Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje saugomas rankraštis, kataloge žymimas kaip Barberini graecus 336 (liet. Barberinio graikiškasis kodeksas 336; lot. Codex Barberinianus Graecus 336; angl. Barberini Greek Manuscript 336; gr. Βαρβερινὸς Κώδιξ 336), yra vienas unikaliausių Rytų krikščionybės liturginių paminklų. Tai seniausias pasaulyje išlikęs bizantiškasis euchologijus (liet. maldynas, apeigynas; lot. Euchologium; angl. Euchologion), datuojamas VIII a. pabaiga (apie 790–800 m.). Nors pats kodeksas parašytas VIII a., jo maldos yra daug senesnės: daugelis jų susiformavo IV–V amžiuje, o kai kurios formuluotės siekia net III a. krikščionių bendruomenių praktiką.

Rankraštį parašė anoniminis vienuolis–rašininkas, tikriausiai Konstantinopolyje arba viename iš imperijos liturginių centrų. Jis ne kūrė naujas maldas, bet užrašė jau nusistovėjusią, gyvą liturginę tradiciją, kuri iki tol daugiausia buvo perduodama žodžiu arba trumpesnėmis vietinėmis knygelėmis. Todėl Barberini graecus 336 nėra vieno autoriaus kūrinys — tai ankstyvosios krikščionybės maldų rinkinys, kuriame susilieja kelių šimtmečių liturginė patirtis. Šis rankraštis leidžia matyti, kaip meldėsi Rytų krikščionys dar prieš liturgijos suvienodinimą ir prieš vėlesnį Bizantijos apeigyno išplėtimą.

Barberini graecus 336 svarbus tuo, kad jame užfiksuota Konstantinopolio liturginė tradicija, kuri vėliau tapo visos Bizantijos pasaulio standartu. Šios maldos buvo sakomos realiose bendruomenėse, krikštijant, švenčiant Eucharistiją, šventinant kunigus ar meldžiantis už ligonius. Jos atspindi laikotarpį, kai liturgija buvo glaustesnė, tiesmukesnė ir simboliškai skaidresnė nei vėlesniais amžiais. Todėl šis kodeksas mokslininkams yra neįkainojamas šaltinis, leidžiantis pažvelgti į ankstyvąją krikščionybę ne per teologinius traktatus, o per pačią maldą — gyvą, bendruomeninę ir kasdien praktikuotą tikėjimo kalbą.

Pagrindiniai faktai apie kodeksą:

• Kilmė: Nors manoma, kad rankraštis galėjo būti perrašytas Pietų Italijoje (kur tuo metu klestėjo graikiškoji tradicija), jame pateikiamos grynos Konstantinopolio (Bizantijos) Didžiosios Bažnyčios apeigos.
• Kalba: Tekstas parašytas senąja graikų kalba (Koinē), naudojant uncialinį (didžiosiomis raidėmis) raštą ant pergamento.
• Struktūra: Tai dvasininko (vyskupo ar kunigo) knyga. Joje nėra giedotojų tekstų ar skaitinių, tik pagrindinės maldos, kurias taria celebrantas.

Rankraštyje užfiksuotas visas krikščionio gyvenimo ciklas ir dvasinė bendruomenės kasdienybė. Jame randame:

1. Tris pagrindines Liturgijas: Šv. Bazilijaus Didžiojo, Šv. Jono Auksaburnio ir Išankstinių dovanų liturgiją. Įdomu tai, kad VIII a. Šv. Bazilijaus liturgija buvo pagrindinė, o Šv. Jono Auksaburnio – naudojama rečiau.
2. Įkrikščioninimo sakramentus: Nuo katekumenų (besirengiančių krikštui) egzorcizmų iki iškilmingo vandens šventinimo bei Sutvirtinimo (Myro patepimo) maldos.
3. Bendruomenės gyvenimo maldas: Ligonių patepimą, kunigystės šventimus, santuokos palaiminimą ir unikalias maldas už atgailaujančius nusidėjėlius bei mirusiuosius.
4. Buitinius palaiminimus: Pavyzdžiui, maldas už naujai statomus namus, kurios rodo, kaip tikėjimas persipindavo su kasdieniu žmonių gyvenimu.

Barberini graecus 336 padarė milžinišką įtaką šiuolaikinei liturgikos mokslo raidai. 1995 m. pasirodęs Stefano Parenti ir Elenos Velkovskos kritinis leidimas (L’Eucologio Barberini gr. 336) tapo pagrindu daugeliui šiuolaikinių apeigų vertimų ir jų atkūrimo procesų. Šis kodeksas įrodo, kad daugelis maldų, kurias kunigai taria šiandien, išliko beveik nepakitusios daugiau nei 1200 metų. Tai gyva grandis, jungianti mus su pirmųjų amžių krikščionybe.

Barberini graecus 336 fragmentai

Šiame puslapyje pateikiami atrinkti Barberinio graikiškojo kodekso 336 (Barberini graecus 336) liturginių maldų fragmentai, išversti iš senosios graikų kalbos. Vertimai parengti remiantis Stefano Parenti ir Elenos Velkovskos kritiniu leidimu L’Eucologio Barberini gr. 336 (Città del Vaticano), kuris laikomas šiuo metu autoritetingiausiu ir tiksliausiu šio VIII a. bizantiško euchologijaus moksliniu leidimu. Tai yra šventieji tekstai, kuriuos naudojo šventasis Bazilijus Didysis ir ankstyvoji Bažnyčia. Tiek Katalikų, tiek Stačiatikių bažnyčios šiuos tekstus laiko savo liturgijos „aukso fondu”.

1. Krikšto egzorcizmai

Rankraštyje jie skirti „katechumeno padarymui“. Tai pirmoji malda, kuria kunigas kreipiasi į Dievą, kad išvarytų piktąją dvasią.

Pirmoji malda (fragmentas):

„Viešpatie Sabaotai, Izraelio Dieve, gydantis visas ligas ir visas negalias, pažvelk į šį savo tarną, ieškančių, tiriantį ir klausinėjantį apie Tavo Kristaus vardą. Išvaryk iš jo kiekvieną piktosios dvasios veikimą, uždrausk netyrosioms dvasioms ir išvyk jas, apvalyk savo rankų darbą.
Sutriuškink šėtoną po jo kojomis greitai ir duok jam pergalę prieš jį ir jo netyrąsias dvasias, kad, gavęs Tavo gailestingumą, jis taptų vertas Tavo dangiškųjų paslapčių…“

2. Aliejų palaiminimo maldos

Tai vadinamasis „Džiūgavimo aliejus“ (Elaion agalliaseos), palaiminamas prieš pat krikštą.

Malda šventinant aliejų (prie krikštyklos):

„Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, kuris Nojaus dienomis pasiuntei balandį su alyvmedžio šakele, turintį susitaikymo ir išsigelbėjimo nuo tvano ženklą, ir iš anksto pavaizdavai malonės paslaptį; kuris davei alyvuogių vaisių įstatyminiams kunigams įšventinti;
Tu pats dabar, Viešpatie, pasiųsk savo Šventąją Dvasią ant šio aliejaus ir padaryk jį džiūgavimo aliejumi, šventu patepimu, karališku antspaudu, apsauga nuo velnio veiksmų, kad jis taptų patepamiesiems atgimimu, sielos ir kūno apvalymu, įsūnystės ženklu…“

3. Krikšto panardinimo (vandens šventinimo) malda

Tai didžioji vandens pašventinimo malda. Barb. gr. 336 ji labai panaši į dabartinę, bet turi archajiškų niuansų.

Epiklezė (Dvasios kvietimas ant vandens):

„…Tu pats, Žmogmylį, ir dabar ateik per savo Šventosios Dvasios nužengimą ir pašventink šį vandenį (3 kartus).
Ir suteik jam atpirkimo malonę, Jordano palaiminimą. Padaryk jį negendamumo šaltiniu, pašventinimo dovana, nuodėmių atleidimu, ligų gydymu, demonų pražūtimi… Kad visi, kurie juo krikštijami, nusivilktų senąjį žmogų, gendantį apgaulingais geismais, ir apsivilktų naująjį, atnaujintą pagal Kūrėjo paveikslą…“

4. Post-baptizminė aprengimo malda

Po panardinimo naujakrikštas aprengiamas baltu rūbu (hitonu).

Malda aprengiant:

„Palaimintas esi Tu, Viešpatie Dieve visagali, gyvybės šaltini ir šviesos saule, kuris esantiems tamsoje uždegei išganymo šviesą per Jėzaus Kristaus apsireiškimą ir davei mums, nevertiesiems, palaimintąjį apvalymą šventuoju vandeniu bei dieviškąjį pašventinimą gyvybę teikiančiu patepimu.
[…] Tu pats, Valdove, aprenk jį [naujakrikštą] savo tiesos drabužiu ir nepaliečiamumu, apsaugok jį savo Dvasios galia…“

5. Krikšto antspaudavimo (Myro) malda

Tai seniausia Bizantijos Chrizmacijos formuluotė. Ji aiškiai atskiria krikštą (nuodėmių atleidimą) nuo Sutvirtinimo (Dvasios dovanos).

Malda tepant šventąja Myra:

„Palaimintas esi Tu, Viešpatie visagali Dieve, Tavo Kristaus Tėve, kuris per atgimimą iš vandens ir Dvasios dovanojai savo tarnams nuodėmių atleidimą ir davei jiems teisę vadintis Tavo sūnumis.
Tu pats, Valdove, suteik jiems ir Tavo Šventosios visagalės ir garbinamos Dvasios antspaudą bei Šventojo Kūno ir brangiausiojo Tavo Kristaus Kraujo priėmimą. Išlaikyk juos savo šventume, sutvirtink stačiatikybėje, apsaugok nuo piktojo…“

(Tepant sakoma: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas. Amen“).

6. Eucharistinė anafora (Šv. Bazilijaus)

Barb. gr. 336 rankraštyje pirmoji liturgija yra Bazilijaus. Štai jos šerdis – Epiklezė (Dvasios kvietimas).

Epiklezė (iš Bazilijaus anaforos):

„…Mes meldžiame Tave ir šaukiame: Šventųjų šventasis, teikis, kad ateitų Tavo Šventoji Dvasia ant mūsų ir ant šių padėtų dovanų, ir jas palaimintų, ir pašventintų, ir parodytų.
Šią duoną – paties mūsų Viešpaties ir Dievo, ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus brangiuoju Kūnu.
O šią taurę – paties mūsų Viešpaties ir Dievo, ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus brangiuoju Krauju.
Išlietą už pasaulio gyvybę…“

7. Ligonių patepimo (Euchelaion) malda

Ši malda „Šventasis Tėve, sielų ir kūnų Gydytojau“ (Pater hagie, iatre…) yra klasika, randama šiame kodekse.

Pagrindinė aliejaus malda:

„Tėve šventasis, sielų ir kūnų gydytojau, atsiuntęs savo Viengimį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, gydantį visas ligas ir gelbstintį nuo mirties:
Išgydyk ir šį savo tarną [vardas] nuo jį surakinusios kūno ir sielos negalios ir atgaivink jį savo Kristaus malone…“

8. Kunigų ir diakonų šventimai

Tai unikalūs tekstai, rodantys ankstyvąją tarnystės sampratą.

Malda įšventinant diakoną (pagrindinė):

„Viešpatie mūsų Dieve, kuris savo numatymu siunti Šventosios Dvasios gausybę tiems, kurie skirti tarnystei, […] Tu pats, Valdove, ir šį žmogų, kurį teikeisi pakelti į diakono laipsnį, išlaikyk visame šventume, nes jis turi rankų uždėjimą (cheirotoniją). Suteik jam Šventosios Dvasios malonę, kaip suteikei Steponui, pirmajam savo kankiniui…“

Malda įšventinant presbiterį (kunigą):

„Dieve, neturintis pradžios ir pabaigos, kuris esi vyresnis už visą kūriniją, […] pažvelk į šį savo tarną ir pripildyk jį Šventosios Dvasios dovanos ir malonės, kad jis taptų vertas be priekaištų stovėti prie Tavo altoriaus, skelbti Tavo Karalystės evangeliją, šventai aukoti Tavo tiesos žodį, atnašauti Tau dovanas ir dvasines aukas, atnaujinti Tavo tautą per atgimimo maudynę…“

9. Santuokos palaiminimo maldos

Tuo metu santuoka buvo daug paprastesnė, integruota į Liturgiją arba atliekama trumpu „vainikavimo“ ritualu.

Vainikavimo malda:

„Viešpatie mūsų Dieve, kuris savo išganomuoju apvaizdos planu teikeisi Galilėjos Kanoje parodyti santuokos garbingumą, Tu pats dabar, Valdove, išlaikyk ramybėje ir santarvėje šiuos savo tarnus [vardai], kuriuos teikeisi sujungti vieną su kitu.
Parodyk jų santuoką garbingą, jų patalą nesuterštą, jų sugyvenimą be priekaištų ir leisk jiems sulaukti senatvės vykdant Tavo įsakymus tyra širdimi…“

10. Įvairios maldos

Viena iš gražiausių buitinių maldų – namų palaiminimas.

Malda už namus (įkuriant naujus namus):

„Dieve Visagali, kuris sukūrei dangų protu ir įkūrei žemę ant jos tvirtumo, visų kūrėjau ir valdytojau;
Pažvelk į savo tarną [vardas], kuris nori šiame naujame būste pastatyti savo namus ir gyventi Tavo galybės akivaizdoje.
Įtvirtink jį (namą) ant tvirtos uolos, ir pagal savo dieviškąjį Evangelijos balsą, tegul nei vėjas, nei vanduo, nei jokia kita neganda jo nesugriauna. Suteik gyvenantiems jame ramybę ir džiaugsmą…“

11. Didžioji katechumenų atleidimo malda

(Euchē hyper tōn katēchoumenōn)
Ši malda skaitoma prieš Eucharistijos dalį. Kunigas meldžiasi už besirengiančius krikštui, prieš jiems paliekant bažnyčią.

„Viešpatie, mūsų Dieve, gyvenantis aukštybėse ir žvelgiantis į tai, kas nusižemina; Tu, kuris žmonių giminei pasiuntei išganymą – savo viengimį Sūnų ir Dievą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų;
Pažvelk į savo tarnus katechumenus, kurie palenkė savo galvas prieš Tave. Padaryk, kad atėjus metui jie taptų verti atgimimo maudynės (krikšto), nuodėmių atleidimo ir negendamumo drabužio.
Sujunk juos su savo šventąja, visuotine ir apaštaline Bažnyčia ir priskirk juos prie savo išrinktosios kaimenės.
Kad ir jie kartu su mumis šlovintų garbingąjį ir didingąjį Tavo vardą – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.“

12. Malda įžengiant į presbiteriją (Proskynesis)

(Euchē tēs eisodou)
VIII a. „proskynesis“ (pagarbinimas) dažniausiai vyko liturgijos pradžioje, dvasininkams įžengiant į altorių (su Evangelija). Tai yra malda prieš pat priartėjant prie švenčiausios vietos.

„Valdove Viešpatie, mūsų Dieve, kuris danguje įkūrei (angelų) eiles ir dangiškųjų jėgų kariaunas tarnauti Tavo šlovei;
Padaryk, kad su mūsų įžengimu įžengtų ir šventieji angelai, kurie tarnautų kartu su mumis ir kartu šlovintų Tavo gerumą.
Nes Tau priklauso visa šlovė, garbė ir garbinimas – Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.“

13. Malda prieš Evangelijos skaitymą (Trisagiono malda)

(Euchē tou Trisagiou)
Barb. gr. 336 rankraštyje Šv. Bazilijaus liturgijoje pagrindinė parengiamoji malda žodžio klausymui yra ši. Ji prašo šventumo, kad galėtume girdėti Dievą.

„Šventasis Dieve, kuris ilsiesi šventuosiuose, kurį serafimai liaupsina trisšventu balsu, kerubai šlovina ir visos dangiškosios galybės garbina;
Tu, kuris iš nebūties į būtį viską pašaukei, sukūrei žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą ir papuošei jį visomis savo dovanomis; kuris duodi išmintį ir supratimą prašančiajam ir neniekhini nusidėjėlio, bet nustatei atgailą išgelbėjimui.
Tu pats, Valdove, priimk ir iš mūsų, nuodėmingųjų, lūpų šią trisšventą giesmę šią valandą ir aplankyk mus savo gerumu.
Atleisk mums visas mūsų nuodėmes – valingas ir nevalingas; pašventink mūsų sielas ir kūnus ir duok mums pamaldžiai tarnauti Tau visas mūsų gyvenimo dienas.
Užtariant šventajai Dievo Gimdytojai ir visiems šventiesiems, kurie nuo amžių Tau patiko. Amen.“

14. Malda už katechumenus (Palaiminimas)

Tai malda, kai vyskupas ar kunigas uždeda ranką ant katechumeno (dar prieš atleidimą).

„Dieve, mūsų Dieve, visos kūrinijos Kūrėjau ir Globėjau, priimk šį savo tarną [vardas], kuris bėga po Tavo sparnais ir geidžia tarnauti Tavo didybei.
Įrašyk jį į savo knygą, atnaujink jį Šventąja Dvasia, kad jis pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų.
Saugok jį savo šventaisiais angelais, kad jokia piktoji klasta neprisiartintų prie jo. Amen.“

15. Malda už atgailaujančius (Penitentus)

(Euchē hyper tōn en metanoia)
Ši malda buvo skaitoma už tuos, kurie dėl sunkių nuodėmių buvo laikinai atskirti nuo Komunijos ir klūpojo bažnyčios gale. Tai viena jautriausių rankraščio maldų.

„Viešpatie Visagali Dieve, kuris nenori nusidėjėlio mirties, bet kad jis sugrįžtų ir būtų gyvas; kuris priėmei Ninevės atgailą ir paleistuvės ašaras, ir muitininko atodūsį;
Priimk ir šių savo tarnų atgailą ir išpažintį. Ir jei jie nusidėjo žodžiu, ar darbu, ar mintimi, – kaip geras ir žmones mylintis Dievas, atleisk.
Nes Tu turi galią atleisti nuodėmes, ir mes Tau šlovę siunčiame – Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.“

16. Malda už mirusiuosius (Laidotuvių apeigos)

(Euchē eis koimēthenta)
Tai pagrindinė ir seniausia malda, išlikusi iki pat šių dienų.

„Dvasios ir viso kūno Dieve, kuris mirtį sutriynei, velnią nugalėjai ir gyvybę savo pasauliui dovanojai;
Tu pats, Viešpatie, suteik atilsį šio savo mirusio tarno [vardas] sielai vietoje šviesioje, vietoje žalioje, vietoje ramybės, iš kur pabėgo skausmas, liūdesys ir dūsavimas.
Visas nuodėmes, kurias jis padarė žodžiu, darbu ar mintimi, atleisk kaip geras ir žmones mylintis Dievas, nes nėra žmogaus, kuris gyventų ir nenusidėtų.
Tik Tu vienas esi be nuodėmės; Tavo teisingumas yra amžinasis teisingumas ir Tavo žodis yra tiesa.
Nes Tu esi savo mirusio tarno [vardas] prisikėlimas, gyvenimas ir atilsis, Kristau, mūsų Dieve, ir mes Tau šlovę siunčiame…“

17. Proskomidijos malda (Pasiūlymo malda)

(Euchē tēs protheseōs)
SVARBU: VIII a. nebuvo dabartinės sudėtingos proskomidijos ceremonijos. Kunigas tiesiog atnešdavo duoną ir vyną į šventovę ir sukalbėdavo šią vienintelę maldą:

„Dieve, mūsų Dieve, kuris atsiuntei dangiškąją Duoną, viso pasaulio maistą – mūsų Viešpatį ir Dievą Jėzų Kristų, Gelbėtoją ir Atpirkėją, ir Geradarį, kuris mus laimina ir šventina;
Tu pats palaimink šį pasiūlymą (aukojimą) ir priimk jį į savo dangiškąjį aukurą.
Prisimink, kaip geras ir žmones mylintis, tuos, kurie tai paaukojo, ir tuos, už kuriuos jie paaukojo; o mus išlaikyk nepasmerktus šventai atliekant Tavo dieviškąsias paslaptis.
Nes šventas ir pašlovintas yra garbingasis ir didingasis Tavo vardas… Amen.“

18. Malda prieš „Tėve mūsų“

Tai Šv. Bazilijaus liturgijos įžanga į Viešpaties maldą, prašant drąsos kreiptis į Dievą „Tėve“.

„Mūsų Dieve, gelbstinčiosios jėgos Dieve, Tu, kuris mus pamokei šios dieviškosios tarnystės slėpinio.
[…] Tu, Valdove, maloningai pažvelk į mus ir padaryk mus vertus tyra sąžine, su dvasiniu pasitikėjimu, be pasmerkimo drįsti šauktis Tavęs, dangiškojo Dievo Tėvo, ir sakyti: Tėve mūsų…“

19. Malda prieš Taikos pabučiavimą

(Euchē tēs eirēnēs)
Ši malda kalbama prieš Tikėjimo išpažinimą, kai tikintieji senovėje bučiuodavo vienas kitą sakydami „Kristus tarp mūsų“.

„Visagali Viešpatie, mes meldžiame Tave: padaryk mus vertus šventai priimti Tavo dvasines dovanas.
Apvalyk mus nuo bet kokios kūno ir dvasios nešvaros ir išmokyk mus tobulėti šventume Tavo baimėje.
Kad, priėmę Tavo malonių dalį su tyra sąžine, mes susijungtume su Tavo Kristaus šventuoju Kūnu ir Krauju.
Ir, juos priėmę oriai, turėtume Kristų gyvenantį mūsų širdyse ir taptume Šventosios Dvasios šventove.
Taip, mūsų Dieve, nepadaryk, kad kuris nors iš mūsų taptų kaltas dėl Tavo baisiųjų ir dangiškųjų paslapčių… bet suteik mums Tavo meilės ir taikos ryšį.“

20. Malda prieš Eucharistijos priėmimą (Komuniją)

Tai yra kunigo asmeninė malda prieš pat priimant Švč. Sakramentą. Ji pabrėžia Kristaus buvimą danguje ir ant altoriaus vienu metu.

„Atkreipk dėmesį, Viešpatie Jėzau Kristau, mūsų Dieve, iš savo šventosios buveinės ir iš savo Karalystės šlovės sosto;
Ateik mūsų pašventinti, Tu, kuris aukštybėse sėdi su Tėvu ir čia neregimai esi su mumis.
Ir teikis savo galinga ranka duoti mums savo tyrąjį Kūną ir brangųjį Kraują, o per mus – ir visai tautai.“