Az-Zalzala – tai 99-oji Korano sura, pavadinimu reiškianti „Žemės drebėjimas“. Ji priklauso mekiečių laikotarpiui, nors kai kurie komentatoriai mano, kad ji buvo apreikšta Medinoje. Sura labai trumpa – vos aštuonios eilutės, tačiau jos turinys itin stiprus ir paveikus. Tai viena iš tų surų, kuriose aprašoma Paskutinio teismo diena, kai visa kūrinija reaguos į Dievo valią.
Žodis zalzala arabų kalboje reiškia ne tik fizinį žemės drebėjimą, bet ir dvasinį sukrėtimą – momentą, kai viskas išjudinama iš pamatų. Ši sura vaizduoja tą dieną, kai žemė „išspjaus“ viską, kas joje buvo, ir pati prabils kaip gyvas liudytojas. Tai scena, kurioje kūrinija nebe tyli, o liudija apie žmogaus darbus.
Pirmose eilutėse sakoma, kad žemė drebės savo paskutiniu drebėjimu, ir išmes visus mirusiuosius bei viską, kas joje slėpta. Žmonės, išsigandę ir sutrikę, klaus: „Kas jai atsitiko?“ – ir tada jie supras, kad tai ne gamtos reiškinys, o dvasinė tiesos akimirka. Šioje vietoje sura primena, kad pasaulis nėra tik medžiaga, bet gyva Dievo kūrinija, kuri pažįsta savo Kūrėją ir Jo įstatymą.
Toliau sakoma, kad tą dieną žemė „pasisakys apie savo naujienas“, nes Dievas įkvėpė ją kalbėti. Tai metaforiškas, bet labai stiprus vaizdas – pati gamta tampa teismo liudininke. Viskas, kas buvo paslėpta, iškils į paviršių, kiekvienas veiksmas bus parodytas. Tai ne tik teologinis perspėjimas, bet ir moralinis – žmogaus darbai niekada neišnyksta, jie išlieka pasaulio atmintyje.
Paskutinės eilutės kalba apie atpildą: „Kas padarė gėrio svorio dulkelę, tas jį pamatys, ir kas padarė blogio svorio dulkelę, tas jį pamatys.“ Tai vienas žinomiausių ir dažniausiai cituojamų Korano teiginių. Jame išreikšta absoliutaus teisingumo idėja – kad net mažiausias veiksmas turi prasmę, kad niekas nėra per menka ar pamiršta Dievo akyse.
Ši sura glaudžiai susijusi su moralės samprata islame: ji moko žmogų gyventi sąžiningai, nes Dievas mato viską, net tai, kas nepastebima kitiems. Žemės drebėjimas čia nėra tik fizinė katastrofa – tai dvasinis apsivertimas, kai pasaulio išorė atspindi vidinę tiesą.
Religiniu požiūriu Az-Zalzala skatina žmogų sąmoningai vertinti kiekvieną veiksmą, net menkiausią poelgį ar mintį, nes viskas, ką darome, įrašoma į kūrinijos atmintį. Kai ateis paskutinė diena, pati žemė – ta, kuria vaikščiojome, iš kurios valgėme ir ant kurios ilsėjomės – prabils ir paliudys mūsų gyvenimą.
Dėl savo paprastumo ir gilios prasmės ši sura dažnai skaitoma maldose ir laidotuvių apeigose. Ji primena žmogui, kad tikroji vertybė – ne turėjimas, o sąžinė, ir kad net mažiausias gėris turi amžiną svorį. Az-Zalzala kviečia gyventi taip, tarsi kiekvienas žingsnis ant žemės būtų šventas, nes vieną dieną ji pati paliudys, ką ant jos palikome – šviesą ar šešėlį.
Az-Zalzala
1
Kai žemė drebės savo paskutiniu drebėjimu,
Aprašoma paskutinė diena, kai kūrinija bus sukrėsta iki pamatų – visa materija pajus Dievo teismą.
2
Ir ji išmes viską, kas joje slypi,
Žemė „išspjaus“ viską, ką buvo prarijusi – mirusiuosius, paslėptus darbus, net pamirštas tiesas.
3
Ir žmogus sakys: „Kas jai atsitiko?“
Tai žmogaus nuostaba ir baimė, kai jis pirmąkart suvoks, kad pasaulis nėra pasyvus, o gyvas liudytojas.
4
Tą dieną ji pasakos savo naujienas,
Žemė kalbės kaip liudininkė, atskleisdama viską, ką žmogus ant jos padarė.
5
Nes tavo Viešpats įkvėpė ją tai daryti.
Dievas suteiks kūrinijai balsą – visa gamta taps tiesos atspindžiu.
6
Tą dieną žmonės išeis atskirai, kad jiems būtų parodyti jų darbai.
Kiekvienas žmogus stovės vienas, be jokios pagalbos ar užtarimo, matydamas savo gyvenimo rezultatus.
7
Kas padarė gėrio svorio dulkelę, tas jį pamatys,
Net menkiausias geras poelgis nebus pamirštas – Dievas įžvelgia kiekvieną sąžiningą veiksmą.
8
O kas padarė blogio svorio dulkelę, tas jį pamatys.
Ir menkiausias blogis turės atgarsį – moralinė pusiausvyra bus atkurta be klaidų.