1935 m. pastatytą dabartinę medinę bažnyčią tų pačių metų liepos 7 d. konsekravo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis. 1946 m. įkurta parapija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią atnaujino kunigas Konstantinas Molis. 1977 m. vasario 18-osios naktį apiplėšta.
Skaitykite daugiau..
Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus bažnyčia slepiasi Vilniaus pakraštyje. Ši medinė šventovė yra ypatinga, nes jos titulas skirtas Kristui Karaliui. Šį vardą bažnyčioms suteikdavo retai, norėdami priminti, kad Dievas yra aukščiausias visatos valdovas, o ne žemiškieji karaliai. Kitas šventosios globėjas yra mažasis Kūdikėlis Jėzus. Tai rodo dvasinį nusižeminimo grožį, kuris labai tinka mažam ir ramiam Vilniaus rajonui. Sovietmečiu vietiniai gyventojai drąsiai saugojo savo bažnyčią nuo valdžios valios ją uždaryti ar nugriauti. Žmonės naktimis slapta nešdavo aukas ir patys remontuodavo sugedusius daiktus. Įdomus faktas yra tas, kad bažnyčios statybai medieną paaukojo netoliese gyvenę paprasti darbininkai ir geležinkeliečiai. Jie norėjo turėti savo maldos namus, kur galėtų rasti ramybę po sunkių darbo dienų. Šventovės viduje iki šiol išliko senovinių rankų darbo detalių, kurios primena pirmųjų maldininkų tikėjimą. Ši vieta dvelkia ramybe ir paprastumu, o jos istorija liudija bendruomenės vienybę bei meilę savo tikėjimui sunkiais istorijos laikotarpiais.