laikinosios sferos autonomija. Valstybė negali primesti religijos, tačiau privalo garantuoti religijos laisvę ir harmoniją tarp skirtingų religijų pasekėjų. Savo ruožtu Bažnyčia, kaip krikščionių tikėjimo socialinė išraiška, turi tinkamą nepriklausomybę ir yra struktūruota pagal savo tikėjimą kaip bendruomenė, kurią valstybė privalo pripažinti. Abi sferos yra skirtingos, tačiau visada tarpusavyje susijusios.
Teisingumas yra tiek politikos tikslas, tiek jos vidinis kriterijus. Politika yra daugiau nei tik mechanizmas viešojo gyvenimo taisyklėms apibrėžti: jos kilmė ir tikslas randami teisingume, kuris savo prigimtimi susijęs su etika. Valstybė neišvengiamai susiduria su klausimu, kaip čia ir dabar galima pasiekti teisingumą. Bet tai presuponuoja dar radikalesnį klausimą: kas yra teisingumas? Tai praktinio proto problema; bet norint, kad protas būtų tinkamai naudojamas, jis privalo nuolat valytis, nes jis niekada negali būti visiškai laisvas nuo etinio aklumo pavojaus, kurį sukelia galios ir specialių interesų akinantis poveikis.
Čia susitinka politika ir tikėjimas. Tikėjimas savo specifine prigimtimi yra susitikimas su gyvuoju Dievu – susitikimas, atveriantis naujus horizontus, peržengiančius proto sferą. Bet jis taip pat yra valanti jėga pačiam protui. Iš Dievo perspektyvos tikėjimas išlaisvina protą nuo jo aklų dėmių ir todėl padeda jam būti dar labiau savimi. Tikėjimas leidžia protui efektyviau atlikti savo darbą ir aiškiau matyti savo tinkamą objektą. Čia randasi katalikų socialinės doktrinos vieta: ji nesiekia suteikti Bažnyčiai galios virš valstybės. Dar mažiau tai bandymas primesti tiems, kurie nesidalija tikėjimu, tikėjimui būdingus mąstymo būdus ir elgesio modelius. Jos tikslas yra tiesiog padėti valyti protą ir prisidėti, čia ir dabar, prie to, kas yra teisinga, pripažinimo ir pasiekimo.
Bažnyčios socialinis mokymas argumentuoja remdamasis protu ir natūralia teise, tai yra, tuo, kas atitinka kiekvieno žmogaus prigimtį. Jis pripažįsta, kad nėra Bažnyčios atsakomybė užtikrinti, kad šis mokymas vyrautų politiniame gyvenime. Veikiau Bažnyčia nori padėti formuoti sąžines politiniame gyvenime ir skatinti gilesnį įžvalgumą į autentiškus teisingumo reikalavimus bei didesnį pasirengimą veikti pagal juos, net kai tai gali reikšti konfliktą su asmeniniais interesais. Teisingos socialinės ir pilietinės tvarkos kūrimas, kuriame kiekvienas asmuo gauna tai, kas jam priklauso, yra esminė užduotis, kurią kiekviena karta privalo imtis iš naujo. Kaip politinė užduotis, tai nėra tiesioginė Bažnyčios atsakomybė. Tačiau, kadangi tai taip pat yra svarbiausia žmogiška atsakomybė, Bažnyčia yra įpareigota pasiūlyti, per proto valymą ir etinį formavimą, savo specifinį indėlį į teisingumo reikalavimų supratimą ir jų politinį pasiekimą.
Bažnyčia negali ir neturi prisiimti politinės kovos, kad sukurtų kuo teisingesnę visuomenę. Ji negali ir neturi pakeisti valstybės. Tačiau tuo pačiu metu ji negali ir neturi likti nuošalyje kovoje už teisingumą. Ji turi atlikti savo vaidmenį per racionalų argumentą ir turi pažadinti dvasinę energiją, be kurios teisingumas, visada reikalaujantis aukos, negali vyrauti ir klestėti. Teisinga visuomenė turi būti politikos, o ne Bažnyčios, pasiekimas. Tačiau teisingumo skatinimas per pastangas atverti protą ir valią bendrojo gėrio reikalavimams yra tai, kas Bažnyčiai labai rūpi.
b) Meilė – caritas – visada bus būtina, net teisingiausioje visuomenėje. Nėra tokios teisingos valstybės tvarkos, kuri galėtų panaikinti meilės tarnystės poreikį. Kas nori panaikinti meilę, ruošiasi panaikinti patį žmogų. Visada bus kančia, kuri šaukiasi paguodos ir pagalbos. Visada bus vienatvė. Visada bus materialinių poreikių situacijų, kur būtina konkreti artimo meilė. Valstybė, kuri viską aprūpintų, viską absorbuodama į save, galiausiai taptų tik biurokratija, nesugebanti garantuoti to, ko kenčiantis žmogus – kiekvienas žmogus – labiausiai reikia: mylinčio asmeninio rūpesčio. Mums nereikia valstybės, kuri reguliuoja ir kontroliuoja viską, bet valstybės, kuri, pagal subsidiarumo principą, dosniai pripažįsta ir remia iniciatyvas, kylančias iš skirtingų socialinių jėgų, ir derina spontaniškumą su artumu tiems, kuriems reikia pagalbos. Bažnyčia yra viena iš šių gyvų jėgų: ji gyva Kristaus Dvasios uždegta meile. Ši meilė ne tik siūlo žmonėms materialią pagalbą, bet ir sielos atgaivą bei rūpestį, kas dažnai yra dar būtinesnis nei materialinė parama. Galiausiai teiginys, kad teisingos socialinės struktūros padarytų meilės darbus nereikalingus, slepia materialistinę žmogaus sampratą: klaidingą nuomonę, kad žmogus gali gyventi „vien duona“ (Mt 4, 4; plg. Įst 8, 3) – įsitikinimą, kuris žemina žmogų ir galiausiai ignoruoja viską, kas yra specifiškai žmogiška.
29. Dabar galime tiksliau nustatyti Bažnyčios gyvenime santykį tarp įsipareigojimo teisingai tvarkyti valstybę ir visuomenę vienoje pusėje ir organizuotos karitatyvinės veiklos kitoje. Matėme, kad teisingų struktūrų formavimas nėra tiesioginė Bažnyčios pareiga, bet priklauso politikos pasauliui, autonominio proto naudojimo sferai. Bažnyčia čia turi netiesioginę pareigą, nes ji yra pašaukta prisidėti prie proto valymo ir moralinių jėgų, be kurių teisingos struktūros nei kuriamos, nei ilgainiui veikia efektyviai, pažadinimo.
Kita vertus, tiesioginė pareiga dirbti teisingos visuomenės tvarkos labui yra tinkama pasauliečiams tikintiesiems. Kaip valstybės piliečiai, jie yra pašaukti asmeniškai dalyvauti viešajame gyvenime. Todėl jie negali atsisakyti dalyvavimo „daugelyje skirtingų ekonominių, socialinių, teisėkūros, administracinių ir kultūrinių sričių, skirtų organiškai ir instituciškai skatinti bendrąjį gėrį“. Pasauliečių tikinčiųjų misija todėl yra teisingai formuoti socialinį gyvenimą, gerbiant jo teisėtą autonomiją ir bendradarbiaujant su kitais piliečiais pagal jų atitinkamas kompetencijas ir vykdant savo atsakomybę. Net jei specifinės bažnytinės meilės išraiškos niekada negali būti painiojamos su valstybės veikla, vis dėlto tiesa, kad meilė privalo įkvėpti visą pasauliečių tikinčiųjų gyvenimą ir todėl taip pat jų politinę veiklą, gyvenamą kaip „socialinę meilę“.
Kita vertus, Bažnyčios karitatyvinės organizacijos sudaro opus proprium, jai tinkamą užduotį, kurioje ji nebendradarbiauja šalutiniškai, bet veikia kaip tiesiogiai atsakingas subjektas, darydamas tai, kas atitinka jos prigimtį. Bažnyčia niekada negali būti atleista nuo meilės praktikavimo kaip organizuotos tikinčiųjų veiklos, ir, kita vertus, niekada nebus situacijos, kai nereikėtų kiekvieno atskiro krikščionio meilės, nes be teisingumo žmogui reikia ir visada reikės meilės.
Daugialypės karitatyvinės tarnystės struktūros dabartiniame socialiniame kontekste
30. Prieš bandant apibrėžti specifinį Bažnyčios veiklos tarnaujant žmogui profilį, dabar noriu apsvarstyti bendrą kovos už teisingumą ir meilę situaciją šių dienų pasaulyje.
a) Šiandien masinės komunikacijos priemonės sumažino mūsų planetą, greitai sumažindamos atstumus tarp skirtingų tautų ir kultūrų. Šis „buvimas kartu“ kartais sukelia nesusipratimų ir įtampų, tačiau mūsų gebėjimas beveik akimirksniu sužinoti apie kitų poreikius skatina mus dalytis jų situacija ir sunkumais. Nepaisant didelių mokslo ir technologijų pažangos, kiekvieną dieną matome, kiek pasaulyje yra kančios dėl įvairių rūšių skurdo, tiek materialinio, tiek dvasinio. Mūsų laikai reikalauja naujo pasirengimo padėti savo vargstantiems artimiesiems. Antrasis Vatikano Susirinkimas tai aiškiai pabrėžė: „Dabar, kai geresnės komunikacijos priemonės beveik panaikino atstumus tarp tautų, karitatyvinė veikla gali ir turi apimti visus žmones ir visus poreikius.“
Kita vertus – ir čia matome vieną iš iššūkių, bet taip pat teigiamų globalizacijos proceso aspektų – dabar turime daugybę priemonių teikti humanitarinę pagalbą mūsų vargstantiems broliams ir seserims, įskaitant modernias maisto ir drabužių paskirstymo sistemas bei būsto ir priežiūros teikimą. Rūpestis artimu peržengia nacionalinių bendruomenių ribas ir vis labiau plečia savo horizontą į visą pasaulį. Antrasis Vatikano Susirinkimas teisingai pastebėjo, kad „tarp mūsų laikų ženklų ypač verta paminėti augantį, neišvengiamą solidarumo jausmą tarp visų tautų.“ Valstybinės agentūros ir humanitarinės asociacijos dirba šiam tikslui skatinti, pirmosios daugiausia per subsidijas ar mokesčių lengvatas, pastarosios teikdamos didelius išteklius. Pilietinės visuomenės parodytas solidarumas taip gerokai pranoksta individus.
b) Ši situacija lėmė daugelio bendradarbiavimo formų tarp valstybinių ir bažnytinių agentūrų gimimą ir augimą, kurios davė vaisių. Bažnytinės agentūros, savo skaidria veikla ir ištikimybe pareigai liudyti meilę, taip pat gali suteikti krikščionišką kokybę civilinėms agentūroms, skatindamos abipusį koordinavimą, kuris tik padidina karitatyvinės tarnystės efektyvumą. Taip pat buvo įsteigta daugybė organizacijų karitatyviniams ar filantropiniams tikslams, kurios yra įsipareigojusios pasiekti tinkamus humanitarinius sprendimus šių dienų socialinėms ir politinėms problemoms. Svarbu, kad mūsų laikais taip pat augo ir plito įvairios savanoriškos veiklos formos, kurios prisiima atsakomybę teikti įvairias paslaugas. Noriu čia išreikšti ypatingą padėką ir dėkingumą visiems, kurie bet kokiu būdu dalyvauja šioje veikloje. Jauniems žmonėms šis platus įsitraukimas sudaro gyvenimo mokyklą, kuri siūlo jiems formavimąsi solidarume ir pasirengimą dovanoti kitiems ne tik materialinę pagalbą, bet ir save pačius. Mirties antikultūra, kuri, pavyzdžiui, išreiškiama narkotikų vartojimu, taip yra priešinama nesavanaudiška meile, kuri parodo save kaip gyvenimo kultūrą per patį pasirengimą „prarasti save“ (plg. Lk 17, 33 ir kt.) dėl kitų.
Katalikų Bažnyčioje, taip pat kitose Bažnyčiose ir Bažnytinėse Bendruomenėse, atsirado naujų karitatyvinės veiklos formų, o senesnės atgavo naują gyvybę ir energiją. Šiose naujose formose dažnai įmanoma užmegzti vaisingą ryšį tarp evangelizacijos ir meilės darbų. Čia norėčiau aiškiai patvirtinti, ką mano didysis pirmtakas Jonas Paulius II rašė savo enciklikoje Sollicitudo Rei Socialis, kai tvirtino Katalikų Bažnyčios pasirengimą bendradarbiauti su šių Bažnyčių ir Bendruomenių karitatyvinėmis agentūromis, nes visi turime tą patį pagrindinį motyvą ir siekiame to paties tikslo: tikrojo humanizmo, kuris pripažįsta, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, ir nori padėti jam gyventi taip, kas atitiktų šį orumą. Jo enciklika Ut Unum Sint pabrėžė, kad geresnio pasaulio kūrimas reikalauja krikščionių kalbėti vieningu balsu, dirbant, kad būtų įdiegta „pagarba kiekvieno, ypač vargšų, žemųjų ir bejėgių, teisėms ir poreikiams.“ Čia norėčiau išreikšti savo pasitenkinimą, kad šis kvietimas rado platų atgarsį daugelyje iniciatyvų visame pasaulyje.
Bažnyčios karitatyvinės veiklos išskirtinumas
31. Įvairių organizacijų, skirtų įvairiems žmogaus poreikiams patenkinti, augimas galiausiai kyla iš to, kad artimo meilės įsakymas yra Kūrėjo įrašytas pačioje žmogaus prigimtyje. Tai taip pat yra krikščionybės buvimo pasaulyje rezultatas, nes krikščionybė nuolat atgaivina ir įgyvendina šį imperatyvą, dažnai laikui bėgant giliai užtemdytą. Imperatoriaus Julijono Atskalūno bandyta pagoniškumo reforma yra tik pradinis šio poveikio pavyzdys; čia matome, kaip krikščionybės galia plito gerokai už krikščionių tikėjimo ribų. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad Bažnyčios karitatyvinė veikla išlaikytų visą savo spindesį ir netaptų tik dar viena socialinės pagalbos forma. Taigi, kokie yra esminiai krikščioniškos ir bažnytinės meilės elementai?
a) Sekdami Gerojo Samariečio palyginimo pavyzdžiu, krikščioniška meilė pirmiausia yra paprastas atsakas į tiesioginius poreikius ir konkrečias situacijas: maitinti alkanus, aprengti nuogus, rūpintis ir gydyti ligonius, lankyti kalinius ir pan. Bažnyčios karitatyvinės organizacijos, pradedant Caritas (vyskupijų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis), turi dėti visas pastangas, kad suteiktų reikalingus išteklius ir, svarbiausia, personalą šiam darbui. Asmenys, rūpinantys vargstančiais, pirmiausia turi būti profesionaliai kompetentingi: jie turėtų būti tinkamai apmokyti, ką daryti ir kaip tai daryti, ir įsipareigoję teikti nuolatinę priežiūrą. Tačiau, nors profesinė kompetencija yra pirminis, esminis reikalavimas, ji pati savaime nėra pakankama. Turime reikalą su žmogiškomis būtybėmis, o žmogiškos būtybės visada reikia daugiau nei techniškai tinkamos priežiūros. Jiems reikia žmogiškumo. Jiems reikia širdingo rūpesčio. Tie, kurie dirba Bažnyčios karitatyvinėse organizacijose, turi išsiskirti tuo, kad ne tik patenkina momentinius poreikius, bet su širdingu rūpesčiu atsiduoda kitiems, leisdamiesi jiems patirti savo žmogiškumo turtingumą. Todėl, be būtino profesinio mokymo, šiems meilės darbuotojams reikia „širdies formacijos“: jie turi būti vedami į tą susitikimą su Dievu Kristuje, kuris pažadina jų meilę ir atveria jų dvasią kitiems. Dėl to artimo meilė jiems nebebus tarsi iš išorės primestas įsakymas, bet pasekmė, kylanti iš jų tikėjimo, tikėjimo, kuris tampa veiksmingas per meilę (plg. Gal 5, 6).
b) Krikščioniška karitatyvinė veikla turi būti nepriklausoma nuo partijų ir ideologijų. Tai nėra priemonė ideologiškai keisti pasaulį, ir ji nėra pavaldi pasaulietinėms strategijoms, bet yra būdas padaryti dabartine čia ir dabar meilę, kurios žmogui visada reikia. Modernusis amžius, ypač nuo devynioliktojo amžiaus, buvo dominuojamas įvairių progreso filosofijos versijų, kurių radikaliausia forma yra marksizmas. Dalis marksistinės strategijos yra nuskurdinimo teorija: teigiama, kad neteisingos galios situacijoje kiekvienas, kuris užsiima karitatyvinėmis iniciatyvomis, iš tikrųjų tarnauja šiai neteisingai sistemai, padarydamas ją bent iš dalies toleruotiną. Tai savo ruožtu lėtina potencialią revoliuciją ir taip blokuoja kovą už geresnį pasaulį. Taip matoma, meilė yra atmetama ir puolama kaip status quo išlaikymo priemonė. Tačiau čia turime iš tiesų nežmonišką filosofiją. Dabarties žmonės aukojami ateities molochui – ateičiai, kurios efektyvus įgyvendinimas yra geriausiu atveju abejotinas. Pasaulis netampa žmogiškesnis atsisakant veikti žmogiškai čia ir dabar. Prisidedame prie geresnio pasaulio tik asmeniškai darydami gera dabar, su visišku įsipareigojimu ir kur tik turime galimybę, nepriklausomai nuo partinių strategijų ir programų. Krikščionio programa – Gerojo Samariečio programa, Jėzaus programa – yra „širdis, kuri mato“. Ši širdis mato, kur reikalinga meilė, ir veikia atitinkamai. Akivaizdu, kad kai karitatyvinė veikla vykdoma Bažnyčios kaip bendruomeninės iniciatyvos, individų spontaniškumas turi būti derinamas su planavimu, numatymu ir bendradarbiavimu su kitomis panašiomis institucijomis.
c) Meilė, be to, negali būti naudojama kaip priemonė tam, kas šiais laikais laikoma prozelitizmu. Meilė yra laisva; ji nėra praktikuojama siekiant kitų tikslų. Bet tai nereiškia, kad karitatyvinė veikla turi kažkaip palikti Dievą ir Kristų nuošalyje. Visada rūpinamasi visu žmogumi. Dažnai giliausia kančios priežastis yra paties Dievo nebuvimas. Tie, kurie praktikuoja meilę Bažnyčios vardu, niekada nesieks primesti kitiems Bažnyčios tikėjimo. Jie suvokia, kad tyra ir dosni meilė yra geriausias liudijimas Dievui, kuriuo tikime ir kuris mus skatina mylėti. Krikščionis žino, kada yra laikas kalbėti apie Dievą, ir kada geriau nieko nesakyti ir leisti kalbėti vien meilei. Jis žino, kad Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8) ir kad Dievo buvimas jaučiamas tuo metu, kai vienintelis dalykas, kurį darome, yra mylėti. Jis žino – grįžtant prie anksčiau iškeltų klausimų – kad meilės niekinimas yra Dievo ir žmogaus niekinimas; tai bandymas apsieiti be Dievo. Todėl geriausia Dievo ir žmogaus gynyba yra būtent meilė. Bažnyčios karitatyvinių organizacijų atsakomybė yra sustiprinti šį suvokimą savo nariuose, kad jų veikla – taip pat jų žodžiai, tyla, pavyzdys – būtų patikimi Kristaus liudytojai.
Atsakingieji už Bažnyčios karitatyvinę veiklą
32. Galiausiai turime dar kartą atkreipti dėmesį į tuos, kurie yra atsakingi už Bažnyčios karitatyvinės veiklos vykdymą. Kaip parodė mūsų ankstesni apmąstymai, tikrasis įvairių katalikiškų organizacijų, vykdančių meilės tarnystę, subjektas yra pati Bažnyčia – visais lygmenimis, nuo parapijų per dalines Bažnyčias iki visuotinės Bažnyčios. Dėl šios priežasties buvo labai tinkama, kad mano garbingas pirmtakas Paulius VI įsteigė Popiežiškąją tarybą Cor Unum kaip Šventojo Sosto agentūrą, atsakingą už katalikų Bažnyčios skatinamų organizacijų ir karitatyvinių veiklų orientavimą ir koordinavimą. Pagal vyskupinę Bažnyčios struktūrą vyskupai, kaip Apaštalų įpėdiniai, turi pagrindinę atsakomybę vykdyti Apaštalų darbuose pateiktą programą (plg. Apd 2, 42–44): šiandien, kaip ir praeityje, Bažnyčia kaip Dievo šeima turi būti vieta, kur teikiama ir gaunama pagalba, ir tuo pačiu metu vieta, kur žmonės taip pat pasirengę tarnauti tiems, esantiems už jos ribų, kuriems reikia pagalbos. Vyskupų šventimų apeigose, prieš patį konsekracijos aktą, kandidatas turi atsakyti į kelis klausimus, kurie išreiškia esminius jo pareigos elementus ir primena jo būsimojo tarnavimo pareigas. Jis aiškiai pažada būti, Viešpaties vardu, svetingas ir gailestingas vargšams ir visiems, kuriems reikia paguodos ir pagalbos. Kanonų teisės kodeksas, kanonuose apie vyskupo tarnystę, aiškiai nemini meilės kaip specifinio vyskupų veiklos sektoriaus, bet kalba bendrai apie vyskupo atsakomybę koordinuoti skirtingus apaštalavimo darbus, atsižvelgiant į jų tinkamą pobūdį. Tačiau neseniai Vyskupų pastoracinės tarnystės direktorija išsamiau nagrinėjo meilės pareigą kaip atsakomybę, tenkančią visai Bažnyčiai ir kiekvienam vyskupui jo vyskupijoje, ir pabrėžė, kad meilės praktikavimas yra Bažnyčios kaip tokios veiksmas, ir kad, kaip Žodžio ir Sakramento tarnystė, jis taip pat buvo esminė jos misijos dalis nuo pat pradžių.
33. Kalbant apie personalą, kuris praktiniame lygmenyje vykdo Bažnyčios karitatyvinę veiklą, esminiai dalykai jau buvo pasakyti: jie neturi būti įkvepiami ideologijų, siekiančių pagerinti pasaulį, bet veikiau vadovautis tikėjimu, kuris veikia per meilę (plg. Gal 5, 6). Todėl, labiau už viską, jie turi būti asmenys, judinami Kristaus meilės, asmenys, kurių širdis Kristus užkariavo savo meile, pažadindamas juose artimo meilę. Jų veiklą įkvepiantis kriterijus turėtų būti šventojo Pauliaus teiginys Antrajame laiške korintiečiams: „Kristaus meilė mus spaudžia“ (2 Kor 5, 14). Suvokimas, kad Kristuje Dievas atidavė save už mus, net iki mirties, turi mus įkvėpti gyventi nebe sau, bet jam, ir su juo, kitiems. Kas myli Kristų, myli Bažnyčią ir trokšta, kad Bažnyčia vis labiau būtų meilės, tekančios iš Kristaus, paveikslas ir įrankis. Kiekvienos katalikiškos karitatyvinės organizacijos personalas nori dirbti su Bažnyčia ir todėl su vyskupu, kad Dievo meilė plistų visame pasaulyje. Dalyvaudami Bažnyčios meilės praktikoje, jie nori būti Dievo ir Kristaus liudytojais, ir būtent dėl šios priežasties laisvai daryti gera visiems.
34. Vidinė atvirumas katalikiškajai Bažnyčios dimensijai neišvengiamai skatina meilės darbuotojus dirbti harmonijoje su kitomis organizacijomis, tarnaujant įvairioms poreikių formoms, tačiau taip, kad gerbtų tai, kas išskirtina Kristaus prašytoje tarnystėje. Šventasis Paulius savo himne meilei (plg. 1 Kor 13) moko mus, kad ji visada yra daugiau nei vien veikla: „Jei išdalinčiau visą savo turtą ir atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau“ (13, 3). Šis himnas turi būti visos bažnytinės tarnystės Magna Carta; jis apibendrina visas mano šioje enciklikoje pateiktas refleksijas apie meilę. Praktinė veikla visada bus nepakankama, jei ji aiškiai neišreikš meilės žmogui, meilės, maitinamos susitikimo su Kristumi. Mano gilus asmeninis dalijimasis kitų poreikiais ir kančiomis tampa mano paties dalijimusi su jais: jei mano dovana neturi tapti pažeminimo šaltiniu, turiu duoti kitiems ne tik kažką, kas yra mano, bet ir patį save; turiu būti asmeniškai dabartinis savo dovanoje.
35. Šis tinkamas tarnavimo kitiems būdas taip pat veda į nuolankumą. Tas, kuris tarnauja, nelaiko savęs pranašesniu už tarnaujamąjį, kad ir kokia apgailėtina būtų jo situacija tuo metu. Kristus užėmė žemiausią vietą pasaulyje – Kryžių – ir šiuo radikaliu nuolankumu jis mus išpirko ir nuolat ateina mums į pagalbą. Tie, kurie yra pozicijoje padėti kitiems, supras, kad darydami tai jie patys gauna pagalbą; gebėjimas padėti kitiems nėra jų nuopelnas ar pasiekimas. Ši pareiga yra malonė. Kuo daugiau darome dėl kitų, tuo labiau suprantame ir galime perimti Kristaus žodžius: „Esame nenaudingi tarnai“ (Lk 17, 10). Pripažįstame, kad veikiame ne remdamiesi jokiu pranašumu ar didesniu asmeniniu efektyvumu, bet todėl, kad Viešpats maloningai mums tai leidžia. Kartais poreikių našta ir mūsų pačių ribotumai gali gundyti mus nusivilti. Bet būtent tada mums padeda žinojimas, kad galiausiai esame tik Viešpaties rankose esantys įrankiai; ir šis žinojimas išlaisvina mus nuo įsitikinimo, kad mes vieni esame asmeniškai atsakingi už geresnio pasaulio kūrimą. Su visu nuolankumu darysime, ką galime, ir su visu nuolankumu patikėsime likusį Viešpačiui. Dievas valdo pasaulį, ne mes. Mes siūlome jam savo tarnystę tik tiek, kiek galime, ir tol, kol jis mums suteikia jėgų. Tačiau daryti viską, ką galime, su tomis jėgomis, kurias turime, yra užduotis, kuri nuolat laiko Jėzaus Kristaus gerąjį tarną darbe: „Kristaus meilė mus spaudžia“ (2 Kor 5, 14).
36. Kai svarstome kitų poreikių didybę, viena vertus, galime būti skatinami link ideologijos, kuri siektų daryti tai, ko, atrodo, Dievo pasaulio valdymas negali: visiškai išspręsti kiekvieną problemą. Arba galime būti gundomi pasiduoti inercijai, nes atrodo, kad bet kokiu atveju nieko negalima pasiekti. Tokiais laikais gyvas santykis su Kristumi yra lemiamas, jei norime išlikti teisingame kelyje, nepasiduodami arogantiškam žmogaus niekinimui, kuris yra ne tik nekonstruktyvus, bet iš tikrųjų destruktyvus, ar atsisakymui, kuris trukdytų mums būti vedamiems meilės tarnaujant kitiems. Malda, kaip priemonė nuolat semtis naujų jėgų iš Kristaus, yra konkrečiai ir skubiai reikalinga. Žmonės, kurie meldžiasi, nešvaisto savo laiko, net jei situacija atrodo beviltiška ir, regis, reikalauja vien veiksmų. Pamaldumas nesilpnina kovos prieš mūsų artimų skurdą, kad ir koks ekstremalus jis būtų. Palaimintosios Teresės iš Kalkutos pavyzdys aiškiai iliustruoja, kad Dievui skiriamas laikas maldai ne tik neatima iš efektyvios ir mylinčios tarnystės artimui, bet iš tikrųjų yra neišsemiamas tos tarnystės šaltinis. Savo 1996 m. Gavėnios laiške Palaimintoji Teresė rašė savo pasauliečiams bendradarbiams: „Mums reikia šio giluminio ryšio su Dievu mūsų kasdieniame gyvenime. Kaip galime jį pasiekti? Per maldą.“
37. Laikas patvirtinti maldos svarbą susiduriant su aktyvizmu ir augančiu daugelio krikščionių, užsiimančių karitatyvine veikla, sekuliarizmu. Aišku, krikščionis, kuris meldžiasi, nesiekia pakeisti Dievo planų ar ištaisyti tai, ką jis numatė. Veikiau jis siekia susitikimo su Jėzaus Kristaus Tėvu, prašydamas, kad Dievas būtų dabartinis su Dvasios paguoda jam ir jo darbui. Asmeninis santykis su Dievu ir atsidavimas jo valiai gali užkirsti kelią žmogaus nužmoginimui ir apsaugoti jį nuo fanatizmo ir terorizmo mokymo. Autentiška religinė nuostata neleidžia žmogui manyti, kad jis gali teisti Dievą, kaltindamas jį leidžiant skurdui ir neturint užuojautos savo kūriniams. Kai žmonės teigia kuriantys bylą prieš Dievą gindami žmogų, kuo jie gali pasikliauti, kai žmogiška veikla pasirodo bejėgė?
38. Žinoma, Jobas galėjo skųstis Dievui dėl nesuprantamos ir, atrodo, nepateisinamos kančios pasaulyje. Savo skausme jis šaukė: „O, kad žinočiau, kur jį rasti, kad galėčiau ateiti net prie jo sosto! … Sužinočiau, ką jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką jis man sakytų. Ar jis ginčytųsi su manimi savo didžia galia? … Todėl esu išsigandęs jo akivaizdoje; kai svarstau, bijau jo. Dievas padarė mano širdį silpną; Visagalis mane išgąsdino“ (Job 23, 3, 5–6, 15–16). Dažnai negalime suprasti, kodėl Dievas susilaiko nuo įsikišimo. Tačiau jis netrukdo mums šaukti, kaip Jėzus ant Kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Turėtume tęsti šį klausimą maldingame dialoge prieš jo veidą: „Viešpatie, šventas ir tikras, kiek dar laiko?“ (Apr 6, 10). Šventasis Augustinas pateikia tikėjimo atsaką į mūsų kančias: „Si comprehendis, non est Deus“ – „jei jį supranti, jis nėra Dievas.“ Mūsų protestas nėra skirtas mesti iššūkį Dievui ar teigti, kad jame galima rasti klaidą, silpnumą ar abejingumą. Tikinčiajam neįmanoma įsivaizduoti, kad Dievas yra bejėgis ar kad „galbūt jis miega“ (plg. 1 Kar 18, 27). Vietoj to, mūsų šauksmas yra, kaip buvo Jėzui ant Kryžiaus, giliausias ir radikaliausias būdas patvirtinti mūsų tikėjimą jo suverenia galia. Net savo sumišime ir nesugebėjime suprasti mus supančio pasaulio krikščionys toliau tiki „Dievo gerumu ir meile“ (Tit 3, 4). Panirę kaip ir visi kiti į dramatišką istorinių įvykių sudėtingumą, jie lieka nepajudinamai tikri, kad Dievas yra mūsų Tėvas ir myli mus, net kai jo tyla lieka nesuprantama.
39. Tikėjimas, viltis ir meilė eina kartu. Viltis praktikuojama per kantrybės dorybę, kuri tęsia gėrio darymą net akivaizdžios nesėkmės metu, ir per nuolankumo dorybę, kuri priima Dievo slėpinį ir pasitiki juo net tamsos laikais. Tikėjimas mums sako, kad Dievas atidavė savo Sūnų už mus ir suteikia mums pergalingą tikrumą, kad tai tikrai tiesa: Dievas yra meilė! Jis taip transformuoja mūsų nekantrumą ir abejones į tvirtą viltį, kad Dievas laiko pasaulį savo rankose ir kad, kaip rodo dramatiški Apokalipsės knygos pabaigos vaizdiniai, nepaisant visos tamsos, jis galiausiai triumfuoja šlovėje. Tikėjimas, matantis Dievo meilę, atskleistą Jėzaus pervertoje širdyje ant Kryžiaus, gimdo meilę. Meilė yra šviesa – ir galiausiai vienintelė šviesa – kuri gali visada apšviesti aptemusį pasaulį ir suteikti mums drąsos, reikalingos toliau gyventi ir dirbti. Meilė yra įmanoma, ir mes galime ją praktikuoti, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Patirti meilę ir taip leisti Dievo šviesai įžengti į pasaulį – tai kvietimas, kurį norėčiau išplėsti šia enciklika.
IŠVADA
40. Galiausiai apsvarstykime šventuosius, kurie meilę praktikavo pavyzdingu būdu. Mūsų mintys ypač krypsta į Martyną Turietį († 397), kareivį, tapusį vienuoliu ir vyskupu: jis yra tarsi ikona, iliustruojanti nepakeičiamą individualaus meilės liudijimo vertę. Prie Amjeno vartų Martynas atidavė pusę savo apsiausto vargšui: pats Jėzus tą naktį pasirodė jam sapne, vilkėdamas tuo apsiaustu, patvirtindamas amžiną Evangelijos posakio galiojimą: „Buvau nuogas, ir jūs mane aprengėte… ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 36, 40). Tačiau Bažnyčios istorijoje kiek dar kitų meilės liudijimų galėtų būti cituojama! Visų pirma visas vienuolynų judėjimas, nuo pat savo ištakų su šventuoju Antanu Abatu († 356), išreiškia milžinišką meilės tarnystę artimui. Susitikime „akis į akį“ su Dievu, kuris yra Meilė, vienuolis jaučia stiprų poreikį paversti visą savo gyvenimą tarnyste artimui, be tarnystės Dievui. Tai paaiškina didelį svetingumo, prieglobsčio ir ligonių priežiūros akcentą vienuolynų apylinkėse. Tai taip pat paaiškina milžiniškas žmogaus gerovės ir krikščioniškojo ugdymo iniciatyvas, pirmiausia skirtas labai vargstantiems, kurie tapo rūpesčio objektu pirmiausia vienuolynų ir elgetaujančių ordinų, o vėliau įvairių vyrų ir moterų religinių institutų per visą Bažnyčios istoriją. Šventųjų, tokių kaip Pranciškus Asyžietis, Ignacas Lojola, Jonas Dieviškasis, Kamilis Lelietis, Vincentas Paulietis, Luiza de Mariljak, Juozapas B. Kotolengas, Jonas Boskas, Liudvikas Orione, Teresė iš Kalkutos – paminint tik kelis – figūros išsiskiria kaip ilgalaikiai socialinės meilės modeliai visiems geros valios žmonėms. Šventieji yra tikrieji šviesos nešėjai istorijoje, nes jie yra tikėjimo, vilties ir meilės vyrai ir moterys.
41. Tarp šventųjų ypač išsiskiria Marija, Viešpaties Motina ir visų šventumo veidrodis. Luko Evangelijoje matome ją užsiimančią meilės tarnyste savo pusseserei Elžbietai, pas kurią ji liko „apie tris mėnesius“ (Lk 1, 56), kad padėtų jai paskutiniame nėštumo etape. „Magnificat anima mea Dominum“, – sako ji šio apsilankymo proga, – „Mano siela šlovina Viešpatį“ (Lk 1, 46). Šiais žodžiais ji išreiškia visą savo gyvenimo programą: ne statyti save į centrą, bet palikti vietos Dievui, su kuriuo susitinkama tiek maldoje, tiek tarnaujant artimui – tik tada gerumas įžengia į pasaulį. Marijos didybė slypi tame, kad ji nori šlovinti Dievą, o ne save. Ji yra nuolanki: jos vienintelis troškimas yra būti Viešpaties tarnaite (plg. Lk 1, 38, 48). Ji žino, kad prisidės prie pasaulio išganymo tik ne vykdydama savo projektus, bet visiškai atsiduodama Dievo iniciatyvoms. Marija yra vilties moteris: tik todėl, kad tiki Dievo pažadais ir laukia Izraelio išganymo, angelas gali ją aplankyti ir pašaukti lemiamai tarnystei šiems pažadams. Marija yra tikėjimo moteris: „Palaiminta tu, kuri įtikėjai“, sako jai Elžbieta (plg. Lk 1, 45). Magnificat – tarsi jos sielos portretas – yra visiškai išaustas iš Šventojo Rašto gijų, gijų, paimtų iš Dievo Žodžio. Čia matome, kaip Marija yra visiškai namuose su Dievo Žodžiu, kaip lengvai ji juda jame ir iš jo. Ji kalba ir mąsto Dievo Žodžiu; Dievo Žodis tampa jos žodžiu, ir jos žodis kyla iš Dievo Žodžio. Čia matome, kaip jos mintys yra suderintos su Dievo mintimis, kaip jos valia yra viena su Dievo valia. Kadangi Marija yra visiškai persmelkta Dievo Žodžio, ji sugeba tapti Įsikūnijusio Žodžio Motina. Galiausiai Marija yra mylinti moteris. Kaip galėtų būti kitaip? Kaip tikintoji, kuri tikėjime mąsto Dievo mintimis ir valioja Dievo valia, ji negali būti kitaip nei mylinti moteris. Tai jaučiame jos tyliuose gestuose, kaip aprašyta Evangelijos vaikystės pasakojimuose. Matome tai subtilume, kuriuo ji atpažįsta jaunavedžių poreikį Kanoje ir praneša apie tai Jėzui. Matome tai nuolankume, kuriuo ji traukiasi į antrą planą Jėzaus viešojo gyvenimo metu, žinodama, kad Sūnus turi sukurti naują šeimą ir kad Motinos valanda ateis tik su Kryžiumi, kuris bus tikroji Jėzaus valanda (plg. Jn 2, 4; 13, 1). Kai mokiniai bėga, Marija liks prie Kryžiaus (plg. Jn 19, 25–27); vėliau, Sekminių valandą, jie susirinks aplink ją, laukdami Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14).
42. Šventųjų gyvenimai neapsiriboja jų žemiškomis biografijomis, bet taip pat apima jų buvimą ir veikimą Dieve po mirties. Šventuosiuose vienas dalykas tampa aiškus: tie, kurie artinasi prie Dievo, nesitraukia nuo žmonių, bet veikiau tampa tikrai arti jų. Niekur tai nėra aiškiau matoma nei Marijoje. Nukryžiuotojo Viešpaties žodžiai jo mokiniui – Jonui ir per jį visiems Jėzaus mokiniams: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27) – išsipildo iš naujo kiekvienoje kartoje. Marija tikrai tapo visų tikinčiųjų Motina. Žmonės iš kiekvienos epochos ir vietos kreipiasi į jos motinišką gerumą ir jos mergelišką tyrumą bei malonę, visuose savo poreikiuose ir siekiuose, džiaugsmuose ir liūdesiuose, vienatvės akimirkose ir bendrose pastangose. Jie nuolat patiria jos gerumo dovaną ir neišsenkančią meilę, kurią ji lieja iš savo širdies gelmių. Dėkingumo liudijimai, siūlomi jai iš kiekvieno žemyno ir kultūros, yra pripažinimas tos tyros meilės, kuri nėra savanaudiška, bet tiesiog geranoriška. Tuo pačiu metu tikinčiųjų pamaldumas rodo neklystančią intuiciją, kaip tokia meilė yra įmanoma: ji tampa tokia dėl intymiausios sąjungos su Dievu, per kurią siela yra visiškai jo persmelkta – sąlygos, kuri leidžia tiems, kurie gėrė iš Dievo meilės šaltinio, patiems tapti šaltiniu, iš kurio „teka gyvojo vandens upės“ (Jn 7, 38). Marija, Mergelė ir Motina, rodo mums, kas yra meilė ir iš kur ji semia savo kilmę bei nuolat atnaujinamą galią. Jai patikime Bažnyčią ir jos misiją meilės tarnystėje:
Šventoji Marija, Dievo Motina,
tu davei pasauliui tikrąją šviesą,
Jėzų, savo Sūnų – Dievo Sūnų.
Tu visiškai atsidavei
Dievo kvietimui
ir taip tapai gerumo šaltiniu,
kuris teka iš jo.
Parodyk mums Jėzų. Vesk mus pas jį.
Mokyk mus jį pažinti ir mylėti,
kad ir mes galėtume tapti
tikros meilės gebėtojais
ir gyvojo vandens šaltiniais
ištroškusio pasaulio viduryje.Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2005 m. gruodžio 25 d., Viešpaties Gimimo iškilmėje, pirmaisiais mano pontifikato metais.
BENEDIKTAS XVI